Byla 1A-600-150/2015
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Laimos Garnelienės ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, nuteistajam A. K., nuteistųjų A. K. ir P. K. gynėjams advokatams Valdui Kersnauskui ir Rimui Andrikiui, nukentėjusiojo L. N. atstovui advokatui Arvydui Aranauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

2pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 4 metams,

3pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštu.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, ją atliekant pataisos namuose.

5P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

6Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7-8 punktais, P. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios, taip pat neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

7Iš A. K. priteista atlyginti nukentėjusiajam L. N. 7 031,43 Eur neturtinę žalą, Valstybinei ligonių kasai 2 761,86 Eur už nukentėjusiajam L. N. suteiktas gydymo paslaugas.

8Iš P. K. priteista atlyginti nukentėjusiajam L. N. 1 448,10 Eur neturtinę žalą.

9Iš A. K. ir P. K. priteista atlyginti po 463,40 Eur nukentėjusiajam L. N. už turėtas atstovavimo išlaidas.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

11A. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.30 val., viešoje vietoje, t. y. kultūros namų kieme, esančiame ( - ) miestelyje, ( - ) seniūnijoje, Molėtų rajone, elgdamasis įžūliai, kitų asmenų akivaizdoje tyčia metaliniu vamzdžiu vieną kartą sudavė į pakaušį L. N., dėl ko dėl pakauškaulio dešinės pusės lūžimo, nusitęsiančio į smilkinkaulio žvyną, dešiniojo smilkinkaulio piramidės, pleištakaulio ančio sienelių lūžimo, kraujo išsiliejimo virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalais, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo nukentėjusiajam L. N. dėl chuliganiškų paskatų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

12A. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.

13P. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.30 val., viešoje vietoje, t. y. kultūros namų kieme, esančiame ( - ) miestelyje, ( - ) seniūnijoje, Molėtų rajone, elgdamasis įžūliai, kitų asmenų akivaizdoje tyčia du kartus koja spyrė gulinčiam L. N. į galvos sritį, dėl ko dėl nubrozdinimų veide ir kaktoje, kraujosruvos kaktoje nukentėjusiajam L. N. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

14P. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

15Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

16Nuteistasis nurodo, kad teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo ir kai kurių liudytojų nenuosekliais bei prieštaringais parodymais, be to, byloje nebuvo įvertinti ikiteisminiame tyrime padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, o apeliantui pareikštas kaltinimas yra abstraktus.

17Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. K. nuo baudžiamojo proceso pradžios davė nuoseklius ir teisingus parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusysis L. N. ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprisiminė pačio įvykio ir patirtų sužalojimų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas pagal jam pareikštą kaltinimą remtasi liudytojų G. N., M. N., M. S., D. T., A. L., R. M., M. J. ir R. S. parodymais, visiškai nevertinant šių liudytojų parodymų baudžiamajame procese prieštaravimų ir subjektyvumo. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, neištyrė visų reikšmingų aplinkybių. Teisiamajame posėdyje buvo pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. ( - ) apie M. T. apgadintą automobilį „VW Passat“, kurioje užfiksuotas transporto priemonei padarytų apgadinimų mastas, pobūdis ir galimai kokiu būdu buvo ji apgadinta, tačiau teismas nevertino minėto įrodymo ir jais nustatytų aplinkybių, kurios yra betarpiškai susijusios su nagrinėjamu įvykiu bei A. K. pareikštu kaltinimu. Pasak apelianto, liudytojų A. L., R. M. ir M. J. parodymai apklausų protokoluose yra surašyti iš esmės pažodžiui, kas patvirtina, kad atliekant tokius procesinius veiksmus buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos. Liudytojas G. N. teisiamajame posėdyje prisipažino, kad jis ikiteisminiame tyrime davė neteisingus parodymus. Ikiteisminiame tyrime šis liudytojas ir liudytojai M. N. bei M. S. teigė, kad bylai reikšmingu laiku jie nedaužė M. T. automobilio, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme minėti liudytojai pripažino aptariamos transporto priemonės apgadinimo aplinkybes, aiškindami jas sau palankia linkme, kad automobilis neva buvo daužomas rankomis. Kita vertus, tokia versija akivaizdžiai prieštarauja transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. ( - ) nustatytoms aplinkybėms. Liudytojų G. ir M. N. parodymai neatitinka M. S. parodymų, ar pastarasis daužė automobilį „VW Passat“. Liudytojų D. T., A. L., R. M., M. J. ir R. S. parodymai, kad jie negirdėjo ir nematė, kaip buvo daužoma transporto priemonė, turėjo būti vertinami kritiškai, nes šie asmenys buvo lauke, todėl neįmanoma negirdėti, kas vyko už kelių metrų nuo kultūros namų. Be to, minėti liudytojai yra geri pažįstami ir suinteresuoti bylos eiga, nes siekia nesukelti neigiamų padarinių vietinio jaunimo padarytiems veiksmams. Atkreipiamas dėmesys, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog nebuvo rasta jokių įrankių ar kitų daiktų aikštelėje prie kultūros namų arba ant kelio (t. 1, b.l. 7-8). Pasak nuteistojo, šis procesinis veiksmas galėjo būti atliktas paviršutiniškai, nes nenustatytos kraujo dėmės, apie kurias kalbėjo liudytojai, taip pat nerastas metalinis vamzdis, išmestas A. K., bėgusio iš įvykio vietos. Atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros protokolo turinį, teismo išvada, kad asmenys, matę nukentėjusįjį, gulintį be sąmonės kraujo klane, buvo šokiruoti ir išsigandę, yra neteisinga. Be to, skundžiamo nuosprendžio argumentai dėl L. N. nepavojingo elgesio prieštarauja liudytojų T. Š., M. T., J. J., M. N., V. J. ir E. K. parodymams, kuriais nustatyta, jog vietinis jaunimas buvo agresyviai nusiteikęs, turėjo rankose pagalius ir beisbolo lazdas, grėsmingai elgėsi lauke ir iš karto po įvykių lauke apdaužė išvažiuojantį M. T. automobilį. Nuteistajam nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas nevertino ir nesivadovavo šių liudytojų parodymais, todėl daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje įvertinti tik atskiri įrodymai, o ne jų visuma, A. K. pripažįstant kaltu buvo remiamasi tik jį kaltinančiais įrodymais, taip nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

18Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje aprašyto konflikto tarp dviejų jaunuolių grupių suskirstymas į kelis etapus ir aptarti A. K. veiksmai nagrinėjamo įvykio metu neatitinka tikrovės, prieštarauja nuteistojo parodymams. Tvirtina, kad A. K. nežinojo, jog P. K. pavyko ištrūkti iš vietinių jaunuolių apsupties, o apeliantas nubėgo paimti metalinį vamzdį, išgirdęs P. K. pagalbos šauksmą ir matydamas jį parkritusį ant žemės. Atbėgęs nuteistasis pamatė, kad vietiniai jaunuoliai mėtė į apeliantą ir draugus stiklinius butelius, lazdas ir artinosi prie jų. Todėl A. K. sudavė metaliniu vamzdžiu arčiausiai savęs buvusiam ir rankas kilnojusiam jaunuoliui. Apie tai, kad L. N. norėjo išskirti konfliktuojančias puses, nuteistasis nesuprato. Teismas konstatavo, kad tuo metu, kai apeliantas sudavė nukentėjusiajam, niekas nesimušė, tačiau nėra aišku, kodėl pastarasis siekė nuraminti jaunuolių grupes ir išskirti jas. Tą aplinkybę, kad konfliktas vyko lauke prie kultūros namų, įrodo su A. K. atvažiavusių liudytojų parodymai. Apelianto ir šių liudytojų parodymais nustatyta, kad po nuteistojo suduoto smūgio jie nedelsiant buvo priversti bėgti iš įvykio vietos, vietiniai jaunuoliai puolė juos, stipriai apgadino M. T. automobilį, kuriame važiavo dalis asmenų, o kiti pabėgo pėsčiomis. Įvykio vietoje liko vienintelis T. Š., kuris, kaip nurodė M. S., duodamas parodymus, buvo apklausiamas laikant jį automobilio bagažinėje. Visos minėtos aplinkybės įvyko per keletą minučių, todėl teismas nepagrįstai išskaidė nagrinėjimo įvykio eigą.

19A. K. teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis sunkiai sutrikdė L. N. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Šis nuteistojo teiginys argumentuojamas tuo, kad neprasidėjus konfliktui dėl bilietų, nebūtų kilusios muštynės tarp P. K. ir G. N., M. N. ir M. S., dėl ko apeliantas nebūtų panaudojęs metalinio vamzdžio. Iki tol jis nepadarė jokių aktyvių veiksmų. Nuteistasis buvo išsigandęs, kai jis atbėgęs pamatė besiartinančią vietinių jaunuolių grupę su buteliais ir lazdomis. Tuo metu nukentėjusysis buvo neblaivus, mojavo rankomis. Tvirtina, kad A. K. visiems pasakė „baikit“, tačiau niekas nereagavo. Jausdamas realią grėsmę iš vietinio jaunimo pusės, norėdamas apginti save ir draugus nuo užpuolimo, apeliantas trenkė metaliniu vamzdžiu L. N. į nugarą, tačiau šis pasisuko šonu į dešinę ir truputį pasilenkė, todėl smūgis buvo suduotas į galvą. Nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtina su juo prie kultūros namų atvažiavusių liudytojų parodymai. A. K. tyčia nenorėjo pataikyti nukentėjusiajam į minėtą kūno vietą, taip pat sunkiai sužaloti jį ir nenumatė galimų padarinių, todėl skundžiamame nuosprendyje neteisingai nustatyta apelianto kaltės forma – tiesioginė neapibrėžta tyčia. Apibendrindamas nuteistasis tvirtina, kad byloje esant abejonių dėl jo kaltės ir negalint jų pašalinti, apelianto nusikalstami veiksmai turi būti perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą (BK 135 straipsnio 1 dalį).

20Kitoje apeliacinio skundo dalyje A. K. aptaria jo neteisėtą ir nepagrįstą nuteisimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Visų pirma nuteistasis cituoja teismų praktiką dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikaltimo, požymių aiškinimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-248/2008, 2K-115/2010 ir kt.) ir teigia, kad be vieno suduoto smūgio nukentėjusiajam jis nepadarė jokių kitų tyčinių veiksmų, kuriais būtų pademonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. A. K. padarė šį veiksmą gindamas draugą, įvertinęs realią situaciją, kad įvyko incidentas, gindamasis nuo galimo užpuolimo ir bandydamas išvengti sunkesnių padarinių sau bei draugams. Taigi, jis nusikalstamais veiksmais neturėjo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoje vietoje buvo asmenų, tačiau dauguma iš jų puolė atvykusį nuteistąjį ir jo draugus. Atkreipiamas dėmesys, kad konflikto iniciatoriais buvo vietinis jaunimas, kuris net po nuteistojo suduoto smūgio toliau tęsė aktyvius veiksmus, persekiojo apeliantą ir su juo atvykusius asmenis. A. K. manymu, minėtos aplinkybės įrodo, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

21Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl nuteistajam paskirtos per griežtos bausmės. Pasak A. K., teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, taip pat kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai). Perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, byloje nustatytos visos sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Be to, teismas, parinkdamas A. K. bausmę, nukrypo nuo teismų praktikos, nes formaliai pasisakė, jog nėra sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas. Apeliantas cituoja Lietuvos apeliacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-218-398/2015 ir tvirtina, kad nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už jo padarytą nusikalstamą veiką yra neteisingas. Iki nusikalstamos veikos padarymo A. K. nebuvo teistas, baustas administracine tvarka už nežymius Kelių eismo taisyklių pažeidimus dėl atliekamo darbo pobūdžio. Po nusikalstamos veikos padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikas – daugiau nei dveji metai, per kurį nuteistasis nenusikalto. Šios aplinkybės, A. K. vertinimu, rodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, o baudžiamasis procesas padarė jam teigiamą įtaką. Tai, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo pripažino savo kaltę, gailisi nusikaltęs, visiškai atlygino L. N. padarytą turtinę ir iš dalies neturtinę žalą, taip pat sutinka atlyginti likusią teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dalį, patvirtina nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų kritišką vertinimą bei norą kuo greičiau pašalinti sukeltas neigiamas pasekmes. Be to, nukentėjusiajam po patirtų sužalojimų neliko kokių nors sunkių ilgalaikių pasekmių. Apeliaciniame skunde cituojamos skundžiamame nuosprendyje aptartos A. K. asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, į kurias atsižvelgta parenkant jam bausmės rūšį ir dydį (skundžiamo nuosprendžio 13 lapas, t. 3, b.l. 104), papildomai nurodant, kad apeliantas iš karto po nagrinėjamo įvykio aplankė ligoninėje gulėjusį nukentėjusįjį ir atsiprašė jo, nuteistasis yra baigęs aukštąjį mokslą. Paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, A. K. prarastų darbą, galimybę prižiūrėti bei materialiai aprūpinti kartu su juo gyvenančią ligotą senelę, jis negalėtų visiškai atlyginti L. N. likusią neturtinės žalos dalį bei Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Nuteistasis konstatuoja, kad įvertinus jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jam paskirta bausmė, numatyta BK 135 straipsnio sankcijoje, neatitinka teisingumo principo, todėl ji turi būti švelninama, paskiriant švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

22Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

23Nuteistasis nurodo, kad jis baudžiamajame procese davė nuoseklius parodymus, jog jis buvo užpultas kultūros namų teritorijoje, pargriautas ir mušamas. Apeliantas, pabėgęs iš nagrinėjamo įvykio vietos, nesudavė niekam ranka ar koja, tik prabėgo šalia gulinčio vaikino, kuris, kaip vėliau nuteistasis sužinojo, buvo sužeistas. Apeliaciniame skunde cituojama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria buvo atmesti P. K. parodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių (apeliacinio skundo 1-3 lapai, t. 3, b.l. 117-119), ir tvirtinama, kad teismas įvertino ne visus įrodymus. Nuteistasis aptaria liudytojų D. T., R. M. ir A. L. parodymus bei tvirtina, kad jų ir liudytojo G. N. parodymai negali būti pripažinti patikimais, kuriais galima grįsti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Tokia išvada daroma visų pirma atsižvelgiant į tai, kad minėti liudytojai yra artimai pažįstami, kurių priešiškumas P. K. ir kitiems kartu su juo atvykusiems į šokius vaikinams iš kitos gyvenamosios vietovės buvo pademonstruotas nuo pat atvykimo pradžios. Tariamas nuteistojo nenoras pirkti bilietą buvo tik menkavertė priežastis prasidėti muštynėms. Šias aplinkybes pripažino liudytojai J. J., M. N., V. J., E. K. ir M. S., iš dalies – liudytojai M. N., G. N. ir T. Š.. Pasak P. K., byloje yra duomenų, kad incidentas prieš jį ir kitus atvykusius asmenis nebuvo netikėtas šokiuose buvusiems jaunuoliams, nes atvykėliams bėgant iš įvykio vietos buvo stipriai apgadintas automobilis, kuriuo jie atvažiavo, o transporto priemonės apgadinimas negalimas vien tik rankomis ar kojomis. Liudytojai V. J., M. N. ir M. T. nurodė matę iš šokių salės išėjusių vaikinų rankose laikytas lazdas, kuriomis buvo daužomas išvažiuojantis automobilis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo tendencingai fiksuojami liudytojų parodymai, pavyzdžiui, A. L. ir R. M. 2013 m. gruodžio 23 d. duotų parodymų turinys dėl P. K. padarytų veiksmų prieš L. N. iš esmės pažodžiui tapatus. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismo medicinos ekspertas V. Kolomiec teisme paaiškino, jog nukentėjusiajam padarytas kaktos nubrozdinimas (kraujosruva) galėjo atsirasti jam pargriuvus. Tai patvirtina apelianto parodymus, tačiau minėto eksperto paaiškinimai byloje nebuvo tinkamai įvertinti.

24Apeliaciniame skunde cituojamos BPK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl įgaliotam atstovui suteikiamų teisų baudžiamajame procese ir BPK 256 straipsnio nuostatos dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme. Pastarajame baudžiamojo proceso įstatymo straipsnyje nukentėjusiajam suteikiama teisė pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą. BPK 56 straipsnis ir BPK 256 straipsnis yra išdėstyti skirtingose BPK dalyse, jose yra konkrečiai ir įsakmiai išvardytos visų baudžiamojo proceso dalyvių teisės, kurių plečiamai aiškinti negalima. P. K. manymu, dėl minėtų priežasčių teisė pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą negali būti deleguota nukentėjusiojo įgaliotam atstovui. Nagrinėjamu atveju teismas neteisėtai priėmė L. N. atstovo prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavo apeliantui, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą.

25Esant tokioms aplinkybėms, P. K. daro išvadą, kad dėl jo turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

26Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas, nuteistojo P. K. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.

27Nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliaciniai skundai atmetami.

28Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistieji A. K. ir P. K. apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

29Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

30BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015).

31A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką pagal jam pareikštą kaltinimą remtasi liudytojų G. N., M. N., M. S., D. T., A. L., R. M., M. J. ir R. S. parodymais, visiškai nevertinant šių liudytojų parodymų baudžiamajame procese prieštaravimų ir subjektyvumo. Pažymėtina, kad tokia išvada A. K. pateiktame procesiniame dokumente visiškai neargumentuota ir nepagrįsta jokiais konkrečiais minėtų liudytojų parodymų prieštaravimais. Ta aplinkybė, kad šie liudytojai yra pažįstami su L. N., savaime neįrodo, kad remtis jų parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes nėra teisinio pagrindo.

32Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. K. inkriminuotu laiku ir vietoje sudavė vieną kartą metaliniu vamzdžiu L. N. į galvos sritį, taip padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas, iš esmės pripažindamas tokią aplinkybę, nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis padarė minėtą veiksmą dėl chuliganiškų paskatų. Bylai reikšmingu laiku A. K. su savo draugais atvažiavo prie kultūros namų, esančių ( - ) miestelyje, Molėtų rajone, kur vyko šokiai. Remiantis liudytojų M. N. ir E. K. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jie kartu su liudytoju J. J. bei nuteistuoju P. K. užėjo į kultūros namų vidų ir netrukus pastarasis susiginčijo su bilietus pardavinėjusiu jaunuoliu (t. 2, b.l. 159-160, 162-163). Taip pat nustatyta, kad tam tikrą laiką šioje patalpoje buvo liudytojas T. Š.. Liudytojas G. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atvykę jaunuoliai nenorėjo susimokėti už įėjimą į šokius, pradėjo ginčytis, o P. K. susigrūmė su G. N. draugu M. S.. Išskyrus konfliktuojančias puses, atvykę jaunuoliai išbėgo į lauką (t. 2, b.l. 165-168). Liudytojai T. Š., M. N. ir M. S. parodė analogišką konflikto priežastį (t. 2, b.l. 163-165, 169, t. 3, b.l. 81-82). A. K., apklaustas tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat neneigė, kad konfliktas prasidėjo dėl jo draugų siekio nemokėti už bilietus į šokius (t. 1, b.l. 164-165, 168-169). Pažymėtina, kad liudytojas T. Š. papildomai paaiškino, jog jis, pamatęs, kad nepavyks patekti į šokius, atsiprašė kelią pastojusio vaikino ir išėjo iš kultūros namų (t. 2, b.l. 163), kas įrodo, jog atvykę jaunuoliai turėjo objektyvią galimybę pasišalinti iš šio pastato. M. N. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jis negirdėjo dėl kokios priežasties P. K. susiginčijo su bilietus pardavinėjusiu jaunuoliu, nes garsiai grojo muzika (t. 2, b.l. 159), atmestini kaip siekiantys sumenkinti P. K. kaltę dėl konfliktinės situacijos inicijavimo, nes M. N. buvo visai šalia konfliktuojančių pusių. E. K. ir J. J. pateikta versija, kad atvykę jaunuoliai siekė susimokėti už įėjimą į šokių salę, neatitinka anksčiau aptartų liudytojų parodymų. Taigi, A. K. draugas P. K. išprovokavo konfliktinę situaciją, siekiant nemokamai patekti į šokius, todėl jis susigrūmė su M. S.. Liudytojai J. J. ir M. N. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad vietinis jaunimas panaudojo fizinį smurtą ne tik prieš P. K., bet ir prieš J. J. (t. 2, b.l. 158-159), kita vertus, jie ikiteisminiame tyrime nenurodė šios aplinkybės (t. 1, b.l. 108-109). J. J. teiginys, kad jis buvo stipriai sumuštas, tačiau liudytojas nesikreipė į medicinos darbuotojus, nes galvojo, kad yra labiau nukentėjusių asmenų (t. 2, b.l. 159), yra nelogiškas. Kiti liudytojai baudžiamajame procese nepatvirtino smurto panaudojimo prieš J. J. fakto, todėl iškelta versija atmestina kaip nepagrįsta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas E. K. taip pat deklaratyviai teigė, kad bandant padėti P. K., liudytojui buvo suduota į šoną (t. 2, b.l. 162), kas neatitinka jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 112-113). Be to, liudytojas J. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad konflikto metu P. K. puolė daug vietinio jaunimo (t. 2, b.l. 157-159), o ikiteisminiame tyrime jis aiškino priešingai – susigrūmimas vyko tik tarp P. K. ir stambaus sudėjimo jaunuolio (M. S.) (t. 1, b.l. 108). P. K. analogiškai nenuosekliai parodė, kiek asmenų smurtavo prieš jį. Nuteistasis ikiteisminiame tyrime teigė, kad stambaus kūno sudėjimo jaunuolis panaudojo fizinį smurtą prieš jį. Be to, apeliantas deklaratyviai tvirtino, kad jis žino, jog jį puolė ir daugiau agresyviai nusiteikusių asmenų, tačiau daugiau nedetalizavo tokios aplinkybės (t. 2, b.l. 18-19). Kita vertus, P. K. teisiamajame posėdyje jau pradėjo aiškinti, kad jį užpuolė ne tik stambaus sudėjimo jaunuolis (M. S.), bet ir bilietus pardavinėjęs jaunuolis (G. N.) (t. 3, b.l. 86-87). Aptarti liudytojų J. J., M. N., E. K. ir nuteistojo P. K. parodymai vertintini kaip subjektyvus bandymas pernelyg sureikšminti susiklosčiusią konfliktinę situaciją ir vietinio jaunimo veiksmus. Analizuojant byloje apklaustų liudytojų parodymus, P. K. susigrūmimas su M. S. netruko ilgai. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas baudžiamajame procese apklaustas liudytojas nenurodė, kad kultūros namų patalpose nukentėjusysis L. N. padarė kokius nors aktyvius veiksmus prieš P. K. ar kurį nors kitą iš atvykusių jaunuolių. Remiantis A. K. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, jis, pamatęs, kad konflikto metu P. K. yra pargriautas, nubėgo prie automobilio pasiimti iš anksto atsivežtą metalinį vamzdį. Pažymėtina, kad nuteistasis pripažino, jog jis tuo metu nematė, kad P. K. buvo mušamas (t. 3, b.l. 84). Tokie A. K. parodymai įrodo, kad jis buvo pasiryžęs panaudoti žmogaus sveikatai pavojingą įrankį net nežinodamas visų konflikto kultūros namuose aplinkybių. Byloje objektyviais įrodymais nustatyta, kad L. N. buvo sužalotas kultūros namų kieme, A. K. sudavus metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam į galvos sritį, nors kultūros namuose P. K. jau nebesigrūmė su jokiu vietiniu jaunuoliu. A. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nežinojo, jog P. K. pavyko ištrūkti iš vietinio jaunimo apsupties. Akivaizdu, kad nuteistasis, manydamas, jog gresia pavojus draugo P. K. sveikatai, eitų būtent į kultūros namų pastatą, tačiau jis nedarė to. Nėra aišku, kaip A. K. galėjo padėti savo draugui, jei apeliantas, galvodamas, jog P. K. yra mušamas kultūros namuose, panaudojo fizinį smurtą prieš L. N., stovėjusį kieme ir nedariusį jokių pavojingų veiksmų. Be to, liudytojas M. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis kartu su J. J., P. K. ir E. K. išbėgo iš kultūros namų bei liudytojas dar matė stovintį L. N.. A. K. atsitraukinėjo kartu su savo draugais ir buvo gale, nes saugojo juos (t. 2, b.l. 159-160). E. K. teigė, kad jis, išbėgęs iš kultūros namų, pastebėjo, jog A. K. stovėjo su pagaliu ir vėliau juo trenkė nukentėjusiajam (t. 2, b.l. 162). Nėra abejonių, kad A. K. nusikalto tuo metu, kai visi jo draugai buvo išbėgę iš kultūros namų pastato ir nė prieš vieną iš jų nebuvo naudojamas fizinis smurtas, bei suprato tokias aplinkybes. Liudytojas G. N. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis betarpiškai matė, jog A. K. užsimojo metaliniu vamzdžiu ir įsibėgėjęs trenkė L. N. į galvos dešinę pusę. Nukentėjusysis, prieš patirdamas smūgį, stovėjo nusisukęs nuo atvykusių jaunuolių ir nieko nedarė. G. N. bandė prieiti prie L. N. ir padėti jam, tačiau A. K. neleido ir grasino suduoti metaliniu vamzdžiu (t. 2, b.l. 165-168). Liudytojos R. M. ir A. L. nurodė iš esmės tokias pačias smūgio sudavimo L. N. aplinkybes (t. 2, b.l. 170-171, t. 3, b.l. 53-54). A. K. apeliaciniame skunde dėsto bendro pobūdžio teiginį, kad jis, prieš suduodamas smūgį metaliniu vamzdžiu L. N., matė, jog vietiniai jaunuoliai mėtė į apeliantą ir draugus stiklinius butelius, lazdas ir artinosi prie jų, tačiau nekonkretizuoja, kad nukentėjusysis padarė kokius nors pavojingus veiksmus. Be to, A. K. ikiteisminiame tyrime iš pradžių neparodė, kad vietinis jaunimas mėtė į jį ar draugus minėtus daiktus (t. 1, b.l. 164-165, 168-169). Tokia aplinkybė įvardyta tik A. K. 2013 m. spalio 25 d. papildomoje apklausoje (t. 1, b.l. 188-189). Liudytojai J. J., M. N. ir V. J. teisiamajame posėdyje tik nurodė, kad dalis jaunuolių buvo su pagaliais ar beisbolo lazdomis, tačiau nepanaudojo jų (t. 2, b.l. 157-161). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. K. tvirtino, kad kažkas metė pagalį, tačiau nepataikė. Po to visi jaunuoliai puolė atvykusius asmenis (t. 2, b.l. 162-163). Šie liudytojo parodymai neatitinka jo nurodytų aplinkybių ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 112-113). Kiti baudžiamajame procese apklausti liudytojai neparodė, kad vietinis jaunuolis mėtė į apeliantą ir draugus stiklinius butelius bei lazdas ar padarė kitus pavojingus veiksmus, todėl A. K. apeliacinio skundo teiginys dėl neva itin agresyvaus vietinio jaunimo elgesio kultūros namų kieme atmetamas kaip neatitinkantis tikrovės. A. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai sutapatina vardijamus vietinio jaunimo veiksmus su L. N. pavojingu elgesiu, t. y. kad nukentėjusiojo elgesys buvo pavojingas, nes vietinis jaunimas buvo agresyviai nusiteikęs, turėjo rankose pagalius ir beisbolo lazdas, grėsmingai elgėsi lauke ir iš karto po įvykių lauke apdaužė išvažiuojantį M. T. automobilį. Byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad L. N., prieš patirdamas fizinį smurtą, rankoje turėjo pagalį, lazdą ar kitą daiktą. Logikai prieštarauja A. K. teiginys, kad sunkiai sužeistas nukentėjusysis galėjo apgadinti M. T. transporto priemonę. Be to, pasak apelianto, jis sudavė metaliniu vamzdžiu L. N. už tai, kad nukentėjusysis buvo arčiausiai nuteistojo ir kilnojo rankas (apeliacinio skundo 4 lapas, t. 3, b.l. 112). Nėra abejonių, kad vien L. N. buvimas nagrinėjamo įvykio vietoje ir padaryti kūno judesiai (mosikavimas rankomis) nekėlė jokios objektyvios grėsmės apelianto sveikatai, tuo labiau kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis metaliniu vamzdžiu iš nugaros. Liudytojas M. N. teisiamajame posėdyje teigė, kad vietinių jaunuolių priekyje buvo L. N., kuris buvo agresyviai nusiteikęs, mosikavo rankomis ir rėkavo, ėjo prie jų (t. 2, b.l. 159). Apklausiamas ikiteisminiame tyrime šis liudytojas nebuvo kategoriškas, nes paaiškino, kad jam atrodo, jog A. K. sudavė jaunuoliui, kuris buvo agresyviai nusiteikęs (t. 1, b.l. 109). V. J. tvirtino, kad nukentėjusysis artinosi prie atvykusių jaunuolių, šaukė grasinančius žodžius (t. 2, b.l. 160). E. K. iš esmės analogiškai apibūdino L. N. padarytus veiksmus (t. 2, b.l. 162). Minėtų liudytojų apibūdintas L. N. elgesys taip pat nelaikytinas pavojingu A. K. ar jo draugams, kuriuo buvo tiesiogiai kėsintasi į jų sveikatą. Be to, abejotina, ar atvykę jaunuoliai, bėgę iš įvykio vietos, turėjo tikslą detaliai įsiminti būtent nukentėjusiojo elgesį, nors kultūros namų kieme stovėjo pakankamai daug žmonių. Liudytojai T. Š., M. T. ir J. J. nematė, kokius veiksmus padarė L. N. įvykio vietoje (t. 2, b.l. 156-157, 157-159, 163-164). Kaip minėta, liudytojas G. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad L. N., prieš patirdamas sužalojimą, nedarė jokių pavojingų veiksmų (t. 2, b.l. 166). Pasak liudytos R. M., L. N. tuo metu kalbėjo su kažkokiu vaikinu (t. 2, b.l. 170), o liudytojų A. L. ir M. J. teigimu, nukentėjusysis bandė išskirti, raminti konfliktuojančias puses (t. 3, b.l. 53, 56). Nors G. N., R. M., A. L. ir M. J. vienodai nenurodė L. N. darytų veiksmų pobūdžio prieš patiriant sužalojimą, tačiau tai nelaikytina jų parodymų esminiu prieštaravimu, juolab kad šie liudytojai neapibūdino nukentėjusiojo veiksmų kaip pavojingų. A. K. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apygardos teismas konstatavo, jog tuo metu, kai apeliantas sudavė nukentėjusiajam, niekas nesimušė, tačiau nėra aišku, kodėl pastarasis siekė nuraminti jaunuolių grupes ir išskirti jas. Pažymėtina, kad konfliktuoti galima ir nenaudojant fizinio smurto, todėl bandymas išskirstyti jaunuolių grupes, kad neprasidėtų pavojingesni veiksmai, galimas ir logiškai paaiškinimas. Taigi, skundžiamo nuosprendžio teiginys negali būti laikomas neteisingu. A. K. teigimu, jis nesuprato apie tai, kad L. N. norėjo išskirti konfliktuojančias puses, tačiau apeliantas nusikalto net nesidomėdamas nukentėjusiojo veiksmais ir ši aplinkybė nepripažintina kaip paneigianti išvadą, kad L. N. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų. Šiame kontekste pasakytina, kad nors po konflikto kultūros namuose vietinis jaunimas galėjo būti nedraugiškai nusiteikęs prieš atvykusius jaunuolius, tačiau byloje nenustatyta, kad kieme buvo padaryti smurtinio pobūdžio ar kitokie pavojingi veiksmai prieš A. K. arba jo draugus. Todėl nuteistojo nusikalstamas veiksmas nagrinėjamu atveju nelaikytinas kaip pateisinamas.

33Dėl anksčiau aptartų priežasčių A. K. apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojų J. J., M. N., V. J., E. K., T. Š. ir M. T. baudžiamajame procese duoti parodymai nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų dėl bylai reikšmingų aplinkybių teisingumo ir A. K. nusikalstamo veiksmo tinkamo kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą.

34Nuteistojo apeliacinio skundo didžiąją dalį sudaro įvykių po L. N. suduoto smūgio metaliniu vamzdžiu aptarimas, t. y. kad A. K. kartu su draugais buvo priversti išvažiuoti M. T. automobiliu, kuris buvo apgadintas. Visų pirma pasakytina, kad A. K. sunkiai sužalojus nukentėjusiojo sveikatą, jo nusikaltimas buvo baigtas, todėl teisinei kvalifikacijai neturi reikšmės M. T. transporto priemonės apgadinimo aplinkybės. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad vietinis jaunimas buvo iš anksto suinteresuotas apgadinti automobilius, kuriais atvyko A. K. ir jo draugai. M. T. transporto priemonės apgadinimas buvo vietinio jaunimo reakcija į nuteistojo padarytą pavojingą veiksmą L. N. sveikatai. Pastebėtina, kad nebuvo apgadintas T. Š. automobilis, kuris ilgą laiką po nagrinėjamo įvykio išbuvo neišvažiavęs. Be to, BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje nebuvo pareikšti kaltinimai jokiems asmenims apgadinus M. T. automobilį, todėl apygardos teismas neturėjo pareigos detaliai aiškintis tokių aplinkybių. Pastebėtina, kad kitoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 74-1-00121-13, jau buvo pateiktas M. T. automobilio apgadinimų teisinis vertinimas (t. 3, b.l. 42-46). Atsižvelgiant į tai, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nebuvo analizuota teisiamajame posėdyje pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. ( - ) apie M. T. apgadintą automobilį ir liudytojų parodymų dalis šiuo klausimu. Tai, kad nuo A. K. ir jo draugų atvažiavimo prie kultūros namų, esančių ( - ) miestelyje, iki išvažiavimo iš įvykio vietos nepraėjo didelis laiko tarpas, savaime neleidžia pripažinti, kad įvykio eiga po A. K. bei P. K. nusikalstamų veiksmų padarymo turėjo būti vertinama šioje byloje. Pasak A. K., įvykio vietoje liko vienintelis T. Š., kuris, kaip nurodė M. S., duodamas parodymus, buvo apklausiamas laikant jį automobilio bagažinėje. Ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga nuteistojo nusikalstamą veiksmą kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, o T. Š. turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl prieš jį galimai padarytų neteisėtų veiksmų.

35Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. K. sunkiai sutrikdė L. N. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Iki nagrinėjamo įvykio nuteistasis nebuvo pažįstamas su nukentėjusiuoju ir jų nesiejo jokie santykiai. Kaip minėta, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad L. N. kultūros namuose ar kieme panaudojo fizinį smurtą prieš A. K. arba jo draugus, taip pat padarė kitus pavojingus veiksmus, todėl apeliantas neturėjo jokios objektyvios priežasties panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. A. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai pabrėžiama L. N. fiziologinė būsena įvykio metu (neblaivumas), nes ji savaime neįrodo nukentėjusiojo pavojingumo. Nuteistojo teigimu, neprasidėjus konfliktui dėl bilietų, nebūtų kilusios muštynės kultūros namuose ir jis nebūtų paėmęs nusikaltimo įrankio. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad konfliktą minėtame pastate išprovokavo būtent P. K., nenorėdamas mokėti pinigų už įėjimą į šokių salę. Susistumdymas kultūros namuose pasibaigė ir kieme smurtinio pobūdžio veiksmai nebuvo daromi prieš atvykusius jaunuolius. Pažymėtina, kad pats A. K., niekieno neverčiamas, nusprendė pasiimti nusikaltimo įrankį. Be to, jis, net ir paėmęs metalinį vamzdį, galėjo nesuduoti juo L. N. į galvos sritį, tačiau pasielgė priešingai. Ta aplinkybė, kad iki tol A. K. nepadarė jokių aktyvių veiksmų, neturi reikšmės vertinant jo padarytą nusikaltimą pagal BK. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad jis buvo išsigandęs, kai pamatė besiartinančią vietinių jaunuolių grupę su buteliais ir lazdomis, tačiau tai nereiškia, kad L. N. elgėsi analogišku būdu, tuo labiau kad byloje apklausti vieni liudytojai J. J., M. N., V. J. ir E. K. teigė, jog vietinis jaunimas su savimi turėjo beisbolo lazdas ar pagalius, o kiti liudytojai G. N., R. M., A. L. ir M. J. nepatvirtino tokios aplinkybės. E. K., apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nebuvo kategoriškas, nes parodė, kad, atrodo, matė, jog kai kurie vietiniai jaunuoliai laikė rankose beisbolo lazdas ir pagalius (t. 1, b.l. 112-113). Be to, J. J. ir E. K. teisiamajame posėdyje teigė, kad jie, dar būdami kultūros namuose, matė, jog prie durų buvo pridėta lazdų (t. 2, b.l. 158), tačiau liudytojai nenurodė šios aplinkybės ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 108, 112-113). Liudytojai M. T. ir T. Š. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jie tiesiogiai nestebėjo L. N. sumušimo aplinkybių, nes tuo metu M. T. buvo savo automobilyje, o T. Š. – prie savo transporto priemonės (t. 2, b.l. 156-157, 163-164). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint asfaltuotą aikštelę, kelią ir betoninę aikštelę prie kultūros namų įėjimo durų, nerasta jokių nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų ar įrankių (t. 1, b.l. 7-8). Esant aptartiems liudytojų parodymams, pripažintina, kad byloje neįrodyta, jog prieš L. N. suduodant smūgį metaliniu vamzdžiu, nukentėjusiojo pažįstami asmenys su savimi turėjo kokius nors pavojingus daiktus (pavyzdžiui, beisbolo lazdas, butelius). A. K. sudavė L. N. į galvos sritį iš nugaros pusės, kas kategoriškai paneigia nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis galėjo artintis prie apelianto. Tai įrodo ir apelianto cinišką elgesį. Nuteistasis, siekdamas pateisinti savo nusikalstamą elgesį, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nusikalto jausdamas realią grėsmę iš vietinio jaunimo pusės, norėdamas apginti save ir draugus nuo užpuolimo (apeliacinio skundo 4 lapas, t. 3, b.l. 112). Tai reiškia, kad pats A. K. pripažįsta, jog tikrovėje nebuvo jo ir draugų pavojingo užpuolimo iš vietinio jaunimo pusės, o tokia aplinkybė buvo tik jo sąmonėje. Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad nesant objektyvaus L. N. pavojingo elgesio, A. K. fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį vertinamas kaip mažareikšmė priežastis neva apsiginti, kuri nėra pateisinama. A. K. nusikalto aiškiai negerbdamas elementarių elgesio taisyklių ir moralės normų, todėl darytina išvada, kad jo paskatos buvo chuliganiškos. Perkvalifikuoti A. K. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

36Nuteistojo apeliaciniame skunde bandant sumenkinti savo kaltės laipsnį teigiama, kad jis norėjo suduoti metaliniu vamzdžiu L. N. į nugarą, tačiau šis pasisuko šonu į dešinę ir truputį pasilenkė, todėl smūgis buvo suduotas į galvą. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-366/2011 2K-22/2013, 2K-189/2013). Kaltininko kaltės forma ir rūšis nustatoma ne vien remiantis jo duotais parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais.

37Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. 2013 m. balandžio 30 d. pirminėje apklausoje aiškiai nurodė, kad jis sudavė metaliniu vamzdžiu L. N. į galvą ir neminėjo jokių aplinkybių, jog nukentėjusysis sukosi ir pasilenkė smūgio metu (t. 1, b.l. 164-165). Nuteistasis parodė analogiškas aplinkybes ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo (t. 1, b.l. 168-169). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 175-181). A. K., tik 2013 m. spalio 25 d. papildomai apklausiamas, pradėjo teigti, kad jis nusikaltimo įrankiu siekė suduoti L. N. per nugarą, bet pataikė jam į galvos sritį (t. 1, b.l. 188-189). Nemotyvuotas A. K. parodymų pakeitimas neleidžia vertinti jų kaip patikimų, kuriais galima nustatyti šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, A. K. iškelta versija prieštarauja liudytojų G. N., R. M. ir A. L. parodymams (t. 2, b.l. 165-168, t. 2, b.l. 170-171, t. 3, b.l. 53-54). Byloje apklausti A. K. draugai T. Š., M. T., J. J., V. J. ir M. N. tiesiogiai nematė L. N. sužalojimo aplinkybių. Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje tik parodė, kad jis matė, kaip A. K. sudavė pagaliu nukentėjusiajam, tačiau nepastebėjo į kurią kūno vietą (t. 2, b.l. 162). Tokie liudytojų, kurie buvo atvažiavę į šokius kartu su A. K., parodymai nelaikytini kaip patvirtinantys nuteistojo duotus parodymus. Be to, apeliantas galėjo suduoti nusikaltimo įrankiu nukentėjusiajam į sąlyginai mažiau pažeidžiamą kūno vietą (pavyzdžiui, ranką, koją, juosmenį), tačiau apeliantas pasirinko sužaloti nukentėjusiojo viršutinę kūno dalį, kas taip pat netiesiogiai įrodo jo nusikalstamą ketinimą. Darytina išvada, kad nuteistasis turėjo tikslą sužaloti L. N. galvos sritį. Pažymėtina, kad galva yra gyvybiškai svarbi kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai. Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad metalinio vamzdžio ilgis yra 76 cm (t. 1, b.l. 80), kas patvirtina, kad šis daiktas yra pakankamai didelis. Nustatant kaltės formą ir rūšį, taip pat svarbu, kad L. N. buvo suduota nusikaltimo įrankiu iš nugaros pusės, jam visiškai nesitikint to, smūgis buvo stiprus, nes nukentėjusysis iš karto nukrito ant žemės ir prarado sąmonę. Nagrinėjamu atveju net ir vieno tokio smūgio sudavimas buvo pavojingas nukentėjusiojo sveikatai. A. K. nusikalto dėl mažareikšmės priežasties. Po nusikalstamo veiksmo padarymo nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos, nepasidomėjęs L. N. sveikatos būkle. Visa tai neleidžia abejoti, kad A. K., darydamas nusikalstamą veiksmą, suvokė, kad gali sunkiai sužaloti L. N., numatė tokio sveikatos sutrikdymo laipsnio atsiradimo galimybę ir norėjo, kad atitinkamai nukentėjusiajam būtų sužalota sveikata. Pritartina apygardos teismui, kad šiuo atveju L. N. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo neišvengiamas, o apeliantas negalėjo nesuvokti tokio fakto, be to, jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti nusikalstami padariniai. Todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinta, kad A. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

38Dėl A. K. ir P. K. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

39BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – pasireiškia bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-303/2014). Įžūliu elgesiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laikytini ir tie atvejai, kai prieš kitą (-us) asmenį (-is) panaudojamas fizinis smurtas. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013). Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014). BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-895/2015).

40Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad A. K. ir P. K. panaudojo fizinį smurtą prieš L. N. viešoje vietoje, t. y. kultūros namų kieme, kuriame buvo kitų asmenų, mačiusių nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Nors P. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal inkriminuotą kaltinimą teigdamas, kad jis nespyrė gulinčiam L. N. į galvos sritį, tačiau tokia jo versija prieštarauja ne tik liudytojų G. N., R. M., D. T. ir A. L. parodymams (t. 2, b.l. 165-168, 170-171, t. 3, b.l. 52-53, 53-55), bet ir kito nuteistojo A. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b.l. 168-169, t. 3, b.l. 84-86). Visų asmenų duoti parodymai tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus, todėl laikytini patikimais, kuriais galima nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Liudytojai G. N. ir D. T. apibūdino, kaip buvo apsikirpęs ir kokią striukę vilkėjo kaltininkas bylai reikšmingu laiku. Be to, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką, G. N. atpažino P. K. kaip asmenį, kuris panaudojo fizinį smurtą prieš ant žemės gulėjusį L. N. (t.1, b.l. 73-75). Remiantis liudytojo G. N. ir nuteistojo A. K. parodymais, P. K. du kartus spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį. R. M. ir A. L. taip pat konkrečiai parodė, kad L. N. buvo spirta į šią kūno vietą, o D. T. paaiškino abstrakčiau, t. y. kad nukentėjusiajam buvo pataikyta į viršutinę kūno dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja iš konteksto paimtus teismo medicinos eksperto V. Kolomiec pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, jog L. N. padarytas kaktos nubrozdinimas (kraujosruva) galėjo atsirasti jam pargriuvus. Šis ekspertas patikslino, kad L. N. nubrozdinimų veide ir kraujosruvų kaktoje skaičiaus negalima nustatyti dėl objektyvios priežasties, nes medicininiuose dokumentuose nėra detaliai aprašyta sužalojimų lokalizacija ir jų kiekis. V. Kolomiec padarė tik prielaidą, kad aptariami sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam nukritus. Kita vertus, ekspertas nepaneigė, kad sužalojimų mechanizmas susijęs su panaudotu fiziniu smurtu (t. 3, b.l. 56-57). Pažymėtina, kad BPK nenustato, jog asmens sužalojimo mechanizmas gali būti įrodomas tik specialių žinių reikalaujančio tyrimo pagrindu. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. K. ir minėtų liudytojų parodymų visumos pakanka pripažinti, kad P. K. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė L. N. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokios išvados nepaneigia byloje atlikti specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir eksperto V. Kolomiec paaiškinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis prie civilinio ieškinio pridėjo padarytas nuotraukas, kuriose matyti jo veide padaryti sužalojimai (t. 2, b.l. 118, 120-121). Objektyviai užfiksuotų sužalojimų kiekis, pobūdis ir lokalizacija taip pat verčia abejoti P. K. keliama versija, kad L. N. sužalojimai galėjo atsirasti jam nukritus ant žemės. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, P. K. apeliacinio skundo teiginys, kad jis tik prabėgo šalia gulinčio nukentėjusiojo, atmetamas kaip prieštaraujantis byloje surinktų įrodymų visumai.

41Kaip ir nuteistojo A. K. atveju, P. K. bei L. N. anksčiau nebuvo pažįstami, jų nesiejo jokie santykiai. L. N. nepadarė jokių pavojingų veiksmų prieš P. K.. Pastarojo veiksmai, kai jis, neturėdamas konkrečių motyvų, kelis kartus spyrė gulinčiam nukentėjusiajam, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinti kaip įžūlūs. Liudytojas G. N. paaiškino, kad po A. K. ir P. K. smurtinių veiksmų šokiai pasibaigė anksčiau nei įprasta, buvo išjungta muzika ir atsiprašyta lankytojų. Siekiant suteikti pagalbą L. N., buvo iškviesta greitoji pagalba, taip pat apie incidentą informuota policija. Asmenys, kurie matė nagrinėjamą įvykį, buvo šokiruoti. Be to, matytas vaizdas sukrėtė G. N. (t. 2, b.l. 167). Liudytojos R. M., A. L. ir M. J. analogiškai apibūdino savo būseną išvydus sužalotą L. N. (t. 2, b.l. 170, t. 3, b.l. 53, 55). Liudytojų R. M. ir M. S. parodymai dėl renginio nutraukimo priežasties atitinka liudytojo G. N. parodymus (t. 2, b.l. 170, t. 3, b.l. 82). Be to, liudytojai G. N., M. J., A. L. ir M. S. parodė, kad po smurtinių veiksmų L. N. kraujavo (t. 2, b.l. 165, t. 3, b.l. 53, 55, 82). Nors įvykio vietos apžiūros protokole nėra nurodyta, kad buvo rasti kraujo pėdsakai (t. 1, b.l. 7-8), tačiau įvertinus L. N. patirto sveikatos sutrikdymo pobūdį ir laipsnį, panaudoto nusikaltimo įrankio ypatumus, minėti liudytojų parodymai laikytini kaip įrodantys aptariamą aplinkybę. Taigi, akivaizdu, kad pašaliniai asmenys buvo šokiruoti nuteistųjų smurtinių veiksmų prieš L. N., dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo iškviestos specialiosios tarnybos, taip pat netrukus buvo nutrauktas vykęs renginys. Įvertinus šias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad A. K. ir P. K. savo nusikalstamais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-506/2013). Nagrinėjamu atveju A. K. savo nusikalstamu veiksmu ne tik dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam L. N. sveikatą, bet ir pažeidė viešąją tvarką, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal du baudžiamojo įstatymo straipsnius (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 284 straipsnio 1 dalis). Tokia sutaptis pripažįstama ir teismų praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas, viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų panaudojęs smurtinius veiksmus ir padaręs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-293/2009, 2K-497/2012, 2K-7/2013).

42A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad be vieno suduoto smūgio nukentėjusiajam jis nepadarė jokių kitų tyčinių veiksmų, kuriais būtų pademonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju ir vieno šio smurtinio veiksmo padarymo užtenka pripažinti, kad buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas. Anksčiau aptartais įrodymais paneigta, kad A. K. suduodant metaliniu vamzdžiu L. N. iš nugaros į galvos sritį, objektyviai reikėjo ginti P. K., kitus draugus ar save nuo galimo užpuolimo, tuo labiau kad nukentėjusysis bylai reikšmingu laiku realiai nepadarė jokių pavojingų veiksmų prieš atvykusius jaunuolius. Taip pat neatitinka tikrovės A. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad konflikto iniciatoriais buvo vietiniai jaunuoliai, dauguma iš jų puolė atvykusį nuteistąjį ir jo draugus. Pastebėtina, kad pats apeliantas yra nenuoseklus, viena vertus, teigdamas, kad jam nusikalstant, vietinis jaunimas puolė jį ir draugus, tačiau, kita vertus, tvirtindamas, kad nuteistasis nusikalstamu veiksmu siekė apginti save ir draugus nuo galimo užpuolimo (apeliacinio skundo 5 lapas, b.l. 113). Vietinio jaunimo veiksmai po A. K. suduoto smūgio L. N. neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo teisingumo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad A. K., panaudodamas pavojingą nusikaltimo įrankį, stipriai smogdamas L. N. į galvos sritį kitų žmonių akivaizdoje, bent bendrais bruožais numatė, kad bus sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje išvardyti padariniai, ir norėjo to. Apygardos teismas teisingai nustatė nuteistojo padaryto nusikalstamo veiksmo subjektyviąją pusę.

43P. K., ginčydamas skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, kad jis kultūros namų teritorijoje buvo užpultas, pargriautas ir mušamas. Visų pirma pasakytina, kad P. K., manydamas, kad jis patyrė atitinkamus sužalojimus, galėjo kreiptis į kompetetingas institucijas, kad būtų objektyviai užfiksuoti patirti sužalojimai, ir prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant patraukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokį apelianto elgesį. Kita vertus, net buvus konfliktinei situacijai kultūros namuose, P. K. neturėjo jokios teisės panaudoti fizinį smurtą prieš gulintį ir negalintį pasipriešinti L. N.. Nuteistas apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad apygardos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, negalėjo remtis liudytojų D. T., R. M., G. N. ir A. L. parodymais, nes jie yra artimai pažįstami ir buvo priešiškai nusiteikę prieš apeliantą ir kitus atvykusius jaunuolius. Vien asmenų tarpusavio pažinojimas savaime nėra pagrindas pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais ir neobjektyviais. P. K. nedetalizuoja, kaip pasireiškė liudytojų D. T., R. M. ir A. L. priešiškumas atvykusiems jaunuoliams, tuo labiau kad jokie byloje apklausti liudytojai konkrečiai nenurodė, kad šie asmenys padarė pavojingus veiksmus. Šiame kontekste pasakytina, kad pats P. K. bando sureikšminti jam naudingus draugų parodymus, taip selektyviai siekiant pateikti nagrinėjamo įvykio aplinkybes sau naudinga linkme, nors remiantis pagal analogiją apelianto pateikta argumentacija dėl liudytojų D. T., R. M., G. N. ir A. L. parodymų neobjektyvumo, nuteistojo draugų parodymais nebūtų galima remtis šioje byloje, nes jie yra pažįstami su P. K.. Kaip minėta, apelianto kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodo ne tik skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai, tačiau ir A. K. nuoseklūs parodymai šioje dalyje. P. K. taip pat nepagrįstai suabsoliutina konflikto kultūros namuose priežastį su liudytojų, duodančių nuteistajam nepalankius parodymus, neobjektyvumu. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti, kad vietiniai jaunuoliai iš anksto siekė konfliktuoti su P. K. ir jo draugais. Nuteistasis apeliaciniame skunde tik deklaratyviai vardija liudytojų, kurie visiškai ar iš dalies neva patvirtino jo keliamą versiją, pavardes, konkrečiai nenurodydamas, kokias aplinkybes kiekvienas iš jų patvirtino. Kaip ir A. K., P. K. aptaria M. T. automobilio apgadinimo aplinkybes, tačiau šios aplinkybės neturi jokios įtakos vertinant nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus, nes po suduotų smūgių L. N., apelianto nusikalstami veiksmai, numatyti BK 284 straipsnio 1 dalyje, buvo baigti.

44Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad dėl A. K. ir P. K. padarytų nusikalstamų veiksmų buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl šioje dalyje naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

45Dėl procesinių pažeidimų byloje

46A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje įvykio vietos apžiūra galėjo būti atlikta paviršutiniškai, nes nerastos kraujo dėmės, apie kurias kalbėjo liudytojai, taip pat nerastas metalinis vamzdis, išmestas A. K., bėgusio iš įvykio vietos. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūra yra tik vienas iš procesinių veiksmų, kurie buvo atlikti ikiteisminiame tyrime. Tai, kad atliekant šį procesinį veiksmą, nenustatytos nuteistojo minėtos aplinkybės, savaime neįrodo, kad jų apskritai nebuvo ir ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai. Kaip minėta, L. N. kraujavimą po patirto fizinio smurto patvirtina objektyvių liudytojų parodymai. A. K. panaudotą nusikaltimo įrankį prie stulpo, šalia kultūros namų, rado liudytojas M. S. (t. 1, b.l. 77-78, t. 3, b.l. 82), kuris pateikė šį daiktą tyrėjui (t. 1, b.l. 79). 2013 m. gegužės 2 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad A. K. atpažino M. S. pateiktą metalinį vamzdį kaip daiktą, kuriuo buvo sužalotas L. N. (t. 1, b.l. 171-173). Taigi, įvykio vietos apžiūros metu nenustatytas aplinkybes įrodo kitų byloje surinktų įrodymų visuma, o nuteistojo akcentuojamo vieno procesinio veiksmo rezultatų nėra teisinio pagrindo sureikšminti.

47Pasak A. K., liudytojų A. L., R. M. ir M. J. parodymai apklausų protokoluose yra surašyti iš esmės pažodžiui, kas patvirtina, kad atliekant tokius procesinius veiksmus buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos. P. K. apeliaciniame skunde taip pat kelia liudytojų A. L. ir R. M. apklausų ikiteisminiame tyrime patikimumo klausimą. Pažymėtina, kad minėtos liudytojos buvo ne kartą apklaustos ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 86-91, 92-95, 96-99). Priešingai nei teigia apeliantai, analizuojant A. L., R. M. ir M. J. apklausų protokolų turinį, nenustatyta, kad šiuose procesiniuose dokumentuose surašyti liudytojų parodymai yra visiškai analogiški. Tai, kad liudytojos panašiai papasakojo joms žinomas įvykio aplinkybes, patvirtina, kad jos vienodai suvokė tikrovėje buvusius įvykius. Be to, liudytojų parodymų panašumui įtakos gali turėti ir tyrėjo užduodami analogiški klausimai, siekiant tiksliau išsiaiškinti konkrečias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Šiame kontekste pasakytina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-208-788/2015). Taigi, įrodomąją reikšmę turi liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Nagrinėjamu atveju liudytojos A. L., R. M. ir M. J. pirmosios instancijos teisme davė parodymus dėl joms žinomų aplinkybių ir jie iš esmės nesiskyrė nuo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, o A. L. ir M. J. parodymai papildomai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka (t. 2, b.l. 170, t. 3, b.l. 53-55). Darytina išvada, kad minėtų liudytojų atskirų parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, dalių panašumas nesumenkina jų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, įrodomosios vertės, todėl apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti šiais įrodymų šaltiniais. Remiantis tuo, kas nustatyta, pripažintina, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

48Dėl nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 256 straipsnio nuostatų pažeidimu

49BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šio straipsnio 2 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1236 redakcija) nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Lingvistiškai analizuojant BPK 256 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės normą, joje nėra nurodyta, kad nukentėjusiojo atstovas turi teisę pateikti tokio pobūdžio prašymą. Kita vertus, pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas yra vientisas kodifikuotas teisės aktas, kurio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, o ne atsietai viena nuo kitos. BPK 56 straipsnis nustato įgaliotojo atstovo teisinę padėtį baudžiamajame procese. Minėto straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad įgaliotasis atstovas turi tas pačias teises kaip jo atstovaujamas proceso dalyvis. Akivaizdu, kad toks reglamentavimas nustatytas siekiant įgaliotajam atstovui tinkamai įgyvendinti pagrindinę funkciją baudžiamajame procese, t. y. padėti efektyviai nukentėjusiajam naudotis procesinėmis teisėmis. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis yra vienas iš subjektų, turinčių teisę prašyti pakeisti kaltinimą baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, todėl pripažintina, kad aptariamą nukentėjusiojo teisę gali įgyvendinti ir jo įgaliotasis atstovas. Nors BPK 56 ir 256 straipsniai yra skirtingose baudžiamojo proceso įstatymo dalyse, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad BPK 256 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos išimtinai pagal jų lingvistinę prasmę, neatsižvelgiant į kitus BPK straipsnius, tuo labiau kad BPK 56 straipsnis yra priskiriamas I daliai pavadinimu „Bendrosios nuostatos“, kas leidžia teigti, jog baudžiamojo proceso įstatymo I dalyje išdėstytos teisės normos yra reikšmingos taikant ir aiškinant kitose kodifikuoto teisės akto dalyse reglamentuotas teisės normas. Aptartas BPK nuostatų aiškinimas nelaikytinas kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymu.

50Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo L. N. įgaliotasis atstovas 2015 m. vasario 27 d. teisiamajame posėdyje dar iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikė rašytinį prašymą inkriminuoti P. K. papildomą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Šį rašytinį dokumentą pasirašė ne L. N., o jo įgaliotasis atstovas (t. 3, b.l. 41, 51). Pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje sprendžiant klausimą dėl pateikto prašymo priėmimo, taip pat buvo išklausyta L. N. pozicija, kad jis palaiko savo įgaliotojo atstovo prašymą (t. 3, b.l. 51). Esant tokioms aplinkybėms, vien tai, kad rašytinį prašymą inkriminuoti P. K. papildomą nusikalstamą veiką nepasirašė nukentėjusysis, negali būti pripažinta esminiu BPK 256 straipsnio pažeidimu. Teismų praktikoje taip pat nekonstatuojama, kad nukentėjusiojo atstovui pateikus rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnio tvarka, yra pažeidžiamos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-700/2004). Taigi, priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, apygardos teismas galėjo priimti L. N. įgaliotojo atstovo rašytinį prašymą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad P. K. buvo pripažintas kaltu pagal valstybinės kaltintojos, o ne nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo suformuluotą kaltinimą, kuris skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaip nepasitvirtinęs.

51Dėl A. K. paskirtos bausmės

52Teisėjų kolegija nesutinka su A. K., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Apygardos teismas paskyrė A. K. 4 metų laisvės atėmimo bausmę.

53Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

54A. K. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimo galimybę. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis aptariama norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad A. K. pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką. Nesant tokios aplinkybės, taikyti šį baudžiamosios teisės institutą nėra teisinio pagrindo. Analogiška išvada darytina ir analizuojant BK 62 straipsnio 2 dalies turinį.

55BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011).

56A. K. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir vieną baigą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis sunkiai sutrikdė sveikatą L. N. dėl chuliganiškų paskatų, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. Apeliantas padarė abu nusikaltimus veikdamas tiesiogine tyčia. Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. kad A. K. iš anksto sąmoningai vežėsi į šokius nusikaltimo įrankį, jis sužalojo L. N. iš nugaros pusės smūgiuodamas metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam per itin svarbią kūno vietą – galvą. Apeliantas neturėjo svarios priežasties smurtauti prieš L. N.. Tai, kad A. K. suduotas smūgis nusikaltimo įrankiu nukentėjusiajam buvo itin pavojingas, patvirtina tai, jog pastarasis buvo praradęs sąmonę, iš esmės neprisimena nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir iki šiol jaučia pasekmes sveikatai (pakilęs spaudimas, nuolatinis silpnas galvos svaigimas, kuris slopinamas vaistais). Be to, jis dėl sveikatos būklės patiria sunkumų įsidarbindamas (t. 2, b.l. 155-156, t. 3, b.l. 94). A. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina ta aplinkybė, kad L. N. neliko kokių nors itin sunkių ilgalaikių pasekmių. Apygardos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad A. K. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atlygino nukentėjusiajam turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai). Teismų praktikoje išaiškinta, kad šiame straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015). A. K. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta ne tik jo parodymais, bet ir byloje surinktų įrodymų visuma. Šis nusikaltimas baudžiamajame procese buvo išsiaiškintas ir be apelianto pagalbos. Be to, jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos kaip esminės kvalifikuojant padarytą nusikaltimą pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, todėl negalima papildomai pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. A. K. apeliacinio skundo teiginį, kad jis kritiškai vertina padarytą nusikalstamą veiką ir nori kuo greičiau pašalinti sukeltas neigiamas pasekmes, sieja su BK 59 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių turiniu. Apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į minėtas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl pakartotinai vertinti jas sprendžiant dėl A. K. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėtumo ir pagrįstumo nėra teisinio pagrindo. Pasak apelianto, jis iš karto po nagrinėjamo įvykio aplankė ligoninėje gulėjusį nukentėjusįjį ir atsiprašė jo, tačiau L. N. teisiamajame posėdyje kategoriškai paneigė tokią aplinkybę (t. 2, b.l. 155-156), todėl laikytina, kad ji neatitinka tikrovės. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Remiantis teismų praktika, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Kaip minėta, byloje surinktais objektyviais įrodymais nenustatyta, kad L. N. padarė kokį nors pavojingą veiksmą prieš A. K. ar jo draugus, vien nukentėjusiojo buvimas toje pačioje vietoje, kurioje buvo dvi jaunuolių grupės, nelaikytinas provokuojančiu ar rizikingu elgesiu. Priešingai – nuteistasis, įžūliai elgdamasis, nusprendė sužaloti L. N. byloje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl A. K. atsakomybės nelengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Apygardos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

57A. K. apeliaciniame skunde apibūdina savo asmenybę, didžiąją dalį charakterizuojančių duomenų perrašydamas iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad apygardos teismas netinkamai įvertino A. K. asmenybę parenkant jam bausmę. Apeliantą charakterizuojančios aplinkybės, kad jis iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, baustas administracine tvarka už nežymius Kelių eismo taisyklių pažeidimus dėl atliekamo darbo pobūdžio, be to, po nusikalstamos veikos padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikas (daugiau nei dveji metai), per kurį nuteistasis nenusikalto, nelaikytos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios leistų teigti, kad apeliantui BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikaltimą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Akivaizdu, kad A. K. paprastai laikosi visuomenėje nustatytų taisyklių kaip ir daugelis kitų visuomenės narių bei tai yra privalu elgtis tokiu būdu. Skundžiamame nuosprendyje jau atsižvelgta, kad, įvertinus apelianto asmenybę, jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio (skundžiamo nuosprendžio 13 lapas, t. 3, b.l. 104). A. K. taip pat neargumentuoja, kaip jo turimas išsilavinimas yra reikšmingas vertinant BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimo aplinkybes. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamas darbo praradimas paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę yra natūrali šios bausmės rūšies pasekmė, o kiekviena bausmė sukelia kaltininkui atitinkamas neigiamas pasekmes. Pasak nuteistojo, jis prižiūri ir materialiai aprūpina kartu su juo gyvenančią ligotą senelę. Byloje yra Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma apie T. K. sveikatos būklę, iš kurios matyti, kad ji pakankamai ilgai serga senatvinėmis ligomis (t. 1, b.l. 149). Pabrėžtina, kad gyvenimas kartu su šiuo šeimos nariu nebuvo ta aplinkybė, kuri sulaikytų apeliantą nuo nusikaltimų padarymo ar išimtinai teigiamai paveiktų jo asmenybę. Be to, nenustatyta, kad jis yra vienintelis šeimos narys, galintis pasirūpinti T. K.. Nuteistasis taip pat deklaratyviai teigia, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, negalėtų visiškai atlyginti L. N. likusią neturtinės žalos dalį bei Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Pastebėtina, kad ši apelianto pareiga neišnyks tiek per visą laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką, tiek ir po jo, kol nebus visiškai įvykdytos turtinės prievolės. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad A. K. sumokėjo 47,87 Eur Valstybinei ligonių kasai ir 1 000 Eur L. N.. Šios aplinkybės patenka į skundžiamu nuosprendžiu nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, turinį, todėl dar kartą švelninti jo teisinę padėtį nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada darytina ir įvertinus A. K. su Valstybine ligonių kasa sudarytą Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį bei trumpalaikes vartojimo kreditų sutartis. Be to, nuteistojo gynėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui medicininę pažymą, kad G. B. turi 10 savaičių nėštumą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog A. K. su šia mergina yra sukūręs santuoką ar kitaip palaiko ilgalaikius pastovius santykius, jie laukiasi bendro kūdikio, o vien ši medicininė pažyma neįrodo apelianto tėvystės fakto, todėl aptariamame dokumente nurodyta aplinkybė neturi reikšmės vertinant A. K. paskirtos bausmės pagrįstumą ir teisėtumą.

58Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas, paskirdamas A. K. laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-218-398/2015, nes joje nustatytos aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliantui galutinė subendrinta bausmė taip pat paskirta nepažeidžiant BK 63 straipsnio nuostatų.

59Neperkvalifikavus A. K. nusikaltimo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, spręsti klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nėra galimybės, nes šis baudžiamojo įstatymo straipsnis neleidžia atidėti paskirtos bausmės vykdymą už padarytą labai sunkų nusikaltimą.

60Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu, o nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliaciniai skundai atmetami.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 4 metams,... 3. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštu.... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos... 5. P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284... 6. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7-8 punktais, P. K. paskirtos... 7. Iš A. K. priteista atlyginti nukentėjusiajam L. N. 7 031,43 Eur neturtinę... 8. Iš P. K. priteista atlyginti nukentėjusiajam L. N. 1 448,10 Eur neturtinę... 9. Iš A. K. ir P. K. priteista atlyginti po 463,40 Eur nukentėjusiajam L. N. už... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 11. A. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.30 val.,... 12. A. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 135... 13. P. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.30 val.,... 14. P. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284... 15. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos... 16. Nuteistasis nurodo, kad teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos... 17. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. K. nuo baudžiamojo proceso pradžios... 18. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje aprašyto konflikto tarp dviejų... 19. A. K. teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis sunkiai sutrikdė L.... 20. Kitoje apeliacinio skundo dalyje A. K. aptaria jo neteisėtą ir nepagrįstą... 21. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl nuteistajam paskirtos... 22. Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 23. Nuteistasis nurodo, kad jis baudžiamajame procese davė nuoseklius parodymus,... 24. Apeliaciniame skunde cituojamos BPK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl... 25. Esant tokioms aplinkybėms, P. K. daro išvadą, kad dėl jo turi būti... 26. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis A. K. ir jo... 27. Nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliaciniai skundai atmetami.... 28. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo... 29. Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą... 30. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 31. A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje... 32. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. K. inkriminuotu laiku ir... 33. Dėl anksčiau aptartų priežasčių A. K. apeliaciniame skunde akcentuojami... 34. Nuteistojo apeliacinio skundo didžiąją dalį sudaro įvykių po L. N.... 35. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad apygardos teismas... 36. Nuteistojo apeliaciniame skunde bandant sumenkinti savo kaltės laipsnį... 37. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. 2013 m. balandžio 30 d. pirminėje apklausoje... 38. Dėl A. K. ir P. K. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį... 39. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje... 40. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad A. K. ir P. K. panaudojo fizinį... 41. Kaip ir nuteistojo A. K. atveju, P. K. bei L. N. anksčiau nebuvo pažįstami,... 42. A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad be vieno suduoto smūgio... 43. P. K., ginčydamas skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK... 44. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad dėl A. K. ir P. K.... 45. Dėl procesinių pažeidimų byloje... 46. A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje įvykio vietos apžiūra... 47. Pasak A. K., liudytojų A. L., R. M. ir M. J. parodymai apklausų protokoluose... 48. Dėl nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 256... 49. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių... 50. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo L. N. įgaliotasis atstovas 2015 m. vasario... 51. Dėl A. K. paskirtos bausmės... 52. Teisėjų kolegija nesutinka su A. K., kad jam paskirta bausmė yra per... 53. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 54. A. K. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu... 55. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos... 56. A. K. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri... 57. A. K. apeliaciniame skunde apibūdina savo asmenybę, didžiąją dalį... 58. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas,... 59. Neperkvalifikavus A. K. nusikaltimo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į... 60. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 62. nuteistųjų A. K. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti....