Byla 2K-195/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir pilnai neatlikta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2010 m. rugsėjo 30 d., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 1 d.

2Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. A. apeliacinis skundas atmestas. Šiuo nuosprendžiu buvo patikslinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginė dalis ir joje nurodyta, kad J. A. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

3Šiais nuosprendžiais taip pat nuteisti R. S. ir A. B., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,

Nustatė

5J. A. nuteistas už tai, kad kartu su R. S. ir A. B. (jiems vadovavęs, iš anksto suplanavęs ir pasiruošęs nusikalstamai veikai) plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, būtent: J. A. nurodė konkretų butą, Vilniuje, ( - ), priklausantį nukentėjusiajam A. K., ir nusikaltimo objektą – pneumatinius šautuvus, saugomus šiame bute, bei pasiūlė A. B. ir R. S. pagrobti šiuos šautuvus. Taip pat J. A. iš anksto surado asmenį, kuris galės nupirkti pagrobtus šautuvus. Tuo metu, kai J. A. nusikaltimo bendrininkų (R. S. ir A. B.) laukė bute, Vilniuje, ( - ), pas galimą pneumatinių šautuvų pirkėją, turėdamas tikslą iš karto po nusikaltimo padarymo juos realizuoti, jo nurodymu 2010 m. liepos 30 d. apie 02.30 val. A. B. ir R. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu „Renault“ atvyko prie buto Vilniuje, ( - ), ir paskambino į šio buto duris. Nukentėjusiajam A. K. atidarius duris, A. B. įsiveržė į butą ir, smogęs vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, nubėgo į kambarį, o tuo metu R. S., įsiveržęs į buto koridorių, pargriovė A. K. ant grindų, ranka uždengė jam burną, kad pastarasis negalėtų pasikviesti pagalbos, tuo atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, ir taip laikė nukentėjusįjį, kol A. B., radęs kambaryje ir paėmęs tris pneumatinius šautuvus „IŽ-60“ 240 Lt vertės, „Gamo“ 850 Lt vertės, „Model B4“ 140 Lt vertės, išbėgo iš buto į laiptinę, po to R. S. paleido nukentėjusįjį ir taip pat pasišalino. Tokiais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, nuteistieji bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. K. fizinį skausmą, padarė kūno sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir 1230 Lt dydžio turtinę žalą.

6Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, organizatoriumi ir sumažinti paskirtą bausmę.

7Kasatoriaus nuomone, sprendimas pripažinti jį nusikaltimo organizatoriumi yra neteisingas, nes jokių nurodymų apvogti nukentėjusįjį jis nedavė, nusikaltimo dalyvių veiksmų nekoordinavo, jokių priemonių jiems neteikė, kliūčių nešalino, vaidmenų neskirstė ir šio nusikaltimo dalyvių neparinko. J. A. pripažįsta sakęs nuteistajam R. S., kad pažįsta nukentėjusįjį A. K. ir žino, jog jo (A. K.) bute laikomas pneumatinis ginklas. Taip pat sakė, kad gali realizuoti panašius daiktus. Kasatorius mano, kad savo veiksmais išprovokavo nusikaltimą, nes R. S. susidomėjo ir paprašė parodyti A. K. gyvenamąją vietą, tą jis ir padarė. Nuteistojo teigimu, sprendimą apvogti A. K. butą R. S. priėmė savarankiškai, jis turėjo kelis grobimo variantus, apie tai pats sakė tyrimo metu ir teisme. Kasatorius pripažįsta žinojęs, kad R. S. nusprendė pagrobti daiktus, priklausančius A. K., tačiau tai, kad sumanymas įvykdytas, teigia sužinojęs jau po nusikaltimo padarymo, nurodymų jam nedavęs.

8Nuteistasis teigia nekoordinavęs nusikaltimo dalyvių veiksmų (ir fiziškai negalėjęs to daryti). Byloje nustatyta, kad iš abonento Nr. ( - ), kuriuo jis naudojosi, nebuvo nė vieno išeinančio skambučio, o tik įeinantys skambučiai prieš ir po nusikaltimo. Kasatorius nurodo teismui paaiškinęs, kodėl skambino, ir teismas šių parodymų nepaneigė. Pasak nuteistojo J. A. teiginys, kad laiko tarpas tarp skambučių ir įvykdyto nusikaltimo įrodo, jog jis koordinavo nusikaltimo dalyvių veiksmus, neparemtas jokiais įrodymais.

9Kasatorius nurodo neaprūpinęs nusikaltimo dalyvių priemonėmis, kurios galėjo padėti jiems padaryti nusikaltimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisme nebuvo įrodyti R. S. parodymai, jog J. A. neva prieš nusikaltimą davė jam pirštines, o antrajam nusikaltimo dalyviui striukę. Kasatoriaus nuomone, tokius parodymus R. S. galėjo duoti tikėdamasis sumažinti savo kaltę ir teismo prielankumo. Šių parodymų teismas neanalizavo, nenagrinėjo ir neįrodė. Nuteistasis J. A. nurodo pripažinęs tai, kad antrajam nusikaltimo dalyviui davė striukę, tačiau tai buvo padaryta liudytojo A. D. bute po to, kai nusikaltimas jau buvo įvykdytas. Teismas šito nepaneigė.

10Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimo organizavimas apima ir nusikaltimo dalyvių pasiskirstymą vaidmenimis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. S. savarankiškai, nedalyvaujant J. A., surado antrąjį nusikaltimo dalyvį, vardu „Andriucha“, ir automobilio „Renault“ vairuotoją, kuriuo naudojosi nusikaltimo padarymo metu. Baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai tai patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų apie tai, kad tyrimas nesiėmė jokių priemonių nustatyti šį automobilį ir vairuotoją.

11Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pasinaudojo visais įmanomais BK ir BPK numatytais būdais, kad paskirtų jam nepagrįstą ir griežtą bausmę kaip pavojingam recidyvistui ir pablogintų jo teisinę padėtį. Prokurorė, reikalavusi paskirti nuteistajam J. A. ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, prašė teismą pripažinti jį kaltu subūrus organizuotą grupę, padariusią plėšimą, ir buvus jos vadovu. Teismas neįžvelgė kasatoriaus veiksmuose nusikalstamos grupės organizatoriaus ir vadovo požymių, taip pat neįžvelgė pačios nusikalstamos grupės ir padarė išvadą, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Taip teismas, pasak nuteistojo, formaliai palengvino jo teisinę padėtį, tačiau tai neturėjo jokios įtakos skirtos bausmės dydžiui. Pagal BK 58 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bausmė bendrininkams skiriama bendra tvarka, o organizuotos grupės nariams paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams. BK 60 straipsnyje nurodyta, kad ta aplinkybė, jog nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe, teismo gali būti nepripažinta atsakomybę sunkinančia. Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į BK 58 straipsnio nuostatas, bausmės nesumažino, o skyrė bausmę, kurios siekė prokurorė, reikalaudama pripažinti J. A. nusikalstamos grupės, padariusios nusikaltimą, organizatoriumi ir vadovu. Kasatorius nurodo, kad skirdamas ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teismas rėmėsi BK 41 straipsniu ir, vadovaudamasis juo, paaiškino, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri turi būti griežtesnė negu BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu BK straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. BK 180 straipsnio 2 dalyje minimalus dydis nenustatytas. Taigi, kasatoriaus teigimu, vidurkį teismas nustatė savo nuožiūra, o ne vadovaudamasis BK normomis. BK 56 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad griežtesnė, negu sankcijoje nustatytas vidurkis, bausmė paprastai skiriama asmeniui, kuris BK 27 straipsnio 2 dalies tvarka pripažintas pavojingu recidyvistu. Kasatorius nurodo, kad nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu. BK 41 straipsnis nesusijęs su bausmės dydžiu, jame kalbama tik apie bausmės tikslus, tačiau būtent šiuo BK straipsniu rėmėsi teismas ir paskyrė bausmę kaip pavojingam recidyvistui.

12Skirdamas bausmę teismas rėmėsi BK 54 straipsnio nuostatomis, tačiau nekreipė dėmesio į to paties 54 straipsnio nuostatas, t. y. į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas ne pavojingu būdu, į tai, kad nukentėjusiajam praktiškai jokia žala sveikatai padaryta nebuvo. Tai jis pats patvirtino teisme parodydamas, kad nenorėjo kreiptis į gydymo įstaigą o kreipėsi tik todėl, kad buvo verčiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

13Kasatorius nurodo, kad byloje nukentėjusysis civilinio ieškinio nepareiškė, nes viskas, kas buvo pagrobta, geranoriškai buvo grąžinta savininkui, tačiau tai padarė ne liudytojas A. D. , kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir ne R. S., kaip jis yra nurodęs savo apeliaciniame skunde, o nuteistasis J. A. – jis vienintelis žinojo pirkėją ir nurodė jo duomenis (tikslų liudytojo A. D. adresą), paaiškindamas, kad visi pagrobti daiktai šiuo metu yra pas jį. Kasatorius teigia savo veiksmais padėjęs tyrimui, taip pat geranoriškai padėjęs grąžinti pagrobtus daiktus, tuo pašalindamas nusikaltimu padarytą žalą, todėl, jo nuomone, teismas turėjo taikyti BK 59 straipsnio nuostatas, tačiau tai padaryta nebuvo.

14Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodyta BK 182 straipsnio 2 dalis (turėjo būti 1 dalis), pagal kurią J. A. buvo nuteistas to paties Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. nuosprendžiu. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, 2011 d. lapkričio 2 d. nuosprendyje šį pažeidimą pavadino „technine klaida“, kurią ištaisė nekeisdamas nuosprendžio. Kasatorius nesutinka su tokiu Vilniaus apygardos teismo pažeidimo vertinimu, nes tokia pati klaida yra ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. gruodžio 17 d. kaltinamajame akte. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 304 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad informacija apie teistumus turi reikšmės bylai. Taigi, susipažinęs su kaltinamuoju aktu, pasak kasatoriaus, teismas galėjo susidaryti nuomonę, kad jis anksčiau teistas už sunkų nusikaltimą ir tai galėjo turėti įtakos teismo sprendimui skiriant didesnę, negu bausmės vidurkis, bausmę kaip pavojingam recidyvistui.

15Atsiliepimu į nuteistojo J. A. skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Olga Zabelina prašo šį skundą atmesti.

16Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendis su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu padarytais pakeitimais yra teisėtas ir pagrįstas. J. A. kaltė, įvykužius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra įrodyta, veika kvalifikuota teisingai. Baudžiamojo proceso reikalavimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo pažeisti. Teismai, vadovaudamiesi įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Prokurorės nuomone, teismų sprendimai yra išsamūs, motyvuoti ir pagrįsti faktine bylos medžiaga, todėl nenaikintini, o J. A. kasacinis skundas atmestinas.

17Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde J. A. akcentuoja organizatoriaus vaidmens nebuvimo jo veiksmuose ir bausmės paskyrimo klausimus, o apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti neįrodžius dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo smulkiai išgvildenti ir pasisakyti dėl J. A. , kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens įrodytumo, tačiau tai pakankamai išsamiai padarė pirmosios instancijos teismas.

18Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginys, kad jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti kaip nusikaltimo organizatoriaus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BK 24 straipsnio 4 dalis numato, kad nusikalstamos veikos organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs, koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ir jai vadovavęs. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje – ar atskirose jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu (kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2006). Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi, nebūtinai visi šie organizaciniai veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bent vieno iš jų.

19Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose pateikė išsamią J. A. bei kitų nuteistųjų parodymų analizę, detaliai, kiekvieną jų teiginį lygindami su kitais bylos įrodymais, baudžiamojo proceso numatytomis priemonėmis šalindami prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinimas dėl plėšimo, padaryto J. A., R. S. ir A. B. veikiant organizuota grupe, nepasitvirtino. Teismas, šioje dalyje vertindamas įrodymus ir kartu spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimą, konstatavo, jog J. A. iš anksto suplanavo, pasiruošė ir vadovavo plėšimui. Tokią išvadą tesimas padarė, nuosprendyje nurodydamas, kad „J. A. pats pasiūlė liudytojui A. D. įsigyti pneumatinius šautuvus ir, išgirdęs teigiamą atsakymą, mobiliojo ryšio telefonu paskambino nusikalstamos veikos bendrininkams – R. S. ir A. B. – bei pasakė jiems, kada ir kokiu adresu atvežti pagrobtus šautuvus“. „A. K. gyvenamosios vietos adresu mobiliojo ryšio operatorių bazinių stočių, aptarnaujančių nusikalstamos veikos įvykio vietoje veikimo zonoje, labai aktyviai tarpusavyje mobiliojo ryšio telefonais bendravo visi kaltinamieji, o A. B. ir J. A. bendravo taip pat ir su A. D. .“ Be to, visiškai savo kaltę pripažinusio R. S. parodymuose, kuriuos teismas pagrįstai pripažino teisingais, R. S. išvardijo šiuos J. A. , kaip nusikaltimo organizatoriaus, veiksmus: J. A. pirmas jam paskambino telefonu ir pakvietė į Vilnių, pasiūlydamas įvykdyti šautuvų pagrobimą; kitą dieną jam nurodė, kad šautuvus būtina „paimti“ šiandien; J. A. dalyvaujant šautuvų pagrobimo planas buvo atskleistas bendrininkui, vardu „Andriucha“, po to J. A. iniciatyva visi nuvažiavo prie namo, kuriame gyvena A. D., ir J. A. parodė R. S. butą, kuriame turėjo įvykdyti plėšimą; J. A. pats nuėjo „apsižiūrėti“ ir pakalbėti su šeimininku, grįžęs paaiškino, kurioje vietoje bute laikomi šautuvai; po plėšimo visi bendrininkai kartu nuvažiavo pas A. D. ir paliko jam pagrobtus šautuvus.

20Pasak prokurorės, neabejotina, kad nurodyti J. A. veiksmai teismo pagrįstai priskirti parengiamųjų–organizacinių bei nusikaltimui vadovaujančių veiksmų kategorijai ir jo vaidmuo atitinka nusikaltimo organizatoriaus sąvoką, nurodytą BK 24 straipsnio 4 dalyje. Prokurorės nuomone, kasatoriaus teiginys, kad jis tiktai išprovokavo nusikaltimą, neatitinka tikrovės, nes jo vaidmuo šioje veikoje buvo pagrindinis nuo jos pradžios iki pabaigos.

21Atsiliepime nurodoma, kad teismai, nagrinėdami bausmės paskyrimo klausimą J. A., R. S. ir A. B. , teisingai pažymėjo, kad nusikaltimo sumanytojas ir organizatorius yra J. A., todėl jam skirtina ir griežtesnė bausmė. Tačiau ši bausmė nebuvo grindžiama BK 58 straipsnio nuostatomis, nes nebuvo pripažinta, jog nusikaltimas padarytas organizuota grupe. Be to, teismai pagrįstai neįžvelgė J. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo taikyti BK 59 straipsnio. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas įstatyme nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Atsiliepime nurodoma, kad bausmės vidurkis už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, yra treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. J. A. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendžiu už šios nusikalstamos veikos organizavimą paskirta ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę teismas išsamiai motyvavo, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), J. A. asmenybę (ankščiau 5 kartus teistas, teistumas neišvykęs ir nepanaikintas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir tai, kad ankstesnės kriminalinės bausmės jokio pozityvaus poveikio J. A. asmenybei nepadarė. Prokurorės teigimu, kasatoriaus nuoroda į tai, kad jo bausmės paskyrimui turėjo reikšmės kaltinamajame akte klaidingai nurodyta informacija apie jo teistumą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atmestina, nes apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės pasisakė ir nuosprendžio įžanginę dalį patikslino.

22Kasacinis skundas atmestinas

23Dėl nuteistojo pripažinimo nusikalstamos veikos organizatoriumi (BK 24 straipsnio 4 dalis).

24BK 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatorius yra asmuo: 1) subūręs organizuotą grupę, 2) jai vadovavęs, 3) koordinavęs jos narių veiklą, 4) subūręs nusikalstamą susivienijimą, 5) jam vadovavęs, 6) koordinavęs jo narių veiklą, 7) parengęs nusikalstamą veiką, 8) vadovavęs nusikalstamai veikai. Organizatoriaus veiką apibūdinantys objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl veikos kvalifikavimui pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų padarymo būdus.

25Pirmosios instancijos teismas nustatė tokius J. A. nusikalstamus veiksmus: suplanavo įvykdyti plėšimą prieš A. K.; nurodė R. S. ir A. B. nukentėjusiojo gyvenamosios vietos adresą bei nusikaltimo objektą – pneumatinius šautuvus; pasiūlė A. D. įsigyti šiuos ginklus; išgirdęs teigiamą atsakymą, paskambino nusikaltimo bendrininkams ir nurodė, kada bei kokiu adresu atvežti ginklus. Teismas teisingai šiuos veiksmus įvertino kaip nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, parengimą ir vadovavimą jam. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tokiai išvadai pritarė. Apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad J. A. žinojo, kur yra padėti ginklai, kur ir kaip, kokiomis sąlygomis laikomi, surado asmenį, kuris gali juos nupirkti, aptarė kainą, surado nusikaltimo vykdytojus, organizavo nusikaltimo padarymą, užvaldžius ginklus juos realizavo A. D., todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuojami kaip organizatoriaus, o R. S. ir A. B. kaip plėšimo vykdytojų. Tai patvirtina, kad J. A. buvo jungiamoji grandis tarp kitų nusikaltimo bendrininkų – vykdytojų, nusikalstamo sumanytojas ir aktyvus jo įgyvendinimo dalyvis. Remdamiesi objektyviais padarytos nusikalstamos veikos požymiais (kaltininko veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas), teismai pagrįstai nustatė, kad J. A. veikė apibrėžta tyčia – suvokė savo nusikalstamus veiksmus (suprato, kad organizuoja nusikaltimo padarymą, kad savo veiksmais sudaro sąlygas veikti nusikalstamos veikos vykdytojams), jų pasekmes (dėl jo organizacinių veiksmų bus pagrobtas kito asmens turtas) ir norėjo taip veikti. Kasatoriaus teiginiai, kad jis neturėtų būti pripažįstamas nusikalstamos veikos organizatoriumi, nes neaprūpino nusikalstamos veikos dalyvių priemonėmis, atmestini. Kaip minėta, organizatoriaus veiką apibūdinantys objektyvieji požymiai yra alternatyvūs. J. A. nebuvo inkriminuotas nusikalstamos veikos dalyvių aprūpinimas priemonėmis. Teismai nustatė, kad J. A. atlikti veiksmai atitinka nusikalstamos veikos parengimą ir vadovavimą jai. Taigi nuteistojo atlikti veiksmai ir jo vaidmuo darant nusikaltimą atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje nustatytus organizatoriaus požymius, todėl darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio 4 dalis) J. A. pritaikytas tinkamai.

26Nesutikdamas su teismų išvada dėl jo pripažinimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, organizatoriumi, kasatorius iš esmės ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų tyrimas ir vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal BK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o tik patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepadarė esminių BPK pažeidimų. Nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kasaciniame skunde turi būti pateikti įtikinami teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis, buvo gauti neteisėtais būdais ar, tiriant ir vertinant įrodymus, buvo pažeistos kitos BPK nuostatos. J. A. kasaciniame skunde pateikti argumentai tokių aplinkybių nepatvirtina. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kitaip, nei tai padarė teismai savo sprendimuose, ar kad turėjo būti nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nėra pagrindas išvadai, kad teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas. Nuteistojo (ar kitų proceso dalyvių) versijos dėl įrodymų vertinimo teismų niekaip neįpareigoja, o motyvuotas tokių versijų atmetimas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai būtų padarę Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Teismų sprendimai tinkamai motyvuoti, išvados pagrįstos įstatymų reikalavimus atitinkančiais duomenimis. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai J. A. veiksmus pripažino nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu jai – taigi pagrįstai nuteistąjį pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, organizatoriumi.

27Dėl bausmės

28Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė jam prokurorės pasiūlytą bausmę, nors dalies kaltinime nurodytų požymių (organizuotos grupės) neinkriminavo. Taip pat nuteistasis mano, kad teismas pažeidė BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog bausmė bendrininkams skiriama bendra tvarka, o organizuotos grupės nariams paprastai skiriama didesnė bausmė nei bendrininkų grupės nariams. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad tinkamos bausmės paskyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga ir išimtinė teisė. Prokurorės pasiūlytos bausmės paskyrimas ar nepaskyrimas nuteistajam nedaro teismo nuosprendžio ir bausmės teisėtumui jokios įtakos. Esminės prielaidos teisingos bausmės paskyrimui yra įstatymų reikalavimų laikymasis bei tinkamas jos individualizavimas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą) kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nuteistojo asmenybę (anksčiau 5 kartus teistas, teistumas neišvykęs ir nepanaikintas), nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei siekdamas BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, teismas J. A. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taip pat pažymėtina, kad paskirtos bausmės dydį nulėmė ne tik nuteistojo vaidmuo padarant veiką ar bendrininkavimo forma, o visų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų ir kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma.

29Kasatoriaus nuomone, skirdamas bausmę, viršijančią BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą vidurkį, teismas pažeidė BK 56 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog griežtesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis bausmė paprastai skiriama pavojingam recidyvistui. J. A. nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tai reiškia, kad nuteistojo pripažinimas pavojingu recidyvistu nėra išimtinis ir vienintelis atvejis, kai teismas gali paskirti bausmę, viršijančią sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Bausmės dydis priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.

30Kasatorius taip pat nepagrįstai ginčija teismų išvadas dėl jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) buvimo ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nebuvimo. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, gali nepripažinti jos atsakomybe sunkinančia. Iš to darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas neįpareigoja teismo motyvuoti savo sprendimo dėl bendrininkų grupės pripažinimo ar nepripažinimo kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe (kasacinė nutartis Nr. 2K-379/2011). Be to, byloje nustatyta, kad J. A. buvo nusikalstamos veikos organizatoriumi, jis inicijavo nusikaltimo padarymą. Visų bendrininkų veiksmai buvo aktyvūs, tarpusavyje suderinti vadovaujant J. A., todėl teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino sunkinančia J. A. baudžiamąją atsakomybę.

31Kasatoriaus teigia nurodęs, kur yra pagrobti daiktai, geranoriškai padėjęs tyrimui ir taip pašalinęs nukentėjusiajam padarytą žalą, todėl teismai turėjo pripažinti šią aplinkybę lengvinančia jo atsakomybę. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad ginklus grąžino A. D. (T. 1, b. l. 72). Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje abejoti atlikto įrodymų tyrimo atitiktimi įstatymų reikalavimus. Todėl nėra pagrindo abejoti ir teismų išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat ir dėl to, kad ginklus grąžino A. D. , o ne J. A. . Esant tokiai situacijai, teismai pagrįstai nepripažino, kad nuteistasis J. A. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą.

32Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skirdamas bausmę J. A. teismas įstatymų reikalavimų nepažeidė. Kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai. Reali laisvės atėmimo bausmė J. A. buvo paskirta todėl, kad jis anksčiau jau ne kartą buvo teistas ir švelnesnių bausmių paskyrimas jam jokio pozityvaus poveikio nepadarė, t. y. bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Didesnė, nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, bausmė buvo paskirta atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes (nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kt.).

33Dėl klaidos

34Apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginę dalį nurodydamas, kad J. A. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad nurodant BK 182 straipsnio 1 dalį, vietoje šio straipsnio 2 dalies, buvo padaryta techninė klaida. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti šios aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad minėta klaida turėjo įtakos nuteistajam paskirtos bausmės griežtumui. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad J. A. teistas 5 kartus, tačiau bausmės dydis nuosprendyje nėra motyvuojamas tuo, jog nuteistasis padarė konkrečius – konkretaus sunkumo – nusikaltimus.

35Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nebuvo padarytą esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, baudžiamasis įstatymas J. A. pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų teismų sprendimų.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Atmesti nuteistojo J. A. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Šiais nuosprendžiais taip pat nuteisti R. S. ir A. B., tačiau dėl jų... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,... 5. J. A. nuteistas už tai, kad kartu su R. S. ir A. B. (jiems vadovavęs, iš... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria... 7. Kasatoriaus nuomone, sprendimas pripažinti jį nusikaltimo organizatoriumi yra... 8. Nuteistasis teigia nekoordinavęs nusikaltimo dalyvių veiksmų (ir fiziškai... 9. Kasatorius nurodo neaprūpinęs nusikaltimo dalyvių priemonėmis, kurios... 10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimo organizavimas apima ir nusikaltimo... 11. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pasinaudojo visais... 12. Skirdamas bausmę teismas rėmėsi BK 54 straipsnio nuostatomis, tačiau... 13. Kasatorius nurodo, kad byloje nukentėjusysis civilinio ieškinio nepareiškė,... 14. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 8 d.... 15. Atsiliepimu į nuteistojo J. A. skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 16. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendis... 17. Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde J. A. akcentuoja organizatoriaus... 18. Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginys, kad jo veiksmai neteisingai... 19. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 20. Pasak prokurorės, neabejotina, kad nurodyti J. A. veiksmai teismo pagrįstai... 21. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, nagrinėdami bausmės paskyrimo klausimą J.... 22. Kasacinis skundas atmestinas... 23. Dėl nuteistojo pripažinimo nusikalstamos veikos organizatoriumi (BK 24... 24. BK 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatorius yra asmuo: 1) subūręs... 25. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokius J. A. nusikalstamus veiksmus:... 26. Nesutikdamas su teismų išvada dėl jo pripažinimo nusikalstamos veikos,... 27. Dėl bausmės... 28. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė jam... 29. Kasatoriaus nuomone, skirdamas bausmę, viršijančią BK 180 straipsnio 2... 30. Kasatorius taip pat nepagrįstai ginčija teismų išvadas dėl jo atsakomybę... 31. Kasatoriaus teigia nurodęs, kur yra pagrobti daiktai, geranoriškai padėjęs... 32. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismas daro... 33. Dėl klaidos... 34. Apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo... 35. Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Atmesti nuteistojo J. A. kasacinį skundą....