Byla 3K-3-354/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir G. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams G. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims I. K., V. K., P. K. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl statybos padarinių pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pašalinimo bei statybvietės sutvarkymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė įpareigoti atsakovą G. K. Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Gražutės regioninio parko ir savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę; teismo sprendime nurodyti, kad, G. K. per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus pamatus, ieškovui suteikiama teisė pašalinti neteisėtos statybos padarinius, reikiamas lėšas išieškant iš G. K.

5Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1311-815/2009 panaikino 2003 m. gegužės 8 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 bei 2006 m. lapkričio 17 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą statybos leidimą Nr. 87. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nauji statybą leidžiantys dokumentai atsakovui G. K. neišduoti. Kadangi gyvenamojo namo ir ūkio pastato statyba atsakovo žemės sklype negalima, nes prieštarautų imperatyviesiems teisės aktų reikalavimams, ieškovas prašė taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdą – įpareigoti nugriauti pradėtus statyti statinius ir sutvarkyti statybvietę kaltų asmenų – Zarasų rajono savivaldybės, Gražutės regioninio parko direkcijos ir statytojo G. K. – lėšomis.

6Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2003 m. gegužės 8 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 statytojoms J. P. ir D. M. gyvenamojo namo ir pirties atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio) projektui parengti. Statytojos nuosavybės teisę į žemės sklypą perleido atsakovui G. K. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. G. K. išdavė statybos leidimą Nr. 87 gyvenamojo namo, ūkio pastato ir pirties statybai. Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, kurio metu buvo pritarta statybos leidimo išdavimui, dalyvavo ir Zarasų rajono savivaldybės vyriausioji architektė A. Ž., ir Gražutės regioninio parko direktorius R. Č.

7Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi, buvo panaikinti: 2003 m. gegužės 8 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22, išduotas J. P. ir D. M., ir 2006 m. lapkričio 17 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas statybos leidimas Nr. 87. Sprendime konstatuota, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003 m. gegužės 8 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą, o 2006 m. lapkričio 17 d. išduodama statybos leidimą, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalį. Administracinis teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, konstatavo, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai); gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių teisės aktuose nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima. Sprendime pažymėta, kad, nors projektavimo sąlygų sąvadas išduotas 2003 m. gegužės 8 d., tačiau iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 16 d. nutarimo statybos leidimas nebuvo išduotas, jokių statybos veiksmų neatlikta, todėl nuo 2006 m. kovo 16 d. sąvadas, kaip prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nusprendė, kad pagal savo prasmę ir turinį ieškinio reikalavimas reiškia žalingų padarinių šalinimą, todėl taikytini įstatymai, reglamentuojantys deliktinės civilinės atsakomybės santykius, o byla spręstina nustatant asmenis, sudariusius sąlygas pradėti ir vykdyti neteisėtą namo bei ūkio pastato statybą. Teismas nustatė, kad sąlygas neteisėtai statybai bei teisinį pagrindą Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiajai architektei patvirtinti 2003 m. gegužės 8 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22, Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinei statybos komisijai 2006 m. lapkričio 10 d. duoti pritarimą statybos leidimo G. K. išdavimui, 2006 m. lapkričio 17 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui išduoti statybos leidimą Nr. 87 sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybos privačioje žemėje reglamentas (toliau – ir Reglamentas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu nustatė, kad bet kokios gyvenamųjų pastatų statybos miško žemėje, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, kurios buvo vykdomos pagal Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintą Statybų privačioje žemėje reglamentą, yra neteisėtos, nes šiuo nutarimu buvo iškreipta teisės aktų hierarchija, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją ir priėmė sprendimus, kuriuos priimti turėjo teisę Lietuvos Respublikos Seimas. Po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo Vyriausybė daugiau kaip dešimt mėnesių nesiėmė jokių veiksmų dėl Reglamento pagrindu vykdomų statybų stabdymo, statybų leidimų panaikinimo ir tik 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 panaikino Reglamentą. Teismas padarė išvadą, kad neteisėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1608 priėmimas bei vėlesnis Vyriausybės neveikimas tiesiogiai sudarė sąlygas G. K. pradėti neteisėtą namo ir ūkio pastato statybą, taip pat pagrindą šios bylos atsakovams, t. y. institucijoms, tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldžioms Vyriausybei, laikytis jos nurodytos nuostatos, kad iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo parengti statybas miško žemėje buvusiose sodybvietėse leidžiantys dokumentai, taigi ir atsakovo projektavimo sąlygų sąvadas, yra teisėti ir galiojantys. Teismas sprendė, kad Vyriausybė yra kalta dėl sukurtų ydingų teisinių santykių ir atsakinga už atsiradusius padarinius, bet nagrinėjamoje byloje Vyriausybei jokių reikalavimų nepareikšta. Gražutės regioninio parko direkcija yra pavaldi Aplinkos ministerijai, kurios veiklą kontroliuoja ir koordinuoja Vyriausybė. Be to, Vyriausybė kontroliuoja savivaldybes per savo atstovus apskrityse, kurie prižiūri, ar savivaldybės laikosi įstatymų. Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos atstovai nurodė, kad iki šiol nei Vyriausybė, nei Aplinkos ministerija nėra pateikusios kokių nors rekomendacijų ar pasiūlymų, kaip turi būti pasielgta su jau išduotais statybų leidimais, kuriais buvo leista statyti gyvenamuosius namus buvusiose sodybvietėse miško žemėje. Teismas nustatė, kad statybos leidimas atsakovui G. K. buvo išduotas nepažeidžiant tuo metu galiojusios tvarkos ir jį išdavusių pareigūnų kompetencijos. Aplinkybę, kad atsakovas G. K. statybas pradėjo 2007 metų pradžioje, tačiau po to darbų nebetęsė, teismas įvertino kaip patvirtinančią jo atsargumą ir sąžiningumą, susijusius su žalingų padarinių sumažinimu. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikinus projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą, atsakovo G. K. statomas namas ir ūkio pastatas pripažintini neteisėta statyba, todėl jos padarinių šalinimas yra neišvengiamas, tačiau, nesant pareikštų reikalavimų atsakingam asmeniui Vyriausybei, ieškinį atmetė. Dėl ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sąžiningumo teismas pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 27 straipsnį jis yra pagrindinis subjektas, privalantis kontroliuoti vykdomas statybas ir užtikrinti jų teisėtumą. Inspekcijos atstovas Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose dalyvaudavo labai retai ir pasyviai, taigi ieškovas tinkamai neatliko jam Statybos įstatyme nustatytų pareigų, o Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sustabdyti statybos dokumentų išdavimas atsakovui ir pradėtos statybos. Teismas sprendė, kad ieškovas taip pat atsakingas už žalingų padarinių šalinimą, o ieškinį pareiškė siekdamas išvengti atsakomybės, todėl ieškinys yra nesąžiningas ir atmestinas.

11Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir nauju sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą G. K. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytus gyvenamojo namo bei ūkio pastato pamatus ir sutvarkyti statybvietę; atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius šio įpareigojimo, leido nugriauti pamatus ir sutvarkyti statybvietę ieškovui, šiems darbams reikiamas lėšas išieškant iš atsakovų G. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12Teisėjų kolegija pripažino prieštaraujančia byloje nustatytoms aplinkybėms ir įstatymų nuostatoms pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sąlygas ir teisinį pagrindą neteisėtai statybai sudarė Vyriausybė ir ieškovas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, jog miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Vyriausybei nepanaikinus Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostatų, kaip prieštaraujančių Konstitucijai, jos vis tiek neteko galios nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2006 m. kovo 16 d. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti ir ieškovo kaltę, nes pagal įstatymus jis neturėjo pareigos tikrinti visų išduodamų statybos leidimo teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiau nurodytoje administracinėje byloje dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo teismai konstatavo, jog Zarasų rajono savivaldybės administracija tinkamai neatliko savo pareigų ir, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, nesiėmė veiksmų panaikinti savo išduoto projektavimo sąlygų sąvado bei, pažeisdama Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, pritarė statybos leidimo išdavimui, o vėliau jį neteisėtai išdavė. Gražutės regioninio parko direkcija pagal Saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 8 dalį ir Gražutės regioninio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, 15 punktą buvo atsakinga už fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje kontrolę, kad ši atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, taigi Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdžio metu turėjo nepritarti statybos leidimo išdavimui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad statybos leidimą išduodanti kompetentinga institucija privalo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, o nustačius prieštaravimą, atsisakyti išduoti statybos leidimą; o atsakovas G. K. po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo privalėjo suprasti, jog jo siekiamas tikslas prieštarauja Konstitucijai, Miškų ir Žemės įstatymams, todėl negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių dėl statybos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vyriausybės patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas reglamentavo tik statybas esamoje sodybvietėje, o nagrinėjamoje byloje statybos leidimas buvo išduotas naujo statinio statybai, nesant teisiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, todėl Reglamentas apskritai negalėjo būti taikomas.

13Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, pripažinus neteisėtais statybą leidžiančius dokumentus, pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsirado civilinė atsakomybė kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsakingus asmenis. Teisėjų kolegija kaltais dėl neteisėtos statybos padarinių atsiradimo pripažino atsakovus ir, konstatavusi, kad byloje nustatytas teisinis pagrindas taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 ir 4 dalis, ieškinį patenkino.

14III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, pareiškimai dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų

15Kasaciniu skundu atsakovas G. K. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

161. Teismai nesiaiškino, ar statinių nugriovimas ir statybvietės sutvarkymas yra vienintelis statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdas. Tam turėjo būti visapusiškai ištirti ir įvertinti visi byloje surinkti leistini įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys kasatoriui priklausančiame žemės sklype esančių statinių įteisinimo galimybę, tačiau teismai to nepadarė, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio taisykles. Kasatorius į ieškinį atsikirtinėjo tuo, kad ginčo statiniai pastatyti ne miško žemėje (Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 21 d. pažyma Nr. 24495, kuri yra oficialusis rašytinis įrodymas, patvirtina, kad iš 10 ha kasatoriaus žemės ploto tik 9,56 ha yra miško žemė), todėl egzistuoja jų įteisinimo galimybė, tačiau teismai nepagrįstai į šiuos argumentus neatsižvelgė ir pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomosios galios. O aplinkybė, ar kasatoriaus žemės sklype yra vien tik miško žemė, yra esminė sprendžiant statinių įteisinimo galimybę. Šios aplinkybės netirdami ir nevertindami, teismai padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą. Kadangi žemės sklypo dalyje, kuri nepriskirta miškų žemei, pastatyti statiniai gali būti įteisinti, tai įpareigojimas nugriauti pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą pastatytus statinius reiškia neproporcingą kasatoriaus teisių ribojimą.

172. Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatyta galimybė įteisinti statybą pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą tais atvejais, kai tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Įpareigojimas nugriauti neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu pastatytus statinius vertintinas kaip ultima ratio ir taikytinas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai tokios statybos įteisinimas negalimas. Kadangi ginčo statiniai gali būti įteisinti, teismai privalėjo parinkti kitokį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, nei nurodė ieškovas ieškinyje.

183. Teismai nenustatinėjo kasatoriaus kaltės dėl neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Byloje esantys dokumentai kasatoriaus kaltės nepatvirtina, todėl jis negali būti įpareigotas asmeninėmis lėšomis nugriauti galbūt neteisėtai išduoto leidimo pagrindu pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę; toks įpareigojimas prieštarauja Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatoms. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma įpareigoja teismą išsiaiškinti asmenis, kaltus dėl neteisėto statybos dokumento išdavimo, nes būtent jų lėšomis turi būti vykdomas statinių griovimas ir statybvietės tvarkymas. Nenustačius kaltų asmenų, toks statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdas negali būti taikomas, nes neaišku, kieno lėšomis turi būti vykdomi statinių griovimo ir statybvietės tvarkymo darbai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kasatoriaus kaltę dėl neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kasatorius būtų padaręs kokių nors statybų procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ar atlikęs kokius nors kitokius neteisėtus veiksmus, lėmusius statybos leidimo išdavimą. Pažeidimus padarė viešojo administravimo subjektai. Tai reiškia, kad kasatoriaus teisės įgytos sąžiningai, o klausimai, susiję su viešojo intereso pažeidimu padaryta žala, turėtų būti sprendžiami tarp viešojo administravimo subjektų bei viešąjį interesą ginančių subjektų. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad nėra galimybės įteisinti statinius, jie turi būti nugriauti kaltų viešojo administravimo subjektų lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenurodė, kad įpareigojimas nugriauti statinius turi būti vykdomas tik kaltų asmenų lėšomis.

194. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio 3 punkte buvo numatyta galimybė statyti pastatus miško žemėje. Šis punktas buvo panaikintas tik Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas taip pat buvo priimtas tik praėjus beveik trejiems metams po projektavimo sąlygų patvirtinimo. Taigi kasatorius visus statybos darbus atliko pagal tuo metu galiojusius statybų procesą reglamentavusius teisės aktų reikalavimus. Vien tai, kad praėjus tam tikram laikui pasikeitė įstatymų leidėjo pozicija, negali būti pakankamas pagrindas pripažinti kasatorių kaltu dėl neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir įpareigoti jį nugriauti šio dokumento pagrindu pastatytus statinius. Kasatorius negalėjo numatyti, kad įstatymo leidėjo pozicija gali pasikeisti ar kad bus panaikinti atitinkami viešojo administravimo subjektų priimti norminiai aktai, todėl negali būti laikomas už tai atsakingu. Priešingu atveju būtų pažeidžiami konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje apskritai nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą. To apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti yra trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo nepateikė išaiškinimų, kaip vykdyti Statybų privačioje žemėje reglamento pagrindu pradėtas statybos leidimo išdavimo procedūras, ir nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su Reglamento panaikinimu, taip pat ieškovas, kurio atstovai dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose ir neprieštaravo statybos leidimo išdavimui.

205. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes: pirma, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad kasatoriui priklausančio žemės sklypo dalis, kurioje pastatyti ginčo pamatai, nėra miško žemė, taip pažeisdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Artrio“, bylos Nr. 3K-3-216/2005; kt.); antra, nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su ginčo pamatų statyba, ir visapusiškai neįvertino ginčo statinių įteisinimo galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Molėtų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-275/2008; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos apskrities viršininko administracija v. A. L., bylos Nr. 3K-3-538/2011); trečia, įpareigodami kasatorių pašalinti ginčo statinius ir sutvarkyti statybvietę, nesilaikė interesų derinimo bei taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų ir taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas taisykles bylose dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008).

21Kasaciniu skundu atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

221. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, netinkamai taikė Miškų įstatymo nuostatas. Byloje nustatyta ir niekas to neginčijo, kad 2003 m. gegužės 8 d. projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas gyvenamajam namui ir pirčiai statyti atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini). 2006 m. lapkričio 17 d. statybos leidimas buvo išduotas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo, galiojant Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintam Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktui, kuriame buvo nurodyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus; Reglamentas neteko galios tik Vyriausybei priėmus 2007 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 106, įsigaliojusį 2007 m. vasario 4 d. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. pasisakė dėl Reglamento 2 punkto, bet ne dėl 3 punkto. Ginčo statybos leidimo išdavimo metu Reglamento 3 punktas galiojo, jis nebuvo pripažintas negaliojančiu ar prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas neturėtų būti taikomas aiškinant iki jo priėmimo priimtus teisės aktus ir susiklosčiusius teisinius santykius.

23Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo išvada, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams, traktuotina ne kaip iš Konstitucijos kylantis absoliutus draudimas miško žemėje statyti statinius, bet kaip įstatymų leidėjo pareiga sureguliuoti tokius teisinius santykius atitinkamu įstatymu, t. y. Vyriausybės priimtais kitais teisės aktais negali būti reguliuojami santykiai, susiję su savininko nuosavybės teisių įgyvendinimu ir ribojimu. Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad statybos darbai miško žemėje ar miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis pagal Konstituciją apskritai negalimas. Nei Miškų įstatyme, nei Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintuose Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose nenustatyta nei aiškaus draudimo, nei teisės vykdyti statybos darbus miškų ūkio paskirties žemės sklypuose ar žemės sklypuose, kuriems nustatytos specialios miško naudojimo sąlygos. Tokių ribojimų nenustatyta ir Statybos įstatyme.

242. Atsakovui G. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytus statinius reikalaujama griauti motyvuojant viešuoju interesu – gamtos išsaugojimo ir aplinkosaugos principais. Proporcingumo principas reikalauja, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės būtų proporcingi siekiamiems tikslams, o visuomenės gaunama nauda – didesnė už praradimus. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą ir jos ribojimo pagrindus bei Žemės ir Miškų įstatymuose nesant aiškaus draudimo miško žemėje vykdyti statybos darbus, absoliutus draudimas vykdyti statybos darbus miško žemėje nėra galbūt neproporcingas siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, o miško žemės savininkų nuosavybės teisės nevaržomos labiau, nei leidžia Konstitucija. Apeliacinės instancijos teismas turėjo išspręsti nuosavybės teisės ir viešojo intereso santykį šiame ginče ir peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnis), tačiau apsiribojo formaliu sprendimo priėmimu.

253. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas. Viena vertus, teismas nustatė, kad 2003 m. gegužės 8 d. projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas sodybai atstatyti, tačiau vėliau padarė išvadą, jog statybos leidimas buvo išduotas naujo statinio statybai ir nebuvo pagrindo taikyti Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą. Tokie vienas kitam prieštaraujantys teiginiai yra nepagrįsti bei neteisingi ir įrodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

264. Byloje pareikštas ieškinys pagal prasmę yra ieškinys dėl žalingų padarinių pašalinimo, todėl turėjo būti nustatyti asmenys, sudarę sąlygas pradėti ir vykdyti bei vykdę neteisėtas statybas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs kaltais atsakovus G. K., Zarasų rajono savivaldybės administraciją ir Gražutės regioninio parko direkciją, nenagrinėjo kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat kitų civilinės atsakomybės sąlygų – kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų, padarytos žalos bei priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir žalos. Dėl to neaišku, kokiu pagrindu atsakovai pripažinti kaltais asmenimis Statybos įstatymo 281 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sąlygos neteisėtoms statyboms susidarė dėl paties ieškovo neveikimo, pareigų neatlikimo, taip pat dėl to, kad Vyriausybė, priėmusi neteisėtą 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 1608, sudarė pagrindą ir sukūrė sąlygas neteisėtoms gyvenamųjų pastatų statyboms miško žemėje, o po to, kai Konstitucinis Teismas nustatė Reglamento nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti dėl neteisėtų statybų miško žemėje daromos žalos ar ją sumažinti.

27Atsakovas Gražutės regioninio parko direkcija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir G. K. kasacinių skundų, o atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija pareiškė prisidėjimą prie atsakovo G. K. kasacinio skundo.

28Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo kasacinius skundus atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; nurodo tokius argumentus:

291. Kasatorius G. K. nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, jog neteisėti statiniai yra ne miško žemėje. G. K. įvykdytos statybos žemės sklype teisėtumo klausimas išspręstas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais; šių teismų nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasatoriaus nurodyta Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 21 d. pažyma nepatvirtina aplinkybės, kad statiniai statomi ne miško žemėje, nes iš jos nematyti, kurioje vietoje yra neteisėtai pradėti statyti statiniai. Be to, kasatoriaus žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, o tokioje žemėje statybos negalimos. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista.

302. Kasatorius G. K. nepagrįstai ginčija savo kaltę. Kasatorius, pats ūkio būdu statydamas statinius, pagal Statybos įstatymo 15 straipsnio 7 dalį turėjo įstatyme nustatytas rangovo teises ir pareigas, viena jų – pareiga vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teritorijų planavimo dokumentais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir kt. (Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visiems asmenims. CK 1.6 straipsnyje nurodyta, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi G. K., jau po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo ir įsiteisėjimo kreipdamasis į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo, o vėliau pradėdamas statybas, pažeidė Konstitucijoje, Miškų ir Žemės įstatymuose įtvirtintus draudimus statyti miško žemėje su ja nesusijusius statinius.

313. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ir kitus kaltus asmenis – Zarasų rajono savivaldybės administraciją bei Gražutės regioninio parko direkciją. Šios institucijos pagal įstatymus yra atsakingos už statybų teisėtumą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 9 dalis, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696, 5, 13 punktai, Saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 8 dalis, Gražutės regioninio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, 15 punktas). Vadovaudamosi Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nuostatomis ir nesivadovaudamos Miškų įstatymu bei Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, pirmiau nurodytos institucijos (šioje byloje atsakovai) pažeidė įstatymus ir netinkamai atliko savo pareigas (savivaldybės administracija – nepanaikinusi projektavimo sąlygų sąvado ir išduodama statybos leidimą, o Gražutės regioninio parko direkcija – pritardama statybos leidimo išdavimui) ir yra tiesiogiai atsakingos už neteisėtų statybų padarinius.

324. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad kaltais dėl neteisėtų statybų padarinių turi būti pripažinti ieškovas ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį sprendimo pritarti ar nepritarti statybos leidimo išdavimui kompetencija priklausė savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai, kurios sprendimas buvo privalomas savivaldybės administracijos direktoriui. Nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nei apskrities viršininko administracija (kurios vykdytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas nuo 2010 m. sausio 1 d. perėmė Inspekcija) neturėjo teisės tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus dėl statybos leidimo išdavimo, taip pat įstatymai numatė tik galimybę, bet ne pareigą apskrities viršininko administracijos atstovui dalyvauti nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose stebėtojo teisėmis. Byloje nėra įrodymų, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros direkcijos atstovas dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, taip pat kad apie šį posėdį apskrities viršininko administracijai buvo pranešta. Svarbu ir tai, kad atsakovo G. K. statomi statiniai nepriskirtini ypatingų statinių kategorijai, o Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, 26 punkte buvo nustatyta, kad neypatingų statinių valstybinė priežiūra vykdoma pasirinktinai; tokia nuostata buvo įtvirtinta ir apskrities viršininkų administracijų bei Inspekcijos veiklą reglamentuojančiuose žemesnės teisinės galios teisės aktuose. G. K. išduotame statybos leidime nebuvo nurodyta žemės naudojimo paskirtis, todėl vien iš šio dokumento kopijos, kurią pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius turėjo pateikti apskrities viršininko administracijai, negalima buvo patikrinti statybos leidimo išdavimo teisėtumo.

33Nėra pagrindo ir Vyriausybės kaltei konstatuoti. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visiems asmenims; neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi net Vyriausybei iš karto nepanaikinus Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostatų, jos vis tiek neteko galios nuo Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo dienos.

345. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nukrypti nuo kasacinio teismo praktikos bylose dėl statybos padarinių šalinimo pagal Statybos įstatymo 281 straipsnį, nes tokios praktikos dar nėra. Visos kasatoriaus G. K. nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasaciniame skunde įvardytos abstrakčiai, t. y. nenurodant, kokios konkrečios tose bylose suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės turi būti taikomos šioje byloje.

356. Kasatoriaus Zarasų rajono savivaldybės administracijos argumentas dėl būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas ir formalaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo nepagrįstas. Apeliaciniuose skunduose buvo iškelti klausimai dėl visų bylai reikšmingų aspektų, todėl teismui nebuvo poreikio peržengti apeliacinių skundų ribas; dėl visų bylai aktualių klausimų teismas išsamiai pasisakė.

36Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo kasacinius skundus atmesti. Dauguma atsiliepime nurodytų argumentų atitinka ieškovo atsiliepimo argumentus; papildomai nurodomi tokie:

371. Kasatorių argumentai, kad Statybų privačioje žemėje reglamentas panaikintas ir jo nuostatos neteko galios 2007 m. vasario 4 d., neatitinka konstitucinės doktrinos. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas aktas, t. y. visoms institucijoms ir fiziniams bei juridiniams asmenims yra privaloma ne tik rezoliudinė dalis, bet ir motyvuojamoji (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d. ir kiti nutarimai); tai reiškia, kad privaloma laikytis ir teismo pateikto išaiškinimo dėl statybų miškų ūkio paskirties žemėje tiek bendrai, tiek ir dėl buvusių sodybų atstatymo. Valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai). Dėl Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Reglamento 3 punkto taikymo po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsiteisėjimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje adminsitracinėje byloje Nr. P525-115/2011; teismas išaiškino, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus, jog pati nuostata, kai miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus, bet ir kitus pastatus, yra antikonstitucinė, remiantis reikalavimu teisės aktų nuostatas aiškinti sistemiškai, atitinkamai kitos tame pačiame teisės akte (Reglamente) įtvirtintos nuostatos, kurių pagrindu būtų buvę galima miškų ūkio paskirties žemėje statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, taip pat negalėjo būti taikomos.

382. Kasatorius Zarasų rajono savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimui reikėtų taikyti civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Neteisėtos statybos padarinių šalinimas yra detaliai reglamentuotas Statybos įstatyme, į kurį nukreipia CK 4.103 straipsnio 3 dalies norma. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010, yra išaiškinęs, kad statinio nugriovimas – tai pažeistų teisių gynimo priemonė, galima taikant tiek CK 1.138 straipsnio 2 punktą, tiek 4.103 straipsnio 3 dalį. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 30 d. nutarime yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius. Taigi Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje neteisėtos statybos padarinių šalinimas laikytinas poveikio priemone. Kadangi tai nėra savarankiškas teisinis santykis, o tik padarinių šalinimas, tai tokio pobūdžio reikalavimas negali būti prilyginamas civilinei deliktinei atsakomybei pagal bendrąsias civilinės deliktinės atsakomybės nuostatas, o turi būti taikomos Statybų įstatymo 281 straipsnio nuostatos.

393. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendime konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, nepanaikindama išduoto projektavimo sąlygų sąvado ir išduodama statybos leidimą, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalį. Su tokiomis išvadomis sutiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į administracinių teismų nustatytas aplinkybes ir išaiškinimus. Kasatorius Zarasų rajono savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, kad byloje neteisingai konstatuota atsakovų kaltė, o atsakinga už neteisėtų statybų padarinius turėtų būti pripažinta Vyriausybė. Vyriausybės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įpareigotų Vyriausybę po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo apie jį informuoti visas valdžios ir vietos savivaldos institucijas, o teisės aktai, nustatantys Vyriausybės kompetenciją, nesuteikia Vyriausybei nei teisės nei pareigos aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimų prasmę ir taikymo ypatumus.

404. Dėl proporcingumo ir reikalingumo taikyti būtent tokį neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą – nugriovimą – yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012. Kasacinis teismas nurodė, kad miško žemės naudojimo ribojimai (taip pat statybų leistinumo aspektu) nėra savitiksliai, jie nulemti miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžio ir pagrįsti būtinybe užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos išsaugojimą, kokybę; pažymėjo, kad įstatymo nuostata dėl savavališkos statybos įteisinimo gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei tam yra visos sąlygos, t. y. kai tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams; savavališkų statinių žemės sklype, kuriame galima tik specializuotų, su mišku susijusių statinių statyba, statytojas negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

43Kasaciniuose skunduose dėstomi dvejopo pobūdžio argumentai. Kasatoriai teigia, kad statinių nugriovimas yra neproporcinga priemonė, pažeidžianti kasatoriaus G. K. nuosavybės teises ir teisėtus lūkesčius, taip pat kad teismas, prieš įpareigodamas nugriauti statinius, turėjo įvertinti jų įteisinimo galimybę, kuri, kasatorių teigimu, egzistuoja. Kasaciniuose skunduose taip pat reiškiamos abejonės dėl teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių neteisėtos statybos padarinių šalinimą, tinkamo taikymo akcentuojant dėl neteisėtų statybų kaltų asmenų nustatymą. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako nagrinėjamoje byloje.

44Dėl statybos miškų ūkio paskirties žemėje teisėtumo

45Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Nutarimas įsigaliojo nuo jo oficialaus paskelbimo 2006 m. kovo 16 d., taigi nuo tos dienos jame išdėstyti išaiškinimai, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai ir šis sąrašas negali būti išplėstas žemesnės teisinės galios teisės aktais, įgijo įstatymo galią ir tapo privalomi visiems asmenims, o Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Reglamento nuostatos, leidžiančios miško žemėje statyti ne tik pirmiau nurodytus įrenginius, bet ir kitokius pastatus, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nebegalėjo būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasaciniais skundais keliami G. K. vykdomos statybos teisėtumo (įteisinimo galimybės) klausimai spręstini vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu ir jo kontekste vertinant nustatytas bylos aplinkybes bei aiškinant taikytinas įstatymų nuostatas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose sprendžiami statybų miško žemėje teisėtumo klausimai, formuoja vienodą praktiką, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Miškų ir Žemės įstatymų nuostatomis, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, bylos Nr. 3K-3-20/2012; 2013 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuroras v. Ignalinos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; kt.).

46Nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, bet netikrinamas statybą leidžiančių dokumentų, kurių pagrindu pradėta statyba, teisėtumas. Kasatoriaus G. K. vykdomos statybos pagrindą sudarančių dokumentų – projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo – teisėtumo klausimas jau išspręstas administracinių teismų priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2003 m. gegužės 8 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą bei Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 17 d. išduotą statybos leidimą; šį sprendimą statytojas G. K. apskundė apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šiais įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais nustatyta, kad iki 2006 m. kovo 16 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas ir iš jo išaiškinimų išplaukiantis draudimas statyti gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, pirtis ir panašaus pobūdžio statinius miškų ūkio paskirties žemėje, kasatoriui G. K. statybos leidimas dar nebuvo išduotas ir jokių realių statybos veiksmų nebuvo atlikta. Teismai nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos 2003 m. gegužės 8 d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, kuriuo leista statyti gyvenamąjį namą bei pirtį miškų ūkio paskirties žemės sklype, nuo 2006 m. kovo 16 d. vertintinas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, todėl turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas, o statybos leidimas pripažintinas negaliojančiu dėl to, jog buvo išduotas jau įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui ir pažeidžiant jame nurodytus statybų miško žemėje apribojimus. Šiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje iš naujo nenustatinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

47Taigi įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais konstatuota, kad kasatoriaus G. K. statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti pažeidžiant imperatyviuosius įstatymų reikalavimus. Nepaisant to, kasatoriai teigia, kad statinių nugriovimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir kad nagrinėjamoje byloje buvo galima to išvengti taikant kitas poveikio priemones, nes nėra teisinio pagrindo konstatuoti absoliutų statybų draudimo miško žemėje pobūdį ir eliminuoti bet kokią statybų įteisinimo galimybę. Teisėjų kolegija pasisako dėl kasacinių skundų argumentų, kuriais grindžiami šie kasatorių teiginiai, pagrįstumo.

48CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), reglamentuojančiame neteisėtos statybos padarinius, tiesiogiai neįtvirtinta teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių statybų civilinių teisinių padarinių galimų sprendimo būdų, bet nurodyta, kad statybos padarinių šalinimo klausimai sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 281 straipsnis, kurio 2 dalyje išvardyti tokios neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai. Šioje normoje nustatyta teismo teisė ne tik įpareigoti statytoją ar kitus įstatyme nurodytus asmenis nugriauti statinį ar išardyti perstatytas jo dalis ir atkurti buvusią padėtį (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), bet ir leisti pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, taip pat įpareigoti įgaliotas institucijas pagal tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), t. y. leisti įteisinti statybą. Tačiau pagal šią normą statyba gali būti įteisinta tik tuo atveju, jeigu ji neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Šioje nutartyje pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime pateiktu statybų galimybę miško žemėje reglamentuojančių Miškų ir Žemės įstatymų nuostatų aiškinimu, gyvenamųjų namų, pirčių ir kitų statinių, nesusijusių su miško žemės paskirtimi, statyba miško žemėje draudžiama. Taigi, konstatavus kasatoriaus G. K. statybą leidžiančių dokumentų prieštaravimą imperatyviajam įstatymuose įtvirtintam draudimui, nagrinėjamoje byloje teismai neturėjo pagrindo svarstyti statinių įteisinimo galimybės pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 ar 4 punktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad vienintelis galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

49Pažymėtina, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, kasaciniame skunde teigdama, jog Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime padaryta išvada dėl Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Reglamento 2 punkto prieštaravimo Konstitucijai vertintina ne kaip iš Konstitucijos kylantis absoliutus draudimas miško žemėje statyti statinius, bet kaip įstatymų leidėjo įpareigojimas sureguliuoti tokius teisinius santykius atitinkamu įstatymu, klaidingai aiškina šio Konstitucinio Teismo nutarimo turinį. Konstitucinio Teismo nutarime nepasisakyta apie tai, kaip turėtų būti reglamentuojami statybų miško žemėje santykiai, jame įvertintas aktualaus, galiojančio reglamentavimo atitikimas tuos pačius santykius reguliuojančioms įstatymų nuostatoms ir Konstitucijai. Kasatoriaus pateiktas Konstitucinio Teismo nutarimo teisinės reikšmės traktavimas neturi teisinio pagrindo ir neatitinka nutarimo turinio, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio kasacinio skundo argumento nepasisako.

50Kitas kasaciniuose skunduose pateiktas argumentas, kuriuo grindžiama nagrinėjamoje byloje vertinamos statybos įteisinimo galimybė, susijęs su Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto galiojimu statybos leidimo išdavimo G. K. metu. Kasatoriai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai tik Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento 2 punktą, o 3 punktas, kuriame buvo įtvirtinta galimybė miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius pastatus vietoj buvusiųjų, liko galioti ir buvo panaikintas tik Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106, įsiteisėjusiu 2007 m. vasario 4 d., todėl jo nuostatomis vadovaujantis įgyta ir pradėta įgyvendinti G. K. teisė atstatyti buvusios sodybos pastatus turi būti ginama. Šis argumentas grindžiamas netinkamu Konstitucinio Teismo kompetencijos ir jo nutarimų teisinės galios suvokimu ir prieštarauja teismų praktikai, kurioje pasisakyta dėl Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento 3 punkto galiojimo ginčo laikotarpiu. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime aiškiai atskleidė ir suformulavo įstatymuose įtvirtintus statybų miško žemėje ribojimus, t. y. išaiškino, kad miškų ūkio paskirties žemėje (miško žemėje) leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių statyba, o kitų statinių, inter alia pastatų, statyba draudžiama. Tai, kad nutarimo rezoliucinėje dalyje nekonstatuota Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento 3 punkto prieštaravimo įstatymams ar Konstitucijai, savaime nereiškia šios nuostatos teisėtumo, nes rezoliucinėje nutarimo dalyje pasisakoma tik dėl tų teisės aktų nuostatų, dėl kurių konstitucingumo buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, t. y. šiuo atveju dėl Reglamento 2 punkto. Tačiau nutarimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai apibrėžtos Miškų bei Žemės įstatymuose nustatytos leistinos statybų miško žemėje ribos ir įvardyti statybos draudimai, o Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad jo nutarimas yra vientisas teisės aktas, t. y. visoms institucijoms ir fiziniams bei juridiniams asmenims privaloma ne tik rezoliucinė, bet ir motyvuojami nutarimo dalis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kt.). Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ne tik pirmiau nurodyti kasacinių skundų argumentai, bet ir kasatoriaus G. K. teiginys, kad tuo metu, kai jam buvo išduotas statybos leidimas ir pradėta statyba, galioję teisės aktai nedraudė tokio pobūdžio statybos miškų ūkio paskirties žemėje, o jis negali būti atsakingas už pasikeitusią įstatymų leidėjo poziciją. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti apie įstatymų leidėjo pozicijos pasikeitimą ir jos įtaką kasatoriaus G. K. teisėms, nes draudimas statyti gyvenamuosius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje (miško žemėje) įsigaliojo ne nuo to momento, kai buvo panaikintas tokios statybos galimybę įteisinęs Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, t. y. nuo 2007 m. vasario 4 d., bet nuo to momento, kai įsiteisėjo Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, kuriuo apibrėžtos įstatymais leidžiamų statybų miško žemėje ribos ir atitinkamos Reglamento nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams bei Konstitucijai. Įsiteisėjus Konstitucinio Teismo nutarimui, įstatymams ir Konstitucijai prieštaraujantis Vyriausybės nutarimas negalėjo būti taikomas nepriklausomai nuo to, kada jis buvo panaikintas kitu Vyriausybės nutarimu (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto galiojimo po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aiškinimas nėra naujas, jis tik pratęsia formuojamą teismų praktiką, kurioje pasisakyta, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus, jog pati nuostata, kai miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, yra antikonstitucinė, remiantis reikalavimu teisės aktų nuostatas aiškinti sistemiškai, atitinkamai kitos tame pačiame teisės akte (Reglamente) įtvirtintos nuostatos, kurių pagrindu būtų buvę galima miškų ūkio paskirties žemėje statyti ne tik nurodytus statinius, bet ir kitus pastatus, taip pat negalėjo būti taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. P-525-115/2011; kt.). Pripažinusi nepagrįstais kasacinių skundų argumentus, susijusius su Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento 3 punkto galiojimu statybos leidimo išdavimo metu, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja kasatorių teiginių, kuriais grindžiamas G. K. teisės atstatyti buvusios sodybos pastatus pažeidimas.

51Dar vienas argumentas, kuriuo kasatorius G. K. grindžia pastatų statybos įteisinimo galimybę, yra tai, jog jo pradėti statyti statiniai yra ne miško žemėje. Kasatorius nurodo, kad iš 10 ha jam priklausančio žemės sklypo ploto tik 9,56 ha yra miško žemė; šią aplinkybę, jo teigimu, patvirtina Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 21 d. pažyma Nr. 24495, kuri yra oficialusis rašytinis įrodymas ir kurios teismas, pažeisdamas CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnės įrodomosios galios, tinkamai neįvertino. Šis kasatoriaus argumentas prieštarauja pirmiau nurodytiems administracinių teismų įsiteisėjusiems sprendimams ir juose padarytai išvadai, kad kasatoriui statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti neteisėtai, pažeidžiant imperatyviuosius įstatymuose įtvirtintus statybų miško paskirties žemėje apribojimus. Be to, byloje nustatyta ir kasatorius to neneigia, kad jo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, taigi šiam sklypui visa apimtimi taikomi statybų miškų ūkio paskirties žemėje apribojimai. Tai, kad dalį žemės sklypo sudaro ne miško žemės, bet kitokios naudmenos, nekeičia nustatytos sklypo naudojimo paskirties ir jai taikomo teisinio režimo. Pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktą žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį.

52Kasatoriai taip pat kelia statybos miškų ūkio paskirties žemėje (miško žemėje) ribojimo proporcingumo klausimą; nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti siekiama nustatyti teisingą nuosavybės teisės ir viešojo intereso apsaugos santykį. Į šiuos keliamus klausimus teismų praktikoje jau yra atsakyta, todėl teisėjų kolegija jų naujai nesvarsto, tik nurodo, jog Konstitucinis Teismas tame pačiame 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra pasisakęs, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai, – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai – draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija. Be to, pažymėtina, kad 2011 m. sausio 31 d. nutarime Konstitucinis Teismas nepripažino konstituciškai nepagrįstu statytojo įpareigojimo nugriauti statinį tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį. Įstatymų imperatyvų, susijusių su statybų miško žemėje draudimu, pagrįstumą nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo požiūriu analizavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas ir į Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tačiau proporcingumo principo pažeidimo nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, bylos Nr. 3K-3-20/2012; kt.).

53Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriai teisiniais argumentais nepagrindė G. K. pradėtų statyti pastatų statybos įteisinimo galimybės, kuri, jų teigimu, nagrinėjamu atveju egzistavo, tačiau liko teismų neapsvarstyta. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog kasatorius (statytojas) G. K. dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi ir pastatus statyti pradėjo jau įsiteisėjus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, kuriame buvo aiškiai išdėstyti įstatymų taikomi statybų miško žemėje ribojimai. Asmuo, veikiantis priešingai įstatymų nustatytiems draudimams ir jų nepaisydamas, neturėtų savo veiksmų teisinti teisėtų lūkesčių buvimu ar įstatymų nustatyto jo nuosavybės teisių suvaržymo neproporcingumu.

54Dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtos statybos, nustatymo

55Nesant galimybės nagrinėjamoje byloje priimti statybos įteisinimą leidžiančio sprendimo, apeliacinės instancijos teismo sprendimas įpareigoti statytoją nugriauti pradėtus statyti statinius pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad statytojas ar kitas šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas asmuo (t. y. statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje neteisėtai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkas, valdytojas ar naudotojas) įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Kasaciniuose skunduose kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai identifikavo kaltus dėl neteisėtos statybos asmenis, nenustatė jų civilinės atsakomybės sąlygų. Šie kasacinių skundų teiginiai pagrįsti ne išsamiais teisiniais argumentais, bet bendro pobūdžio samprotavimais ir nepaneigia išsamios apeliacinės instancijos teismo motyvacijos teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos kalti veiksmai konstatuoti administracinių teismų sprendimais, priimtais administracinėje byloje dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, o Gražutės regioninio parko direkcijos kaltę patvirtina įstatymuose nustatytos pareigos užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje teisėtumą nevykdymas ir neteisėtas pritarimas statybos leidimo išdavimui. Šių apeliacinės instancijos teismo argumentų kasatoriai nepaneigė, todėl teisėjų kolegija daugiau šiuo klausimu nepasisako.

56Kasatorius G. K. ginčija savo kaltės buvimą, teigdamas, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o statybos leidimo išdavimo procedūra buvo pradėta iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Tokie teiginiai yra klaidingi, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad kasatorius į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., taigi jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam Konstitucinio Teismo nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. Nepaisant to, kasatorius prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Pradėjęs vykdyti neteisėtą statybą tuo metu, kai ji įstatymais buvo draudžiama, kasatorius yra už tai atsakingas ir negali tikėtis jos įteisinimo.

57Kasacinių skundų argumentai, kad kalta dėl neteisėtų statybų turėjo būti pripažinta Vyriausybė, atmestini, nes prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 2 dalims. Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 nutarimu nustatytas statybų privačioje miško žemėje reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, todėl pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį negalėjo būti taikomas. Taigi tiek kasatorius G. K., tiek valstybės institucijos, atsakingos už statybą leidžiančių dokumentų išdavimą ir jų teisėtumą, turėjo vadovautis ne šiuo Vyriausybės nutarimu, o Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis) nepriklausomai nuo to, kad Vyriausybės nutarimas tuo metu formaliai dar nebuvo panaikintas. Neturi jokio teisinio pagrindo kasatorių teiginiai, kad Vyriausybės kaltė pasireiškė ir tuo, jog ji nesiėmė priemonių išaiškinti, kaip turi būti taikomas jos nutarimas ir sprendžiami pradėtų statybų vykdymo klausimai. Sutiktina su Vyriausybės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad tokios funkcijos įstatymuose Vyriausybei nenustatyta, o ir poreikio aiškinti Konstitucijai prieštaraujantį aktą, kuris nebegali būti taikomas, nėra. Taip pat pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog iki 2006 m. kovo 16 d., kai įsiteisėjo Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotas draudimas statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, jokių realių statybos veiksmų G. K. žemės sklype dar nebuvo atlikta.

58Teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinių skundų teiginių dėl ieškovo kaltės, nes jais tik kvestionuojama apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovo kaltės nebuvimo, tačiau nenurodoma jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis ši išvada turėtų būti pripažinta neteisėta.

59Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų motyvus dėl neteisingo kaltų asmenų nustatymo.

60Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas dėl kaltų asmenų įpareigojimo atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas, sprendimu pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyti dėl neteisėtos statybos kalti asmenys, tai teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, laikantis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo būti nurodyta (pažymėtina, kad to prašė ir ieškovas ieškinyje), kad statytojas G. K. įpareigojamas nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę savo ir atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis. Tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, statinys ar jo dalis, pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis (Statybos įstatymo 281 straipsnio 4 dalis). Šioje normoje nenustatyta galimybės suteikti teisę ieškovui pašalinti neteisėtos statybos padarinius kitų kaltų asmenų lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje leido nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę ieškovui, šiems darbams reikiamas lėšas išieškant ne tik iš atsakovo (statytojo) G. K., bet ir iš kitų atsakovų, nors, minėta, įstatyme tokios teisės teismui nesuteikta. Atsižvelgiant į šiuos apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies netikslumus, ji keistina taip, kad atitiktų pirmiau nurodytus Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 4 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką užsakovas (statytojas), patyręs išlaidas, o vėliau įrodęs, kad dėl neteisėtos statybos dokumentų išdavimo yra ne tik jo, bet ir kitų asmenų kaltė, turi teisę išlaidų dalį išsireikalauti iš kalto asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija v. Šilalės rajono savivaldybės administracija, UAB „Jozita“, bylos Nr. 3K-3-196/2013).

61Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų motyvai nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą; šis sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu ir iš esmės paliktinas galioti, tik atsižvelgiant į Statybos įstatymo nuostatas keistina jo rezoliucinė dalis, kuri ginčo išsprendimo esmės nekeičia.

62Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus G. K. kasacinio skundo teiginių, kuriais siekiama pagrįsti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Šie teiginiai nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, nenurodyta konkrečių šiai bylai aktualių kasacinio teismo suformuluotų taisyklių, kurių apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, neatskleistas skunde nurodytų kasacinio teismo nutarčių sąsajumas su nagrinėjama byla, todėl konstatuotina, kad šie kasacinio skundo teiginiai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardyto kasacijos pagrindo. Priešingai, šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktą byloje taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimą.

63Dėl bylinėjimosi išlaidų

64Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pakeitimas iš esmės nekeičia teismo sprendimo esmės tuo požiūriu, kurios šalies naudai priimtas teismo sprendimas. Teismo sprendimu ieškinys patenkintas, todėl, nepaisant to, kad šia nutartimi buvo pripažintas pagrįstu vienas iš kasatoriaus G. K. argumentų (dėl įpareigojimo nugriauti statinius kaltų asmenų lėšomis), tačiau iš esmės kasacinio teismo sprendimas traktuotinas kaip priimtas kasatorių nenaudai, todėl jiems tenka pareiga atlyginti kasacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. birželio 28 d. pažyma patvirtina, kad kasaciniame teisme patirta 107,31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai). Jos lygiomis dalimis priteisiamos valstybei iš abiejų kasatorių, t. y. iš kiekvieno po 53,65 Lt.

65Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

66Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą iš dalies pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

67„Ieškinį patenkinti.

68Įpareigoti atsakovą G. K. (duomenys neskelbtini) per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188753461) bei Gražutės regioninio parko direkcijos (juridinio asmens kodas 188738025) lėšomis nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytus gyvenamojo namo (išmatavimai 15×7 m) ir ūkinio pastato (išmatavimai 15,6×7 m) pamatus ir sutvarkyti statybvietę.

69Atsakovui G. K. (duomenys neskelbtini) per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo, leisti ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš atsakovo G. K. (duomenys neskelbtini).“

70Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

71Priteisti valstybei iš atsakovo G. K. (duomenys neskelbtini) 53,65 Lt (penkiasdešimt tris litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

72Priteisti valstybei iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188753461) 53,65 Lt (penkiasdešimt tris litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

73Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 5. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m.... 6. Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji... 7. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nusprendė, kad pagal savo prasmę ir turinį ieškinio reikalavimas... 11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija pripažino prieštaraujančia byloje nustatytoms... 13. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, pripažinus neteisėtais statybą... 14. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas G. K. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių... 16. 1. Teismai nesiaiškino, ar statinių nugriovimas ir statybvietės sutvarkymas... 17. 2. Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatyta galimybė įteisinti statybą... 18. 3. Teismai nenustatinėjo kasatoriaus kaltės dėl neteisėto statybą... 19. 4. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m.... 20. 5. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir... 21. Kasaciniu skundu atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo... 22. 1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo... 23. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo išvada, kad Statybų... 24. 2. Atsakovui G. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytus... 25. 3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas. Viena vertus,... 26. 4. Byloje pareikštas ieškinys pagal prasmę yra ieškinys dėl žalingų... 27. Atsakovas Gražutės regioninio parko direkcija pateikė pareiškimą dėl... 28. Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo... 29. 1. Kasatorius G. K. nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė CPK 185... 30. 2. Kasatorius G. K. nepagrįstai ginčija savo kaltę. Kasatorius, pats ūkio... 31. 3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ir kitus kaltus asmenis... 32. 4. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad kaltais dėl neteisėtų statybų... 33. Nėra pagrindo ir Vyriausybės kaltei konstatuoti. Pagal Konstitucinio Teismo... 34. 5. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nukrypti nuo kasacinio teismo... 35. 6. Kasatoriaus Zarasų rajono savivaldybės administracijos argumentas dėl... 36. Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos... 37. 1. Kasatorių argumentai, kad Statybų privačioje žemėje reglamentas... 38. 2. Kasatorius Zarasų rajono savivaldybės administracija nepagrįstai teigia,... 39. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendime... 40. 4. Dėl proporcingumo ir reikalingumo taikyti būtent tokį neteisėtos... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 43. Kasaciniuose skunduose dėstomi dvejopo pobūdžio argumentai. Kasatoriai... 44. Dėl statybos miškų ūkio paskirties žemėje teisėtumo... 45. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime... 46. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl statybos pagal neteisėtai... 47. Taigi įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais konstatuota, kad... 48. CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), reglamentuojančiame... 49. Pažymėtina, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, kasaciniame... 50. Kitas kasaciniuose skunduose pateiktas argumentas, kuriuo grindžiama... 51. Dar vienas argumentas, kuriuo kasatorius G. K. grindžia pastatų statybos... 52. Kasatoriai taip pat kelia statybos miškų ūkio paskirties žemėje (miško... 53. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 54. Dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtos statybos, nustatymo... 55. Nesant galimybės nagrinėjamoje byloje priimti statybos įteisinimą... 56. Kasatorius G. K. ginčija savo kaltės buvimą, teigdamas, kad jokių... 57. Kasacinių skundų argumentai, kad kalta dėl neteisėtų statybų turėjo... 58. Teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinių skundų teiginių dėl ieškovo... 59. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kaip... 60. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas... 61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 62. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus G. K. kasacinio skundo... 63. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 64. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo... 65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 67. „Ieškinį patenkinti.... 68. Įpareigoti atsakovą G. K. (duomenys neskelbtini) per šešis mėnesius nuo... 69. Atsakovui G. K. (duomenys neskelbtini) per nustatytą terminą neįvykdžius... 70. Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 71. Priteisti valstybei iš atsakovo G. K. (duomenys neskelbtini) 53,65 Lt... 72. Priteisti valstybei iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos... 73. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...