Byla 2A-26-436/2018

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei, dalyvaujant ieškovei M. B., ieškovui N. B. ir jų atstovei advokatei J. M., trečiajam asmeniui D. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B., N. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo bei pagal ieškovų M. B., N. B. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1549-918/2017 pagal ieškovų M. B., N. B. ir V. B. ieškinį atsakovams V. B., V. B. dėl sandorio nuginčijimo, pripažinimo statytojais, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tretieji asmenys R. B., D. M., E. W., B. M., E. M., D. V., Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ginčo esmė

4Ieškovai M. B., N. B. ir V. B. kreipėsi į teismą ir patikslinę ieškinio reikalavimus prašė: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. kovo 21 d. dovanojimo sutartį, registro Nr. 794, sudarytą tarp V. B. ir S. B. bei V. B., patvirtintą notarės D. V., kuria V. B. padovanojo 327/1503 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), S. B., ir taikyti restituciją; 2) pripažinti ieškovę M. B. ir atsakovą V. B. 160,87 kv. m. ploto ūkinio pastato su garažu ir pastoge, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), 300 000 Lt vertės statytojais, leisti ieškovei M. B. įteisinti šį ūkinį statinį įstatymo nustatyta tvarka; 3) pripažinti pastatytą ūkinį pastatą su garažu, adresu ( - ), pagal statybos leidimus, ir žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 327/1503 dalį bendrąja jungtine M. B. ir V. B. nuosavybe. Nurodė, kad su atsakovu V. B. gyveno kartu dar iki santuokos, sudarytos 1999 m. rugpjūčio 28 d. Jiems gimė trys vaikai. Santuokos metu savo darbu, iš uždirbtų pinigų, paimtų kreditų, kurie yra grąžinti, nuo 2004 iki 2009 metų pasistatė 160,87 kv. m. ploto ūkinį pastatą su garažu ir pastoge ( - )., kurio vertė pagal UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaitą yra 300 000 Lt (atitinka 86 886 Eur). Ūkinis pastatas yra visiškai įrengtas gyventi, jame su vaikais gyveno nuo 2008 metų pabaigos. Jo statybai 2003 m. lapkričio 20 d. atsakovo tėvai padovanojo atsakovui 327/1503 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), žemės sklypas santuokos metu buvo pagerintas (investuota apie 2 200 litų (šiuo metu 6 37,16 Eur): aptverta tinkline tvora su betoniniais stulpais ir vartais (kainavo 1 000 Lt), įrengtas daržas, atvežta žemių (kainavo 500 Lt), įrengti betoniniai takai aplink namą (kainavo 500 Lt), pasodinti vaismedžiai (obelis, slyva), kiti augalai (kainavo 200 Lt). Užvedus civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo, siekdamas išvengti išlaikymo vaikams teikimo, atsakovas V. B. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, 2014 m. kovo 25 d. padovanojo savo tėvui S. B.. Teismo posėdžio metu ieškovai M. B. ir N. B. bei jų atstovė patikslintus ieškinio reikalavimus dėl sandorio nuginčijimo ir pripažinimo statytojais, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe palaikė, prašė tenkinti. Atsakovas V. B. su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą dovanojimo sutartį panaikinti actio Pauliana pagrindu, neįrodė visų būtinų sąlygų egzistavimo, t. y. 1) kad V. B. neprivalėjo sugrąžinti S. B. dovanos, kurią buvo gavęs 2003 m. lapkričio 20 d. Ieškovė puikiai žinojo, kad atsakovai buvo sutarę, kad žemės sklypas V. B. dovanojamas laikinai, tik siekiant kredito įstaigoms parodyti, jog V. B. turi nekilnojamojo turto. Žemės sklypas buvo grąžintas, S. B. vardu buvo gautas ūkinio pastato statybos projektas, jo su sutuoktine V. B. lėšomis buvo vykdomos statybos, jo vardu gautas ir statybos leidimas; 2) kad dovanojimo sandoris pažeidžia ieškovų teises, t. y. dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nėra įrodymų, kad po dovanojimo sutarties sudarymo V. B. tapo nemokus. Atsakovas moka išlaikymą, dirba pagal verslo liudijimą, gauna pastovias pajamas; 3) S. B. nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį. Reikalavimas pripažinti ūkinį pastatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti yra nepagrįstas, kadangi statytoju ir projektuotoju nuo 2002 m. yra atsakovas S. B.. Nuosavybės teisę į ūkinį pastatą atsakovas S. B. įgijo jį pastatydamas, kadangi yra žemės sklypo savininkas, be to, jam yra išduotas ūkinio pastato statybą leidžiantis dokumentas. Ūkinis pastatas nėra nė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, jo statybai panaudotos statybinės medžiagos nuosavybės teise priklauso S. B. bei V. B.. Ūkinis pastatas nėra įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai įvardijami kaip statybinės medžiagos, kurias būtų galima dalinti tarp sutuoktinių tik tuo atveju, jei minėtos statybinės medžiagos būtų sutuoktinių nuosavybė. Žemės sklypą tvarkė ir prižiūrėjo S. B. su sutuoktine V. B.. M. B. kartu su V. B. atliktas „pagerinimas“ pasireiškė tik tuo, kad buvo išklotas apie 3 metrų ilgio takelis. Atsakovė V. B. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad sklypo ( - ), bendrasavininkai yra R. B., E. G. ir nuo 1979 m. gegužės 28 d. S. B.. Ieškovę su vaikais į neįteisintą ūkinį pastatą su garažu sūnus V. B. apgyvendino 2008 m. rudenį. Laikinai, kol gaus vartojamą paskolą iš banko šeimos reikmėms, be kitų bendraturčių sutikimo 2003 m. lapkričio 27 d. padovanojo sūnui 3,27 aro sklypo dalį asmeninės nuosavybės teise su sąlyga, kad gavus paskolą, sklypo dalis bus grąžinta, nes atsakovai pagal 2002 m. parengtą projektą ten statė ūkinį pastatą su garažu. Sūnus sklypą grąžino 2014 m. Teisinio pagrindo pripažinti sklypo pagerinimą esminiu nėra, nes takelių padarymas iš esmės sklypo vertės nepadidina. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dovanojimo sutartį panaikinti actio Pauliana pagrindu, neįrodė visų būtinų sąlygų egzistavimo. Statinys buvo statytas panaudojant senas nugriauto atsakovams priklausiusio statinio medžiagas ir perkant naujų, kurias padėdavo atsivežti V. B., nes turėjo mikroautobusą. Trečiasis asmuo R. B. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad sklypas ( - ) priklauso trims bendrasavininkiams, iki šiol nėra notariškai nustatyta naudojimosi tvarka. Buvo davusi notaro patvirtintą leidimą S. B. bendro sklypo planeliuose A3 ir C2 statyti ūkinį pastatą su garažu. Trečiasis asmuo R. E. G., kurios procesines teises perėmė D. M., E. W., B. M., E. M., su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad pastatas, kuriame faktiškai gyvena V. B. ir M. B. šeima, nėra įteisintas. R. E. G. buvo davusi sutikimą S. B. sklypo dalyse, pažymėtose A3 ir C2 statyti ūkinį pastatą su garažu su sąlyga, kad statinys bus įregistruotas S. B. vardu. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo D. M. ginčą paliko spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo D. V. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ginčijamas dovanojimo sandoris pats savaime atitinka imperatyvias teisės normas ir jį sudariusių šalių tikrąją valią ir tikruosius ketinimus. V. B. sklypo dalį buvo gavęs neatlygintinai iš savo tėvų. Ginčijamos sutarties sudarymo metu V. B. turto ar turtinių teisių atžvilgiu jokių areštų, apribojimų, draudimų nebuvo. Padovanota žemės sklypo dalis atsakovui priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl neatlygintinai ją perleisdamas atsakovas nepažeidė ieškovės teisių. Iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo nebuvo duomenų, kad sandorio sudarymo metu ar iki jo sudarymo ieškovė ar kokie nors kiti asmenys (kreditoriai) būtų turėję reikalavimų V. B. turto atžvilgiu. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas 327/1503 dalį žemės sklypo pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja sutuoktinių nuosavybe, nes V. B. sklypą įgijo asmeninės nuosavybės teise, jo sutuoktinė nei savo asmeninių lėšų nei lėšų, kurios būtų buvusios bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, šio žemės sklypo dalies įgijimui nėra panaudojusi. Be to, byloje nėra nustatyta, kad V. B. buvo įgijęs statytojo teises, galiojusias iki 2014 m. balandžio 9 d. naujo statybos leidimo išdavimo. Ieškovė į bylą nėra pateikusi leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad nebaigtas statyti ūkinis pastatas buvo pastatytas jos ir atsakovo santuokoje iš lėšų, priklausančių jai ir V. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kaip ir nėra pateikusi įrodymų, kurie leistų neabejotinai nustatyti ūkinio pastato statybos pradžią bei mastą ar lėšų ūkinio pastato statybai panaudojimą. Tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius ir Valstybės įmonė Registrų centras nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

5Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino, kad į ūkinio pastato ūkinio pastato su garažu ir pastoge, adresu ( - ), statybą investuotos 24 653,86 Eur vertės medžiagos yra bendra jungtinė M. B. ir V. B. nuosavybė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais: Dėl ieškovės teisių gynimo būdo. Ieškovei buvo sudarytos galimybės tikslinti ieškinio reikalavimus, teikti įrodymus, ji buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis galėtų parinkti ieškovei tinkamiausią jos teisių pažeidimo gynybos būdą. Dėl žemės sklypo pagerinimo. Tai, kad atsakovui V. B. priklausiusioje žemės sklypo dalyje buvo išbetonuotas ar plytelėmis nuklotas takas ir pasodinta augalų, negali būti laikoma esminiu sklypo dalies pagerinimu. Tai, kad žemės sklypo pagerinimui buvo investuota 2 000 Lt (637,16 Eur) suma, įrodymų nėra pateikta. Tačiau net ir įrodžius šias investicijas, jos sudarytų tik apie 10 proc. žemės sklypo vertės, todėl nebūtų pagrindo konstatuoti esminio žemės sklypo pagerinimo. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Reikalavimo teisę į atsakovą V. B. dėl išlaikymo įsiskolinimo turi ne ieškovė, o jų nepilnamečiai vaikai (šioje byloje ieškovai N. B. ir V. B.). Atsakovas bylos nagrinėjimo metu padengė susidariusį įsiskolinimą. Ieškovų N. B. ir V. reikalavimo teisė ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo aiškiai apibrėžta, t. y. išlaikymas nebuvo priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovė nesiekė priteisti išlaikymo įsiskolinimą turtu, kas patvirtina, kad ieškovės tikrasis siekis yra nesusijęs su nepilnamečių vaikų reikalavimų patenkinimu, o reiškiamas siekiant asmeninių ieškovės turtinių interesų patenkinimo. Tuo tarpu ji neįrodinėjo, kad yra V. B. kreditorė, kaip neįrodinėjo ir tos aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jos interesus. Taigi, nėra visų actio Pauliana taikymo sąlygų. Dėl pripažinimo statytojais. Ieškovė neginčija galiojančio statybą leidžiančio dokumento, todėl teismui tenkinus reikalavimą, kuriuo ieškovė prašo ją ir atsakovą pripažinti statytojais ir leisti ieškovei įteisinti pastatytą ūkinį pastatą, susidarytų situacija, kai teisę įteisinti ginčo pastatą turėtų du asmenys: ieškovė, kuri neturi ir niekada neturėjo išduoto statybą leidžiančio dokumento, kuri niekada neturėjo ir neturi projekto, kurios nuosavybėje niekada nebuvo žemės sklypas ar jo dalis, ant kurio pastatytas pastatas ir atsakovas S. B., turintis tiek statybą leidžiantį dokumentą, tiek projektą, tiek nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį. Dėl neįregistruoto ūkinio pastato pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje nustatyta, kad į ūkinio pastato statybą buvo investuota tiek V. ir S. B., tiek Marinai ir V. B. priklausiusios piniginės lėšos. Šioje byloje ieškovei nereiškiant turtinių reikalavimų kitiems galimiems pastato bendraturčiams, esminės reikšmės neturi aplinkybė, kiek kiekvienas iš į pastatą pretenduojančių asmenų įdėjo asmeninių ar bendrų lėšų, koks kiekvieno jų konkretus indėlis ir galima dalis pastate. Įvertinus kiekvieno iš statytojų tikėtiną indėlį, konstatuotina, kad ieškovė M. B. ir atsakovas V. B. į pastatyto, tačiau neįregistruoto ūkinio pastato su garažu ir pastoge statybą investavo 24 653,86 Eur sumą, kuri sudaro 65 procentus statinio atkuriamosios vertės, nustatytos 2015 m. sausio 6 d. Atsižvelgiant į tai, kad pastatytas pastatas nėra pripažintas tinkamu naudoti, t. y. nėra baigta jo statyba, daiktinės teisės į jį neįregistruotas, nėra galimybės spręsti dėl šio pastato kaip nekilnojamojo turto objekto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl į statybines medžiagas statant pastatą investuota suma pripažintina bendrąja jungtine sutuoktinių M. B. ir V. B. nuosavybe. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 25 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės M. B. atsakovui V. B. 175 Eur, atsakovui S. B. 609 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovų V. B., S. B. ir V. B. ieškovės M. B. naudai po 39,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteisė iš M. B. 112,49 Eur, iš atsakovo V. B. 6,53 Eur, iš atsakovo S. B. 15,68 Eur, iš atsakovės V. B. 15,68 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Teismas nurodė, kad priimant sprendimą nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, todėl paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.

7Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

8Ieškovai M. B., N. B. ir V. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovai atskiruoju skundu prašo pakeisti ir 2017 m. balandžio 25 d. papildomą sprendimą, tuo atveju, jeigu būtų keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai: Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovai turi neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą ne tik dėl išlaikymo įsiskolinimo, tačiau ir išlaikymo sumos, atsakovo mokėtinos ateityje. Atsakovas, neatlygintinai perleidęs paskutinį turtą ir negaudamas jokių pajamų iš darbinės veiklos, taip sumažino savo mokumą, kad nors teismo sprendimo priėmimo metu ir nebuvo išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį, kada buvo sudarytas dovanojimo sandoris, tačiau sukūrė realią grėsmę kreditoriams, kad likęs teiktinas išlaikymas nebus sumokėtas ar nebus sumokėtas laiku. Aplinkybė, kad išlaikymas vaikams yra nustatytas ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo tokio išlaikymo neteikti, taigi ginčijamo sandorio sudarymo metu nepilnamečiai atsakovo V. B. vaikai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į V. B.. Byloje atsakovo nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą sutartį su savo tėvu, nepaneigta. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė ginčija sandorį savo, o ne vaikų interesais, nes šioje byloje ieškovės ir jos vaikų interesais sutampa – jie siekia, kad atsakovo nuosavybėn būtų grąžintas turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Dėl ūkinio pastato pripažinimo bendrąja jungtine V. B. ir M. B. nuosavybe. Atsakovas V. B. statybos leidimą tėvo S. B. vardu perrašė tuo metu, kai ūkinis pastatas jau buvo visiškai pastatytas ir jame gyveno jis pats bei ieškovai, todėl jo savininkais pripažintini tie asmenys, kuriems galiojo statybos leidimas statinio sukūrimo metu (V. B. vardu). Taigi, atsakovams turėjo tekti pareiga įrodyti, kad faktiniai ūkinio pastato statytojai buvo S. B. ir V. B., teikiant įrodymus, kiek jie investavo lėšų ir darbo į pastato statybas, tačiau byloje tokie įrodymai nepateikti. Be to, teismas, spręsdamas, kad M. B. ir V. B. bendrąja jungtine nuosavybe pripažintinos tik lėšos, kurias pagal kai kuriuos išsaugotus išlaidų dokumentus M. B. pavyko įrodyti kaip investuotas į ūkinio pastato medžiagų pirkimą, nepagrįstai neatsižvelgė, kad didelę statinio vertę sudaro patys statybos darbai, kurių išlaidų ieškovė pagrįsti negali, nes pastatas buvo statomas ūkio būdu. Dėl žemės sklypo dalies pripažinimo M. B. ir V. B. bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas, vertindamas žemės sklypo pagerinimų apimtį, neįvertino esminių, pačių svarbiausių ir iš esmės sklypo vertę padidinančių pagerinimų – teismas neįvertino, kad M. B. ir V. B. santuokos metu iki sklypo ir sklype buvo paklotos visos miesto komunikacijos. Atsakovas V. B. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 100 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus: V. B. galėtų būti pripažintas statytoju, nes turėjo statybos leidimą statinio kūrimo metu, tačiau jis tokio reikalavimo nereiškė. Žemės sklypas nebuvo pagerintas sutuoktinių pastangomis ir lėšomis. Sklypas buvo perrašytas jau su jame esančia tvora, žemės buvo gautos iš tėvų, betoninių plytelių, kurios sudėtos aplink pastatą, atsakovas taip pat nepirko, obels sodinukas buvo pirktas už 20 Lt. Santykiai tarp ieškovės ir atsakovo negali būti kvalifikuojami kaip santykiai tarp skolininko ir kreditoriaus, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu buvo pagrįstai atmestas. Atsakovė V. B. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus: Byloje nebuvo paneigtos aplinkybės, kad žemės sklypas atsakovui V. B. buvo padovanotas kitu tikslu, nei tik gauti paskolą, o vėliau turėjo būti grąžintas. Žemės sklypas nebuvo pagerintas tiek, kad jį galima būtų pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Ūkinis pastatas negali būti įteisintas, nes yra pastatytas pažeidžiant projektinius sprendinius, be to, pastatytas be kitų žemės sklypo bendrasavininkų leidimo.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose. Byloje nustatyta, kad S. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais asmenimis (R. B., R. E. G.) valdomame žemės sklype ( - ) pagal 2002 m. birželio 28 d. techninį projektą pradėjo ūkio pastato su garažu statybos darbus. 2002 m. gegužės 6 d. notariniais sutikimais bendraturtės R. E. G. ir R. B. sutiko, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis S. B. žemė sklype ( - ), planelyje pažymėtame A3 ir C2 statytų ūkinį pastatą su garažu pagal suderintą projektą ir teisiškai užregistruotų statinius savo vardu (3 t. b. l. 164, 165). Atsakovas V. B. 2003 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo 327/1503 žemės sklypo Nr. ( - ), ( - ) (1 t. b. l. 88, 148-152). 2002 m. birželio 26 d. leidimas statyti ūkio pastatą su garažu ( - ), galiojęs iki 2007 m. birželio 26 d., buvo pakeistas 2004 m. gegužės 14 d. pasikeitus statytojui (juo tapus atsakovui V. B.) (1 t. b. l. 66). 2007 m. birželio 13 d. leidimas buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 26 d. (4 t. b. l. 6). 2008 m. birželio 4 d. V. B. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, prašoma išduoti statybos leidimą papildant vandentiekio, ūkio buities ir nuotėkų tinklais (4 t. b. l. 51, 54, 55-56, 58-62, 64, 68-80). Žemės sklypo bendrasavininkai davė sutikimą dėl vandens buities nuotėkų ir lietaus nuotėkų tinklų įvedimo į ūkinį pastatą (4 t. b. l. 63). 2007 m. gegužės 8 d. V. B. su AB „VST“ sudarė elektros energijos tiekimo sutartį objektui ( - ) (5 t. b. l. 77-79). 2008 m. spalio 24 d. V. B. su UAB „Kauno vandenys“ sudarė vandens tiekimo, nuotėkų šalinimo ir valdymo sutartį Nr. SUT 00024949 adresu ( - ) (1 t. b. l. 184-186). 2014 m. kovo 21 d. dovanojimo sutarties pagrindu žemės sklypo dalį atsakovas V. B. perleido savo tėvui S. B. (1 t. b. l. 88). 2014 m. balandžio 9 d. leidimas statyti naują pagalbinį ūkinį statinį pagal 2002 m. projektą išduotas S. B. (3 t. b. l. 54-55). 2014 m. lapkričio 5 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą aktu Nr. SPA-2296-(15.2) patikrintas neįregistruotas ūkio pastatas ir pažeidimų nenustatyta (3 t. b. l. 89-96). 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Petrašiūnų seniūnija administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 13-7-496 konstatavo, kad S. B. nuosavybės teise valdomame žemės sklype ( - ), ūkinio pastato su garažu patalpos naudojamos kaip gyvenamosios, nors statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir nesurašytas statybos užbaigimo aktas (2 t. b. l. 86-87), 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 13-7-496 S. B. paskirta 500 Lt (144,81 Eur) bauda (2 t. b. l. 88). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (2 t. b. l. 6-40) nurodyta, jog pagalbinis pastatas – ūkinis pastatas su garažu, plane pažymėtas indeksu 8I1p yra 100 procentų baigtumo (2 t. b. l. 17), kadastro duomenų nustatymo metu 2014 m. spalio 1 d. šio pastato vidutinė rinkos vertė buvo 49 100 Lt (14 220,34 Eur), atkuriamoji vertė – 132 000 Lt (38 229,84 Eur). Byloje taip pat nustatyta, kad 2005 m. balandžio 19 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 05-022976-VA atsakovas V. B. gavo 30 000 Lt (atitinka 8 688,60 Eur) kreditą būsto remontui (7 t. b. l. 39-42), už šią paskolą laidavo ieškovė M. B. (7 t. b. l. 43-47), paskola išmokėta 2010 m. balandžio 12 d. (5 t. b. l. 9). 2008 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 0350818051969-36 V. B. iš AB SEB banko gavo 14 517,16 Eur vartojimo kreditą, skirtą gyvenamojo namo apdailai ir draudimo įmokai sumokėti (5 t. b. l. 4-8). Ieškovei 2009-2012 buvo suteiktas AB Banko „Snoras“ sąskaitos 5 000 Lt (1 448,10 Eur) limitas (5 t. b. l. 73-74). Byloje taip pat pateikti įrodymai dėl statybinių medžiagų pirkimo (sąskaitos, išrašai), kuriais šalys įrodinėja atliktus darbus ir jų vertę. Ieškovė M. B., kartu su savo nepilnamečiais vaikais, kuriuos atstovauja pagal įstatymą, teigdama, kad žemės sklypo 327/1503 dalis ( - ), jos sutuoktiniui V. B., buvo padovanotas jo tėvų V. B. ir S. B., tam, kad jis su šeima ten pasistatytų būstą, pritaikytą gyventi, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia žemės sklypo dovanojimo sutartį, kuria V. B. grąžino dovaną savo tėvui vos tik ieškovė užvedė civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir išlaikymo vaikams priteisimo. Ieškovė taip pat prašė pripažinti ją (M. B.) ir atsakovą V. B. ūkinio pastato ginčo žemės sklype statytojais ir leisti įteisinti 100 proc. baigtumo pastatą bei pripažinti tiek žemės sklypą, tiek pastatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė iš esmės šiais reikalavimais siekė jos vertinimu teisingo santuokoje įgyto ir sukurto turto padalijimo skyrybų procese. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies, konstatuodamas, kad ieškovė M. B. ir atsakovas V. B. į statinį investavo 24 653,86 Eur sumą, kurią ir pripažino bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Iš apeliacinio ir atskirojo skundo matyti, kad ieškovai teismo sprendimą skundžia iš esmės dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) ir dėl sąlygų, sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, teisinio vertinimo (CK 6.66 straipsnis). Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo, yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsniu kreditoriui suteikta teisė actio Pauliana pagrindu ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų. actio Pauliana taikymo sąlygos, būtinos kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius, yra: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (neatlygintinio sandorio sudarymo atveju pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį ši sąlyga nebūtina); 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Byloje kyla ginčas dėl dviejų pirmųjų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo: ieškovų turimos reikalavimo teisės galiojimo ir apibrėžtumo, ir ieškovų interesų ir teisių sudarytu sandoriu pažeidimo. Pažymėtina, kad actio Pauliana patenkinimo sąlyga – kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę – reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ginčo atveju nustatyta, kad santuokos nutraukimo byloje (Kauno apylinkės teismo Nr. 2-6-713/2018) ieškovė M. B. nepilnamečių vaikų N. B. ir V. B. vardu yra pareiškusi reikalavimą atsakovui V. B. dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo. Su šiuo reikalavimu iš esmės sutiko ir atsakovas, nurodydamas tik nesutikimą dėl priteistino dydžio. Santuokos nutraukimo byloje 2014 m. vasario 6 d. nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, įpareigojant atsakovą mokėti laikiną išlaikymą vaikams. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. ją peržiūrėjus apeliacine tvarka. Neginčijama, kad sandorio sudarymo metu (t. y. 2014 m. kovo 21 d.) buvęs įsiskolinimas (maždaug už tris mėnesius, t. y. 260,66 Eur x 3) buvo likviduotas bylos nagrinėjimo metu. Tą patvirtina ir antstolės R. G. 2015 m. spalio 26 d. pažyma, kurioje nurodoma, jog įsiskolinimas 2015 m. spalio 1 d. yra tik 641,95 Eur (6 t. b. l. 30). 2016 m. rugpjūčio 16 d. pažyma patvirtina, kad vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, V. B. išlaikymo įsiskolinimas nepilnamečiams vaikams N. B. ir V. B. 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 2 178,20 Eur (7 t. b. l. 114). Aplinkybių, kad išlaikymą vaikams teikia nesistemingai, neneigia ir pats V. B.. Pirmiausia pasisakant dėl reikalavimo teisės turėjimo nurodytina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog tik nepilnamečiai M. B. ir V. B. vaikai (ieškovai N. B. ir V. B.) turi reikalavimo teisę į atsakovą V. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovė, gindama savo teises ir atstovaudama šalių vaikų interesams, yra atsakovo kreditorė vaikų išlaikymo prievolėje. Toks vertinimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007). Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo metu esančios prievolės teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą negalima laikyti aiškiai apibrėžta, kadangi ji nėra priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o tik nustatyta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl jos dydis nėra aiškus. Byloje nustačius, kad sandorio sudarymo metu buvęs įsiskolinimas yra likviduotas, ieškovų turima reikalavimo teisė į atsakovą nei sandorio sudarymo metu, nei šiuo metu, nėra aiškiai apibrėžta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovai neturi galiojančios, neabejotinos ir vykdytinos turtinės teisės atsakovo V. B. atžvilgiu. Pasisakant dėl kitos CK 6.66 straipsnio taikymo būtinosios sąlygos – kreditoriaus interesų ir teisių pažeidimo sandoriu, kuris ginčijamas actio Pauliana pagrindu nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog tokiu atveju turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Be to, actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Ginčo byloje nustatyta, kad žemės sklypo dalis 2003 m. lapkričio 20 d. buvo perleista V. B. asmeninės nuosavybės teise. Nesant jokių apribojimų, nepaisant motyvų perleisti turtą, žemės sklypas ginčijama 2014 m. kovo 21 d. dovanojimo sutartimi buvo grąžintas S. B. nuosavybėn. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė santuokos nutraukimo byloje nereiškia reikalavimų priteisti išlaikymą vaikams natūra, tuo tarpu šioje byloje panaikinus sandorį, ieškovė nereiškia reikalavimų nukreipti išieškojimą į šį turtą (žr. nutarties 20 punkto 7-ąją actio Pauliana taikymo sąlygą, t. y. kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį), kas reiškia, kad teismo sprendimas vien tik panaikinti sandorį, ieškovams apskritai nesukeltų jokių pasekmių, kadangi ginčo žemės sklypas nesant jokių apribojimų, atsakovo galėtų būti vėl perleistas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007 ir 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013, nes nesutampa šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Pažymėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nurodytose bylose Nr. 3K-3-98/2007 ir Nr. 3K-3-155/2013 buvo nustatytos tokios aplinkybės: 1) išlaikymas buvo priteistas teismo sprendimu ir vengiant jį mokėti susidarė įsiskolinimas; 2) skolininkai buvo akivaizdžiai nesąžiningi perleisdami turtą, išlaikymo apskritai nemokėjo. Šios aplinkybės nurodytose kasacinio teismo bylose buvo teisiškai reikšmingos tiek formuluojant teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę dėl galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės bei dėl kreditoriaus interesų ir teisių ginčijamo sandorio sudarymu pažeidimo, kuria remiasi apeliantai, tiek ir priimant procesinį sprendimą. Ginčo byloje, kaip jau nurodyta, išlaikymas teismo sprendimu nėra priteistas, jo dydis nėra aiškiai nustatytas, be to, atsakovo negalima pripažinti ir akivaizdžiai nesąžiningu, nes jis sutinka su išlaikymo mokėjimu, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytą laikino išlaikymo dydį, nors ir nereguliariai, bet pagal galimybes moka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja visos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos, nėra.

13Dėl pripažinimo statytojais bei pastato ir žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe Ieškovai byloje reiškė reikalavimus pripažinti M. B. ir V. B. ūkinio pastato, esančio ( - ) statytojais, leisti įteisinti statinį ir pripažinti jį kartu su žemės sklypo dalimi, kuriame stovi šis statinys, bendrąja jungtine V. B. ir M. B. nuosavybe. Reikšdami nurodytus reikalavimus ieškovai įrodinėjo, kad pastatas buvo statomas atsakovo V. B. ir ieškovės M. B. ir jų šeimos interesais bei pastangomis, todėl jo statytojais ir savininkais pripažintini jie. Be to teigė, kad statybos vyko tuo metu V. B. priklausančiame žemės sklype, tuo metu galiojo statybos leidimas, išduotas V. B. vardu. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad prie statinio sukūrimo prisidėjo tiek V. B. tėvai S. B. ir V. B., tiek ir ieškovė M. B. su atsakovu V. B., nesant statinio teisinės registracijos, M. B. ir V. B. bendrąja jungtine nuosavybe pripažino tik lėšas, įrodytas suteiktomis tikslinėmis paskolomis. Apeliantai skunde nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad didelę dalį statinio vertės sudaro patys statybos darbai, kurių išlaidų ieškovė pagrįsti negali, nes pastatas buvo statomas ūkio būdu. Tuo tarpu, pasisakydami dėl žemės sklypo pagerinimų apimties, apeliantai nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog M. B. ir V. B. santuokos metu iki sklypo ir sklype buvo įrengtos visos miesto komunikacijos. Nesutiktina su nurodytais apeliacinio skundo argumentais. CK 4.47 straipsnio normoje nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris arba naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad civilinius teisinius padarinius – draudimą statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) – sukelia savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Kokie statiniai (ar jų dalys) laikomi pastatytais ar statomais savavališkai, nustatyta įstatyme. Statybos eigą nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, pagal kurį spręstina, kad norint pastatyti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka statinį, reikalingas tiek įstatymų nustatyta tvarka suderintas ir patvirtintas projektas, tiek leidimas. Statinio statytoju gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuris atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje numatytą apibrėžimą – tai yra Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai). Be to, statytojo teisė gali būti įgyvendinama, tik kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015). Ginčo byloje nustatyta, kad statinio kūrimo proceso metu, t. y. nuo 2003 m. lapkričio 20 d. žemės sklypą, kuriame statytas statinys, asmeninės nuosavybės teise valdė V. B., kurio vardu 2004 m. gegužės 14 d. buvo pakeistas anksčiau išduotas leidimas statybai, galiojęs iki 2012 m. birželio 26 d. Taigi, ieškovė niekada neturėjo nei nuosavybės ar žemės sklypo teisėto naudojimo teisės, nei leidimo vykdyti statybą jos vardu, todėl ji negalėtų būti pripažinta statinio statytoja. Be to, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pirma, ieškovai neturi teisės reikšti reikalavimus atsakovo V. B. vardu, antra, byloje esantys duomenys patvirtina, kad statinys pastatytas pažeidžiant projektą (numatytas plotas 111,37 kv. m, o realiai pastatytas statinys yra virš 160 kv. m., pastatas pagal projektą yra ūkinis pastatas su garažu, o tikrovėje tai gyvenimui pritaikytas namas be garažo). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo prasme ir ji neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos, o ginčo pastatas, į kurį nuosavybės teises ji prašo pripažinti, yra pastatytas pažeidžiant leidimo nuostatas. Kartu nurodytina, kad byloje nebuvo ginčijami išduoti statybą leidžiantys dokumentai, kuriuose nurodytas kitas statytojas, taip pat byloje nebuvo reiškiami reikalavimai priteisti į daiktą investuotas lėšas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovė negali būti laikoma statytoja ir ji neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu (pastačius naują statinį ar jo dalį), todėl jos nuosavybės teisės į ginčo statinį neturi būti ginamos. Toks vertinimas atitinka ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015). Ieškovai, teigdami, kad M. B. su atsakovu V. B. investavo savo asmenines lėšas į statomą ūkinį pastatą ir žemės sklypą, siekia, kad šis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pažymėtina, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalies turinį, yra nurodęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, jog asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, jog asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; kt.). Dėl nurodytų aplinkybių buvimo ir jų pakankamumo išvadai apie turto pagerinimą iš esmės kito sutuoktinio lėšomis padaryti kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje esančius įrodymus sprendžia ją nagrinėjantys teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog pagrindų panaikinti žemės sklypo perleidimo sandorį negaliojančiu nėra ir šiam žemės sklypui šiuo metu esant V. B. asmenine nuosavybe (paveldėjus turtą po S. B. mirties), ieškovės reikalavimas pripažinti žemės sklypo dalį kaip valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, negali būti tenkinamas vien dėl tos priežasties, kad šis turtas nėra jos sutuoktinio (V. B.) asmeninė nuosavybė (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio turto pagerinimų, jų vertės ir įtakos nuosavybės formai, nepasisako. Sprendžiant dėl ūkio pastato nuosavybės formos, nurodytina, kad nustačius, jog statinys, pastatytas pažeidžiant statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus, dėl ko negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama, atitinkamai nėra pagrindo spręsti apie nurodyto turto nuosavybės formą (pripažinimą ar nepripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog byloje yra pakankamai įrodymų, jog tiek ieškovė M. B., tiek atsakovas V. B., tiek ir atsakovo tėvai S. ir V. B. investavo savo asmenines ir skolintas lėšas į priestato statybą. Tačiau, ieškovė, manydama, kad į statinį ir žemės sklypą, kuriame yra statinys, investavo savo asmenines lėšas ar bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančias lėšas, turi teisę reikšti reikalavimus dėl tokių lėšų kompensavimo ir priteisimo, tačiau šioje byloje ji pasirinko kitokį teisių gynimo būdą ir priteisti investuotų lėšų neprašė, nors savo reikalavimus tikslino daug kartų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie atliktas investicijas, laikė įrodytu tik tikslinių paskolų pagrindu investuotas lėšas, kurias pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. 2005 m. balandžio 19 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 05-022976-VA atsakovo V. B. pasiskolintas 30 000 Lt (atitinka 8 688,60 Eur) lėšas (7 t. b. l. 39-42), 2008 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 0350818051969-36 V. B. iš AB SEB banko pasiskolintas 14 517,16 Eur lėšas (5 t. b. l. 4-8) ir ieškovei AB Banko „Snoras“ suteiktas 5 000 Lt (1 448,10 Eur) lėšas (5 t. b. l. 73-74). Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat laikytinas pagrįstu, kadangi, tokiu atveju gali būti priteisiamos tik aiškiai pagrįstos ir įrodytos išlaidos ir šias išlaidas įrodyti turi asmuo, teigiantis buvus tam tikrus faktus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Nepakeitus teismo sprendimo, paliktinas galioti ir skundžiamas papildomas teismo sprendimas, kadangi atskiruoju skundu apeliantai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir pagrįstumo neginčija (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus ieškovų skundus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 100 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, susiję su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą ir 2017 m. balandžio 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

16Priteisti iš ieškovės M. B., a. k. ( - ) atsakovo V. B., a. k. ( - ) naudai 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

17Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai