Byla 3K-3-6-915/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios ir likviduojamos G. N. įmonės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios G. N. įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas bankrutavusi ir likviduojama G. N. įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti su atsakovu 2008 m. balandžio 17 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) negaliojančia ir taikyti dvišalę restituciją: G. N. įmonei iš atsakovo priteisti (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą (80/100 dalių administracinio pastato, sandėlį, 82/100 dalis remonto dirbtuvių ir kitus statinius) (toliau – ir Turtas), o atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ iš likviduojamos G. N. įmonės priteisti pirmiau nurodyto turto kainą (1 000 000 Lt) (289 620,02 Eur).

5Ieškovas nurodė, kad Pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas už 1 000 000 Lt

6(289 620,02 Eur) pardavė atsakovui nekilnojamojo turto kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini), nors jo vertė 2007 m. gruodžio 27 d. buvo 15 624 200 Lt (4 525 081,09 Eur) (UAB korporacijos „Matininkai“ vertinimo ataskaita). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas buvo siejamas su 2008 m. balandžio 3 d. lizingo sutartimi Nr. LT071766 (toliau – Lizingo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo neviršydamas 7 000 000 Lt (2 027 340,13 Eur) (įskaitant pagal Pirkimo–pardavimo sutartį atsakovo ieškovui mokėtiną Turto kainą) iš dalies finansuoti turto rekonstrukcijos darbus. Lizingo sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta 2009 m. rugpjūčio 2 d. Galutinė Turto vertė pagal Lizingo sutartį (įskaitant pagal Pirkimo–pardavimo sutartį atsakovo ieškovui sumokėtą Turto kainą – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur)) sudarė 6 997 994,05 Lt (2 026 759,17 Eur). Lizingo sutarties galiojimo metu į Turto rekonstrukciją ieškovas investavo 10 000 000 Lt (2 896 200,19 Eur) nuosavų lėšų bei 7 000 000 Lt (2 027 340,13 Eur) gautų pagal Lizingo sutartį, taigi Turtas iš esmės buvo pagerintas ir jo rinkos vertė padidinta didžiąja dalimi paties ieškovo finansais, be to, po 2007 m. gruodžio 27 d. dar buvo investuota apie 17 000 000 Lt (4 923 540,31 Eur).

7Ieškovas Pirkimo–pardavimo sutartį ginčijo CK 1.82 straipsnio pagrindu, nurodydamas, kad, perleidžiant Turtą už daugiau kaip 15 kartų nei rinkos vertė mažesnę kainą, buvo pažeistas įmonės įstatų 2.1 punkte įtvirtintas įmonės tikslas – siekti pelno. Pripažinus sandorį negaliojančiu tiek CK 1.82 straipsnio 1 dalies, tiek CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, remiantis CK 1.82 straipsnio 4 dalimi bei 1.80 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikoma abišalė restitucija.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

9Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, kad Pirkimo–pardavimo sutarties kaina (1 000 000 Lt su PVM) (289 620,02 Eur) neatitiko tikrosios Turto rinkos vertės. Teismas nustatė, kad Turtas buvo pagerintas ne tik lėšomis, gautomis pagal Pirkimo–pardavimo ir Lizingo sutartis, bet ir pačios įmonės lėšomis. Teismas sutiko su atsakovu, kad tikrasis tikslas sudarant ginčijamą sutartį buvo gauti finansavimą, o po to per Lizingo sutartyje nustatytą terminą Turtą išpirkti. Teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnio 1 dalis), nes jei ieškovas nebūtų bankrutavęs ir įvykdęs visus įsipareigojimus, jam būtų perduota nuosavybės teisė į Turtą (Pirkimo–pardavimo sutarties 6.4 punktas).

10Vertindamas ginčijamos sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), teismas sprendė, kad buvo pažeisti ne tik ieškovo, bet ir viešieji interesai, susiję su visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga (CK 6.225 straipsnio 1 dalis), nes ieškovui bankrutavus atsakovui liko turtas, kuriam įsigyti ir pagerinti buvo išleista maždaug 3,5 karto didesnė suma negu atsakovo suteiktas finansavimas. Atsakovas, teismo vertinimu, buvo nesąžiningas, nes jam buvo žinoma tiek nekilnojamojo turto vertė, tiek atsakovo finansinė situacija. Dėl šios priežasties teismas sprendė, jog tam, kad būtų apginti bankrutavusios įmonės kreditorių interesai, Pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas Turtas grąžintinas ieškovo nuosavybėn, o atsakovas turi teisę pareikšti patikslintą finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu jį tenkino: Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo reikalavimai, panaikino ir ieškovo bankrutavusios G. N. įmonės ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ atmetė.

12Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos sutartis, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Ieškovas, nurodydamas, kad Pirkimo–pardavimo sutartis, kurios kaina neatitinka rinkos kainos, prieštarauja civilinius santykius reglamentuojantiems imperatyviesiems principams (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai), turi įrodyti, kad sutarties šalys siekė viešajai tvarkai ir sąžiningumui, teisingumui ir protingumui prieštaraujančio tikslo, o nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo.

13Pirkimo–pardavimo sutartis buvo Lizingo sutarties (kuri ginčyta nebuvo) lydimasis aktas (Pirkimo–pardavimo sutarties 7.5 punktas), tačiau pirmosios instancijos teismas vertino tik Pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimą bendriesiems teisės principams, neatsižvelgdamas į šalis siejusius komercinius investicinius santykius. Šalys sudarė grįžtamojo lizingo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), pagal kurią lizingo davėjas lizingo dalyką gauna ne iš trečiojo asmens, o iš lizingo gavėjo, t. y. daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Šiai lizingo rūšiai būdingos esminės finansinio lizingo savybės. Skirtumas tik tas, kad pagal grįžtamojo lizingo sandorį lizingo davėjo atliekamos finansavimo funkcijos esmė ne finansuoti daikto įsigijimą, bet suteikti lizingo gavėjui reikalingų lėšų. Teismo vertinimu, 2008 m. balandžio mėnesį sudarius Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutartis, G. N. įmonė gavo tai, ko ir siekė: lėšų nekilnojamojo turto rekonstrukcijai, galimybę savo ūkinėje komercinėje veikloje toliau naudotis Turtu ir gauti iš jo naudą (Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktas, Lizingo sutarties 3.1 punktas) ir teisę, tinkamai įvykdžiusi sutartinius įsipareigojimus, susigrąžinti Turtą savo nuosavybėn (Pirkimo–pardavimo sutarties 6.4 punktas).

14Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu remiantis ieškovo nurodytais motyvais, ir pažymėjo, kad sandorio kainos neatitiktis rinkos kainai savaime nėra pakankama konstatuoti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų pažeidimą, nes svarbu įvertinti šalių tarpusavio santykius iki ginčo sutarčių sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

15Teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad ieškovo nemokumą lėmė būtent ginčijamas sandoris, todėl vien faktas, jog ieškovui nepavyko įgyvendinti verslo projekto ir įmonė tapo nepajėgi vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas sandoris, kuris buvo lizingo sutarties sudedamoji dalis, prieštarauja imperatyviesiems teisės principams ir pažeidžia viešuosius interesus, nes priešingu atveju visi nepasisekę sandoriai būtų laikomi negaliojančiais. Atsižvelgdamas į tai, kad sutartį šalys sudarė laisva valia, ieškovas metus ją vykdė ir neginčijo, o ieškinį dėl sutarties pripažinimo niekine ab initio pareiškė tik po to, kai atsakovas ją vienašališkai nutraukė dėl esminio pažeidimo – įmokų nemokėjimo ir kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla, ieškovo pasirinktą teisių gynybos būdą teismas pripažino neatitinkančiu sąžiningumo principo ir nepateisinamu bylos aplinkybėmis.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas likviduojama G. N. įmonė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 15 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19Dėl CK 1.80 straipsnio netinkamo taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką (žr., pvz.,

202010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010) bendrieji teisės principai, įtvirtinti

21CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose, pasižymi imperatyviuoju pobūdžiu ir dėl jų pažeidimo sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovas šioje civilinėje byloje įrodinėjo, kad šalių veiksmai iš esmės pažeidė pirmiau nurodytus bendruosius teisės principus, nes Turto perleidimas už simbolinę kainą negali būti laikomas normalia verslo praktika, kadangi tai lemia, jog įmonė negali bent iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais. Skundžiamame sprendime nepagrįstai buvo išplėstos sutarties laisvės principo ribos, nes konstatuota, kad šalys galėjo susitarti dėl bet kokios kainos ir vien tai nesudaro pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatų. Atsakymas, ar bendrieji teisės principai buvo pažeisti, turėjo būti gaunamas įvertinus sutarties padarinius įmonei ir jos kreditoriams, o to nebuvo padaryta. Dėl to susidarė situacija, kad atsakovas už 1 mln. Lt

22(289 620,02 Eur) įgijo Turtą, kuriam įmonė (ieškovas) išleido ne mažiau kaip 25 mln. Lt

23(7 240 500,46 Eur) (iš kurių ne mažiau kaip 18 mln. Lt (5 213 160,33 Eur) – nuosavos lėšos).

24Be to, sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį buvo iš esmės pažeistas įmonės nuostatų 2.1 punkte įtvirtintas tikslas siekti pelno, nes Turtas perleistas už simbolinę kainą. Kadangi įmonei iškelta bankroto byla, siekiant kuo labiau patenkinti kreditorių interesus yra būtina atkurti įmonės turto masę. Atsakovas prioritetiškai, nesilaikydamas imperatyviųjų teisės principų, užsitikrino savo reikalavimų patenkinimą, neteisėtai suvaržydamas įmonės ir kitų jos kreditorių teises, nes įmonė dėl ginčo sandorio neteko esminio savo turto. Įmonės bankroto byloje pareikšti 30,2 mln. Lt

25(8,7 mln. Eur) reikalavimai, o bankroto procese iki šiol gauta tik 2,4 mln. Lt (0,7 mln. Eur), todėl akivaizdu, kad turimo turto neužteks atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia prisidėtų ir prie viešojo intereso užtikrinimo.

26Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijo turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2011; kt.). Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo aspektu yra nuosekli ir laikytina suformuota, o apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K 3-432/2008 asmens sąžiningumas dėl per mažos kainos nebuvo analizuotas.

27Pagal pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tam, kad būtų konstatuotas atsakovo nesąžiningumas, buvo pakankama įrodyti, jog Turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą negu jo rinkos vertė. Kad Turtas įgytas už simbolinę kainą, byloje ginčo nėra. Pirminis ieškovo noras buvo sudaryti ne lizingo, o kredito sutartį su atsakovo patronuojančiąja bendrove (AB banku „Hansabankas“), tačiau atsakovas atsisakė ir pasiūlė sudaryti lizingo sutartį. Taigi, atsakovas nuo pat pradžių siekė įgyti Turtą nuosavybės teise ir netaikė įprastai tokio pobūdžio situacijose naudojamų finansinių instrumentų (kreditavimo su įkeitimu). Atsakovui buvo gerai žinoma apie prastą įmonės finansinę padėtį ir apie tai, kad Pirkimo–pardavimo sutartimi Turtas perleidžiamas už labai mažą kainą. Tokie atsakovo veiksmai, ypač turint omenyje jo profesinės veiklos standartus, neturėtų būti laikomi normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

28Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovo negalima laikyti sąžiningu, nes Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo akivaizdi disproporcija tarp sutartyje nurodytos ir realios Turto kainos, todėl konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

29Atsiliepimu atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

31Taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra būtent sandorio negaliojimas.

32Neginčijama, kad kasatoriaus nurodomi CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose įtvirtinti pagrindiniai civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau Pirkimo–pardavimo sutarties atitiktis šiems principams negali būti vertinama izoliuotai nuo lizingo teisinius santykius reglamentuojančių CK nuostatų, sutarties laisvės principo bei šalių valios ir tikslų sudarant Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutartis.

33Kadangi Lizingo sutartis, kurios pagrindu lizingo bendrovė įsipareigojo įsigyti Turtą, nebuvo ginčijama, tai kasatorius nepagrįstai jos lydimąjį aktą (Pirkimo–pardavimo sutartį) vertina kaip nesąžiningą lizingo bendrovės elgesį, pažeidžiantį civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus. Šalys visų pirma sudarė būtent Lizingo sutartį, todėl jei lizingo bendrovė (atsakovas) būtų atsisakiusi įsigyti Turtą, ji būtų laikoma pažeidusi Lizingo sutartį ir lizingo gavėjas (ieškovas) galėtų reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo.

34Byloje kaip liudytojas apklaustas G. N. (įmonės savininkas) patvirtino, kad jis laisva valia sudarė tiek Lizingo sutartį, tiek ginčijamą Pirkimo–pardavimo sutartį ir kad jam buvo aiški lizingo bendrovės suteikiamo finansavimo schema, t. y. Turtas įsigyjamas už 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) ir lizingo bendrovė papildomai suteikia ne daugiau kaip 6 000 000 Lt (1 737 720,11 Eur) Turto rekonstrukcijos darbams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad Lizingo sutartis sudaryta 2008 m. balandžio 3 d., Pirkimo–pardavimo sutartis – 2008 m. balandžio 17 d., o į įmonės bankroto administratorių dėl įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos kreiptasi tik 2011 m. gegužės 5 d., apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokį ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą pripažino neatitinkančiu sąžiningumo principo ir nepateisinamu bylos aplinkybėmis.

35Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, nurodė, kad protingumo principas reiškia, jog esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Nagrinėjamu atveju, vertinant kasacinio skundo argumentus, turi būti atsižvelgta į tai, kad G. N. yra ilgametę verslo vykdymo patirtį turintis asmuo, todėl jo siekis pripažinti paties sudarytus sandorius negaliojančiais akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams.

36Po Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo Turtas buvo naudojamas tik ieškovo komercinei veiklai vykdyti, todėl ir ginčijamos sutarties sudarymo tikslas buvo ne realizuoti turtą, o gauti finansavimą. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent ši sutartis lėmė įmonės nemokumą. Priešingai, paties kasatoriaus nurodomi argumentai, kad po sutarties sudarymo ieškovas papildomai į Turtą investavo apie 6 mln. Lt (1,74 mln. Eur), paneigia, jog įmonė po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tapo nemoki. Vien tai, kad sutarties sudarymo metu įmonė turėjo daug įsipareigojimų, nesuponuoja atsakovo nesąžiningumo. Po Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ieškovui buvo suteiktas

376 997 994,05 Lt (2 026 759,17 Eur). finansavimas be to, jis nevaržomai galėjo naudoti Turtą verslo tikslais.

38Šalys buvo sudariusios Lizingo sutartį, o pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas, tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį ir per kreditoriaus papildomai nustatytą terminą pažeidimo neištaiso, lizingo davėjas gali vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, nutraukus lizingo sutartį lizingo dalyko vertė yra svarbi tik skaičiuojant lizingo davėjo patiriamus nuostolius ar lizingo gavėjui grąžintiną sumą, todėl kasatorius nepagrįstai vertina lizingo dalyko pagerinimo vertę ir tai, kad nutraukus Lizingo sutartį Turtas liko lizingo bendrovės nuosavybė, kaip CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtintų teisės principų pažeidimą. Nei jei paaiškėtų, kad realizuojant Turtą jo vertė yra didesnė nei lizingo bendrovės ieškovui suteiktas finansavimas, suma, viršijanti lizingo bendrovės nuostolius, būtų grąžinta ieškovui, todėl kasatoriaus argumentai dėl įmonės kreditorių teisių ar bendrųjų teisės principų pažeidimo nepagrįsti.

39Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Nagrinėjamu atveju sudarytos Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutartys atitiko šalių valią bei tikruosius šalių ketinimus, todėl kasatoriaus reikalavimai pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia yra prieštaraujantys sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principams.

40Kasatoriaus nurodomų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, nes nė vienoje nenagrinėjama situacija, kai pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma kaip lizingo sutarties lydimoji sutartis, todėl turto įgijėjo sąžiningumas turi būti vertinamas kartu su kitomis svarbiomis ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis, o ne vien vertinant sandorio kainą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, lingvistiškai aiškinant CK 6.397 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, jog įstatyme nenustatyta draudimo parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos kainą arba net ir 1 Lt (0,29 Eur), taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

43Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip grįžtamojo lizingo

44Byloje nustatyta, kad ieškovas G. N. įmonė ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. balandžio 17 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui nekilnojamąjį turtą už 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur). Prieš pasirašydamos ginčijamą Pirkimo–pardavimo sutartį šalys 2008 m. balandžio 3 d. sudarė Lizingo sutartį, kurioje sulygo, kad atsakovas iš dalies finansuos Pirkimo–pardavimo sutartimi įgyto turto rekonstrukciją, investuodamas ne daugiau kaip 6 mln. Lt (1,74 mln. Eur). Lizingo sutarties 10.2 punkte buvo nustatyta, kad po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutarties sąlygas, nuosavybės teisė į turtą perduodama klientui (lizingo gavėjui).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra plati ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2009 m. lapkričio 13 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; kt.). Visų pirma, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Sutarties aiškinimo tikslas yra nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, jos šalių tikruosius ketinimus, tam tikrais atvejais gali atskleisti ir šalių elgesys po sutarties sudarymo.

46Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytų sutarčių nuostatas bei vadovaudamasi pirmiau nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, daro išvadą, kad ginčo šalys buvo susitarusios sukurti teisinius santykius, kurie apibrėžiami kaip grįžtamasis lizingas (angl. sale-leaseback). Šiam sandoriui būdinga tai, kad turto savininkas parduoda turtą investuotojui, kuris iškart jį lizingo būdu perduoda pardavėjui, t. y. turto pardavėjas ir lizingo gavėjas tokiuose sandoriuose yra tas pats asmuo, siekiantis gauti finansavimą. Tokiuose sandoriuose pirkėjo galutinis tikslas nėra įgyti nuosavybės teisę į turtą, nes ji, sumokėjus lizingo įmokas, grįžta pardavėjui (lizingo gavėjui), pirkėjas taip pat nesiekia naudotis turtu – jį lizingo sutarties pagrindu naudoja pardavėjas. Taigi, pirkėjo (lizingo davėjo) įgytas turtas iš esmės atlieka užtikrinimo funkciją. Nors toks finansavimo instrumentas nėra nurodytas lizingo sutartis reglamentuojančiose ar kitose teisės normose, bet jis nėra draudžiamas, todėl civilinių teisinių santykių subjektai yra laisvi nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta.

47CK 6.156 straipsnio, atskleidžiančio sutarties laisvės principo turinį, 3 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi, nagrinėjamu atveju grįžtamojo lizingo sutarties nuostatos aiškinamos vadovaujantis atitinkamai pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis.

48Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

49Ieškovas nurodė, kad bendrieji teisės principai, įtvirtinti CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose, pasižymi imperatyviu pobūdžiu ir dėl jų pažeidimo sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovo nuomone, pirmiau nurodyti bendrieji teisės principai buvo pažeisti, nes Turtas perleistas už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė. Taip buvo nesilaikyta įmonės nuostatų 2.1 punkte įtvirtinto tikslo – siekti pelno, taip pat pažeisti kitų kreditorių interesai.

50Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008).

51Nagrinėjamu atveju ieškovas (kasatorius) kaip imperatyviąsias normas, kurioms, jo teigimu prieštarauja pirkimo–pardavimo sutartis, įvardijo CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Teisėjų kolegija sutinka, kad šios normos yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau pabrėžia, kad maža ar rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina savaime nėra pakankama konstatuoti šių principų pažeidimą. Lingvistiškai aiškinant CK 6.397 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad įstatyme nenustatyta draudimo parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos kainą arba net ir 1 Lt (0,29 Eur), taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad aptariama CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti sistemiškai aiškinama su CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarčių laivės principu. Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurį sudarantys asmenys nustato kainą savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis).

52Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje, kaip jau buvo minėta, šalių santykiai kvalifikuotini kaip grįžtamojo lizingo teisiniai santykiai, o tai, vertinant pirkimo–pardavimo kainą, suponuoja pareigą atsižvelgti ir į papildomus aspektus: pirma, be Pirkimo–pardavimo sutartyje aptartos kainos pirkėjas (lizingo davėjas) įsipareigojo suteikti iki 6 mln. Lt (1,74 mln. Eur) finansavimą; antra – pardavėjas, tapdamas lizingo gavėju, išperka Turtą ir jis grįžta atgal jo nuosavybėn. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad, tinkamai vykdant lizingo sutarties sąlygas, perleidžiamo turto sandorio kaina ir jo rinkos vertė esminės reikšmės sandorio galiojimui neturi.

53Byloje nesant įrodymų, kad toks finansavimo modelis ir ginčo sutartyje nurodyta kaina neatitiko tikrosios šalių valios (kas būtų pagrindas ginčyti sutartį dėl šalių valios), taip pat nekonstatavus, jog pirkimo–pardavimo kainos dydžiui yra keliami imperatyvūs reikalavimai, nėra teisinio pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas.

54Pažymėtina ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia iš esmės pažeistų lizingo davėjo interesus, nes jis prarastų bet kokį turėtą prievolių užtikrinimą, tai taip pat nesiderintų su favor contractus principu, pagal kurį šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę.

55Nepaisydama to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad daikto pirkėjui, kuris nagrinėjamu atveju yra ir lizingo davėjas, galioja lizingo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v.

56A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tik tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, ir lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daiktui įsigyti išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013; kt.). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013).

57Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, jei lizingo objektu buvusio turto vertė viršija lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, skirtumas turi būti grąžinamas lizingo gavėjui, nes priešingu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų. Pažymėtina ir tai, kad lizingo davėjas yra laisvas pasirinkti, ar turtą parduoti, kitaip perleisti, ar laikyti savo nuosavybe, tačiau tai neatleidžia jo nuo pirmiau nurodytos pareigos – grąžinti skirtumą lizingo gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas, perėmęs daiktą, kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių, kad išvengtų nuostolių, juos sumažintų ar neleistų jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Strategy and management group“, bylos Nr. 3K-3-155/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014).

58Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir kasacinio skundo argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes nagrinėjamos ir kasatoriaus nurodytų bylų ratio decidenti nesutampa: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002, 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005, ir 2007 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007, buvo analizuojami daikto pardavimo iš varžytynių klausimai, o tokiu atveju turto kaina nustatoma ne šalių susitarimu, o vadovaujantis imperatyviosiomis teisės normomis (CPK 681, 718 straipsniai); 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010, buvo sprendžiamas vindikacijos klausimas nustačius, kad tikroji sandorio šalių valia buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų daiktų savininką; 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2011, buvo konstatuota, kad perleidžiant įmonės turtą buvo būtinas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, priimtas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma, nes perleidžiamo turto vertė viršijo 1/20 dalį bendrovės įstatinio kapitalo (Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 7 dalis).

59Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

60Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

61Kasacinis teismas patyrė 3 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

62Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

63Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

64Priteisti iš likviduojamos G. N. įmonės (duomenys neskelbtini) 3 (tris) eurus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

65Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas bankrutavusi ir likviduojama G. N. įmonė, atstovaujama bankroto... 5. Ieškovas nurodė, kad Pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas už 1 000 000 Lt... 6. (289 620,02 Eur) pardavė atsakovui nekilnojamojo turto kompleksą, esantį... 7. Ieškovas Pirkimo–pardavimo sutartį ginčijo CK 1.82 straipsnio pagrindu,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino.... 10. Vertindamas ginčijamos sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos sutartis, yra laisvos tiek, kiek jos... 13. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo Lizingo sutarties (kuri ginčyta nebuvo)... 14. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo... 15. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad ieškovo nemokumą lėmė būtent... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 17. Kasaciniu skundu ieškovas likviduojama G. N. įmonė prašo panaikinti... 18. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 19. Dėl CK 1.80 straipsnio netinkamo taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką... 20. 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010) bendrieji... 21. CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose, pasižymi imperatyviuoju pobūdžiu ir dėl... 22. (289 620,02 Eur) įgijo Turtą, kuriam įmonė (ieškovas) išleido ne mažiau... 23. (7 240 500,46 Eur) (iš kurių ne mažiau kaip 18 mln. Lt (5 213 160,33 Eur)... 24. Be to, sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį buvo iš esmės pažeistas... 25. (8,7 mln. Eur) reikalavimai, o bankroto procese iki šiol gauta tik 2,4 mln. Lt... 26. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo... 27. Pagal pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tam, kad... 28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovo... 29. Atsiliepimu atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ su ieškovo kasaciniu skundu... 30. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 31. Taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad... 32. Neginčijama, kad kasatoriaus nurodomi CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose... 33. Kadangi Lizingo sutartis, kurios pagrindu lizingo bendrovė įsipareigojo... 34. Byloje kaip liudytojas apklaustas G. N. (įmonės savininkas) patvirtino, kad... 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje... 36. Po Lizingo ir Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo Turtas buvo naudojamas... 37. 6 997 994,05 Lt (2 026 759,17 Eur). finansavimas be to, jis nevaržomai galėjo... 38. Šalys buvo sudariusios Lizingo sutartį, o pagal CK 6.574 straipsnio... 39. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai šalių... 40. Kasatoriaus nurodomų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos ratio... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 43. Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip grįžtamojo lizingo... 44. Byloje nustatyta, kad ieškovas G. N. įmonė ir atsakovas UAB „Swedbank... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių... 46. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytų sutarčių nuostatas bei... 47. CK 6.156 straipsnio, atskleidžiančio sutarties laisvės principo turinį, 3... 48. Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ... 49. Ieškovas nurodė, kad bendrieji teisės principai, įtvirtinti CK 1.5, 6.4,... 50. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK... 51. Nagrinėjamu atveju ieškovas (kasatorius) kaip imperatyviąsias normas,... 52. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje, kaip... 53. Byloje nesant įrodymų, kad toks finansavimo modelis ir ginčo sutartyje... 54. Pažymėtina ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas... 55. Nepaisydama to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad daikto pirkėjui, kuris... 56. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo... 57. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, jei... 58. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir kasacinio skundo argumentus dėl... 59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 60. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 61. Kasacinis teismas patyrė 3 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų... 62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 63. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 64. Priteisti iš likviduojamos G. N. įmonės (duomenys neskelbtini) 3 (tris)... 65. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...