Byla e2S-685-153/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-31921-717/2016 pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis ir pagal ieškovės L. N. prevencinį ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė L. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prevenciniu ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT prie LR ŽŪM), kuriais prašė: 1) įpareigoti atsakovę NŽT prie LR ŽŪM pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2002-1028 ir Nr. N19/2002-1029 tokiu būdu, kad: a) žemės sklypo, esančio adresu Gintaro g. 26, Kaunas, nuomos santykius reguliuotų viena nuomos sutartis, išdėstyta nauja redakcija, atitinkančia aktualius teisės aktų reikalavimus; b) naujoje nuomos sutartyje būtų įrašytas naujas žemės sklypo, esančio adresu Gintaro g. 26, Kaunas, naudojimo būdas (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), bei numatyta galimybė žemės sklype statyti statinius; 2) uždrausti atsakovei NŽT prie LR ŽŪM atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinių žemės nuomos sutarčių Nr. N19/2002-1028 ir Nr. N19/2002-1029 vienašaliu nutraukimu prieš terminą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei NŽT prie LR ŽŪM atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinių žemės nuomos sutarčių Nr. N19/2002-1028 ir Nr. N19/2002-1029 vienašaliu nutraukimu prieš terminą. Ieškovės manymu, ieškinyje nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog egzistuoja visos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. NŽT prie LR ŽŪM Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. rašte aiškiai nurodyta, kad nėra galimybių tenkinti ieškovės prašymo pakeisti nuomos sutartis ir kad bus sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarčių nutraukimo ankščiau termino. Šią poziciją patvirtino ir atsakovė 2016 m. lapkričio 10 d. atsakymu, nors nėra tiksliai įvardijama, kada bus sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarčių nutraukimo, tačiau po atsakovės atsakymo NŽT prie LR ŽŪM Kauno miesto skyrius neturi jokių kliūčių bet kuriuo metu, net ir neišsprendus ginčo tarp šalių teisme nutraukti nuomos sutartis. Nutraukus nuomos sutartis nebebus galimybės jų pakeisti, todėl įgyvendinti teismo sprendimą būtų neįmanoma, t. y. ieškovės pradėtas teisminis procesas taptų beprasmis, o jos teisės neapgintos.

6Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovės L. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Uždraudė atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinių žemės nuomos sutarčių Nr. N19/2002-1028 ir Nr. N19/2002-1029 vienašaliu nutraukimu prieš terminą iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-31921-717/2016. Teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė prevencinį ieškinį atsakovei, reikalaudama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo tikimybę, o ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei atlikti tam tikrus veiksmus sutampa su ieškinio dalyku. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio ir prevencinio ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, t. y. ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu. Todėl yra aktuali kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įvertinimas. Teismas vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktu, taip pat teisingumo ir protingumo bei šalių pusiausvyros principais, sprendė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

8Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Atskiruoju skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-31921- 717/2016 ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Ieškovė nėra žemės sklypo nuomininkė, kadangi neturi galiojančios jos vardu sudarytos ar pakeistos nuomos sutarties. Ieškinio reikalavimu prašoma pakeisti sutartis, kurios sudarytos ne su pačia ieškove. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pripažįstami ieškovės interesai bet kokia kaina išsaugoti valstybinės žemės nuomos sutartis ir paneigiami valstybinės žemės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos – teisėti interesai tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti. Tokiu būdu yra pažeidžiamas viešasis interesas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje yra perteklinis ir nepagrįstai suvaržantis atsakovą. Šioje byloje nėra ginčijamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. raštas Nr. 8SD-5164-(14.8.94.) ir NŽT direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. lSS-3335-(8.5.). Būtent šie viešojo administravimo subjekto raštai sukelia teisines pasekmes ieškovei, todėl neginčijant minėtų raštų, nėra pagrindo tenkinti ieškinio ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės reikalavimai ir su jais siejamas reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešojo intereso negali paneigti ar sumenkinti, nes grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimas. Atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise yra valdomas NŽT, sudarant sandorius dėl šio žemės sklypo nuomos vyrauja viešasis interesas, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja viešajam interesui. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nevertino atsakovo teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Ieškovė L. N. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Nuomos teisės į žemės sklypą buvo teisėtai perleistos ieškovei kartu su nuosavybės teisėmis į tame žemės sklype esančias dvi teniso aikšteles ir buitinį pastatą. Prieš sudarant perleidimo sutartis buvo gauti ir notarui pateikti Kauno apskrities viršininko sutikimai dėl žemės nuomos teisės perleidimo. Nurodytuose sutikimuose aiškiai patvirtinama, kad žemės sklypo savininkas – Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujamas tuomet pagal įgaliojimus jos vardu veikusio atstovo – Kauno apskrities viršininko (kurio teises ir pareigas vėliau perėmė NŽT), sutinka, kad buvę pastato su teniso kortais savininkai perleistų iš nuomos sutarčių kylančias nuomos teises į žemės sklypą naujajam pastato su teniso kortais savininkui, t. y. L. N.. Todėl sudarius nekilnojamųjų daiktų perleidimo ieškovei sutartis, įvyko ir asmenų pasikeitimas nuomos prievoliniuose santykiuose. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registre pateikiama vieša informacija. Šiais duomenimis, kaip teisingais ir išsamiais, savo Atsakyme-2 remiasi ir pačios atsakovės direktorius. Tai, kad ieškovė yra žemės sklypo nuomininkė, pažymima ir pačios NŽT Kauno miesto skyriaus su atskiruoju skundu teismui pateiktuose 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir 2016 m. rugsėjo 29 d. žemės naudojimo patikrinimo aktuose. Atsakymas-1 ir Atsakymas-2 nėra viešojo administravimo subjekto priimti aktai, o tėra valstybės (nuomotojo) atstovo, veikiančio privatiniuose teisiniuose santykiuose, pozicija dėl klausimo, kurį, įgyvendinant sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principą, prašė spręsti nuomininkas (ieškovė). Ieškovė neturėjo ir neturi pareigos byloje ginčyti Atsakymo-1 ir Atsakymo-2, kurie tėra nuomotojo atstovo pateikta nuomonė dėl tolesnių nuomos sutarties vykdymo galimybių. Neaišku kokiame kontekste teismas turėjo taikyti ir/ ar galėjo pažeisti CPK 4237 str. 1 d. reikalavimus, kurie skirti specialiems teisiniams santykiams reguliuoti ir įtvirtinti atskirame CPK skyriuje „Viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumai“. Nagrinėjamu atveju jokie klausimai, susiję su viešaisiais pirkimais, nėra sprendžiami. CK 6.551 str. 2 d. aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jeigu valstybinė žemė yra užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė išnuomojama ne aukciono būdu. Ieškovei nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklype esantys pastatas su teniso kortais, ši nuosavybės teisė nėra nei atsakovės, nei kokių kitų trečiųjų asmenų ginčijama, todėl ieškovės interesas teisėtai naudotis žeme, reikalinga ieškovės turtui eksploatuoti, iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, yra visiškai suprantamas ir pagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu bus ir toliau tęsiamas ieškovės pareigų pagal nuomos sutartis vykdymas – už visą nuomos laikotarpį bus skaičiuojamas ir mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nepažeidžia valstybės interesų (tuo pačiu ir viešojo intereso), nes nutarties vykdymo laikotarpiu valstybė ir toliau gaus ekonominę naudą. Ieškovė jau po ieškinio pareiškimo gavo atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8SD-7234-(14.8.94.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių žemės sklype Gintaro g. 26A, Kaune, nutraukimo“, kuriuo pranešama apie tai, kad nuomos sutartys bus vienašališkai nutrauktos suėjus 2 mėnesiams po šio rašto gavimo. Visą nuomos sutarčių vykdymo laikotarpį nuo pat 2002 m. pabaigos, taip pat ir vykstant ieškovės susirašinėjimui su atitinkamomis institucijomis, L. N. buvo pripažįstama teisėta žemės sklypo naudotoja, nuomininke. Tačiau 2016 m. gruodžio 12 d. NŽT rašte atsakovės Kauno miesto skyrius jau kreipiasi į Z. Č. bei R. B., kaip tariamus nuomininkus pagal nuomos sutartis, o L. N. šį savo raštą siunčia tik kaip kopiją (t. y. neigia jos tiesioginį dalyvavimą žemės sklypo nuomos santykiuose). Atsakovė 2016 m. gruodžio 12 d. rašte informavo buvusius istorinius žemės sklypo nuomininkus Z. Č. ir R. B., kad vienašališkai nutrauks su jais nuomos sutartis, nes jie žemės sklype nebeturi pastatų, kuriems žemės sklypas ir buvo išnuomotas (kas NŽT buvo žinoma, atitinkamai, nuo 2002 rugsėjo 24 d. ir 2009 m. liepos 8 d., kai buvo sudarytos nekilnojamųjų daiktų perleidimo sutartys su ieškove). Be to, NŽT remiasi ir CK 6.564 str. 1 d. 2 p., kuriame reglamentuota nuomotojo teisė vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą, „jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka“. Ieškovė visą laikotarpį nuo nuosavybės teisės į pastatą su teniso kortais perėmimo ne tik tinkamai rūpinosi žemės sklypu, bet ir sąžiningai, tinkamai ir laiku mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už žemės sklypą.

10Teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės L. N. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė L. N. su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: Kauno apskrities viršininko 2002 m. liepos 25 d. sutikimą Nr. 10-634 dėl žemės nuomos teisės perleidimo; Kauno apskrities viršininko 2009 m. birželio 23 d. sutikimą Nr. 10-511 dėl žemės nuomos teisės perleidimo; Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų ir ekonomikos skyriaus 2017-01-06 pažymą Nr. 09-2-2 dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio; Fizinio asmens valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaraciją už 2016 m. ir valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2016 m. sumokėjimą patvirtinantį dokumentą; NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8SD-7234-(14.8.94.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių žemės sklype Gintaro g. 26A, Kaune, nutraukimo“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė su pateiktais įrodymais yra susipažinusi, būtinybė juos pateikti iškilo teismui patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, minėtus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė L. N. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, jog atsakovė neturi jokių kliūčių bet kuriuo metu, net ir neišsprendus ginčo tarp šalių teisme nutraukti nuomos sutartis. Nutraukus nuomos sutartis nebebus galimybės jų pakeisti, todėl įgyvendinti teismo sprendimą būtų neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194-2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo ne kartą išaiškinta, kad ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010 ir kt.). Susipažinus su ieškovės pateiktais įrodymais, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad jie nepatvirtina preliminaraus ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Be to, atsakovė teigia, kad ieškinys negali būti patenkintas todėl, kad ieškovė nėra žemės sklypo nuomininkė, kadangi neturi galiojančios jos vardu sudarytos ar pakeistos nuomos sutarties. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo reikalavimą pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2002-1028 ir Nr. N19/2002-1029 sieja su faktinėmis aplinkybėmis, kad ji naudojasi žemės sklypu, esančiu Gintaro g. 26, Kaunas, jame yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis buitinis pastatas su teniso aikštelėmis, unikalus Nr. 1999-0006-6015. Ieškovė nurodo, kad nuomos teisės į žemės sklypą buvo teisėtai perleistos ieškovei kartu su nuosavybės teisėmis į nekilnojamąjį turtą, t. y. prieš sudarant perleidimo sutartis buvo gauti Kauno apskrities viršininko sutikimai dėl žemės nuomos teisės perleidimo L. N.. Ieškovė įrodinėja, kad ji yra žemės sklypo nuomininkė. Tai pagrįsti ieškovė pateikė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, Kauno apskrities viršininko sutikimus Nr. 10-634 ir Nr. 10-511 dėl žemės nuomos teisių perleidimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos pažymą Nr. 09-2-2 dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir kt. dokumentus. Dėl aukščiau nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės ieškinio tikėtino pagrįstumo. Skundžiamoje nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad jis tikėtinai pagrįstas ir teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Ieškovė, teikdama teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi ne tik įrodyti ieškinio tikėtiną pagrįstumą, bet ir pagrįsti galimo, jai palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką, t. y. pareiga įrodyti grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui tenka laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančiam asmeniui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-368-943/2015). Šiuo atveju ieškovė grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui grindė tuo, kad nutraukus nuomos sutartis nebebus galimybės jų pakeisti, todėl įgyvendinti teismo sprendimą bus neįmanoma, t. y. ieškovės pradėtas teisminis procesas taptų beprasmis, o jos teisės neapgintos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytais argumentais, kad nuomos sutarčių pakeitimas taps nebeįmanomas, jeigu atsakovė nutrauks nuomos sutartis. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl atsakovės teisinio statuso – valstybės institucijos – ir dėl šio statuso suteikiančios teisės laisvai priimti sprendimus dėl jai patikėto turto disponavimo, kyla teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovė iš esmės grindžia viešojo intereso pažeidimu ir nurodo, kad teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pripažįstami ieškovės interesai bet kokia kaina išsaugoti valstybinės žemės nuomos sutartis ir paneigiami atsakovės teisėti interesai tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvokos, kuri yra vertinamojo pobūdžio, turinys gali būti atskleidžiamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Taigi, jeigu konkrečioje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai ar neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-658/2007; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581/2009; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1229/2010). Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs iš privatinių teisinių santykių, t. y. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčių teisinių santykių – ieškovė prašo įpareigoti atsakovę pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis. Šiomis nuomos sutartimis ieškovė naudojasi žemės sklypu, esančiu Gintaro g. 26, Kaunas, kuriame yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Taigi su apeliante galima sutikti tik tuo aspektu, kad ginčo objektas yra valstybei priklausantis žemės sklypas, išimtinė jos nuosavybė, kurį nuomojasi ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu griežtas atsakovės teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek patikėjimo teise valdomu turtu reglamentavimas nepaneigia atsakovės kaip privatinių teisinių santykių dalyvės lygiavertiškumo kitų privatinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu ir nesuteikia pranašumo kaip valstybės institucijai šioje civilinėje byloje. Be to apeliantės teigimu, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino atsakovės teisinio statuso, kuris, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, teismų vertinamas kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, kadangi vien apeliantės statusas nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį, taptų neįmanomi tokių nuomos sutarčių pakeitimai, kuriuos ieškiniu prašo atlikti ieškovė. Todėl šiuo atveju atsakovės teisinis statusas nepaneigia ar nesumažina grėsmės galutinio teismo sprendimo neįvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į byloje vyraujantį viešąją interesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Apeliantė nenurodė kaip gali būti pažeidžiamas viešasis interesas nagrinėjamu atveju taikius laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kokia konkreti grėsmė valstybės turtui bus padaryta skundžiama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Vien deklaratyvūs argumentai dėl galimo viešojo intereso pažeidimo negali būti pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė cituoja procesines teisės normas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios taikomos viešųjų pirkimų bylose, tačiau nenurodo, kodėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomi viešųjų bylų nagrinėjimo ypatumai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria buvo tenkintas ieškovės L. N. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

14Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

15Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai