Byla 2A-273-381/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Č. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-419-577/2017 pagal ieškovų A. S. B. ir Č. C. patikslintą ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovai A. S. B. ir Č. C. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (toliau – ir BAB bankas „Snoras“ arba Bankas) prašydami 1) pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis (t. y. pagal A. S. B. 2011 m. kovo 15 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110315U990003 bei 2011 m. spalio 17 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111017U990003, Č. C. 2011 m. kovo 19 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110319V990003 (toliau – obligacijų pasirašymo sutartys)) BAB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas – ieškovui A. S. B. – 8 867,49 Eur (30 617,67 Lt), Č. C. – 3 425,89 Eur (11 828,93 Lt), 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur, 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos BAB banko „Snoras“ obligacijos nėra draustos ar BAB banko „Snoras“ bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, t. y. nuo jų sudarymo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad BAB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų BAB banko „Snoras“ einamosiose sąskaitose laikytos lėšos, 4) pripažinus ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, 5) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, iš BAB banko „Snoras“ šias sumas priteisiant iš bankroto administravimo sąmatos, 6) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš BAB banko „Snoras“ šias sumas priteisiant iš bankroto administravimo sąmatos.
  2. Ieškovai nurodė, kad BAB bankas „Snoras“ platinamas obligacijas klientams pristatinėjo kaip terminuotiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones. Klientai Banko darbuotojų buvo įtikinėjami, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuoti indėliai, kad Banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra visiškai saugi investicija. Darbuotojai ir pats Bankas save pristatinėjo kaip vieną sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų šalyje. Ši informacija buvo platinama ne tik Banko internetiniame puslapyje, bet ir spaudoje. Įkalbėti Banko darbuotojų ir turėdami tokią Banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ platinamą informaciją, ieškovai su BAB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis.
  3. Ieškovų nuomone, bankrutavus AB bankui „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėti draudimo išmokas ieškovams atsisakė nepagrįstai. BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisinat draudimo išmoką iki 22 000 Eur. Ieškovai teigia, kad pareiga mokėti draudimo išmoką atsakovei kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių principų bei iš vartotojų teisių apsaugos principų.
  4. Reikalavimus pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai grindžia civilinio kodekso CK 1.80 straipsnio, 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovai tvirtina, kad jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo – obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos. Taip pat ieškovai nurodo, kad jie buvo suklaidinti dėl BAB banko „Snoras“ tikrosios finansinės padėties. Be to, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis Bankas ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, t. y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. BAB bankas „Snoras“ primesdamas klientams nesąžiningas sąlygas, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas.
  5. Taip pat ieškovai mano, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimas įrodo, jog Bankas veikė nesąžiningai klientų atžvilgiu. 2016 m. gegužės 2 d. Lietuvos banko rašte buvo teigiama, kad viena iš sprendimo BAB bankui „Snoras“ paskelbti moratoriumą ir paskirti laikinąjį administratorių priežasčių buvo tai, kad Lietuvos banko nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai. Prospekte Bankas neatskleidė informacijos apie veiklos trūkumus ir veiklai taikomus apribojimus, ieškovams nebuvo suteikta informacija apie blogą finansinę Banko būklę. Besiformuojantis emitento nemokumas nebuvo viešinamas, todėl banko klientai įsigydami obligacijas negalėjo įvertinti rizikos. Bankas, nuslėpęs esminę sandorių sudarymui reikšmingą informaciją, apgavo ieškovus, dėl ko obligacijų pasirašymo sutartys pripažintinos negaliojančiomis.
  6. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  7. Atsakovė nurodė, kad ji neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ieškovų obligacijų pasirašymo sutartis, kadangi šios finansinės priemonės nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. Ieškovai neįrodė suklydimo ir/ar apgaulės aplinkybių. Tai, kad asmuo klydo dėl sandorio perspektyvų, nereiškia, kad jis suklydo sandorio sudarymo metu dėl esminių sąlygų. IĮIDĮ nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis ir prilyginamas esminiam suklydimui, sudarančiam pagrindą sutarčių pripažinimui negaliojančiomis.
  8. Taip pat atsakovė akcentavo, kad ji nepažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalyje, 5 dalyje numatytų pareigų. Įstatymų leidėjas nenumatė pareigos finansų makleriui klientą konsultuoti ir įspėti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ir netaikomas garantijas, numatytas IĮIDĮ. Ginčo sutartyse nenurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl sutarčių tekstas negalėjo sąlygoti ieškovų suklydimo, jie turėjo galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo, išsiaiškinti banko siūlomų finansinių priemonių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Atsakovė atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusią riziką. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes; kad yra susipažinę su aprašais, prospektais, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Šias prezumpcijas turi paneigti ieškovai. Atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės; byloje nėra duomenų, kad atsakovės darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus.
  9. Ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Toks būdas negalimas, nes negrąžina ginčo sutarčių šalių status quo, be to, sukuria prievoles sandoryje nedalyvavusiam asmeniui, pažeidžia Banko kreditorių interesus.
  10. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  11. Atsakovė nurodė, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Ieškovai negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės dėl teisės akto nuostatų nežinojimo. Atsakovė iš anksto pateikė Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovai raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Minėta informacija buvo viešai prieinama ir atsakovės interneto tinklalapyje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių priedo sąlyga, numatanti kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, patvirtina, kad atsakovė atskleidė ieškovams, jog ne visi jos įsipareigojimai ieškovams yra apdrausti, o tik tie, kurie numatyti įstatymuose.
  12. Sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams. Tuo tarpu indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti ieškovams esmine tik atsakovei tapus nemokia. Ieškovai nesidomėjo Banko finansine padėtimi, todėl dėl Banko padėties negalėjo suklysti.
  13. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.
  14. Trečiasis asmuo nurodė, kad Lietuvos bankas nėra ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių šalis, nedalyvavo sutarties šalims sudarant ir vykdant šias sutartis ir neturi informacijos apie faktines sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Lietuvos bankas atliko tik bankų riziką ribojančią priežiūrą. 2010 m. rugsėjo 27 d. – spalio 22 d. atlikto BAB banko „Snoras“ inspektavimo metu nebuvo vertinama Banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius ar teikiant kitas konkrečias finansines paslaugas klientams atitiktis teisės aktų reikalavimams. 2011 m. sausio 18 d. nutarimu negalėjo būti konstatuota kokių nors Banko nesąžiningų veiksmų klientų atžvilgiu. Palūkanų ribojimas siejamas su būtinumu apriboti Banko prisiimamą riziką. Šis nutarimas nepagrįstai traktuojamas kaip įrodymas, kad BAB bankas „Snoras“ savo klientų atžvilgiu veikė nesąžiningai.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatuotu faktu, jog Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, dėl to 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos (toliau – Indėlių direktyva) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, sprendė, kad šioje byloje kitaip (plečiamai) aiškinti obligacijų, t. y. laikyti jas indėliais, kuriems galioja IĮIDĮ draudimo apsauga, nėra jokio teisinio pagrindo.
  3. Teismas akcentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, esančius išaiškinimus, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (BAB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyvos) bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovai šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina. Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga), o ieškovų argumentus dėl draudimo apsaugos ieškovams kaip investuotojams taikymo atmetė.
  4. Teismas nesutiko ir su ieškovų teiginiais dėl jų kaip vartotojų teisių gynimo ir nurodė, kad jie nelaikyti vartotojais, todėl ginčo atveju netaikytinos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos. Remdamasis šia aplinkybe bei tuo, kad ginčijamų sutarčių sudarymas nėra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, tokia veikla turi verslumo požymių, teismas vertino, kad ieškovai reikalavimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl sutarčių nesąžiningų sąlygų (CK 1.80 straipsnis), nepagrindė.
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių su BAB banku „Snoras“ buvo sudarę ne vieną terminuotojų indėlių sutartį (A. S. B. – 117, Č. C. – 62), taip pat banko sąskaitos sutartis. Ieškovo A. S. B. išsilavinimas aukštasis (pedagoginis), ieškovės Č. C. išsilavinimas – vidurinis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatuota aplinkybe, kad nors atsakovė BAB bankas „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, sprendė, kad asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Nuo sutarčių sudarymo iki banko veiklos apribojimo ir jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamai laiko visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau ieškovai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais į teismą kreipėsi tik atsakovės bankroto proceso metu. Be to, ieškovai neneigė, kad jiems buvo svarbu didesnės palūkanos. Taigi pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti; jų sudarymą lėmė ieškovų ekonominiai interesai. Ieškovai nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurios patvirtintų, jog BAB bankas „Snoras“ sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis).
  6. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarime nėra pasisakyta dėl Banko finansinės būklės ar nemokumo; juo buvo ribojamos palūkanos, esant būtinumui apriboti Banko prisiimamą riziką. Faktas, kad Bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog jis apgaudinėjo klientus. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad Lietuvos banko internetiniame puslapyje buvo pateikta informacija apie BAB banko „Snoras“ inspektavimo svarstymą Lietuvos banko valdyboje ir nustatytų Banko veiklos trūkumų ir padarytų teisės pažeidimų griežtą įvertinimą, taip pat įrodymus, kad apie minėtą Lietuvos banko valdybos sprendimą buvo skelbta ir visuomenės informavimo priemonėse. Taigi, jeigu ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie BAB banko „Snoras“ veiklą, jiems turėjo būti žinoma informacija ir apie nustatytus Banko veiklos trūkumus.
  7. Vien tai, kad anksčiau buvo nustatyti tam tikri BAB banko „Snoras“ veiklos trūkumai, nereiškia Banko nemokumo tuo metu. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kad Bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pirkimo – pardavimo sutartis (ir su ieškovais), turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovė Č. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį dėl ieškovės Č. C. ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. BAB bankas „Snoras“ turėjo pareigą užtikrinti, kad ieškovė būtų informuota, jog Banko obligacijoms nėra taikoma draudiminė apsauga, ir kad priimdama sprendimus dėl investavimo ieškovė atsižvelgtų į šią aplinkybę. Vien tai, kad ieškovei sudarant obligacijų pasirašymo sutartį BAB bankas „Snoras“ jai iš anksto pakankamai ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, reiškia, kad BAB bankas „Snoras“ netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Netgi jeigu informacija buvo patalpinta internete ir Banko platinamuose lankstinukuose, jis nesiėmė reikiamų priemonių, kad ieškovė su šia informacija būtų tinkamai, tiesiogiai ir iš anksto supažindinta. Bankas turėjo galimybę imtis papildomų priemonių klientus informuoti žodžiu apie pagrindines rizikas ir gauti klientų atskirą rašytinį patvirtinimą (deklaraciją), kad jiems yra suvokiamas obligacijų nedraustumas bei atsakovės nemokumo rizika. Tačiau Banko darbuotojai nebuvo instruktuoti imtis tokių veiksmų. Tokiu būdu Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį įtvirtintą pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais.
  2. BAB bankas „Snoras“ turėjo veikti išimtinai savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą ieškovės informavimą apie susijusias rizikas. Kadangi atsakovas šias pareigas šiurkščiai pažeidė, obligacijų pasirašymo sutartis su ieškove buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir todėl yra negaliojanti remiantis CK 1.80 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad BAB bankas „Snoras“ pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas, o obligacijų įsigijimo sandoris pripažįstamas negaliojančia ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.
  3. Iš su ieškove sudarytos Kliento aptarnavimo sutarties, skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalies bei platinamos reklaminės informacijos apie gerą Banko finansinę padėtį buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Tokiu būdu Banko klientams (ir ieškovei) buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis bei lūkestis. Todėl BAB bankas „Snoras“ pažeidė FPRĮ bei Investicinių paslaugų teikimo taisyklių reikalavimus. Tokiais savo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais Bankas prisidėjo prie ieškovės suklydimo arba sąmoningai ją suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių. Ieškovė, su BAB banku „Snoras“ sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, sąžiningai manė, kad obligacijos yra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad jai bus mokama draudimo išmoka lygiai taip pat, kaip ir terminuotų indėlių ar banko sutarčių pagrindu pinigus Banke laikiusiems asmenims. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepagrįstai nevertino, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas.
  4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 2017 m. kovo 9 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės nurodytas aplinkybes. Č. C. teismo posėdžio metu nurodė, kad nesuprato, jog patikėdama Bankui pinigus ir sudariusi sutartį įsigijo obligacijas. Banko darbuotojai jai nepaaiškino obligacijų skirtumo nuo terminuoto indėlio, taip pat ieškovė manė, jog BAB bankas „Snoras“ yra geriausias bankas, jo finansinė padėtis puiki. Jeigu būtų žinojusi tikrąją Banko finansinę padėtį, ji nebūtų patikėjusi savo pinigų Bankui. Taigi, obligacijų pasirašymo sutartį sudariusi ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovei turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdama dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovė iš esmės suklydo ir sudarė jos interesams prieštaraujančią sutartį. Todėl, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti jos su Banku sudarytą obligacijų pasirašymo įsigijimo sutartį negaliojančia kaip sudarytą apgaulės (CK 1.91 straipsnis) ir suklydimo (CK 1.90 straipsnis) įtakoje bei prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ir šalis restitucijos būdu grąžinti į pirminę padėtį. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas pirmosios instancijos teismui pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai aiškinant bei taikant materialinės teisės normas.
  5. BAB banko „Snoras“ obligacijas įsigijusiai ieškovei draudimo apsauga turėtų būti taikoma kaip investuotojai – pagal Investuotojų direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio emitento nemokumo (bankroto) rizikos. Su šiais sprendime pateikiamais argumentais iš esmės negalima sutikti, kadangi nutartyse, kuriomis remiamasi skundžiamame sprendime, netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinis sprendimas C-671/13. ESTT prejudiciniame sprendime C-671/13 nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį dėl ieškovės Č. C. palikti nepakeistą ir ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovės pozicija nenuosekli. Viena vertus, ieškovė reikalauja pripažinti, kad jos įsigytos obligacijos draustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu bei kad Bankas ją suklaidino dėl obligacijų draustumo. Kita vertus, ieškovė tvirtina, kad ji buvo suklaidinta dėl Banko finansinės padėties. Atsakovės nuomone, nurodyti ginčo sutarties negaliojimo pagrindai tarpusavyje nesuderinami, nes asmeniui, įsigyjančiam indėlių draudimu draustą produktą, Banko finansinė padėtis nesvarbi, t. y. ši informacija nebūtų sustabdžiusi nuo obligacijų įsigijimo. Tuo tarpu jeigu asmuo rūpestingai domisi vertybinių popierių emitento finansine padėtimi – tai daro dėl to, kad suvokia emitento bankroto riziką. Ieškovės pozicijos dvilypumas vertinamas kaip ieškovės pozicijos nesąžiningumas, siekiant bet kokia kaina pasinaudoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamo fondo lėšomis.
    2. Nei 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimas, nei jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo obligacijų sutarčių pasirašymo momentu ir/arba obligacijų Prospekto paskelbimo momentu egzistavo Banko nemokumas. Banko veikla buvo apribota 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186, nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d., o bankroto byla iškelta 2011 m. gruodžio 7 d. Pasirašydama obligacijų sutartį, ieškovė buvo aiškiai informuota ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio Banko nemokumo, o ta aplinkybė, kad 2011 m. pradžioje buvo paskelbta apie Banko investavimo rezultatus, nepatvirtina buvus Banko veiklos trūkumus ir/ar nemokumą.
    3. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino šios sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus. Taip pat ieškovė buvo informuota Banko darbuotojų, jog visą informaciją apie Banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką gali gauti bet kuriame Banko klientų aptarnavimo skyriuje ir Banko interneto puslapyje, tačiau ieškovė pati nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad Bankas neatliko informavimo pareigos, yra nepagrįsti.
    4. Ieškovės patirti finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, kad jos įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento (Banko) bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kurie yra privalomi žemesnės instancijos teismams, tokia investicinė rizika nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
  3. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Banko atsiliepimas iš esmės grindžiamas analogiškais atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime nurodytais argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
  4. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
  5. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas Lietuvos banko atsiliepimo į ieškinį argumentais, trečiasis asmuo papildomai nurodė:
  1. Iki Lietuvos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti bankų paslaugų teikimo priežiūros funkcijos, todėl atlikto BAB banko „Snoras“ inspektavimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertinami Banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.
  2. Pagal viešąją vertybinių popierių apyvartą ir kitus finansų rinką reguliuojančius teisės aktus, aplinkybė, kad priežiūros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trūkumų šalinimo, savaime nereiškia, kad tokia kredito įstaiga yra nemoki. Taigi tai neužkerta kelio tokiai kredito įstaigai išleisti ir platinti savo vertybinius popierius.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

11Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

  1. Bylos duomenimis apeliantė Č. C. buvo ilgametė BAB banko „Snoras“ klientė, nuo 1996 m. gruodžio 23 d. sudariusi su Banku „Banko sąskaitos sutartį“ (t. II, b. l. 135-138). Nuo 1999 m. vasario 25 d. apeliantė su Banku buvo sudariusi 62 terminuoto indėlio sutartis (t. II, b. l. 139-140). 2011 m. kovo 19 d. ieškovė su atsakove BAB banku „Snoras“ pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9922855 (t. II, b. l. 141-148) ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110319V990003 (t. I, b. l. 118). Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu apeliantė įsigijo 115 vnt. 28,96 Eur (100 Lt) nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma. Pasirašydama minėtą Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9922855, ieškovė šios sutarties priede Nr. 1-F (t. II, b. l. 149-150) nurodė, kad atsisako pateikti informaciją (nuolatinių pajamų dydį per paskutinius 12 mėn. ir jų šaltinį, turto vertę, finansinių priemonių portfelį, duomenis apie nuolatinius finansinius įsipareigojimus, priimtiną riziką ir jos pobūdį, laipsnį, žinias apie prekybą bei kitas investicines paslaugas), ir supranta, kad Bankas neturėdamas šių žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra ieškovei tinkamos. Po obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo ieškovė 2011 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. gegužės 29 d. taip pat pratęsė ir su atsakove sudarytas dvi terminuoto indėlio sutartis (t. II, b. l. 139-140).
  2. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 (t. I, b. l. 121-122) priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko „Snoras“ veiklos apribojimą (moratoriumą). 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą Nr. 03-196 (t. I, b. l. 124), kuriame priėmė sprendimą dėl Banko pripažinimo nemokiu bei licencijos Bankui atšaukimo visam laikui. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą (t. I, b. l. 126-128).
  3. Apeliantė Č. C. 2012 m. sausio 3 d. pateikė Bankui kreditorinį reikalavimą dėl 3 330,63 Eur (11 500 Lt) grąžinimo (t. II, b. l. 151-153). Kreditoriniame reikalavime (5 punktas) nurodyta, kad jis kyla būtent iš Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110319V990003. Atsakovės bankroto procese buvo patvirtintas 3 425,89 Eur (11 828,93 Lt) ieškovės kreditorinis reikalavimas (t. I, b. l. 154). Ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su pretenzijomis dėl draudimo išmokų BAB banko „Snoras“ indėlininkams, sudariusiems Obligacijų pasirašymo sutartis, išmokėjimo (t. I, b. l. 131-158). Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.), kurioje numatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymą išleistos hipotekinės obligacijos, nurodė, kad ji neturi teisės išmokėti draudimo išmoką obligacijų ir indėlio sertifikatų turėtojams, nes remiantis nurodyta IĮIDĮ nuostata draudimo išmoka nepriklauso (2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. 05-606 (t. I, b. l. 160-161)).
  4. Ieškovė, nesutikdama su tokiu atsakovės sprendimu kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo bei Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80, 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu.

12Dėl draudimo apsaugos investuotojams (ne)taikymo

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje (1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų) nustatytas draudimas (apsauga).
  2. Teisėjų kolegija sprendžia, jog remiantis suformuota kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą sprendime, jog banko išleistos obligacijos ne tik neatitiko indėlio apibrėžties, dėl ko joms netaikytina Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga, tačiau netaikytina ir Investuotojų direktyvoje numatyta garantijų sistema.
  3. Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Banko išleistos obligacijos, kurias įsigijo ieškovė, neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.
  4. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškino, jog perkeliant į nacionalinę teisę Investuotojų direktyvą yra svarbūs du aspektai: pirma, išimtys, kurios nustatytos Indėlių direktyvoje, negali būti išimtimis Investuotojų direktyvos prasme; antra, Investuotojų direktyvoje nustatyta apsauga negali priklausyti nuo to, ar investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Tačiau šios sąlygos savaime nereiškia, kad tais atvejais, kai netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga, automatiškai yra taikoma nustatytoji Investuotojų direktyvoje. Tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Taigi Investuotojų direktyvos apsauga yra skirta tik tiems atvejams, kai Direktyvoje 93/22 nustatyta apsauga yra nepakankama ir joje nustatytos rizikos valdymo taisyklės neapsaugo investuotojų, t. y. kai investuotojų teisės nepakankamai apsaugomos investicinių įmonių priežiūros sistemos direktyvų nuostatomis.
  6. Apeliantės akcentuojamu aspektu kasacinis teismas paminėtoje nutartyje nurodė, jog Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija galima pasinaudoti tik tada, kai investuotojų reikalavimai atitinka direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kai investuotojams netaikoma išimtis pagal investuotojų rūšį (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, ECLI:EU:C:1990:395 49 punktas). Pagal šias nuostatas investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau, arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis).
  7. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl jau įgytų finansinių priemonių draudimo, todėl ginčui svarbios Investuotojų direktyvos nuostatos, susijusiosios su finansinių priemonių grąžinimu, nes kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Ši direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje.
  8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau minėtoje byloje nurodė, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o, kaip minėta, kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Byloje nenustatyta, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovei vertybinių popierių – jie yra ieškovės sąskaitoje ir atsakovės bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovės reikalavimas. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas „Snoras“) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovė šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jos įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  9. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantei nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jos situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.

13Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis)

  1. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015). Nagrinėjamu atveju šį sandorio negaliojimo pagrindą apeliantė grindžia ieškovės, kaip BAB banko „Snoras“ klientės, tinkamo informavimo apie investavimo rizikas pareigos pažeidimu.
  2. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma.
  3. Teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas sutikti su apeliantės argumentais, jog FPRĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostata dėl finansų maklerio pareigos atskleisti neprofesionaliam investuotojui su investavimu susijusias rizikas yra imperatyvi teisės norma. Tačiau nėra jokio pagrindo išvadai, jog nurodyto pažeidimo (pareigos atskleisti informaciją nevykdymas arba netinkamas vykdymas) padarinys pagal įstatymą yra sandorio negaliojimas. Dėl to ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamą obligacijų įgijimo sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms negali būti tenkinamas ir pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai atmetė.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikė nagrinėjamai bylai reikšmingus vertinimus, kad Bankas, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nepripažino, kad sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
  5. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad laikytini nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Bankas pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus (FPRĮ 22 straipsnis), dėl ko obligacijų įsigijimo sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.

14Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo (CK 1.90 straipsnis)

  1. Apeliantė tvirtina, kad ji, sudarydama jos interesams prieštaraujančią ginčo sutartį, buvo klaidingai įsitikinusi, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija. Tokį jos įsitikinimą lėmė viešai platinama informacija apie BAB bankas „Snoras“ kaip apie sėkmingai veikiantį Banką bei Banko darbuotojų neinformavimas apie draudimo netaikymą obligacijoms. Apeliantė, suklydusi dėl obligacijų draustumo fakto, suklydo dėl esminės sutarties sąlygos, todėl šis suklydimas yra ginčijamo sandorio panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti konkretų sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.
  3. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Įstatymų leidėjo valia suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4, 5 dalys). Todėl vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas investicinių paslaugų teikimo bylose, spręsdamas dėl investuotojo galimo suklydimo (suklaidinimo), yra nurodęs, kad svarbu yra įvertinti tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  5. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas jame rėmėsi analogiškoje situacijoje, atsakovei sudarant analogiško turinio sutartis su kitais asmenimis, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Vienok, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, nes kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, reikalinga įvertinti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad net jeigu obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantei nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent tik nuo šios aplinkybės priklausė jos apsisprendimas sudaryti tokio pobūdžio sandorį ar, priešingai, jo nesudaryti. Bylos duomenys suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė, net ir žinodama tikrąją reikalų padėtį, susijusią su obligacijų (ne)draustumu, sutartį būtų sudariusi.
  7. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Obligacijų pasirašymo sutarties turinys ir joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties bei joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdė pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas per se neteikia pagrindo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl esminio antrosios šalies suklydimo.
  8. Nagrinėjamu atveju apeliantė, pasirašydama ginčijamą obligacijų sutartį, patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantė sutarties su ja sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavusi pateikti kuriuos nors negautus dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti, ieškovė neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, Banko internetiniuose tinklapiuose ar Banko skyrių padaliniuose, buvo nepasiekiama. Jeigu apeliantė, prieš pasirašydama ginčijamą sutartį, jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jos suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės sandorio galiojimui, nes šią riziką apeliantė prisiėmė pati dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis).
  9. Apeliantei renkantis iš kelių investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – jai turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi finansiniai produktai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika. Nors, kaip teigia apeliantė, atsakovė obligacijas pristatinėjo kaip alternatyvą terminuotajam indėliui, apeliantei turėjo būti suprantama, kad obligacija nėra tapati indėliui ir gali pasižymėti didesniu rizikingumo laipsniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aktualiomis pripažino apeliantės turimos patirties santykiuose su banku aplinkybes, suponuojančias tokią labiau tikėtiną išvadą, kad ji gebėjo atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio. Apeliantė 2017 m. kovo 9 d. teismo posėdyje (garso įrašo 13:29:23 min., t. 4, b. l. 182) aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė, kad ji pasirašydama Banko dokumentus jų pati Banke neskaitė, apie indėlių draudimą nieko nežinojo. Ji nesidomėjo Banko padėtimi, gyveno iš palūkanų. Mano, kad Bankas ją apgavo, nes bankrutavo ir negrąžino pinigų.
  10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantės apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorį dėl obligacijų įgijimo šiuo konkrečiu atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, bet Banko siūlomos geresnės nei rinkoje egzistuojančios terminuotųjų indėlių sutarčių pasirašymo/pratęsimo atveju sąlygos (didesnės palūkanos). Minėta, ne bet kokios finansų tarpininko kliento informavimo pareigos pažeidimas yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodama konkrečią informaciją ieškovė sandorį būtų vis vien sudariusi, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  11. Pažymėtina, kad atsakovė už obligacijas mokėjo didesnes palūkanas, nei už indelius, taip pat egzistavo galimybė obligacijas išpirkti anksčiau laiko. Jeigu abu šie lyginami finansiniai produktai nesiskirtų savo rizikingumu, toks atsakovės pasiūlymas būtų sunkiai ekonomiškai paaiškinamas, ką, neabejotina, turėjo suvokti ir apeliantė. Todėl nėra įtikinantys apeliantės teiginiai, jog atsakovės darbuotojai jai nurodė apie investicijoms į obligacijas taikomas lygiai tokias pačias draudimo sąlygas, kaip ir terminuotojo indėlio sutarties sudarymo atveju. Apeliantė patvirtino, kad ji ginčo sutartį sudarė būdama įsitikinusi, kad atsakovė yra stabilus ir patikimas Bankas. Įvertinusi apeliantės pasitikėjimą atsakove bei siūlomas geresnes sąlygas (didesnes palūkanas ir galimybę anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis), teisėjų kolegija daro labiau tikėtina išvadą, kad apeliantė ginčo sutartį būtų sudariusi nepriklausomai nuo jos žinojimo apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas ir rizikas.
  12. Pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino visus apeliantę individualizuojančius aspektus (t. y. iki ginčijamų sutarčių pasirašymo apeliantė buvo sudariusi 62 terminuotojo indėlio sutartis) ir padarė teisingą išvadą, kad nei apeliantės amžius (73 metai ginčijamo sandorio sudarymo metu), nei jos išsilavinimas, nei patirtis neteikia pagrindo nepriskirti jos vidutinių vartotojų kategorijai. Pažymėtina, kad vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  13. Aplinkybė, kad su apeliante buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, reiškia, jog ji nėra profesionali klientė, tačiau tai nereiškia, kad ji nepatenka į vidutinio vartotojo kategoriją. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pavyzdžiui, pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui), bet toks statusas neeliminuoja paties neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014).
  14. Kai asmuo, turėdamas realią galimybę, išsamiau investavimo į obligacijas sąlygomis nepasidomi, teisės požiūriu toks elgesys vertinamas kaip neatsargus, neatidus ir nerūpestingas. Todėl net jeigu apeliantė ir klydo manydama, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jai bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo (CPK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, labiau tikėtina, kad apeliantės suklydimą lėmė ne klaidingai jos suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą Banko nemokumo (jo bankroto) atveju, tačiau pati Banko nemokumo atsiradimo tikimybė. Tačiau vien pats faktas, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantė tikėjosi, jog to neįvyks, taip pat nėra pagrindu konstatuoti suklydimą dėl sandorio esmės jo sudarymo metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
  15. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai šiuo atveju tenka pačiai prisiėmusiai riziką apeliantei ir jos suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ar lemiančiu sandorių negaliojimą.

15Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis)

  1. Apeliantė atsakovės BAB banko „Snoras“ apgaule laiko tai, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius.
  2. Analizuojant ieškovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Banko apgaule kaip sandorių negaliojimo pagrindu, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebūtų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog Bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų įgijimo sutarčių sudarymo metu. Apeliaciniame skunde bei bylos nagrinėjimo metu ieškovė nesiekė įrodyti, jog ginčijamos sutarties sudarymo dieną Bankas buvo nemokus. Šios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
  3. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir dėl ieškovės akcentuojamo 2011 m sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo reikšmės nagrinėjamoje situacijoje. Aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl Banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobūdžio Banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti jo obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnes palūkanas. Šią aplinkybė pagrindė ir Lietuvos bankas byloje pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį bei apeliacinį skundą. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė BAB bankas „Snoras“ buvo faktiškai nemoki ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantės (ją apgavo). Nors 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iškelta bankroto byla, ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016, 2017 m. liepos 13 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017).
  4. Nagrinėjamos bylos duomenys, viena vertus, neleidžia spręsti, jog sudarant ginčo sutartis atsakovė teikė kokią nors informaciją apeliantei apie savo veiklos pelningumą ir jos perspektyvas, antra vertus, kad ši informacija neatitiko tikrovės ir dėl to galėjo suklaidinti apeliantę. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės BAB banko „Snoras“ darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jos valios sudaryti ginčo sandorį su atsakove susiformavimui. Priešingai, ieškovė patvirtino, kad ji net ir nesidomėjo obligacijų draudimo klausimu. Atsižvelgiant į iki ginčijamos sutarties pasirašymo apeliantės sudarytas sutartis dėl terminuotųjų indėlių, labiau tikėtina yra išvada, kad ginčijamo sandorio sudarymą lėmė jos ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, t. y. didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas.
  5. Taigi šiuo atveju nenustačius, kad su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės apeliantei turėjo esminės reikšmės ginčijamų sandorių sudarymui, taip pat nenustačius atsakovės veiksmų, kuriais ji būtų siekusi sąmoningai suklaidinti apeliantę ir taip paveikti jos valią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tokio sandorių negaliojimo pagrindo, kaip apgaulė, nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.
  6. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
  2. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Iš atsakovės pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos-faktūros, kredito įstaigos mokėjimo nurodymo bei suteiktų paslaugų ataskaitos) nustatyta, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 343,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Išlaidos priteisiamos iš apeliantės.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas Č. C. ieškinys, palikti nepakeistą.

19Priteisi atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovės Č. C. (a. k. ( - ) 343,81 Eur (tris šimtus keturiasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai