Byla 2-2403-392/2016
Dėl indėlio draudimo išmokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, sekretorė Sonata Aidukė, dalyvaujant ieškovei J. M., atsakovo BAB bankui „Snoras“ atstovui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl indėlio draudimo išmokos priteisimo,

Nustatė

2ieškovė J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2011-07-12 obligacijų pasirašymo sutartį (Nr. FO20110712K990018) sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo; 2) pripažinti negaliojančia 2011-07-12 indėlio sertifikato sutartį (Nr. S004673) sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo; 3) prilyginti ieškovės obligacijas bei indėlio sertifikato sumokėtas lėšas indėliui; 4) įpareigoti trečiąjį asmenį išmokėti 2011-07-12 obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytą sumą (10.000 Lt (2.896,20 Eur)); 5) įpareigoti trečiąjį asmenį išmokėti 2011-12-07 indėlio sertifikato sutartyje nurodytą sumą (18.000 Lt (5.213,16 Eur)); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32016-01-04 nutartimi, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, byla dalyje dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir su tuo susijusiais reikalavimais nutraukta.

4Ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ji su atsakovu pasirašė tris sutartis - indėlio sertifikato, obligacijų pasirašymo ir terminuotojo indėlio. 2008-11-04 buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis, kuria ieškovė įnešė 50.000 Lt indėlį. Minėtą sutartį ieškovė pratesė 10 kartų. 2011-05-09 buvo sudaryta nauja terminuotojo indėlio sutartis, kuri terminui suėjus buvo nutraukta. Po to buvo sudarytos dar dvi terminuotojo indėlio sutartys, kurios joms pasibaigus pratęstos nebuvo. 2011-07-12 ieškovei buvo pasiūlyta sudaryto obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikato sutartis. Taigi, ieškovė pasirašė tris sutartis: indėlio sertifikato, obligacijų pasirašymo ir terminuotojo indėlio sutartis. Pasirašant minėtas sutartis tarp šalių buvo pasirašyta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Ieškovė nurodo, kad pasirašant visas minėtas sutartis, jai buvo paaiškinta, kad visos sutartys yra lygiavertės ir apdraustos, todėl pasitikėjo atsakovo darbuotojų žodžiais ir nesuvokė, kad buvo suklaidinta (LR CK 1.90 sr.).

5Ieškovė pažymi, kad jai kaip neprofesionaliai klientei, turėjo būti suteikiama visa būtina informacija apie pasirašomas sutartis. Atsakovas prisiėmė pareigą suteikti ieškovei visą informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant galimas rizikas. Tuo tarpu, atsakovė, pasitikėdama atsakovu ir jo darbuotojais, sudarė ginčijamas sutartis. Jei atsakovas būtų suteikęs visą informaciją apie teikiamų paslaugų sąlygas ir rizikas, tai ieškovė nebūtų sudariusi ginčijamų sandorių. Ieškovė taip pat nurodo, kad įrašas sutartyje, jog pastaroji buvo supažindinta su sutarties sąlygomis bei rizikomis, nepašalina atsakovo netinkamo pareigų atlikimo fakto.

6Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašo teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (indėlio sertifikatą ir obligacijas) ir tai jai buvo neabejotinai suprantama. Ieškovė, sudarydama sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai galėjo bei privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas suteikė jai klaidingą informaciją apie sudaromus sandorius bei nesuteikė esminės informacijos. Ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius. Su visomis sutarčių sąlygomis ir rizikomis ieškovė buvo supažindinta pasirašytinai. Be to, visa informacija apie ginčijamus sandorius, jų sąlygas bei rizikas yra viešai prieinama atsakovo internetiniame puslapyje adresu www.snoras.com.

7Nors ieškovė neigia, kad atsakovas tinkamai atliko klientų informavimo pareigą, nustatytą FPRĮ 22 str. 3 d., tačiau ieškovės pasirašytų ginčijamų sandorių ir aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, o ieškovė. Ieškovė privalo įrodyti, jog ji nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jos patvirtinimai neatitinka tikrovės. Šiuo atveju, ieškovė nepaneigė prezumpcijos, jog buvo supažindinta su ginčijamuose sandoriuose ir aptarnavimo sutartyje numatytais dokumentais ir juos gavo. Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, ieškovė buvo tinkamai informuota ne tik apie indėlio sertifikato bet ir obligacijų kaip finansinių priemonių esmę. Taip pat ji buvo informuota apie galimas rizikas.

8VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad terminuotojo indėlio sutartį ieškovė sudarė tą pačią dieną kai buvo sudarytos kitos sutartys, todėl ieškovė galėjo ir turėjo pastebėti esminius skirtumus tarp sudaromų sutarčių. Sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu ir tai yra numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta. Taigi, ieškovės suklydimas buvo sąlygotas ne atsakovo ar jo darbuotojų veiksmų, bet ieškovės nežinojimo įstatymų. Įstatymų nežinojimas negali būti prilyginamas esminiu suklydimu ar pakankama priežastimi sandorius pripažinti negaliojančiais. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė iki sandorių sudarymo, jų metu ar po jų būtų domėjusis sudaromų sandorių esminiais skirtumais, rizika. Taip pat nėra informacijos, jog ieškovė būtų derėjusis su atsakovu dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Ieškovės nesidomėjimas sudaromais sandoriais yra jos elgesio, bet ne atsakovo pasekmė. Ieškovė turėjo neribotą galimybę susipažinti su sudaromais sandoriais. Apibendrinatame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos negali būti išperkamos. Ši informacija atsakovo internetiniame puslapyje yra prieinama bet kuriam vartotojui, besinaudojančiam internetu.

9Ieškinys atmetamas.

10Byloje nustatyta, jog ieškovė su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-07-12 sudarė tris sutartis - indėlio sertifikato 18.000 Lt sumai, obligacijų pasirašymo 10.000 Lt sumai ir terminuotojo indėlio 50.000 litų sumai. Kartu ieškovė sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b. l. 29-36). Ieškovė nurodo, kad pasirašant visas minėtas sutartis, jai buvo paaiškinta, kad visos sutartys yra lygiavertės ir apdraustos, todėl pasitikėjo atsakovo darbuotojų žodžiais ir nesuvokė, kad buvo suklaidinta.

11CK 1.103 str. nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi, įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip jau minėta, ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jai suklydus bei dėl galimos atsakovo apgaulės, nutylint esmines sutarties sąlygas. Ieškovės teigimu, jai nebuvo paaiškinta, kuo viena nuo kitos skiriasi pastarosios sudarytos sutartys. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

12Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 str. prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 str. taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodama konkrečią informaciją, ieškovė sandorį būtų vis vien sudariusi, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

13Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo sandorio pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl neigiamos sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiai ieškovei. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Kaip jau minėta, ieškovė su atsakovu yra ne kartą sudariusi terminuotojo indėlio sutartis, išskaidė savo lėšas pagal rizikas, pirko vertybinius popierius ir AB SEB banke, todėl turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė įvardijama ne indėlininkė, o investuotoja. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovei turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Todėl teismas daro išvadą, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.

14Kalbant apie galimą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-02 nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 2A-1267/2013 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 str. pagrindu. Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovę, kad, įrašydamas į aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs ją suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 str. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi, teismas konstatuoja, jog ieškovė nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.). Kiti ieškovės argumentai, išdėstyti ieškinyje, nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

15Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo prilyginti ieškovės obligacijas indėliui bei įpareigoti trečiąjį asmenį išmokėti 2011-07-12 obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytą sumą (2.896,20 Eur), todėl ieškinys atmetamas.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Nutarė

17Ieškinį atmesti.

18Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai