Byla 3K-3-276-378/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: „AIG Europe Limited (Finland Branch)“, J. L. (J. L.), V. M. (V. M.), R. M. (R. M.), A. B. ir valstybės įmonė Registrų centras

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. P., L. P. ir atsakovės Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. P. ir L. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarei S. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: „AIG Europe Limited (Finland Branch)“, J. L. (J. L.), V. M. (V. M.), R. M. (R. M.), A. B. ir valstybės įmonė Registrų centras.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių notaro civilinę atsakomybę, ieškinio senaties termino pradžią ir absoliučius teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 231 696,01 Eur žalos ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jie nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto 24-ajame notaro biure ieškovė pasirašė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, Nemenčinės pl. 86, įsigijimo iš UAB „Liepų kalnas“. Ieškovė už planuojamą įsigyti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims J. L. ir R. M. perdavė 150 000 Lt (43 443 Eur) avansą.
  3. Ieškovai 2009 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto 24-ajame notaro biure pasirašė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Liepų kalnas“ už 800 000 Lt (231 696,01 Eur) pardavė žemės sklypą Vilniuje, Nemenčinės pl. 86, su jame esančiu pastatu–gyvenamuoju namu. Ieškovai, atsiskaitydami už šį nekilnojamąjį turtą, tą pačią dieną Vilniaus miesto 24-ajame notaro biure sumokėjo 650 000 Lt (188 253,01), iš jų 300 000 Lt (86 886 Eur) ieškovė perdavė M. Z. (trečiojo asmens A. B. kreditoriaus A. K. įgaliotam asmeniui, taip padengdama A. B. iš A. K. 2008 m. rugsėjo 30 d. gautą paskolą), o 350 000 Lt (101 367,01 Eur) ieškovai perdavė tretiesiems asmenims M. M. ir R. M., šie pinigus pasidalijo su D. Č., J. L., A. B., M. Š. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.
  4. Minėtas nekilnojamasis turtas priklausė G. V. M., tačiau M. Š., nuo 2008 m. gruodžio 19 d. tapęs UAB „Liepų kalnas“ direktoriumi, neteisėtai disponavo šiuo turtu ir, neturėdamas teisės to daryti, pardavė jį ieškovams. Taip V. M. vadovaujama organizuota grupė apgaule savo, kitų minėtos grupės narių bei juridinio asmens UAB „Liepų kalnas“ naudai pasisavino iš ieškovų 800 000 Lt (231 696,01 Eur), sumokėtus už neva UAB „Liepų kalnas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau iš tiesų jie nekilnojamojo turto neįsigijo, o sumokėtų pinigų neatgavo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu V. M., R. M., J. L., D. Č. ir A. B. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl netikro įgaliojimo D. Č. pagaminimo bei disponavimo netikru G. V. M. ištuokos liudijimu; dėl sukčiavimo G. V. M. atžvilgiu; dėl sukčiavimo ieškovų atžvilgiu, o minėtas nekilnojamasis turtas grąžintas teisėtam jo savininkui – G. V. M.. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 13 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus nuteistųjų A. B., J. L. ir R. M. apeliacinius skundus.
  5. Ieškovai teigia, kad neteisėtai parduodamą nekilnojamąjį turtą jie nusipirko ir dėl to patyrė nuostolių dėl atsakovės kaltės ir jos netinkamai atliktų notarės pareigų. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36/2011 nustatyta, kad atsakovė 2008 m. rugsėjo 5 d. priėmė iš D. Č. ir J. L. (veikusių V. M. suburtoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš V. M., D. Č., J. L., A. B. ir R. M., turinčios tikslą apgaule pagal suklastotus dokumentus įgyti svetimą G. V. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir disponuoti juo kaip savu) dokumentus G. V. M. priklausančio žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sandoriui patvirtinti, tarp kurių jai buvo pateiktas netikras, V. M. pagamintas ir imituotu G. V. M. parašu patvirtintas 2003 m. spalio 10 d. G. V. M. įgaliojimas, leidžiantis D. Č. disponuoti G. V. M. nekilnojamuoju turtu, patvirtintas netikru Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarės V. S.-M. parašu ir jos antspaudu bei netikra V. M. pagaminta 1993 m. birželio 28 d. G. V. M. ištuokos liudijimo kopija, patvirtinta netikru Vilniaus miesto 38-ojo notaro biuro notarės G. P. parašu bei antspaudu. Taigi atsakovė, nedalyvaujant tikrajam turto savininkui ir nesant turto savininko asmens tapatybę patvirtinančio dokumento (paso ar asmens tapatybės kortelės), 2008 m. rugsėjo 5 d. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. SK-6476) tarp D. Č. ir J. L.. Minėtu nuosprendžiu taip pat konstatuota, kad atsakovės veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, todėl Vilniaus apygardos teismas apie atsakovės, kaip valstybės įgalioto asmens, galbūt padarytus nusikalstamus veiksmus informavo prokuratūrą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau šis nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
  6. Ieškovai mano, kad atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pastebėti, jog ištuokos liudijimo kopija notarės G. P. buvo patvirtinta valstybinės šventės dieną, t. y. 2008 m. kovo 11 d., nors notarai nei savaitgaliais, nei švenčių dienomis nedirba. Protingai vertinant, ištuokos liudijimo tvirtinimas negali būti laikomas tokiu įvykiu, dėl kurio notaras šventinę dieną vyktų į darbo vietą tvirtinti dokumento. Atsakovė galėjo telefonu susisiekti su G. P. ir pasiteirauti, ar iš tiesų toks dokumentas buvo patvirtintas. Ji taip pat negalėjo nepastebėti, kad G. V. M. parašai dokumentuose skiriasi ir vien tai buvo pakankamas pagrindas kilti dvejonei, ar pateikti dokumentai yra tinkami. Kilus tokiems įtarimams, atsakovė turėjo galimybę susisiekti su notare V. S.–M. ir pasiteirauti, ar iš tiesų toks įgaliojimas buvo išduotas, tačiau to nepadarė. Atsakovė patvirtino, kad su V. M. palaikė gerus santykius, šie tęsėsi ilgą laiką. Atsakovė, kaip notarė, pažeidė etikos normas, kas buvo pagrindas nusikalstamai veikai padaryti. Ji pati aiškiai nurodė, kad po pokalbio su šiuo asmeniu net nepasiliko įgaliojimo, kuris patvirtino D. Č. įgaliojimus. Toks atsakovės elgesys yra neatsakingas, aplaidus ir nusikalstamas, nes ji, pasitikėdama asmeniu, neatliko notaro funkcijų taip atidžiai, kaip to reikalauja įstatymai. Atsakovė akivaizdžiai G. V. M. paso kopiją padarė ant popieriaus lapo, kuriame jau buvo D. Č. ir J. L. paso kopijos, tačiau, patvirtinant teisėtą sandorį, privalėjo būti ir G. V. M. paso kopija, kurios nebuvo ir negalėjo būti. Tokiais savo veiksmais atsakovė siekė paslėpti pradėjusius aiškėti faktus apie jos padarytą nusikalstamą veiką. Atsakovė taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, pagal kurio nuostatas notaras privalo per 7 darbo dienas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikti duomenis apie asmens tapatybę tuo atveju, jei sudarytas sandoris viršija 15 000 Eur. Byloje yra duomenų, kad atsakovė dar 2008 m. liepos 9 d. internetu iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo atsisiuntusi išrašą apie G. V. M. asmens duomenis, o 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesį iš VĮ Registrų centro buvo atsisiuntusi G. V. M. priklausiusio žemės sklypo ir statinių registracijos duomenis. Taip ieškovai dėl atsakovės nerūpestingumo, nekompetencijos, leidžiant sudaryti sandorį nedalyvaujant tikrajam turto savininkui, prarado 800 000 Lt (231 696,01 Eur).
  7. Ieškinio senaties termino pradžia, ieškovų teigimu, turi būti skaičiuojama nuo Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 14 d. nutarimo, kuriuo buvo atmestas skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu, priėmimo. Pareiškiant ieškinį, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ po 2533,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybei po 8,02 Eur pašto išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai patirtą žalą kildina iš atsakovės patvirtinto 2008 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamo daikto–žemės sklypo ir gyvenamo namo neteisėto pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto trečiųjų asmenų D. Č. ir J. L., nes nekilnojamasis turtas iš tikrųjų priklausė G. V. M..
  3. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į notaro profesinei veiklai keliamus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovei dėl 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorio tvirtinimo buvo pateikti visi reikiami dokumentai ir pati atsakovė gavo iš viešų registrų duomenis, reikalingus įsitikinti sandorio teisėtumu.
  4. Teismas nesutiko su ieškovų argumentu, kad atsakovei turėjo sukelti abejonių G. V. M. ištuokos liudijimo tikrumas, nes jis buvo patvirtintas valstybinės šventės dieną. Įvertinęs Notariato įstatymo 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1R-119 patvirtintų Reikalavimų, keliamų notarų biurams ir notarų darbo laikui nuostatas, teismas padarė išvadą, kad, teisės aktams leidžiant notarams dirbti ir savaitgaliais bei švenčių dienomis, notarinis veiksmas, atliktas šventinę dieną, negalėjo sukelti abejonių atsakovei dėl jo tikrumo ar teisingumo. Iš byloje esančios ištuokos liudijimo kopijos teismas nustatė, kad joje akivaizdžių dokumento suklastojimų požymių nebuvo matyti, t. y. dokumentas turėjo visus tokio pobūdžio dokumentui privalomus rekvizitus, antspaudus, parašus, todėl atsakovė objektyviai negalėjo ir neprivalėjo įtarti, jog dokumentas gali būti suklastotas.
  5. Teismas taip pat nesutiko su ieškovų argumentų, kad atsakovei turėjo sukelti abejonių G. V. M. įgaliojimo tikrumas, nes akivaizdžiai matėsi, jog jame ir kituose dokumentuose esantys G. V. M. parašai skiriasi. Teismas nurodė, kad nors vizualiai matyti, jog parašai nėra identiški, tačiau toks nesutapimas negalėjo vienareikšmiškai sudaryti pagrindo abejoti įgaliojimo tikrumu. Dokumentai, kuriuose buvo G. V. M. parašai, buvo išduoti ne vienu metu, tarp jų buvo pakankamai didelis laiko tarpas, todėl galima prielaida, kad asmens parašas galėjo kisti. Be to, notaras neturi specialių žinių, kad galėtų spręsti apie parašo tikrumą ir pats nustatyti parašo suklastojimo faktą. Atsakovei buvo pateikta daug dokumentų, reikalingų sandoriui sudaryti, išduotų VĮ Registrų centro D. Č. būtent pagal minėtą įgaliojimą, todėl atsakovei nebuvo pagrindo abejoti, jog minėti dokumentai gauti panaudojus suklastotą įgaliojimą. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad įgaliojimas galiojo iki 2008 m. spalio 10 d., o sandoris buvo sudaromas 2008 m. rugsėjo 5 d., t. y. einant į pabaigą įgaliojimo terminui, tačiau jam nepasibaigus, nebuvo pagrindas abejoti jo tikrumu. Be to, notarė domėjosi informacija apie įgaliojimo panaikinimą, tačiau tokių duomenų nebuvo įregistruota, o notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras pradėjo veikti tik nuo 2011 m. sausio 1 d.
  6. Teismo vertinimu, atsakovė atliko visus privalomus veiksmus: jai buvo pateikti reikiami dokumentai iš VĮ Registrų centro apie parduodamą turtą, žemės sklypo planas, su privalomais antspaudais, duomenys, jog parduodamas turtas tikrai priklauso pardavėjui, parduodamo turto savininko įgaliojimas turtą parduoti, duomenys apie sandorio dalyvių šeiminę padėtį; atsakovė iš Centrinės hipotekos įstaigos gavo ir patikrino duomenis apie turto apribojimus ar apsunkinimus; patikrino įgaliotinio asmens tapatybę; apie sudarytą didelės vertės sandorį informavo tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, tiek VĮ Registrų centrą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovė, tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, pažeidusi notaro veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negalimas civilinės atsakomybės jai taikymas.
  7. Teismas, remdamasis CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovai pripažino, jog apie savo teisių pažeidimą jie suprato įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo

    82011 m. liepos 4 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, t. y. 2012 m. balandžio 13 d., padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina būtent nuo 2012 m. balandžio 13 d. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovai, ieškinį pareiškę 2015 m. sausio 27 d., sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų, atsakovės ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ apeliacinius skundus, 2016 m. spalio 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškovų ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovams iš atsakovės 46 339,20 Eur žalos ir 695,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovų valstybei 2780 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovės valstybei 695 Eur žyminio mokesčio; priteisė trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ iš ieškovų po 2626,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovų valstybei 3,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; priteisė iš atsakovės valstybei 12,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
  9. Kolegija, remdamasi Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 2 dalimi, CK 6.246–6.249 straipsniais, 6.263 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad, sprendžiant notaro atsakomybės klausimą, notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala, o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės), atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas, padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisideda prie žalos atsiradimo.
  10. Įvertinusi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-303/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-137/2012, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2013 m. spalio 14 d. nutarime nustatytas aplinkybes, notaro profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad teisės aktai neįpareigojo atsakovės tikrinti G. V. M. parašo 2003 m. spalio 10 d. įgaliojime, lyginti jį su kitais jo parašais, esančiais dokumentuose, pateiktuose atsakovei sandorio sudarymo dieną, tačiau tai neatleido atsakovės nuo pareigos sudarant sandorį tikrinti pateiktus dokumentus ypač atidžiai. Kolegija pažymėjo, kad nors G. V. M. parašai dokumentuose galėjo keistis, tačiau žemės sklypo plane ir G. V. M. paso kopijoje buvo vienodi G. V. M. parašai, nors ir pasirašyti skirtingais laikotarpiais. 2003 m. spalio 10 d. įgaliojime eilutėje „Įgaliotojas“ įrašytas rankraštinis įrašas „G. V. M.“ akivaizdžiai skyrėsi nuo G. V. M. paso kopijoje įrašyto rankraštinio įrašo „G. V. M.“. Be to, suklastotame G. V. M. ištuokos liudijime matyti, kad ant jo yra žyma AC No 005583 (klaidingai nurodyta santrumpa, turi būti AC Nr. 005583).
  11. Vertindama nurodytas aplinkybes, kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovei 2008 m. rugsėjo 5 d. tvirtinant sandorį buvo pateikti net du netikri dokumentai, patvirtinti tiek G. V. M., tiek notarių V. S.-M. ir G. P. netikrais parašais bei antspaudais, ant ištuokos liudijimo klaidingai nurodyta numerio santrumpa. Į nė vieną iš šių dokumentų trūkumų atsakovė, tvirtindama sandorį, neatkreipė dėmesio. Nurodytų aplinkybių visuma leido kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovė sudarant 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį neįgyvendino Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos – užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės veiksmai nėra kalti.
  12. Kolegijos vertinimu, atsakovė, atlikdama savo pareigas, sudarant sandorį privalėjo atidžiai tikrinti sandorio šalių pateiktus dokumentus, nepriklausomai nuo VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmų ir jų pagal suklastotą įgaliojimą išduotų dokumentų gavimo.
  13. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ji patvirtino tik vienintelę sutartį, pagal kurią G. V. M. priklausantis nekilnojamasis turtas 2008 m. rugsėjo 5 d. buvo perleistas J. L., todėl aplinkybė, jog šio sandorio pagrindu vėliau buvo perleidžiamas G. V. M. priklausantis nekilnojamasis turtas, yra pernelyg teisiškai nutolusi, kad būtų galima pripažinti, jog tai tiesiogiai sukėlė ieškovams žalingus padarinius ar sukūrė sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Kolegijos vertinimu, būtent atsakovės pagal suklastotus 2008 m. rugsėjo 5 d. dokumentus patvirtintas sandoris sudarė sąlygas nusikalstamu būdu įgytą turtą – G. V. M. žemės sklypą su pastatu – įteisinti UAB „Liepų kalnas“ vardu ir jį legalizuoti. Kolegija pažymėjo, kad tokia išvada padaryta ir baudžiamojoje byloje.
  14. Konstatavusi, kad atsakovė, patvirtindama pirkimo–pardavimo sutartį, nepaisydama to, jog buvo pateikti suklastoti dokumentai, nesilaikė jai, kaip profesionalei, keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl atsakovės kaltės (Notariato įstatymo 2, 16 straipsniai, CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
  15. Kolegija taip pat sprendė, kad netinkamas atsakovės profesinės pareigos įvykdymas, sukėlęs žalingus padarinius, yra profesinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Dėl šios priežasties kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovams iš atsakovės 46 339,20 Eur žalos atlyginimo (CK 6.249 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovai pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei, neeliminuoja draudiko pareigos, priklausomai nuo draudimo sutarties sąlygų, suteikti atsakovei draudimo apsaugą.
  16. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2012 m. balandžio 13 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad 2009 m. sausio 12 d. ieškovai Vilniaus miesto 24-ajame notaro biure sudarė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Liepų kalnas“ už 800 000 Lt (231 696,01 Eur) pardavė ieškovams 0,2000 ha žemės sklypą, suteikė ieškovams pagrindą manyti, kad jie savo vardu teisėtai įgijo turtą, o ne kad buvo pažeistos jų teisės. Tai, kad 2009 m. ieškovai pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kolegijos vertinimu, nepatvirtina fakto, kad jie žinojo apie savo teisių pažeidimą, nesant nustatytiems kaltiems asmenims baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gruodžio 2 d. ieškovai pareiškė civilinį ieškinį, tačiau jame nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir negali pateikti išsamaus civilinio ieškinio, be to, jiems trūksta duomenų apie įtariamuosius, kurie turėtų būti civiliniai atsakovai pagal ieškovų ieškinį. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažintų nukentėjusiaisiais ieškovų civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovai neturėjo galimybės ginti savo pažeistų teisių, kadangi iki nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo nustatyta, kam turi būti pareikštas civilinis ieškinys ir kas atsakingas už neteisėtų padarinių kilimą.
  17. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad tenkinta 20 proc. ieškovų reikalavimų, kolegija atitinkamai perskirstė ir perskaičiavo šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžius.

9III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas priteistos žalos dydis, priteistos procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir priteisti ieškovams iš atsakovės 231 696,01 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir visų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovės profesinės veiklos pažeidimus ir taikė jai civilinę atsakomybę, nustatęs civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Skundžiamo sprendimo dalis, kuria nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšis tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, yra tinkamai motyvuota. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktus, visiškai nemotyvuotai priteisė ieškovams tik 1/5 dalį jų patirtos žalos ir netenkino prašymo priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu žalos dydis buvo sumažintas ir kokie kriterijai lėmė žalos dydžio nustatymą. Remiantis CPK 263, 270, 331 straipsniais, teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymo pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 360 straipsnį, teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumas pripažįstamas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai; jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; kt.).
    2. Teismas, nemotyvuotai sumažindamas ieškovams priteistinos žalos dydį, pažeidė CK 6.263 straipsnio 2 dalį, kuri imperatyviai nustato, jog padarytą žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į žalos, kaip neteisėtų atsakovės veiksmų rezultato, dydį, kuris pasireiškė ieškovų turtiniais praradimais, todėl atsakovei, kaip asmeniui, kuris savo neteisėtais veiksmais pažeidė kitų asmenų turtinius interesus, atsirado prievolė atlyginti padarytą žalą, t. y. visiškai grąžinti tai, ko neteko ieškovai. Ieškovai dėl atsakovės nerūpestingumo, nekompetencijos, leidžiant sudaryti sandorį nedalyvaujant tikrajam turto savininkui, patvirtinant sandorį pagal suklastotus dokumentus, nepastebėjus, kad net 3 parašai neatitinka tikrųjų, prarado 231 696,01 Eur ir neįgijo žemės sklypo su gyvenamuoju pastatu, nes įrodyta, kad buvo veikta nusikalstamai ir nekilnojamasis turtas liko teisėtam jo savininkui G. V. M.. Remiantis Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais analogiškose bylose, nebuvo pagrindo mažinti ieškovų patirtos ir jiems priteistinos žalos dydžio, nes pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas; civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum); vadovaujantis civilinės atsakomybės principu – visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).
    3. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, netinkamai įvertino ieškovų patirtos žalos dydį, todėl nepagrįstai priteisė jiems tik dalį patirtos žalos. Taip teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įtvirtintas CPK 176, 177, 178, 185 straipsniuose, ir kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
    4. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį ne visada tinkamai užtikrina bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyrą, ypač tada, kai ieškovų pradinė turtinių reikalavimų suma buvo labai didelė, palyginti su suma, kuri buvo priteista. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo priteisti patirtų nuostolių atlyginimą, o ne atlyginti neturtinę žalą ar būsimus nuostolius. Dėl šios priežasties teismas, neatsižvelgdamas į šią aplinkybę ir priteisdamas iš ieškovų itin didelę bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, pažeidė teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismas privalėjos taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir sumažinti ieškovams tenkančią išlaidų dalį. Šiuo atveju būtent ieškovai yra patyrę nuostolių dėl ilgai besitęsiančio teismo proceso. Ieškovai ne tik prarado pinigus, bet neįgijo ir nekilnojamojo turto. Jie veikė sąžiningai – teisėtais būdais siekia patirtų nuostolių atlyginimo. Todėl nesuprantama teismo pozicija, kad ieškovai turi sumokėti trečiajam asmeniui – atsakovės draudimo bendrovei – 5253,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad net nebuvo svarstomas bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumas pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
  2. Atsakovė ir trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovų skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasacinis skundas yra nepagrįstas, išskyrus tą jo dalį, kurioje atsakovės ir ieškovų kasacinių skundų argumentai sutampa, t. y. dalį, kurioje teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas, visiškai nemotyvuodamas sprendimo dalies dėl priteistinos žalos fakto ir jos dydžio nustatymo, padarė proceso teisės pažeidimą, kuris pripažintinas absoliučiu apeliacinės instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 360 straipsnis).
    2. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus ir priteisti jiems iš atsakovės žalos atlyginimą, net ir sumažinęs priteistos žalos dydį; vien tariamas atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės nustatymas nesudaro pakankamo pagrindo priteisti visos ieškovų prašomos žalos atlyginimą; byloje nenustatytas teisinis pagrindas taikyti atsakovei dalinę atsakomybę.
    3. Nors atsakovė tam tikra prasme (visiškai formaliai) prisidėjo prie žalos ieškovams atsiradimo, nes patvirtino ginčo sandorį, tačiau minėtas prisidėjimas nebuvo neteisėtas, kadangi atsakovė tik vykdė jai teisės aktų pavestas pareigas ir jokių pažeidimų neatliko. Tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, joks konkretus teisės aktų, išskyrus formalus Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, pažeidimas apeliacinės instancijos teismo sprendime taip ir nebuvo įvardytas.
    4. Tuo atveju, jeigu kasacinis teismas vis dėlto sutiktų su visomis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis (su kuo atsakovė nesutinka), įskaitant ir ta, kuri yra absoliučiai be motyvų, jog šioje byloje yra galimai taikytina dalinė atsakomybė ir iš atsakovės priteistinas net 20 proc. dydį siekiantis žalos atlyginimas nuo bendros ieškovų reikalavimo sumos, tai tokiu atveju nebūtų pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovų kasacinio skundo argumentus, jog, apeliacinės instancijos teismui nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus ir kaltę, iš jos turėjo būti priteistas visiškas žalos atlyginimas (100 proc.), o to nepadarius buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Tikėtinas dalinės atsakomybės pritaikymas nagrinėjamu atveju, atsiribojant nuo to fakto, jog atsakovei iš viso negali būti taikyta deliktinė civilinė atsakomybė, nėra laikytinas visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo pažeidimu. Jeigu konkrečiu atveju yra taikoma dalinė civilinė atsakomybė ir priteisiama konkreti suma žalos atlyginimui, tai ta konkreti suma yra skirta žalai visiškai atlyginti tokia apimtimi, kuria tas konkretus asmuo yra pagrįstai pripažintas kaltu.
    5. Kasaciniame skunde nepateikta jokių teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto CPK 176, 177, 178, 185 straipsnių pažeidimo.
    6. Teismas, nors ir nepagrįstai, tačiau tenkino 20 proc. ieškovų pareikštų reikalavimų, atitinkamai 80 proc. jų atmetė. Atsižvelgdamas į tai, teismas paskirstė byloje dalyvaujančių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovams priteisė iš atsakovės 20 proc. visų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o iš ieškovų, atitinkamai, priteistas trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, kuris dalyvavo atsakovės pusėje, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė savarankiško reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje nebuvo pareiškusi, nes jos bylinėjimosi išlaidas pagal galiojančio civilinės atsakomybės draudimo poliso sąlygas visiškai dengė jos profesinės civilinės atsakomybės draudikas „AIG Europe Limited (Finland Branch)“. Draudiko pareikštas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apėmė ne tik trečiojo asmens, bet visų pirma atsakovės atstovavimo išlaidas, ir tai teismams pateiktuose bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose tinkamai atsispindėjo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovams nėra suprantama (ar nenori būti suprasta), kodėl iš jų trečiajam asmeniui buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, nėra pagrindas pripažinti, jog jos buvo priteistos nepagrįstai. Aplinkybė, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl trečiajam asmeniui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikties Rekomendacijose nustatytiems maksimaliems leistiniems priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžiams, savaime nereiškia, jog priteistos sumos yra per didelės ar nepagrįstos. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta teisinio pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį.
  3. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš dalies pakeisti šio sprendimo motyvuojamąją dalį, kuria netenkintas atsakovės ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ prašymas ieškovų reikalavimams taikyti ieškinio senatį, ir pripažinti, kad ieškovai ieškinį pareiškė praleidę ieškinio senaties terminą, todėl jų ieškinys atmestinas ir dėl šios priežasties; atgręžti apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą ir įpareigoti ieškovus grąžinti atsakovei bei trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ pagal prašomą panaikinti sprendimą gautas sumas, t. y. atitinkamai po 145 Eur ir po 20 745,25 Eur; priteisti iš ieškovų atsakovei ir trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ visų jų pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, pažeisdami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir ieškinio senaties termino pradžios nustatymo momentą, ir nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotų šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016; kt.), nepagrįstai sprendė, kad ieškovams apie jų teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2012 m. balandžio 13 d., t. y. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi nepraleidę sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino. Byloje esantys rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovų teisės pažeidimas (objektyvusis momentas) atsirado dar 2009 m. sausio 12 d., kai jie Vilniaus miesto 24-ajame notaro biure sudarė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjo paskutinę dalį iš mokėtinos pagal sandorį sumos, o jų sužinojimas arba turėjimas sužinoti apie jų tariamai pažeistas teises (subjektyvusis momentas) įvyko (arba turėjo įvykti) dar 2009 m. gegužės 13–18 dienomis, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos ieškovų apklausos ir surašyti liudytojų apklausos protokolai. Nuosprendžio įsiteisėjimas baudžiamojoje byloje neturėjo jokios reikšmės ir įtakos ieškovų teisei reikšti savarankiškus reikalavimus net ir atsakovei dėl žalos atlyginimo, jei jie manė, kad būtent ji yra atsakinga už žalos jiems atsiradimą. Minėtu nuosprendžiu atsakovė nebuvo nuteista už kokias nors nusikalstamas veikas, nebuvo konstatuota, kad ji yra atsakinga už ieškovams kilusius neteisėtus padarinius. Net aplinkybė, kad dėl atsakovės buvo pradėtas ir vykdomas atskiras ikiteisminis tyrimas, niekaip nevaržė ieškovų teisės pareikšti savarankiško ieškinio civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo, manant, jog žala buvo patirta dėl atsakovės galimai neteisėtų veiksmų. Būtent minėtų apklausų metu ieškovams tapo žinomos aplinkybės, kad jie įsigijo turtą iš juridinio asmens, kuris niekada nebuvo teisėtas šio turto savininkas, o tai pagrįstai turėjo leisti jiems suprasti, jog jų civilinės teisės yra pažeistos. Be to, civilinį ieškinį ieškovai pareiškė 2009 m. gruodžio 14 d. dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui, todėl nuo šios datos jie jau neabejotinai suvokė apie savo teisių pažeidimą.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003), nepagrįstai konstatavo, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma leido padaryti išvadą, kad atsakovė sandorio sudarymo metu neįgyvendino notarui įstatymo nustatytos pareigos užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, t. y. neužkardė organizuotos grupės daromo nusikaltimo. Teismas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieną iš notarų vykdomų funkcijų tikslų – užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių, – nepagrįstai aiškino plečiamai, t. y. notarų atsakomybę išplėsdamas iki objektyviosios atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės ir nesusiedamas jos su konkrečiais teisės aktų pažeidimais. Jeigu sutiktume su teismo pateiktu aiškinimu, tai tektų pripažinti, jog kiekvienu atveju, kai yra nustatomas (konstatuojamas) neteisėto sandorio sudarymo faktas, nepriklausomai nuo priežasčių, notaras per se (pats savaime) bus laikomas atsakingu dėl tokio sandorio sudarymo atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar jis dėl to yra kaltas. Aplinkybė, kad atsakovė patvirtino sandorį, kurio pagrindu G. V. M. nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus buvo perleista tretiesiems asmenims, dėl ko vėliau ieškovai ir patyrė žalos, buvo tik prielaida svarstyti, jog atsakovė, tvirtindama nurodytą sandorį, atliko ne viską. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė konkrečiu atveju atliko viską, ko buvo pagrįsta ir protinga iš jos reikalauti, todėl jos deliktinė atsakomybė nėra galima dėl kaltės paneigimo. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, atsakovė iki šios dienos jokiu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinta padariusi kokią nors veiką, kuri turėtų nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be kita ko, nė viename iš teismo ar ikiteisminį tyrimą organizavusių pareigūnų procesiniame sprendime nėra konstatuota ir įrodyta tai, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus kitokios, ne baudžiamosios, teisinės atsakomybės taikymo prasme. O atsakovei pateiktų dokumentų klastojimo faktas nebuvo akivaizdus, be specialaus tyrimo jo negalima buvo nustatyti ir jis nustatytas buvo tik baudžiamojoje byloje. Notaras neprivalo atlikti sandorį sudarančių asmenų parašų tyrimo, t. y. tikrinti parašų autentiškumo. Tokius veiksmus notaras privalo atlikti tik Notariato įstatymo 26 straipsnio 5 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies nustatytais atvejais.
    3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš dalies tenkindamas ieškovų pareikštą ieškinį, galimai taikė dalinę atsakovės civilinę atsakomybę, kurios pagrindu atsakomybę už žalą paskirstė tarp atsakovės ir baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistų asmenų apgaule užvaldant G. V. M. nekilnojamąjį turtą. Tačiau skundžiamame sprendime nėra visiškai jokių motyvų ir argumentų dėl ieškinio tenkinimo iš dalies ir būtent tokia dalimi, dėl dalinės atsakomybės taikymo, kokiomis proporcijomis ir tarp kokių asmenų yra paskirstoma žala, kodėl ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir kodėl kita jo dalis atmesta, kodėl dalies ieškinio atmetimo argumentai ir motyvai netaikytini visam ieškiniui bei kiti aktualūs klausimai (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

      11Apeliacinės instancijos teismui sprendime neišdėsčius jį pagrindžiančių motyvų, darytina išvada, jog yra pagrindas pripažinti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 360 straipsnis).

    4. Tuo atveju, jei atsakovės kasacinis skundas bus tenkintas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintas, o ieškovų ieškinys atmestas, atsakovei ir jos profesinės civilinės atsakomybės draudikui trečiajam asmeniui „AIG Europe Limited (Finland Branch)“, remiantis CPK 760 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovų turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal šį prašomą panaikinti teismo sprendimą jų sumokėta ieškovams (CPK 762 straipsnio 1 dalis).
  4. Trečiasis asmuo „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ pareiškimu prisidėjo prie atsakovės kasacinio skundo.
  5. Ieškovai atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismai tinkamai, nepažeisdami materialiosios teisės normų, nustatė ieškinio senaties termino pradžią, ji skaičiuotina nuo nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo, t. y. 2012 m. balandžio 3 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad 2009 m. ieškovai pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, nepatvirtina fakto, jog jie žinojo apie savo teisių pažeidimą, nesant nustatytų kaltų asmenų baudžiamojoje byloje. Ieškinio senaties termino pradžia negali būti skaičiuojama nuo ieškovų apklausų momento, nes ieškovams ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo aišku, kieno atlikti veiksmai sukėlė jiems neigiamus padarinius. Būtent Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendyje, įsiteisėjusiame 2012 m. balandžio 3 d., konstatuota, kad atsakovės veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie atsakovės nusikalstamus veiksmus informavo prokuratūrą, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes buvo suėję baudžiamosios senaties terminai.
    2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, patvirtindama pirkimo–pardavimo sutartį, nepaisant to, kad buvo pateikti suklastoti dokumentai, nesilaikė jai, kaip profesionalei, keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl jos kaltės (Notariato įstatymo 2, 16 straipsniai, CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
    3. Kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimų dalyje dėl nemotyvuotai ieškovams priteistos žalos dydžio sumažinimo yra pagrįsti.
  6. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo

  1. Remiantis CK 1.124 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.125 straipsnio, įtvirtinančio ieškinio senaties terminus, 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
  2. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; 2 dalyje – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
  3. Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
  4. Taigi, ieškinio senaties terminą ir šio termino pasibaigimo teisinius padarinius – ieškinio atmetimą – teismas taiko tik esant kitos šalies prašymui. Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Tai nustatyti įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.
  5. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).
  6. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 24 punktą). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, todėl tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  7. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  8. Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį dėl žalos, padarytos notarės (atsakovės) veiksmais (neveikimu), atlyginimo. Šiam reikalavimui, kaip minėta, remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, be kita ko, nurodė, kad ieškovai praleido minėtą sutrumpintą ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti šio termino praleidimo teisinius padarinius – ieškinį atmesti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovams apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, t. y. 2012 m. balandžio 13 d., todėl į teismą kreipdamiesi 2015 m. sausio 22 d. jie ieškinio senaties termino nepraleido. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismų išvada.
  9. Atsakovė, nesutikdama su minėta teismu išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ieškovai apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2009 m. gegužės 13–18 dienomis, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos jų apklausos, arba vėliausiai 2009 m. gruodžio 14 d., kai jie ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo stadijos tikslas yra nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir asmenis, įvykdžiusius nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo aišku, ar ieškovams žala iš tikrųjų buvo padaryta, kokio dydžio žala jiems padaryta, kokie asmenys buvo atsakingi dėl šios žalos padarymo, koks konkretus sandoris sukėlė ieškovams neigiamus padarinius, kas yra teisėtas turto, ieškovų įgyto 2009 m. sausio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, savininkas ir kam šis turtas atiteks (bus grąžintas). Tik Vilniaus apygardos teismui priėmus 2011 m. liepos 7 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetus nuteistųjų apeliacinius skundus, tapo aiškios visos tiek 2008 m. rugsėjo 5 d., tiek 2009 m. sausio 12 d. pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo aplinkybės, buvo nustatyti ir nuteisti nusikalstamos organizuotos grupės nariai, tapo aiškios dokumentų, pateiktų notarei tvirtinant 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį, klastojimo aplinkybės, o turtas, ieškovų įgytas 2009 m. sausio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, buvo grąžintas teisėtam jo savininkui, t. y. ieškovai neteko tiek nekilnojamojo turto, tiek už jį sumokėtų lėšų.
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 31–37 punktuose nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, įvertinusi ieškovų teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą (keli nusikalstamos organizuotos grupės nariai, pasiskirstę vaidmenimis ir atlikdami atskiras užduotis, įvykdė keletą nusikalstamų veikų, kurioms nustatyti buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla), sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir ieškinio senaties termino pradžią, todėl padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog ieškovai, pareikšdami nagrinėjamą ieškinį, sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

15Dėl notaro profesinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

  1. Notariato įstatymo (tiek redakcijos, galiojusios tvirtinant 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.
  2. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, notaras atsako Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą; už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.
  3. Remiantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.
  4. Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu sandorį sudaro atstovas, patikrinami jo įgaliojimai. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas.
  5. Pagal Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.
  6. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės, išaiškinta, kad konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė-teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  7. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai) (žr. ten pat).
  8. Nagrinėjamu atveju ieškovai jiems padarytą žalą kildina iš D. Č. ir J. L. 2008 m. rugsėjo 5 d. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio, kuriuo neteisėtai buvo parduotas G. V. M. priklausantis nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, ir kurį patvirtino atsakovė (notarė). Teismų nustatyta ir ginčo dėl to byloje nėra, kad tvirtinant šį sandorį atsakovei buvo pateiktas suklastotas G. V. M. įgaliojimas D. Č. parduoti turtą ir suklastota G. V. M. ištuokos liudijimo kopija.
  9. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, padarė išvadą, kad prieš tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį ji, atidžiai nepatikrinusi jai pateiktų dokumentų, jų rekvizitų ir juose esančių parašų (suklastotame ištuokos liudijimo kopijoje buvo netinkamai nurodytas dokumento numeris, ant įgaliojimo esantis įgaliotojo parašas skyrėsi nuo jo parašų, esančių kitose dokumentuose), neatkreipusi dėmesio nė į vieną minėtų dokumentų trūkumų, neįgyvendino Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos – užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.
  10. Atsakovė, nesutikdama su šia teismo išvada, kasaciniame skunde teigia, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai plečiamai išaiškinta Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta notaro pareiga; tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį ji atliko viską, ko buvo pagrįsta ir protinga iš jos reikalauti, o pateiktų dokumentų ir parašų klastojimo faktas nebuvo akivaizdus, be specialaus tyrimo jo negalima buvo nustatyti. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais.
  11. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog notaro veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad notarui taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat pagal tai, ar jis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą, minėta, jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).
  12. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 41–45 punktuose nurodytomis teisės normomis, nenukrypdama nuo šios nutarties 46, 51 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgdama į notarui, kaip profesionalui, keliamus aukštesnius atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovė, tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. sandorį, padarė ne viską, ko iš jos pagal teisės aktų reikalavimus buvo galima tikėtis. Nors atsakovei pateiktų dokumentų klastojimo faktas nustatytas tik atlikus specialųjį tyrimą, tačiau minėtuose dokumentuose esantys akivaizdūs trūkumai (netinkami rekvizitai, parašai, neatitinkantys kituose dokumentuose esančių) privalėjo sukelti atsakovei pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų tikrumo, o kilus abejonių, ji privalėjo atsisakyti tvirtinti tokį sandorį (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, tvirtindama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ypač atsižvelgdama į tai, kad turto savininkas nedalyvavo sudarant sandorį, privalėjo įsitikinti sandorį sudarančių asmenų tapatybe ir jų parašų tikrumu, t. y ne tik atidžiai apžiūrėti parašus, esančius asmens dokumentuose ir įgaliojime, bet ir juos palyginti su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Tokie atsakovei, kaip notarei, keliami būtino dėmesingumo reikalavimai atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2007.
  13. Taigi atsakovė, netinkamai įvykdydama Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, t. y. atidžiai nepatikrinusi jai pateiktų dokumentų, juose esančių rekvizitų ir parašų, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai užtikrino ieškovų teises, dėl ko jiems atsirado žala – turto (pinigų, nekilnojamojo turto) netekimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).
  14. Minėta, pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmais padarytą žalą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).
  15. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad atsakovė, prieš tvirtindama 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atidžiai nepatikrinusi jai pateiktų dokumentų, nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės kaltės (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Priešingi atsakovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas sprendė dėl jos atsakomybės be kaltės, yra teisiškai nepagrįsti.
  16. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovės 2008 m. rugsėjo 5 d. patvirtintas sandoris sudarė sąlygas nusikalstamu būdu įgytą G. V. M. priklausantį turtą įteisinti UAB „Liepų kalnas“ vardu, o vėliau 2009 m. sausio 12 d. šį turtą parduoti ieškovams; ieškovai pagal 2009 m. sausio 12 d. sandorį visiškai atsiskaitė, tačiau nekilnojamojo turto neįgijo, nes šis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžiu grąžintas teisėtam jo savininkui G. V. M.. Taigi, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, atsakovės kalti neteisėti veiksmai sukėlė ieškovams žalingus padarinius (sukūrė sąlygas tokiems padariniams atsirasti) – turto netekimą.
  17. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių notaro profesinę civilinę atsakomybę, ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, tinkamai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę ir priežastinį ryšį su ieškovams kilusiais padariniais.

16Dėl absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų)

  1. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
  2. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra svarbi, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  3. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Tiek ieškovai, tiek atsakovė kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovams priteistinos žalos dydį, savo sprendimo visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, sutinka su šiais kasacinių skundų argumentais.
  6. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies 32 punkte nurodė, kad ieškovų ieškinys tenkintinas iš dalies ir jiems priteistina 46 339,20 Eur žalos atlyginimo. Tačiau teismas visiškai neargumentavo, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių buvo sumažintas ieškovų šioje byloje įrodinėjamos 231 696,01 Eur žalos dydis, teismas visiškai neišdėstė tokios savo pozicijos (atlygintinos žalos dydžio mažinimo) motyvų. Iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis ir į kokias aplinkybes atsižvelgiant buvo nustatytas priteistinos žalos dydis.
  7. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovams priteistinos žalos dydį, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 24,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

19Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai