Byla 2A-539/2014
Dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo N. P. D. R

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1319-567/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AVSC Group“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo N. P. D. R..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.

5Ieškovas prašė priteisti 649 851,80 Lt, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 14 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Atsakovas buvo ieškovo vadovas ir akcininkas nuo įmonės įsteigimo dienos 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas ieškovo bankroto administratoriui 2010 m. spalio 20 d. atidavė tik dalį dokumentų, tačiau nebuvo perduotas balansas, kreditorių, debitorių sąrašai, įmonei priklausantis turtas. Bankroto administratorius išsireikalavo iš UAB „Apskaitos garantas“ vestą įmonės buhalterinę programą. Iš paskutinio 2010 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad atsakovas yra pasisavinęs ir negrąžinęs įmonei pagal avansines apyskaitas 579 651,80 Lt sumą, o atsakovo susidariusią skolą pagrindžia išrašas iš didžiosios knygos. Bankroto administratorius taip pat nustatė, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už susidariusią buhalterinės kasos skolą, kuri pagal balanso duomenis siekia 70 200 Lt. Atsakovo, veikusio kaip įmonės vadovo, civilinė atsakomybė yra deliktinio pobūdžio. Vadovas yra atsakingas už negautas iš įmonės debitorių skolas, nes nesiėmė jokių veiksmų dėl skolų išieškojimo (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 6 d.). Nesant jokių ūkinės operacijas pagrindžiančių dokumentų ir duomenų, laikytina, kad piniginės lėšos, esančios atsakovo dispozicijoje, turėjo būti perduotos bankroto administratoriui. Bankrutuojančiai įmonei pareikšti kreditoriniai reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto, piniginių lėšų. Todėl ieškovui ir jo kreditoriams yra padaryta 649 851,80 Lt žala (CK 2.82 str., 6.246 str. - 6.249 str., 6.251 str., 6.263 str., CPK 144 str., 145 str. 1 d., 1 p., 3 p., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p., 11 str. 3 d., 14 str., Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 2 d., 19 str. 8 d., 37 str. 1 d.).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovo ieškovui 649 851,80 Lt, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 124,64 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 10 499 Lt žyminio mokesčio ir 49,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Nustatė, kad 2009 m. spalio 1 d. UAB „AVSC Group“, A. Z. ir N. P. D. R. sudarė paskolos sutartį dėl 190 000 eurų, pagal kurią UAB „AVSC Group“ pervedė 190 000 eurų A. Z., o pastarasis šią sumą pervedė trečiojo asmens N. P. D. R. naudai. Atsakovas žinojo, jog ši paskolos sutartis yra neužtikrinta jokiomis garantijomis, turto hipoteka ar įkeitimu, toks sandoris, sumokėjus trečiajam asmeniui pinigus grynais be užtikrinimo priemonių, padidins ieškovo įmonės nemokumą, nes atsakovui kaip įmonės vadovui turėjo būti žinoma, kad įmonė turi finansinių sunkumų, nevykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Sprendė, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas negrąžino 649 851,80 Lt, sumos, o aplinkybės, kad 2012 m. sausio 24 d. raštu trečiasis asmuo N. P. D. R. patvirtino esąs skolingas ieškovui pagal paskolos sutartį, nepanaikina atsakovo asmeninės atsakomybės ir prievolės grąžinti ieškovo įmonei ieškiniu prašomą pinigų sumą, nes pagal 2009 m. spalio 1 d. įmonės, atsakovo ir N. P. D. R. sudarytą trišalę paskolos sutartį 190 000 eurų iš ieškovo įmonės gavo pats atsakovas, kuris tik po jų gavimo atliko pinigų perdavimą trečiojo asmens N. P. D. R. naudai. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių bankroto administratoriaus pateiktą balansą 2010 m. gruodžio 31 d., kuris patvirtina, kad atsakovas yra negrąžinęs įmonei pagal avansines apyskaitas 579 651,80 Lt. Atsakovo susidariusią skolą pagrindžia išrašas iš didžiosios knygos. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už susidariusią buhalterinės kasos skolą, kuri pagal balanso duomenis yra 70 200 Lt, nes atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškinio sumos paskaičiavimą. Teismas nenustatė pagrindų atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistos žalos dydį. Žalos dydis savaime nesudaro pagrindo mažinti jį dėl galimų neigiamų pasekmių atsakovui. Atmetė ieškovo prašymą pripažinti 2009 m. spalio 1 d. paskolos sutartį suklastota ir kreiptis į prokuratūrą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. klastojimo ir sukčiavimo, nes nebuvo pateikti galimo klastojimo įrodymai.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovas A. Z. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti visiškai. Nurodo tokius argumentus.

101. Teismas, remdamasis ieškovo į bylą pateiktais finansiniais dokumentais, rėmėsi su byla nesusijusiais (CPK 180 str.) ir neleistinais (CPK 177 str. 2 d. ir 3 d.) įrodymais, kurie negalėjo būti vertinami ir jais grindžiamas sprendimas. 2010 m. gruodžio 31 d. sudarytas balansas ir išrašai už 2008 m. sausio 1 d.- 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį neatitinka jiems keliamų reikalavimų, nes dokumentai nėra pasirašyti įgalioto asmens ir jie nėra pilnos sudėties, neatsipindi visos informacijos (pateikta tik pusė balanso).

112. Teismas, pripažindamas ieškovą tinkamai pagrindus žalos faktą, faktiškai rėmėsi prielaidomis (CPK 263 str. 2 d.), pažeidė įrodymų vertinimo (CPK 185 str.), įrodinėjimo naštos paskirstymo (CPK 178 str.) taisykles bei CK 6.116 straipsnio ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovas neįrodė žalos fakto. Apeliantas buvo įpareigotas įrodyti aplinkybes, kurių buvimo faktą apeliantas neigė ir kurio ieškovas, privalėjęs įrodyti žalą, nepagrindė (CPK 178 str.).

123. Apelianto ir ieškovo nesaisto jokie prievoliniai teisiniai santykiai, susiję su pareiga apeliantui grąžinti ginčo pinigines lėšas. Tarp proceso dalyvių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri aiškiai įtvirtino nuotatas dėl ieškovo sutikimo perkelti apelianto skolą trečiajam asmeniui. Ši sutartis nenuginčyta ir yra galiojanti. Tai reiškia, kad šiuo metu apeliantas nėra ir negali būti laikomas turinčiu įsipareigojimą ieškovui, o ieškovas - reikalavimo teisę į apeliantą (CK 6.116 str.).

134. Žalos faktas dar nėra įvykęs, nes byloje nėra pateikto nė vieno įrodymo, kad ieškovas neturi jokių galimybių susigrąžinti piniginių lėšų iš trečiojo asmens. Tai reiškia, kad ieškovas yra įgijęs reikalavimo teises į du asmenis tais pačiais pagrindais.

145. Paskolos sutarties neteisėtumas nėra įrodytas ir konstatuotas, todėl nėra galimybės konstatuoti ir apelianto neteisėtų veiksmų sudarant paskolos sutartį fakto (CK 6.246 str.).

15Ieškovas BUAB „AVSC Group“ atsiliepimu į apelianto skundą prašo atmesti apelianto skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo tokius argumentus.

161. Ieškovas kartu su savo procesiniais dokumentais pateikė visus turimus įrodymus šioje byloje, kuriais teismas, priimdamas sprendimą, visiškai pagrįstai rėmėsi. Kadangi atsakovas nepateikė bankroto administratoriui įmonės finansinių dokumentų, ieškovas rėmėsi paskutiniais UAB „Apskaitos garantas“ vestos apskaitos buhalteriniais duomenimis, kurie laikytini tinkamais įrodymais nagrinėjamoje byloje.

172. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateikto balanso duomenis, be to, apeliantas neginčijo aplinkybės, kad gavo iš ieškovo 649 851,80 Lt.

183. Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl skolos perkėlimo sutarties nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Tarp proceso šalių skolos perkėlimo sutartis nebuvo sudaryta, juo labiau, kad ieškovas kaip kreditorius jokio savo sutikimo šiuo klausimu nedavė. Be to, pagal CK 6.118 straipsnį skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė.

194. Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais, t.y. pasisavinęs ir negrąžinęs įmonei pagal avansines apyskaitas 579 651,80 Lt sumos bei 70 200 Lt buhalterinės skolos, padarė žalą.

205. Apeliantas, būdamas ieškovo vadovas, žinojo, kad 2009 m. spalio 1 d. paskolos sutartis dėl 190 000 eurų, niekaip jos neužtikrinus, padidins ieškovo nemokumą ir sumažins jo galimybes visiškai ar iš dalies patenkinti kreditorių reikalvimus.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23Byloje nustatyta, kad apeliantas nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovo vadovas. Pagal ieškovo administratoriaus pateiktą 2010 m. gruodžio 31 d. balansą bei didžiąją knygą apeliantas yra negrąžinęs įmonei pagal avansines apyskaitas 579 651,80 Lt sumos bei neperdavęs bankroto administratoriui įmonės kasoje buvusių 70 200 Lt. Todėl prašė šias sumas priteisti, pirmosios instancijos teismas iš apelianto ieškovui priteisė 649 851,80 Lt. Apeliantas su tuo nesutinka.

24Apeliacinis skundas netenkintinas.

25Dėl apeliacinio skundo II. 2.1 punkto argumentų

26Minėta, kad 649 851,80 Lt žala ieškovui grindžiama 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis bei įmonės didžiąja knyga. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi su byla nesusijusiais ir neleistinais įrodymais (CPK 177 str. 2, 3 d. d., 180 str.). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

27Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-47/2012; kt.).

28Sutiktina su apeliantu, kad tiek aptariamas balansas, tiek didžioji knyga (t. 1, b.l. 17, 18-22) gauti iš įmonės buhalterinės programos ir nėra pasirašyti įmonės vadovo, jie taip pat nėra pirminiai apskaitos dokumentai. Todėl jų įrodomoji reikšmė gali būti netapati įmonės vadovo pasirašytiems pirminiams apskaitos dokumentams. Tačiau tai savaime nereiškia, kad jie apskritai neturi jokios įrodomosios galios ar nagrinėjamu atveju nesusiję su byla arba nepriimtini leistinumo prasme dėl to, kad byloje nagrinėjamos aplinkybės turėtų būti nustatytos vien tik pirminių apskaitos dokumentų, tinkamai pasirašytų įmonės vadovo, pagrindu (CPK 180, 177 str. 3 d.), juo labiau aukščiau paminėtų teisminės praktikos taisyklių dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo kontekste – turi būti vertinami visi pateikti įrodymai ir jų pagrindu daromos atitinkamos išvados. Kitas dalykas yra tai, ar paminėti įrodymai yra pakankamai patikimi ir pakankami ieškovui (ne)palankioms išvadoms padaryti. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas neperdavė administratoriui įmonės balanso, nors tai buvo būtent jo pareiga (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), todėl negali panaudoti savo neteisėtų veiksmų pasekmių kaip gynimosi priemonės, kitaip tariant, gauti (procesinės) naudos iš neteisėtų veiksmų.

29Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apelianto nurodomais pirmosios instancijos teismo neva padarytais procesinių normų, reglamentuojančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, pažeidimais. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad (ir nepaisant apelianto nurodomų procesinių normų pažeidimo) apeliantas netgi neneigia ieškovo nurodytų aplinkybių, jog yra gavęs iš įmonės 579 651,80 Lt bei įmonės kasoje buvo 70 200 Lt suma.

30Dėl apeliacinio skundo II. 2.2, 2.3 punktų

31Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs žalos faktą, apelianto neteisėtus veiksmus rėmėsi prielaidomis (CPK 263 str. 2 d.), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos argumentus.

32Šiuo atveju ieškinys kildinamas iš delikto, t.y. dėl to, kad apeliantas, gavęs atitinkamą piniginių lėšų sumą iš įmonės jų negrąžino ir nepagrindė panaudojimo įmonės interesais, taip pat neperdavė administratoriui kasoje buvusių grynųjų pinigų. Todėl taikytinos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos bei jų įrodinėjimo naštos paskirstymas (CK 6.246-6.249 str.): ieškovas privalo įrodyti žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį, atsakovas (apeliantas) privalo paneigti jo kaltės prezumpciją. Minėta, kad apeliantas neneigia gavęs iš įmonės pinigines lėšas. Todėl jo atsakomybė nekiltų tik tuo atveju, jei įrodymais būtų pagrįsta, kad minėtos sumos buvo įmonei grąžintos arba buvo panaudotos įmonės interesais, t.y. apelianto kaltė būtų paneigta. Šiuo atveju dėl to, kad įmonei jos nebuvo grąžintos, ginčo ir nėra.

33Apeliantas tikslingą ginčo pinigų panaudojimą įmonės interesais grindžia minėta 2009 m. spalio 1 d. trišale paskolos sutartimi dėl 190 000 eurų, pagal kurią UAB „AVSC Group“ pervedė 190 000 eurų apeliantui, o pastarasis šią sumą pervedė trečiojo asmens N. P. D. R. naudai, kuris įsipareigojo šią sumą grąžinti UAB “AVSC Group” (t. 1, b. l.112). Apeliantas įrodinėja susidariusius skolos perkėlimo teisinius santykius (CK 6.116 str.), kurių pagrindu apelianto įsipareigojimas buvo perkeltas trečiajam asmeniui, o paties apelianto įsipareigojimas grąžinti ginčo pinigines lėšas ieškovui pasibaigė. Pastebėtina, kad apie minėtos sutarties egzistavimą apeliantas atsiliepime į ieškinį net neužsiminė (t. 1, b.l. 67-69) ir ją prisiminė bei pateikė tik po trijų su puse mėnesių nuo atsiliepimo pateikimo (t. 1, b.l. 108-113). Be to, trišalė paskolos sutartis yra sudaryta 2009 metais, todėl ši paskolos sutartis jau turėjo būti įtraukta į įmonės apskaitą ir atsispindėti 2010 m. įmonės balanse, kuris yra pateiktas byloje. Tuo tarpu iš didžiosios knygos matyti, jog 2008 – 2009 m. m. apeliantas iš įmonės paimdavo lėšas mažesnėmis sumomis (o ne vienkartine suma) ir būtent iš jų susidarė suma, kuri ir užfiksuota 2010 m. balanse kaip apelianto skola įmonei (t. 1, b.l. 17-22). Dėl paminėtų aplinkybių trišalės paskolos sutarties realumas apskritai kelia tam tikrų abejonių. Kita vertus, ir nepaneigiant šios sutarties realaus sudarymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto prievolės atlyginti įmonei žalą.

34Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai susiję su sutarties nuostatų aiškinimu inter alia dėl skolos perkėlimo neturi esminės įtakos nagrinėjamos bylos sprendimui, nes bylos nagrinėjimo dalykas, minėta, yra apelianto kaip įmonės vadovo deliktinė (o ne sutartinė) atsakomybė (CK 2.87 str.), kuri vertinama bendrųjų vadovui keliamų pareigų elgtis atidžiai, protingai ir rūpestingai aspektu, t.y. taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos įmonei. Šios ir kitos juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, kurio 7 dalis kartu numato juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareigą padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą teikia pagrindą konstatuoti, kad bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Šiuo atveju sutiktina su skundžiamo sprendimo argumentais, kad apeliantas turėjo žinoti, jog trišalis sandoris dėl 190 000 eurų, neužtikrinus jo jokiomis garantijomis, turto hipoteka ar įkeitimu ir perdavus trečiajam asmeniui pinigus be užtikrinimo priemonių, gali sukelti ieškovui žalą. Apeliantas kaip įmonės vadovas turėjo pareigą įvertinti trečiojo asmens galimybes įvykdyti prievolę, o taip pat ir ieškovo galimybes išsiieškoti šią skolą iš skolininko bent jau priverstinai, juolab, kad trečiasis asmuo yra užsienio subjektas. Tuo tarpu apeliantas nepateikia jokių įrodymų, jog būtų domėjęsis trečiojo asmens realiomis galimybėmis grąžinti įmonei pinigus ir, dar daugiau, pagal sutarties 16 punktą buvo susitarta, kad reikalavimai, kilę sutarties pagrindu, turėtų būti dar ir sprendžiami Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės teismuose. Apeliantas, atstovaudamas įmonę, kaip matyti iš trišalės paskolos sutarties 1 punkto, tokią didelę pinigų sumą grynaisiais pasiėmė pats kaip fizinis asmuo ir ją sumokėjo trečiajam asmeniui. Todėl, vertinant šios paskolos sutarties sudarymą vadovui priskiriamų pareigų aspektu, pripažinti, kad paskolos suteikimas tokiomis sąlygomis buvo pakankamai apgalvotas, protingas bei ekonomiškai pagrįstas, net jei ir tikėti, jog paskolos sutartyje nurodyta suma buvo skirta debeto kortelių projektui (t. 1, b. l. 129-207), pagrindo nėra. Juo labiau, kad apskritai net ir nėra jokių įrodymų apie bendro ieškovo ir trečiojo asmens deklaruoto aptariamoje paskolos sutartyje debeto kortelių projekto įgyvendinimą ar bent realų bandymą jį įgyvendinti. Priešingai, akivaizdu, kad toks elgesys negali būti pateisinamas net minimaliu atsakingai veikiančio vadovo vertinimo ar elementarios verslo rizikos standartu. Paskola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. spalio 21 d., kas nebuvo padaryta. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad žala įmonei neatsirado. Be to, ieškovo galimybės išsiieškoti skolą iš trečiojo asmens apskritai abejotinos dar ir dėl to, kad ieškovas neturi originalios ginčo paskolos sutarties, ji apelianto apskritai nebuvo perduota administratoriui, ši sutartis nėra užfiksuota ir įmonės turimuose finansiniuose dokumentuose.

35Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo atsakomybę, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

36Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais,... 5. Ieškovas prašė priteisti 649 851,80 Lt, 5 procentų dydžio procesines... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovas A. Z. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 10. 1. Teismas, remdamasis ieškovo į bylą pateiktais finansiniais dokumentais,... 11. 2. Teismas, pripažindamas ieškovą tinkamai pagrindus žalos faktą,... 12. 3. Apelianto ir ieškovo nesaisto jokie prievoliniai teisiniai santykiai,... 13. 4. Žalos faktas dar nėra įvykęs, nes byloje nėra pateikto nė vieno... 14. 5. Paskolos sutarties neteisėtumas nėra įrodytas ir konstatuotas, todėl... 15. Ieškovas BUAB „AVSC Group“ atsiliepimu į apelianto skundą prašo atmesti... 16. 1. Ieškovas kartu su savo procesiniais dokumentais pateikė visus turimus... 17. 2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateikto... 18. 3. Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl skolos perkėlimo sutarties nebuvo... 19. 4. Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas savo neteisėtais... 20. 5. Apeliantas, būdamas ieškovo vadovas, žinojo, kad 2009 m. spalio 1 d.... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 23. Byloje nustatyta, kad apeliantas nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki bankroto... 24. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 25. Dėl apeliacinio skundo II. 2.1 punkto argumentų... 26. Minėta, kad 649 851,80 Lt žala ieškovui grindžiama 2010 m. gruodžio 31 d.... 27. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo... 28. Sutiktina su apeliantu, kad tiek aptariamas balansas, tiek didžioji knyga (t.... 29. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su... 30. Dėl apeliacinio skundo II. 2.2, 2.3 punktų... 31. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs žalos... 32. Šiuo atveju ieškinys kildinamas iš delikto, t.y. dėl to, kad apeliantas,... 33. Apeliantas tikslingą ginčo pinigų panaudojimą įmonės interesais grindžia... 34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai susiję su sutarties... 35. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios... 36. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2... 37. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą....