Byla e2-423-823/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria teismas į BUAB „Jasvita“ kreditorių sąrašą įtraukė P. J. (P. J.) su 103 715,90 EUR kreditoriniu reikalavimu suma

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jasvita“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Simpatija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria teismas į BUAB „Jasvita“ kreditorių sąrašą įtraukė P. J. (P. J.) su 103 715,90 EUR kreditoriniu reikalavimu suma, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas P. J. pateikė prašymą įtraukti jį į BUAB „Jasvita“ kreditorių sąrašą su 103 715,90 EUR kreditoriniu reikalavimu. Reikalavimą grindė UAB „Jasvita“ 2016 m. vasario 12 d. avanso apyskaita Nr. 2016/01, kurioje fiksuojamas įmonės įsiskolinimas pareiškėjui dėl jo panaudotų asmeninių lėšų, finansuojant įmonės sandorius.
  2. BUAB „Jasvita“ bankroto administratorė UAB „Simpatija“ ginčijo pareiškėjo P. J. 103 715,90 EUR finansinį reikalavimą. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė savo reikalavimą patvirtinančių dokumentų, o pateikta avanso apyskaita nėra pakankama patvirtinti reikalavimo pagrįstumą. Įmonės ir atskaitingo asmens tarpusavio santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių pirkimą ir apmokėjimą.
  3. Pareiškėjas su bankroto administratorės pozicija nesutiko. Nurodė, kad UAB „Jasvita“ pirkimų sąraše (valiuta) užfiksuoti atskaitingo asmens P. J. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. atlikti pirkimo sandoriai. Įmonės įsipareigojimai pareiškėjui taip pat buvo užfiksuoti Juridinių asmenų registrui pateiktuose UAB „Jasvita“ balansuose už 2007-2015 metus. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. gegužės 16 d. bankroto administratorei papildomai pateiktos UAB „Jasvita“ sąskaitų apyvartos pagal mėnesius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Sąskaitų apyvartose pagal mėnesius už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d. užfiksuota, kad 2015 m. sausio mėnesį įmonės skola atskaitingiems asmenims buvo 106 392,94 EUR, o 2016 m. sausio mėnesį sudarė 103 715,90 EUR. Pareiškėjas buvo vienintelis UAB „Jasvita“ atskaitingas asmuo.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo P. J. prašymo dėl 103 715,90 EUR finansinio reikalavimo patvirtinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pirkdamas prekes ar finansuodamas sandorius, privalėjo įmonės buhalterijai pateikti pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad finansinį reikalavimą sudarantį lėšų suma buvo panaudota perkant prekes ar finansuojant įmonės sandorius.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo P. J. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Teismas nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamą finansinį reikalavimą būtina pagrįsti pirminiais finansinės apskaitos dokumentais, tačiau nesiėmė visų reikiamų priemonių aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo finansiniu reikalavimu, ištirti. Nors pirminiai apskaitos dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nepaneigta prielaida dėl jų egzistavimo. Šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš dalies patvirtina kartu su atskiruoju skundu apelianto pateikti įrodymai: mokėjimo nurodymų, kasos pajamų orderių kopijos.

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino – įtraukė pareiškėją P. J. į BUAB „Jasvita“ kreditorių sąrašą su 103 715,90 EUR kreditoriniu reikalavimu.
  2. Iš pareiškėjo naujai pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pastarasis įmonei paskolino ir įvykdė už įmonę prievoles 41 242,98 EUR sumai. Pareiškėjas įvykdė BUAB „Jasvita“ sandorius už 28 137,41 EUR, 116 394,91 Lt, 55 711,55 Pln, 47 017,94 USD. Iš byloje pateiktos sąskaitų apyvartos nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d. matyti, kad BUAB „Jasvita“ skola atskaitingiems asmenims sudarė 103 715,90 EUR. Iš pareiškėjo pateiktų BUAB „Jasvita“ 2007-2015 m. balansų, sąskaitų apyvartų, pirkimų sąrašų, naujai pateiktų kasos pajamų orderių ir mokėjimų nurodymų matyti, jog pareiškėjas vykdė BUAB „Jasvita“ prievoles – apmokėjo už įsigytas bendrovei prekes, vykdė kitas prievoles, kuriose skolininkė buvo BUAB „Jasvita“.
  3. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, vykdydamas savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas, siekdamas apsaugoti kreditorių, bendrovės, interesus ir išvengti bendrovės nemokumo, vykdė už BUAB „Jasvita“ jai kylančias prievoles iš savo asmeninių lėšų. Bendrovės vadovui, vykdžiusiam už bendrovę prievoles savo asmeninėmis lėšomis, perėjo kreditoriaus teisės – reikalauti atlyginti 103 715,90 EUR sumą, todėl pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir realus. Teismo vertinimu, netenkinus pareiškėjo reikalavimo, būtų pažeisti pareiškėjo, kaip prievolę už kitą asmenį įvykdžiusio asmens, teisės.
  4. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorės pateiktame kreditorinių reikalavimų sąraše yra nurodytas pareiškėjo 127,66 EUR kreditorinis reikalavimas, kitų kreditorių reikalavimų suma yra 6 883,83 EUR, daugiau kreditorių, išskyrus pareiškėją, nėra. Pagal BUAB „Jasvista“ 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, bendrovė turėjo turto iš viso už 108 913,92 EUR. Teismo vertinimu, bankroto administratorei nepateikus kitų neginčytinų duomenų, likusi bendrovės įsipareigojimų suma yra pareiškėjui.

5III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. BUAB „Jasvita“, atstovaujama bankroto administratorės, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnį visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, todėl šioje byloje tik jie gali atitikti leistinumo reikalavimus. Šią aplinkybę 2016 m. spalio 21 d. nutartyje nurodė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nurodytų aplinkybių visiškai neištyrė, konstatuodamas tik tai, kad pareiškėjas, vykdydamas savo kaip bendrovės vadovo pareigas, siekdamas apsaugoti kreditorių, bendrovės interesus ir išvengti bendrovės nemokumo, vykdė už BUAB „Jasvita“ jai kylančias prievoles savo asmeninėmis lėšomis.
  3. Pagal avansinės apyskaitos duomenis už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m. vasario 1 d. pats pareiškėjas liko skolingas bendrovei 18 962,78 EUR sumą ir šiai sumai pareiškėjas yra patrauktas atsakovu byloje pagal ieškovės BUAB „Jasvita“ ieškinį, nagrinėjamą Vilniaus rajono apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. e2-4675-723/2016). Kitų buhalterinės apskaitos pirminių dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo kreditorinio reikalavimo sumą, pareiškėjas bendrovės administratorei neperdavė. Iš formos apie suteiktas paskolas juridiniams asmenims, pateiktos VMI, matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. pareiškėjas UAB „Jasvita“ yra suteikęs 9 776,04 EUR paskolų, o bendrovė pareiškėjui grąžino 23 922,61 EUR sumą, t. y. pareiškėjas iš UAB „Jasvita“ susigrąžino daugiau pinigų, nei suteikė paskolų, tačiau šios aplinkybės teismas netyrė, o tik formaliai nutartyje nurodė, kad iš naujai pateiktų įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas įmonei paskolino ir įvykdė už įmonę prievoles 42 242,98 EUR sumai, įvykdė BUAB „Jasvita“ 28 137,41 EUR, 116 394,91 Lt, 55 711,55 PLN, 47 017,94 USD dydžio sandorius, t. y. už didesnę sumą nei nurodyta 2016 m. vasario 12 d. avanso apyskaitoje. Byloje pateiktas 2016 m. vasario 12 d. avanso apyskaitas dokumentas yra suvestinis dokumentas ir turi būti grindžiamas pirminiais apyskaitos dokumentais, kurie turi turėti ūkinės operacijos apskaitai būtinus rekvizitus, tačiau tokių dokumentų prie 2016 m. vasario 12 d. avanso apyskaitos nėra pateikta.
  4. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad įsiskolinimą pareiškėjui patvirtina ir 2015 m. UAB „Jasvita“ balansas. UAB „Jasvita“ bankroto byla iškelta vadovaujantis 2014 m. balansu, atsakovė aktualių finansinės atskaitomybės duomenų nepateikė. Pareiškėjo P. J. pateiktas nepasirašytas 2015 m. UAB „Jasvita“ balansas jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje negali turėti, nes nurodyti balanse duomenys nepagrįsti jokiais aktualiais finansinės atskaitomybės dokumentais. Pagal perimtus iš UAB „Jasvita“ buhalterinės apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2016 m. vasario 1 d., o taip pat duomenis, esančius elektroninėje erdvėje, mokėtinų sumų pareiškėjui bendrovė neturėjo, o atvirkščiai, buvo nustatyta, kad pats pareiškėjas yra skolingas bendrovei permokėtas jam iš bendrovės kasos sumas (18 962,78 EUR pagal avansines apyskaitas, ir gautas paskolas – 14 046,57 EUR). Be to, iš pridedamo UAB „Jasvita“ skolų būklės sąrašo bankroto bylos įsiteisėjimo dienai 2016 m. vasario 12 d. bendrovė buvo skolinga tik antstolei N. Š. ir UAB „Galanteksas“.
  5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčui aktualūs pirminiai finansinės apskaitos dokumentai buvo perduoti bankroto administratorei. Bankroto administratorei buvo perduoti tik finansinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2016 m. vasario 12 d. (septynios dokumentų bylos) pagal byloje esantį 2016 m. kovo 17 d. dokumentų bylų priėmimo-perdavimo aktą. Perimtuose finansinės apskaitos dokumentuose tokių dokumentų, kuriuose būtų fiksuota pareiškėjo 103 751,90 EUR finansinio reikalavimo suma, nebuvo.
  6. Pareiškėjas P. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  7. Priešingai atsakovės teiginiams, byloje esantys apskaitos registrai – avanso apyskaitos, pirkimų sąrašas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., sąskaitų apyvartos pagal mėnesius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d., 2007-2015 m. balansai, kuriais teismas grindė savo procesinį sprendimą, yra leistini įrodymai byloje.
  8. Apeliantė bando suklaidinti teismą, nutylėdama apie kitus byloje esančius reikšmingus įrodymus – kasos pajamų orderius, mokėjimo nurodymus, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas, kaip atskaitingas asmuo, vien tik paskolų už laikotarpį nuo 2006 m. pradžios iki 2012 m. pabaigos įmonei yra suteikęs už 108 100 Lt (31 307,92 EUR) ir kaip fizinis asmuo bei kaip atskaitingas asmuo, asmeniškai tiesiogiai VSDFV ir netiesiogiai per antstolę N. Š., per 2012-2015 m. laikotarpį sumokėjo 9 477,28 EUR sumą (30 651,47 Lt ir 600 EUR). Šiuos įrodymus teismas taip pat teisingai įvertino kaip pagrindžiančius pareiškėjo reikalavimus.
  9. Atsakovės siūlymas vertinti finansinių dokumentų duomenis tik nuo 2013 m., o ne nuo įmonės veiklos pradžios, nevertinti duomenų, įrašytų į įmonės apskaitos registrus bei įmonės balansus, apie įmonės įsipareigojimų dydį bei struktūrą, akivaizdžiai neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo.
  10. Nors atsakovė teigia, kad jos perimtuose finansinės apskaitos dokumentuose tokių dokumentų, kuriuose būtų fiksuota pareiškėjo 103 751,90 EUR dydžio finansinio reikalavimo suma, nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo nepagrįstumo nepatvirtina deklaratyvi bankroto administratorės pozicija, jog šiuo atveju įmonės įsiskolinimo atskaitingam asmeniui egzistavimą galima pagrįsti tik administratorės nurodytos rūšies finansinės apskaitos dokumentais.
  11. Įsiskolinimų pareiškėjui sumos tiek apskaitos registruose, tiek balansuose, buvo fiksuojamos kiekvienais metais jau nuo 2006 - 2007 m., be to, balanso duomenų pareiškėjas neturėjo jokių galimybių kaip nors suklastoti, kadangi jie kiekvienais metais nuo 2007 m. iki 2015 m. buvo teikiami Juridinių asmenų registrui, todėl šių duomenų teisingumas yra neabejotinas, ką teisingai ginčijamoje nutartyje konstatavo ir teismas.
  12. Apeliantės naujai su atskiruoju skundu pateiktas dokumentas „Skolos datai 2016.02.12 LTL“ negali būti vertinamas, kadangi jis galimai yra suklastotas – visas dokumento tekstas yra surašytas vienu šriftu, tačiau jo pavadinimas užrašytas visai kitokiu šriftu, be to, ir valiuta, kuria dokumente yra išreikštos skolos – litas, 2016 m. vasario 12 d. jau nebeegzistavo. Atsakovės pateiktas įrodymas yra galimai suklastotas, nepatikimas ir teismas jo neturėtų vertinti kaip įrodymo šioje byloje.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas pareiškėjo P. J. – buvusio atsakovės vadovo ir vienintelio akcininko, 103 715,90 EUR kreditorinis reikalavimas BUAB „Jasvita“.
  2. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, kt.).
  3. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  4. Nagrinėjamoje byloje pareikštas privataus subjekto – buvusio įmonės vadovo, reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kurio tenkinimas nėra susijęs su viešuoju interesu, todėl procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (t. y. tiek tokio reikalavimo egzistavimą, tiek konkretų šio reikalavimo dydį) tenka būtent pareiškėjui. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas).
  5. Pareiškėjo teigimu, atsakovės įsiskolinimas jam susidarė dėl atsakovei suteiktų paskolų, taip pat asmeninėmis lėšomis vykdant atsakovės prievoles. Konkreti reikalavimo dalis, kylanti iš negrąžintų paskolų, ir dalis, kylanti iš įmonės prievolių vykdymo asmeninėmis lėšomis, neįforminto paskolos sutartimis, reikalavime neišskirta.
  6. Kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties pareiškėjas pateikė teismui įrodymus (pirminius apskaitos dokumentus), kad jis nuo 2007 m. iki 2012 m. pabaigos suteikė bendrovei iš viso 101 100 Lt (29 280,58 EUR) paskolų bei įvykdė prievoles už bendrovę 11 962,40 EUR sumai. Likusi pareiškėjo finansinio reikalavimo dalis (daugiau nei 62 000 EUR sumai) buvo grindžiama išimtinai išvestiniais apskaitos dokumentais, t. y. įmonės balansais bei avansine apyskaita. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjo reikalavimas tenkintas visiškai, t. y. patvirtinta ir ta kreditorinio reikalavimo dalis, kuriai pagrįsti pirminių apskaitos dokumentų nebuvo pateikta.
  7. Nors, kaip pagrįstai pažymi pareiškėjas, išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai šios kategorijos bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kad avanso apyskaita ir kiti išvestiniai dokumentai savaime nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti, ypač jei sprendžiamas asmens, sudariusio šiuos išvestinius dokumentus, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1192-330/2016). Priešingai nei teigia pareiškėjas, aplinkybė, kad išvestiniai dokumentai (balansai, avansinės apyskaitos) yra savaime pakankami pareiškėjo reikalavimui pagrįsti, nenurodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartyje, kuria ši byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Priešingai – nurodytoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nebuvo imtasi visų reikiamų priemonių išsiaiškinti pareiškėjo reikalavimo tvirtinimui reikšmingas aplinkybes, inter alia dėl pirminių apskaitos dokumentų egzistavimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs iki tol į bylą pateiktus įrodymus, aptariamoje nutartyje konstatavo būtinybę pareiškėjo reikalavimą pagrįsti pirminiais finansinės apskaitos dokumentais.
  8. Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės vadovas, kuris, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai tam tikrų duomenų įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Nurodyta taisyklė taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad būtent dėl kaltų įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas įmonei tampa apsunkintas ar neįmanomas.
  9. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, nevalstybinės organizacijos ir privatūs juridiniai asmenys veiklos dokumentų saugojimo terminus nustato vadovaudamiesi įstatymų ir kitų teisės norminių aktų reikalavimais. Jei šie reikalavimai nėra nustatyti, dokumentų saugojimo terminai nustatomi atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, nevalstybinių organizacijų, privačių juridinių asmenų ir kitų susijusių asmenų prievoles ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu dėl bendrųjų dokumentų saugojimo rodyklės patvirtinimo, ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) turi būti saugomi 10 metų.
  10. Pareiškėjas neginčija atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ankstesni nei 2012 m. apskaitos dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Į bylą pateiktas 2016 m. kovo 17 d. Dokumentų bylų priėmimo – perdavimo aktas patvirtina, kad bankroto administratoriui perduoti įmonės apskaitos dokumentai už 2012-2016 metus. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad atsakovė be pagrindo remiasi tik šio, vėlesnio, laikotarpio duomenimis, kadangi, kaip pagrįstai pažymi atsakovė, neturėdamas atitinkamo laikotarpio pirminių apskaitos dokumentų, bankroto administratorius, o taip pat ir bylą nagrinėjantis teismas, neturi galimybių įvertinti atitinkamo pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Būdamas atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą ir neišsaugojęs pirminių apskaitos dokumentų, pareiškėjas turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes, inter alia tai, kad jo kreditorinis reikalavimas teismo nebus patvirtintas, nepateikus pakankamai įrodymų apie galimo atsakovės įsiskolinimo pareiškėjui faktą bei dydį (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas).
  11. Nagrinėdamas bylą iš naujo, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi įpareigojo byloje dalyvaujančius asmenis pateikti teismui įrodymus dėl P. J. finansinio reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjui buvo sudarytos galimybės įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą dviejuose žodiniuose teismo posėdžiuose, kurių antrajame pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme pareiškėjas jokių naujų jo reikalavimą patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu BUAB „Jasvita“ bankroto administratorė pateikė į bylą naujus įrodymus – VMI deklaracijų formas, patvirtinančias, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. pareiškėjui grąžinta daugiau paskolų, nei per šį laikotarpį buvo suteikta.
  12. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog pareiškėjas teikdavo paskolas bendrovei (to iš esmės neginčija ir atsakovė), tačiau ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama pareiškėjo reikalavimui patvirtinti visa apimtimi. Kaip jau minėta, pagal pareiškėjo į bylą pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, pareiškėjas atsakovei yra suteikęs 29 280,58 EUR paskolų, iš jų 19 404,54 EUR per 2007-2009 metus, 5 647,59 EUR 2011 metais ir 4 228,45 EUR 2012 metais. Didesnės sumos paskolų suteikimą patvirtinančių pirminių dokumentų nebuvo pateikta. Atsižvelgdama į tai kolegija sprendžia, kad didesnės sumos paskolos suteikimo bendrovei faktui patvirtinti byloje nepakanka įrodymų, todėl pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje turėjo būti atmestas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
  13. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, savo procesinį sprendimą iš esmės grindė skirtumu tarp bendrovės išvestiniuose apskaitos dokumentuose fiksuoto bendrovės įsiskolinimo kreditoriams ir atsakovės bankroto byloje patvirtintų kitų kreditorių reikalavimų, t. y. nurodė, kad, nesant kitų kreditorių, likęs įsiskolinimas yra pareiškėjui. Kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, kadangi jis yra grindžiamas prielaida, jog visi bendrovės kreditoriai yra pareiškę savo reikalavimus atsakovės bankroto byloje ir kad išvestiniuose dokumentuose fiksuotas bendrovės skolų dydis yra teisingas.
  14. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad nors išvestiniuose atsakovės apskaitos dokumentuose fiksuota atitinkamo dydžio skola atskaitingiems asmenims (neginčijama, kad tokiu asmeniu per visą įmonės veiklos laikotarpį buvo vienintelis pareiškėjas), į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių šios skolos atsiradimo pagrindą, todėl šis įrodymas pats savaime nėra pakankamas pareiškėjo reikalavimui patvirtinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs atsakovės vadovas, atsakingas už įmonės apskaitos tvarkymą ir išvestinių apskaitos dokumentų sudarymą.
  15. Pareiškėjo reikalavimui patvirtinti visa apimtimi nėra pakankamas ir pareiškėjo argumentas, kad, nepripažinus nurodyto bendrovės įsiskolinimo jam, bankroto procesas būtų vykdomas mokiai bendrovei. Pirma, byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie balansuose fiksuoto atsakovės turto tikrąją vertę. Antra, keldamas bankroto bylą teismas apie įmonės mokumą sprendžia pagal jam pateiktus įmonės finansinius duomenis, o bankroto proceso eigoje nustačius, kad bendrovė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, bankroto procesas gali būti nutraukiamas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  16. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis (VMI deklaracijas apie iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas už 2010 m. - 2013 m. laikotarpį), iš kurių matyti, kad 2010 m. pareiškėjui grąžinta 38 000 Lt (11 005,56 EUR) paskolų, suteiktų paskolų per šį laikotarpį nebuvo; 2011 m. pareiškėjas yra suteikęs bendrovei 19 500 Lt (5 647,59 EUR) paskolų (ši suma atitinka sumą, patvirtintą pareiškėjo pateiktais pirminiais dokumentais), jam grąžinta 12 000 Lt (3 475,44 EUR); 2012 m. pareiškėjas yra suteikęs 14 600 Lt (4 228,45 EUR) paskolų (ši suma atitinka sumą, patvirtintą pareiškėjo pateiktais pirminiais dokumentais), jam grąžinta 10 600 Lt (3 069,97 EUR), 2013 m. pareiškėjui grąžinta 22 000 Lt (6 371,64 EUR) paskolų, suteiktų paskolų per šį laikotarpį nebuvo. Iš viso per 2011-2013 m. laikotarpį pareiškėjas suteikė atsakovei 34 100 Lt (9 876,04 EUR) paskolų, jam grąžinta 82 600 Lt (23 922,61 EUR) paskolų, t. y. visos pareiškėjo 2011-2012 m. įmonei suteiktos paskolos buvo grąžintos, grąžintų paskolų permoka per šį laikotarpį – 48 500 Lt (14 046,57 EUR), kuri, kolegijos vertinimu, padaryta dengiant pareiškėjo anksčiau įmonei suteiktas paskolas.
  17. Bendroji įrodinėjimo pareigos ginčuose, kylančiuose iš paskolos teisinių santykių, paskirstymo taisyklė yra ta, kad paskolos davėjas privalo įrodyti paskolos suteikimo, o paskolos gavėjas – jos grąžinimo faktą. Nors atsakovė remiasi jos galimybių įrodinėti apribojimu dėl dokumentų neperdavimo, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bankroto administratorius disponuoja įrodymais, galinčiais patvirtinti paskolos grąžinimo pareiškėjui faktą, pavyzdžiui, įmonės sąskaitų duomenimis, tačiau tokių įrodymų teismui neteikė. Atsižvelgiant į tai, taip pat į byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas nuolat teikė įmonei paskolas, įvertinus pareiškėjo pateiktus pirminius dokumentus apie atsakovei suteiktų paskolų dydį, kolegija sprendžia, kad tvirtintina pareiškėjo reikalavimo, kylančio iš paskolos sutarčių, suma pagal į bylą pateiktus įrodymus yra 5 357,97 EUR (29 280,58 EUR - 23 922,61 EUR).
  18. Vertindama pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus apie atsakovės naudai atliktus mokėjimus kolegija pažymi, kad iš dalies pateiktų mokėjimo nurodymų neįmanoma nustatyti, ar buvo mokama už BUAB „Jasvita“, ar už paties pareiškėjo prievoles (2012 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimas Statoil (nenurodyta mokėjimo paskirtis), 2013 m. balandžio 10 d. mokėjimas Platinet S.A. (nepateiktas mokėjimo paskirtyje nurodytas dokumentas), 2013 m. kovo 1 d. mokėjimas Platinet S.A. (nepateiktas mokėjimo paskirtyje nurodytas dokumentas), todėl, kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje patvirtintas nepagrįstai. Likę mokėjimai (antstolei N. Š., VSDFV) atlikti 2012-2015 metais, iš mokėjimo paskirties galima aiškiai identifikuoti, kad mokama už BUAB „Jasvita“, todėl ši pareiškėjo reikalavimo dalis (viso 9 477,28 EUR sumai) pirmosios instancijos teismo patvirtinta pagrįstai, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia.
  19. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmnosios instancijos teismo nutartis keistina, patvirtintą pareiškėjo kreditorinį reikalavimą sumažinant iki 14 835,25 EUR.

9Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį pakeisti, nurodant, kad pareiškėjas įtraukiamas į BUAB „Jasvita“ kreditorių sąrašą su 14 835,25 EUR kreditoriniu reikalavimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai