Byla e2A-278-464/2017
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. G. J., Z. P., L. P., V. Š. ir I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2725-392/2016 pagal ieškovų A. G. J., Z. P., L. P., V. Š., I. D. ir V. Č. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai A. G. J., Z. P., L. P., V. Š., I. D. ir V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2016-04-12 patikslinę, prašė: 1) pripažinti negaliojančia A. G. J. su atsakove BAB banku Snoras 2011-04-18 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110418L990006 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo A. G. J. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (39 998,96 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ); 2) pripažinti negaliojančiomis Z. P. su atsakove BAB banku Snoras 2011-07-14 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110714P990007 ir 2011-07-20 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110720P990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės Z. P. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (4 998,84 Lt ir 4 999,42 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 3) pripažinti negaliojančia L. P. su atsakove BAB banku Snoras 2011-03-01 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110301V99002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės L. P. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (100 060,36 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 4) pripažinti negaliojančia V. Š. su atsakove BAB banku Snoras 2011-09-09 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110909L990006 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės V. Š. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (19 996,94 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 5) pripažinti negaliojančia I. D. su atsakove BAB banku Snoras 2011-06-27 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627P990002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės I. D. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (4 499,92 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 6) pripažinti negaliojančia V. Č. su atsakove BAB banku Snoras 2011-03-07 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110307P9900002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. Č. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (4 499,05 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 7) priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, įpareigojant atsakovę BAB banką Snoras iš jos priteistas išlaidas apmokėti iš administravimui skirtų lėšų.
  2. Ieškovų teigimu, ginčo sutarčių sudarymo metu jie nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis. Atsakovė, priimdama lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, šiose sutartyse aiškiai ir suprantamai nenurodė, kad pagal šias sutartis priimamoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas. Ieškovus sudaryti ginčijamas sutartis įkalbėjo banko darbuotojai, kurie sutarčių sudarymo metu ieškovams tvirtino, jog obligacijos yra analogiškos indėliams, kad jos taip kaip indėliai yra apdraustos indėlių draudimu. Taigi ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovės BAB banko Snoras neteisėti veiksmai (CK 1.90 str.), ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.).
  3. Ieškovas A. G. J. nurodė, kad yra įgijęs specialų vidurinį išsilavinimą, turi invalidumą. Sudarant indėlio sertifikato ir obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovui buvo 77 metai. Po banko Snoras bankroto, kai ieškovas sužinojo, kad yra įsigijęs nedraustus banko produktus, jį ištiko infarktas. Ieškovė Z. P. nurodė, kad pagal profesiją ji yra istorijos mokytoja. Nuo 2000 m. niekur nebedirba, yra pensininkė. Sudarant indėlio sertifikato ir obligacijų pasirašymo sutartis ieškovei buvo beveik 80 metų. Ieškovė L. P. nurodė, kad po skyrybų su ja liko augti du nepilnamečiai vaikai, norėjusi šiuos pinigus saugiai atidėti jų ateičiai, didžiąją dalį skirti mokslams ir gyvenimo pradžiai. Ieškovė L. P. pagal profesiją yra pedagogė ir šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) leidykloje. Ieškovė V. Š. nurodė, jog yra įgijusi specialų vidurinį išsilavinimą, profesija – pramoninių prekių žinovė, dirba lopšelyje-darželyje ūkvede. Ieškovė I. D. nurodė, kad ji yra įgijusi specialų vidurinį išsilavinimą, profesija – bendrosios praktikos slaugytoja, dirba ligoninėje slaugytoja. Ieškovas V. Č. nurodė, kad yra baigęs Vilniaus elektromechanikos technikumą ir įgijęs techninį išsilavinimą, dirba elektriku. Nė vienas iš ieškovų anksčiau nėra turėjęs investavimo patirties.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-09-21 sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, kad, įgydamas obligaciją, asmuo prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) prasme nėra priskirta prie draudimo objektų.
  3. Teismas nurodė, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis.Nors svarbu atsižvelgti į tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį, netinkamai informuojant investuotoją, galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Pagal tokius vertinamuosius krtiterijus teismas įvertino ir ieškovų suklydimą / suklaidinimą.
  4. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, pernelyg pasitikėdami atsakove, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas. Ieškovai tiek dėl amžiaus, tiek dėl jų nurodytos socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. kad sudaromo sandorio esmė – investavimas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Ieškovai neįrodė ir atsakovės apgaulės.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai A. G. J., Z. P., L. P., V. Š. ir I. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, paskirstyti ir priteisti ieškovams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas be pagrindo sprendė, kad obligacijoms Investuotojų direktyvos draudimo apsauga netaikytina. Toks aiškinimas nepagrįstas Investuotojų direktyvos nuostatomis, kurios turėtų būti aiškinamos joms suteikiant palankesnę investuotojams prasmę. Nagrinėjamoje byloje svarstytina galimybė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl papildomo išaiškinimo, ar draudimo apsauga obligacijoms netaikytina net ir ginčo situacijoje, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Šiuo klausimu ESTT nėra pasisakęs, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pats ėmėsi aiškinti Europos Sąjungos direktyvą.
    2. Teismas neįvertino nagrinėjamos situacijos individualių aplinkybių, išskiriančių ją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų atvejų. Teismas neįvertino, kokia apimtimi IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatytų informavimo apie draudimo apsaugą pareigų nevykdymas galėjo lemti ieškovų suklydimą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai nepasidomėjo obligacijų sutarčių sąlygomis, nes informavimo pareiga, kaip minėta, įstatyme nustatyta atsakovei. Tai yra lemiama aplinkybė, turėjusi įtakos ieškovų apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius.
    3. Teismas nepagrįstai priskyrė ieškovus vidutinių vartotojų kategorijai. Nė vienas ieškovas neturėjo specialių žinių apie banko siūlomus investuoti banko produktus. Vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją, o finansinių priemonių rinka yra specifinė. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, vidutinio vartotojo kategorijai priskirtinas asmuo negali suklysti dėl investavimo santykių esmės, t. y. gali / turi žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų. Vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai Finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – ir FPRĮ), o visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nė vienas iš ieškovų anksčiau nėra turėjęs investavimo patirties, be to, nėra dirbęs jokio darbo, susijusio su investavimu ar vertybiniais popieriais. Teismas neįvertino, kad A. G. J. ir Z. P. sutarties sudarymo metu buvo senyvo amžiaus. Negalimas toks vertinimas, kad kiekvienas suaugęs ir veiksnus asmuo privalo pats suvokti visus padarinius, galinčius kilti iš investavimo.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimų argumentais:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT (CPK 306 str. 2 d.). Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs, jog lėšos, perduotos pagal tokias pačias, kaip ir ginčijamos, sutartis negali būti pripažintos nei indėlių, nei įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu. Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo neprivalo. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, o ieškovai prašymu kreiptis į ESTT faktiškai siekia paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
    2. Priešingai nei teigia ieškovai, atsakovė tinkamai atliko FPRĮ 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartyse esančio atsakovės kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu. Ieškovų valia buvo neabejotinai nukreipta į obligacijų įsigijimą, todėl net pripažinus, kad atsakovė pažeidė tam tikrus FPRĮ bei susijusių teisės aktų reikalavimus, ieškovai galėtų reikalauti nebent žalos atlyginimo (FPRĮ 92 str. 2 p.).
    3. Priešingai nei teigia ieškovai, neprofesionalus investuotojas gali būti prilygintas vidutiniam vartotojui investavimo produktų rinkoje. Neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų, tokių kaip pareiga atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jos sąlygų. Teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra vartojama apibūdinant neprofesionalų investuotoją, jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti buvus suklydimą.
    4. Vadovaujantis teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti suabsoliutinamos. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Atsakovės įsitikinimu, sudarant ginčo sandorius, jų esminiais elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas anksčiau išpirkimo datos ir mokamų palūkanų dydis. Obligacijų draustumas ieškovams esmine aplinkybe tapo tik atsakovei tapus nemokia. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, buvo patyrę indėlininkai, siekė maksimalios finansinės naudos. Byloje nenustatyta tyčinių ir sąmoningų atsakovės veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

510.1.Jeigu bet koks kitas finansų makleris (ne atsakovė) savo kliento pavedimu būtų nupirkusi tų pačių atsakovės obligacijų, po atsakovės bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 sprendime civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo išaiškinta, kad obligacijų emitento nemokumo rizika nepatenka į Investuotojų direktyvos numatytos draudimo apsaugos taikymą, o tai, kad nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo, nėra teisiškai reikšminga.

610.2.Ginčijamų sutarčių ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostatos pagrindžia, kad atsakovė tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovai sudaryti ginčijamas sutartis nebuvo skubinami. Esminė obligacijų sutarčių pasirašymo sąlyga šių sutarčių sudarymo momentu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas. Patys ieškovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartis jie sudarė, pasiūlius banko darbuotojui, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos.

710.3.Teismas pagrįstai priskyrė ieškovus vidutinio vartotojo kategorijai. Ieškovai turėjo gyvenimiškos, taip pat ankstesnio bendravimo su banku patirties, buvo anksčiau sudarę bent jau terminuotus indėlius. Nesvarbu, ar ieškovai buvo anksčiau įsigiję obligacijų, turėjo kitokios investavimo patirties, nes asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, o asmuo pats turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliantai A. G. J., Z. P., L. P., V. Š. ir I. D. savo apeliaciniame skunde (ieškovas V. Č. skundo neteikė) kelia netinkamo teisės normų, reglamentuojančių draudimo apsaugos taikymą, aiškinimo, atsakovei tenkančios informavimo pareigos vykdymo netinkamo vertinimo, nepagrįsto apeliantų priskyrimo vidutinių vartotojų kategorijai klausimus. Dėl tokių skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako.

9Dėl draudimo apsaugos obligacijoms (ne)taikymo

  1. Apeliantu teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad obligacijoms netaikytina investicijų draudimo apsauga, akcentuodami tą aplinkybę, kad šiuo atveju BAB bankas Snoras vienu metu turėjo ir obligacijų emitento, ir investicinės įmonės statusą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovės BAB banko Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad toks apeliantų argumentas yra naujas ir pirmosios instancijos teisme netirtas. Ieškinio reikalavimus apeliantai grindė aplinkybėmis, patvirtinančiomis sandorio negaliojimą dėl suklydimo ar dėl apgaulės, tačiau nei patikslintame ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neargumentavo taikytinos investuotojų draudimo apsaugos ir tokiam finansiniam produktui buvimo (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantis 2016-09-19 teismo posėdžio garso įrašas; CPK 179 str. 3 d.). Toks pačių apeliantų argumentų nenuoseklumas verčia abejoti jų pozicijos pagrįstumu.
  2. Kita vertus, kadangi tai yra teisės klausimas, dėl kurio turėjo galimybę pasisakyti ir pasisakė tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą, teisėjų kolegija netaiko CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, ir šiuo klausimu pasisako.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, apeliantų keliamu klausimu jau yra pasisakęs, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nekilo ir neaiškumų dėl aktualių ES teisės nuostatų aiškinimo, todėl pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu nenustatyta (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 2 d.).

10Dėl apeliantų valios ir ginčijamų sutarčių negaliojimo pagrindų

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).
  2. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad patys apeliantai nepasidomėjo sudaromų obligacijų sutarčių sąlygomis, tokiu būdu nepagrįstai atleido atsakovę nuo jai tenkančios informavimo apie įsigyjamus finansinius produktus ir su jais sietinas rizikas pareigos. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktą vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamose sutartyse ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse nurodytus dokumentus apeliantai gavo. Ir nors juose pateiktą informaciją galima vertinti kaip nepakankamai aiškiai atskleidusia apeliantams aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad ginčijamų sutarčių sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jų sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominiai interesai.
  3. Kaip matyti iš šios elektroninės bylos medžiagos, visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, aiškiai matomoje vietoje (virš apeliantų parašų) patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.
  4. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas labiau tikėtinai išvadai padaryti, kad esminė informacija dėl apeliantų įsigyjamų finansinių priemonių jiems buvo pateikta. Apeliantams neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje pasirašytinai patvirtinus, jog jie, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą, būtent jiems tenka pareiga įrodyti, kad nepaisant jų rašytinio patvirtinimo, su finansinių priemonių rizikos aprašymu jie nebuvo supažindinti (CPK 178 str.). Taip pat nėra ir duomenų apie tai, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavę pateikti jų negautus kuriuos nors dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tai padaryti, kad tokia informacija buvo nepasiekiama jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose.
  5. Pažymėtina, kad atsakovės į bylą pateiktose fiksuotų palūkanų obligacijoms skirtose reklaminėse skrajutėse buvo aiškiai pažymima, jog prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas privalo susipažinti su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina. Vadinasi, net jeigu apeliantai buvo klaidingai įsitikinę, kad investicijos į obligacijas yra vienodai saugus lėšų taupymo būdas, ši atsakovės reklaminė medžiaga turėjo jiems sukelti pagrįstų abejonių dėl su obligacijomis siejamų rizikų, kurių nesiekdami pašalinti jie elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Priešingai nei tvirtina apeliantai, spaudoje publikuotuose straipsniuose terminuotieji indėliai ir obligacijos nebuvo pristatomi kaip vienodai rizikingas produktas, nebuvo pateikta klaidinančios informacijos, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu.
  6. Apeliantai savo skunde taip pat teigia, kad teismas neįvertino nagrinėjamos situacijos individualumo, išskiriančio ją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų kitų atvejų bei bylų, tačiau jokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios būtų aiškiai skirtingos nuo kitose bylose jau analizuotų situacijų jie neįvardija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 savo faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje situacijoje pažymėjo, kad įvertinus tai, jog obligacijų programos prospektas ir emisijos galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, spręstina, jog draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, kita vertus, tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjamą situaciją vertinti kitaip, nei anksčiau įvertintos panašios situacijos.
  7. Visi apeliantai – A. G. J., Z. P., L. P., V. Š. ir I. D., pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštu patvirtino atsisakantys suteikti atsakovei informaciją, kuri leistų atsakovei nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos, bei suprantantys tokio atsisakymo padarinius. Neturėdamas visos reikiamos informacijos bankas negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.
  8. Apeliantai, pareiškę nagrinėjamoje byloje ieškinį, turėjo teisinę pareigą, nustatytą CPK 178 straipsnyje, įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, šiuo atveju – aplinkybes, kurios įgalintų padaryti išvadą, jog egzistavo kuris nors iš jų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Tą lemia rungimosi principas ir jo privalomumas civiliniame procese (CPK 12 str.), reiškiantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Ir nors apeliantai nurodė, kad atsakovė jų atžvilgiu vykdė agresyvią rinkodarą, apeliantus suklaidino aktyviais veiksmais, teikdama klaidingą informaciją, kad obligacijos yra draudimo objektas, tokiems jų įvardijamiems atsakovės veiksmams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus savo pačių teiginius, nepateikė. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad tokie sandorių nuginčijo pagrindai šiuo atveju nebuvo įrodyti.
  9. Pažymėtina, kad į teismo posėdį apeliantai neatvyko ir paaiškinimų CPK nustatyta tvarka neteikė, o kai kurie jų procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai aiškiai neteisingi. Antai apeliantė Z. P. patikslintame ieškinyje nurodė, kad į obligacijas investuotų pinigų anksčiau nelaikė jokiame banke ir šios lėšos buvo saugomos namuose. Tačiau atsakovės su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikti duomenys liudija, kad ši apeliantė nuo 2000 metų su atsakove buvo sudariusi net 28 terminuotųjų indėlių sutartis, o ginčijamų obligacijų sutarčių sudarymui buvo panaudotos lėšos, įskaitytos į apeliantės sąskaitą pasibaigus terminuotiesiems indėliams. Vienintelis apeliantas A. G. J. ieškinyje pripažino perskaitęs ginčijamą sutartį prieš ją pasirašydamas, kiti apeliantai nesusipažinimą su sutarčių turiniu motyvavo tuo, kad jiems fiziškai nebuvo įmanoma perskaityti didelės apimties sutarčių dokumentų. Nurodytas apeliantų elgesio modelis, sudarant sutartis, nors, kaip teigiama, tokio pobūdžio sutartis jie sudarinėjo pirmą kartą gyvenime, nesusipažinimas su pasirašomų sutarčių sąlygomis, nepasidomėjimas kokias teises ir pareigas apeliantai įgis jas pasirašę, pripažintinas itin nerūpestingu ir neatidžiu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai buvo skubinami sudaryti ginčijamas sutartis, kad jų galimybė susipažinti su sutarčių sąlygomis būtų apribota dėl objektyvių, nuo apeliantų valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju net ir sutinkant, kad dėl didelės pasirašomų dokumentų apimties galimybė būtent pasirašymo vietoje su jais susipažinti galėjo būti ribota, bet nesant jokių duomenų, kad apeliantai, kaip to reikalautų rūpestingo asmens elgesio standartas, būtų siekę su pasirašomų sutarčių sąlygomis susipažinti iš anksto, o atsakovė tokią galimybę būtų ribojusi, neapdairaus ir rizikingo elgesio padariniai tenka patiems apeliantams.
  10. Tokiomis aplinkybėmis sutarčių sudarymas negali būti vertinamas nei kaip atsakovės apgaulė, nei kaip apeliantų suklydimas dėl pačios sutarties esmės, juolab kad apeliantai nesidomėjo obligacijų draudimo aplinkybę ir vien šis faktas paneigia jų teiginius apie tokios aplinkybės esminę reikšmę, prieš apsisprendžiant, ar sudaryti obligacijų įsigijimo sutartis.
  11. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų argumentai, kad jie sudarė ginčijamus sandorius būdami klaidingai įsitikinę, jog į obligacijas investuotoms lėšoms taip pat taikytina indėlių draudimo apsauga. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantai nenurodė jokių įtikinamų paaiškinimų, kodėl, ženkliai skiriantis už terminuotuosius indėlius ir obligacijas atsakovės siūlytų palūkanų dydžiui, taip pat iš esmės skiriantis terminuotų indėlių sutarčių ir obligacijų įsigijimo sutarčių turiniui ir apimčiai, ginčijamose obligacijų sutartyse apeliantus aiškiai ir ne kartą įvardijus investuotojais, jie vis tiek manė sudarantys sutartis analogiškomis sąlygomis ir rizikomis, kaip terminuotųjų indėlių atveju.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  13. Nagrinėjamoje byloje aktuali ir tokia aplinkybė, kad apeliantai A. G. J., Z. P., L. P., V. Š. ir I. D., t. y. visi apeliantai diversifikavo riziką, dalį lėšų investuodami į indėlių sertifikatus, o dalį – į obligacijas. Vertinimą, kad apeliantai suvokė tokių finansinių priemonių, kaip indėliai ir obligacijos, skirtumus, įskaitant ir su jais sietiną skirtingą riziką, patvirtina taip pat ir toks faktas, jog apeliantas A. G. J. jau po ginčijamo 2011-04-18 sandorio sudarymo 2011-10-03 sudarė naują terminuotąjį indėlį, o apeliantė L. P. po ginčijamo 2011-03-01 sandorio sudarymo 2011-04-15 sudarė terminuotojo indėlio sutartį, nors neabejotinai galėjo pasirinkti sudaryti ir pelningesnę, bet rizikingesnę obligacijų įsigijimo sutartį. Apeliantė Z. P. sudarė net kelias obligacijų įgijimo sutartis skirtingu metu.
  14. Tokios nustatytos byloje aplinkybės pagrįstai leidžia suabejoti apeliantų skundo argumentais, kad jie ginčijamas sutartis sudarė primygtinai raginami atsakovės darbuotojų, kad jų pasirašymas buvo nulemtas agresyvių atsakovės darbuotojų veiksmų (kurių apeliantai nagrinėjamoje byloje net neįrodinėjo) arba kad jie nesuprato pasirašomų sutarčių pobūdžio. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantams nepanaikina bendrųjų jų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais. Todėl tokio neatsargaus elgesio pasekmės, kaip pirmiau minėta, tenka patiems apeliantams, o suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės (CK 1.90 str. 5 d.).
  15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tokiu apeliantų skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantai tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties suvokė arba turėjo suvokti sudaromų sandorių esmę. Apeliantai turėjo ir atitinkamos bendradarbiavimo su banku patirties, buvo įsigiję skirtingų banko platinamų produktų (indėlių, obligacijų, indėlių sertifikatų), apeliantai A. G. J., V. Š., Z. P. ir I. D. turėjo banke santaupų terminuotų indėlių forma, kas taip pat suponuoja išvadą, kad su banko siūlomais skirtingais finansiniais produktais apeliantai buvo susipažinę.
  16. Vien tai, kad dalis apeliantų ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo sulaukę garbaus amžiaus, kad jie neturėjo būtent investavimo į vertybinius popierius patirties ar finansinio išsilavinimo savaime negali paneigti apeliantų priskyrimo vidutinių vartotojų kategorijai, dėl to teismų praktikoje taip pat jau buvo pasisakyta. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Apeliantai dėl jų įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromų sandorių esmę ir įvertinti galimas tokių sandorių rizikas bei teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).
  17. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės veiksmai, kuriais ši tyčia siekė suklaidinti apeliantus (apgaulė) ir paveikti jų valią sudaryti sandorius su atsakove, todėl šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas. Sandorių, kuriuos apeliantai ginčija, sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jų didesnis pelningumas, nei kitų atsakovės priemonių.
  18. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantai, nenustatė.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Apeliantų patirtų išlaidų, sietinų su indėlių sertifikatų nuginčijimu, priteisimo klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2016-06-09 nutartimi, priėmus apeliantų ieškinio reikalavimų šia apimtimi atsisakymą. Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1579-943/2016 minėtas procesinis sprendimas paliktas nepakeistas. Likusią bylinėjimosi išlaidų dalį apeliantai prašė priteisti nagrinėjamoje byloje išsprendus jų reikalavimą dėl obligacijų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliacinio skundo netenkinant, nėra ir pagrindo priteisti apeliantams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai