Byla 2A-384-302/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. Č. teisių perėmėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2002-262/2016 pagal ieškovės M. Č. teisių perėmėjo A. Č. (A. Č.) ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė M. Č. ieškiniu prašė pripažinti 2011 m. liepos 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110707V990014 (toliau – ginčo sutartis) negaliojančia, taikyti restituciją, įpareigoti BAB banko SNORAS (toliau – Bankas) administratorių ją pakeisti į indėlio sutartį, įpareigoti Valstybės indėlių ir investicijų draudimo fondą išmokėti ieškovei 10 000 Lt ir priteisti palūkanas iki banko bankroto iškėlimo datos.
  2. Ieškovė nurodė, kad turėjo terminuotą indėlį AB banke SNORAS, o 2011 m. liepos 7 d. su Banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110707V990014. Ieškovės teigimu, dėl Banko darbuotojų suklaidinimo ji manė, kad 2011 m. liepos 7 d. pratęsia terminuotą indėlių sutartį, o ne sudaro naują obligacijų pasirašymo sutartį. Kadangi sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo ir apgaulės, jis, ieškovės teigimu, turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikoma restitucija, t. y. ieškovės bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka.
  3. Ieškovei M. Č. mirus, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovė buvo pakeista jos teisių perėmėju A. Č., be to, byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013.
  4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo valstybei 5,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė raštu yra patvirtinusi, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“, o klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip pat įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė.
  3. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pasirašant ginčijamą sutartį, buvo susitarta dėl gerokai didesnių palūkanų (5 proc. vietoje 2,65 proc.), kas, teismo vertinimu, taip pat leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turėjo suprasti, jog buvo sudaroma ne indėlių, o kitokio pobūdžio sutartis.
  4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė Bankui prašymą patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, kuriame nurodė, kad yra sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje. Ieškovė neskundė nutarties, kuria buvo patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas Banko bankroto byloje, kas taip pat suponuoja išvadą, kad ieškovė pripažino, jog jos kreditorinis reikalavimas kildinamas būtent iš ginčijamo sandorio.
  5. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė M. Č. buvo tinkamai informuota apie obligacijos, kaip finansinės priemonės, esmę bei su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5

  1. M. Č. teisių perėmėjas A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašo prie bylos prijungti Lietuvos Respublikos Centrinio banko nutarimo Nr. 03-2 nuorašą ir 2011 m. gruodžio 14 d. bei 2013 m. sausio 29 d. prašymus adresuotus Banko bankroto administratoriui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės, kaip vartotojos (silpnesniosios santykių šalies), statuso, nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad ginčijama vartojimo finansinių paslaugų sutartis, o Banko darbuotojai veikė nesąžiningai, neatskleisdami galimos ginčijamo sandorio sudarymo rizikos.
    2. Vidutinis vartotojas bendrąja prasme reiškia protingą gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją. Nagrinėjamu atveju ieškovė, neturinti netgi pradinio išsilavinimo, nemokanti lietuvių kalbos ir būdama neraštinga, vargu ar gali būti vertinama kaip vidutinius sugebėjimus turintis žmogus. Be to, teismas visiškai nevertino ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, nepasisakė apie ieškovės galimybę suprasti ir įvertinti ginčo sutartį.
    3. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ieškovės tikrosios valios ir netyrė, ar ieškovė, žinodama tikrąją situaciją, t. y. kad Banko siūlomas jai įsigyti produktas nėra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka, būtų sudariusi ginčo sandorį. Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius sutarties dalyvių ketinimus. Be to, aiškinant sutartį, būtiną vadovautis bendraisiais teisės principais, o tai reiškia, kad sutartis turi būti aiškinama taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.
    4. Pagal Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos reguliavimo įstatymo 22 ir 24 straipsnius ir 25 straipsnio 2 ir 3 dalis pareiga suteikti išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina ir paslaugų teikimo terminais bei galimomis pasekmėmis, neprofesionaliam klientui tenka būtent finansų maklerio įmonei, todėl atsakovė privalėjo įrodyti, kad šią pareigą atliko tinkamai, tačiau tai įrodyta nebuvo. Nebuvo pateikti ir įrodymai, jog banko darbuotoja, tiesiogiai bendravusi su ieškove, turėjo vertėjos licenciją. Teismas apskritai netyrė, kokia kalba buvo bendraujama su ieškove.
    5. Ginčijamoje sutartyje antrame puslapyje šalia ieškovės parašo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento pinginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kas galbūt ir buvo išversta į lietuvių kalbą ieškovei ir turėjo lemiamą įtaką pasirašant ginčo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, yra pasisakęs, kad minėtas sakinys dėl Banko įsipareigojimų draustumo neatitinka aiškumo ir išsamumo kriterijų neprofesionaliam vartotojui. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti Banko kasininkė, kuri tiesiogiai bendravo su ieškove, tačiau nors šaukimas jai ir buvo pasirašytinai įteiktas, ji į teismo posėdį taip ir neatvyko.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė ginčo sandorį patvirtino pateikdama prašymą patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, kylantį iš ginčo sutarties, Banko bankroto byloje. Tai, jog stojimas į kreditorių eilę užkirs kelią tolesniam įrodinėjimui teisme, ieškovė net nenumanė.
    7. Apeliacinio skundo rengimo metu tapo žinoma, kad Bankas savo veikloje galimai vykdė neteisėtą, apgaulingą veiklą, klaidindamas savo klientus arba sąmoningai jiems neatskleisdamas informacijos apie Banko finansinę padėtį. Lietuvos banko inspektavimo metu buvo nustatyti Banko veiklos trūkumai ir apribojimai. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime Nr. 03-2 nurodyti Banko veiklos ribojimai neatsispingi obligacijų prospekte. Ginčo sudarymo metu Bankui jau buvo nustatyti apribojimai pratęsti arba sudaryti naujas terminuotų indėlių sutartis su neprofesionaliais klientais, todėl Banko darbuotojai ir „pakišdavo“ klientams pasirašinėti obligacijų sutartis.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Apeliacinio skundo argumentai dėl vartotojų teisių apsaugos taikymo nagrinėjamu atveju apskritai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi ieškiniu yra prašoma 2011 m. liepos 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 ar 1.91 straipsnių pagrindais, o ne pripažinti tam tikras ginčo sandorio sąlygas nesąžiningomis. Be to, apskritai investavimas į vertybinius popierius negali būti vertinamas kaip vartojimo sandoris, kadangi pirminis obligacijų įsigijimo tikslas visada yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl obligacijų pasirašymo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).
    2. Išskyrus teiginius apie ieškovės išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį, amžių, lietuvių kalbos nemokėjimą, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Apeliantas neįrodė, kad Banko darbuotojai suklaidino M. Č. ar kad nuslėpė svarbias ginčo sandorio aplinkybes. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad Bankas įvykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos reguliavimo įstatymo 22 straipsnyje numatytas pareigas ir kad M. Č. buvo informuota apie ginčo sandorį ir su juo susijusias rizikas. Bet kuriuo atveju, net jei ir būtų nuspręsta, kad Bankas pažeidė tam tikrus iš Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos reguliavimo įstatymo ar kitų teisės aktų kylančius reikalavimus, tai nėra ir negali būti pagrindas ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais.
    3. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad M. Č. negali būti vertinama vidutinių sugebėjimų turintis asmuo. Pagal formuojamą teismų praktiką, nors vidutinis vartotojas paprastai nėra pajėgus savarankiškai interpretuoti ir aiškinti teisės aktus, tačiau ši aplinkybė neatleidžia jo nuo pareigos elgtis rūpestingai bei atsakingai ir tokiu atveju, kai sudaromos sutarties sąlygos yra neaiškios, konsultuotis dėl jų su atitinkamą kvalifikaciją turinčiais asmenimis. Sutarties sudarymas, nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusių neigiamų pasekmių rizika turi tekti pačiam tokio elgesio subjektui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, todėl turi būti suprantami jos skirtumai nuo indėlio. Vien garbingas M. Č. amžius, menkas išsilavinimas ir nepakankamos lietuvių kalbos žinos, nesudaro pagrindo išvadai, kad M. Č., būdama veiksni, neturėjo pakankamai gyvenimiško patirties, jog suvoktų ginčo sandorio esmę bei savo veiksmų galimus padarinius. Aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o M. Č. to nesitikėjo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.
    4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. Č., pateikdama prašymą patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, kylantį iš ginčo sutarties, Banko bankroto byloje, pripažino ginčo sandorį, todėl neteko teisės šį sandorį ginčyti.
    5. Apeliantas nepagrįstai prie bylos prašo prijungti Lietuvos Respublikos Centrinio banko nutarimo Nr. 03-2 nuorašą. Visų pirma, šis rašytinis įrodymas viešai buvo paskelbtas nuo 2011 m. sausio 18 d., todėl jis galėjo būti pateiktas ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Antra, šis rašytinis įrodymas apie Banko veiklos bendrojo pobūdžio trūkumus nėra tiesiogiai susijęs su konkrečiu šioje byloje ginčijamu sandoriu.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas” atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, be to, prašo atmesti apelianto prašymą prie bylos prijungti Lietuvos Respublikos Centrinio banko nutarimo Nr. 03-2 nuorašą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Apeliantas nepagrįstai ginčo sutartį priskiria vartojimo sutartims. Vertybinių popierių platinimą reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos reguliavimo įstatymas, kuriuo ir buvo vadovaujamasi sudarant ginčo sandorį. Šis įstatymas asmenis, ketinančius nuosavybės teise įsigyti finansinių priemonių, apibrėžia kaip investuotojus, o ne kaip vartotojus.
    2. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Banko darbuotojai pateikė M. Č. visą reikalingą informaciją, susijusią su įsigyjamu produktu ir jo rizika, bei tinkamai vykdė savo pareigas. Pradinė ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti obligacijų, kaip vertybinių popierių, ir terminuotų indėlių skirtumus bei rizikas, tačiau ji to nedarė, kadangi jai buvo aktualios tik didesnės palūkanos. Kiekvienas asmuo pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą privalo įvertinti tokio savo elgesio teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. M. Č. su Banku buvo sudariusi ne vieną terminuoto indėlio sutartį, kas leidžia daryti išvadą, kad pradinė ieškovė turėjo žinių bei gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių skirtumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai pažįstamas finansinis produktas, todėl pradinei ieškovei turėjo būti suprantami obligacijos ir terminuoto indėlio skirtumai.
    3. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė 2011 m. gruodžio 14 d. ir 2013 m. sausio 29 d. M. Č. lietuvių kalba rašytus prašymus bankroto administratoriui. Atsižvelgiant į tai, kad abu prašymai surašyti taisyklinga lietuvių kalba, apeliacinio skundo teiginys, kad pradinė ieškovė nesuprato lietuvių kalbos, vertintinas kaip nepagrįstas.
    4. Su apeliaciniu skundu teikiamas Lietuvos Respublikos Centrinio banko nutarimo Nr. 03-2 nuorašas neturėtų būti prijungtas prie bylos, kadangi jis pateiktas pavėluotai.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

7Dėl naujų rašytinių įrodymų

8

  1. M. Č. teisių perėmėjas A. Č. su apeliaciniu skundu pateikė naujų rašytinių įrodymų: Lietuvos Respublikos Centrinio banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 03-2 nuorašą ir 2011 m. gruodžio 14 d. bei 2013 m. sausio 29 d. prašymus adresuotus Banko bankroto administratoriui. Be to, 2017 m. sausio 9 d. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas pateikė informacinio portalo „Delfi“ straipsnio „V. B. „Snoro“ prospektas: paskutinė viltis apginti „Snoro“ obligacijų savininkų interesus“ kopiją.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
  3. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 40 punktas).
  4. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra konkretaus sandorio negaliojimas. Ginčo sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo ir/ar apgaulės, todėl akivaizdu, kad Banko veiklos bendrojo pobūdžio trūkumai, kurie buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Centrinio banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime Nr. 03-2, nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču.
  5. Įvertinusi su apeliaciniu skundu teikiamų rašytinių įrodymų turinį, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad visi rašytiniai įrodymai, išskyrus informacinio portalo „Delfi“ straipsnio kopiją, galėjo būti pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, bei į tai, kad bet kuriuo atveju jie neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, atsisako juos prijungti prie bylos.

9Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė M. Č. su AB banku SNORAS 2008 m. birželio 5 d. sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. BS080605V991567476 (t. 1, b. l. 34); 2011 m. liepos 7 d. sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9942316 (toliau - Aptarnavimo sutartis) (t. 1, b. l. 35-39) ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110707V990014, pagal kurią ieškovė už 9 996,50 Lt įsigijo 100 vnt., 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5% metine palūkanų norma (t. 1, b. l. 7). Šio sandorio sudarymui ieškovė panaudojo pasibaigusio 2011 m. liepos 3 d. terminuotojo indėlio pagal sutartį Nr. DE20090703V990676 pinigus. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d, nutarimu Nr. 03-196 nusprendė visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui SNORAS bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino ieškovės M. Č. ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą - 10 175,34 Lt. Bylos nagrinėjimo metu mirus ieškovei M. Č., ji buvo pakeista procesinių teisių perėmėju A. Č..
  2. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, Vilniaus apygardos teismas darė išvadą, kad ieškovė M. Č. buvo tinkamai informuota apie obligacijos, kaip finansinės priemonės, esmę bei su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl 2016 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo A. Č. valstybei 5,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
  3. Ieškovės M. Č. teisių perėmėjas A. Č. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamos šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės, kaip vartotojos (silpnesniosios santykių šalies), statuso; 2) ieškovė negalėjo būti vertinama kaip vidutinius sugebėjimus turintis žmogus; 3) teismas neatskleidė ieškovės tikrosios valios ir netyrė, ar ieškovė, žinodama tikrąją situaciją, būtų sudariusi ginčo sandorį; 4) nebuvo įrodyta, kad Banko darbuotojai ieškovei suteikė išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina ir paslaugų teikimo terminais bei galimomis pasekmėmis; 5) ginčo sutartyje antrame puslapyje šalia ieškovės parašo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento pinginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kas galimai ir suklaidino ieškovę; 6) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė ginčo sandorį patvirtino pateikdama prašymą patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, kylantį iš ginčo sutarties, Banko bankroto byloje.

10Dėl apeliacinio skundo argumentų

  1. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija obligacijų pasirašymo sutartį CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės ir/arba esminio suklydimo. Apelianto teigimu, atsakovė BAB bankas SNORAS neįvykdė savo pareigos tinkamai ir suprantamai išaiškinti ieškovei M. Č. sudaromų sutarčių esmę ir galimas rizikas, todėl ieškovė, klaidingai manydama, jog obligacijos apdraustos kaip ir indėlis, pasirašė ginčo sutartį.
  2. Aiškindamas CK1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodyta praktika).
  3. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra pripažinta, kad AB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas yra įvertinęs ir apelianto akcentuojamą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 straipsnio sąlygą, nurodydamas, kad sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kartu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodami konkrečią informaciją, ieškovai sandorį būtų vis vien sudarę, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teimo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-7-687/2016).
  4. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, vien ši aplinkybė (banko pareigos informuoti netinkamo vykdymo konstatavimas) nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu, nes siekiant sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 (taip pat ir 1.91 straipsnio) pagrindu. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti sandorio sudarymo aplinkybes, paties investuotojo elgesį, šalių valios formavimosi procesą, nulėmusį apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės BAB banko SNORAS veiksmai, atlikti ieškovei M. Č. priimant sprendimus dėl investavimo, t. y. obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties esmės.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  7. Taigi net ir neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas, kurį akcentuoja apeliaciniame skunde apeliantas, bei to statuso nulemta banko pareiga suprantamai, aiškiai informuoti klientą apie sutarties esmę bei galimas rizikas, patys savaime neatleidžia asmens (inter alia ieškovės) nuo pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, patikrinti ir apsvarstyti, kokias pareigas ir teises pagal sudaromą sandorį asmuo įgis, rūpestingai įvertinti bet kokio veiksmo galimus padarinius.
  8. Atkreiptinas dėmesys, kad pradinė ieškovė M. Č. pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieš tai laikė terminuotame indėlyje. Pagal Terminuoto indėlio sutarties Nr. DE20090703V990675 pakeitimo protokolo Nr. 1 7.1 punktą, terminuoto indėlio sutartis praėjus septynioms kalendorinėms dienoms nuo indėlio termino pabaigos pratęsiama automatiškai, nustatant 2,65 proc. metinės palūkanos (t. 1 b. l. 47 (antra pusė)). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atvyko į Banką ir sudarė naują sandorį (ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį), kuriame susitarė dėl akivaizdžiai didesnių palūkanų, t. y. 5 proc. metinių palūkanų, darytina išvada, kad ieškovė apsisprendimą sudaryti naują sandorį lėmė ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jo didesnis pelningumas, nei kitų atsakovės siūlomų įsigyti priemonių.
  9. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), todėl, priešingai nei teigiama skunde, ieškovei M. Č. turėjo būti suprantama, kad šis produktas, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  10. Nors apeliaciniame skunde nuosekliai akcentuojama, kad M. Č. buvo įsitikinusi, jog obligacijos yra visiškai identiškas indėliui finansinis produktas, atkreiptinas dėmesys, kad vien tik obligacijų įsigijimo atveju pasirašomų dokumentų kiekis ir apimtis, palyginus su indėlio sutarties sudarymu, leidžia bet kuriam eiliniam, vidutiniškai apdairiam vartotojui suvokti produktų netapatumą. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai taip pat skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, iš ko taip pat vidutinis vartotojas turėtų suprasti, jog obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Be to, ieškovė M. Č. kartu su obligacijų sutartimis pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, nors tokios sutarties nereikia pasirašyti sudarant/pratęsiant terminuotojo indėlio sutartis. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad ieškovei M. Č. renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika.
  11. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Be to, ir jokiame dokumente nebuvo nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios 3 punkte nurodyta, kad AB bankas SNORAS informavo ieškovę, jog atsakovės įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; 2 punkte ieškovė patvirtino, kad gavo nurodytus dokumentus, įskaitant ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (t. 1, b. l. 14). Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika) (t. 1, b. l. 40).
  12. Nors M. Č. ir nebuvo profesionali investuotoja FPRĮ prasme, tačiau pagal jos amžių, socialinį statusą ir kitas asmenines savybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo jos neprilyginti vidutiniams vartotojams, kurie preziumuojama, jog turėtų suprasti indėlio ir obligacijų skirtumus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-9-915/2016, Nr. 3K-3-11-969/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, vidutinio vartotojo standartas nėra siejamas su specialių žinių apie finansinių priemonių rinkos produktus turėjimu.
  13. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pradinės ieškovės M. Č., kaip neprofesionalios investuotojos, statusas pats savaime neeliminuoja bendrosios protingo ir sąžiningo asmens pareigos atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, ir, juo labiau, kuomet neskiriama indėlių nuo obligacijų. M. Č., pasirašydama ginčijamą obligacijų sutartį, patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos Prospektu ir emisijos Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jei ieškovė M. Č. ginčo sutartį pasirašė neperskaičiusi ir neįsigilinusi į jos sąlygas bei joje nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį, toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.
  14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačioje ginčijamoje obligacijų įsigijimo sutartyje nebuvo sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą/nedraudimą, todėl bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo, nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau aktualios, su sudaromu sandoriu susijusios informacijos. Duomenų, patvirtinančių tai, kad ieškovė M. Č. būtų domėjusis ginčijamos sutarties konkrečiomis sąlygomis, nėra.
  15. Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų apskritai neskaitant, neatitinka sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai neeliminuoja nei sandorio specifika, nei ieškovei, kaip neprofesionaliai investuotojai santykyje su atsakove – finansų įstaiga, teisės aktais suteikta papildoma teisių ir interesų apsauga.
  16. Byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovės darbuotojai, ieškovei M. Č. atvykus į jos patalpas, būtų skubinę, spaudę ieškovę greičiau sudaryti sutartis ir nesudarę sąlygų susipažinti su visais dokumentais, negalima daryti išvados, jog M. Č. nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su ginčijamos sutarties turiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, ieškovei niekas netrukdė įsigilinti į jai pateiktą informaciją, konsultuotis su giminaičiais ar teisininkais ir apsvarstyti visas rizikas, bei nenurodė, kada priimti sprendimą dėl sutarčių pasirašymo, o ta aplinkybė, kad ieškovė M. Č. pati savo noru įdėmiai neskaitė pasirašomos sutarties arba sudarė sutartį net neapsvarsčiusi šio investavimo būdo, kaip jau nurodyta pirmiau, patvirtina tik jos pačios didelį nerūpestingumą.
  17. Pastebėtina ir tai, pradinė ieškovė M. Č., pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino atsisakanti suteikti Bankui informaciją (t. 1, b.l. 39), kuri leistų nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos, bei suprantanti tokio atsisakymo padarinius. Neturėdamas visos reikiamos informacijos bankas negalėjo individualizuoti M. Č., kaip klientės, investavimo poreikių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017).
  18. Lietuvos apeliacinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra pažymėjęs, kad šalis sandorį sudarė laisva valia, o jos sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos, apie sandorį reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016).
  19. Nors apeliantas ir akcentuoja, kad ieškovė M. Č. buvo garbingo amžiaus, nemokėjo skaityti ir rašyti lietuvių kalba bei buvo baigusi tik tris klases, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės negali būti suabsoliutinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016). Vien asmens garbingas amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  20. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas skunde nepagrįstai akcentuoja ir aplinkybę, jog ieškovė nemokėjo lietuvių kalbos. Pasisakydamas šiuo aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad fiziniai asmenys, sudarę sutartis materialinių poreikių tenkinimo tikslu, neturi teisinių prielaidų reikalauti pripažinti tokias sutartis negaliojančiomis tik tuo pagrindu, kad jie dėl nemokėjimo kalbos, kuria sutartis surašyta, buvo suklaidinti ir suklaidinimo pasekoje sudarė tokią sutartį. Sutartys sudaromos laisva sutarties šalių valia, todėl kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat turi teisę pasinaudojus atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba sutartį išsiaiškinti - ginčo atveju pasinaudoti vertėjo paslaugomis arba sutartį sudaryti ta kalba, kuri priimtina abiems sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2000).
  21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl obligacijų pasirašymo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į pradinės ieškovės kaip vartotojos (silpnesniosios santykių šalies), statusą.
  22. Sutiktina su apeliantu, kad tai, jog ieškovė M. Č. atsakovės bankroto byloje kaip kreditorė yra pareiškusi reikalavimą, kurį kildina iš ginčo sutarties, kol šis reikalavimas nėra patenkintas, neužkerta kelio teisių ginti ir kitais būdais, t. y. ginčyti sandorį įstatyme numatytais pagrindais. Tačiau ta aplinkybė, kad obligacijų pasirašymo sutartis ginčijama tik po bankroto bylos Bankui iškėlimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo kontekste papildomai patvirtina, kad obligacijoms taikomos draudimo apsaugos apimties ieškovė iki tol nelaikė esmine ginčijamo sandorio sudarymo sąlyga (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-186/2017).
  23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyti atsakovės veiksmai, kuriais ši tyčia siekė suklaidinti apeliantus (apgaulė) ir paveikti jų valią sudaryti sandorius su atsakove, todėl šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas.

11Dėl procesinės bylos baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei atsižvelgė į pradinės ieškovės padėtį individualizuojančias aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apelianto šios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos, o atsakovė ir trečiasis asmuo jokių įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl klausimas dėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai