Byla 2-280-613/2014
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,ir

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Seselskytė, sekretoriaujant Sandrai Žiobakaitei, dalyvaujant atsakovo atstovei Viktorijai Maskalianec, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. T. ir A. T. ieškinį atsakovui Danske Bankas A/S Lietuvos filialui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,ir

Nustatė

2ieškovai G. T. ir A. T. kreipėsi su ieškiniu atsakovui Danske Bankas A/S Lietuvos filialui reikšdami reikalavimą pripažinti neteisėtu 2005-11-21 kreditavimo sutarties Nr. BPD3805041 nutraukimą ir pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2009-09-23 raštus dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk0913240 ir Nr. dnk 0913242. Nurodo, kad Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 ir kt.). Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (LR CK 1.39 str. l d., LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011, 20J2-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių - vartotojas. 2005-11-21 kreditavimo sutartis Nr. BPD3805041 buvo sudaryta tarp kredito įstaigos AB Sampo banko (dabartinis pavadinimas Danske Bank A/S Lietuvos filialas) ir fizinio asmens A. T.. AB Sampo banko buvo kredito įstaiga, turinti licenciją verstis ir besiverčianti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Pagal 2005-11-21 kredito sutarties specialiosios dalies 3 punktą, kredito paskirtis buvo buto su rūsiu esančio ( - ) pirkimui. Šis butas buvo pirktas šeimos, o ne verslo reikmėms (šeimos gyvenamoji patalpa) reikmėms. Šis butas bankui buvo įkeistas 2005-12-01 hipotekos lakštu. Pagal 2005-11-21 kredito sutarties specialiosios dalies 6 punktą laiduotoju buvo kredito gavėjo sutuoktinė G. T., kas taip pat patvirtina, kad kreditas buvo imamas bendroms šeimos reikmėms. Taigi 2005-11-21 kreditavimo sutartis Nr. BPD3805041 ir 2005-11-21 hipotekos lakštas yra vartojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje 3K-3-475/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal LR CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008 ir kt.). Kaip minėta 2005-11-21 kreditavimo sutartis Nr. BPD3805041 teismo turi būti kvalifikuota kaip vartojimo, todėl ir sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas (šioje byloje - sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos. Pagal 2005-11-21 kredito sutarties specialiosios dalies 4 punktą galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 2043-11-21. Taigi, tam kad Danske Bank A/S Lietuvos filialas galėtų kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, 2005-11-21 kredito sutartis turėjo būti nutraukta. Danske Bank A/S Lietuvos filialas prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui pateikė 2009-09-23 raštus dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk0913240 ir Nr. dnk 0913242. Pagal šiuos raštus Danske Bank A/S Lietuvos filialas nurodo, kad ieškovai nevykdo sutartinių įsipareigojimų mokėti kreditą, palūkanas ir delspinigius, iš ko galima spręsti, kad nutraukimo pagrindas yra 2005-11-21 kredito sutarties bendrosios 45.1 punktas - kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, kreditavimo sutarties įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (LR CK 6.188 str. l d. ir 2 d.), todėl pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (LR CK 6.188 str. 7d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). 2005-11-21 kredito sutartis buvo sudaryta 38 metų terminui, kaip matyti iš 2009-09-23 raštų dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk0913240 ir Nr. dnk 0913242 įsiskolinimo dydis buvo tik 670,45 Eurų, o pradelsta kredito dalis tik 220,34 Eurų., taigi įsiskolinimams buvo nedidelis. A. T. 2009-08-28 prašymu ir 2009-10-05 prašymu kreipėsi į Danske Bank A/S Lietuvos filialą dėl finansinių problemų prašydamas laikinai (iki 18 mėnesių) atleisti nuo kredito dengimo, sutikdamas palūkanoms mokėti kas mėnesį po 100 Lt, tačiau Danske Bank A/S Lietuvos filialas į tai niekaip nereagavo, o pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Taigi Danske Bank A/S Lietuvos filialas ne tik elgėsi nesąžiningai mūsų kaip vartotojų atžvilgiu, bet ir pažeidė pareigą bendradarbiauti (LR CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 d., 6 208 str. 5 d.). Pagal LR CK 1.80 str. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Danske Bank A/S Lietuvos filialas neteisėtai (nesąžiningai) nutraukė sutartį, todėl 2009-09-23 raštai dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk0913240 ir Nr. dnk 0913242 yra pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Be to, nutraukimas pripažintinas neteisėtu ir LR CK 1.81 str. pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes Danske Bank A/S Lietuvos filialas su mumis nebendradarbiavo.

3Atsakovas Danske Bank A/S pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad atsakovas nesutinka su ieškovų pozicija. Ieškovai neįrodė, kad kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl argumnetai, kad teismas privalėjo įvertinti ar nebuvo pažeistos ieškovų kaip vartotojų teisės ir kredito sutarties tam tikri punktai atitinka sąžiningumo kriterijus, yra atmesitini, nes kaip matyti iš atsakovo pateikiamų įrodymų, kredito sutartis visai neatitinka vartojimo sutarties sąlygų, kadangi ieškovai kredito sutartimi įsigyta turtą naudojo komerciniais tikslais. Ginčo atveju kredito sutarties šalys, pasirašydamos kredito sutartį, kredito sutarties 45 punktu numatė atsakovo teisę esant tam tikroms sąlygoms, vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Atsakovas nutraukti kredito sutartį turėjo teisę tiek sutarties, tiek įstatymo pagrindu. Kredito sutarties 45.2 punkte įtvirtinta, jog atsakovas (bankas) turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti kredito sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis kokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal kredito sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Kredito sutarties 46 punkte numatyta, jog kredito gavėjui per Banko (atsakovo) nustatytą terminą nepašalinus šios sutarties pažeidimų, ši sutartis laikoma nutraukta be atskiro banko pranešimo. Vertinant Kredito sutarties 45 punktą sąžiningumo aspektu, pažymėtina, kad nepaisant to, ar ši nuostata būtų pripažinta nesąžininga ar negaliojančia ab initio, atsakovas pasinaudojo ir įstatymo, tai yra CK 6.217 str. įtvirtinta kreditoriaus teise. Sudarytos sutarties nutraukimo galimybę nustato įstatymas-CK 6.217 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas; 2 dalyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatytoma, ar sutarties pažeidimas yra esminis, to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Liwtuvos Aaukščiausiasis Teismas, pasiskaydamas dėl sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aišinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jeigu sutarties vykdmyui aplinkybės yra įrpastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai ( nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, tai yra aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. 2009-09-03 atsakovo raštuose nurodyta, kad ieškovas A. T. vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir jo skola rašto išsiuntimo dieną sudaro 670,45 EUR. Vėlavimai tesėsi daugiau kaip du mėnesius, kas taip pat laikytina sutarties esminiu pažeidimu. Susidariusi situacija pagrįstai leido atsakovui manyti, kad jis negaus to, ko tikėjosi iš kredito sutarties, kadangi sutarties pažeidimas nei per papildomus terminus (atsakovas kelis kartus papildomais raštais suteikė ieškovui galimybę pašalinti kredito sutarties pažeidimus CK 6.209 str.1d.), nei per terminą, suteiktą prieš nutraukiant vienašališkai kredito sutartį nebuvo įvykdytas (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi ieškovų argumentai dėl kredito sutarties 45 punkto neatitikimo bendriesiems sąžiningumo kriterijams yra nepagrįsti ir neįrodyti, o kredito sutarties vienašalis nutraukimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Ieškinį prašo atmesti.

4Ieškovai į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėta ieškovams nedalyvaujant. Teismui pateiktame prašyme ieškovai nurodė kad ieškinio reikalavimus palaiko ir prašo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

5Atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus bei argumentus, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų.Savalaikis atsiskaitymas pagal sutartį yra esminė sutarties sąlyga, todėl sutartis nutraukta pagrįstai.

6Ieškinys atmestinas.

7Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Tarp ieškovo ir atsakovo 2005-11-21 sudaryta kredito sutartis Nr. BPD3805041, kredito sutarties specialiosios dalies 3 punkte nustatyta, kad kredito paskirtis nurodyta buto su rūsiu ( - ) pirkimui. Iš ieškinyje nurodomų aplinkybių ir kredito sutartis matyti, kad šis butas buvo pirktas šeimos (šeimos gyvenamoji patalpa) reikmėms. Šis butas bankui buvo įkeistas 2005-12-01 hipotekos lakštu. Pagal 2005-11-21 kredito sutarties specialiosios dalies 6 punktą laiduotoju buvo kredito gavėjo sutuoktinė G. T..

8Ginčo atveju kredito sutarties šalys, pasirašydamos kredito sutartį, kredito sutarties 45 punktu numatė atsakovo teisę esant tam tikroms sąlygoms, vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Atsakovas nutraukti kredito sutartį turėjo teisę tiek sutarties, tiek įstatymo pagrindu. Kredito sutarties 45.2 punkte įtvirtinta, jog atsakovas (bankas) turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti kredito sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis kokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal kredito sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Kredito sutarties 46 punkte numatyta, jog kredito gavėjui per Banko (atsakovo) nustatytą terminą nepašalinus šios sutarties pažeidimų, ši sutartis laikoma nutraukta be atskiro banko pranešimo.

9Byloje nustatytos ir ieškovų neginčijamos aplinkybės patvirtina, kad skolininkai, nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Skolininko pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų. Skolininkas daugiau kaip du mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Skolininko pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį buvo 670,45 EURt.

10Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (LR CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos LR CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (LR CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti LR CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (LR CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (LR CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (LR CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-306/2012). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal LR CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.

11Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto nėra. Byloje nustatyta, kad Kredito sutarties Nr. BPD 3805041 (b.l.11-18) 45.1 punktu Danske Bank A/S ir skolininkas susitarė, kad kredito dalių ir/ar palūkanų, ir/ar kitų mokėjimų pradelsimas ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų yra laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Kredito sutarties 1 punktas nustatė, kad skolininkas įsipareigoja 57 941 EUR kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis, sumokėti palūkanas bei kitus mokėjimus ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles, tačiau ieškovai šias pareigas pažeidė. Pažymėtina ir tai kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties 46 punkte šalys susitarė, kad kredito gavėjui per banko nustatytą terminą nepašalinus šios sutarties pažeidimų, ši sutartis laikoma nutraukta be atskiro banko pranešimo. Nutraukus šią sutartį, visi kredito gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais.

12Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos LR CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. v. A. K. IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006). Nagrinėjamoje byloje sutarties nutraukimo tvarkos taisyklių pažeidimo nėra. Sutartis nutraukta dėl sutartyje numatyto esminio jos pažeidimo laikantis sutartyje bei įstatymuose nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų. Tai taip pat patvirtina ir hipotekos teisėjo priimta nutartis (civilinė byla Nr. 2-13073-144/2011).

13Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

14Skolininkas nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Apie susidariusį įsiskolinimą Danske Bank A/S informavo ieškovą ir ragino tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Skolininkams ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas 2009-09-23 pareikalavo iki 2009-10-23 sumokėti susidariusi įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius sutartiniu įsipareigojimu sutartis bus nutraukta (b.l.19,20). Skolininkas praleido prievolės vykdymo terminą ir pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Ir nors prievolės netinkamo vykdymo terminas bei pradelsta mokėti kredito bei palūkanų suma lyginant su bendru kredito sutarties terminu ir suma nėra labai dideli, tačiau skolininkas pažeidė sutartį iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad po sutarties nutraukimo 2009 metais, skolininkai iki šiol susidariusių įsiskolinimų nedengė. Taigi skolininkų netinkamas sutarties sąlygų vykdymas tęsiasi daugiau kaip keturis metus, todėl, atsižvelgiant į tai teismas konstatuoja, kad skolininkams neteko neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta ir nėra pagrindo pripažinti, kad nutraukiant sutartį buvo pažeisti skolininkų kaip vartotojų teisėti interesai. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai bylos nagrinėjimo eigoje nepateikė jokių realių garantijų dėl kredito sutarties tolimesnio vykdymo ar kokių nors kitų pasiūlymų bankui mokėti kredito įmokas. Tai parodo ieškovų nesąžiningumą sutartiniuose teisiniuose santykiuose, dėl ko buvo iš esmės pažeisti atsakovo teisėti interesai. Tačiau pastebėtina, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi jos šalis nuo tolimesnio sutarties vykdymo (LR CK 6.221 str.). Todėl kreditoriaus atsisakymas tęsti sutarties vykdymą po jos nutraukimo negali būti laikomas nesąžiningumu sutartiniuose santykiuose.

15Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų nurodytas kredito sutarties nutraukimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

16Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškinį atmetus, ieškovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, atsakovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų.

17Sprendimui įsiteisėjus, naikintinos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos 2012 m. birželio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi (CPK 150 str.)..

18Vadovaudamasis LR CPK 259, 260, 265 - 270, straipsniais, teismas

Nutarė

19ieškinį atmesti.

20Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas 2012 m. birželio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi.

21Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Seselskytė,... 2. ieškovai G. T. ir A. T. kreipėsi su ieškiniu atsakovui Danske Bankas A/S... 3. Atsakovas Danske Bank A/S pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad... 4. Ieškovai į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir... 5. Atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus bei... 6. Ieškinys atmestinas.... 7. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytos teisiškai reikšmingos... 8. Ginčo atveju kredito sutarties šalys, pasirašydamos kredito sutartį,... 9. Byloje nustatytos ir ieškovų neginčijamos aplinkybės patvirtina, kad... 10. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią.... 11. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto nėra. Byloje... 12. Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos... 13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo... 14. Skolininkas nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir... 15. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti... 16. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi... 17. Sprendimui įsiteisėjus, naikintinos laikinosios apsaugos priemonės,... 18. Vadovaudamasis LR CPK 259, 260, 265 - 270, straipsniais, teismas... 19. ieškinį atmesti.... 20. Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones,... 21. Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu...