Byla 2A-1112-340/2017
Dėl skolos už teisines paslaugas ir procesinių palūkanų priteisimo, išvadą teikianti institucija - Lietuvos Advokatūra

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei J. V. dėl skolos už teisines paslaugas ir procesinių palūkanų priteisimo, išvadą teikianti institucija - Lietuvos Advokatūra.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. V. 13 455 Eur skolos už suteiktas teisines paslaugas, 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas su atsakove 2014-03-24 sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. JV-01, pagal kurią šalys susitarė, jog ieškovas kaip advokatas teiks atsakovei teisines paslaugas, o atsakovė už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaitys pagal pateiktas sąskaitas. Ieškovas pagal sudarytą sutartį nuolat teikė atsakovei teisines paslaugas, susipažindavo su atsakovės pateiktais dokumentais, surašydavo visą eilę procesinių dokumentų ir atstovavo atsakovę kaip nukentėjusiąją ikiteisminiame tyrime Nr. 13-1-02130-14 pradėtame Vilniaus m. 2 PK, o vėliau perdavus Vilniaus m. 3 PK, Vilniaus apylinkės bei Vilniaus apygardos prokuratūrose ir teismuose, taip pat atstovavo atsakovę civilinėse bylose Nr. 2-93-590/2015 ir Nr. 2-5870-798/2015 (kurios buvo sujungtos į vieną civilinę bylą) Vilniaus apygardos teisme. Už suteiktas teisines paslaugas 2015 m. spalio 1 d. išrašė sąskaitą Nr. JV-08 – 1530 Eur sumai, 2015 m. lapkričio 10 d. išrašė sąskaitą Nr. JV-09 – 11 925 Eur sumai. Iš pradžių atsakovė išrašytas sąskaitas apmokėdavo iš karto, tačiau vėliau mokėjimai už suteiktas paslaugas vėluodavo, buvo žadama sąskaitas apmokėti vėliau. Ieškovo atliktus darbus atsakovė priimdavo, jokių pretenzijų nereiškė. Šalys buvo sutarusios dėl kiekvieno pavedimo kainos atskirai ir dėl pastovaus vienos valandos įkainio 90 Eur. Vilniaus apygardos teismui 2016-02-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1959-590/2016 priėmus atsakovei ne visai palankų sprendimą, atsakovė atsisakė priimti iš ieškovo minėtas 2015-10-01 ir 2015-11-10 sąskaitas. 2016-03-17 pranešimu savo iniciatyva nutraukė 2014-03-24 su advokatu sudarytą teisinių paslaugų sutartį JV-01 ir pareikalavo grąžinti visų bylų medžiagas. 2016-03-18 pakvitavimu atsakovė gavo prašomus dokumentus, nurodė, jog pretenzijų ieškovui neturi, bet su advokatu už iki sutarties nutraukimo suteiktas teisines paslaugas neatsiskaitė, liko skolinga 13 455 Eur sumą.
  2. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2014-03-24 sudarė teisinių paslaugų sutartį, pagal šią sutartį ieškovas teikė atsakovei teisines paslaugas. Šalių sudarytoje sutartyje dėl konkrečių kainų už paslaugas šalys nesusitarė, jų neaptarė, ieškovas detalesnės informacijas apie konkrečias paslaugų kainas atsakovei neteikė. 2016-03-17 atsakovė nutraukė su ieškovu teisinių paslaugų sutartį ir tą pačią dieną apmokėjo paskutinę ieškovo pateiktą apmokėti 2016-02-29 sąskaitą-faktūrą. Apie kitas 2015-10-01 ir 2015-11-10 sąskaitas-faktūras atsakovė nebuvo informuota. Šios sąskaitos-faktūros buvo pateiktos apmokėti atsakovei po teisinių paslaugų sutarties nutraukimo, neatsižvelgus į tai, kad 2016-03-17 įvyko galutinis apmokėjimas pagal 2016-02-29 sąskaitą-faktūrą, todėl atsakovė atsisakė šias sąskaitas apmokėti. Atsakovė įsitikinusi, kad sąžiningai vykdė savo kaip klientės pareigas, kad ieškovui nebėra skolinga, už gautas paslaugas yra atsiskaičiusi. Nurodė, kad ieškovo elgesys yra nesąžiningas. Atsakovė prašė teismo neaiškias sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į tai, kad sutartį sudarė prisjungimo būdu, yra vartotoja, į tai, kad ieškovo reikalaujamos sumos su atsakove nebuvo derinamos, jos nebuvo sutartos, informacija apie tokias kainas atsakovei nebuvo tinkamai pateikta.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimą grindė šiais motyvais:
    1. Iš šalių paaiškinimų, iš kitos bylos medžiagos matyti, kad ieškovas atstovavo faktiškai dvejose byloje – ikiteisiminio tyrimo baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos veiksmai buvo atliekami tiek prokuratūroje, tiek ir teismuose, o buvusios dvi civilinės bylos buvo sujungtos į vieną ir nagrinėtos kaip viena byla reikšmės teisinės pagalbos teikimo pobūdžiui neturi;
    2. Iš kitų ne ginčo sąskaitų už teisines paslaugas matyti, kad visos šios sąskaitos priešingai nei ginčo sąskaitos atsakovės buvo priimtos, sąskaitose yra atsakovės parašai. Iš apmokėtų sąskaitų galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad kainos suderinimas vyko akceptuojant sąskaitą – pasirašant sąskaitoje abiems sutarties šalims - tiek advokatui, tiek ir klientui. Reikalaujamose apmokėti ginčo sąskaitose atsakovės parašo nėra, jokio kito tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo šalys susitarė dėl sąskaitose nurodyto mokėjimo dydžio nėra, nėra ir įrodymų, kad atsakovė akceptavo ginčo sąskaitas, suderino su ieškovu ginčo sąskaitose nurodytą kainą;
    3. Atsižvelgiant į tai, kad advokatas, už atlyginimą teikiantis teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, laikytinas verslininku (plačiąja prasme), o klientė – vartotoja, teismas konstatavo, kad 2014-03-24 teisinių paslaugų teikimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi;
    4. Teismas vertindamas tai, kad šalys teismui nurodė skirtingas teisinių paslaugų sutarties sąlygų, konkrečiai imant sąlygų dėl apmokėjimo sudarymo aplinkybes, vertindamas 2014-03-24 teisinių paslaugų sutartį, atkreipė dėmesį, kad šalių sudaryta sutartis yra abstraktaus pobūdžio, joje nenurodoma kokiose konkrečiuose bylose bus atstovaujami klientės interesai ar kokie konkretūs veiksmai klientės vardu bus atliekami, nenurodamas ir konkretus sutartas užmokestis už suteiktas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog ieškovas teismui nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti, jog šalys susitarė dėl paslaugų kainų pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, t.y., kad susitarė žodžiu dėl kiekvieno pavedimo ir dėl pastovaus vienos valandos įkainio 90 Eur.
    5. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad ieškovas sutarties nutraukimo metu reiškė pretenzijas atsakovei dėl ginčo sąskaitų, kad nutraukiant sutartį gavo pakvitavimą apie atsakovės neapmokėtas šias dvi sąskaitas.
    6. Teisms, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nurodė, jog labiau tikėtina išvada, kad ginčo sąskaitos atsakovei buvo pateiktos po šalių sutarties nutraukimo, apie jas atsakovė iki sutarties nutraukimo nežinojo, apie jas nebuvo tinkamai informuota ir supažindinta, suderinimo dėl ginčo sąskaitų tarp šalių nebuvo. Teismo vertinimu, toks nesavalaikis ginčo sąskaitų pateikimas labiau tikėtinai rodo, jog ieškovas nebuvo visiškai sąžiningas su atsakove, neatskleidė jai visų suteiktų paslaugų apimčių ir jų kainų, tikėtina, jog ginčo sąskaitų atsakovė nesitikėjo gauti, dėl tokių mokėjimų su ieškovu nesitarė, sumokėjusi ieškovui 10 691 Eur, nesitikėjo, kad lieka jam skolinga didesnę už sumokėtą sumą, t.y. 13 455 Eur, kad negalėjo numatyti sudarydama teisinių paslaugų sutartį, kad už suteiktą teisinę pagalbą ieškovui turės iš viso sumokėti (10 691 + 13 455) 24 146 Eur. Ginčo atveju, teismas sutiko, kad atsakovei pagrįstai kilo abejonių dėl sumokėtos kainos ir suteiktų teisinių paslaugų apimties santykio ir papildomai prašomos sumos už suteiktas paslaugas, kad tokias abejones pagrįstai sukelia pateiktų apmokėti sąskaitų aplinkybės, kai jos pateikiamos po šalių sutarties nutraukimo esant abstrakčiai, neįvardijančiai konkrečių paslaugų kainų, teisinių paslaugų teikimo sutarčiai.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas J. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir pareikštą ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais argumentais:

94.1. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovas atsakovę faktiškai atstovavo dvejose bylose. Toks faktinių aplinkybių nustatymas neatitinka tikrovės ir byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, jog ieškovas atstovavo atsakovę ne tik šiose dvejose, bet ir kitose civilinėse bylose išnagrinėtose Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Kauno apylinkės teisme. Minėtas aplinkybes teismo posėdžio metu pripažino ir pati atsakovė;

104.2. Nagrinėjamoje byloje, klaidingai nustatęs, jog ieškovas iš atsakovės pagal šalių sudarytą sutartį už atstovavimą dvejose bylose jau gavo 10 691 Eur sumą, teismas vertino, kad tokio dydžio ieškovo gauta suma, atsižvelgus į atliktų procesinių veiksmų visumą, laikoma labia didele, viršijančia rinkos kainas ir numatytas rekomendacijas. Teismas visiškai nevertino ir nutylėjo, kad ikiteisminiame tyrime ieškovas surašė net 22 procesinius dokumentus, kad iš viso sudarė 127 ieškovo darbo valandas;

114.3. Teismas neįvertino, jog pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, kad sudarė konkrečios bylos neapimančią bendro pobūdžio teisinių paslaugų sutartį visiems galimiems teisinių paslaugų teikimo atvejams;

124.4. Teismas neįvertino pačios atsakovės išsakyto teiginio, kad ieškovas ginčo sąskaitas dar iki sutarties nutraukimo atsakovei pateikė, tik atsakovė atsisakė jas priimti. Atsakovė visas ginčo sutartyse nurodytas paslaugas priėmė. Teismas, pasisakydamas, jog nesant raštiško susitarimo dėl konkretaus įkainio ir galimos konkrečios kainos paslaugų sutarties sąlygose ir esant ginčui dėl kainos pripažintina, nelogiškai nurodė, kad atsakovės atžvilgiu teisinių paslaugų kainos sąlyga laikytina nepakankamai aiškia;

134.5. Teismo išplėtoti argumentai dėl atsakovės neperspektyvių lūkesčių, kurie nebuvo pasiekti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kadangi sutartyje nebuvo susitarta, kad mokėjimai advokatui priklausys nuo bylos baigties;

144.6. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pagal sudarytą sutartį ieškovas veikė kaip verslininkas, o atsakovė – kaip vartotoja. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta ne tipinė, o lygiaverčių šalių individualiai aptarta atlygintinė paslaugų sutartis, todėl teismas nepagrįstai tokią sutartį prilygino vartojimo sutarčiai.

155. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos atsikirtimus į skundą:

165.1. Teismas pagrįstai taikė didesnę teisinę apsaugą atsakovei kaip vartotojai. Ieškovo teikiamos paslaugos kaina atsakovei pateikta nebuvo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas teikė sąskaitas-faktūras apmokėjimui, tačiau sąskaitų teikimas galėjo ir nesibaigti, nes nėra suderinta ir aptarta konkreti, aiški ir nedviprasmiška paslaugų teikimo kainodara. Advokatas privalėjo informuoti klientę apie paslaugos kainą, todėl buvo pažeista vartotojo teisė į informaciją;

175.2. Atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi, todėl sprendimo panaikinimas ir ieškinio tenkinimas iš esmės pažeistų atsakovės kaip vartotojos ir klientės interesus, pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei galiojantį teisinį reguliavimą. Atsakovė 2016-03-17 atvykusi atsiimti visų ieškovo žinioje buvusių bylų dokumentų, apmokėjo paskutinę ieškovo pateiktą 2016-02-29 sąskaitą-faktūrą;

185.3. Teismo sprendime buvo besąlygiškai pritaikyti aktualūs šiai bylai teismų praktikos suformuoti standartai dėl vartotojų teisių gynimo, fizinio asmens kaip vartotojo advokato ir kliento santykiuose, teismo vaidmens nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, todėl priimtas sprendimas atitinka teismų praktikos išaiškinimus ir precendentus.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

20

  1. Apeliacinis skundas atmestinas.
  2. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  3. Byloje nustatyta, kad 2014-03-24 tarp ieškovo J. K. ir atsakovės J. V. buvo sudaryta sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo Nr. JV-01, kuria atsakovė pavedė ieškovui kaip advokatui ją atstovauti Lietuvos Respublikos visų rūšių ir instancijų teismuose bei kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose. 2016-03-17 atsakovė savo iniciatyva nutraukė su ieškovu sudarytą sutartį ir pareikalavo grąžinti visų bylų medžiagą. 2016-03-18 atsakovei buvo grąžinti visi dokumentai atsakovė raštu nurodė, jog jokių turtinių, neturtinių ar kitokių pretenzijų ieškovui neturi. Po sutarties nutraukimo 2016-04-06 ieškovas J. K. elektroniniu laišku pranešė ieškovei, kad liko neapmokėtos dvi sąskaitos, jas nusiuntė atsakovei bei prašė apmokėti per 5 dienas nuo gavimo. Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. V. 13 455 Eur skolos už suteiktas teisines paslaugas, 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovė geruoju neapmokėjo 2015 m. spalio 1 d. išrašytos sąskaitos Nr. JV-08 – 1530 Eur sumai ir 2015 m. lapkričio 10 d. išrašytos sąskaitos Nr. JV-09 – 11 925 Eur sumai.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas atsakovę atstovavo faktiškai dvejose byloje – ikiteisiminio tyrimo baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje. Iš apmokėtų sąskaitų teismas padarė išvadą, jog kainos suderinimas vyko akceptuojant sąskaitą – pasirašant sąskaitoje abiems sutarties šalims - tiek advokatui, tiek ir klientui. Reikalaujamose apmokėti ginčo sąskaitose atsakovės parašo nėra, jokio kito tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo šalys susitarė dėl sąskaitose nurodyto mokėjimo dydžio nėra, nėra ir įrodymų, kad atsakovė akceptavo ginčo sąskaitas, suderino su ieškovu ginčo sąskaitose nurodytą kainą. Teismas konstatavo, jog 2014-03-24 teisinių paslaugų teikimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi. Teismo nuomone, šalių sudaryta sutartis yra abstraktaus pobūdžio, joje nenurodoma kokiose konkrečiuose bylose bus atstovaujami klientės interesai ar kokie konkretūs veiksmai klientės vardu bus atliekami, nenurodamas ir konkretus sutartas užmokestis už suteiktas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog ieškovas teismui nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti, jog šalys susitarė dėl paslaugų kainų pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, t.y., kad susitarė žodžiu dėl kiekvieno pavedimo ir dėl pastovaus vienos valandos įkainio 90 Eur.

2110. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas atsakovę faktiškai atstovavo dvejose bylose. Pasak apelianto, jis atstovavo atsakovę taip pat ir civilinėse bylose, išnagrinėtose Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Kauno apylinkės teisme. Teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai.

2211. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad ieškovas sutarties galiojimo metu atstovavo atsakovę kaip nukentėjusiąją ikiteisminiame tyrime Nr. 13-1-02130-14, pradėtame Vilniaus m. 2 PK, vėliau perdavus Vilniaus m. 3 PK, Vilniaus apylinkės bei Vilniaus apygardos prokuratūrose ir teismuose, taip pat surašė ieškinį, patikslintą ieškinį bei atstovavo atsakovę Vilniaus apygardos teisme civilinėse bylose Nr. 2-93-590/2015 ir Nr. 2-5870-798/2015. Teismas akcentavo, jog šios bylos buvo sujungtos ir nagrinėtos kaip viena civilinė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kadangi ją patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

2312.Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atstovavo atsakovę faktiškai tik dvejose bylose, apeliantas rėmėsi į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis-faktūromis, kurios pagrindžia, jog ieškovas atsakovę atstovavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtose bylose: Nr. 2-32821-816/2014, Nr. e2-1887-816/2015, Nr. e2-27265-129/2015 ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad aukščiau ieškovo nurodytose bylose suteiktos paslaugos buvo apmokėtos (2014-08-19, 2019-01-30, 2015-02-13, 2015-06-25, 2015-12-07 PVM sąskaitos-faktūros), o ginčas byloje kilo iš esmės tik dėl 2015-10-01 ir 2015-11-10 išrašytų ir neapmokėtų PVM sąskaitų-faktūrų, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad apeliantas atsakovę iš esmės atstovavo tik dvejose bylose, iš esmės neturėjo teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

2413. Skunde apeliantas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje, klaidingai nustatęs, jog ieškovas iš atsakovės pagal šalių sudarytą sutartį už atstovavimą dvejose bylose jau gavo 10 691 Eur sumą, teismas vertino, kad tokio dydžio ieškovo gauta suma, atsižvelgus į atliktų procesinių veiksmų visumą, laikoma labai didele, viršijančia rinkos kainas ir numatytas rekomendacijas. Pasak apelianto, teismas visiškai nevertino ir nutylėjo, kad ikiteisminiame tyrime ieškovas surašė net 22 procesinius dokumentus, kad iš viso sudarė 127 ieškovo darbo valandas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga, su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

2514. Pažymėtina, kad Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje reglamentuojamas mokėjimas už advokato teikiamas teisines paslaugas: pagal šio straipsnio 1 dalį, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį; nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

2615. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant minėtas teisės normas, išaiškinta, kad atstovui, veikiančiam atstovaujamojo interesais, yra taikomos ne tik tam tikros pareigos, bet ir papildomi lojalumo, interesų konflikto vengimo ir kiti etiško elgesio standartai. Tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai lemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, jog, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, reiškia, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas atsižvelgiant į pirmiau išvardytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, 22 punktas).

2716. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2014-03-24 šalių pasirašytoje Teisinių paslaugų sutartyje JV-01 nenumatytas šalių sutartas užmokestis už advokato paslaugas, tačiau nurodyta, jog už paslaugas mokama pagal advokato ir kliento suderintą kainą ir advokato išrašytą sąskaitą sumokant mokestiniu pavedimu arba grynais pagal advokato Pinigų priėmimo kvitą (T. 1, b. l. 5). Apelianto teigimu, šalys buvo susitarusios dėl pastovaus vienos valandos 90 Eur įkainio. Susipažinęs su byloje esančiomis ieškovo išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, teismas pažymi, jog už visas atsakovei J. V. suteiktas paslaugas ieškovas J. K. taikė vienos valandos 90 Eur įkainį. Teismo nuomone, esant ginčui dėl užmokesčio už advokato suteiktas teisines paslaugas, apeliantas turėjo įrodyti, jog nurodytas vienos valandos 90 Eur įkainis turėjo būti taikomas išimtinai visoms advokato teikiamoms paslaugoms ir visiems surašytiems procesiniams dokumentams parengti, tačiau tokių įrodymų apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

2817. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog susipažinus su ieškovo parengtais ir į bylą pateiktais dokumentais matyti, jog dauguma iš apelianto nurodytų 22 ikiteisminiame tyrime parengtų procesinių dokumentų yra netgi ne procesinio pobūdžio (Papildomas pareiškimas-prašymas, T. 1, b. l. 133-137; trečias pareiškimas-prašymas, T.1, b. l. 138-139 ir kt.), be to, kai kurių ieškovo parengtų procesinių dokumentų turinys ir dėstomos aplinkybės bei motyvai yra iš esmės identiški arba labai panašūs (pvz.: 2015-07-17 pareiškimas-prašymas, T. 1, b. l. 90-93 ir 2015-08-17 pareiškimas-prašymas, T. 1, b. l. 94-97), dauguma parengtų dokumentų yra nedidelės apimtis (2-3 lapai), todėl manytina, jog tokių dokumentų parengimui ieškovas turėjo sugaišti mažiau laiko, tačiau už visus ikiteisminiame tyrime parengtus dokumentus taikė vienos valandos 90 Eur įkainį.

2918. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog šalys sudarė konkrečios bylos neapimančią bendro pobūdžio teisinių paslaugų sutartį visiems galimiems teisinių paslaugų teikimo atvejams.

3019. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo J. K. ir atsakovės J. V. sudaryta Teisinių paslaugų sutartis yra abstraktaus pobūdžio ir savo turiniu panašesnė į galiojimą, t.y. joje nenumatyta, kokiose konkrečiai bylose ieškovas atstovaus atsakovę. Kita vertus, pasirašytos sutarties abstraktumas nereiškia, jog advokatas gali nukrypti nuo Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotų taisyklių, taikomų mokėjimams už advokato teikiamas teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo, jog Teisinių paslaugų sutartimi atsakovė pavedė ieškovui kaip advokatui ją atstovauti Lietuvos Respublikos visų rūšių ir instancijų teismuose bei kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas neįrodė, kokiu būdu ir kokiais teiginiais Vilniaus miesto apylinkės teismas neįvertino, jog šalys sudarė konkrečios bylos neapimančią bendro pobūdžio teisinių paslaugų sutartį (CPK 178 straipsnis).

3120. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovas ginčo sąskaitas dar iki sutarties nutraukimo atsakovei pateikė, tik atsakovė atsisakė jas priimti. Apelianto teigimu, atsakovė visas ginčo sąskaitose nurodytas paslaugas priėmė. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai.

3221. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad reikalaujamose apmokėti ginčo sąskaitose atsakovės parašo nėra, jokio kito tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo šalys susitarė dėl sąskaitose nurodyto mokėjimo dydžio nėra, nėra ir įrodymų, kad atsakovė akceptavo ginčo sąskaitas, suderino su ieškovu ginčo sąskaitose nurodytą kainą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje taip pat nėra pateikta patikimų įrodymų, jog minėtas sąskaitas ieškovas J. K. būtų pateikęs atsakovei J. V. iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo. Iš byloje esančio ieškovo 2016-04-06 elektroninio laiško atsakovei J. V. turinio matyti, jog jame ieškovas atsakovei nurodė, jog liko neapmokėta sąskaita Nr. JV-08 ir nusiuntė ją kartu su elektroniniu laišku, tačiau laiške neužsimenama apie tai, jog šią sąskaita atsakovė būtų gavusi anksčiau, tačiau nebuvo jos priėmusi ar pan. (T. 1, b. l. 11). Tokio paties turinio elektroninį laišką atsakovė gavo ir dėl neapmokėtos sąskaitos Nr. JV-09, tačiau 2016-04-13 elektroniniu laišku atsakovė nurodė, jog nesutinka su naujai išrašytomis sąskaitomis, nes yra už viską atsiskaičiusi (T. 1, b. l. 12). Įrodymų, kad atsakovė ginčo sąskaitas būtų gavusi iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo, apeliantas nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu, todėl konstatuotina, jog byloje liko neįrodytas faktas, kad atsakovė 2015 m. spalio 1 d. išrašytą sąskaitą Nr. JV-08 – 1530 Eur sumai ir 2015 m. lapkričio 10 d. išrašytą sąskaitą Nr. JV-09 – 11 925 Eur sumai gavo iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo 2016-03-17.

3321. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pasisakė dėl atsakovės neperspektyvių lūkesčių, kurie nebuvo pasiekti, kadangi sutartyje nebuvo susitarta, kad mokėjimai advokatui priklausys nuo bylos baigties.

3422. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Tokio pobūdžio sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Kaip jau buvo paminėta, advokatų teisinė padėtis, jų veiklos sąlygos ir tvarka Lietuvoje reglamentuojami Advokatūros įstatyme. Pažymėtina, jog tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai nulemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas. Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad civilinėse bylose leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, jog šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams. Toks advokato honoraro nustatymo būdas dar yra vadinamas sėkmės mokesčiu.

3523. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014-03-24 šalių pasirašytoje Teisinių paslaugų sutartyje JV-01, kuria ieškovas įsipareigojo atstovauti atsakovę Lietuvos Respublikos visų rūšių ir instancijų teismuose bei kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose, t.y. teikti teisines paslaugas, o atsakovė įsipareigojo ieškovui sumokėti už teikiamas paslaugas pagal advokato ir kliento suderintą kainą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir sutinka su apeliantu, jog šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo susitarta dėl sėkmės mokesčio, t.y. atsakovė su ieškovu nenusimatė, jog užmokesčio dydis advokatui priklausys nuo bylos baigties (rezultato). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės neperspektyvių lūkesčių bei to, jog ieškovas atsakovei žadėjo laimėti bylas, akcentavo, jog šalių sudaryta sutartis savo prasme yra laikytina vartojimo sutartimi, todėl nurodė, kad atsakovės, kaip vartotojos, teisės ir teisėti lūkesčiai turi būti labiau saugomi ir ginami. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu tuo aspektu, kad nesant raštiško susitarimo dėl konkretaus įkainio ir galimos konkrečios kainos paslaugų sutarties sąlygose ir esant ginčui dėl kainos, atsakovės, kaip vartotojos atžvilgiu teisinių paslaugų kainos sąlyga laikytina nepakankamai aiškia ir suprantama. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog atsakovė priimdavo ir pasirašydavo visas sąskaitas, kuriose buvo taikytas vienos valandos 90 Eur įkainis, per se neleidžia teigti, jog dėl tokio įkainio buvo susitarta kalbant apie apskritai visus ieškovo atliekamus veiksmus ir teikiamas paslaugas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nesant susitarimo dėl konkretaus įkainio, ieškovas, kaip stipresnio šalis, turėjo galimybę piktnaudžiauti paslaugų kaina.

3624. Apeliantas J. K. apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalių sudaryta Teisinių paslaugų sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nurodė, jog pagal sudarytą sutartį ieškovas veikė kaip verslininkas, o atsakovė – kaip vartotoja. Apelianto teigimu, buvo sudaryta ne tipinė, o lygiaverčių šalių individualiai aptarta atlygintinė paslaugų sutartis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

3725. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

3826. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, jog dėl teisinių paslaugų teikimo sutarties kaip vartojimo sutarties, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo kreipęsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), kurio išvadas minėtu klausimu išdėstė 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, jog prejudiciniu sprendimu ESTT pažymėjo ir tai, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja klientų – vartotojų ir advokatų nelygybė būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialiųjų žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę. Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Kai su vartotoju sudaromos tipinės, standartinės, individualiomis sąlygomis nesuderėtos sutartys, kai jų sąlygas parengia ir jas pasiūlo kita sutarties šalis – verslininkas, teismui aiškinant jų turinį nesąžiningų sutarties sąlygų nustatymo teisminės kontrolės tikslu, be kita ko, taikytina contra proferentem taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

3927. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, jog 2014-03-24 šalių pasirašyta Teisinių paslaugų sutartis JV-01 yra ne tipinė, o lygiaverčių šalių individualiai aptarta atlygintinė paslaugų sutartis. Kaip jau buvo nurodyta nutarties 19 punkte, ieškovo J. K. ir atsakovės J. V. sudaryta Teisinių paslaugų sutartis savo turiniu yra abstraktaus pobūdžio ir panašesnė į galiojimą, t.y. joje nenumatyta, kokiose konkrečiai bylose ieškovas atstovaus atsakovę, todėl iš jos turinio negalima spręsti, kad ji yra individualiai aptarta. Sutiktina, jog dėl tam tikrų individualių dalykų šalys galėjo susitarti atskirai ar žodžiu, tačiau iš pačios sutarties galima nustatyti tik abstraktų ieškovo įsipareigojomą atsatovauti atsakovę Lietuvos Respublikos visų rūšių ir instancijų teismuose bei kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Konstatuotina, jog apelianto teiginiai, kad ginčo sutartis nėra laikytina vartojimo sutartimi, prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai.

4028. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.

  1. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

41Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

42Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4.
  1. ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai... 8.
      1. Apeliaciniu skundu ieškovas J. K. prašė... 9. 4.1. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nepagrįstai nurodė, jog... 10. 4.2. Nagrinėjamoje byloje, klaidingai nustatęs, jog ieškovas iš atsakovės... 11. 4.3. Teismas neįvertino, jog pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, kad... 12. 4.4. Teismas neįvertino pačios atsakovės išsakyto teiginio, kad ieškovas... 13. 4.5. Teismo išplėtoti argumentai dėl atsakovės neperspektyvių lūkesčių,... 14. 4.6. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pagal sudarytą sutartį ieškovas... 15. 5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė... 16. 5.1. Teismas pagrįstai taikė didesnę teisinę apsaugą atsakovei kaip... 17. 5.2. Atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi, todėl sprendimo... 18. 5.3. Teismo sprendime buvo besąlygiškai pritaikyti aktualūs šiai bylai... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.... 20.
        1. Apeliacinis skundas atmestinas.
        2. Apeliacinio... 21. 10. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde... 22. 11. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad... 23. 12.Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis... 24. 13. Skunde apeliantas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje, klaidingai... 25. 14. Pažymėtina, kad Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas,... 26. 15. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant minėtas teisės normas,... 27. 16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2014-03-24 šalių pasirašytoje... 28. 17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog susipažinus su... 29. 18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo... 30. 19. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo J. K. ir atsakovės J. V.... 31. 20. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovas... 32. 21. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad... 33. 21. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pasisakė dėl atsakovės... 34. 22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog klientas su advokatu dėl... 35. 23. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014-03-24 šalių pasirašytoje Teisinių... 36. 24. Apeliantas J. K. apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko su pirmosios... 37. 25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog kliento... 38. 26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, jog dėl teisinių... 39. 27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, jog 2014-03-24... 40. 28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 41. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325... 42. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti...