Byla 3K-3-473/2014

Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui J. N. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, pavedimo (atstovavimo) sutartis, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, taikymo.

62005 m. lapkričio 24 d. sutartyje (toliau – ir sutartis), pasirašytoje ieškovės ir atsakovo, nurodyta, kad ieškovė (vykdytoja) teiks konsultacijas, organizuos ir atstovaus užsakovui (atsakovui) visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo užsakovo vardu į žemės sklypą, buvusį ( - ), priklausiusį J. N., pagal Kauno apskrities 2004 m. gegužės 19 d. parengtą išvadą Nr. 401, užsakovui priklausiusią žemės dalį savo nuožiūra perkels į tą pačią arba kitą vietą, pritaikius valstybės nustatytą koeficientą norimam atgauti žemės sklypui, o užsakovas atsiskaitys už suteiktas paslaugas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (sutarties 1 punktas). Sutarties kaina nustatyta 3 punkte, pagal kurį užmokestis už suteiktas paslaugas – 12,5 proc. sumos, gautos pardavus sutarties 1.1 punkte nurodytą žemės sklypą, bet ne mažiau kaip 166 800 Lt (vieno aro kaina – 300 Lt), kuri sumokama vykdytojui sklypo pardavimo dieną. 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo akte (toliau – ir aktas) nurodytos atsakovo priimtos ieškovės suteiktos paslaugos (atlikti darbai), jų kaina (12,5 proc. parduodamos žemės vertės, bet ne mažiau kaip 166 800 Lt).

7Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 166 800 Lt skolą. Ji nurodė, kad visi įsipareigojimai pagal sutartį įvykdyti, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino.

10Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, pripažino, jog ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, todėl įgijo teisę reikalauti atlyginimo (sutarties 1, 3.1 punktai). Teismas nesutiko su atsakovo pateiktu sutarties nuostatų aiškinimu, kad pareiga mokėti ieškovei atlygį jam nekyla, nes neįgyvendinta sutarties 3.1 punkto sąlyga, be to, pagal sutarties 6.1 punktą atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškove yra pasibaigusi suėjus terminui. Teismas sprendė, kad iš sutarties 3.1 punkto formuluotės (užmokestis už suteiktas paslaugas – 12,5 proc. gautos sumos, pardavus sutarties 1.1 punkte aptartą žemės sklypą, bet ne mažiau kaip 166 800 Lt, 1 aro kaina – 300 Lt, kuri yra sumokama ieškovei tą pačią dieną, kai bus parduotas žemės sklypas) akivaizdu, jog šios atsakovo prievolės atsiradimo sąlyga buvo žemės sklypo pardavimas, kuris priklausė nuo atsakovo, nes ieškovės įsipareigojimai neapėmė žemės sklypų, į kuriuos bus atkurtos atsakovo nuosavybės teisės, pardavimo organizavimo. Teismo vertinimu, sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sąlyginė (atidedamoji) mokėjimo prievolė, kurios atsiradimas siejamas su žemės sklypo, į kurį sutarties pagrindu atkurtos atsakovo nuosavybės teisės, pardavimu, tačiau šios prievolės apimtis, nepriklausomai nuo pardavimo kainos, yra ne mažesnė nei 166 800 Lt. Iš sutarties 3.1 ir 6.1 punktų sisteminio ryšio teismas nustatė, kad sutarties galiojimo pabaiga buvo susieta su trejų metų terminu nuo jos pasirašymo momento bei visišku atsiskaitymu su ieškove.

11Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal ginčo sutartį mokėjimo pareigos atsiradimas susietas su veiksmu, kurio atlikimas iš esmės priklauso nuo atsakovo veikimo ar neveikimo, sutartis pasibaigia ne tik po trejų metų, bet ir visiško atsiskaitymo su ieškove, į bylą pateiktas ieškovės atliktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktas, sprendė, kad pagal sutarties 3.1 punktą mokėjimo pareiga sąžiningumo požiūriu turėtų būti besąlyginė ir siejama su atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą nepakeistą.

13Teisėjų kolegija nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, 2005 m. lapkričio 24 d. sutartyje konkrečios teikiamos paslaugos aiškiai ir nedviprasmiškai aptartos bei įvertintos – nurodyta sutarties kaina (sutarties 3 punktas). Iš byloje esančio 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad atsakovui buvo perduoti ieškovės atlikti darbai ir šis juos priėmė. Šalys šiame akte taip pat nurodė suteiktas paslaugas (darbų pavadinimus) ir jų kainą (12,5 proc. parduodamos žemės vertės, bet ne mažiau kaip 166 800 Lt). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pasirašydamas pirmiau nurodytus dokumentus, pripažino, jog ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, todėl sutarties 1 ir 3.1 punktuose įtvirtintu pagrindu įgijo teisę reikalauti atlyginimo.

14Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo teiginiu, kad tai, jog sutarties 1.1 punkte konkrečiai nurodyta būsimo sklypo vieta, kuri 2005 metais dar negalėjo būti žinoma, patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta atgaline data, t. y. 2008 metais, o atstovavimo darbai tuo metu jau buvo atlikti. Faktinės bylos aplinkybės paneigia tai, kad 2005 metais dar negalėjo būti žinoma būsimo sklypo buvimo vieta: iš byloje esančio J. N. 2005 m. lapkričio 24 d. prašymo (originalo) suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą ar suteikiamą nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, pagal 2004 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities išvadą Nr. 401, adresuotą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų savivaldybės žemėtvarkos skyriui, matyti, jog atsakovas prašė suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte neatlygintinai perduodamą nuosavybėn apie 23 ha žemės sklypą, esantį ( - ); šiame prašyme yra originali Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus dokumento gavimo žyma – 2005 m. lapkričio 24 d. – ginčo sutarties sudarymo data; be to, sutartyje nurodyta sklypo vieta skiriasi nuo nurodytos 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo–priėmimo akte.

15Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad tiek 2005 m. lapkričio 24 d. sutartis, tiek 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo–priėmimo aktas buvo sudaryti vienu metu – 2008 metais, todėl laikytini apsimestiniu sandoriu, o sandorį sudariusių šalių valia neatitinka tikrųjų ketinimų ir sudarymo metu buvo siekiama pridengti kitą sandorį (atsakovo ir K. V. susitarimą dėl paslaugų pagal įgaliojimą teikimo), kuris buvo tinkamai įvykdytas abiejų šalių. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009, pateiktais išaiškinimais dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties, sandorio kvalifikavimo apsimestiniu, teisėjų kolegija pabrėžė, kad aplinkybę, jog sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti ir ši įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, ginčijančiam sandorį kaip apsimestinį. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, kilus ginčui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsniu), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia, ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad ne ieškovė, bet K. V. būtų padėjęs atsakovui atkurti nuosavybės teises į žemę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog susitarimas, sudarytas jo ir K. V., pagal įgaliojimą buvo tinkamai įvykdytas abiejų šalių.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

18Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

191. Teismai pažeidė CPK 218 straipsnį, nes procesiniuose sprendimuose nenurodė jokių eksperto išvados atmetimo motyvų. Dėl to buvo neteisingai taikytos materialiosios teisės normos ir ginčo sandoris nepagrįstai nepripažintas niekiniu, t. y. tariamuoju pagal CK 1.86 straipsnį. Lietuvos teismo ekspertizės 2012 m. liepos 5 d. aktas (Nr. 11-775(12), 11-1631 (12) patvirtina atsakovo teiginius, kad 2005 m. lapkričio 24 d. sutartis ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. aktas pasirašyti tą pačią dieną – 2008 m. rugpjūčio 1 d., nes šalys trejus metus negalėjo išsaugoti rašiklių, su kuriais neva buvo pasirašiusios sutartį 2005 metais. Teismai ekspertizės akto išvadų iš esmės nevertino, dėl jų įrodomosios galios nepasisakė, nors šios išvados patvirtina atsakovo teiginį, jog ginčo sutartis buvo pasirašyta atgaline data su asmeniu (ieškove), kurio iki tol atsakovas nepažinojo, ir paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji sutartimi prisiėmė ir 2005–2007 metais vykdė tam tikras pareigas.

202. Teismai neteisingai, pažeisdami nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kvalifikavo ginčo sutartį kaip paslaugų teikimo, o ne pavedimo sutartį, nes šalių susitarimo esmė – pavedimas atstovui veikti atstovaujamojo vardu nuosavybės teisių atkūrimo procese, valstybės institucijoms priimant sprendimus atstovaujamojo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010). Teismai privalėjo teisiškai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, atsižvelgdami į sutarties esmę, o ne į pavadinimą, ir taikyti pavedimo bei atstovavimo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį teismai kvalifikavo neatlikę teisinio vertinimo, nenustatę konkrečių paslaugų, dėl kurių neva šalys susitarė. Sutartyje įtvirtinti ieškovės įsipareigojimai labai abstraktūs. Konkretūs atliktini veiksmai nenurodyti, nes iš esmės tik konsultacijų teikimas atitinka paslaugos sąvoką, nors byloje nėra tokios paslaugos teikimo įrodymų. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra išsamiai ir imperatyviai reglamentuotas Žemės reformos įstatyme (16 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, 19 straipsnio 1, 2 dalys), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, kituose įstatymuose ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, suteikiant neatlygintinai žemės sklypą vietoje turėtos valstybės išperkamos žemės, vyksta griežtai įstatymo nustatyta tvarka, projektavimo darbai atliekami tik turint licenciją, pagal sutartį su įgaliota valstybės institucija ir valstybės lėšomis. Privatus asmuo negali prisiimti įsipareigojimų atlikti veiksmus, priklausančius valstybės institucijų kompetencijai, o susitarimas dėl tokių „paslaugų“ suteikimo pripažintinas niekiniu, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80, 1.81 straipsniai). Priešingas aiškinimas reikštų pripažinimą, kad privatus asmuo turi teisę reikalauti atlyginimo už veiksmus, išimtinai priklausančius valstybės institucijų kompetencijai.

21Šalių susitarimo kvalifikavimą kaip pavedimo sutartį, kuriai vykdyti būtinas notaro patvirtintas įgaliojimas (CK 6.756 straipsnio 2 dalis, 2.138 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), patvirtina ir šalių valia – sutarties 2.2.2 punkte nustatyta, kad atsakovas išduos ieškovei notaro patvirtintą įgaliojimą, būtiną sutarčiai tinkamai vykdyti. Įgaliojimas ieškovei nebuvo išduotas (ir negalėjo būti išduotas, nes sutartis pasirašyta atgaline data), todėl ji neturėjo teisės ir neatliko jokių sutartyje (laikytinoje neįsigaliojusia) nustatytų atstovavimo veiksmų, atitinkamai – neįgijo teisės reikalauti atlyginimo pagal sutartį. Taip pat pripažintinas niekiniu 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktas (CK 1.86 straipsnis). Pažymėtina, kad byloje yra atsakovo 2006 m. kovo 14 d. K. V. išduotas notaro patvirtintas įgaliojimas, kuris įrodo, jog atsakovas įgaliojo būtent šį asmenį, o ne ieškovę atstovauti jo interesams, tačiau teismai šio įrodymo nevertino.

223. Teismai netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė reikalavimų, keliamų teismo procesinio sprendimo turiniui (CPK 178, 185 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Atsakovui pateikus argumentus, kurie grindžiami aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti šalių susitarimus niekiniais (ar nesukėlusiais joms teisinių padarinių), teismai turėjo atlikti jų teisinį vertinimą, motyvuotai pripažinti pagrįstais arba atmesti, tačiau tai nebuvo padaryta. Nors ieškovė savo reikalavimus grindė šalių pasirašytais dokumentais, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jos dalyvavimą atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo procese, atliktus kokius nors veiksmus. Visi įrodymai, tarp jų – ekspertizės aktas, įgaliojimas K. V., patvirtina atsakovo nurodytas sutarties pasirašymo aplinkybes ir paneigia ieškovės poziciją. K. V. išduotas įgaliojimas įrodo, kad atsakovas įgaliojo būtent šį asmenį atstovauti jo interesams nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau jis liko teismų neįvertintas. Šio įgaliojimo buvimas akivaizdžiai prieštarauja ieškovės nurodytoms sutarties pasirašymo ir vykdymo aplinkybėms, nes tampa neaišku, kodėl 2006 m. atsakovas išdavė notaro patvirtintą įgaliojimą kitam asmeniui (K. V.), o ieškovei jo neišdavė, nors sutartyje tai buvo imperatyviai nustatyta. Teismai šių prieštaravimų nepašalino, taip pat nenurodė, kokiu pagrindu atmeta atsakovo atsikirtimus, nesirėmė atsakovo ir jo sūnaus paaiškinimais. Ieškovė, teigdama, kad trejus metus teikė paslaugas atsakovui, nepaaiškino, kaip susipažino su atsakovu, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašyta ginčo sutartis, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jos atliktus veiksmus neva vykdant sutartinius įsipareigojimus ar bent šalių bendradarbiavimą. Pažymėtina, kad ieškovė prieštaravo atsakovo prašymui pakviesti liudyti K. V., kuriam atsakovas buvo išdavęs notaro patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jo nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. Pasitikėdamas K. V., jam primygtinai prašant, tačiau neišsiaiškinęs galimų padarinių, atsakovas 2008 m. atgaline data neapdairiai pasirašė sutartį su ieškove ir aktą. Teismai nepagrįstai laikė patvirtinančiais ieškovės suteiktų paslaugų faktą dokumentus, kurie su tuo nesusiję (žemės sklypų planus, atsakovo prašymus Trakų rajono žemėtvarkos skyriui).

234. Teismai netinkamai aiškino sutarties sąlygas, reglamentuojančias sutarties kainą, padarė nepagrįstas išvadas. Net jei ieškovė būtų teikusi paslaugas, ginčo sutartyje nustatyta jų kaina laikytina neproporcinga. Be to, sutartimi šalys nesulygo dėl konkrečios kainos (sumos), o nurodė jos procentinę išraišką. Ginčo sutartyje nurodyta suma sietina su žemės pardavimo kaina po 300 Lt už 1 arą. Teismai neišaiškino, kodėl kaina nurodyta ir konkrečia suma, ir procentine išraiška, kodėl nurodyta aro pardavimo kaina. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, neįsigilino į ieškovės parengtos ginčo sutarties sąlygas, kuriomis iš esmės įtvirtinta sutarties šalių nelygybė, jos akivaizdžiai nenaudingos atsakovui ir patvirtina ieškovės siekį pasipelnyti. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad žemę parduoti įsipareigojo būtent atsakovas, nes pagal sutarties 2.2.3 punktą atsakovas įsipareigojo netrukdyti žemės sklypo pardavimui. Be to, byloje yra duomenų, kad ieškovė anksčiau sutiko su maždaug penkiolika kartų mažesniu atlyginimu natūra – vieno iš atsakovui priklausančių žemės sklypų dalies perleidimu ieškovės nuosavybėn (kai viso sklypo rinkos vertė 32 300 Lt). Tai patvirtina, kad buvo susitarta dėl 12,5 proc. žemės vertės atlygio, ne 166 800 Lt.

24Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo skundžiamus sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Ji nurodo nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat ieškovė nurodo, kad: 1) šalių sudaryta sutartis buvo kvalifikuota teismo, ieškovė neteigė, kad tai atlygintinų paslaugų teikimo sutartis; pagal šią sutartį ieškovei buvo suteikta teisė atstovauti atsakovui, taigi, nors jis neįvykdė savo įsipareigojimo ir papildomai neišdavė notaro patvirtinto įgaliojimo, ieškovė veikė remdamasi sutartimi, kurioje apibrėžtos jos įgalinimų ribos; 2) ieškovė atliko darbus, susijusius su žemės grąžinimu J. N. lygiaverčiais sklypais: surado didelį laisvos valstybinės žemės plotą, reikalingą norint grąžinti, organizavo tolimesnius darbus, prižiūrėjo jų eigą, dalyvavo sudarant pretendentų eiles, rinko informaciją, dažnai važiuodavo į Trakus, susitikdavo ir derėdavosi su kitais tos pačios eilės pretendentais, atliko grąžintų nuosavybėn žemės sklypų ribų nustatymą, ženklinimą, siūlė įvairias priemones, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos būtų parengtos greičiau ir pan.; atsakovas pats pripažino, kad tik tris kartus vyko pasirašyti reikalingų dokumentų; nors darbų pradžioje ieškovė siūlė atsakovui išduoti notarinį įgaliojimą, šis išreiškė pageidavimą reikiamus dokumentus pasirašyti pats; atliktų darbų faktą, priešingai, nei teigia kasatorius, patvirtina ne tik ginčo sutartis ir aktas, bet ir 2005 m. lapkričio 24 d. prašymai Trakų rajono žemėtvarkos skyriui Nr. 2477 ir Nr. 2478, žemės sklypų planai su kasatoriaus parašais ir abrisai; 3) aplinkybę, kad ieškovė sutartinius įsipareigojimus atliko visiškai ir tinkamai patvirtina atsakovo parašas 2008 m. rugpjūčio 1 d. akte, taigi darbai atsakovo buvo priimti, pretenzijų jis nereiškė; 4) ieškovei paraginus atsakovą sumokėti jai priklausantį atlyginimą, šis pripažino savo prievolę ir pasiūlė įsiskolinimą padengti žemės sklypo dalies nuosavybės teisės perleidimu, tačiau sandoris neįvyko atsakovui neatvykus į notarų biurą jo pasirašyti; 5) teismai, darydami išvadas, pagrįstai atsižvelgė į bylos medžiagos visumą, taigi ir į ekspertizės aktą, kuris ginčo sutartyje ir akte nurodytų jų sudarymo ir pasirašymo datų tikslumo, turinio ir esmės nepaneigė, todėl pagrindo abejoti šių dokumentų patikimumu nebuvo; teismas negalėjo remtis ekspertizės akte išdėstytomis prielaidomis dėl rašymo priemonių sutapties; ekspertizės aktas, priešingai, nei teigia kasatorius, nepatvirtina nurodomos aplinkybės, kad sutartis ir aktas pasirašyti tą pačią dieną; 6) ginčo dokumentuose šalys aptarė konkrečių paslaugų turinį ir, kaip teisingai aiškindami sutartines nuostatas konstatavo teismai, jas įvertino konkrečia suma.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

28Kasatorius kasaciniame skunde, be kita, teigia, kad dėl teismų padaryto CPK 218 straipsnio, reglamentuojančio eksperto išvados įvertinimą, nuostatų pažeidimo neteisingai taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios niekinius sandorius – ginčo sandoris nepagrįstai nepripažintas tariamuoju pagal CK 1.86 straipsnį. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme kasatorius įrodinėjo, kad ginčo sutartis – tai apsimestinis sandoris, nes jo tikslas buvo ne pavesti ieškovei atstovauti kasatoriui, o tokiu būdu (pasirašant sutartį) įforminti atsiskaitymą su K. V.. Apeliaciniame skunde keltas klausimas dėl neteisingo pirmosios instancijos teismo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, taikymo, teigta, kad sutartimi buvo siekiama pridengti kitą sandorį – kasatoriaus ir K. V. susitarimą dėl paslaugų pagal jam išduotą įgaliojimą teikimo. Teismai, remdamiesi kasacinio teismo išaiškinimais dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, atitinkamomis teisės normomis ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sprendė, kad nėra pagrindo sutartį pripažinti apsimestine. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, o ne nurodytasis kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, ir konstatavo, kad tokių įrodymų nepateikta. Kasaciniame skunde klausimas dėl netinkamo teismų CK 1.87 straipsnio nuostatų taikymo nekeliamas, tačiau argumentuojama, kad yra kitas – CK 1.86 straipsnyje įtvirtintas pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią bylą nagrinėję teismai nesprendė dėl sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu, nes kasatorius tokio klausimo ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose nekėlė ir atitinkamų aplinkybių neįrodinėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006, 2008 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008, 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2012). Minėta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus (nutartis) tik teisės taikymo aspektu, o kasaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios teismų nebuvo nagrinėtos (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija ex officio galėtų pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nes šio pagrindo egzistavimas nėra akivaizdus ir reikalinga surinkti papildomų įrodymų jam pagrįsti. Dėl to teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisakys dėl CK 1.86 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

29Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, teismams sprendžiant dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu

30Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Taigi apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jį sudarant buvo siekiama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011).

31Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 178 straipsnio nuostatą, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka. Iš bylos medžiagos ir ją nagrinėjusių teismų sprendimo bei nutarties turinio matyti, kad teismai įrodinėjimo pareigą šalims paskirstė tinkamai. Kasatorius iš esmės nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad jis neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė atsikirtimus į ieškovės pareikštus reikalavimus, ir kad ieškovė įrodė reikalavimo pagrįstumą.

32Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Jo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai (jų visetas ir kiekvienas atskirai) nuosekliai patvirtina kasatoriaus nurodytas aplinkybes ir paneigia ieškovės poziciją. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikrų bylos aplinkybių, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009). Sutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad teismai rėmėsi ieškovės ir kasatoriaus pasirašyta sutartimi ir aktu kaip pagrindiniais rašytiniais įrodymais išvadai dėl šias šalis siejančių santykių pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų, be pirmiau nurodytų, kurie leistų daryti tikėtinai pagrįstą prielaidą, jog ne ieškovė, o K. V. būtų padėjęs kasatoriui atkurti nuosavybės teisę į žemes, byloje nepateikta. Teismas nurodė, kad kasatoriaus ir jo sūnaus paaiškinimų nelaiko patikimais dėl šių asmenų materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Išvadą, kad sutartis ir aktas pasirašyti ieškovei ir kasatoriui siekiant susitarti dėl ieškovės pagalbos kasatoriui žemės nuosavybės teisių atkūrimo procese ir patvirtinti, jog veiksmai atlikti tinkamai, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtina ir prieštaringi kasatoriaus paaiškinimai, susiję su atlygiu K. V., be to, ieškovės į bylą teikti dokumentai (žemės sklypų planai, prašymai suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą). Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių kasatoriaus teiginį, jog ginčo dokumentai pasirašyti atgaline data, kuriuo jis rėmėsi įrodinėdamas sandorio apsimestinumą. Pažymėtina, kad teismo sprendimas nesivadovauti kasatoriaus ir liudytojo M. N. paaiškinimais, argumentuojant šių asmenų suinteresuotumu bylos baigtimi, nelaikytinas tinkamai motyvuotu. Kasatorius, turėdamas pareigą įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus, inter alia, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų pagal sutartį, žemės nuosavybės teisių atkūrimo procese kasatoriui padėjo K. V., kuriam kasatorius buvo išdavęs įgaliojimą, ginčo sutartis sudaryta kasatoriaus ir K. V. santykiams (susitarimui dėl paslaugų teikimo pagal įgaliojimą) pridengti, galėjo tai daryti visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – paaiškinimais, liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis ir kt. (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios kasatorius teigė, jog aptariamų santykių pagrindinis dalyvis faktiškai buvo K. V.. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriaus atstovas 2012 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu prašė teismo kviesti ir apklausti šį asmenį kaip liudytoją. Tačiau teismas (2012 m. rugsėjo 11 d. posėdžio metu prijungęs prie bylos rašytinį įrodymą – įgaliojimą, išduotą kasatoriaus K. V., o 2012 m. rugsėjo 20 d. posėdžio metu – K. V. skolos raštelius kasatoriui) tai padaryti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad kasatoriaus ir K. V. (paskolos) santykiai yra aiškūs. Taigi pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą šios bylos šalims, praktiškai pasunkino kasatoriaus teisės teikti įrodymus, siekiant pagrįsti aplinkybes, kuriomis jis grindė atsikirtimus į ieškovės pareikštą reikalavimą, įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavęs, kad byloje nepateikta įrodymų, jog K. V., o ne ieškovė padėjo kasatoriui nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Kaip minėta, informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį savo įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šiuo atveju byloje reikšminga aplinkybė dėl K. V. vaidmens nagrinėjamuose santykiuose teismų nebuvo pakankamai ir tinkamai atskleista, kartu konstatuotina, kad nepašalinti ieškovės ir kasatoriaus nurodytų aplinkybių prieštaravimai, apsiribota formaliu ginčo dokumentų vertinimu.

33Kasatorius be kita ko teigia, kad byloje esanti ekspertizės akto išvada patvirtina, jog sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimo teisę, pasirašyta atgaline data (2008 m. rugpjūčio 1 d.) kartu su priėmimo–perdavimo aktu, kai jau nebuvo poreikio atlikti sutartyje nustatytus veiksmus; teismai nepagrįstai nevertino ekspertizės akto išvadų, nepasisakė dėl jų įrodomosios galios; dėl šių (CPK 218 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su eksperto išvados vertinimu) pažeidimų teismai padarė neteisingas išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės aktas yra viena iš įrodymų rūšių ir pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma, ji vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime (nutartyje). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė tik tai, kad ekspertizės aktas nepaneigia ginčo dokumentuose nurodytų jų sudarymo ir pasirašymo datų tikslumo, turinio esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismo išvada laikytina nepakankamai motyvuota, nes teismas, tenkinęs kasatoriaus prašymą skirti ginčo dokumentų ekspertizę, dėl ekspertizės akto išvadų nepasisakė, šio įrodymo išsamaus vertinimo visų byloje esančių įrodymų kontekste nepateikė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo nepasisakė, nors kasatorius apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl vertinimo netinkamumo; apibendrintai nurodė, kad faktiniai bylos duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik visapusiškai atskleidus bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes spręstina dėl ekspertizės akto išvadų įrodomosios vertės, atsižvelgiant į įrodymų visumą.

34Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

35Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai kvalifikavo ginčo sutartį kaip paslaugų sutartį, nes jos esmė – pavedimas atstovui (ieškovei) veikti atstovaujamojo (kasatoriaus) vardu nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, kompetentingoms institucijoms priimant atstovaujamajam svarbius sprendimus, be to, netinkamai aiškintos sutarties sąlygos, reglamentuojančios sutarties kainą. Šių kasacinio skundo argumentų aktualumas priklauso nuo išvadų, kurios bus teismo padarytos pašalinus pirmiau nurodytus procesinius pažeidimus, turinio. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalinga pasisakyti ir dėl jų pagrįstumo.

36Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartyje nustatytos tokios sąlygos: ieškovė įsipareigoja organizuoti nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą atsakovo vardu; teikti konsultacijas, rengti dokumentų projektus, asistuoti derybose su privačiais ir viešais asmenimis; atstovauti atsakovui ir jo interesams visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose bei archyvuose; teikti kitas paslaugas, susijusias su sutarties dalyku, o atsakovas – suteikti ieškovei būtiną informaciją ir dokumentus, reikalingus tinkamai atlikti vykdytojos įsipareigojimus; išduoti vykdytojui notaro patvirtintą įgaliojimą, būtiną sutarčiai tinkamai vykdyti; nevilkinti ir kitokiais būdais netrukdyti žemės sklypo, nurodyto sutarties 1.1 punkte, pardavimo, o pardavus – atsiskaityti su vykdytoja tą pačią dieną (sutarties 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.193, 6.716 straipsniais, šią sutartį kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas dėl sutarties kvalifikavimo teisingumo išsamiau nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ginčo sutarties turinį ir sąlygas ji neturi aiškiai išreikštų požymių, kurie sudarytų teisinį pagrindą ją kvalifikuoti išskirtinai kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Kasatoriaus argumentą, jog ginčo sutartis iš esmės atitinka pavedimo, atstovavimo sutartims būdingus požymius, teisėjų kolegija laiko iš dalies pagrįstu. Sutarties sąlygomis nustatytos šalių teisės ir pareigos rodo, kad ginčo sutartis turi kelių – atlygintinų paslaugų teikimo ir pavedimo – sutarčių požymių. Nors civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį, t. y. turinčią kelių rūšių sutarčių požymių, svarbu, kad ji atitiktų sutartims keliamus reikalavimus ir neprieštarautų imperatyviosioms teisės normoms. Pažymėtina, kad pagal pavedimo sutartį galima pavesti įgaliotiniui atlikti ne bet kokius veiksmus. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Esant sudarytai pavedimo sutarčiai teisiniai įgaliotinio veiksmai su trečiaisiais asmenimis kvalifikuojami kaip pavedimo sutarties vykdymas ir sukuria teises bei pareigas įgaliotojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DBB „Rizikos cesija“ v. UAB DBB „Altarija“, bylos Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010). Teismai, konstatavę, kad šios bylos šalis siejo tam tikri santykiai, išsamiau nenagrinėjo, ar tai buvo tik vidiniai (techninio, organizacinio pobūdžio) atstovaujamojo ir atstovo (atsakovo ir ieškovės) santykiai, ar susiklostė ir išoriniai atstovavimo teisiniai santykiai, kuriems įteisinti vien pavedimo sutarties nepakanka, reikalingas įgaliojimas (CK 6.756 straipsnio 2 dalis). Taip pat liko neatskleistas su ieškove pasirašytos sutarties ir K. V. išduoto įgaliojimo santykis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais vėliau išduotas (šiuo atveju – dar ir notarine tvarka patvirtintas) įgaliojimas gali reikšti šalių pavedimo sutarties pasibaigimą ir pavedimo santykio su naujuoju įgaliotiniu atsiradimą (CK 6.125 straipsnis, 6.763 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, turėtų nustatyti ir įvertinti pirmiau nurodytas aplinkybes. Taip pat šis teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, susijusioms su K. V. vaidmeniu ginčo santykiuose, turėtų patikrinti, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nepažeisdamas šių taisyklių aiškino sutarties sąlygą, reglamentuojančią sutarties kainą (3.1 punktą).

37Dėl procesinės bylos baigties

38Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo (nutarties) motyvavimą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis), nepagrįstai ieškovės ir kasatoriaus pasirašytą sutartį kvalifikavo vien kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų aiškinimo. Tai galbūt sudarė pagrindą neteisingiems procesiniams sprendimams dėl bylos baigties, nes, tinkamai neatskleidus bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neištyrus įrodymų, kyla abejonių dėl tinkamo apsimestinius sandorius reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje nurodytų aplinkybių ir būtina nustatyti naujų, taip pat tinkamai ir išsamiai ištirti byloje esančius įrodymus, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

39Dėl bylinėjimosi išlaidų

40Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 27,61 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.