Byla 2A-2714-450/2013
Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui AB Nordea Bankui Finland PLC, veikiančiam per Lietuvos skyrių, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Iieškovas J. K. prašė pripažinti neteisėtu atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus vienašališką 2008 m. gegužės 14 d. būsto kreditavimo sutarties BK 08/05/27GO (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą, įformintą 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 11548, neteisėtu ir įpareigoti atsakovą Nordea Bank Finland Plc, veikiantį per Lietuvos skyrių, vykdyti 2008 m. gegužės 14 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/05/27GO. Ieškovas prašė pratęsti kreditavimo sutartyje Nr. BK 08/05/27GO numatytų periodinių įmokų ir kitų sumų mokėjimo terminus laikotarpiui, kurio pradžia skaičiuotina nuo kreditavimo sutarties Nr. BK 08/05/27GO nutraukimo dienos 2011 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 iki rugsėjo 15 d. ieškovui negaunant pakankamai pajamų, jis neturėjo galimybės sumokėti įmokų pagal minėtą kreditavimo sutartį, dėl ko susidarė bendras 2157,64 Šveicarijos frankų įsiskolinimas. 2011 m. rugsėjo pabaigoje ieškovui pavyko surinkti reikiamą sumą įsiskolinimui padengti 6000 Lt, tačiau ieškovo pažįstamas A. K. paprašė ieškovo paskolinti šią sumą iki 2011 m. rugsėjo 26 d. ir įsipareigojo ją grąžinti iki nurodytos datos, sumokant ją ieškovo vardu atsakovui, dengiant įsipareigojimus, kylančius iš kreditavimo sutarties. Ieškovas pasitikėjo A. K., kadangi jis ne kartą prieš tai pagal analogiškus susitarimus yra sumokėjęs ieškovo vardu, dengiant įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį, atsakovui šios aplinkybės žinomos. 2012 m. sausio mėn. viduryje su ieškovu susisiekė antstolė B. P. ir įteikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 6271/2011, kuria nuspręsta areštuoti ieškovui priklausantį turtą – butą. Iš šios teismo nutarties ieškovas suprato, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 11548 yra nutraukęs kreditavimo sutartį nuo 2011 m. spalio 14 d. Atsakovas kreditavimo sutartį su ieškovu nutraukė vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 13.1 punktu. Ieškovas laikytinas šiuose santykiuose vartotoju, laiko, kad atsakovo ieškovui pateiktas pranešimas apie kreditavimo sutarties nutraukimą toje apimtyje, kad kreditavimo sutartis nutraukta remiantis sutarties 13.1 punktu, kuris laikytinas negaliojančiu ab initiio, negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, kurios faktinės aplinkybės ieškovo nuomone iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis, konstatavo, kad sutarties pažeidimas, kuomet septynis mėnesius skolininkas nemokėjo bankui palūkanų, o taip pat ir beveik tris mėnesius, kuomet sutartis buvo nutraukta, ir grąžintino kredito dalių, nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta net 40 metų terminui, į tai, kad kreditas ir palūkanos buvo mokami nedidelėmis įmokomis kiekvieną mėnesį, negalima daryti išvados, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti. Kreditas atsakovui buvo nemokėtas tik 4 mėnesius, įsiskolinimas tesudaro tik 1 proc. nuo bendros kredito sumos, todėl negali būti vertinamas kaip iš esmės suvaržantis atsakovo asmeninius interesus.

6Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad iš pradžių kreditas pagal kreditavimo sutartį buvo suteiktas dviem kredito gavėjams ieškovui ir E. G., tačiau nuo 2009 m. spalio 15 d. kredito gavėjai vėlavo vykdyti mokėjimo prievoles pagal kredito sutartį. Po derybų 2010 m. birželio 9 d. tarp banko bei kredito gavėjų buvo pasirašyta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią bankas atsisakė kreditoriaus reikalavimo E. G. atžvilgiu, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę pagal kredito sutartį ieškovo J. K.. Bankas papildomu susitarimu atidėjo J. K. kredito įmokų mokėjimą daugiau nei vieneriems metams. Nuo 2011 m. gegužės 15 d. ieškovas nemokėjo bankui palūkanų, o nuo 2011 m. birželio 15 d., t. y. iš karto po kredito įmokų grąžinimo atidėjimo, taikyto 2010 m. birželio 9 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 10/06/36GO pagrindu, ieškovas nemokėjo nei kredito įmokų, nei palūkanų. Mokėjimo prievolių pažeidimas sistemingai tęsėsi keturis mėnesius iš eilės, ieškovas nereagavo į banko raginimus mokėti skolą per papildomai nustatytus terminus, todėl bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2011 m. spalio 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šiuo metu bankas turi teisę vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto. Ieškovas pradėjo ginčyti kredito sutarties nutraukimą tik tuomet, kai buvo užbaigta hipotekos byla ir įsiteisėjo sprendimai, turintys prejudicinę galią. Atsakovas taip pat nurodo, kad faktiškai ieškovui nebuvo taikyta kredito sutarties 3.1 punkte numatyta sąlyga dėl kredito sutarties nutraukimo pagrindų, ieškovas prievolės nevykdė ilgą laiką, ne kartą buvo raginamas pašalinti pažeidimus, tačiau terminai ir toliau buvo sistemingai pažeidinėjami, pažeidimai nebuvo pašalinti per žymiai ilgesnį, nei įstatymo nustatytas 30 dienų terminas. Kredito sutartis buvo pažeidinėjama jau nuo 2009 metų, ir tik todėl, kad bankas geranoriškai sutiko sudaryti papildomą susitarimą ir atidėti ieškovui kredito grąžinimo terminą, sutartis nebuvo nutraukta dar 2009 metais. Ieškovo elgesys tiek viso kredito sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek ir po kredito sutarties nutraukimo patvirtina, kad ieškovas sistemingai nesilaikė mokėjimų grafiko, nesiekė tinkamai vykdyti kredito sutarties ir tai reiškia sistemingą mokėjimo prievolių pažeidimą. Ieškovas nesiekė bendradarbiauti su ieškovu, išspręsti susidariusios situacijos, neįvykdė prievolės per papildomai nustatytą terminą, skola vis didėjo.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Ieškovas nuo 2011 m. gegužės 15 d. nemokėjo bankui palūkanų už naudojimąsi kreditu, o iš karto po kredito įmokų mokėjimo termino atidėjimo pabaigos nuo 2011 m. birželio 15 d. nemokėjo nei kredito grąžinimo įmokų, nei palūkanų, minėtų prievolių visiškas nevykdymas tęsėsi keturis mėnesius iš eilės. Bankas 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. pranešimais nustatė ieškovui papildomą prievolės įvykdymo terminą, tačiau ir per papildomai nustatytus terminus, prievolė nebuvo net iš dalies įvykdyta. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu Nr. 11548 nuo 2011 m. spalio 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos įstaigą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Iš atsakovo 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimo Nr. 11548 turinio matyti, kad kreditavimo sutartis nutraukta vadovaujantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu, numatančiu banko kaip kredito davėjo teisę nutraukti vienašališkai kreditavimo sutartį, įspėjus prieš 10 kalendorinių dienų, jeigu kredito gavėjas negrąžina atsakovui vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas bei sumokėti kitas sumas. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog tokia kredito sutarties sąlyga, kuri numato ilgalaikės sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisę, skolininkui negrąžinus laiku bent vienos kredito įmokos, yra nesąžininga ir pažeidžia kredito gavėjo kaip vartotojo teises, todėl negalioja ab initio. Tokį sutarties aiškinimą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012. Tačiau minėtoje nutartyje teismas taip pat išaiškino, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto, todėl visais atvejais, vertinant kredito sutarties, kaip vartojimo sutarties, nutraukimo teisėtumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.

9Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas kredito grąžinimo terminus pažeidinėjo sistemingai nuo 2009 metų. Nors susidaręs įsiskolinimas bankui būdavo grąžinamas, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog grąžinamas įsiskolinimas būdavo susidaręs tik už du mėnesius, taip pat kredito sutartį vykdant ne vienam, o dviem kredito gavėjams – ieškovui ir E. G.. Kredito sutartis nutraukta po skolos perkėlimo vienam iš kredito gavėjų – J. K.. Pažymėtina, jog vien banko atsisakymas kredito sutarties vykdymo vieno kredito gavėjo atžvilgiu didina sutarties neįvykdymo riziką. Tačiau nepaisant to, bankas nagrinėjamu atveju suteikė papildomas kredito sutarties vykdymo lengvatas ieškovui, sudarydamas papildomą susitarimą, numatantį kredito grąžinimo įmokų mokėjimo atidėjimą ieškovui daugiau nei metams. Pažymėjo, jog kredito grąžinimo įmokos ieškovo nebuvo mokamos iš karto po kredito grąžinimo atidėjimo termino pasibaigimo, o palūkanos už naudojimąsi kreditu pradėtos nemokėti dar anksčiau. Ieškovas nei po banko įspėjimų, nei po pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo nesikreipė į banką dėl susidariusios situacijos išsprendimo, nebendradarbiavo su kredito davėju. Iš bylos medžiagos ir šalių nurodytų aplinkybių matyti, kad kredito sutartyje nurodytu adresu su ieškovu nebuvo galimybių susisiekti. Teismas laiko, jog paminėtų aplinkybių visuma leido atsakovui kaip kredito gavėjui pagrįstai abejoti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje, o ieškovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo turtinė padėtis šiuo momentu leidžia jam toliau vykdyti kredito sutartį. Sprendžiant sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovo naudojamas būsto kreditas nėra apdraustas, taigi atsakovas kaip kredito įstaiga neturi papildomų garantijų nuostolių dėl kredito sutarties nevykdymo atlyginimui užtikrinti. Pažymėjo, jog ieškovo nurodytos kredito sutarties pažeidimo priežastys nepateisina sutarties nevykdymo ir patvirtina, jog ieškovas yra nesąžininga sutarties šalis. Ieškovas, būdamas praleidęs kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą daugiau nei keturis mėnesius, esant galimybei padengti susidariusį įsiskolinimą, nesikreipdamas į banką dėl prievolių įvykdymo termino pratęsimo ar atidėjimo, turimas pinigines lėšas naudojo ne susidariusiam įsiskolinimui padengti, o skolino trečiajam asmeniui. Tokie ieškovo veiksmai patvirtina tyčinį prievolės nevykdymą, yra nepateisinami ir negali sąlygoti jam papildomų lengvatų suteikimo būtinybės. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas nevykdė ar netinkamai vykdė kredito sutartyje numatytas prievoles dėl svarbių priežasčių, t. y. nepateikta įrodymų apie kredito sutarties netinkamo vykdymo priežastis.

10Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, nurodytos faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios šios civilinės bylos aplinkybėms, nes minėtoje civilinėje byloje buvo konstatuotas kredito gavėjų aktyvumas, siekiant išspręsti susidariusią situaciją dėl pavėluoto kredito įmokų grąžinimo, taip pat kreditas buvo apdraustas, skolininkams nebuvo suteiktos tokios lengvatos kaip kredito grąžinimo įmokų mokėjimo atidėjimas, kredito sutartis buvo nutraukta nesilaikant kredito sutartyje nustatytos nutraukimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad kredito sutartis ieškovo nebuvo vykdoma tinkamai nuo 2009 metų. Taip pat būtina įvertinti tai, kad kreditas ieškovui suteiktas maksimaliam keturiasdešimties metų laikotarpiui, o ieškovas nurodo, jog nepratęsus sutarties, jis negalės tinkamai jos vykdyti. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje kredito gavėjai ginčijo sutarties nutraukimą iš karto, o nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo tik po to, kai buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, kreipdamasis į teismą nepateikė įrodymų, patvirtinančių tolimesnio kredito sutarties vykdymo galimybes, taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sutartis nevykdoma buvo tyčia, o ne dėl neatsargumo. Nagrinėjamu atveju ieškovo įvykdytas kredito sutarties pažeidimą vertino kaip esminį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 2 d. nustatytus kriterijus.

11Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas registruotu laišku kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu ieškovui išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą. Ieškovo vengimas priimti jam adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovas laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovui.

12Dėl atsakovo prašymo nutraukti bylą, esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai kitoje byloje dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Atsakovas tokia nutartimi laiko hipotekos teisėjo nutartį, kuria buvo nukreiptas priverstinis skolos išieškojimas į įkeistą turtą, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas nėra tapatus. Minėta byla buvo nagrinėjama supaprastinto proceso tvarka, kuriame negalimas priešieškinio pareiškimas. Aplinkybė, jog priimant hipotekos teisėjo nutartį dėl išieškojimo nukreipimo į hipoteką įkeistą turtą, taip pat nagrinėjant kredito gavėjo atskirąjį skundą dėl minėtos hipotekos teisėjo nutarties buvo pasisakyta dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, nesudaro pagrindo laikyti abi šias bylas tapačiomis.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-04-05 teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį patenkinti. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šios bylos kontekste nurodyta LAT nutartimi Ieškovas vadovavosi ne tik dėl šios bylos ir išnagrinėtos bylos panašumų, bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau labai panašios, tačiau ir dėl to, kad joje yra pateikiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių ribojimus (CK 6.188 straipsnis) bei bendruosius sutarčių nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnis, CK 6.218 straipsnis), išaiškinimai. Ieškovo manymu, net ir esant netapačioms bylų faktinėms aplinkybės, jis galėjo remtis 2012 m. birželio 26 d. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pateiktais teisės normų išaiškinimais.

15Vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. 2012 m. birželio 26 d. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, taip pat 2004 m. birželio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-346, LAT yra pateikęs aptariamos CK nuostatos turinio išaiškinimą. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesivadovavo nurodytu CK straipsniu ir su tuo susijusia LAT teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Teismas abstrakčiai ir nepagrįstai bei prieštaraudamas byloje esantiems įrodymams, konstatavo tik kelis iš visų privalomųjų esminio sutarties pažeidimo kriterijų, o būtent, kad aplinkybių visuma neva leido Atsakovui kaip kredito gavėjui pagrįstai abejoti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje bei kad Ieškovas prievolės neva nevykdė tyčia. Kitų įstatyme nustatytų privalomų kriterijų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Reikia įvertinti tai, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta 40 metų terminui. Ieškovas vėlavo sumokėti įmokas tik už keturis mėnesius, kas lyginant su visu sutarties terminu yra ir turėtų būti laikoma nežymiu vėlavimu. Tas pats pasakytina ir lyginant visą paskolos sumą su pavėluota grąžinti suma, kuri sudarė vos 1 proc. visos kredito sumos. Šios aplinkybės negali sudaryti pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį. Akivaizdu, kad vykdant sutartį 40 metų šalies finansinė situacija gali keistis tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę, o tai gali lemti nežymius sutarties vykdymo trikdžius ar pokyčius, tačiau nežymūs sutarties vykdymo pasikeitimai (kaip buvo ir šiuo konkrečiu atveju) negali sudaryti pagrindo daryti išvados, jog kita šalis iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį. Pažymėtina, kad šių aplinkybių, t.y. pradelsimo termino ir pradelstos sumokėti sumos dydžio, teismas apskritai nevertino, nors Ieškovo manymu, tai yra vienos iš esminių aplinkybių vertinant, ar kreditorius iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį.

16Kreditavimo sutartis buvo vykdoma jau nuo 2008 metų. Vykdant sutartį, šalys glaudžiai bendradarbiavo, tarp šalių buvo sudaryti keli Kreditavimo sutarties pakeitimai. Ieškovas net jeigu kartais pavėluodavo sumokėti įmokas pagal Kreditavimo sutartį, savo įsipareigojimus bankui visuomet įvykdydavo (įskaitant, sumokėdavo papildomus delspinigius ir palūkanas). Tai, kad Atsakovas žinojo ir galėjo tikėtis, jog Kreditavimo sutartis bus vykdoma rodo tokie Atsakovo veiksmai, kaip sutikimas atidėti paskolos mokėjimus, sutikimas, kad vienas iš kredito gavėjų pasitrauktų iš sutarties, Ieškovui vėluojant sumokėti įmokas, Atsakovo siūlymas padidinti palūkanas ir tęsti sutarties vykdymą.

17Teismas apskritai nevertino, ar Ieškovas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo patirs nuostolių, nors tiek CK normose, tiek LAT praktikoje yra nustatyta ir išaiškinta, kad kiekviena kartą vertinant, ar sutarties pažeidimas leidžia kitai šaliai nutraukti sutartį, turi būti nustatoma, ar šalis, pažeidusi sutartį, dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių nuostolių.

18Teismas neįvertino, ar griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Ieškovo manymu, šiuo atveju, kai Kreditavimo sutarties terminas yra 40 metų, įmokų tikslus mokėjimas negali turėti esminės reikšmės, todėl vėlavimas sumokėti vieną ar kelias įmokas, negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, leidžiančiu šaliai nutraukti sutartį. Tokios pozicijos laikosi ir LAT (2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

19Nesutiko su išvada, jog Ieškovas prievolės neįvykdė tyčia. Tai, kad Ieškovas, pasitikėdamas trečiuoju asmeniu, jam paskolino pinigų, kuriuos pastarasis turėjo įnešti kaip įmoką pagal Kreditavimo sutartį, negali būti vertinamas kaip tyčinis prievolės nevykdymas. Tarp Ieškovo ir Atsakovo buvo susiklosčiusi tokia praktika, kai A. K. Ieškovo nurodymu ir Ieškovo sąskaita ne kartą buvo įvykdęs mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį, todėl Ieškovas turėjo pagrįsto pagrindo tikėtis, kad ir šiuo atveju A. K. įmokės jam Ieškovo paskolintus pinigus į Atsakovo sąskaitą.

20CK 270 straipsnyje yra įtvirtinti reikalavimai teismo sprendimo turiniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs LAT, tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., 2008 m. kovo 14 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-603/2008 ir kt.).

21Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalinis buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (2006 m. kovo 6 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006).

22Šiuo atveju teismas motyvuojamojoje Skundžiamo sprendimo dalyje nenurodė ir neištyrė šios bylos kontekste labai svarbios aplinkybės, jog Ieškovas 2011 m. spalio 17 dieną atliko mokėjimą pagal Kreditavimo sutartį, kuriuo iš esmės visa apimtimi padengė susidariusį įsiskolinimą Atsakovui (tai, kad šis mokėjimas buvo atliktas, matyti iš Atsakovo Teismui pateikto įrodymo apie Ieškovo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymą). Ieškovas atliko mokėjimą kitą darbo dieną (2011 m. spalio 17 dieną, pirmadienį) po Kreditavimo sutarties nutraukimo (2011 m. spalio 14 d., penktadienį). Šį mokėjimą Ieškovas atliko nežinodamas apie tai, kad Atsakovas jau yra nutraukęs Kreditavimo sutartį. Toks Ieškovo veiksmas akivaizdžiai įrodo, jog jis ketino vykdyti savo įsipareigojimus Atsakovui. Nepaisant to, kad Ieškovas atliko mokėjimą pagal Kreditavimo sutartį, kuriuo iš esmės padengė savo įsiskolinimą Atsakovui, jis 2011 m. lapkričio 2 dieną su pareiškimu kreipėsi į hipotekos teisėją dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto Ieškovo nekilnojamojo turto. Tikėtina, kad jeigu ši informacija būtų buvusi atskleista, hipotekos teisėjas nebūtų priėmęs sprendimo dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto Ieškovui priklausančio turto.

23Teismas sprendime nurodė, kad Ieškovo neva egzistavęs vengimas priimti jam adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito gavėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad Ieškovas laiku nesusipažino su Atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka Ieškovui. Ieškovas su tokiu Teismo įrodymu vertinimu nesutinka.

24Byloje yra nustatyta, kad Atsakovas pranešimus dėl Kreditavimo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo Ieškovui siuntė juridinių asmenų, kurių dalyvis yra Ieškovas, buveinės adresais bei Ieškovo gyvenamosios vietos adresu. Pranešimai Ieškovo gyvenamosios vietos adresu, kuris ir buvo nurodytas Kreditavimo sutartyje kaip Ieškovo adresas korespondencijai, buvo neįteikti Ieškovui, tikėtina, dėl to, kad 2011 m. birželio-gruodžio mėnesiais Ieškovas darbo reikalais nuolat vykdavo į Uteną ir apsistodavo joje nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Šiuo atveju Ieškovas neturėjo pareigos pranešti Atsakovui apie gyvenamosios vietos pakeitimą, kadangi gyvenamosios vietos kaip tokios Ieškovas niekuomet nebuvo pakeitęs, o tiesiog trumpą laikotarpį gyveno kitur. Be to, poreikio pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą nebuvo dar ir dėl to, kad Ieškovas su banko atstovais dėl Kreditavimo sutarties vykdymo nuolat bendraudavo tiesiogiai telefonu. Paminėtina, kad telefonu Atsakovo atstovai niekuomet neinformavo Ieškovo, kad Kreditavimo sutartis su juo yra (ateityje bus) nutraukta. Pranešimų siuntimas juridinių asmenų, kurių dalyvis yra Ieškovas, adresais nėra laikytinas tinkamu informavimu apie Kreditavimo sutarties nutraukimą, kadangi šie juridiniai asmenys nebuvo Kreditavimo sutarties šalys, o Ieškovas, kaip jų dalyvis, nebuvo įpareigotas priimti juridiniams asmenims adresuotų pašto siuntų.

25LAT, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimą bei taikymą, yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (2006 m. kovo 6 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.).

26Ieškovo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių Teismui daryti nurodytą išvadą, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos Teismas, konstatuodamas neva egzistavusį Ieškovo vengimą priimti korespondenciją ir Ieškovo nesąžiningumą, pažeidė įstatyme įtvirtintas ir LAT praktikoje išplėtotas įrodymų vertinimo taisykles.

27Atsakovas, prieš sudarydamas 2010 m. birželio 9 d. Skolos perkėlimo sutartį Nr. 10/06/004, įvertino Ieškovo mokumą ir jo galimybes vykdyti įsipareigojimus. Jeigu reikalavimų atsisakymas vieno iš kredito gavėjų atžvilgiu būtų sukėlęs Atsakovui abejonių ar padidinęs Kreditavimo sutarties neįvykdymo riziką, tokio veiksmo Atsakovas neabejotinai nebūtų atlikęs arba būtų pareikalavęs Ieškovo pateikti papildomų prievolių užtikrinimų. Taigi Atsakovas, sutikęs atsisakyti kreditorinių reikalavimų E. G. atžvilgiu, iš esmės patvirtino, kad toks veiksmas Kreditavimo sutarties neįvykdymo rizikos nepadidina. Klausimas dėl papildomų garantijų, įskaitant ir būsto kredito draudimą, nagrinėjant Ieškovo ieškinį pirmosios instancijos Teisme, apskritai nebuvo keliamas. Pirmosios instancijos teismo neįvertintos ir (ar) netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, remiantis vien tik rašytine bylos medžiaga, negalėtų būti teisingai ir išsamiai išspręstos. Ieškovo nuomone, šias teisės taikymo klaidas būtų galima ištaisyti apeliacinėje instancijoje, jeigu apeliacinis skundas butų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

28Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį netenkinti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nuo 2011 m. gegužės 15 d. Ieškovas nemokėjo Bankui palūkanų, o nuo 2011 m. birželio 15 d., iš karto po kredito įmoku gražinimo atidėjimo, taikyto 2010 m. birželio 9 d. Papildomo susitarimo Nr. BKP 10/06/36GO pagrindu, Ieškovas nemokėjo nei kredito įmoku, nei palūkanų. Ieškovas nereagavo į Banko raginimus mokėti skolą per papildomai nustatytus terminus (pavyzdžiui, Banko 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. raginimai dengti skolą), todėl Bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2011 m. spalio 14 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo.

29Atsakovas pažymėjo, kad po Skundžiamo sprendimo priėmimo analizuojant Ieškovo apeliacinio skundo teiginius apie Ieškovo tariamai atliktą 2011 m. spalio 17 d. įmoką, buvo pastebėta klaida Banko skaičiavimuose ir atitinkamai buvo išsiaiškinta, kad Ieškovas nėra atlikęs 2011 m. spalio 17 d. įmokos, tokios įmokos nei ta diena, nei apskritai nebuvo. Atitinkamai Bankas pateikė pataisytą Ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką (pataisytas grafikas parengtas 2013 m. birželio 3 dieną) bei išrašus iš visų Ieškovo J. K. banko sąskaitų, esančių Nordea Bank Finland Plc (sąskaitos Šveicarijos frankais (CHF) Nr. ( - ), sąskaitos eurais (EUR) Nr. ( - ), sąskaitos litais (LTL) Nr. ( - )), laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., iš kurių matyti, kad joks mokėjimas nebuvo atliktas.

30Ieškovas apeliaciniame skunde, o taip pat ir pirmosios instancijos teismui teigė, kad jis 2011 m. spalio 17 d. atliko mokėjimą, nei mokėjimą patvirtinančio dokumento, nei sumokėtos sumos niekur nepateikė ir nenurodė, be to, tokį teiginį pradėjo naudoti tik po to, kai su Banko 2013 m. sausio 10 d. atsiliepimu į ieškinį gavo Ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, kuriame buvo padaryta skaičiavimo klaida. Be to, Ieškovas hipotekos byloje tariamu 2011 m. spalio 17 d. įmokos sumokėjimu nesirėmė, tačiau nagrinėjamojoje byloje gavęs įmokų paskirstymo grafiką ir žinodamas, kad jis neatliko jokio 2011 m. spalio 17 d. mokėjimo, sąmoningai naudojosi Banko padaryta klaida.

31Banko kartu su 2013 m. sausio 10 d. atsiliepimu į ieškinį pateiktame Ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike per klaidą buvo nurodyta, jog Ieškovas yra atlikęs 2011 m. spalio 17 d. įmoką, kuri buvo paskirstyta 2011 m. birželio 15 d. 351,43 CHF kredito įmokos, 2011 m. liepos 15 d. 358,26 CHF kredito įmokos, 2011 m. rugpjūčio 15 d. 352,15 CHF kredito įmokos ir 2011 m. rugsėjo 15 d. 361,84 CHF kredito įmokos dengimui, nors šios įmokos realiai nebuvo ir nėra padengtos.

32Bankas pažymi, kad net nevertinant minėtos klaidos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė Ieškovo nurodytos kaip tariamai sumokėtos 2011 m. spalio 17 d. įmokos bylos teisingam išnagrinėjimui įtakos turinčia aplinkybe, kadangi, kredito sutarties nutraukimo aplinkybės yra ir turi būti nagrinėjamos nutraukimo dienai. Net ir nevertinant to fakto, kad 2011 m. spalio 17 d. įmokos Ieškovas iš tikrųjų neatliko, yra paneigtas Ieškovo teiginys, kad jis tariamai padengė susidariusią skolą. Bankas Hipotekos skyriui buvo nurodęs Ieškovo skolą ir visos su skolos dydžiu susijusios aplinkybės Ieškovui buvo žinomos dar iki šios nagrinėjamos bylos iškėlimo. Ieškovas (atstovaujamas advokato) buvo apskundęs 2012 m. vasario 24 d. Vilniaus m. 1 -ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį Nr. 6271V/2011. Ieškovas teigia, kad jis net nežinodamas apie sutarties nutraukimą atliko 2011 m. spalio 17 d. įmoką, tai Ieškovas po tariamos 2011 m. spalio 17 d. įmokos apskritai nieko nebemokėjo Bankui.

33Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tik du iš CK 6.217 str. 2 dalyje numatytų privalomųjų kriterijų, t.y. tai, kad aplinkybių visuma leido Bankui nesitikėti, kad Kredito sutartis bus vykdoma ateityje bei tai, kad Kredito sutarties nevykdymas yra tyčinis. Teismas sprendime nurodė, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p. nuostata tiek, kiek numato Banko teisę vienašališkai nutraukti sutarti esant „bent vienos“ įmokos pradelsimui yra nesąžininga ir Kredito sutarties nutraukimą vertino CK 6.217 str. 2 d. numatytų kriterijų aspektu ir konstatavo, kad Kredito sutarties nutraukimas atitinka CK 6.217 str. 2 d. išdėstytus kriterijus. Teismas laikė, kad aukščiau 1 ir 2 punktuose nurodytos aplinkybės leido Bankui pagrįstai abejoti, jog Kredito sutartis bus vykdoma ateityje, o Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo finansinė būklė leidžia jam toliau vykdyti prievolę. Bankas pažymi, kad Ieškovas vien tik deklaratyviai teigė, kad jis tariamai gali vykdyti sutartį, tačiau nei Bankui, nei teismui niekada nėra pateikęs jokių dokumentų, patvirtinančių tokius teiginius. Kita vertus, Kredito sutarties nutraukimo teisėtumas yra vertinamas Kredito sutarties nutraukimo dienai, todėl bet kokios vėliau atsiradusios aplinkybės negalėtų paneigti/būti panaudotos siekiant paneigti Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą.

34Kredito sutartis yra sudaryta 40 metų terminui, laikant tarpinius kasmėnesinius mokėjimus pagal mokėjimų grafiką esmine sąlyga. Kadangi pagal Kredito sutartį Ieškovas prisiėmė kredito ir kitų mokėjimu neįvykdymo rizika, jis žinojo ir suprato, jog praleidus tarpinių mokėjimų terminus Bankas vienašališkai nutrauks Kredito sutartį.

35Bankas nesutinka su Ieškovu dėl tariamo Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p. sąlygos nesąžiningumo, kadangi faktiškai Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 sąlyga Ieškovui nebuvo taikyta, t.y. Ieškovas mokėjimo prievoles vykdė netinkamai ilgą laiką (sutartis nutraukta ne po vienos įmokos pradelsimo), ne kartą buvo raginamas pašalinti pažeidimus. Banko 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. raginimuose mokėti skolą Ieškovas buvo įspėtas, kad jeigu jis nepašalins mokėjimo prievolių pažeidimų, Bankas priims sprendimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau pažeidimai nebuvo pašalinti. Bankas yra laikytinas teisėtai nutraukusiu Kredito sutartį, kadangi Kredito sutartis buvo sistemingai pažeista ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas - iš viso nemokėjimas tesėsi keturis mėnesius iš eilės (nuo 2011 m. birželio iki 2011 m. rugsėjo mėn., faktiškai beveik penkis mėnesius, kadangi sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. spalio 14 d.), be to, dar nuo 2009 m. spalio 15 d. Ieškovas pažeidinėjo mokėjimu grafiką ir tik todėl, kad Bankas geranoriškai sutiko sudaryti 2010 m. birželio 9 d. papildoma susitarimą. Kredito sutartis nebuvo nutraukta dar 2009 m. pabaigoje. Taigi Bankas Ieškovo atžvilgiu Kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindu taikė akivaizdžiai palankiau negu nustato įstatymas (CK 6.217 str., 6.218 str.).

36Vertinant kredito sutarties paskirtį ir tikslus, konstatuotina, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis šioms sutartims turi esminę reikšmę, todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas gali ir turi būti vertinamas kaip pagrindas nutraukti Kredito sutartį vadovaujantis šioje sutartyje nustatytais pagrindais ir kartu kaip esminis CK 6.217 straipsnio nuostatų prasme. Toks šalies elgesys, kai Ieškovas sistemingai nevykdo mokėjimo prievolių ir nepašalina pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, yra laikytinas ne tik sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimu, bet ir nesąžiningu elgesiu. Nagrinėjamojoje byloje yra nustatyta, kad mokėjimai pagal grafiką yra esminė Kredito sutarties sąlyga, kurios tinkamo vykdymo riziką buvo prisiėmęs Ieškovas, taip pat nustatyta, kad Ieškovas ilgą laiką netinkamai vykdė, o galiausiai iš viso nebevykdė mokėjimų ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki šiol nė kiek nepadengė savo skolos. Taigi, yra akivaizdu, kad atotrūkis tarp Ieškovo pažadėto Kredito sutarties vykdymo mokant įmokas kas mėnesį griežtai nustatytą dieną (15 dieną) ir Ieškovo veiksmų sistemingai ilgą laiką nevykdant mokėjimų yra maksimalus ir reiškia tai, kad Bankas (kreditorius) nebeturėjo ir nebeturi intereso būti saistomam prievolėje su Ieškovu. Tai, kad Bankas iš karto po pirmojo Ieškovo mokėjimo prievolių pažeidimo nenutraukė Kredito sutarties negali būti aiškinama kaip tariamu pažeidimų toleravimu. Bankas maksimaliai kooperavosi su skolininku, sudarė skolininkui visas galimybes pačiam pašalinti pažeidimus, tačiau Ieškovas neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų pašalinęs pažeidimus, iš viso vengė bendrauti su kreditoriumi ir tokiu elgesiu parodė, kad neketina vykdyti sutarties.

37Bankų veikla, susijusi su kreditų teikimu ir išmokėtų sumų susigrąžinimu, yra viešosios teisės reguliavimo sritis, todėl tuo atveju, kai yra vertinamas kreditavimo sutarties pažeidimų faktas/nutraukimo pagrindai, visada turi būti taikomas LR Finansų įstaigų įstatymas. Specialiųjų įstatymų normų taikymo viršenybę CK atžvilgiu numato CK 1.1 str. 2 dalis. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta, be kita ko, finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansų įstaigų įstatymo taikymo būtinybė yra pripažįstama ir teismų praktikoje.

38Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2012 m. vasario 20 d. nutarti c.b. Nr. 3K-3-58/2012, kurioje išaiškino, kad vertinant sutarties nutraukimo teisėtumą negali būti suabsoliutinamas argumentas, jog jei pradelsta skolos dalis sudaro mažą dalį, nėra galima nutraukti kredito sutarties arba, kad skolininkas yra vartotojas, todėl tokiu atveju jam būtų galima daryti išimtis iš esminio principo pacta sunt servanda. Ieškovas klaidingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teigdamas, kad neva pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje Nr. 3K-7-272/2011 pateiktus išaiškinimus termino eilinei įmokai sumokėti praleidimas negali būti laikomas esminiu sutarties vykdymo pažeidimu, taip pat, kad pradelsus mažą dalį prievolės išieškojimas negali būti pradedamas. Toks aiškinimas yra nepagrįstas ir prieštarauja tiek CK normoms, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kadangi nustačius esminio pažeidimo fakta (sisteminga nemokėjimą) ir aplinkybes, kad per papildomai nustatyta terminą pažeidimas nepašalintas, CK 6.209 str. 3 ir 4 dalys netaikomos, kadangi pažeidimas laikomas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-58/2012, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-588/2012).

39Ieškovas nurodo, kad jis buvo tikras, jog A. K. perves pinigus Bankui, taip pat bylos nagrinėjimo metu Ieškovas pripažino, kad jis nepasidomėjo, ar A. K. pinigus pervedė. Tai, kad Ieškovas, būdamas skolingu Bankui (t.y. turėdamas vykdytiną prievolę), tuo pat metu skolina pinigus trečiajam asmeniui (neturėdamas to trečiojo asmens atžvilgiu jokios prievolės) ir neatsiskaito su Banku, yra vertintina kaip Ieškovo nesąžiningumas Banko atžvilgiu, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pastebėtina, jog jokie susitarimai dėl įmokų dengimo Bankui už Ieškovą nebuvo ir nėra sudaryti, o tam, kad Ieškovas galėtų panaudoti prieš Banką aplinkybę apie tai, kad A. K. nepervedė kokių nors sumų Bankui, turi būti Banko sutikimas dėl tokios mokėjimo tvarkos pakeitimo (kurio nėra ir Bankas iš viso nei dalyvavo tuose santykiuose, nei apie juos žinojo).

40Ieškovas prašė pratęsti Kredito sutartyje numatytą galutinį kredito grąžinimo - 40 metų - terminą tiek, kiek Ieškovas nevykdo Kredito sutarties iki kol įsiteisės galutinis sprendimas šioje nagrinėjamojoje byloje. Toks Ieškovo reikalavimas ne tik pažeidžia sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių taikymo taisykles, bet ir reiškia, kad Ieškovas siekia nesąžiningai atsidurti geresnėje padėtyje negu būtų tinkamai vykdęs Kredito sutartį.

41Ieškovas ieškinyje, suformuluodamas savo ieškinio dalyką ir pagrindą, neginčijo Kredito sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi, su tuo susijusius argumentus nurodė pavėluotai, t.y. tik 2013 m. kovo 21 d. teismo posėdyje bei apeliaciniame skunde. Bankas tinkamai įspėjo Ieškovą apie sutarties nutraukimą (ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartyje c. b. Nr. 2S-1452-781/2012. Hipotekos byloje Ieškovas nesąžiningai teigė, jog jis apie nutraukimą sužinojo tik 2012 m. gegužės 14 d., šioje nagrinėjamojoje byloje teigia, kad 2012 m. sausio mėn. Visais kitais adresais Ieškovas neatsiliepė į kurjerių pranešimus arba su juo nurodytu adresu nebuvo įmanoma susisiekti. Žyma „neatsiliepė į pranešimą“ reiškia, kad gavėjo neradus namuose ir neįteikus laiško, pašto dėžutėje arba duryse yra paliekamas pranešimas apie siunčiamą laišką ir prašymas susisiekti su UAB „Vilpostus“ bei susitarti dėl laiško įteikimo gavėjui. Tačiau Ieškovas, gavęs tokį pranešimą, nereagavo, t.y. į pranešimą sąmoningai neatsiliepė.

42Aplinkybė dėl E. G. pašalinimo iš kredito gavėjų nėra susijusi su nagrinėjama byla, kadangi byloje yra sprendžiamas J. K. prievolių nevykdymo klausimas, be to, Ieškovui sukurta palankesnė situacija, kuomet pats Ieškovas išreiškė ketinimą nebelaikyti jo ir E. G. bendraskoliais, negali būti aiškinama Banko nenaudai.

43Ieškovas nurodo, kad Kredito sutartis buvo užtikrinta UAB „Garantus“ laidavimu. UAB „Garantus“ ilgiau nei 24 mėnesius registro tvarkytojui yra nepateikęs metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, kas rodo, jog įmonė faktiškai neveikia ir negali sumokėti už J. K. skolos. Tai patvirtina, kad realių užtikrinimo priemonių Bankas neturi, išskyrus turto įkeitimą.

44Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis rėmėsi L AT 2012 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, tik todėl, kad šioje nutartyje buvo pateiktas CK normų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių ribojimus (CK 6.188 str.) bei bendruosius sutarčių nutraukimo pagrindus (CK 6.217, 6.218 str.), platus išaiškinimas, kuris gali būti naudojamas ir kitose, net ir esant netapačioms aplinkybėms, bylose. Toks Ieškovo teiginys suponuoja išvadą, kad Ieškovas nekelia ginčo dėl to, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas Skundžiamame sprendime, minėtos LAT ir nagrinėjamos bylos rado decidenti nesutampa. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7- 297/2012, pateiktais teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimais konstatuodamas Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p. sąlygos dalies, numatančios, kad sutartis gali būti nutraukta pradelsus mokėti „bent vieną įmoką“ nesąžiningumą bei tai, kad papildoma vartotojams taikoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų-pacta sunt servanda (CK 6.58 str., 6.59 str.). Taigi, dėl teismų praktikos suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių tinkamo taikymo nagrinėjamojoje byloje klausimas apskritai nekeliamas.

45IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

46Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

47Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.

48Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.). Pažymėtina, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl sprendimo turinio trūkumų. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas (ieškovas) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

49Apeliantas taip pat tvirtina, kad vertindamas įrodymus, teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienos iš šalių parengti ir pateikti įrodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių teisiniu požiūriu yra tinkami ir kartu gali būti nuneigiami kitais įrodymais, o ne atmetami vien dėl to, kad ieškovas su jais nesutinka. Taigi, nesutikdamas su atsakovo pateiktų dokumentų turiniu, ieškovas turėjo pareigą pateikti konkrečius ieškovo pateiktų dokumentų turinį paneigiančius įrodymus (CPK 178 str.), o ne vien išreikšti deklaratyvų nesutikimą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

50Apelianto argumentas, kad jis rėmėsi 2012-06-26 LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, nors išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, tačiau pasak apelianto, joje Kasacinis teismas išaiškino ir atskleidė reikiamų civilinio kodekso straipsnių turinį, kaip pvz. normos reglamentuojančios vartojimų sutarčių ribojimą, bendruosius sutarčių nutraukimo pagrindus. Kolegija pažymi, kad apeliantas nekelia klausimo, kad byloje būtų netinkamai taikytos teismų praktikos suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakys.

51Dėl esminio sutarties pažeidimo

52Nustatant ar yra esminis sutarties pažeidimas, atsižvelgiama į CK 6.217 str. 2 d. sąlygas. Kaip teisingai nurodė apeliantas, Kasacinis teismas yra išaiškinęs šio straipsnio turinį ir taikymo aspektus (2012-06-26 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, 2011-06-15 c.b. Nr. 3K-7-272/2011). Vertinant argumentą, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta 40 metų, o ieškovas vėlavo sumokėti įmokas tik už keturis mėnesius, kas apelianto nuomone laikytina nežymiu vėlavimu, teisėjų kolegija mano esant teisingai pirmos instancijos teismo išvadai, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p., kuriame numatyta Banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį esant „bent vienos“ įmokos pradelsimui yra nesąžininga. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą CK 6.217 str. 2 d. nurodytų aspektų pagrindu, bei padarė teisingą išvadą, kad Kredito sutarties nutraukimas atitinka Įstatyme išdėstytus kriterijus. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas jau nuo 2009 metų pažeidinėjo mokėjimo terminus. Ieškovas ir po Banko įspėjimų nesikreipė į Banką dėl situacijos pakeitimo, nebendradarbiavo su Banku, tuo tarpu Bankui Kredito gavėjo nurodytu adresu susisiekti su klientu nepavyko. Jokių argumentų, bei tai pagrindžiančių įrodymų, kad per 40 metų ieškovo finansinė padėtis pasikeis į gerąją pusę, teismui nepatikta (CPK 178 str.). Ieškovas, prisiimdamas mokėjimų nevykdymo riziką, žinojo ir suprato, kad tinkamai ir laiku nevykdant Bankui prievolės, pastarasis turi teisę nutraukti Sutartį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš esmės Bankas netaikė šioje situacijoje pirmos instancijos teismo sprendime pripažintos nesąžininga Kredito sutarties 13.1 p. sąlygos, kadangi Sutartį nutraukė daug vėliau nei po pirmos kredito gavėjo įmokos nesumokėjimo. Bankas kelis kartus siuntė ieškovui pranešimus pašalinti pažeidimą, tačiau ieškovas, nors ir žinodamas, kad kredito sutartis nėra tinkamai vykdoma, tokių pažeidimų ne tik nepašalino, bei ir nesistengė jų pašalinti, iš esmės nebendradarbiavo su kredito įstaiga. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo nemokėjimas tęsėsi ilgą laiką, nuo 2011 m. birželio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio (sutartis nutraukta 2011 m. spalio 14 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar 2009 metais ieškovas pažeidinėjo mokėjimų grafiką, tačiau Bankas geranoriškai sutiko ir sudarė 2010-06-09 papildomą susitarimą, taip suteikdamas ieškovui galimybę pasitaisyti. Apelianto argumentas, kad Bankui buvo gerai žinomos aplinkybės, kad ieškovas kartais pavėluodavo sumokėti įmokas pagal Kredito sutartį, tačiau ieškovas visuomet savo įsipareigojimus įvykdydavo (įskaitant ir papildomus delspinigius bei palūkanas), viena vertus, visiškai nepateisina ieškovo elgesio nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, kita vertus, toks vėlavimas nelaikytinas „sutarties vykdymo ypatybe“ būdinga ieškovui, kadangi griežtas paskolos sutarties sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas vertinamas kaip pagrindas nutraukti Kredito sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-02-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-58/2012). Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas sistemingai pažeidinėjo mokėjimo grafiką, o tai sudaro pagrindą sutarčiai nutraukti. Ieškovo elgesys leidžia pripažinti, kad jis neketino toliau vykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Nuo 2011-07-21 ieškovas iš viso nevykdė mokėjimų pagal grafiką. Pažymėtina, kad ieškovas Sutartį vykdė gana trumpą laiką, lyginant su visu kredito laiku. Ieškovas įsigijo įkeistą turtą iš Banko gauto kredito. Todėl Sutartį nutraukus, iš esmės šalys buvo grąžintos į pradinę būklę, ieškovas turi pareigą sumokėti sulygtas palūkanas, kurios nelaikytinos dideliais nuostoliais. Be to Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovui, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą. Tokios praktikos laikosi ir LAT 2011-06-15 nutartis c. b. Nr. 3K-7-272/2011. Tokiu atveju, kai Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo Kredito sutarties pažeidimo, o nuolat pažeidžiant įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymą, bei nereaguojant į Banko raginimus tinkamai vykdyti prievoles (CK 6.209 str.), laikytina, kad Bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kredito sutartį dėl mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimų. Apelianto argumentas, kad jis surinkęs 6000 Lt, juos 2011 metų rugsėjo mėnesį paskolino A. K., su kuriuo susitarė, kad pastarasis šiuos pinigus iki 2011-09-26 perves Bankui Kredito dengimui, niekaip nepakeičia ir nepateisina jo netinkamo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymo. Pasitelkimas trečiųjų asmenų yra asmeninis ieškovo reikalas, tačiau tokiu atveju jis pats prisiima riziką, kadangi Banko sutikimas dengti kreditą tretiesiems asmenims nebuvo gautas. Vertinant šią aplinkybę, pažymėtina ir tai, kad ieškovas Banko atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, kadangi pagal sudarytą ir patvirtintą mokėjimų grafiką, jis privalėjo pirmiausiai atsiskaityti su Banku. Jokie pasiteisinimai trečiųjų asmenų kalte šioje situacijoje negalimi.

53Kaip matyti iš Banko atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, bei pateiktų papildomų rašytinių įrodymų, Bankas pripažino, kad padarė klaidą ir nustatė, kad Ieškovas 2011-10-17 nebuvo atlikęs jokios įmokos, t.y. nėra sumokėjęs viso įsiskolinimo sumos pagal Kredito sutartį, kaip teigė ieškovas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nėra pateikęs į bylą jokių rašytinių įrodymų pagrindžiančių tokį mokėjimą (CPK 178 str.). Pripažintina, kad apeliantas iš esmės klaidino pirmos instancijos teismą ir pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako, kadangi pasitvirtinus aplinkybei, kad po sutarties nutraukimo ieškovas jokio mokėjimo nepadarė, tokia aplinkybė yra pašalinė. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime nurodytomis išvadomis apie tai, kad ieškovo tariamai 2011-10-17 sumokėtas kredito įsiskolinimas neturi įtakos sutarties nutraukimo teisėtumui.

54Apeliantas teigia, kad pranešimas apie Kredito sutarties nutraukimą jam nebuvo įteiktas, o pranešimų siuntimas juridiniams asmenims laikytinas netinkamu įteikimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, teisingai teismas pripažino, kad apeliantas vengė priimti jam adresuotą siuntą ir neinformavo Banko apie jo adreso pasikeitimą, kas laikytina nesąžiningu ieškovo elgesiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės tenka jam. Kaip matyti iš Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 d., šalys numatė ir susitarė dėl pranešimų pagal sutartį siuntimo tvarkos ir pasekmių. Kadangi buvo susitarta, kad pranešimai bus siunčiami registruotu paštu paskutiniu žinomu šalies adresu, o Bankas tokius pranešimus siuntė būtent tokia tvarka kaip numatyta Sutartyje, pripažintina, kad ieškovas tokiu būdu prisiėmė riziką dėl tokios korespondencijos nepriėmimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši Kredito sutarties sąlyga atitinka ir CK 2.17 str. 32 d. reikalavimui apie adreso pasikeitimo informavimą ir jos neinformavimo pasekmes. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-18 nutartis c. b. 3K-3-241/2009. Byloje pateikti duomenys leidžia teigti, kad ieškovas niekuomet neinformavo atsakovo AB Nordea Bankui Finland PLC, veikiančio per Lietuvos skyrių, apie jo gyvenamosios vietos pasikeitimą ir/ar negalėjimą gauti dokumentų jo nurodytu adresu, todėl privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes. Ta aplinkybė, kad jis buvo laikinai išvykęs į kitą gyvenamąją vietą, viena vertus, leidžia jam pasirūpinti, kad gaunama korespondencija jo nurodytu adresu būtų jam pasiekiama, kita vertus, bendradarbiaujant su Banku, jis galėjo pranešti apie laikiną jo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, kad jis telefonu nuolat bendradarbiavo su Banku. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovui Pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas gyvenamosios vietos adresu, kuris buvo nurodytas Kredito sutartyje, todėl laikytinas tinkamu įteikimu. Pažymėtina, kad Bankui papildomai ėmusis priemonių ir išsiuntus 2011-09-29 pranešimą Nr. 11548 apie sutarties nutraukimą ir kitais Bankui žinomais adresais, t.y. buvusios skolininkės E. G. adresu, tik patvirtina aplinkybę, kad Bankas elgėsi rūpestingai ir tinkamai rūpinosi kreditoriaus informavimu. Pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad Bankas Kredito sutartį nutraukė laikydamasis visų Sutarties nutraukimo sąlygų.

55Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nurodė, kad vien Banko atsisakymas kredito sutarties vykdymo vieno kredito gavėjo atžvilgiu didina sutarties neįvykdymo riziką. Bankas, sudarydamas 2010-06-09 Skolos perkėlimo sutartį Nr. 10/06/004, atsisakė reikalavimų vieno kredito gavėjo pagal Kreditavimo sutartį atžvilgiu (E. G.). Iš esmės aplinkybė dėl E. G. pašalinimo iš kredito gavėjų nėra susijusi su šia byla, byloje nėra sprendžiamas ieškovo prievolių nevykdymo klausimas.

56Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi įtakos vertinant priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

57Dėl ieškovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

58Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Apeliantas nurodė, kad tokiu būdu bus pašalintos pirmos instancijos teismo padarytos teisės taikymo klaidos. Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Ieškovas yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde iš esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus ieškovas konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar plačios apimties apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Jie grindžiami netinkamu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų (ne) taikymu bei pažeidimu pirmosios instancijos teisme, o tai galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Pastebėtina, kad atsakovas žodinio proceso neprašo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

59Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

60Atsakovas pateikė duomenis, kad advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme turėjo 3617,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra itin išsamus, jame plačiai įvertintos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kiekvienai jų pagrįsti nurodyta ir teisminė praktika, todėl pripažintina, kad tokiam procesiniam dokumentui parengti buvo reikalingas didesnės laiko sąnaudos. Visgi atsižvelgtina ir į tai, kad pagal Rekomendacijų 8.11 p. už atsiliepimą numatyta 1,5 koeficientas Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos kontekste teisingas ir protingas atlygis advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme būtų pusė prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, tai sudarytų 1808,95 Lt.

61Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 str. teisėjų kolegija,

Nutarė

62Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Priteisti atsakovui AB Nordea Bankui Finland PLC, veikiančiam per Lietuvos skyrių (Skyriaus įm. k. ( - ), buveinės adresas ( - )) iš ieškovo J. K., a/k ( - ) gyvenamosios vietos adresas, ( - ) 1808,95 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Iieškovas J. K. prašė pripažinti neteisėtu atsakovo Nordea Bank Finland... 6. Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad iš pradžių kreditas pagal... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį... 9. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas kredito grąžinimo terminus... 10. Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d.... 11. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas registruotu... 12. Dėl atsakovo prašymo nutraukti bylą, esant įsiteisėjusiai teismo... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-04-05 teismo sprendimą ir... 15. Vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį,... 16. Kreditavimo sutartis buvo vykdoma jau nuo 2008 metų. Vykdant sutartį, šalys... 17. Teismas apskritai nevertino, ar Ieškovas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo... 18. Teismas neįvertino, ar griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminę... 19. Nesutiko su išvada, jog Ieškovas prievolės neįvykdė tyčia. Tai, kad... 20. CK 270 straipsnyje yra įtvirtinti reikalavimai teismo sprendimo turiniui. Kaip... 21. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti... 22. Šiuo atveju teismas motyvuojamojoje Skundžiamo sprendimo dalyje nenurodė ir... 23. Teismas sprendime nurodė, kad Ieškovo neva egzistavęs vengimas priimti jam... 24. Byloje yra nustatyta, kad Atsakovas pranešimus dėl Kreditavimo sutarties... 25. LAT, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių... 26. Ieškovo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių Teismui... 27. Atsakovas, prieš sudarydamas 2010 m. birželio 9 d. Skolos perkėlimo sutartį... 28. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu... 29. Atsakovas pažymėjo, kad po Skundžiamo sprendimo priėmimo analizuojant... 30. Ieškovas apeliaciniame skunde, o taip pat ir pirmosios instancijos teismui... 31. Banko kartu su 2013 m. sausio 10 d. atsiliepimu į ieškinį pateiktame... 32. Bankas pažymi, kad net nevertinant minėtos klaidos, pirmosios instancijos... 33. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 34. Kredito sutartis yra sudaryta 40 metų terminui, laikant tarpinius... 35. Bankas nesutinka su Ieškovu dėl tariamo Kredito sutarties bendrosios dalies... 36. Vertinant kredito sutarties paskirtį ir tikslus, konstatuotina, kad griežtas... 37. Bankų veikla, susijusi su kreditų teikimu ir išmokėtų sumų... 38. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2012 m. vasario 20... 39. Ieškovas nurodo, kad jis buvo tikras, jog A. K. perves pinigus Bankui, taip... 40. Ieškovas prašė pratęsti Kredito sutartyje numatytą galutinį kredito... 41. Ieškovas ieškinyje, suformuluodamas savo ieškinio dalyką ir pagrindą,... 42. Aplinkybė dėl E. G. pašalinimo iš kredito gavėjų nėra susijusi su... 43. Ieškovas nurodo, kad Kredito sutartis buvo užtikrinta UAB „Garantus“... 44. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis rėmėsi L AT 2012 m. birželio... 45. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 46. Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013... 47. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 48. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui... 49. Apeliantas taip pat tvirtina, kad vertindamas įrodymus, teismas pažeidė... 50. Apelianto argumentas, kad jis rėmėsi 2012-06-26 LAT nutartimi civilinėje... 51. Dėl esminio sutarties pažeidimo... 52. Nustatant ar yra esminis sutarties pažeidimas, atsižvelgiama į CK 6.217 str.... 53. Kaip matyti iš Banko atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, bei... 54. Apeliantas teigia, kad pranešimas apie Kredito sutarties nutraukimą jam... 55. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nurodė, kad vien... 56. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija... 57. Dėl ieškovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 58. Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą... 59. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 60. Atsakovas pateikė duomenis, kad advokato pagalbai apmokėti apeliacinės... 61. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 62. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti... 63. Priteisti atsakovui AB Nordea Bankui Finland PLC, veikiančiam per Lietuvos...