Byla e2-1482-330/2016
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalies, kuria atsakovės D. B. atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos A. B. personalinės įmonės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-1639-390/2016)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės bankrutuojančios A. B. personalinės įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalies, kuria atsakovės D. B. atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos A. B. personalinės įmonės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-1639-390/2016),

Nustatė

2

  1. Klausimo esmė

3Bankrutuojančios A. B. PĮ bankroto administratorius pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą į A. B. PĮ bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukti įmonės savininką A. B. ir jo sutuoktinę D. B.. Administratorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti bankrutuojančios A. B. PĮ savininko A. B. ir jo sutuoktinės D. B. turtą.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą patenkino iš dalies. Teismas į A. B. PĮ bankroto bylos nagrinėjimą įmonės savininką A. B. ir jo sutuoktinę D. B. įtraukė bendraatsakoviais, taip pat taikė laikinąsias apsaugos priemones – nurodė areštuoti A. B. priklausantį turtą, turtines teises ir lėšas, leidžiant kas mėnesį naudotis 350 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės D. B. atžvilgiu.

6Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifiką, tai, jog į individualios įmonės savininko turtą gali būti nukreiptas išieškojimas pagal bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, sprendė, kad įmonės savininkas A. B. ir jo sutuoktinė D. B. turi būti įtraukti į bankroto bylos nagrinėjimą bendraatsakoviais.

7Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, nepakakus individualios įmonės turto, išieškojimas pagal galiojantį teisinį reguliavimą gali būti nukreiptas į įmonės savininko turtą. Tuo pagrindu teismas priėmė procesinį sprendimą areštuoti savininko turtą. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu teismas akcentavo pasikeitusią teismų praktiką, pagal kurią individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, o individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas. Teismo vertinimu, bankroto administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu nepagrįstas.

8III. Atskirojo skundo argumentai

9Atsakovė bankrutuojanti A. B. PĮ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas atsakovės D. B. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės D. B. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti jai priklausantį asmeninį bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. Teismas nevertino aplinkybės, jog ši prezumpcija nebuvo paneigta, o sutuoktinės turtas turės būti realizuojamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

112. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad atsakovų turtas būtų išsaugotas. Priešingu atveju gali susidaryti nepalanki situacija, kuomet turtas bus perleistas, o administratorius turės ginčyti jo perleidimo sandorius.

12Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones vienam iš atsakovų, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

15CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

16Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

17Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra tikėtinai pagrįsta individualios įmonės savininko sutuoktinės prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles. Apeliacinis teismas su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).

18Atsakovė bankrutuojanti A. B. personalinė įmonė (apeliantė) nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reikalavimo, pareikšto įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu, preliminaraus nepagrįstumo grindė tuo, jog įmonės bankroto procese kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas, nepakankant įmonės turto, turės būti nukreiptas į subsidiarius bendraskolius – ne tik į įmonės savininką, bet ir į jo sutuoktinę. Apeliantė savo poziciją grindė sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, kurios pagrindu aiškintina, jog santuokos metu įsteigta įmonė yra bendras sutuoktinių turtas, o iš įmonės veiklos atsiradusios prievolės gali būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto. Apeliantės teigimu, bankroto bylą nagrinėjantis teismas bankroto procese turėjo imtis priemonių išsaugoti įmonės savininko sutuoktinės turtą. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodyti atskirojo skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti D. B. atžvilgiu pareikšto reikalavimo tikėtino pagrįstumo.

19Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė išlieka subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda. Šia kasacinio teismo praktika, pakeitusia iki tol galiojusias nuostatas dėl paminėtos sutuoktinių turto ir prievolių bendrumo prezumpcijos taikymo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi pagrįstai. Kartu pažymėtina, jog atskirajame skunde cituojama kasacinio teismo praktika aptariamu atveju neaktuali, kadangi buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012.

20Pirmiau nurodyta, kad preliminarus pareikštų reikalavimų vertinimas nėra tapatus reikalavimo vertinimui, atliekamam išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas palankus sprendimas. Šioje bankroto proceso stadijoje dar nėra sprendžiamas klausimas dėl poreikio ir galimumo nukreipti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą į jos (įmonės) savininko ir jo sutuoktinės turtą. Tačiau analizuojamu atveju šis klausimas keliamas kitu aspektu, t. y. siekiama užtikrinti įmonės savininko ir jo sutuoktinės turto apsaugą tuo tikslu, jeigu bankroto procese kiltų būtinybė subsidiariajai atsakomybei taikyti (t. y. nesant arba esant nepakankamai įmonės turto). Vadinasi, preliminaraus pareikštų reikalavimų vertinimo kontekste, apeliantė turėjo pareigą pateikti duomenų, leidžiančių daryti tikėtiną išvadą, jog D. B. subsidiarios atsakomybės taikymo galimybė egzistuoja, ką pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas. Tokiai aplinkybei patvirtinti turėjo būti pateikti duomenys, bent tikėtinai pagrindžiantys aktualioje kasacinio teismo praktikoje išskirtų sąlygų (požymių) egzistavimą (pvz., kad individuali įmonė yra šeimos verslas, kuriam naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje ir kt.). Tačiau šiuo atveju teismui nebuvo pateikti tokio turinio duomenys ar atitinkami argumentai. Akcentuotina, jog abejonių dėl atsakovės atžvilgiu pareikštų reikalavimų preliminaraus pagrįstumo apeliantė nepašalino ir teikdama atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl reikalavimo, pareikšto atsakovės D. B. atžvilgiu, preliminaraus nepagrįstumo. Esant tokiai išvadai, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimas netikslingas.

21Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

22Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

24Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2.
  1. Klausimo esmė
...
3. Bankrutuojančios A. B. PĮ bankroto administratorius... 4. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 5. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi bankroto... 6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs individualios įmonės, kaip... 7. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios... 8. III. Atskirojo skundo argumentai... 9. Atsakovė bankrutuojanti A. B. PĮ atskirajame skunde... 10. 1. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti sutuoktinių turto bendrumo... 11. 2. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad atsakovų turtas... 12. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 14. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios... 15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar... 16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių... 17. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra tikėtinai... 18. Atsakovė bankrutuojanti A. B. personalinė įmonė... 19. Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su... 20. Pirmiau nurodyta, kad preliminarus pareikštų reikalavimų vertinimas nėra... 21. Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro... 22. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti... 23. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 24. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą....