Byla e2A-2247-232/2015
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties pripažinimo neterminuota, grąžinimo į darbą, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Jadvygos Mardosevič, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties pripažinimo neterminuota, grąžinimo į darbą, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I.GINČO ESMĖ.

4Ieškovė E. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2010-06-14 su atsakovu sudarytą darbo sutartį Nr. 2010/10-58 neterminuota, pripažinti negaliojančiais 2014-08-11 VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ (toliau tekste CPVA) direktorės įsakymą „Dėl darbo sutarties su E. S. nutraukimo“ Nr. 2014/11-263 ir jo pagrindu ieškovės 2014-08-11 atleidimą iš darbo, grąžinti ieškovę į darbą, priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad 2010-06-14 su VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ (toliau - CPVA arba Agentūra) sudarė terminuotą darbo sutartį iki 2013-12-31, pagal kurią buvo priimta dirbti projektų vadove. Ieškovė buvo atsakinga už Europos Sąjungos struktūrinės paramos programos priemonių ir projektų administravimą, t.y. turėjo vykdyti projektų paraiškų vertinimą, finansavimo administravimo sutarčių pasirašymą, projektų veiklų įgyvendinimo priežiūrą ir pan.. 2012-06-15 ieškovei buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, nuo 2012-10-19 - vaiko priežiūros iki 2 metų atostogos. Ieškovei grįžus į darbą po minėtų atostogų, darbo sutartis su ja 2014-08-11 buvo nutraukta pagal darbo kodekso (toliau tekste DK) 126 straipsnio 1 dalį bei Agentūros įstatų 40.4 punktą (suėjus darbo sutarties terminui). Ieškovės teigimu, projekto vadovo pareigoms atlikti negalima buvo sudarinėti terminuotos sutarties, kadangi šis darbas buvo nuolatinio pobūdžio, todėl atsakovas, sudarydamas su ja terminuotą darbo sutartį, pažeidė DK 109 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kas sąlygojo ir neteisėtą darbo sutarties nutraukimą. Be to, ieškovės nuomone, ji ir dar du įstaigos darbuotojai buvo diskriminuojami dėl to, kad turi mažamečių vaikų ir jiems pirmoje vietoje yra šeima, o tik paskiau darbas, nes tik su jais sudarytos terminuotos darbo sutartys nebuvo pratęstos.

5Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad CPVA yra viešoji įstaiga, valstybės įsteigta tikslu tenkinti viešuosius interesus ir siekti: programoms ir projektams, finansuojamiems Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitomis lėšomis, skirtų lėšų panaudojimo pagrįstumo patikimumo; valstybės biudžeto lėšų racionalaus panaudojimo, tobulinant viešųjų pirkimų įgyvendinimą; viešojo administravimo sistemos tobulinimo, vystant tarptautinį bendradarbiavimą. Viena iš atsakovo veiklos sričių yra programų ir projektų, finansuojamų iš Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų, administravimas. Atsakovas pabrėžė, kad jo administruojamos programos ir projektai yra terminuoti, kadangi jų įgyvendinimo terminus nustato Europos Sąjungos, kitų šalių donorų institucijos bei Lietuvos teisės aktai, atskirų programų įgyvendinimo funkcijos priskiriamos atskirais teisės aktais ir skirtingais laikotarpiais, todėl atskirų programų įgyvendinimui reikalingų resursų poreikiai yra cikliški ir ženkliai svyruojantys tiek laike tiek apimtyse. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Vyriausybės 2007 12 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, su nagrinėjamu ginču susijusios 2007–2013 m. Europos Sąjungos paramos panaudojimo projektų sutartys galėjo būti sudaromos tik iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Be to, kiekvieną atsakovo administruojamą projektą sudaro atskiri procesai (etapai), kiekvienas iš jų susijęs su skirtingu darbo krūviu bei skirtingu žmogiškųjų išteklių poreikiu, todėl pradėdamas administruoti konkrečius programos projektus, atsakovas iš anksto privalo planuoti ir planuoja savo veiklą bei žmogiškųjų išteklių poreikį konkrečios programos administravimo laikotarpiui – numato darbuotojams teksiantį darbo krūvį, kuris sąlygoja darbuotojų skaičių konkrečiu programos projektų įgyvendinimo laikotarpiu. Jei pagal teksiantį darbo krūvį nepakanka pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų, atsakovas papildomus konkrečiam laikotarpiui darbuotojus priima pagal terminuotas darbo sutartis, nes papildomo darbo krūvio termino pabaiga būna aiški. Tokiu pat principu atsakovas vadovavosi ir priimdamas ieškovę į darbą pagal terminuotą darbo sutartį. Ieškovės teiginys, kad ji dirbo nuolatinio pobūdžio darbą, yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, sprendžiant ginčą šioje byloje taip pat atsižvelgtina ir į viešą interesą, kurį atsakovas, būdamas valstybės įsteigta įstaiga, vykdanti valstybės funkcijas, privalo užtikrinti, šiuo atveju viešasis interesas laikytinas svarbesniu nei ieškovės privatus interesas, o esant sudarytai neterminuotai darbo sutarčiai, pasibaigus laikinam padidėjusio darbo krūvio laikotarpiui ir papildomų darbuotojų poreikiui, atsakovas negalėtų darbuotojai suteikti darbo, bet privalėtų mokėti darbo užmokestį, kas neabejotinai būtų traktuojama kaip viešo intereso pažeidimas. Nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl jos ir kitų buvusių atsakovo darbuotojų diskriminavimo. Jokių imperatyvų jų atžvilgiu darbdavys nepažeidė, o įstatymų leidėjas nenumato pirmumo teisės likti darbe darbuotojams, kurie dirbo pagal terminuotą darbo sutartį, tokiai sutarčiai pasibaigus. Taip pat atsakovas nurodė, kad, jo nuomone, byla dalyje dėl reikalavimų su ja sudarytą terminuotą darbo sutartį pripažinti neterminuota nutrauktina, kadangi ieškovė nuo 2010-06-14 žinodama apie šį tariamą jos teisių pažeidimą, nesilaikė ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka jau negali pasinaudoti.

6II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovės E. S. su atsakovu VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 2010-06-14 sudarytą darbo sutartį Nr. 2010/10-58 neterminuota; pripažino negaliojančiu ir panaikino 2014-08-11 VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ direktorės įsakymą „Dėl darbo sutarties su E. S. nutraukimo“ Nr. 2014/11-263; grąžino ieškovę E. S. į darbą VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ projektų vadovės pareigoms; priteisė ieškovei E. S. iš atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 6 393,69 Eur (neatskaičius mokesčių) piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos (2014-08-11) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, bei po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

8Teismas įvertinęs ginčo faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad su ieškove 2010-06-14 sudaryta darbo sutartis Nr. 2010/10-58 pagal sulygto atlikti darbo pobūdį bei atsakovo vykdomos veikos tęstinį pobūdį negalėjo būti terminuota. Atsakovas nuolatiniam darbui sudarydamas terminuotą sutartį nebuvo pakankamai sąžiningas, veikė pažeisdamas DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas sąlygojo ir neteisėtą darbo sutarties nutraukimą dėl suėjusio darbo sutarties termino, ieškovės diskriminavimą. Kadangi kitų pagrindų darbo sutarties nutraukimui atsakovas nenurodė, teismas sprendė, kad ir pats ieškovės atleidimas iš darbo atliktas be pakankamo teisinio pagrindo, negali būti laikomas teisėtu. Teismas pripažino nepagrįstu ir naikintinu lokalinį teisės aktą, kurio pagrindu ieškovė buvo atleista iš atsakovo projektų vadovės pareigų pasibaigus darbo sutarties terminu. Teismo nuomone, atsakovas savo veikloje praktikuodamas terminuotų darbo sutarčių, faktiškai ilgesniam nei 1 metų laikui esant konkursinėms sąlygoms, pasirašymą, elgiasi nepakankamai sąžiningai, nes tokiu būdu sąmoningai mėgina išvengti galimų išeitinių kompensacijų darbuotojams mokėjimo, siekia tam tikros ekonominės naudos, sudaro pagrindą manipuliuoti darbo rinka ir darbo teisinių santykių valstybinėje įstaigoje stabilumu, darbuotojų interesais ir jų teisėtais lūkesčiais. Bylos nagrinėjimo eigoje teismas nenustatė ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, dėl kurių ieškovė negalėtų būti grąžinta į darbą, manyti, jog jai gali būti sudarytos itin nepalankios sąlygos dirbti, teismas taip pat neturėjo pagrindo, nes atsakovas pripažino, kad ji dirbo gerai, yra įgijusi pakankamos patirties šiam darbui. Todėl ieškovės reikalavimą grąžinti ją į darbą Į CPVA tenkintino. Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 22 076,15 Lt (6393,69 Eur) (19 000 Lt + 3076,15 Lt už 5 mėn. ir 17 d.d.) vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos bei po 180,95 Lt (52,41 Eur) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

9III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

10Atsakovas VšĮ “CPVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti visiškai; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės atliekamas darbas buvo laikinas (nenuolatinis) sąlygotas objektyvių aplinkybių visumos: atsakovo veiklos apimtis sąlygoja konkrečios programos, kurios yra laikinos ir priskiriamos atsakovui administruoti atskirais teisės aktais, juose nustatytais konkrečiais skirtingais laikotarpiais ir apimtimis. 2009-2010 m. laikotarpiu (kuomet buvo suplanuoti terminuoti etatai; ieškovė pagal terminuotą darbo sutartį priimta 2010-06-14) vyko ženklūs atsakovo veiklos pokyčiai Struktūrinės paramos administravime. Lyginant BPD 2004-2006 finansinę perspektyvą ir 2007-2013 finansinę perspektyvą atsakovo administravimo apimtys išaugo daugiau nei 6 kartus (nuo ~1 mlrd. iki daugiau nei 6 mlrd. litų). Todėl, ieškovės priėmimo į darbą metu (2010-06-14) buvo akivaizdus padidėjusios darbo jėgos poreikis (planuojamo ir faktinio darbo apimties padidėjimo) konkrečiam laikotarpiui - iki 2013-12-31. Dėl laikino darbų apimties išaugimo (planuojamo administruojamų projektų VUPPS skyriuje pagal 2007-2013 ES struktūrinės paramos programas skaičiaus padidėjimo 2010-2013 m.) ir planuojamo apimties sumažėjimo 2014-2015 m. (2007-2013 m. ES struktūrinės paramos projektai turi būti baigti įgyvendinti 2015 m.) buvo sudaryta ieškovės terminuota darbo sutartis. Darbo sutarties terminas buvo nulemtas ne subjektyvių sutarties šalių vertinimo ar norų, tačiau objektyvių aplinkybių - planuojamo ir faktinio darbo apimties padidėjimo 2010-2013 m. Apeliantas pažymėjo, jog bendras darbuotojų skaičius bendrovėje gali didėti ar mažėti, tačiau tai neatspindi konkrečios pareigybės darbuotojų funkcijų nuolatinumo ar laikinumo, darbo krūvio apimties didėjimo/mažėjimo. Bendras etatų skaičius 2014-08-11 dienai (ieškovės atleidimo iš pareigų diena) buvo sumažėjęs 10 terminuotų etatų (nuo buvusio 114 terminuotų etatų iki 104 terminuotų etatų), todėl teismo teiginiai, kad bendras patvirtintų etatų skaičius nuosekliai didėjo neteisingas ir nepagrįstas byloje esančiais duomenimis. Ieškovės pareigos, projektų vadovo, nepriskiriamos nei vienai iš kategorijų, kuri numatyta konkursinių pareigų sąraše, todėl teismo teiginiai, kad yra konkursinės sąlygos, ar negalimas terminuotų sutarčių sudarymas ilgesniam nei metų laikotarpiui, yra nepagrįsti bei neteisingi. Ieškovei ieškant darbo skelbime buvo aiškiai nurodyta, kad siūlomas darbas būtų pagal terminuotą darbo sutartį. Taigi, ieškovė dar prieš pradėdama dirbti turėjo aiškiai suprasti ir suprato, kad siūloma sudaryti terminuotą darbo sutartį. Ieškovė dirbdama daugiau kaip dvejus metus turėjo pakankamai laiko susipažinti su darbo pobūdžiu, ir manydama, kad jos teisės ir interesai esą pažeidžiami sudarius terminuotą sutartį privalėjo kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus, prašydama pripažinti darbo sutartį neterminuota. Ieškovė tokių veiksmų neatliko. Be to ieškovė nesikreipdama į darbo ginčo komisiją praleido terminą skųsti darbdavio sprendimą. Aplinkybės, kad su kai kuriais darbuotojais buvo pratęstos sudarytos darbo sutartys dėl objektyvių priežasčių, nesuponuoja (-o) prielaidos, kad ir su ieškove jos darbo sutartis bus pratęsta. Atsakovas pažymėjo, kad niekada nediskriminavo ieškovės nei šeimyniniu nei jokiu kitu pagrindu, tiek priimant į darbą, sprendžiant dėl darbuotojos darbo sąlygų, darbo sutarties nutraukimo buvo taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos. Ieškovei buvo taikomos ne mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Kadangi darbuotojų reikėjo konkrečiu duotuoju metu (o ne po metų ar dviejų), darbo sutartys buvo pratęstos su tais darbuotojais, kurie konkrečiu metu galėjo tęsti darbus, ieškovė tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose, t.y. konkrečiu metu negalėjo iš karto pradėti dirbti ir padėti administruoti esamus projektus, todėl jos darbo sutartis, sumažėjus darbų apimčiai nebuvo pratęsta. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas nediskriminuoja ieškovės (ar kitų darbuotojų) dėl šeimyninės padėties (vaikų turėjimo): pagal darbuotojų, buvusių tėvystės ir atostogose vaikui prižiūrėti, skaičius, iš viso tėvystės ir atostogose vaikui prižiūrėti 2012-2014 m. buvo 90 asmenų, iš jų 44 šiuo metu dirba pas atsakovą, 28 yra atostogose vaikui prižiūrėti, 1 tėvystės atostogose, 17 nutraukė darbo sutartis (iš jų 10 atleista darbuotojo pareiškimu, 3 šalių susitarimu, 4 suėjus darbo sutarties terminui). Atsakovas mano, kad ieškovė iš pareigų atleista teisėtai, suėjus darbo sutarties terminui, todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą apskritai neturėtų būti priteisiamas (DK 300 straipsnio 3 dalis).

11Ieškovė E. S. atsiliepimu prašė atsakovo VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nesutiko su atsakovo argumentais, jog ginčo atveju galėjo būti sudaryta neterminuota darbo sutartis. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kyla ginčas dėl to, ar darbas, kurį dirbti sudaryta darbo sutartis, laikytinas nuolatiniu ar laikinu, šis ginčas turi būti sprendžiamas ne pagal subjektyvius šalių vertinimus ar šalių susitarimą laikyti darbo sutartį terminuota, o pagal atliekamo darbo pobūdį. Bendriausia prasme darbas nėra nuolatinis, kai jo poreikis yra objektyvia apribotas laiko. Šiuo atveju atsakovas nustatydamas darbo sutarties terminą su ieškove sudarytoje darbo sutartyje pasirinko programų ir projektų administravimo procedūras ir tvarką nustatančiame teisės akte nurodytą vieną iš terminų – datą, kuria nustatomas terminas projektų finansavimo ir administravimo sutartims pasirašyti, tačiau visiškai nevertino pačių projektų trukmės po to, kai pasirašoma projektų finansavimo ir administravimo sutartis, ir nevertino tos aplinkybės, kad didžiausias darbo krūvis būna būtent tuomet, kai pasirašoma projekto finansavimo ir administravimo sutartis. Terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia aplinkybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį. Ieškovės teigimu, padidėjusį darbo jėgos poreikį gali lemti laikinas darbų apimties išaugimas, viršijantis įmonei įprastą darbų apimtį. Šiuo atveju negalima teigti, kad 2007-2013 metų struktūrinės paramos administravimo laikotarpiu kažkuri dalis, subjektyviai atsakovo nurodyta 2010-2013 m. laikotarpis, yra viršijantis atsakovui nustatytą darbo krūvį, kadangi programos laikotarpiu jau buvo žinoma, kad ši programa yra trunkanti septynerius metus ir jos įgyvendinimo metu reikalinga įsisavinti tam tikrą skiriamų lėšų sumą. Be to, terminuotų darbų sutarčių sudarymas negali būti pateisinamas ekonominiu naudingumu darbdaviui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti laikiną darbo pobūdį ir sudaryti terminuotą darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys tiesiog negali tiksliai prognozuoti, kokia bus darbų apimtis ir kiek darbuotojų reikės ateityje. Terminuotų sutarčių sudarymas tokiais atvejais reikštų darbdavio apsidraudimą, siekį išengti galimo darbuotojų atleidimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Ieškovės teigimu, atsakovas supranta kuo skiriasi nuolatinis ir nenuolatinis darbas, taip pat supranta, jog piktnaudžiavo savo kaip darbdavio teisėmis, nes su projektų vadovais, atliekančiais atsakovui teisės aktais pavestas funkcijas, atsakovas nuo 2004 m. rudens sudarytas terminuotas darbo sutartis pakeitė į neterminuotas. Pažymėjo, jog ieškovė apie tai, kad atsakovas ieško projektų vadovų sužinojo iš skelbimo, kuris buvo paskelbtas internetinio dienraščio skelbimų portale t.y. cv.t., o ne paties atsakovo interneto svetainėje, todėl nežinojo, jog planuojama sudaryti terminuotą darbo sutartį. Su prie apeliacinio skundo pateikiama atrankos ataskaita ieškovė ankščiau nėra buvusi supažindinta. Ieškovės teigimu, ji per darbo sutarties galiojimo laikotarpį neturėjo pagrindo manyti, kad sudaryta darbo sutartis bus nepratęsta ar nepakeista, kadangi nebuvo nusiskundimų atliekamu darbu, kolegų darbo sutartys buvo pratęsiamos ar tapdavo neterminuotomis, todėl tikėjosi dirbti pas darbdavį ir toliau. Pažymėjo, jog VUPP skyriuje, kuriame dirbo ieškovė, darbo sutartys nebuvo pratęstos dar su dvejais darbuotojais, visus šiuos asmenis vienijo ta aplinkybė, jog vis trys darbuotojai per patį darbų piką išėjo vaikų priežiūros atostogų. Ieškovės teigimu minėta aplinkybė lėmė darbdavio apsisprendimą nepratęsti sutarčių ir tai vertinama, kaip diskriminacija. Pirmosios instancijos teismas teisėtai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį ir jį priteisė atsakovui už neteisėtą priverstinę pravaikštą, neišskaičiuodamas gautos nedarbo draudimo išmokos. Ieškovės gautos nedarbo draudimo išmokos nėra išskaičiuojamos iš priteistinų sumą, kadangi nedarbo draudimo išmoka mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų ir nėra susijusi su darbo pajamomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio už priverstinės pravaikštos laiką kompensaciją, siekiant įvykdyti socialinį teisingumą, yra pagrįstas ir teisėtas.

12IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14Byloje nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės. 2010-06-14 šalys sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 2010/10-58, pagal kurią ieškovė buvo priimta į Struktūrinės paramos departamento Vietinės ir urbanistinės veiklos skyriaus projektų vadovės pareigas terminuotai, iki 2013-12-31. Darbo sutartyje nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas darbdavio iniciatyva, 40 darbo valandų darbo savaitės trukmė, 3000 Lt/mėn. darbo užmokestis, mokamas du kartus per mėnesį. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, ieškovės darbo užmokestis buvo pakeltas iki 3 800 Lt/mėn., kitos darbo sutarties sąlygos liko nepakeistos. Ieškovė nurodė, o atsakovas neginčijo, kad 2012-06-15 jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Į bylą pateikta gimimo liudijimo kopija patvirtina, kad 2012-08-09 ieškovei gimė duktė. Pagal byloje pateiktus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste VSDFV) duomenis už aktualų ginčui laikotarpį nuo 2012-10-19 iki 2014-08-09 ieškovei buvo suteiktos vaiko priežiūros iki 2 metų atostogos. VSDFV duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė dirbo pas atsakovą nuo 2010 06 14 iki 2014 08 11, o nuo 2014 08 12 iki 2015 08 09 ji drausta kaip asmuo auginantis vaiką iki trejų metų. Iš 2014-08-11 įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 2014/11-263 turinio matyti, kad ieškovei grįžus po vaiko priežiūros atostogų, darbo sutartis su ja nutraukta vadovaujantis DK 126 straipsnio 1 dalimi Agentūros įstatų 40.4 punktu suėjus terminui.

15DK 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Minėto straipsnio 2 dalyje suformuluotas imperatyvus draudimas nurodant jog neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą. Be to terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui galima sudaryti tik po įstatymo Nr. XI-927 įsigaliojimo įsteigtoms naujoms darbo vietoms. Naujai įsteigtomis darbo vietomis nelaikomos tokios darbo vietos, kurios po įstatymo Nr. XI-927 įsigaliojimo steigiamos tokiam pačiam darbui atlikti panaikinant buvusias darbo vietas. DK 109 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga darbdaviui informuoti darbuotojus, dirbančius pagal terminuotą darbo sutartį, apie laisvas darbo vietas ir užtikrinti, kad jie turėtų tokias pat galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti asmenys.

16Remiantis DK 110 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimu darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo.

17Sudarant bet kurios rūšies darbo sutartį turi būti sulygta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbovietės, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo sąlygų), o sudarant terminuotą darbo sutartį inter alia – ir dėl jos termino ( DK 95 straipsnio 1–3 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nepaisant nurodytose normose įtvirtintos dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis asmenų apsaugos, darbo sutartis reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad terminuotos darbo sutarties sudarymas, palyginti su neterminuota darbo sutartimi, tam tikra prasme sumažina darbuotojo subjektinių teisių apimtį (pavyzdžiui, suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį ir atleisti darbuotoją, neįspėjęs apie atleidimą iš darbo ir nemokėdamas jam išeitinės išmokos ( DK 126 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, terminuota darbo sutartis tam tikrais atvejais apriboja ir darbdavio teises (pavyzdžiui, nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos darbdavys gali tik ypatingais atvejais ( DK 129 straipsnio 5 dalis) (LAT 2014 12 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2014; 2009 11 10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Vis dėlto sudaryti terminuotą darbo sutartį paprastai yra naudingiau darbdaviui, darbuotojo teisės ir interesai, esant terminuotai darbo sutarčiai, tampa labiau pažeidžiami (jiems mažiau garantuojamas darbo santykių bei jų pagrindu gaunamų pajamų pastovumas, išlieka neapibrėžtumas dėl galimo darbo santykių tęstinumo šioje darbovietėje bei rūpestis dėl naujos darbo vietos paieškos). Taigi, kaip ne kartą konstatuota teismų praktikoje, neterminuotos darbo sutartys labiau atitinka darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą, taip pat geriau užtikrina ir viešąjį interesą (LAT 2006 01 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006; 2009 11 10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Dėl to įstatymų leidėjas nustatė terminuotų darbo sutarčių sudarymo ribojimus: neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą ( DK 109 straipsnio 2 dalies redakcija su 2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-927 ir 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2194 pakeitimais, galiojusi darbo sutarties su ieškove sudarymo metu). Kasacinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad tokio terminuotos darbo sutarties instituto teisinio reglamentavimo tikslas, be kita ko, – apsaugoti darbuotoją nuo jam nepalankios terminuotos darbo sutarties sudarymo ir užkirsti kelią galimam darbdavio, kuriam terminuotos darbo sutarties sudarymas yra palankesnis, piktnaudžiavimui savo padėtimi bei terminuotos darbo sutarties institutu (LAT 2014 06 20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2014). Pirmiau nurodyta norma reiškia, kad darbdaviui draudžiama pasiūlyti darbuotojui sudaryti terminuotą darbo sutartį darbui, kuris pagal savo esmę yra nuolatinio pobūdžio, o kolektyvinė sutartis ar įstatymai (pvz., DK 109 straipsnio 3 dalyje tokia išimtis įtvirtinta renkamiems ir renkamų organų skiriamiems darbuotojams, 101 straipsnio 3 dalyje – iki konkurso priimamiems į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sąrašą, Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje – darbuotojams, priimamiems dirbti įmonės bankroto proceso metu, Diplomatinės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje – diplomatinių įstaigų ar konsulinių įstaigų darbuotojams, nesantiems valstybės tarnautojais, ir kt.) nenumato galimybės sudaryti tokią sutartį, ir kai darbuotojas nėra priimamas į naujai įsteigtą darbo vietą. Taigi darbdavio ir darbuotojo suderintos valios dėl terminuotos darbo sutarties nepakanka, būtini ir įstatyme nustatyti pagrindai tokiai sutarčiai sudaryti. Terminuotos darbo sutarties sudarymas, kai tam nėra teisinio pagrindo, pažeidžia darbuotojo teises. Todėl nustačius, kad terminuota darbo sutartis sudaryta pažeidžiant darbo įstatymus, darbuotojo teisės turi būti ginamos. Kilus ginčui dėl darbo sutarties termino sąlygos teisėtumo, pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio, tenka darbdaviui (2006 0130 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006; 2009 11 10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009).

18Atsakovas terminuotos sutarties sudarymą grindė būtent nenuolatiniu darbo, į kurį buvo priimta ieškovė pobūdžiu. Pasisakydamas dėl kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar darbas yra nuolatinio pobūdžio kasacinis teismas (LAT 2009-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009) yra nurodęs jog darbo sutarties terminas gali būti nustatomas: iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., iki tol, kol bus atliktas tam tikras darbas; kol kitas darbuotojas grįš iš tikslinių atostogų). Šiuo atveju iš darbo sutarties turinio matyti, kad terminuota sutartis sudaryta iki konkrečios datos 2013 12 31 neįvardijant jokių kitų priežasčių. Darbdavio teigimu, tokio termino nustatymą sąlygojo tai, kad Vyriausybės 2007 12 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 109 punktas numatė jog su nagrinėjamu ginču susijusios 2007–2013 m. Europos Sąjungos paramos panaudojimo projektų sutartys galėjo būti sudaromos iki 2013 12 31 ir kad šis faktas ieškovei buvo žinomas. Taigi iš vienos pusės atsakovas teigia jog terminuota darbo sutartis su ieškove ir kitais darbuotojais buvo sudaryta minėtų sutarčių sudarymo laikui arba kitaip sakant atlikti darbus susijusius su minėtų sutarčių sudarymu iš kitos pusės darbo sutartis sudaryta ne tam tikriems darbams atlikti, bet iki tam tikro apibrėžto termino. Tuo tarpu kasacinis teismas (2014-01-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2014) yra pažymėjęs, kad jei tam tikros DK normos yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės normų turinys.

19Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovo teigimu, projekto vadovo darbo, į kurį buvo priimta ieškovė, teminuotumas tiesiogiai sietinas ne tiek su atsakovo administruojamomis programomis, kiek su darbuotojų darbo krūviu konkrečiu programos projektų administravimo laikotarpiu. Jei būna tam tikru laikotarpiu didesnis darbo krūvis, atsakovas viešai skelbia apie papildomų darbuotojų būtinybę ir tokioje darbuotojų atrankoje gali dalyvauti ir buvę darbuotojai. Kadangi darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis nenustatyta imperatyvo, kad pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai darbuotojai turi pirmenybės teisės likti darbe, tokie darbuotojai gali dalyvauti atrankoje tik bendrais pagrindais ir lygiomis teisėmis su kitais asmenimis, o įstatymas (DK 109 straipsnio 4 dalis) numato darbdaviui pareigą informuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus apie laisvas darbo vietas ir užtikrinti kad jie turėtų tokias pačias galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti darbuotojai. Atsakovas taip pat pripažino, kad ieškovė buvo gera darbuotoja, nuobaudų neturėjo.

20Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių sulygto darbo pobūdžio pagrįstai vadovavosi tokiais kriterijai kaip įmonės ar įstaigos veikla, pagrindinės jos funkcijos, tikslai, nurodyti įmonės įstatuose. Taip pat tinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą nurodydamas jog kilus ginčui ar teisėtai sudaryta terminuota darbo sutartis būtent darbdaviui atitenka pareiga įrodyti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio. Kadangi šioje byloje nei įstatymais, nei kolektyvine sutartimi (nes tokios nėra) nebuvo nustatyta, kad viešojoje įstaigoje su projektų vadovais sudaromos tik terminuotos sutartys, todėl darbdavys iš esmės turėjo įrodyti, kad minėtas darbas nėra nuolatinio pobūdžio. Be to jis taip pat turėjo pareigą įrodyti, kad tinkamai atliko informavimo apie laisvas darbo vietas pareigą visu terminuotos sutarties galiojimo metu.

21Finansų ministro 2002 12 20 įsakymu Nr. 406 (2008-12-09 įsakymo Nr. 1K-434 redakcija) patvirtinti atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ įstatai (toliau tekste įstatai) apibrėžia, kad atsakovas yra valstybės įsteigta viešoji įstaiga, kurios savininkės teises ir pareigas vykdo Finansų ministerija (įstatų 16 punktas), ir kurios veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus ir siekti: programoms ir projektams, finansuojamiems Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitomis lėšomis, skirtų lėšų panaudojimo pagrįstumo patikimumo; valstybės biudžeto lėšų racionalaus panaudojimo, tobulinant viešųjų pirkimų įgyvendinimą; viešojo administravimo sistemos tobulinimo, vystant tarptautinį bendradarbiavimą (įstatų 9 punktas). Viena iš įstatuose (10 punkte) nurodytų įstaigos veiklos sričių – programų ir projektų, finansuojamų iš Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų, administravimas. Agentūros veiklą administruojant minėtas programas ir projektų atlieka projektų vadovai, vyresnieji projektų vadovai bei atitinkamų skyrių vadovai. Todėl ieškovė pagrįstai mano, jog projekto vadovo darbas turėtų būti vertinamas kaip nuolatinis ir pagal DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl tokių pareigų negalėjo būti sudaryta terminuota sutartis (1t. b.l. 2). Atsakovo teigimu, atsakovo administruojamos programos ir projektai yra terminuoti, jų įgyvendinimo terminus nustato Europos Sąjungos, kitų šalių donorų institucijos bei Lietuvos teisės aktai, nors atsakovo veikla, susijusi su programų ir projektų administravimu bendrąja prasme atrodo tęstinė, tačiau atskirų programų įgyvendinimo funkcijos priskiriamos atskirais teisės aktais ir skirtingais laikotarpiais, todėl atskirų programų ir projektų įgyvendinimas trunka tam tikrą laiką ir jų įgyvendinimui atsakovas mano turįs teisę sudaryti terminuotas sutartis. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju darbdavys terminuotą sutartį sudarė ne kurių nors apibrėžtų programų ar projektų įgyvendinimo laikui bet nustatė konkrečią datą. Be to, neįvardino kokioms būtent programoms turėjusioms pasibaigti 2013 12 31 administruoti buvo priimta ieškovė.

22Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė į bylą pateiktus statistinius duomenis. Minėtais duomenimis remdamasis teismas konstatavo, kad iš į bylą pateiktos CPVA 2013-2015 metų strateginio veiklos plano įgyvendinimo ataskaitoje pateiktos diagramos galima spręsti, kad nuo 2008 metų bendras darbuotojų skaičius sparčiai augo nuo kelių dešimčių 2008 metais iki 317 darbuotojų 2013 metais, laikotarpiu nuo 2010 iki 2013 metų motinystės atostogose buvo nuo 30 iki 36 asmenų, 2013 metais motinystės atostogose buvo 31 asmuo. Bendra darbuotojų kaita per 2013 metus sudarė 23,3 proc., šiuo laikotarpiu buvo nutraukti 33 darbo santykiai, priimti 37 nauji darbuotojai. Iš CPVA 2015-2017 m. strateginės veiklos plano matyti, jog 2015 metams numatytas pareigybių skaičius yra 338, palyginus su 2014 metais 21 pareigybe daugiau. Ieškovės teigimu, jai pradėjus dirbti projektų vadove Vietinės ir urbanistinės plėtros projektų skyriuje, ji buvo šio skyriaus dvylikta darbuotoja, ieškinio pateikimo dieną tame pačiame skyriuje dirbo jau dvidešimt keturi darbuotojai. Teismas taip pat pastebėjo, kad iš Finansų ministro 2009 06 22 įsakymų Nr. 1K-201 patvirtinto CPVA pareigybių sąrašo matyti, jog 2009 metais Vietinės ir urbanistinės plėtros projektų skyriuje buvo patvirtintos tik 2 projektų vadovo ir 2 vyresniojo projektų vadovo pareigybės, o 2012-04-13 šio įsakymo redakcijoje patvirtintos 15 projektų vadovų pareigybės, iš kurių 1 pareigybė dirbančio pagal neterminuotą darbo sutartį, 3 pareigybės darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis iki 2013-12-31 ir 11 pareigybių darbuotojų, dirbančių iki 2014-12-31, 5 vyresnieji projektų vadovai, iš kurių 4 dirba pagal neterminuotas darbo sutartis, 1 pagal neterminuotą darbo sutartį iki 2014-12-31. Iš 2014-08-01 minėto įsakymo redakcijos turinio matyti, kad skyriaus pavadinimas pakeistas į Urbanistinės plėtros projektų skyrių, jame patvirtintą 10 vyresniųjų projektų vadovų pareigybių (iš jų 5 neterminuotos ir 5 terminuotos (iki 2020-12-31)) bei 15 projektų vadovų pareigybių (iš kurių 2 neterminuotos ir 13 terminuotų (iki 2020-12-31). Taigi, remdamasis nurodytais duomenis pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė jog šie duomenys aiškiai patvirtina, kad CPVA nuosekliai augo ne tik bendras darbuotojų poreikis, bet ir poreikis projektų vadovų bei vyresniųjų projektų vadovų, o skyriuje kuriame dirbo ieškovė darbuotojų, tame tarpe ir projektų vadovų, skaičius tik didėjo. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo teiginius, kad ieškovė į darbą buvo priimta dėl laikinai padidėjusio darbo jėgos poreikio ir konstatavo kad atsakovo veikla, susijusi su programų ir projektų administravimu, yra labiau nuolatinio ir tęstinio pobūdžio nei priešingai. Atsakovas ir apeliaciniame skunde įrodinėdamas, kad su ieškove pagrįstai sudarė terminuotą sutartį remiasi ne konkrečiomis užduotimis ar ieškovei pavestomis funkcijomis, neįrodinėja, kad tokių ieškovės konkrečiai atliekamų funkcijų kurias ji turėjo atlikti iki 2013 12 31 nebeliko, nes jos buvo atliktos, ar kad konkretūs darbai, kuriems ieškovė buvo priimta yra atlikti. Be to ir tuo atveju jei ieškovė ir būtų priimta projekto vadove kuruoti tik tam tikras programas ar projektus iki jų įgyvendinimo terminų, tokia terminuota sutartis vis tiek negalėtų būti laikoma teisėta, nes atsakovas neįrodinėja, kad ieškovė buvo priimta kokiems nors projektams ar programoms, kurioms išskirtinai reikėjo specialių ieškovė žinių, kurių darbdavys nebegali pritaikyti kituose projektuose ar kad ieškovės kvalifikacija netinkama kitų projektų kuravimui. Tai, kad keitėsi atsakovo įgyvendinamos plėtros programos, projektai, jų apimtis pobūdis, neįrodo jog šioje konkrečioje byloje buvo teisėtas pagrindas ieškovę priimti laikinam darbui sudarant terminuotą darbo sutartį. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, sudarant darbo sutartį su ieškove nebuvo žinomos 2014 – 2020 metų finansinės perspektyvos struktūrinės paramos sąlygos taip pat nepagrindžia ieškovės priėmimo į darbą terminuotai pagrįstumo. Nei vienas darbdavys negali nuspėti savo darbų masto taip toli į priekį, vadovaujantis tokia logika galima būtų pateisinti terminuotų sutarčių sudarymą bet kokiam darbui. Todėl neaiškios perspektyvos ateityje negali tapti pagrindu apriboti darbuotojo teises, darbdaviui išvengiant darbuotojui DK numatytų garantijų kai atleidžiama iš darbo mažinant darbuotojų skaičių.

23Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, kad darbuotojų skaičius įstaigoje tik pastoviai augo. Tam, kad paneigti šią išvadą jis pateikia lentelę su duomenimis apie patvirtintus etatų skaičius. Šia lentele remdamasis ieškovas teigia jog pagal 2014 04 22 įsakymų patvirtintą etatų skaičių darbuotojų dirbančių pagal neterminuotas sutartis skaičius liko tas pats 203, o terminuotų sumažėjo nuo 114 etatų 2013 metais iki 104 etatų 2014 metais. Su tokiais teiginiais negalima sutikti, nes sprendžiant sudaromos sutarties termino nustatymo pagrįstumą būtina vadovautis situacija buvusia sutarties sudarymo metu. Ieškovė priimta į darbą 2010 06 14 nuo to laiko pagal paties atsakovo pateiktą lentelę darbuotojų priimtų tiek terminuotai, tiek neterminuotai skaičius tik augo neterminuotai priimtų nuo 196 iki 203 terminuotai priimtų nuo 48 darbuotojų 2010 metais iki 114 darbuotojų 2013 metais, todėl ta aplinkybė, kad atleidžiant ieškovę pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų skaičius buvo sumažėjęs 10 nuo 114 iki 104, neįrodo jog 2010 metais priimant ieškovę egzistavo būtinybė sudaryti terminuotą darbo sutartį juolab, kad pagal šiuos, paties apelianto pateiktus duomenis nuo 2014 08 01 įsakymu suplanuotas 205 darbuotojų, dirbančių pagal neterminuotas sutartis ir 133 pagal terminuotas sutartis skaičiai. Taip pat po ieškovės priėmimo į darbą didėjo etatų skaičius ir Struktūrinės paramos departamento Vietinės ir urbanistinės veiklos skyriuje, kuriame buvo įdarbinta ieškovė nuo 14 etatų 2010 metais iki 22 etatų 2011 metais, iki 27 etatų 2013 metais ir 2014 metais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad bendras etatų skaičius nuo ieškovės priėmimo į darbą nuosekliai didėjo šios lentelės duomenys nepaneigia. Ieškovės ieškinys pareikštas reikalaujant pripažinti šalių sudarytą darbo sutartį neterminuota. Todėl ginčo teisingam išsprendimui būtina nustatyti ar priimant ieškovę į darbą egzistavo sąlygos darbdaviui spręsti dėl darbo laikino pobūdžio. Taigi teisingam, bylos išsprendimui aktuali faktinė situacija kuri susiklostė būtent sutarties sudarymo metu ir iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad po ginčo sutarties sudarymo darbo apimtys tik augo, nes augo priimamų darbuotojų skaičius. Apelianto pateikiama projektų statistika nei patvirtina nei paneigia didesnio darbo krūvio, nes akivaizdu, kad projektai ir programos yra skirtingos apimties reikalaujantys skirtingo darbuotojų darbo laiko ir pajėgumų. Todėl apie darbo apimtis patikimiau spręsti pagal priimamų šiam darbui darbuotojų skaičių. Tai, kad darbdavys tam tikrais laiko tarpais vykdo veiklą įgyvendindamas tam tikrus projektus ir programas ar skirtingus darbus pagal pavyzdžiui skirtingas sutartis ar aptarnauja skirtingus klientus ir kt. negali būti nepripažįstama pakankamu pagrindu sudaryti terminuotas sutartis su darbuotojais, kai darbdavio veikla iš esmės yra testinė. Nagrinėjamu atveju ieškovo veikla įgyvendinant skirtingas Europos struktūrinių fondų programas ir projektus yra tęstinė. Kaip 2014 12 23 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K -3- 572/2014 pažymėjo kasacinis teismas padidėjusį darbo jėgos poreikį gali lemti laikinas darbų apimties išaugimas, viršijantis įmonei įprastą darbų apimtį; būtinumas tam tikrą laiką vykdyti kokią nors naują, įmonei įprastai nebūdingą veiklą ar funkcijas; reikalingumas tam tikriems vienkartiniams darbams atlikti pasitelkti tų sričių žinių, reikalingą kvalifikaciją bei gebėjimų turinčius specialistus, kurių įmonė neturi, ir pan. Nors dažnai tokio darbo jėgos poreikio padidėjimo trukmė tiksliai negali būti apibrėžta konkrečia kalendorine data (dėl to įstatymuose numatyta, kad sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (DK 110 straipsnio 1 dalis), įstatymais nedraudžiama pratęsti terminuotą darbo sutartį), tačiau jau sutarties sudarymo metu turi būti tam tikrų objektyvių duomenų, rodančių, kad aplinkybės, dėl kurių išaugo darbuotojų poreikis, yra laikino pobūdžio. Tačiau terminuotų darbo sutarčių sudarymas negali būti pateisinamas ekonominiu naudingumu darbdaviui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti laikiną darbo pobūdį ir sudaryti terminuotą darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys tiesiog negali tiksliai prognozuoti, kokia bus darbų apimtis ir kiek darbuotojų reikės ateityje (tai gali priklausyti nuo tam tikrų ekonominių pokyčių, jo teikiamų paslaugų ar atliekamų darbų paklausos, gautų užsakymų bei sudarytų sutarčių kiekio ir pan.). Terminuotų sutarčių sudarymas tokiais atvejais reikštų darbdavio apsidraudimą, siekį išvengti galimo darbuotojų atleidimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), kuris dėl taikomų įspėjimo terminų, kompensacinių išmokų ir kt. yra mažiau palankus darbdaviui. Šiuo atveju ieškovė buvo priimta projekto vadovės pareigoms jos funkcijos nebuvo apibrėžtos kokių nors konkrečių projektų ar programų reikalaujančių specialių žinių įgyvendinimu, todėl ir šiuo požiūriu nebuvo pagrindo sudaryti terminuota darbo sutartį. Esant tokiai darbuotojų skaičiaus dinamikai laikytina, kad atsakovas taip pat nėra įrodęs jog per visą terminuotos sutarties laiką tinkamai atliko informavimo pareigą nustatytą jam DK 109 straipsnio 4 dalyje ir kad buvo sudaręs ieškovei lygias sąlygas užimti pareigas pastoviam darbui.

24Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (LAT 2006 03 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 06 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 10 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

25Remdamasis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad dalis ieškovės kuruotų projektų iki šiol tebevykdomi, ko neginčijo ir atsakovas. Tokiu būdu atsakovas pats paneigė vieną iš savo teiginių, kad darbo sutarties terminuotą pobūdį ir jos nepratęsimą apsprendė ir kuruojamo projekto laikas, numatyta jo pabaiga.

26Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje vertindamas įrodymus pagrįstai konstatavo atsakovą neįrodžius, kad ieškovės darbas pagal sudarytą darbo sutartį buvo nenuolatinio, laikino, pobūdžio, kad jokių svarių argumentų, dėl kurių darbo sutartis su ieškove negalėjo būti pratęsta, o turėjo būti nutraukta, atsakovas taip pat nenurodė. Išvadą dėl ieškovės diskriminacijos teismas pagrįstai padarė remdamasis atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teisme išsakytu teiginiu, kad jo apsisprendimą dėl darbo sutarčių su darbuotojais pratęsimą, lemia tai ar tuo momentu darbuotojas faktiškai dirba, kad darbo sutartys paprastai pratęsiamos su tuo metu darbe esančiais, faktiškai dirbančiais, žmonėmis. Tokia formuluotė leido teismui spręsti kad ieškovės teiginys, kad tuo metu vaiko priežiūros atostogose buvusi ieškovė darbdavio buvo diskriminuojama yra atitinkantis tikrovę, nes pats darbdavys į vėlesnį teismo klausimą atsakė, kad jokių priekaištų ieškovei dėl darbo ir pan. jis neturėjo. Tai netiesiogiai patvirtino ir liudytoja G. M., kuri teismui paaiškino, jog su ja darbo sutartis buvo nutraukta panašiomis aplinkybėmis, jai grįžus iš motinystės atostogų. Liudytoja taip pat parodė, kad po darbo sutarties nutraukimo ji keletą kartų dalyvavo atsakovo organizuojamame konkurse, tačiau nesėkmingai, nors iki to jau turėjo kelių metų darbo pas atsakovą projektų vadove patirties ir jokių priekaištų dėl atliekamo darbo neturėjo.

27Atsižvelgdamas į nustatytas ginčo faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados kad ginčo darbo sutartis pagal sulygto atlikti darbo pobūdį bei atsakovo vykdomos veikos tęstinį pobūdį negalėjo būti terminuota, o atsakovas nuolatiniam darbui sudarydamas terminuotą sutartį nebuvo pakankamai sąžiningas, veikė pažeisdamas DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas sąlygojo ir neteisėtą darbo sutarties nutraukimą dėl suėjusio darbo sutarties termino, bei ieškovės diskriminavimą. Kitų pagrindų darbo sutarties nutraukimui atsakovas nenurodė. Todėl ir pats ieškovės atleidimas iš darbo atliktas be pakankamo teisinio pagrindo, negali būti laikomas teisėtu. Taip pat pagrįsta ir teismo išvada, kad atsakovas savo veikloje praktikuodamas terminuotų darbo sutarčių, faktiškai ilgesniam nei 1 metų laikui esant konkursinėms sąlygoms, pasirašymą, elgiasi nepakankamai sąžiningai, nes tokiu būdu sąmoningai mėgina išvengti galimų išeitinių kompensacijų darbuotojams mokėjimo, siekia tam tikros ekonominės naudos, sudaro pagrindą manipuliuoti darbo rinka ir darbo teisinių santykių valstybinėje įstaigoje stabilumu, darbuotojų interesais ir jų teisėtais lūkesčiais.

28Ieškovės teigimu, su siūlomomis sutarties sąlygomis bei terminu ji sutiko, nes tuo metu dar nebuvo išsamiai susipažinusi su savo darbo ir pačios įstaigos darbo specifika, todėl sutarties pasirašymo metu negalėjo kvestionuoti darbdavio siūlomų darbo sutarties sąlygų. Nepaneigta aplinkybė, kad termino darbo sutartyje buvimo ji buvo informuota tik pasirašant darbo sutartį. Šias aplinkybes teismui patvirtino ir liudytoju apklaustas V. M., G. M., kurie teigė, jog darbdavys visada akcentuodavo galimybę pratęsti terminuotas darbo sutartis, sakydavo, kad baimintis nėra ko. Atsakovas šiuo požiūriu yra stipresnioji sutarties pusė ir diktavo savo sąlygas pasirašant darbo sutartį, ieškovė, kaip darbuotoja, jas tik priėmė. Pagal DK 27 straipsnio 1 dalis numato kad ieškinio senatis tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Minėto straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. DK 27 straipsnis nenustato momento, nuo kurio pradedama skaičiuoti ieškinio senatis siekiant pripažinti darbo sutartį terminuota. Todėl šiuo atveju reikia vadovauti bendra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluota nuostata jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsirado dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė iš darbo atleista 2014 08 11. Iš teismo informacinės sistemos duomenų matyti, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2014 09 12. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškinio senaties pradžios kolegijos nuomone pagrįstai nurodė sutinkąs su ieškovės išsakyta pozicija, kad per darbo sutarties galiojimo laikotarpį ji neturėjo pagrindo manyti, kad su ja sudaryta darbo sutartis galėtų būti nepratęsta ar nepakeista, kadangi nebuvo nusiskundimų jos darbu, o kitų įstaigoje dirbusių darbuotojų terminuotos sutartys buvo po kelis kartus pratęsiamos arba tapdavo neterminuotomis, tokio su kitais pasirašytų darbo sutarčių pratęsimo fakto neginčijo ir atsakovo atstovai. Todėl manytina, kad ieškovė turėjo pakankamai pagrįstus lūkesčius likti dirbti pas atsakovą. Be to byloje nenustatyta, kad ieškovės teisės kaip nors buvo pažeistos darbo atsakovo įstaigoje metu, ji buvo vertinama kaip gera darbuotoja. Todėl jos lūkesčiai likti dirbti pas atsakovą buvo pagrįsti ir teisėti. Realiai ieškovės teisės buvo pažeistos atleidus ją iš darbo ir nuo šio momento laikytina, kad ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises 2014 08 11, kai buvo supažindinta su įsakymu apie atleidimą iš darbo, apie ką liudija jos parašas darbdavio įsakyme. Ieškinio reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, gražinant į darbą ir dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota yra tarpusavyje susiję ir išplaukiantys vienas iš kito. Iš to kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovė nėra praleidusi net ir paties trumpiausio 30 dienų termino kreiptis į teismą gindama savo teises.

29Darbuotojas, gindamas savo teises dėl neteisėto atleidimo iš darbo, gali savo pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 300 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba grąžinti į darbą, arba negrąžinant į darbą priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šiuo atveju ieškovei pareikalavus grąžinti ją į darbą pirmosios instancijos teismas nenustatęs ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, ar kad ieškovei gali būti sudarytos itin nepalankios sąlygos dirbti, ar kitų aplinkybių dėl kurių turėtų būti taikomas alternatyvus DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytas darbuotojo teisių gynimo būdas, gražino ieškovę į darbą.

30Remdamasis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis skubos tvarka grąžinęs ieškovę į pirmesnį darbą teismas priteisė jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Spręsdamas šiuos su ieškovės dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtais praradimais, kompensavimo klausimus pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, rėmėsi kasacinio teismo suformuluotais pastebėjimais, kad darbo teisės normos šioje srityje turėtų būti taikomos taip, kad iš vienos pusės pritaikomas DK numatytas kompensavimo mechanizmas, priteisiant su darbo santykiais susietas išmokas, kompensuotų dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būtų proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui“ (LAT 2008 01 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 10 04 nutartis Nr. 3K-3-/2011). Apeliantas savo skunde kvestionuodamas teismo sprendimą dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką remiasi deklaratyviais ir bendro pobūdžio teiginiais: kad darbdavys šiuo atveju yra viešoji įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, kurios paslaugomis naudojasi didelis asmenų skaičius. Šie bendro pobūdžio teiginiai niekaip negali pakeisti esminių nustatytų faktų apspręstos situacijos, kad šioje byloje ieškovė yra silpnoji labiau ginama pusė, o priteisiant jai vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką kompensuojami tik jos dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirti praradimai. Ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi ieškinio senaties termino, teismo procesu nepiktnaudžiavo, byloje nenustatyta jokių nesąžiningų jos veiksmų, dėl kurių šios išmokos galėtų būti mažinamos. Apeliantas be jau minėtų deklaratyvių teiginių nėra nurodęs jokių konkrečių faktų, kad jam teismo pritaikyti suvaržymai ryšium su šių išmokų priteisimu yra neproporcingi. Ieškovė atleista iš darbo pasibaigus sutarties terminui todėl jai nebuvo išmokėta jokia išeitinė išmoka, kuri galėtų būti įskaityta į priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

31Kolegija pažymi, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio nustatyta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi asmenys, apdrausti socialinio nedarbo draudimu, įgiję bedarbio teisinį statusą ir atitinkantys kitus įstatyme nustatytus reikalavimus.

32Neišskaitydamas ieškovės iš priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos nedarbo draudimo išmokos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų į kurį įplaukia lėšos atskaitomos iš visų dirbančiųjų, surenkant atitinkamus mokesčius. Darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (LAT 2007 02 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008 07 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).

33Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

34Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Nutarė

36Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I.GINČO ESMĖ.... 4. Ieškovė E. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2010-06-14 su... 5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad CPVA yra... 6. II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas įvertinęs ginčo faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius... 9. III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.... 10. Atsakovas VšĮ “CPVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 11. Ieškovė E. S. atsiliepimu prašė atsakovo VšĮ Centrinės projektų... 12. IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Byloje nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės. 2010-06-14 šalys sudarė... 15. DK 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuota darbo sutartis gali būti... 16. Remiantis DK 110 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimu darbo sutarties... 17. Sudarant bet kurios rūšies darbo sutartį turi būti sulygta dėl būtinųjų... 18. Atsakovas terminuotos sutarties sudarymą grindė būtent nenuolatiniu darbo,... 19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovo... 20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių sulygto darbo... 21. Finansų ministro 2002 12 20 įsakymu Nr. 406 (2008-12-09 įsakymo Nr. 1K-434... 22. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė į bylą pateiktus... 23. Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo... 24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 25. Remdamasis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais pirmosios instancijos... 26. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje vertindamas... 27. Atsižvelgdamas į nustatytas ginčo faktines aplinkybes pirmosios instancijos... 28. Ieškovės teigimu, su siūlomomis sutarties sąlygomis bei terminu ji sutiko,... 29. Darbuotojas, gindamas savo teises dėl neteisėto atleidimo iš darbo, gali... 30. Remdamasis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis skubos tvarka grąžinęs... 31. Kolegija pažymi, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės... 32. Neišskaitydamas ieškovės iš priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos... 33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat... 34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 36. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti...