Byla 2A-561-661/2017
Dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir buto priklausinių įteisinimo, tretieji asmenys – A. Z., S. R., D. R. R., I. M. G., R. E. G., D. M. G., R. E. G., R. V., R. Š., I. R., A. B., I. G., N. R. ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. patikslintą ieškinį atsakovams Vilniaus m. savivaldybei ir UAB „Start Vilnius“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir buto priklausinių įteisinimo, tretieji asmenys – A. Z., S. R., D. R. R., I. M. G., R. E. G., D. M. G., R. E. G., R. V., R. Š., I. R., A. B., I. G., N. R. ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. ieškovė prašė: 1) pripažinti ūkinius pastatus 27 I 1/p, unikalus Nr. ( - ) ir 23/100 1 I 1/p, šiuo metu žymimas 29I1p 1/6, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) (buvęs Nr. 4), Vilniuje, pagrindinio daikto – unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), Vilniuje, kaip pagrindinių daiktų – atskirų nekilnojamojo turto objektų, statusą Nekilnojamojo turto registre ir įpareigoti VĮ Registrų centrą šiuos objektus įregistruoti kaip buto priklausinį;
  2. 2) pripažinti, kad pagalbinis pastatas 29I1p 1/6, unikalus Nr. ( - ), yra pastato, esančio ( - ) (buvęs Nr. 4), Vilniuje, priklausinys ir nustatyti, kad pastate, plane pažymėtas rūsys R-4 11,60 kv.m. yra buto, esančio ( - ), Vilniuje, priklausiniu ir pripažinti, kad jis įgytas kartu su pagrindiniu daiktu 1992-05-28 sutarties pagrindu; 3) 2014 m. rugsėjo 30 d. turto pardavimo aktą Nr. A40-3-51/14 (2.2.6.23-FN4) negaliojančiu iš dalies, dalyje, kurioje buvo perduotas ūkinis pastatas 27 I 1/p, unikalus Nr. ( - ) ir 23/100 1 I 1/p, šiuo metu žymimas 29I1p 1/6, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) (buvęs Nr. 4), Vilniuje, atsakovui UAB „Start Vilnius“ ir panaikinti minėtų pastatų registraciją šio atsakovo vardu;
  3. 3) pripažinti, kad ūkinis pastatas 27 I 1/p, unikalus Nr. ( - ) ir 23/100 1 I 1/p, šiuo metu žymimas 29I1p 1/6, unikalus Nr. ( - ), ( - ) (buvęs Nr.
  4. 4), Vilniuje, yra ieškovės nuosavybė ir įpareigoti VĮ Registrų centrą juos įregistruoti ieškovės vardu; 5) priteisti ieškovės patirtas bylinėjimo išlaidas.
  5. Atsakovė Vilniaus m. savivaldybė su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, 1993-11-11 tarp ieškovės ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovė įsigijo 37,47 kv. m. ploto vieno kambario butą, esantį ( - ), Vilniuje. Pasak atsakovės, minėtos sutarties pagrindu ieškovė neįgijo jokių ūkinių pastatų. Atsižvelgiant į seniūno T. K. raštą dėl privatizavimo sąlygų ir 1996-07-04 susitarimą (dėl sutarties sąlygų pakeitimo), kurį pasirašius ieškovė būtų įgijusi ūkio pastatą 27 I /p bei rūsį, esančius ( - ), Vilniuje, tačiau jis nebuvo pasirašytas, darytina išvada, jog ieškovė neatliko būtinų veiksmų tam, kad būtų įgijusi galimybę įsigyti minėtus statinius. Tai patvirtina ir 2002-07-05 UAB „Senamiesčio ūkis“ raštas Nr. 79 „Dėl rūsių ir sandėlių naudojimo“, kuriame nurodyta, jog ieškovės 2002-06-13 prašymas išnagrinėtas ir patvirtintas faktas, jog butas, esantis ( - ), naudojasi „sandėliais I-ame aukšte“. 2002-07-05 UAB „Senamiesčio ūkis“ raštas Nr. 79 pagrindžia tai, jog ieškovė kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl patvirtinimo, kad ji naudojasi ūkiniu pastatu, tik 2002-06-13. Atkreipė dėmesį, jog tokio pobūdžio rašto poreikis, norint įgyti galimybę privatizuoti ginčo statinius, buvo nurodytas dar 1995-10-05 seniūno T. K. rašte, tačiau byloje nėra duomenų, jog reikiamu metu ieškovė kreipėsi dėl minėto rašto į UAB „Senamiesčio ūkis“. Tokio pobūdžio aplinkybės patvirtina, jog ginčo ūkiniai pastatai nebuvo privatizuoti dėl pačios ieškovės kaltės - ji reikiamu metu nepateikė reikalingų dokumentų, todėl teisę privatizuoti ginčo ūkinius pastatus prarado.
  6. Atsakovė taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginčo ūkiniai pastatai yra skirti tik ieškovei priklausančio buto, esančio ( - ), Vilniuje, tarnavimui bei tai, jog minėti ūkiniai pastatai yra susiję bendra ūkine paskirtimi su ieškovei priklausančiu butu. Pažymėjo, jog pagal 2015-05-05 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, ginčo ūkiniai pastatai yra įregistruoti ne kaip ieškovei priklausančio buto priklausiniai, o kaip atskiri turtiniai vienetai. Tai patvirtina faktą, jog ginčo ūkiniai pastatai pagrįstai laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Taip pat nurodė, jog 2014-09-10 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1978 „Dėl UAB „Start Vilnius“ įstatinio kapitalo didinimo“ atsakovui UAB „Start Vilnius“ buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis turtas, įskaitant ir ūkio pastatus, esančius ( - ), kurių unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ). Viešo konkurso būdu ūkio pastatai, ( - ), Vilniuje, buvo parduoti.
  7. Taip pat atsakovė nesutiko, jog pagalbinis pastatas, kurio unikalus Nr. 1094-0192-7011, yra pastato, esančio adresu ( - ), Vilniuje, priklausinys bei, kad būtų nustatyta, jog pastate, kurio unikalus Nr. 1094-0192-7011, plane pažymėtas rūsys R-4 11,60 kv. m., yra buto, esančio adresu ( - ), Vilniuje, priklausinys bei pripažinti, kad jis įsigytas su pagrindiniu daiktu 1992-05-28 sutarties pagrindu. Ieškovė 1993-11-11 susitarimo pagrindu nuosavybės teisę įgijo tik į vieno kambario butą, esantį ( - )-13, Vilniuje. Pažymėjo, jog 1996-07-04 susitarimas nėra šalių pasirašytas, be to, iš susitarimo turinio akivaizdu, jog 1993-11-11 sutarties pagrindu ieškovė įgijo vieną nekilnojamojo turto objektą - vieno kambario butą. Nei rūsio, nei ūkinio pastato ieškovė neįgijo nei 1993-11-11 susitarimo, nei 1996-07-04 susitarimo pagrindu.
  8. Atsakovė taip pat prašė atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties, nes ji yra praleista. Ieškovė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo po 1996-07-04 susitarimo nepasirašymo, kurio objektu turėjo būti ir ieškovės siekiamas įgyti rūsys, turėjo suvokti, kad jos teisės yra pažeistos, t. y. 1996-07-04 prasidėjo ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu į teismą ji kreipėsi tik 2015 m. kovo mėn. Atkreipė dėmesį, jog viešo konkurso teisėtumo klausimas negali būti kvestionuojamas, nes nei aukciono vykdymo tvarka, nei jo rezultatai nėra ginčo dalykas.
  9. Atsakovas UAB „Start Vilnius“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. UAB „Start Vilnius“ nurodė panašius argumentus, kaip ir atsakovė Vilniaus m. savivaldybė.
  10. Tretysis asmuo A. Z. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog jis įsigijo ginčo objektus, laimėjęs konkursą.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad Vilniaus m. savivaldybė teisėtai perleido ginčo negyvenamąsias patalpas, kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą, atsakovui UAB „Start Vilnius“. Dėl to nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti 2014 m. rugsėjo 30 d. turto pardavimo aktą Nr. A40-3-51/14 (2.2.6.23-FN4) negaliojančiu iš dalies, o būtent - dalyje, kurioje buvo perduotas ūkinis pastatas 27 I 1/p, unikalus Nr. ( - ) ir 23/100 1 I 1/p, šiuo metu žymimas 29I1p, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) (buvęs Nr. 4) bei panaikinti minėtų pastatų registraciją.
  2. Taip pat teismas konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto šildymo būdas yra krosninis (I t., b.l. 94-95). Ieškovė ir tretieji asmenys teismo posėdyje paaiškino, jog tiek rūsį, tiek ginčo pastatus nuo butų įsigijimo naudojo kietajam kurui (malkoms ir kt.), skirtam butams šildyti iš krosnių, sandėliuoti. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu, apžiūrėjus ūkinius pastatus, nustatyta, kad juose galima sandėliuoti daiktus, malkas. Taigi nors šie ūkiniai pastatai funkciškai susiję su namo ( - ), butais – sandėliukai tarnauja butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti – butų patalpoms šildyti iš krosnių, šios sąlygos nepakanka, kad patalpa būtų pripažinta priklausiniu. Svarbu yra nustatyti ir antrąją sąlygą, o būtent, kad gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Kadangi ieškovė šios teisės neįgijo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčo pastatus pripažinti pastato, ( - ) (buvęs Nr. 4), Vilniuje, priklausiniais. Pagal 2015-05-05 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, ginčo ūkiniai pastatai yra įregistruoti kaip atskiri turtiniai vienetai, todėl gali būti savarankiškais nuosavybės teisės objektais.
  3. Dėl rūsio teismas sprendė, jog 1993-11-11 Sutartyje formaliai nurodytas rūsys nebuvo identifikuotas bei įkainotas ir neįrodyta, kad ieškovė, privatizuodama butą sumokėjo už rūsį, nėra pagrindo pripažinti rūsį, esantį pastate 29I1p priklausiniu bei, kad jis buvo įgytas kartu su pagrindiniu daiktu Sutarties pagrindu.
  4. ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė butą privatizavo 1993-11-11, tačiau privatizavimo sutarties neginčijo. Ieškovė į teismą kreipėsi tik 2015-03-24, t.y. praleidusi bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6

  1. Apeliantė – ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą dėl šių motyvų:
  2. Pirmos instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą pripažinti rūsį ir sandėliuką buto priklausiniais, nurodė, kad nėra nustatyta funkcinio ryšio tarp pagrindinio daikto (buto Nr.13) ir prašomų pripažinti priklausiniu, ir tai motyvavo tuo, kad iš buto techninio paso nematyti, jog butas yra su rūsiu.
  3. Minėto dokumento kopijoje (b.l. 38) akivaizdžiai matyti, jog grafoje rūsiai yra aiškiai nurodyta, - yra. Ta aplinkybė, jog nėra nurodyti tikslūs kvadratai nieko nereiškia, nes nebuvo atlikti tikslūs matavimai. Be to, iš namo archyvinės bylos dokumentų (kuriuos papildomai pateikiame įrodyti šią aplinkybę) matyti, kad pastatų, priestatų ir kt. įkainavimo akte (1980 m.) aiškiai nurodyta, jog prie ginčo namo lA2/p. yra priskiriami ir rūsiai, ir pagalbinės patalpos. Prie bylos buvo pateikti viso namo inventorizaciniai planai, kuriuose aiškiai buvo nurodyta, kad ( - ), dabar ( - ) turėjo rūsius, kurie buvo žymimi R-l, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, ir nurodyti jų plotai, todėl toks teismo sprendimas iš esmės paneigia faktinį pagrindinio daikto ir jo priklausinių egzistavimą de fakto, tuo iš esmės nusavindamas namo gyventojų nuosavybę nepriklausomai ar ji priklausytų jiems kaip asmeninė nuosavybė, ar kaip bendra dalinė nuosavybė. Nurodytuose dokumentuose 1980 m. rūsiai ir sandėliukai jokio atskiro inventorinio numerio neturėjo ir visa tai buvo vertinama kaip vientisas pastatas su priklausiniais.
  4. Byloje yra ir kitas įrodymas, patvirtinantis, kad ginčo namas turėjo priklausinius, tai išrašas iš Namų valdos pastatų ir įrenginių aprašymas, kuriame nurodyta grafa pagalbinės pastato dalys (priestatai ir kt.) nurodyta sandėliukai ir rūsiai su plotais, todėl, akivaizdu, jog ( - ) ir dabar -( - ).
  5. Teismas neteisingai išaiškino ir tą faktą, jog apeliantė nebuvo sumokėjusi už rūsį ir sandėliuką, ir rėmėsi (b.l. 178), tačiau (b.l. 30) yra neginčijamas įrodymas su mokėtojo ir kasininko parašais, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad apeliantė už sandėliuką sumokėjo 38,85 litus 1996 m. 06 mėn., o už butą su rūsiu sumokėjo 1993 m., kurio kaina buvo galimai apskaičiuota remiantis 1980 m. įkainavimo aktu. Pirmos instancijos Teismas nevertino tos aplinkybės, jog visus įrengiamuosius darbus, parengti sutarties projektą, pateikti techninės inventorizacijos bylas buvo ne ieškovės, o Vilniaus miesto savivaldybės pareiga, kuri sąmoningai klaidino apeliantę dėl sandorio sudarymo.
  6. Pirmos instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, jog visi tretieji asmenys (namo gyventojai) paaiškino teismui, jog sandėliukai yra reikalingi malkoms laikyti, nes jų name yra krosninis šildymas. Todėl, akivaizdu, kad sandėliukai tarnauja pagrindiniam objektui (namui), kuris šildomas kietu kuru. Todėl toks pirmos instancijos teismo sprendimas iš esmės namo gyventojus pasmerkė likti be šildymo, nes pastarieji nebeturės galimybės malkų laikyti sandėliukuose.
  7. Dėl reikalavimo pripažinti 2014 m. rugsėjo 30 d. turto pardavimo aktą Nr.A40-3-51/14(2,2,6.23-FN4) negaliojančiu iš dalies. Teismas, atmesdamas šį apeliantės reikalavimą, pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - ir VSTVNDĮ 19 straipsnio 2 dalis).
  8. Apeliantė taip pat prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus – pasatų, priestatų ir kt. įkainojimą (b.t. III., b.l. 72).
  9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą (b.t. III., b.l. 80) į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
  10. Apeliantė, siekdama pagrįsti savo nuosavybės teisę į ginčo statinius, iš esmės rėmėsi vienu argumentu ginčo statiniais ji naudojasi. Tačiau vien naudojimosi statiniu fakto nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčo statiniai yra Apeliantei priklausančio buto priklausiniai. Apeliantė nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ginčo statiniais ji naudojasi turėdama tam teisinį pagrindą, todėl minėti jos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
  11. išvažiuojamojo Teismo posėdžio metu, apžiūrėjus statinius, į kuriuos Apeliantė siekia įgyti nuosavybės teisę, nebuvo pastebėta, jog ten būtų laikomas kietas kuras. Iškėlus šią aplinkybę, nagrinėjant bylą iš esmės. Apeliantė jos nepaneigė.
  12. Atsakovas nurodo, jog 1993-11-11 sutarties pagrindu Apeliantė įsigijo vieną nekilnojamojo turto objektą - 37,47 kv. m. ploto vieno kambario butą, esantį ( - ). Akcentuotina, jog 1993-11-11 sutartis yra standartinės formos, todėl joje yra grafos dėl ūkinių pastatų ir rūsio įsigijimo, tačiau nei rūsys, nei ūkiniai pastatai sutartyje nėra identifikuoti, t. y. nenurodytas jų žymėjimas, kvadratūra, unikalūs numeriai. Tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą - 1993-11-11 susitarimo pagrindu ieškovė nuosavybės teisę įgijo tik į vieno kambario butą, esantį ( - ).
  13. Atsakovas taip pat nurodo, jog 1996-07-04 papildomas susitarimas taip pat nebuvo pasirašytas. Minėtame susitarimo projekte nurodyta, jog „pirmame sutarties punkte vietoje „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą. kurio bendras plotas 37,47 kv. m. (trisdešimt septyni, keturiasdešimt septyni kv. m.), keičiame į „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio plotas 37,47 kv. m. (trisdešimt septyni, keturiasdešimt septyni kv m.), ūkio pastatą 27 I 1/p bei rūsį, esančius ( - ). ” Atsižvelgiant į 1996-07-04 susitarimo turinį, akivaizdu, jog 1993- 11-11 sutarties pagrindu Apeliantė įgijo vieną nekilnojamojo turto objektą - vieno kambario butą. Nei rūsio, nei ūkinio pastato ieškovė neįgijo nei 1993-11-11 susitarimo, nei 1996-07-04 susitarimo pagrindu.
  14. ginčo rūsys nebuvo tinkamai identifikuotas privatizavimo sandoryje. Taip pat svarbu tai, jog ginčo rūsio nuosavybės teisę Apeliantė siekė įrodyti vienu dokumentu - 2015-06-29 Gyventojų susitarimu dėl rūsio valdymo, naudojimo ir disponavimo, nuosavybės teisės nustatymo.
  15. Atmesdamas ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino ir aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, jog Apeliantė butą privatizavo 1993-11-11, tačiau privatizavimo sutarties neginčijo, o į Teismą kreipėsi tik 2015-03-24, t. y. praleidusi bendrąjį ieškinio senaties terminą. Vilniaus miesto savivaldybė sutinka su minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada.
  16. Atsakovas nesutinka, kad būtų prijungti nauji įrodymai, nes apeliantrė juos galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmąja instancija.
  17. Atsakovas UAB „Start Vilnius“ pateikė atsiliepimą (b.t. III., b.l. 96) į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodė panašius argumentus kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
  18. Tretieji asmenys A. B., R. V., R. Š. I. R., I. G. ir N. R. pateikė atsiliepimą į apeliantės skundą su juo sutinka ir prašo patenkinti. Šie tretieji asmenys iš esmės išreiškė panašią pozicija (b.t. III., b.l. 123).

7IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje keliami priklausinio kaip antraeilio daikto privatizavimo ir ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimai.

9Dėl ginčo objektų pripažinimo priklausiniais

10

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.). Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, – fakto klausimas, nustatinėtinas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mūsų laikas“ v. UAB „Vorto“, bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. R. V. , bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.).
  2. Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“, bylos Nr. 3K-3-200/2007). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 punktas). Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2005; kt.).
  3. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-468/2004). Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-418/2004).
  4. Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų įrodymų matyti, jog 1993-11-11 sutarties pagrindu Apeliantė įsigijo vieną nekilnojamojo turto objektą - 37,47 kv. m. ploto vieno kambario butą, esantį ( - ). 1993-11-11 sutartis yra standartinės formos, todėl joje yra grafos dėl ūkinių pastatų ir rūsio įsigijimo, tačiau nei rūsys, nei ūkiniai pastatai sutartyje nėra identifikuoti, t. y. nenurodytas jų žymėjimas, kvadratūra, unikalūs numeriai. Tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą - 1993-11-11 susitarimo pagrindu ieškovė nuosavybės teisę įgijo tik į vieno kambario butą, esantį ( - ). Analogiškos pozicijos, jog visi įsigyjami nekilnojamo turto objektai turi būti identifikuojami privatizavimo sandoryje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).
  5. Papildomas 1996-07-04 susitarimas taip pat nebuvo pasirašytas. Minėtame susitarimo projekte nurodyta, jog „pirmame sutarties punkte vietoje „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 37,47 kv. m. (trisdešimt septyni, keturiasdešimt septyni kv. m.), keičiame į „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio plotas 37,47 kv. m. (trisdešimt septyni, keturiasdešimt septyni kv m.), ūkio pastatą 27 I 1/p bei rūsį, esančius ( - ). ” Atsižvelgiant į 1996-07-04 susitarimo turinį, akivaizdu, jog 1993- 11-11 sutarties pagrindu Apeliantė įgijo vieną nekilnojamojo turto objektą - vieno kambario butą. Nei rūsio, nei ūkinio pastato ieškovė neįgijo nei 1993-11-11 susitarimo, nei 1996-07-04 susitarimo pagrindu.
  6. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog Apeliantė butą privatizavo 1993-11-11, tačiau privatizavimo sutarties neginčijo, o į Teismą kreipėsi tik 2015-03-24, t. y. praleidusi bendrąjį ieškinio senaties terminą. Iš esmės panašioje situacijoje yra formuojama ir kasacinio teismo praktika ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686-2015).
  7. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai perleido ginčo negyvenamąsias patalpas, kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą, atsakovui UAB „Start Vilnius“. Taigi nėra teisinio pagrindo, nei faktinio pagrindo pripažinti 2014-09-30 aktą Nr. A403-51/14(2.2.6.23-FN4) negaliojančiu iš dalies, o būtent - dalyje, kurioje buvo perduoti ginčo ūkiniai pastatai bei panaikinti minėtų pastatų registraciją.

11Dėl naujų įrodymų pateikimo

12

  1. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs šiuos įrodymus priimti arba kad šiuos įrodymus ieškovė gavo jau po apskųsto sprendimo priėmimo.

13Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

14

  1. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

15Dėl procesinės bylos baigties

16

  1. .Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

17Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

Nutarė

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai