Byla 2T-84/2014
Dėl ad hoc arbitražo tribunolo nutarties, kuria ex parte taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Danguolė Martinavičienė (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalia Višinskienė ir Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Estijos Respublikoje įsteigtos bendrovės „Sativa Group“ OÜ prašymą bendrovių „Sativa Group“ OÜ ir uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ 2013 m. gegužės 17 d. sutarties Nr. 1305, 2013 m. birželio 4 d. sutarties Nr. 0406 SG ir 2013 m. birželio 17 d. sutarties Nr. 1706 SG pagrindu sudaryto ad hoc arbitražo tribunolo 2014 m. liepos 1 d. priimtos nutarties byloje Nr. 1/06/2014, kuria suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,

Nustatė

3I. Bylos esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl ad hoc arbitražo tribunolo nutarties, kuria ex parte taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

5Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ ir suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ 2013 m. sudarė tris grikių pirkimo-pardavimo sutartis: 2013 m. gegužės 17 d. sudaryta sutartis Nr. 1305, 2013 m. birželio 4 d. – sutartis Nr. 0406 SG, o 2013 m. birželio 17 d. sudaryta sutartis Nr. 1706 SG (toliau tekste – Sutartys). Visų šių sutarčių 12.1 p. numatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią „visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali kilti dėl šios sutarties ir susiję su ja, sprendžiami derybomis. Jeigu šalys derybomis nesureguliuos nesutarimų, tada jie turi būti sprendžiami arbitražo teisme“.

6Pareiškėjo atstovas advokatas Dalius Vaitekūnas 2013 m. spalio 18 d. pateikė suinteresuotam asmeniui pranešimą dėl ginčo sprendimo arbitraže. Šiame rašte pareiškėjas nurodė, kad suinteresuotas asmuo nėra atsiskaitęs su pareiškėju pagal Sutartis, informavo apie pareiškėjo suinteresuotam asmeniui 2013 m. rugsėjo 26 d. pateiktą pretenziją bei informavo, kad bendrovė „Sativa Group“ OÜ spręs ginčą arbitraže. Pareiškėjo atstovas pasiūlė suinteresuotam asmeniui ne vėliau kaip iki 2013 m. spalio 21 d. pateikti motyvuotą ir išsamų pasiūlymą dėl arbitro kandidatūros ir nurodyti kitas aplinkybes dėl ginčo sprendimo arbitražo teisme. Minėtame dokumente inter alia pažymima, kad suinteresuotam asmeniui UAB „Galinta ir partneriai“ rašte nurodytu terminu nepateikus pasiūlymo dėl ginčų sprendimo arbitraže, pareiškėjas kreipsis į Vilniaus komercinio arbitražo teismą.

7Suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ 2013 m. spalio 21 d. atsakyme į pareiškėjo atstovo 2013 m. spalio 18 d. raštą nurodė, kad šalys nėra sudariusios susitarimo dėl ginčų sprendimo arbitraže, o, viena vertus, pareiškėjo pasiūlymas dėl ad hoc arbitražo ir arbitro skyrimo, bei, kita vertus, informavimas apie galimą ginčo sprendimą Vilniaus komercinio arbitražo teisme, šią aplinkybę patvirtina. Todėl suinteresuotas asmuo atsisakė pateikti argumentus dėl ginčo sprendimo arbitražu ir siūlymo skirti arbitrą, nurodė pareiškėjui, manančiam, kad jo teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti, kreiptis į kompetentingą valstybės teismą, nustatytiną Europos Sajungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) pagrindu.

8Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2013 m. lapkričio 17 d. raštu, kurio adresatas nenurodytas, paskyrė Estijos Respublikos pilietį E. N. arbitru iš ieškovo pusės. Šį raštą pasirašė bendrovės „Sativa Group“ OÜ valdybos pirmininkas A. I..

9Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OU, atstovaujama E. N., 2013 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Estijos Respublikos Harju apylinkės teismą su prašymu paskirti arbitrą atsakovo pusėje, nes UAB „Galinta ir partneriai“ tai padaryti atsisakė.

10Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą dėl arbitro paskyrimo už bendrovę UAB „Galinta ir partneriai“.

11Estijos Respublikos Talino apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi panaikino Estijos Respublikos Harju apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjui šiame teismo procese atstovavo E. N..

12Pareiškėjas, atstovaujamas E. N. atstovo A. I., 2014 m. balandžio 21 d. Estijos Respublikos Harju apylinkės teismui pateikė prašymą UAB „Galinta ir partneriai“ arbitru paskirti A. A. arba P. S..

13Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-13-55211, pareiškėjo prašymą dėl arbitro paskyrimo tenkino, arbitru nuo UAB „Galinta ir partneriai“ paskyrė P. S..

14Arbitrai E. N. ir P. S. 2014 m. gegužės 8 d. trečiųjų teismo teisėjų susirinkimo protokolu dėl trečiųjų teismo formavimo ginčo sprendimui tarp bendrovių inter alia nusprendė arbitražo tribunolo pirmininku paskirti Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį A. A..

15Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2014 m. birželio 23 d. Trečiųjų teismui padavė ieškinį dėl 677 288, 20 EUR skolos priteisimo, o 2014 m. birželio 24 d. pateikė antrąjį ieškinį dėl 284 679, 65 EUR skolos priteisimo.

16Ad hoc arbitražo tribunolas (toliau tekste – Arbitražas, Arbitražo tribunolas, Trečiųjų teismas) 2014 m. liepos 1 d. nutartimi byloje Nr. 1/06/2014, nepranešęs suinteresuotam asmeniui UAB „Galinta ir partneriai“, minėto juridinio asmens turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones.

17Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2014 m. liepos 23 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje ad hoc arbitražo tribunolo 2014 m. liepos 1 d. nutartį byloje Nr. 1/06/2014. Pareiškėjas taip pat prašė Lietuvos apeliacinio teismo iki šio teismo nutarties pagal pareiškėjo prašymą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti įsiteisėjimo dienos taikyti suinteresuotam asmeniui laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

18II. Ad hoc arbitražo tribunolo nutarties esmė

19Ad hoc arbitražo tribunolas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi Nutarė

  1. Ieškovo prašymą užtikrinti ieškinius tenkinti visiškai.
  2. Ieškiniams užtikrinti bendrovės „Sativa Group“ OÜ naudai areštuoti UAB „Galinta ir partneriai“ atsiskaitomąsias sąskaitas Estijos Respublikoje arba kitose valstybėse registruotose kredito įstaigose (bankuose) bendrai 961 967, 85 EUR sumai.
  3. Ieškiniams užtikrinti bendrovės „Sativa Group“ OÜ naudai areštuoti UAB „Galinta ir partneriai“ priklausantį kilnojamąjį turtą, kur (kokių valstybių teritorijoje) jis bebūtų, bendrai 961 967, 85 EUR sumai.
  4. Ieškiniams užtikrinti nustatyti priverstinį komercinį UAB „Galinta ir partneriai“ priklausančio kilnojamojo turto, nesvarbu, kokių valstybių teritorijoje jis bebūtų, įkeitimą bendrai 961 967, 85 EUR sumai, „Sativa Group“ OÜ naudai, su pirmumo teise kreditorių eilėje.
  5. Ieškiniams užtikrinti nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui, nesvarbu, kokių valstybių teritorijoje jis bebūtų, bendrai 961 967, 85 EUR sumai, „Sativa Group“ OÜ naudai, su pirmumo teise kreditorių eilėje.

20III. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų esmė

21Pareiškėjas Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė Sativa Group“ OÜ 2014 m. liepos 23 d. prašymu prašo Lietuvos apeliacinio teismo pripažinti ir leisti skubiai vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo tribunolo 2014 m. liepos 1 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Arbitražas, remdamasis Estijos Respublikos civilinio proceso kodeksu (est. Tsiviilkohtumenetluse seadustik) (toliau tekste – ER CPK), turėjo pagrindą nepranešti suinteresuotam asmeniui apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, atidėti šiuo klausimu priimtos nutarties įteikimą bendrovei UAB „Galinta ir partneriai“. Suinteresuoto asmens informavimas galėtų iš esmės apsunkinti arba padaryti neįmanomą efektyvų laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos be suinteresuoto asmens žinios, siekiant užtikrinti jų efektyvumą, užkirsti kelią suinteresuotam asmeniui paslėpti, iššvaistyti turimą turtą ar kitais būdais apsunkinti pareiškėjui galbūt palankaus Trečiųjų teismo sprendimo įvykdymą.
  2. Nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra teisėtos pagal Estijos Respublikos proceso teisės aktus. Nutarties nepripažinimas ar leidimas vykdyti ne visa apimtimi pažeistų abipusio pasitikėjimo principą. Vien todėl Arbitražo nutartis negali prieštarauti ir neprieštarauja viešajai tvarkai.
  3. Arbitražo teismo priimta nutartis yra vykdytina Estijos Respublikoje.
  4. Arbitražo tribunolo nutartis gali būti įvykdyta Lietuvos Respublikoje. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus galimas piniginių lėšų, kilnojamojo ir nekilnojamo turto areštas. CPK 145 straipsnyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Priverstinė hipoteka savo esme ir tikslais yra artima laikinųjų apsaugos priemonių esmei bei tikslams. Priverstinė hipoteka ir priverstinis įkeitimas patenka į CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo sritį, o Trečiųjų teismo nustatytus priverstinę hipoteką bei priverstinį įkeitimą įmanoma įvykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
  5. Nėra Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme (toliau tekste – Komercinio arbitražo įstatymas, KAĮ) nustatytų Arbitražo nutarties nepripažinimo pagrindų.
  6. Suinteresuoto asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga yra užtikrinta maksimalia Estijos Respublikos proceso teisės aktuose nustatyta 32 000 EUR depozito suma.
  7. Nėra 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) V straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų.

22Suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ 2014 m. rugsėjo 1 d. atsiliepimu prašo teismo pareiškėjo prašymą atmesti. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Arbitražo tribunolas sudarytas neteisėtai. Pareiškėjas kreipėsi į Estijos Respublikos teismą dėl arbitro paskyrimo suinteresuotam asmeniui negavus pareiškėjo 2013 m. lapkričio 17 d. pranešimo apie arbitru paskirtą E. N. ir prašymo dėl arbitražo pradžios ar suinteresuoto asmens siūlytino arbitro kandidatūros. Pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. raštas yra dėl bylos nagrinėjimo instituciniame arbitraže.
    2. Arbitražo vieta yra Lietuvos Respublikoje (KAĮ 3 straipsnio 8 dalis), todėl arbitražo procedūroms pagal Sutartis taikomas KAĮ. Pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. ieškinyje dėl skolos priteisimo, paduotame Vilniaus komercinio arbitražo teismui, nurodyta, kad arbitražo vieta yra Lietuvoje, o pats ginčas nagrinėtinas Lietuvos arbitraže. Pareiškėjo teigimu, pagrindinių prievolių, labiausiai būdingų pirkimo-pardavimo sutarčiai (pinigų sumokėjimas ir prekių pristatymas), vykdymo vieta bei atsakovo (šioje byloje - suinteresuoto asmens) buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas expressis verbis nurodė, kad „ginčų nagrinėjimas Lietuvos Respublikos arbitraže šalims būtų patogiausias, todėl labiausiai tikėtina, kad šalys siekė ginčus, kylančius iš sutarčių, nagrinėti būtent Lietuvos Respublikos arbitraže“. Kadangi arbitražo vieta yra Lietuvoje, arbitrą paskirti teismingas yra Vilniaus apygardos teismas, o Arbitražo tribunolo nutartis nelaikytina užsienio arbitražo sprendimu.
    3. Pareiškėjas siūlė skirti UAB „Galinta ir partneriai“ arbitru P. S. arba A. A.. Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas arbitru už UAB „Galinta ir partneriai“ skyrė P. S.. Pareiškėjo paskirtas arbitras E. N. ir teismo paskirtas arbitras P. S. arbitražo tribunolo pirmininku paskyrė antrąjį pareiškėjo siūlytą asmenį – A. A.. Todėl arbitražo tribunolas yra palankus pareiškėjui.
    4. E. N. yra šališkas, nes tame pačiame ginče su suinteresuoto asmeniu buvo pareiškėjo atstovas. Bendrovė „NKC Konsultatsiooni“ OÜ išrašė pareiškėjui sąskaitų už E. N. dalyvavimą arbitražo posėdžiuose.
    5. Suinteresuotam asmeniui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.
    6. Arbitražo teismas neturi teisės nagrinėti ieškiniuose keliamų reikalavimų, kurių įvykdymo užtikrinimui yra priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Arbitražo tribunolas pareiškėjo iniciatyva buvo formuojamas tik ginčo dėl atsiskaitymo pagal pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytas Sutartis sprendimui. Šis arbitražas nebuvo formuojamas ir kitiems tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens jau po Trečiųjų teismo suformavimo kilusiems ginčams, pavyzdžiui, ginčams dėl nuostolių atlyginimo, spręsti.

23Pareiškėjas „Sativa Group“ OÜ 2014 m. rugsėjo 16 d. papildomais rašytiniais paaiškinimais prašo Lietuvos apeliacinio teismo pareiškėjo 2014 m. liepos 23 d. prašymą tenkinti visa apimtimi. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo procese dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl Trečiųjų teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, atmestini kaip nenagrinėti šioje byloje.
  2. Suinteresuotas asmuo turėjo teisę apskųsti Arbitražo tribunolo nutartį per 14 dienų nuo jos gavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad nutartis buvo Lietuvos apeliacinio teismo įteikta suinteresuotam asmeniui kartu su prašymu dėl jos pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo turėjo ir galėjo apskųsti arbitražo priimtą nutartį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su arbitražo sudarymo faktu, tvarka ir arbitrais, turi teisę ginti savo teises bei teisėtus interesus teisės aktų nustatyta tvarka, o ne byloje dėl Arbitražo tribunolo nutarties pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.
  3. Europos Sąjungos 2008 m. birželio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, jog tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės, prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos vietos valstybės teisė. Pagal pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytas Sutartis pareiškėjas veikia kaip pardavėjas. Jo buveinės vieta yra Talino miestas Estijos Respublikoje. Dėl šios priežasties Sutartims taikytina Estijos Respublikos teisė. Todėl suinteresuotas asmuo nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais.
  4. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d) punkte nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas arbitražui. Sutarčių 12.1 punktuose yra įtvirtinta arbitražinė išlyga. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kad bylą turi nagrinėti Lietuvos Respublikos teismas, yra nepagrįsti. 1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis įpareigoja Lietuvos Respublikos teismus atsisakyti savo jurisdikcijos, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui.
  5. Arbitro E. N. įgaliojimus patvirtina 2013 m. lapkričio 17 d. sprendimas, priimtas ER CPK 722 straipsnio 1 dalies ir 724 straipsnio 2 dalies pagrindu. Remiantis ER CPK 722 straipsniu, trečiųjų teismo teisėju gali būti paskirtas veiksnus fizinis asmuo. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo nesusitarė dėl kvalifikacinių reikalavimų, taikomų arbitrams.
  6. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytoje arbitražo išlygoje šalys dėl arbitražo vietos ir bylą nagrinėsiančių arbitrų skaičiaus nesusitarė. Remiantis ER CPK 712 straipsnio 3 dalimi, tol, kol arbitražo vieta bus nustatyta Estijoje arba užsienio valstybėje, pareigas, nustatytas ER CPK 721, 724, 725, 727 ir 728 straipsniuose, vykdo Estijos Respublikos teismai, jeigu bent vienos iš šalių veiklos, gyvenamoji arba buveinės vieta yra Estijoje. Remiantis ER CPK 721 straipsnio 1 dalimi, šalys susitaria dėl arbitrų skaičiaus. Jeigu tokio susitarimo nėra, ginčą nagrinėja trys trečiųjų teismo teisėjai. Remiantis ER CPK 724 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jeigu numatyta skirti tris arbitrus ir šalys nesusitarė dėl jų skyrimo tvarkos, kiekviena šalis paskiria vieną arbitrą. Paskirtieji arbitrai renka arbitražo tribunolo pirmininką. Jeigu ER CPK 2 dalyje nurodytu atveju viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30 dienų nuo atitinkamo kitos šalies prašymo gavimo dienos arba jeigu šalių paskirtiems trečiųjų teismo teisėjams per 30 dienų nuo jų paskyrimo dienos nepavyksta išrinkti arbitražo tribunolo pirmininko, arbitrą skiria teismas, remdamasis šalies pareiškimu. Kadangi Estijos Respublikos Harju apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13-55211 įsiteisėjo, P. S., minėtu sprendimu paskirtas arbitru už UAB „Galinta ir partneriai“ , yra teisėtas trečiųjų teismo teisėjas.
  7. Arbitražo tribunolo pirmininko A. A. įgaliojimus patvirtina arbitrų E. N. ir P. S. 2014 m. gegužės 8 d. sprendimas, priimtas vadovaujantis ER CPK 722 straipsnio 1 dalimi ir 724 straipsnio 2 dalimi.
  8. Suinteresuoto asmens argumentai, kad bendrovė „NKC Konsultatsiooni“ OÜ išrašė pareiškėjui sąskaitų už E. N. dalyvavimą arbitražo posėdžiuose yra nepagrįsti. Arbitražo procesas šioje byloje prasidėjo 2014 m. liepos 14 d. Remiantis ER CPK 735 straipsniu, arbitražo procesas pradedamas ir ieškinys laikomas paduotu tą dieną, kai atsakovas gauna ieškinį. Suinteresuotas asmuo atsiliepime teismui pats patvirtino, kad ieškinius ir Trečiųjų teismo sprendimą gavo 2014 metų liepos 14 d. Pareiškėjas minėtus ieškinius parengė 2014 m. birželio 23 d. - 24 d, o 2014 m. birželio 24 d. abu juos išsiuntė trečiųjų teismui. Bendrovės „NKC Konsultatsiooni“ OÜ išrašytos sąskaitos faktūros patvirtina, kad įmonė „NKC Konsultatsiooni“ OÜ jas išrašė pareiškėjui per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. gegužės 12 dienos. Vėliausia „NKC Konsultatsiooni“ OÜ sąskaita faktūra (Nr. 12/05/28) buvo išrašyta 2014 m. gegužės 12 d.
  9. Pareiškėjas pervedė Trečiųjų teismui arbitražo rinkliavą. Ši aplinkybė įrodo Arbitražo tribunolo narių finansinį nepriklausomumą.
  10. Nepagrįstas suinteresuoto asmens teiginys dėl to, kad jam be pagrindo nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą. Remiantis ER CPK 384 straipsnio 3 dalies nuostatomis atsakovas apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą neinformuojamas. Remiantis ER CPK 387 straipsnio 1 dalimi, teismas, gavęs ieškovo prašymą, gali atidėti sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pristatymą atsakovui.

24Pareiškėjas „Sativa Group“ OÜ 2014 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą priteisti pareiškėjui iš suinteresuoto asmens pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Pareiškėjas Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė „Sativa Group“ OÜ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl ad hoc arbitražo tribunolo nutarties, kuria suinteresuoto asmens UAB „Galinta ir partneriai“ turtui ex parte taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotas asmuo atsiliepime inter alia įrodinėja, jog ad hoc arbitražo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Kadangi nuo arbitražo vietos priklauso arbitražo procesiniam sprendimui, dėl kurio nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, taikytinas teisinis režimas, t.y., ar Arbitražo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra užsienio arbitražo nutartis, teisėjų kolegija pasisako dėl arbitražo vietos, šioje byloje taikytinų jos nustatymo taisyklių bei klausimo dėl ad hoc arbitražo nutarties pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje išnagrinėjimui taikytinos teisės.

271. Dėl arbitražo vietos ir Arbitražo tribunolo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimui ir leidimui vykdyti taikytinos teisės

28Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos komisijos (UNCITRAL) Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo (toliau tekste – UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas, Pavyzdinis įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi laisvę susitarti (angl. are free to agree) dėl arbitražo vietos. Nesant tokio susitarimo, arbitražo vietą turi nustatyti arbitražo tribunolas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įskaitant šalių patogumą.

29KAĮ 3 straipsnio 8 dalis numato, kad arbitražo vieta – arbitražiniame susitarime nurodyta arba arbitražo teismo nustatyta arbitražo vieta. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl arbitražo vietos arba šalių susitarimas dėl arbitražo vietos nėra aiškus ir kol arbitražo vieta nenustatyta arbitražo teismo, arbitražo vieta laikoma nuolatinės arbitražo institucijos buveinė, ad hoc arbitražo atveju – atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė, o kai yra keli atsakovai, – vieno iš atsakovų gyvenamoji vieta ar buveinė ieškovo pasirinkimu.

30ER CPK 733 straipsnyje, reglamentuojančiame arbitražo vietą, numatyta, kad šalys gali sutarti dėl arbitražo vietos. Tuo atveju, jeigu tokio susitarimo nėra, arbitražo tribunolas nusprendžia dėl tokios vietos ir tai atlikdamas siekia pasirinkti vietą, tinkamą abiem šalims.

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad arbitražo vieta (buveinė) (angl. seat of arbitration, place of arbitration, arbitral seat) yra teisinė, bet ne geografinė kategorija. Tai reiškia, kad arbitražo vieta (buveinė) gali skirtis nuo vietos, kurioje arbitražo bylos nagrinėjimas vyksta fiziškai (arbitražinio nagrinėjimo vieta) (KAĮ 3 straipsnio 3 dalis, ER CPK 733 straipsnio (2) dalis)). Arbitražo vieta, kaip teisinė kategorija, yra itin svarbi arbitražo procesui, nes, pagal bendrąją taisyklę (šalys gali susitarti kitaip), procesinius arbitražo procedūros klausimus reglamentuoja arbitražo vietos proceso teisė (lot. lex arbitri), o nuo arbitražo vietos proceso teisėje įtvirtinto teisinio su arbitražo problematika susijusių klausimų reguliavimo priklauso daugelis reikšmingų arbitražo proceso faktorių, pavyzdžiui, kompetencijos pasiskirstymas tarp valstybės teismų ir arbitražo, teismo pagalba arbitražo procese (pvz., arbitrų skyrimas, įrodymų rinkimas, pagalba, susijusi su laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kt.), kompetentingas spręsti arbitražo tribunolo sprendimo panaikinimo (UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34 straipsnis) klausimą teismas, arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai bei tvarka, galimybė taikyti 1958 m. Niujorko konvenciją arbitražo procesinio sprendimo pripažinimui ir leidimui vykdyti užsienio valstybėje ir kt. Kadangi arbitražo vieta ir arbitražo procesui taikoma proceso teisė yra itin glaudžiai susijusios kategorijos, tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje pripažįstama, jog arbitražo vietos pasirinkimas sąlygoja ir numanomą arbitražo procesui taikytinos teisės pasirinkimą (Born. G. B. Internationa arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012. P. 112 - 113). Šis principas, nors ir nėra absoliučiai išimtinio pobūdžio, yra visuotinai pripažintas ir įprastas tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje (Tweeddale A., Tweeddale K. Arbitration of Commercial Disputes. International and English Law and Practice. Oxford University Press, 2007. P. 233). Atitinkamos valstybės arbitražo vietos teise laikomas ne šios valstybės civilinio proceso kodeksas, o jos arbitražą reglamentuojantys teisės aktai (Born. G. B. Internationa arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012. P. 111-112).

32Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės „Sativa Group“ OÜ bei UAB „Galinta ir partneriai“ sudarytose Sutartyse nėra sutarta dėl arbitražo vietos,

33Tiek UNCITRAL Pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu buvo sukurti KAĮ 3 straipsnio 8 dalis bei ER CPK 733 straipsnis, tiek ir pastaruosiuose arbitražo klausimus reglamentuojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos arbitražo vietos pasirinkimo taisyklės yra identiškos – teisė pasirinkti arbitražo vietą suteikiama šalims, o joms šia teise nepasinaudojus, arbitražo vietą parenka arbitražo institucija arba arbitražo tribunolas. Byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog arbitražo tribunolas iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo būtų priėmęs procesinių sprendimų dėl arbitražo vietos nustatymo. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad toks Arbitražo teismo pasirinkimas negali būti nustatytos iš bylos faktinių ir teisinių aplinkybių visumos.

34ER CPK XIV dalies 712 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ER CPK XIV dalies nuostatos taikomos arbitražo procesams, vykstantiems Estijoje, išskyrus atvejus, kai įstatymas arba tarptautinė sutartis numato ką kita. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ER CPK 720 (arbitražinis susitarimas ir teisminės laikinosios apsaugos priemonės arbitražo procese) ir 740 (teismo pagalba, susijusi su įrodinėjimu) straipsniai taip pat taikomi, jeigu arbitražo vieta yra užsienio valstybėje arba tais atvejais, kai arbitražo vieta dar nėra nustatyta. Vadovaujantis ER CPK 712 straipsnio 3 dalimi, tol, kol bus nustatyta arbitražo vieta Estijoje ar kitoje valstybėje, funkcijas, nurodytas ER CPK 721 (arbitražo tribunolo formavimas), 724 (arbitro skyrimas), 725 (arbitro skyrimas teismo sprendimu), 727 (arbitro nušalinimo procedūra) ir 728 (arbitro įgaliojimų nutraukimas) straipsniuose, atlieka Estijos Respublikos teismai, jeigu vienos iš šalių verslo, gyvenamoji ar registracijos vieta yra Estijoje. Taigi Estijos Respublikos proceso teisės akte numatytos jurisdikcijų kolizijos sprendimo taisyklės minėtais atvejais sukuria pagrindą Estijos Respublikos teismų jurisdikcijai net ir tuomet, kai arbitražo vieta yra ne Estijos Respublika. Estijos Respublikoje arbitražo teisę spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių reglamentuoja ER CPK 731 straipsnis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad arbitražo teisė spręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nepatenka į ER CPK 712 straipsnyje įtvirtintą atvejų, kai ER CPK gali būti taikomas arbitražo procesams, vykstantiems ne Estijos Respublikoje arba tol, kol bus nustatyta arbitražo vieta, sąrašą. ER CPK XIV dalis, reglamentuojanti arbitražą, kaip ir UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas (1 straipsnio (2) dalis) bei KAĮ yra sukonstruoti teritoriniu pagrindu, o šios ER CPK dalies taikymo sritis, be jau minėtų išimčių, apsiriboja Estijos Respublikos teritorija. Tai reiškia, kad galimybė taikyti ER CPK 731 straipsnį arbitrams egzistuoja tik tuo atveju, kai arbitražo vieta yra Estijos Respublikoje.

35Byloje nustatyta, kad Trečiųjų teismo procesiniuose dokumentuose nurodoma, jog Arbitražo teismo procesinis adresas yra Estijos Respublikoje (t. 1, b. l. 96, 200, 205). Arbitrai E. N. ir P. S. arbitražo tribunolo pirmininko paskyrimo klausimą išsprendė pagal ER CPK nuostatas. Trečiųjų teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vadovavosi ER CPK 731 straipsniu. Iš šių aplinkybių visumos galima daryti pagrįstą išvadą, kad Arbitražo tribunolas, atlikdamas minėtus veiksmus, pasirinko arbitražo vietą Estijos Respublikoje. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad arbitražo vieta nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo metu, skirtingai, nei įrodinėja suinteresuotas asmuo, buvo Estijos Respublikoje. Todėl šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui gali būti taikomos KAĮ nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimą ir leidimą vykdyti Lietuvos Respublikoje.

362. Dėl Arbitražo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje

372. 1. Dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 25 ir 26 straipsnių aiškinimo ir taikymo

38Užsienio arbitražų procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarką Lietuvos Respublikoje reglamentuoja KAĮ IV skyriaus 25 ir 26 straipsnių nuostatos. Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas buvo parengtas Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) 1985 m. Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo pagrindu. Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. birželio 30 d., buvo rengiama derinant KAĮ su 2006 m. atliktais 1985 m. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo pakeitimais. Perkeliant į nacionalinę Lietuvos Respublikos teisę Pavyzdinio įstatymo nuostatas, arbitražo procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus reglamentuojantys straipsniai buvo parengti transplantavus į KAĮ Pavyzdinio įstatymo 17 H ir 17 I straipsnius. Atsižvelgiant į KAĮ ir Pavyzdinio įstatymo loginius, sisteminius ir funkcinius ryšius bei KAĮ rengimo istoriją, šiam įstatymui ir jame vartojamoms sąvokoms aiškinti subsidiariai taikytinas 1985 metų UNCITRAL pavyzdinis įstatymas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (KAĮ 4 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis to paties straipsnio 6 dalimi, KAĮ reguliuojami, tačiau išsamiai nereglamentuoti klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitais bendraisiais teisės principais. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, KAĮ privalo būti aiškinamas taip, kad pagal šį įstatymą vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus.

39UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 H straipsnio, reglamentuojančio arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarką, (1) dalyje įtvirtinta, kad arbitražo paskirtos laikinosios apsaugos priemonės turi būti pripažįstamos privalomomis ir, jei arbitražo teismas nenumatė ko kito, vykdomos, kreipiantis į kompetentingą teismą, nepriklausomai nuo to, kokioje valstybėje jos paskirtos, atsižvelgiant į 17 I straipsnio nuostatas. Pavyzdinio įstatymo 17 H straipsnio (2) dalis numato, kad šalis, prašanti pripažinti ir įvykdyti sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo, arba šalis, kurios prašymas patenkintas, nedelsiant turi pranešti teismui apie bet kokį tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimą, sustabdymą ar pakeitimą. Pagal to paties straipsnio (3) dalį, valstybės, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali, jei pripažįsta tai esant reikalinga, įpareigoti prašančiąją šalį pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, jeigu arbitražo tribunolas nėra priėmęs sprendimo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo arba tais atvejais, kai toks sprendimas reikalingas saugant trečiųjų asmenų teises.

40UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 I straipsnyje nurodyti atsisakymo pripažinti ir vykdyti arbitražo procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindai. Šio straipsnio (1) dalyje nurodyta, kad pripažinti ir vykdyti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti atsisakyta tik tuo atveju, kai: (a) šalies, prieš kurią nukreiptas toks sprendimas, prašymu, jei teismas nustato, kad: (i) toks atsisakymas pagrįstas 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (i), (ii), (iii) ar (iv) papunkčiuose įtvirtintais pagrindais; arba (ii) arbitražo tribunolo sprendimas dėl arbitražo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo nebuvo įvykdytas; arba (iii) laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos arba sustabdytos arbitražo tribunolo, arba, egzistuojant tokiems įgalinimams, valstybės, kurioje vyksta arbitražas, arba valstybės, kurios teisės aktų pagrindu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, teismo sprendimu; arba (b) jei teismas pripažįsta, kad: (i) laikinosios apsaugos priemonės nesuderinamos su teismo kompetencija, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia performuluoti laikinąsias apsaugos priemones tiek, kiek tai yra reikalinga pritaikant jas prie savo įgaliojimų ir procedūrų, siekiant tokio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo, nekeičiant jo esmės; arba (ii) bet kuris pagrindas, nurodytas 36 straipsnio 1 b) (i), (ii) punktuose taikomas sprendimo dėl apsaugos priemonių taikymo pripažinimui ir vykdymui. Pagal UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 2 dalį, bet koks teismo sprendimas, atliktas dėl bet kurio šio straipsnio 1 punkte nurodyto pagrindo, turi galioti tik dėl prašymo pripažinti ir vykdyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, kurio prašoma pripažinti ir įvykdyti sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo, priimdamas šią nutartį, neturi peržiūrėti laikinųjų apsaugos priemonių esmės.

41UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnis, nustato atsisakymo pripažinti ar vykdyti galutinius arbitražo sprendimus pagrindus. Pagal šio straipsnio (1) dalį, atsisakyti pripažinti ar vykdyti arbitražo sprendimą, nesvarbu kurioje valstybėje jis priimtas, galima tik: (a) šalies, prieš kurią jis nukreiptas, prašymu, jei ta šalis pateikia kompetentingam teismui, kurio prašoma pripažinti ar vykdyti, įrodymus, kad: (i) arbitražinio susitarimo, nurodyto Pavyzdinio įstatymo 7 straipsnyje, šalis buvo tam tikru mastu neveiksni; arba tas susitarimas negalioja pagal teisę, kurią šalys susitarė taikyti tam susitarimui arba, jeigu nėra tokios nuorodos, pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, teisę; arba (ii) šalis, prieš kurią sprendimas priimtas, nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą arba arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių negalėjo išdėstyti savo paaiškinimų; arba (iii) sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto ar nepatenkančio į arbitražinio susitarimo sąlygas, arba sprendime yra nuostatų klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas, tačiau su sąlyga, kad jei nuostatos klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas, gali būti atskirtos nuo tų, kurių neapima arbitražinis susitarimas, tada gali būti panaikinta tik ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatų klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas; arba (iv) arbitražo teismo sudarymas arba arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo, arba, jei tokio susitarimo nėra, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų; arba (v) sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba teismas valstybės, kurioje jis buvo priimtas ar pagal kurios įstatymus jis buvo priimtas, jį panaikino ar sustabdė; arba (b) teismas nustato, kad: (i) ginčo objektas pagal šios valstybės įstatymus negali būti sprendžiamas arbitražu; arba (ii) arbitražo sprendimo pripažinimas ar vykdymas prieštarautų šios valstybės viešajai tvarkai. (2) Jeigu Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (v) papunktyje nurodytam teismui pateiktas prašymas panaikinti ar sustabdyti arbitražo sprendimą, teismas, kurio prašoma pripažinti ar vykdyti, gali, jei mano, kad to reikia, atidėti savo sprendimo priėmimą ir taip pat gali, jei prašo ta šalis, kuri reikalauja pripažinti ar vykdyti sprendimą, įpareigoti kitą šalį pateikti tinkamą garantiją.

42UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas yra vienas iš svarbiausių teisinių instrumentų tarptautinio komercinio arbitražo srityje, kurio tikslas – harmonizuoti tarptautinio komercinio arbitražo teisinį reguliavimą skirtingose valstybėse. Priimant šį teisės aktą, buvo konsultuojamasi tiek su valstybėmis, tiek su verslo struktūromis, tiek su arbitražo institucijomis, o, priėmus Pavyzdinį įstatymą, jo pagrindu buvo rengiami daugiau nei 50 valstybių nacionaliniai arbitražo klausimus reglamentuojantys teisės aktai (Born. G. B. Internationa arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012. P. 24). Pavyzdinis įstatymas atspindi visuotinai pripažintus tarptautinio komercinio arbitražo standartus (Lew J. D. M., Mistelis L. A. Kroll S. M. Comparative International Commercial Arbitration. Kluwer Law International, 2003. P. 27). Iš UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo travaux prépairatoires (liet. parengiamieji darbai) matyti, kad Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos 32 sesijoje buvo nutarta jog reikalinga įvertinti galimybes patobulinti tarptautinį komercinį arbitražą reglamentuojančius teisės aktus. Šį darbą atlikti pavesta Antrajai darbo grupei (arbitražas ir taikinimas). Į prioritetinių sričių, kurias ketinta tobulinti, sąrašą inter alia buvo įtraukti arbitražo procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo klausimai (žr. Report of the Working Group on Arbitration and Conciliation on the work of its forty-fourth session. Dokumento Nr. A/CN.9/592. P. 1). Rengiant pasiūlymus dėl galimų aptariamo klausimo teisinio reguliavimo alternatyvų, buvo pasiūlyti trys suformuluotų uždavinių sprendimo būdai. Pirmiausia siūlyta arbitražo procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimą ir leidimą vykdyti reglamentuosiantį straipsnį konstruoti taip, kad į UNCITRAL Pavyzdinį įstatymą įtrauksima specialioji teisės norma atkartotų 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje ir UNCITRAL Pavyzdinio arbitražo įstatymo 35 bei 36 straipsniuose įtvirtintą galutinių arbitražo sprendimų (angl. final award) pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomą teisinį režimą. Atsižvelgiant į nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių specifiką, skiriančią jas nuo galutinių arbitražo sprendimų, akcentuota, kad į kuriamą teisinį režimą būtina įtraukti specialiųjų laikinosioms apsaugos priemonėms reglamentuoti skirtų teisės normų. Vertinant pasiūlytus galimus teisino reglamentavimo modelius, taip pat buvo svarstomas ir antrasis pasiūlymas. Juo siūlyta, jog būsima teisės norma nenustatytų pagrindų, kuriems esant arbitražo procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būtų nepripažįstamas. Anot pasiūlymo rengėjų, kuriamas straipsnis turėtų nustatyti galimybę valstybės teismui pertvarkyti arbitražo teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti arba panaikinti savo sprendimą, kuriuo leista vykdyti arbitražo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Trečiojo pasiūlymo šalininkai, savo ruožtu, siūlė formuluoti bendro pobūdžio nuostatą, apsiribojančią nurodymu, jog tuo atveju, jeigu šalis geranoriškai nevyko arbitražo procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kompetentingo teismo gali būti prašoma išduoti vykdomąjį raštą (angl. enforcement order). Tokia bendrojo pobūdžio teisės norma, aptariamo pasiūlymo iniciatorių teigimu, galėtų būti papildyta kompetentingo teismo atitinkamam klausimui taikytinomis lex fori nuostatomis. Kadangi visų trijų pasiūlymų rengėjų sutarta dėl to, jog problemos sprendimo būdas neišvengiamai turi būti maksimaliai efektyvus, mažinti delsimo galimybes, spręsta, jog diskrecijos suteikimas nacionaliniams teismams sudarytų palankias sąlygas ginčo kilimui ir su tuo susijusio delsimo galimybei. Dėl šios priežasties buvo nutarta efektyvumo tikslais, kuriant naująją teisės normą, remtis UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 35 ir 36 straipsniuose įtvirtintu teisiniu režimu, apribojančiu nacionalinių teismų veikimo spektrą aptariamoje srityje procesinių klausimų nagrinėjimu (Report of the Working Group on Arbitration and Conciliation on the work of its thirty-second session. Dokumento Nr. A/CN.9/468. P. 15). Taigi, apsvarsčius visus pasiūlymus, galiausiai buvo pasirinktas teisinio reglamentavimo modelis, leidžiantis užtikrinti tęstinumą ir sąsajumą tarp 1958 m. Niujorko konvencijos, UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo galutinių arbitražo sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomo teisinio režimo bei naujai į Pavyzdinį įstatymą įtraukiamų teisės normų.

43Tai, kad į Pavyzdinį įstatymą įtrauktų teisės normų veikimo mechanizmas atkartoja galutinių arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomą mechanizmą, matoma iš bendrosios pareigos pripažinti arbitražo sprendimus ir jos išimčių santykio pagal Pavyzdinio įstatymo 17 H ir 17 I straipsnius, atkartojančio galutinių arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomą mechanizmą pagal Pavyzdinio įstatymo 35 ir 36 straipsnius (atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos III ir V straipsnių santykį). Pavyzdinio įstatymo 17 H straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti arbitražo procesinio sprendimo priverstinio vykdytinumo prezumpcijos (angl. pro enforcement bias) principą, numato, kad laikinoji apsaugos priemonė, priimta arbitražo tribunolo, turi būti pripažįstama minėtame teisės akte nustatyta tvarka. Ši nuostata taikoma kartu su UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 I straipsniu ir jame įtvirtintomis specialiosiomis teisės normomis, nustatančiomis minėtos prezumpcijos išimtis - tokio pobūdžio sprendimų nepripažinimo pagrindus arba nukreipiančiomis į Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnį, numatantį galutinių arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindus, išskyrus numatytą 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (v) papunktyje (arbitražo sprendimas nėra galutinis). Taigi Pavyzdinio įstatymo 17 H ir 17 I straipsniai, viena vertus, nustato intensyvią pareigą pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo procesinius sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kita vertus nustato spektrą arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepripažinimo pagrindų, tiek specialiųjų, taikomų tik aptariamo pobūdžio arbitražo sprendimams, tiek savo esme skirtų galutinių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrai. Šio mechanizmo esmė, kaip ir ketinta Pavyzdinio įstatymo rengėjų, atitinka galutinių arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomo mechanizmo esmę, atsižvelgiant į procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių specifiką. Didesnio skaičiaus, nei galutinių arbitražo sprendimų pripažinimui taikomų, nepripažinimo pagrindų tiesioginis ir netiesioginis nustatymas Pavyzdinio įstatymo 17 H ir 17 I straipsniuose sietinas su tuo, kad arbitražo sprendimo priverstinio vykdytinumo prezumpcijos principas pagal Pavyzdinį įstatymą procesiniams sprendimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių veikia silpniau, nei galutiniams arbitražo sprendimams.

44Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo teismo sprendimas ar nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimti bet kurioje kitoje valstybėje, gali būti pripažinti ir vykdomi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis KAĮ 26 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi gali atsisakyti pripažinti ar vykdyti užsienio arbitražo sprendimą ar nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai: 1) tokio sprendimo ar nutarties neįmanoma įvykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) yra KAĮ 25 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodyti pagrindai. KAĮ 25 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti vykdomojo rašto pagal Lietuvos Respublikoje veikiančio arbitražo sprendimą išdavimo tvarką, nustato, kad teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą tik tuo atveju, kai: 2) šalis, dėl kurios prašoma išduoti vykdomąjį raštą, įrodo, kad arbitražo teismas jai tinkamai nepranešė apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir tokiu būdu jai buvo užkirsta galimybė pateikti savo paaiškinimus; 3) arbitražo teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją; 4) neįvykdyta arbitražo teismo nutartis dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo; 5) arbitražo teismas pakeitė ar panaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išanalizavusi KAĮ 25 ir 26 straipsnio nuostatas Pavyzdinio įstatymo ir jo rengimo medžiagos kontekste, atkreipia dėmesį į keletą reikšmingų šių teisės aktų sukuriamo arbitražo procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti teisinio režimo skirtumų. Pirma, į KAĮ prima facie nėra tiesiogiai perkeltos UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (i) papunkčio (šalies neveiksnumas arba arbitražinio susitarimo negaliojimas) ir 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (iv) papunkčio (arbitražo tribunolo formavimo arba arbitražo proceso trūkumai) bei 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (i) papunkčio (ginčo nearbitruotinumas) ir 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (ii) papunkčio (arbitražo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai) nuostatos. Antra, skirtingai, nei iš pavyzdinio įstatymo nuostatų, iš Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų neseka KAI 25 ir 26 straipsnių sukuriamo teisinio režimo santykis su teisiniu režimu, taikomu galutinių užsienio arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijai nustačius, kad Pavyzdiniame įstatyme galutiniams arbitražo sprendimams ir procesiniams sprendimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikytinas teisinis režimas koreliuoja, teismas pasisako dėl atitinkamų institutų teisinių režimų tarpusavio santykio pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę.

46Kaip jau minėta, arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja KAĮ 25 ir 26 straipsniai. KAĮ 51 straipsnis reguliuoja tam tikrus užsienio valstybių galutinių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarkos aspektus. Vadovaujantis KAĮ 51 straipsnio 1 dalimi, arbitražo teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatas. Taigi galutinių arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje taikomas 1958 m. Niujorko konvencijos teisinis režimas. Taigi KAĮ 25 ir 26 straipsnių nuostatos nagrinėjamoje byloje kilusių klausimų kontekste nagrinėtinos kartu su 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio nuostatomis.

471958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalį, arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

48Tiek 1958 m. Niujorko konvencija (V straipsnio 2 dalis), tiek UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas (36 straipsnio (1) dalies (b) punktas) numato kompetentingam teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teisę nepripažinti galutinio arbitražo sprendimo dėl priežasčių, susijusių su viešąja tvarka ir arbitruotinumu. Šie nepripažino pagrindai yra integrali visuotinai pripažintos ir universalios teisinės schemos, kurios šaknys glūdi 1958 m. Niujorko konvencijoje, tęsiasi UNCITRAL pavyzdinio įstatymo normose ir persikelia į valstybių nacionalinius teisės aktus (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai, ER CPK 751 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), dalis. Šios schemos laikėsi ir UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 H ir 17 I straipsnių kūrėjai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, aptartos teisinės schemos specifiką bei faktą, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nepasinaudojo teise nustatyti nacionaliniame teisės akte arba tarptautinėse sutartyse palankesnį teisinį režimą galutinių užsienio arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti, numatytą tiek 1958 m. Niujorko konvencijos VII straipsnyje, įtvirtinančiame šios konvencijos maksimalaus efektyvumo (angl. maximum effectiveness) principą, tiek ir Pavyzdinio įstatymo rengimo dokumentuose, teisėjų kolegija pažymi, kad, esant tokiems galutinių arbitražų sprendimų nepripažinimo (panaikinimo) pagrindams ir nesant analogiškų pagrindų patikrinimo galimybių užsienio arbitražų sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti procese, tokio pobūdžio sprendimams būtų de facto sukuriamas palankesnis teisinis režimas, nei galutiniams arbitražo sprendimams. Toks teisinis reglamentavimas, atsižvelgiant į faktą, kad procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių įprastai priimami taikant priima facie vertinimo standartą, o laikinosios apsaugos priemonės neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, būtų neracionalus ir neatitiktų minėtos arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti teisinės schemos. Ypač atsižvelgtina į aplinkybę, kad asmuo, siekiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi teisę šiuo tikslu pasinaudoti kitais teisiniais instrumentais, pavyzdžiui, prašyti valstybės teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Toks prašymas yra visiškai suderinamas su arbitražiniu susitarimu. Todėl pagal Lietuvos Respublikos teisę arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo tvarka turi iš esmės atitikti Lietuvos Respublikoje taikomą galutinių arbitražo sprendimų pripažinimo procedūrą, įtvirtintą 1958 m. Niujorko konvencijoje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi KAĮ ir šio teisės akto parengiamuosius dokumentus, galiausiai pažymi, kad nėra pagrindo išvadai, jog įstatymų leidėjas būtų ketinęs pašalinti aptariamus pagrindus iš Lietuvos Respublikos teisinės sistemos. KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kai jo neįmanoma įvykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šio pagrindo nėra numatyta Pavyzdiniame įstatyme. Todėl dėl šio nepripažinimo pagrindo aiškinimo ir taikymo teismas pasisako atskirai.

492.1.1 Dėl Arbitražo nutarties galimumo įvykdyti Lietuvos Respublikoje

50(KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas)

51KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi gali atsisakyti pripažinti ar vykdyti užsienio arbitražo sprendimą ar nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai tokio sprendimo ar nutarties neįmanoma įvykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

52Pagal KAĮ 4 straipsnio 7 dalį šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus. Vadovaujantis KAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančiu arbitražo proceso principus, 1 dalimi, arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Arbitražo procesas yra konfidencialus (3 dalis). Arbitražo šalių procesinės teisės yra lygios (4 dalis). Arbitražo šalys turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis (5 dalis). Arbitražo procese laikomasi šalių autonomiškumo, rungimosi, ekonomiškumo, kooperacijos ir operatyvumo principų (6 dalis). Šis arbitražo principų sąrašas nėra baigtinis ir apima kitus fundamentalius arbitražo principus (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto Pagrindinio komiteto 2012 m. gegužės 23 d. išvada dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (XIP-1985)).

53Įmanomumo įvykdyti arbitražo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisinė kategorija yra dvejopo – teisinio ir faktinio pobūdžio. Įmanomumo įvykdyti arbitražo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisinė pusė sietina su esminių tarptautinio komercinio arbitražo principų laikymusi procese, kuriame buvo priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimas. Atsižvelgiant į liberalią ir minimaliai formalizuotą arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, prigimtį, teisės aktai, reglamentuojantys arbitražo klausimus, yra sukonstruoti minimalistiškai, siekiant kuo mažiau įtakoti šalių valios autonomijos principą, kuris yra tarptautinio komercinio arbitražo esmė ir prasmė. Pagrindiniai tarptautinio komercinio arbitražo principai yra netiesiogiai įtvirtinti teisės normose, reglamentuojančiose arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindus ir tvarką (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis, UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnis), o jų pažeidimas sudaro teisinio neįmanomumo įvykdyti arbitražo sprendimą aspekto pagal KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktą turinį. Faktinis neįmanomumo įvykdyti arbitražo sprendimą kategorijos aspektas, savo ruožtu, reiškia galimybės faktiškai pasiekti arbitražo sprendime suformuluotą teisinį rezultatą atitinkamoje valstybėje prieinamų teisinių, administracinių ir kt. priemonių visuma neegzistavimą. Kadangi pripažintas ir leistas vykdyti vykdytinumo savybę turintis užsienio arbitražo sprendimas pripažįstančioje valstybėje gali būti arba prilyginamas vidaus teismo ar arbitražo sprendimui ir vykdomas tokiomis pat sąlygomis (prilyginimo teorija), arba kompetentingo teismo procesiniu sprendimu iš tokio sprendimo kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę gali būti išplečiamos jo sukeliamos teisinės pasekmės (galios išplėtimo teorija), abiem atvejais jis šios valstybės teritorijoje privalo būti vykdomas (CPK 18 straipsnis), o už šios pareigos nepaisymą gali būti taikomos vienokio ar kitokio pobūdžio sankcijos. Pripažinus ir leidus vykdyti arbitražo sprendimą, kurio faktinis įgyvendinimas yra objektyviai neįmanomas, būtų pažeisti impossibilium nulla obligatio est (lot. iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Būtent tokia yra KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos faktinio aspekto esmė.

54Teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo sritis dėl įstatymų leidėjo pasirinkto Pavyzdinio įstatymo nuostatų perkėlimo būdo bei į KAĮ įtrauktos teisės normos konstrukcijos yra itin plati ir galinti potencialiai apimti platų spektrą teisinių bei faktinių situacijų. Nepaisant to, vadovaujantis jau aptarta arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti teisine schema, ši nuostata turi būti aiškinama 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio, nustatančio baigtinį arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindų sąrašą, ribose. Dėl jau minėtos KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo srities ribų į ją patenka minėtos prima facie į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą tiesiogiai neperkeltos UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (i) papunkčio (šalies neveiksnumas arba arbitražinio susitarimo negaliojimas) (atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punkte nustatytą nepripažinimo pagrindą), 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (iv) papunkčio (arbitražo tribunolo formavimo arba arbitražo proceso trūkumai) (atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d) punkte numatytą pagrindą) bei 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (i) papunkčio (ginčo nearbitruotinumas) (atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte įtvirtintą pagrindą) ir 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (ii) papunkčio (arbitražo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai) (atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktą) nuostatos.

55Atsižvelgiant tiek į 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyse, tiek Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) ir (b) punktuose suformuluotas bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (i) papunkčio ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punkto bei Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (iv) papunkčio ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d) punkto esmę sudarančių faktinių aplinkybių egzistavimą turi įrodyti bylos šalis. Dėl procesinių sprendimų, kuriais išsprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių klausimai, pobūdžio ir priėmimo aplinkybių (laikinosios apsaugos priemonės tam tikrais atvejais gali būti taikomos ir iki arbitražo tribunolo sudarymo, arbitražinio susitarimo galiojimo ir kt. klausimai arbitražo tribunolo gali būti išsprendžiami galutiniu sprendimu ir kt.), šie nepripažinimo pagrindai tikrinami atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių specifiką ir tarptautinio komercinio arbitražo standartus.

56Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (i) papunkčio ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkto bei 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (ii) papunkčio ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto pagrindus teismas, nagrinėjantis arbitražo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, nustato ex officio.

572.1.2 Dėl Ad hoc arbitražo kompetencijos nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą byloje pagal pareiškėjo ieškinius suinteresuotam asmeniui

58(Komercinio arbitražo įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktas)

59Suinteresuotas asmuo nesutikimą su Arbitražo nutartimi grindžia tuo, jog Arbitražas, UAB „Galinta ir partneriai“ teigimu, turi kompetenciją spręsti tik ginčą dėl atsiskaitymo pagal pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytas pirkimo-pardavimo Sutartis, bet ne po tribunolo suformavimo kilusius ginčus, pavyzdžiui, ginčus dėl nuostolių atlyginimo. Šie suinteresuoto asmens argumentai atitinka KAĮ 25 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintą nepripažinimo pagrindą.

60Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kurios dalyką sudaro abipusė šalių pozityviojo pobūdžio pareiga kilusius ginčus perduoti nagrinėti arbitražui, abipusė negatyviojo pobūdžio pareiga susilaikyti nuo bylinėjimosi valstybiniuose teismuose ir su šioms pareigomis koresponduojančios atitinkamos teisės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013). Šis susitarimas gali būti išreiškiamas atskira sutartimi, atskira sutarties sąlyga ar kitais būdais. Tarptautinėje arbitražo praktikoje visuotinai pripažįstama arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina (angl. doctrine of separability). Ši doktrina reiškia, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nepriklauso nuo pagrindinės sutarties galiojimo ir atvirkščiai. Arbitražinio susitarimo autonomijos doktrina atspindi tarptautinėje arbitražo praktikoje vyraujantį požiūrį į arbitražinį susitarimą kaip į atskirą, savo tikslais ir prigimtimi savarankišką sutartį. Todėl ši doktrina inter alia lemia galimybę šalims atskirai susitarti dėl pagrindinei sutarčiai ir arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės. Tais atvejais, kai šalys atskirai susitaria dėl arbitražinei išlygai taikytinos teisės, su arbitražinės išlygos galiojimu, ribomis ir kt. susiję klausimai užsienio arbitražo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimo procese nagrinėjami pagal šalių pasirinktą teisę (žr. mutatis mutandis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-547/2014). Jeigu šalys tokio susitarimo nesudaro, turi būti nustatoma arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Todėl, siekiant įvertinti suinteresuoto asmens argumentus, kuriais įrodinėjama, jog Arbitražo tribunolas viršijo kompetenciją, sprendžiant Arbitražo tribunolo nutarties pripažinimo klausimą, turi būti nustatoma šalių sutarčių 12.1 punkte įtvirtintos arbitražinės išlygos turiniui taikytina teisė, nustačius taikytiną teisę, jos pagrindu turi būti patikrinama, ar šalių sudaryta arbitražinė išlyga apima ir sutartinius, ir nesutartinius reikalavimus, ar, kaip įrodinėja suinteresuotas asmuo, tik reikalavimus, kylančius iš Sutarčių.

61UNCITRAL pavyzdinio tarptautinio arbitražo įstatymo redakcijos, atnaujintos 2006 metais, 4 skyrius, reglamentuojantis laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimą ir vykdymą, kaip minėta, buvo sukurtas remiantis galutinių arbitražų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti taikomu teisiniu režimu, kuris, savo ruožtu, suderintas su 1958 m. Niujorko konvencija. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (a) punkto (i) papunktyje ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punkte (taip pat ir KAĮ 50 str. 3 dalies 1 punkte) įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei arbitražinis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą.

62Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bendrovės „Sativa Group“ OÜ ir UAB „Galinta ir partneriai“ nėra sudariusios susitarimų dėl arbitražinei išlygai taikytinos teisės. Byloje nustatyta, kad arbitražo vieta yra Estijos Respublikoje. Todėl klausimai, susiję su arbitražinio susitarimo ribomis, turi būti nustatomi pagal Estijos Respublikos teisę.

63Estijos Respublikoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikoje, valstybės teritorijoje vykstantį arbitražinį nagrinėjimą, arbitražinio susitarimo turinio ir formos reikalavimus bei kitus su arbitražu susijusius klausimus reglamentuojančios teisės normos nėra išskirtos į atskirą teisės aktą, o yra išdėstytos ER CPK 712 – 757 straipsniuose. Pagal Estijos Respublikos teisę, arbitražinis susitarimas yra susitarimas tarp šalių, kuriuo susitariama, kad jau kilusius ar galinčius kilti ginčus dėl apibrėžtų sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių spręs arbitražas (ER CPK 717 straipsnio 1 dalis). Susitarimas perduoti ginčus nagrinėti arbitražui gali būti sudaromas kaip atskira sutartis arba kaip atskira sutarties sąlyga (ER CPK 717 straipsnio 2 dalis). ER CPK 718 straipsnio 1 dalis numato, kad arbitražinio susitarimo objektas gali būti turtinis reikalavimas. ER CPK nenumato specialiųjų arbitražinių susitarimų aiškinimo taisyklių.

64Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų aiškinimui taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse įprasta klausimus, susijusius su sutarčių aiškinimu, sureguliuoti civilinio kodekso normomis. Kuriant Estijos Respublikos civilinį kodeksą, buvo nutarta remtis nekodifikuoto civilinio kodekso modeliu, todėl jį sudaro 5 sąlyginai savarankiški teisės aktai – 1993 m. birželio 6 d. Nuosavybės teisės įstatymas (est. Asjaoigusseadus), 1994 m. spalio 12 d. Šeimos teisės įstatymas (est. Perekonnaseadus), 1996 m. gegužės 15 d. Paveldėjimo teisės įstatymas (est. Parirnisseadus), 2001 m. rugsėjo 28 d. Prievolių teisės įstatymas (est. Volaoigusseadus) ir 2002 m. kovo 27 d. Bendrosios civilinio kodekso dalies įstatymas (est. Tsiviilseadustiku iildosa seadus). Estijos Respublikoje galioja monistinis privatinės teisės modelis, todėl minėti teisės aktai yra vienodai taikomi visiems asmenims, įskaitant verslo subjektus. Teisės normos, reglamentuojančios sutarčių aiškinimą, yra įtvirtintos Estijos Respublikos Prievolių teisės įstatyme (toliau tekste - ER PTĮ).

65ER PTĮ 29 straipsnyje reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tikruosius bendrus šalių ketinimus (1 dalis). Aiškinant sutartis, turi būti atsižvelgiama inter alia į sutarties pobūdį ir tikslą (5 dalies 4 punktas), toje srityje ar profesijoje vartojamiems terminams ir išsireiškimams įprastai suteikiamą reikšmę (5 dalies 5 punktas), papročius ir įprastą praktiką, susiklosčiusią tarp šalių (5 dalies 6 punktas). Tuo atveju, jei žodis ar frazė gali turėti keletą reikšmių, jie turėtų būti suprantami tokiu būdu, koks geriausiai atitinka sutarties esmę ir prigimtį (7 dalis). ER PTĮ 29 straipsnio 8 dalis įtvirtina favor contractus principą.

66Tarp pareiškėjo „Sativa Group“ OÜ ir suinteresuoto asmens UAB „Galinta ir partneriai“ sudarytų sutarčių - 2013 m. gegužės 17 d. sutarties Nr. 1305, 2013 m. birželio 4 d. sutarties Nr. 0406 SG ir 2013 m. birželio 17 d. sutarties Nr. 1706 SG - 12.1 p. numatyta: „Visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali kilti dėl šios sutarties ir susiję su ja, sprendžiami derybomis. Jeigu šalys derybomis nesureguliuos nesutarimų, tada jie turi būti sprendžiami arbitražo teisme“.

67Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytą arbitražinę išlygą minėtų teisės normų kontekste, konstatuoja, kad ji apima tiek sutartinių, tiek nesutartinių ginčų sprendimą arbitraže. Nei arbitražinėje išlygoje, nei Estijos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta taisyklių, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą. Tokio pobūdžio duomenų nėra ir bylos medžiagoje. Arbitražiniame susitarime vartojamos frazės „visi ginčai“ ir „kurie gali kilti dėl šios sutarties ir susiję su ja“ rodo, jog arbitražinis susitarimas nėra ribojamas vien sutartiniais ginčais. Reikalavimas dėl nuostolių, kilusių kontrahentui galbūt neįvykdžius sutarčių, priteisimo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo kontekste vertintinas, kaip susijęs su sutartimi reikalavimas, todėl patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį. Šios išvados visiškai atitinka užsienio valstybių teismų praktikoje daugelio teismų analogišku klausimu padarytas išvadas. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje teismai, aiškindami arbitražinių susitarimų ribas, ilgą laiką sąlyginai skirstė arbitražines išlygas į „siauras“ (angl. narrow arbitration clause) (arbitražui perduodami „ginčai, kylantys iš sutarties“) ir „plačias“ (angl. wide arbitration clause) (arbitražui perduodami „ginčai, kylantys iš sutarties ir susiję su sutartimi“). Pirmuoju atveju laikyta, jog arbitražinė išlyga apima tik ginčus, kylančius iš šalių sutartinių santykių, kai antruoju atveju spręsta, jog arbitražinė išlyga apima ir su šalių sutartiniais santykiais susijusius nesutartinius šalių teisinius santykius. Pažymėtina, kad šios gana formalios arbitražinių susitarimų ribų interpretavimo taisyklės ir jomis grindžiami teisminiai precedentai buvo pakeisti Jungtinės Karalystės Lordų Rūmams 2007 m. priėmus sprendimą byloje Fiona Trust v. Primalov (žr. Fiona Trust and Holding Corporation and Others v Yuri Privalov and Othersunder name of Premium Nafta Products Ltd (20thDefendant) & Others v. Fili Shipping Co Ltd (14thClaimant) & Others English House of Lords. Bylos Nr. UKHL 40: 17 October 2007), kuriame teismas išaiškino, jog verslininkai, sudarydami sandorius, siekia tam tikro komercinio rezultato. Dėl šios priežasties arbitražinių susitarimų vertinimas turėtų būti pradedamas nuo prezumpcijos, jog verslininkai, konstruodami tarpusavio sutartinius santykius, tikėtinai siekia, jog visi tarp jų kylantys teisiniai ginčai, susiję su jų sukurtu teisiniu santykiu, būtų sprendžiami vieno subjekto. Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse, kaip antai, Austrijoje teismai formuoja praktiką, įtvirtinančią dar platesnį arbitražinių susitarimų ribų aiškinimą, sukuriantį visa apimančią arbitražo jurisdikciją, įskaitant ateityje galinčius kilti ginčus bei ginčus, susijusius su nesutartiniais šalių santykiais, jei jie kilo iš sutarties, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, vykdymo (Austrijos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas byloje Nr. OB 80/08f, Austrijos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. Ob 191/11a).

68Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo, ribų klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Tai savo ruožtu reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos įtvirtinta UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „( - )“, bylos Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. ACE European Group Limited ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010).

69Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad arbitražinės išlygos ribos neapima ieškiniuose keliamų reikalavimų, kurių įvykdymo užtikrinimui yra priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl suinteresuoto asmens argumentai šiuo pagrindu atmetami.

702.1.3. Dėl suinteresuoto asmens informavimo apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą

71(Komercinio arbitražo įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas)

72KAĮ 26 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnio 4 dalis nustato, kad arbitražo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti nepripažįstama, jei šalis įrodo, kad arbitražo teismas jai tinkamai nepranešė apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir tokiu būdu jai buvo užkirsta galimybė pateikti savo paaiškinimus.

73Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti; 4) patį arbitražo procesą saugančios laikinosios apsaugos priemonės. Teismo galimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos Respublikoje reglamentuoja CPK 144 – 152 straipsniai, arbitražo – KAĮ 20 – 27 straipsniai. Laikinųjų apsaugos priemonių, kurias gali taikyti teismai, rūšys įtvirtintos CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Arbitražo teismų galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšys įtvirtintos KAĮ 20 straipsnyje. Jų esmę sudaro šalies įpareigojimas atlikti vienokius ar kitokius veiksmus arba nuo jų susilaikyti. Pažymėtina, kad pagal KAĮ arbitrai, skirtingai, nei teismai pagal CPK, negali taikyti erga omnes (liet. prieš visus) poveikį turinčių laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad KAĮ 20 straipsnio 1 dalis numato pareigą arbitražo teismui, ketinančiam spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pranešti apie tai abiem šalims. CPK 147 straipsnio 1 dalis, savo ruožtu, numato, kad atsakovui yra pranešama apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, kai teismas mano, kad tai yra būtina. Taigi Lietuvos Respublikoje galioja skirtingi šalių informavimo standartai nacionaliniams teismams ir arbitražams, be to, skiriasi ir pačios šių subjektų galimos taikyti laikinosios apsaugos priemonės.

74Estijos Respublikoje, kaip jau minėta, arbitražo klausimus reguliuojančios teisės normos nėra išskirtos į atskirą teisės aktą, o įtrauktos į civilinio proceso kodeksą, todėl de lege lata (liet. pagal galiojančius įstatymus) teismų ir arbitražų galimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja tos pačios teisės normos. ER CPK 731 straipsnis numato, kad arbitražo tribunolas, jei šalys nėra susitarusios kitaip, šalies prašymu turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės, ribojančios asmenines laisves, netaikomos. CPK 384 straipsnis, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, leidžia arbitražo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus asmeniui, prieš kurį jos nukreiptos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Estijos Respublikos teisę arbitražo sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra vykdomieji dokumentai, todėl reikalinga kreiptis į Estijos Respublikos teismą dėl leidimo vykdyti arbitražo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ER CPK 731 straipsnio 2 dalis).

75Taigi, nustačius, kad pagal Estijos Respublikos teisę iš principo egzistuoja galimybė ex parte taikyti laikinąsias apsaugos priemones arbitraže, KAĮ 25 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo taikymo galimybė, atsižvelgiant į KAĮ teismui suteikiamą teisę konkrečioje byloje nuspręsti dėl poreikio taikyti arba netaikyti šiame teisės akte įtvirtintus nepripažinimo pagrindus, vertintina atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir specifiką.

76Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad arbitražo teismas, nepranešęs suinteresuotam asmeniui apie atitinkamo klausimo nagrinėjimą, nusprendė areštuoti suinteresuoto asmens atsiskaitomąsias sąskaitas bendrai 961 967, 85 EUR sumai, areštuoti UAB „Galinta ir partneriai“ priklausantį kilnojamąjį turtą bendrai 961 967, 85 EUR sumai, nustatyti priverstinį komercinį suinteresuoto asmens kilnojamojo turto įkeitimą bendrai 961 967, 85 EUR sumai su „Sativa Group“ OÜ pirmumo teise kreditorių eilėje bei nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui, nesvarbu, kokių valstybių teritorijoje jis bebūtų, bendrai 961 967, 85 EUR sumai su „Sativa Group“ OÜ pirmumo teise kreditorių eilėje.

77Ad hoc arbitražas taikė konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Konservacinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra išsaugoti status quo. Šiam tikslui pasiekti ir laikinųjų apsaugos priemonių efektyvumui užtikrinti dauguma atveju yra reikalingas siurprizinis efektas, siekiant, kad asmuo, kuriam taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, negalėtų imtis vienokio ar kitokio pobūdžio veiksmų, galinčių pakenkti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui. Būtent šiuo poreikiu pateisinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ex parte. UNCITRAL Pavyzdinį įstatymą rengiančioje darbo grupėje ilgą laiką vyko diskusijos dėl galimybės arbitraže taikyti ex parte laikinąsias apsaugos priemones įtvirtinimo Pavyzdiniame įstatyme poreikio ir galimybių. Diskusijos šiais klausimais vyksta ir tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arbitraže ex parte galimybės šalininkai įrodinėja, kad, šalys, ypač verslo subjektai, turi pagrįstą interesą, kad visus tarp jų galinčius kilti ginčus nagrinėtų vienas subjektas. Šalims sudarant arbitražinius susitarimus, siekiama, kad šis subjektas būtų ne valstybės teismas, o arbitras arba arbitražo teismas. Taigi pagrįsta manyti, kad šalių, arbitražiniame susitarime numačiusių, kad visus jų ginčus nagrinės arbitražas, siekta ir klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo arbitraže. Šiame kontekste ypač atsižvelgtina į aplinkybę, kad arbitražo teismas, poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsiradimo momentu, gali būti geriau susipažinęs su bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl tokio pobūdžio instrumento egzistavimas galėtų sąlygoti efektyvesnį klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjimą, lyginant su situacija, kai dėl ex parte laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti kreipiamasi į valstybės teismą (žr. A. J. van den Berg (ed.). New Horizons in International Commercial Arbitration and Beyond. Kluwer Law International, 2005. P. 272 - 274). Kita vertus, kadangi arbitražui nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės sistema, arbitražo priimami sprendimai yra galutinio pobūdžio, o teisė į tinkamą procesą yra neatsiejama tarptautinio komercinio arbitražo dalis, suteikimas teisės arbitražo teismui ex parte taikyti laikinąsias apsaugos priemones, idėjos priešininkų teigimu, gali būti sunkiai suderinamas su sutartine arbitražo prigimtini. (žr. Hans Van Houtte. Ten Reasons Against a Proposal for Ex Parte Interim Measures of Protection in Arbitration. Arbitration International, Vol. 20, No. 1). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek KAĮ, tiek Pavyzdinis įstatymas nustato arbitražo tribunolo galimybės ex parte taikyti laikinąsias apsaugos priemones ribojimus. Tiek pagal KAĮ, tiek pagal Pavyzdinį įstatymą arbitražas turi pranešti apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą šalims. Nors abejuose teisės aktuose numatytas preliminarios nutarties institutas (KAĮ 21 straipsnis, Pavyzdinio įstatymo 17 B ir 17 C straipsniai), leidžiantis ex parte laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atkreiptinas dėmesys, kad preliminarioji nutartis pagal abu teisės aktus yra privaloma tik bylos šalims, jos vykdyti priverstinai negalima. Taigi galimybės taikyti laikinąsias apsaugos nepranešus šaliai tiek pagal Pavyzdinį įstatymą, tiek pagal KAĮ yra itin ribotos. Šioje byloje susiklostė faktinė situacija, kai, viena vertus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitraže nepranešus atsakovui pagal Estijos Respublikos teisę yra galimas, kita vertus, tiek KAĮ, tiek ir Pavyzdinis įstatymas lygiaverčių galimybių nenumato, Lietuvos Respublikos teismų praktikos aptariamu klausimu nėra, o užsienio valstybių teismų praktika ir tarptautinio komercinio arbitražo doktrina yra prieštaringa.

78Tam, kad galima būtų taikyti KAĮ 26 straipsnio 3 dalyje ir 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nepripažinimo pagrindą, būtina nustatyti, kad arbitražo šalis, prieš kurią priimtas užsienio arbitražo sprendimas, nebuvo tinkamai informuota apie klausimo nagrinėjimą ir dėl jos neinformavimo buvo pažeistos šios šalies teisės ir teisėti interesai. Taigi šio atsisakymo pripažinti arbitražo sprendimą ir leisti jį vykdyti pagrindas – arbitražo šalies, prieš kurią priimtas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, teisės pateikti savo paaiškinimus pažeidimas, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių sąžiningo proceso aspektų – teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą. Tiek UNCITRAL pavyzdinis įstatymas, tiek ir 1958 m. Niujorko konvencija, o taip pat ir jų pagrindu parengtas KAĮ, įtvirtina arbitražo sprendimo galiojimo prezumpcijos (angl. presumptive validity) doktriną. Remiantis šia doktrina, teismas, nustatęs vieną iš arbitražo sprendimo nepripažinimo (panaikinimo) pagrindų, gali, tačiau neprivalo nepripažinti (panaikinti) arbitražo sprendimo. Šios nuostatos įpareigoja teismą, nustačiusį egzistuojant aplinkybes, galimai sudarančias arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą, kiekvienu konkrečiu atveju vertinti jų įtaką ir svarbą viso šalių ginčo kontekste. Jeigu kompetentingas teismas nustato, jog panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės visos nagrinėjamos bylos kontekste nėra itin svarbios ir neįteisina esminės neteisybės (angl. substantial wrong) ar nepaneigia teisingumo esmės (angl. miscarriage of justice), teismas neturėtų naikinti tokio arbitražo sprendimo (žr. mutatis mutandis International Arbitration: Law and Practice. Gary B. Born. Wolters Kluwer Law and Business. 2012. P. 303-306 ir cituojamus teisės aktus bei teismų praktiką). Analogiškos išvados daromos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau tekste - ESTT) praktikoje. Byloje Eco Swiss China Time Ltd. V. Benneton International NV (bylos Nr. C-126/97) Teismas išaiškino, jog arbitražo proceso efektyvumas reikalauja, kad arbitražo sprendimų peržiūros galimybių ribos būtų siauros, o atsisakymas pripažinti arbitražo sprendimą arba jo panaikinimas turėtų būti įmanomas tik esant išimtinėms aplinkybėms.

79Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Estijos Respublikos teisės aktai numato galimybę arbitražui ex parte taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o Arbitražo tribunolo nutartis, kurios pripažinimo ir leidimo vykdyti prašoma, priimta būtent tokiu būdu, sprendžiant jos pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, turi būti vertinama su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusių aplinkybių visuma, vertinamas asmens teisių pažeidimo egzistavimas ar neegzistavimas, poreikis taikyti aptariamą nepripažinimo pagrindą. Teisėjų kolegija dėl šių kriterijų pasisakys išnagrinėjusi bylos aplinkybių visumą.

802.1.4. Dėl ad hoc arbitražo tribunolo suformavimo aplinkybių

81Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjęs arbitražo tribunolas yra paskirtas teisėtai, o aplinkybė, kad pareiškėjas įmokėjo į arbitražo sąskaitą 32 000 EUR depozitą įrodo arbitrų finansinį nepriklausomumą. Suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ įrodinėja priešingai.

82Arbitražas yra sutartinis ginčų sprendimo būdas, todėl šalys iš pricipo yra laisvos dalyvauti formuojant arbitražo tribunolą. Tačiau, tais atvejais, kai viena iš šalių nepasinaudoja teise arba atsisako skirti arbitrą, siekiant efektyvaus arbitražo procedūrų organizavimo, arbitražiniame susitarime įprasta numatyti instituciją, kompetentingą išspręsti arbitrų skyrimo klausimą arba nurodyti teisės aktą, kurio pagrindu ir tvarka ši procedūra galėtų būti įgyvendinama.

83Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys arbitražiniame susitarime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesutarė nei dėl arbitrų skaičiaus, nei dėl jų skyrimo tvarkos.

84Valstybių nacionaliniai arbitražo klausimus reglamentuojantys teisės aktai dažniausiai numato kolizinių normų, kurių pagrindu gali būti nustatoma atitinkamos valstybės teismų kompetencija teikti pagalbą arbitražo procese ir tokios pagalbos pobūdis ir ribos (pvz., KAĮ 9 straipsnis paskirsto kompetenciją aptariamo pobūdžio klausimais tarp Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo). Vadovaujantis ER CPK 712 straipsnio 3 dalimi, tol, kol bus nustatyta arbitražo vieta Estijoje ar kitoje valstybėje, funkcijas, nurodytas ER CPK 721 (arbitražo tribunolo formavimas), 724 (arbitro skyrimas), 725 (arbitro skyrimas teismo sprendimu), 727 (arbitro nušalinimo procedūra) ir 728 (arbitro įgaliojimų nutraukimas) straipsniuose, atlieka Estijos Respublikos teismai, jeigu vienos iš šalių verslo, gyvenamoji ar registracijos vieta yra Estijoje. ER CPK 755 straipsnis detalizuoja kompetentingo minėtus klausimus išspręsti teismo nustatymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad prašymus pagal ER CPK XIV dalį nagrinėja apylinkės teismas, nurodytas arbitražiniame susitarime, tuo atveju, jeigu arbitražinio susitarimo nėra, apylinkės teismas, turintis teritorinę jurisdikciją vietoje, kurioje vyksta arbitražo procesas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu arbitražo vieta yra ne Estijos Respublikoje, klausimas, įstatymo priskirtas teismo jurisdikcijai, sprendžiamas Harju apylinkės teisme.

85Iš bylos medžiagos matyti, kad Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas keletą kartų sprendė arbitro paskyrimo klausimą. Pirmojo pareiškėjo prašymo pagrindu Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas priėmė 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atitinkamą pareiškėjo prašymą (t. 1, b. l. 81 - 82). Talino apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi minėtą nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Estijos Respublikos Harju apylinkės teismui (t. 1, b. l. 67 - 71). Estijos Respublikos Talino apygardos teismas laikė, kad arbitražo vieta kreipimosi dėl arbitro skyrimo metu nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 70). Estijos Respublikos Harju apylinkės teismui iš naujo išnagrinėjus arbitro paskyrimo klausimą, juo paskirtas P. S.. Estijos Respublikos teismo 2014 m. gegužės 7 d. procesinis sprendimas, kuriuo paskirtas arbitras, įsiteisėjo.

86Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų revizuoti Estijos Respublikos Harju apylinkės teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo ir suinteresuoto asmens ginčo nagrinėjimui Estijos Respublikos teismas UAB „Galinta ir partneriai“ arbitru paskyrė „Sativa Group“ OÜ siūlytą kandidatą P. S., teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismas šioje byloje dėl suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su arbitro paskyrimo būdu, laiku ir kitomis aplinkybėmis nepasisako.

87Nepaisant šios aplinkybės, tam tikri reikalavimai arbitrams yra bendrieji ir arbitražo, ir bendrieji teisės principai, todėl yra atitinkamos valstybės viešosios tvarkos, apibrėžtos jos teisės aktuose bei teismų praktikoje, dalis. Viešoji tvarka yra vienas iš pagrindų, kuomet pripažįstančiosios valstybės teisė turi prioritetą prieš kitos valstybės teisės aktus, įskaitant tuos, kurie buvo taikomi arbitražo procese (žr. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalį). Todėl teisėjų kolegija šiais klausimais, tiek, kiek jie patenka į 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio taikymo sritį, pasisako atskirai.

882.1.5. Dėl arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimų tarptautiniame komerciniame arbitraže

89(KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas,

901958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d) punktas,

91V straipsnio 2 dalies b) punktas)

921958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyta galimybė atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

93Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.). Taigi, sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir turi apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu, kurių tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius tarptautinės bendruomenės interesus.

94Viena iš esminių tarptautinio komercinio arbitražo savybių – šalių galimybė tiesiogiai (pačiam asmeniui skiriant arbitrą) arba netiesiogiai (pvz., arbitražiniame susitarime sulygstant dėl arbitrų skyrimo mechanizmo, pasirenkant ginčo nagrinėjimui taikomas arbitražo taisykles ir kt.) suformuoti ginčą nagrinėsiantį arbitražo tribunolą. Ši iš arbitraže dalyvaujančių asmenų valios autonomijos principo tiesiogiai išplaukianti šalių teisė yra visuotinai pripažinta tiek 1958 m. Niujorko konvencijoje (žr. pvz., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d) punktą), tiek nacionaliniuose teisės aktuose (pvz., Šveicarijos Konfederacijos Tarptautinės privatinės teisės statuto 179 straipsnyje), tiek ir moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindinčiuose tarptautiniuose pavyzdiniuose dokumentuose (pvz., UNCITRAL Pavyzdinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio (1) dalyje, 11 straipsnyje, UNCITRAL 2010 m. arbitražo taisyklių 7 – 10 straipsniuose), tiek ir pirmaujančių komercinio arbitražo institucijų arbitražo taisyklėse (pvz., Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) arbitražo taisyklių 12 – 14 straipsniuose). Nepaisant to, kad šalių valios autonomijos principas yra esminis ir itin svarbus arbitražo šalims naudojantis teise skirti arbitrus, egzistuoja šalių valios laisvės principo ribojimų. Šie ribojimai gali būti numatyti tiek nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose, taikytinose arbitražo taisyklėse, tiek ir pačiame šalių sudarytame arbitražiniame susitarime. Svarbiausi ir labiausiai paplitę šalių valios autonomijos principo ribojimai arbitro skyrimo procedūros metu yra susiję su arbitro nepriklausomumu (angl. independence) ir nešališkumu (angl. impartiality). Šie ribojimai yra įtvirtinti, be kita ko, KAĮ 15 straipsnio 2 dalies bei ER CPK 726 straipsnio 1 dalies nuostatose. Arbitro nešališkumo problematika, visų pirma, yra susijusi su klausimu, ar jis gali išnagrinėti ginčą objektyviai. Nešališkumas yra subjektyvaus pobūdžio teisinė kategorija, suponuojanti tam tikrą arbitro vidinę būseną, sąlygojančią išankstinio nusistatymo dėl ginčo teisinio santykio ar šalių nebuvimą. Todėl nešališkumas (jo stoka), kaip subjektyviojo pobūdžio kriterijus, dažniausiai, gali būti nustatomas tik iš faktų, susijusių su arbitro elgesiu proceso metu. Nepriklausomumas, tuo tarpu, yra objektyviojo pobūdžio teisinė kategorija, kurią galima identifikuoti. Nepriklausomumas yra susijęs su asmeninių, socialinių, finansinių, verslo, pavaldumo ir kt. ryšių tarp arbitro ir šalies bei (arba) jos atstovo ar kito glaudžiai susijusio asmens nebuvimu (žr. Croft K., Kee C. and Waincymer J. A Guide to the UNCITRAL Arbitration Rules. Cambridge University Press, 2013. P. 130 – 131). Jei vienokio ar kitokio pobūdžio ryšiai tarp arbitro ir šalies ar jos atstovo egzistuoja ar egzistavo praeityje, toks ryšys turi būti atskleidžiamas ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinamas (pvz., arbitrams vykdant pateikiant interesų deklaraciją, šalims pateikiant poziciją dėl arbitrų kandidatūrų). Kuo intensyvesnis aptariamo pobūdžio ryšys, tuo mažesnis arbitro (arbitražo tribunolo) nepriklausomumo laipsnis. Pažymėtina, kad tiek valstybių nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys arbitražo klausimus (žr. pvz., KAĮ 15 straipsnio 1 dalį, ER CPK 726 straipsnio 2 dalį, Prancūzijos Respublikos civilinio proceso kodekso 1452 straipsnį, Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio proceso kodekso 1036 straipsnį), tiek pirmaujančių arbitražo institucijų arbitražo taisyklės potencialiems ir jau paskirtiems arbitrams įtvirtina atskleidimo (angl. disclosure) pareigą. Pavyzdžiui, UNCITRAL 2010 m. arbitražo taisyklių 11 straipsnis nustato reikalavimą asmenims, kuriuos ketinama skirti arbitrais, „atskleisti bet kokias aplinkybes, galinčias sukelti pagrįstas abejones dėl jo ar jos nešališkumo ar nepriklausomumo. Arbitras, jo paskyrimo metu ir viso arbitražo proceso metu, privalo nedelsdamas atskleisti visas tokio pobūdžio aplinkybes šalims ir kitiems arbitrams, išskyrus atvejus, kai jie jau buvo informuoti apie tokio pobūdžio aplinkybių egzistavimą“. Savo turiniu panašus reikalavimas yra įtvirtintas Vienos tarptautinio arbitražo centro arbitražo taisyklių 16 straipsnio 3 dalyje, Tarptautinių Prekybos Rūmų (ICC) 2012 m. arbitražo taisyklių 11 straipsnyje, UNCITRAL pavyzdinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio (1) dalyje. Atskleidimo pareigos neįvykdymas per se nėra pagrindas konstatuoti nepriklausomumo ir nešališkumo principų pažeidimą (žr. Prancūzijos Kasacinio Teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Neoelectra Group prieš Tesco, bylos Nr. 1072), todėl aplinkybės, sudarančios pagrįstą pagrindą abejoti arbitro nepriklausomumu bei nešališkumu, turi būti įrodytos. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje ir doktrinoje pripažįstama, kad arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo principai yra universalieji tarptautinio komercinio arbitražo principai (žr. Fouchard Gaillard Goldman On International Commercial Arbitration, Kluwer, 1999. P. 561). Šie principai dėl savo fundamentalumo yra visuotinai pripažinti taip pat ir investiciniame arbitraže (Malintoppi L. Remarks on Arbitrators' Independence, Impartiality and Duty to Disclose in Investment Arbitration. The Law and Practice of International Courts and Tribunals 7 (2008) 351-356. P. 351). Arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo principų reikšmė tarptautiniame komerciniame arbitraže sietina su tuo, jog arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, kuriam būdingas šalims privalomo sprendimo priėmimas, neatsiejamas elementas yra sąžiningo proceso garantijos. Reikalavimas, kad bylą nagrinėjantis subjektas būtų nepriklausomas ir nešališkas yra teisės į tinkamą procesą conditio sine qua non (liet. būtinoji sąlyga). Ši aksioma įtvirtinta tiek jau minėtame Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, tiek Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje. Arbitrų nešališkumas ir nepriklausomumas ir teisė į tinkamą procesą, yra pamatiniai, visa apimantys ir fundamentalūs tarptautinio komercinio arbitražo standartai (Lew J. D. M., Mistelis L. A. Kroll S. M. Comparative International Commercial Arbitration. Kluwer Law International, 2003. P. 95 - 97).

95Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmusio arbitražo tribunolo in corpore bei atskirų jo narių nepriklausomumo ir nešališkumo. Byloje, be kita ko, įrodinėjama, jog E. N. nėra nepriklausomas arbitras, nes tame pačiame teisiniame ginče atstovavo pareiškėjui.

96Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje ir doktrinoje esama keletas arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo kriterijų patikrinimo metodikų. Jurisdikcinės arbitražo teorijos šalininkai teigia, jog, atsižvelgiant į aplinkybę, jog arbitrai, nagrinėjantys jiems perduotą ginčą, de facto vykdo teisingumą, o jų priimtas sprendimas gali būti įvykdomas priverstinai, arbitrams taikytini tokie pat nešališkumo ir nepriklausomumo standartai, kokie yra taikomi teisėjams.

97Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau tekste – Teismų įstatymas) 2 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

98Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje pavyzdinis teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo įvertinimo kriterijų sąrašas įtvirtintas CPK 65 straipsnyje, reglamentuojančiame pagrindus teisėjui nusišalinti. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas. Savo turiniu identiška nuostata įtvirtinta ER CPK 23 straipsnio 4) punkte. Taigi, laikantis jurisdikcinės arbitražo teorijos, net ir ankstesnis asmens buvimas atstovu toje pačioje byloje yra pagrindas šiam asmeniui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo jam tapus teisėju. Asmens buvimas ir teisėju, ir šalies atstovu vienu metu yra neįmanomas apskritai (Teismų įstatymo 48 straipsnis). Akivaizdu, jog nustačius tokio pobūdžio aplinkybes, teisėjui galėtų būti reiškiamas nušalinimas.

99Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje esama ir kitų, savarankiškų metodologijų arbitro nepriklausomumo ir nešališkumo kriterijams nustatyti. Siekdama harmonizuoti arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo standartus, susisteminti geriausią tarptautinę praktiką aptariamoje srityje bei užtikrinti įvairių interesų grupių – šalių, atstovų, arbitrų ir arbitražo institucijų – interesus, Tarptautinė Advokatų Asociacija (angl. International Bar Association) 2004 m. gegužės 22 d. išleido Gaires dėl interesų konfliktų tarptautiniame arbitraže (angl. Guidelines on Conflicts of Interest in International Arbitration). Dokumentas yra sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje Gairių dalyje yra išdėstyti bendrieji principai bei standartai, kuriais turėtų vadovautis arbitrai, arbitražo institucijos bei šalys, vertindamos galbūt egzistuojantį nepriklausomumo ir nešališkumo kriterijų pažeidimą. Antrojoje Gairių dalyje išdėstytos konkrečios praktinės situacijos, suskirstytos į tris dalis – Raudoną, Oranžinį bei Žalią sąrašus. Raudonajame sąraše išdėstytos situacijos, kurioms esant arbitras turėtų nepriimti paskyrimo arba nusišalinti. Raudonasis sąrašas yra suskirstytas į dvi dalis – Raudonąjį sąrašą, kurio atsisakyti taikyti negalima (angl. Non-waivable Red List) ir Raudonąjį sąrašą, kurį galima atsisakyti taikyti (angl. Waivable Red List). Raudonajame sąraše, kurio negalima atsisakyti, išdėstytos situacijos, kylančios iš nemo iudex in própria causa (lot. niekas negali būti teisėju savo paties byloje) principo pažeidimo, todėl tokio pobūdžio faktinių aplinkybių atskleidimas neištaiso interesų konflikto situacijos. Taigi asmuo, kurį norima paskirti arbitru, turėtų apskritai nesutikti su paskyrimu tokio pobūdžio faktinių aplinkybių kontekste. Raudonasis sąrašas, kurio taikymo galima atsisakyti, apima rimtus interesų konfliktus, tačiau nepažeidžia minėto draudimo būti teisėju savo byloje principo, todėl šalys turi teisę jo netaikyti. Šalys, norėdamos tai padaryti, privalo įsakmiai ir nedviprasmiškai nurodyti, jog pageidauja, jog asmuo, nepaisant Raudonajame sąraše, kurio taikymo galima atsisakyti, numatytų aplinkybių egzistavimo, būtų arbitras. Oranžinis sąrašas išdėsto nebaigtinį sąrašą situacijų, kurioms esant, šalims gali susidaryti pagrįstų abejonių dėl arbitro nepriklausomumo ar nešališkumo. Arbitras, vadovaujantis Gairėmis, turi pareigą atskleisti aplinkybes, patenkančias į Gairių Oranžinį sąrašą. Susiklosčius situacijai, patenkančiai į Oranžinį sąrašą ir šaliai laiku nepareiškus prieštaravimo, laikoma, kad šalis atsisakė teisės reikšti prieštaravimus. Žaliajame sąraše, tuo tarpu, nurodytos situacijos, kurių nereikalaujama nei atskleisti, nei dėl jų nusišalinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai arbitras tuo pačiu yra ir vienos iš arbitražo šalių atstovas patenka į Raudonojo sąrašo, kurio taikymo negalima atsisakyti, taikymo sritį (1.1 punktas).

100Arbitro paskyrimas yra vienas iš svarbiausių pasirinkimų, kurį šalis turi teisę atlikti arbitražo procese, todėl šia teise turi būti naudojamasi atsakingai. Nepaisant to, kad arbitrą ir jį paskiriančią šalį sieja sutartiniai teisiniai santykiai, arbitras taip pat turi pareigų ir priešingai, nei jį paskyrusi, bylos šaliai. Tai išplaukia iš arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmės. Esminė arbitro paskyrimo priežastis yra nešališkas tarp šalių kilusio ginčo išnagrinėjimas (Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Jivraj prieš Hashwani, bylos Nr. [2011] UKSC 40). Todėl šalių valios autonomijos principas arbitraže gali būti ribojamas tiek, kiek reikia kitos bylos šalies teisių ir fundamentalių teisingumo principų užtikrinimui. Šie ribojimai gali būti nukreipti tiek į arbitrus, tiek į arbitražo šalis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - LR CK) 1.5 straipsnyje nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jau minėto Estijos Respublikos prievolių teisės įstatymo 6, 7, 23 ir kt. straipsniuose įtvirtintas sąžiningų ketinimų principas. Analogiški savo turiniu ir tikslais principai pripažįstami ir daugelio progresyvių teisinių sistemų privatinės teisės kodifikacijose. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos civiliniame kodekse (toliau tekste – KKP CK) yra įtvirtinta, jog asmuo, naudodamasis savo civilinėmis teisėmis, privalo vadovautis sąžiningų ketinimų principu (angl. good faith) (KKP CK 6 straipsnis). Jokia teisė negali būti įgyvendinama, jeigu šituo ketinama pakenkti kitam arba ji įgyvendinama neproporcingu, neprotingu būdu, prieštaraujančiu sąžiningų ketinimų principui (KKP CK 7 straipsnis). KKP CK taip pat įtvirtinta, jog įgyvendinant civilines teises negali būti nukrypstama nuo kodekso taisyklių, susijusių su viešąją tvarka (KKP CK 9 straipsnis). Pagal Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 7 straipsnį, teisės turi būti įgyvendinamos laikantis sąžiningų ketinimų reikalavimų. Įstatymas negina piktnaudžiavimo teisėmis arba antisocialaus jų įgyvendinimo. Sąžiningų ketinimų principas įtvirtintas ir Šveicarijos Konfederacijos civilinio kodekso 2 straipsnyje, Graikijos Respublikos civilinio kodekso 288 straipsnyje, Portugalijos Respublikos civilinio kodekso 762 straipsnio 2 dalyje. Sąžiningų ketinimų principas, be kita ko, yra ir vienas svarbiausių tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio valstybių teisinėse sistemose pripažintų sutarčių teisės principų. LR CK 6.158 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso (pranc. Code civil des Francais) (toliau tekste – PR CK), galiojančio nuo 1804 metų kovo 21 d., 1134 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad sutartys turi būti vykdomos laikantis sąžiningų ketinimų principo. PR CK tiesiogiai įtakojo Nyderlandų Karalystės, Belgijos Karalystės, Italijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Portugalijos Respublikos, Jungtinių Amerikos Valstijų Luizianos valstijos, Kanados Kvebeko provincijos civilinius kodeksus ir kitų valstybių privatinės teisės kodifikacijas. Sąžiningų ketinimų principas taip pat yra vienas iš esminių Prancūzijos Respublikos 1807 m. komerciniame kodekse (pranc. Code de commerce de France) įtvirtintų principų. Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch), galiojančio nuo 1900 metų sausio 1 d., (toliau tekste - BGB) 242 straipsnyje įtvirtinta pareiga veikti vadovaujantis sąžiningų ketinimų principu, atsižvelgiant į paprotinę praktiką. BGB 157 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos taip, kaip to reikalauja sąžiningų ketinimų principas, atsižvelgiant į paprotinę praktiką. BGB nuostatos tiesiogiai įtakojo Austrijos Respublikos, Šveicarijos Konfederacijos, Brazilijos Federacinės Respublikos, Japonijos ir kitų valstybių privatinės teisės kodifikacijas. Sąžiningų ketinimų principas pripažįstamas ir itin progresyvaus Nyderlandų Karalystės 1992 m. reformuoto civilinio kodekso (oland. Burgerlijk Wetboek) 6:2, 6:248 ir kt. straipsniuose. Pareiga laikytis sąžiningų ketinimų principo yra pripažįstama taip pat ir bendrosios teisės valstybėse. Šis principas yra įtvirtintas Jungtinių Amerikos Valstijų unifikuotojo komercinio kodekso (angl. Uniform Commercial Code) 1-201 (20), 1-302 (b) straipsniuose, 1-304 straipsnyje ir kt. Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse, kaip antai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir Australijoje egzistuoja tendencija dėl sąžiningų ketinimų principo reikšmės didėjimo atitinkamų valstybių privatinėje teisėje (E. A. Farnsworth. Duties of Good Faith and Liability for Bad Faith Under the UNIDROIT Principles, Relevant International Conventions and National Laws (1994) P. 52-54). Sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos (angl. good faith and fair dealing) principai yra įtvirtinti taip pat ir daugelyje moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindinčių dokumentų, neturinčių teisės akto galios (soft law). Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto 2010 m. tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau tekste – UNIDROIT 2010) 1.7 straipsnyje nustatyta, kad sutarties šalys tarptautinėje prekyboje turi elgtis pagal sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principus. Šalys negali atsisakyti ar apriboti šių principų taikymo (UNIDROIT 2010 1.7(2) straipsnis). Prievolė sutarties šalims elgtis pagal sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principus atspindi pasaulines tendencijas dėl šio principo reikšmės didėjimo sutarčių teisėje (PA Crépeau and EM Charpentier. The UNIDROIT Principles and the Civil Code of Quebec: Shared Values? (1998) P. 53). Sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principai, kaip kertiniai atitinkamų tarptautinių dokumentų principai, yra įtvirtinti taip pat ir Europos privatinės teisės principų, sąvokų ir pavyzdinių taisyklių bendrų pagrindų sistemos projekto (Principles, definitions and model rules of European private law. Draft common frame of reference) (toliau tekste - DCFR) II.-1:103, II.-1:104 ir kituose straipsniuose, Europos sutarčių teisės principų (Principles of European Contracts Law (PECL)) 1:102, 1:201 ir kituose straipsniuose. Pažymėtina, kad sąžiningų ketinimų principas yra įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės teisės aktų, kaip antai, 1945 m. birželio 26 d. Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 2 dalyje, 1969 m. gegužes 23 d. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalyje, 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 7 straipsnio 1 dalyje ir kt. Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „vienas iš esminių principų, reglamentuojančių teisinių pareigų sukūrimą ir vykdymą, nepriklausomai nuo jų šaltinio, yra sąžiningų ketinimų principas“ (žr. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1974 m. gruodžio 20 d. Sprendimą byloje dėl branduolinių bandymų (Prancūzija prieš Australiją), of. cit.: Nuclear Tests (Australia v. France), Judgement, I.C.J. Reports 1974, p. 253.). Sąžiningų ketinimų principas yra pripažįstamas ir investicinio arbitražo praktikoje. Pavyzdžiui, Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (angl. International Centre for Settlement of Investment disputes) (toliau tekste - ICSID) 1998 m. gruodžio 8 d. preliminariajame sprendime dėl arbitražo tribunolo jurisdikcijos, priimtame ICSID byloje Nr. ARB/97/6 Lanco International Inc. prieš Argentinos Respubliką ir ICSID 2006 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Nr. ARB/03/26 Inceysa Vallisoletana S. L. prieš El Salvadoro Respubliką, Arbitražo Tribunolas pasisakė, kad „sąžiningų ketinimų principas yra aukščiausiasis principas, reglamentuojantis teisinius santykius visais jų aspektais ir turiniu“ ir kt.

101Iš to, kas pasakyta, daroma išvada, kad sąžiningų ketinimų principas yra bendrasis tiek Lietuvos Respublikos, tiek Estijos Respublikos, tiek kitų užsienio valstybių, tiek tarptautinės teisės, tiek arbitražo principas. Šalys turi jo laikytis visose teisinių santykių stadijose – tiek konstruodamos savo sutartinius santykius, tiek sudarydamos ir vykdydamos, arbitražinius susitarimus, tiek arbitražo proceso metu skirdamos arbitrus ir atlikdamos kitus procesinius veiksmus, tiek ir jam pasibaigus vykdydamos arbitražo sprendimą. Arbitraže egzistuojanti galimybė šalims pačioms skirti arbitrą jokiu būdu nereiškia, kad šis arbitras gali būti priklausomas, šališkas ar kitaip neobjektyvus. Teisingumo esmė nekinta nepriklausomai nuo to, koks subjektas nagrinėja tarp šalių kilusį ginčą, kokiu pagrindu šis subjektas įgijo įgaliojimus ir kokio pobūdžio procesas vyksta, todėl sąžiningų ketinimo principo turi laikytis ir arbitrą skiriančios šalys ir pats asmuo, kurį norima skirti arbitru. Ši pareiga tęsiasi visą arbitražo procesą ir yra neatsiejama tarptautinio komercinio arbitražo dalis, be kurios šio instituto egzistavimas būtų neįmanomas. Panašios išvados dėl šalių pareigos arbitrų skyrimo metu elgtis pagal sąžiningų ketinimų principą bei patikrinti norimo skirti arbitro nepriklausomumą ir nešališkumą yra ne kartą darytos ir užsienio valstybių, pavyzdžiui, Šveicarijos Konfederacijos teismų praktikoje (Muller K. International Arbitration. A Guide to Complete Swiss Case Law (Unreported and Reported). Schulthess, 2004. P. 80 - 81).

102Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose pateikiami argumentai dėl arbitro E. N. nepriklausomumo stokos yra pagrįsti. Šios aplinkybės konstatavimui pakanka fakto, kad Estijos Respublikos Harju apylinkės teisme vykusiame procese, kuriame buvo priimta 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis dėl atsisakymo priimti pareiškėjo prašymą dėl arbitro skyrimo, Talino apygardos teisme, panaikinusiame minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavusiame bylą iš naujo nagrinėti Estijos Respublikos Harju apylinkės teismui, vykusiame procese, bei, galiausiai, Estijos Respublikos Harju apylinkės teisme, iš naujo išnagrinėjusiame arbitro paskyrimo klausimą ir 2014 m. gegužės 7 d. priėmusiame procesinį sprendimą, pareiškėjo atstovas, pats (t. 1, b. l. 67), arba, kaip nurodyta Estijos Respublikos teismo sprendime, per atstovą (t. 1, b. l. 81), buvo E. N.. Ši aplinkybė savaime indikuoja itin intensyvaus ir ilgai trunkančio ryšio tarp pareiškėjo ir jo paskirto arbitro egzistavimą. Ginčo dėl to, kad E. N. yra pareiškėjo atstovas, nėra (suinteresuoto asmens rašytinių paaiškinimų 6 lapas). Negali būti nepastebėta ir aplinkybė, kad pareiškėjas pats pripažįsta, jog bendrovė „NKC Konsultatsiooni“ OÜ laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. išrašė pareiškėjui sąskaitų už E. N. teisines paslaugas, kai pats pareiškėjas šį asmenį dar 2013 m. lapkričio 17 d. raštu paskyrė arbitru ginčui su UAB „Galinta ir partneriai“ spręsti. Iš byloje esančių sąskaitų matyti, kad sąskaitos inter alia išrašytos už 2013 m. lapkričio 17 d. raštą dėl arbitro paskyrimo, prašymą Estijos Respublikos teismui dėl arbitro paskyrimo, (t. 2, b. l. 34), poziciją dėl UAB „Galinta ir partneriai“ atsakymo (t. 2, b. l. 35), konsultacijas pareiškėjui byloje „UAB „Galinta ir partneriai“ a.„ (t. 2, b. l. 98). Visas minėtas sąskaitas, be kita ko, pasirašė pats E. N.. Taigi akivaizdu, kad E. N., jau būdamas paskirtas arbitru ir turėdamas pareigą elgtis nešališkai ir nepriklausomai, pareiškėjo vardu ir interesais rengė ar dalyvavo rengiant procesinius dokumentus byloje prieš suinteresuotą asmenį, teikė juos Estijos Respublikos teismams ir netgi pats atstovavo pareiškėjui Estijos Respublikoje vykusiuose teismo procesuose, už šias paslaugas pateikdamas pareiškėjui sąskaitas. Tarp arbitro ir šalies nustatytas ryšys, jo pobūdis, trukmė, laiko tarpas, praėjęs nuo paskutinių arbitro ir šalies santykių ir šių aplinkybių visumos santykis su asmens galimybe būti arbitru byloje tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių teisinių santykių neabejotinai reiškia interesų konflikto kilimą ir ši aplinkybė yra akivaizdžiai ir nedviprasmiškai suvokiama bet kuriam protingam asmeniui. Situacija, kai tas pat asmuo tame pačiame ginče yra ir šalies atstovas, ir arbitras, Gairėse pagal tarp subjektų egzistuojančių sąsajų intensyvumo lygį yra įtraukta į Raudonojo sąrašo, kurio taikymo negalima atsisakyti, 1.1. punktą, kartu su faktine situacija, kai arbitras ir bylos šalis yra tas pats asmuo. Pagal Gaires, egzistuojant tokiam ryšiui, koks nustatytas nagrinėjamoje byloje, asmuo jokiomis aplinkybėmis negalėtų būti arbitras. Aplinkybė, jog pareiškėjas į Arbitražo teismo sąskaitą yra sumokėjęs vienokias ar kitokias pinigų sumas, šios išvados nekeičia, nes tiek nešališkumo, tiek nepriklausomumo standartai, skirtingai, nei įrodinėja pareiškėjas, nėra susiję vien tik su finansine arbitro ar arbitražo tribunolo nepriklausomybe. Net jeigu ir būtų kitaip, E. N. vis tiek negalėtų būti laikomas finansiškai nepriklausomu arbitru, nes, kaip minėta, jau būdamas paskirtas trečiųjų teismo teisėju, ne kartą pasirašė sąskaitas pareiškėjui už teisines paslaugas, nesusijusias su arbitro pareigų vykdymu.

103Taigi, tiek pagal Lietuvos Respublikoje ir Estijos Respublikoje taikomus teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo standartus, tiek vadovaujantis KAĮ ir ER CPK nustatytais arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimai, tiek ir taikant autonominius specialiuosius vertinimo kriterijus, išdėstytus Gairėse, tiek vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tiek ir bendraisiais proceso teisės principais, E. N. negali būti laikomas atitinkančiu nepriklausomo kriterijų. Tai yra pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Esant tokio pobūdžio, rimtumo ir akivaizdumo sąžiningo proceso principo pažeidimams, kiti argumentai neturi jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.

104Byloje esančių duomenų nepakanka teisėjų kolegijai daryti visapusiškas išvadas dėl arbitrų P. S. nešališkumo ir nepriklausomumo kriterijų. Byloje nėra duomenų apie ankstesnes šio asmens sąsajas su bylos šalimis ar ginčo objektu, byloje nėra pridėta šio asmens nešališkumo ir nepriklausomomo deklaracijos ar bet kokių dokumentų, kuriais būtų atskleidžiamos tokio pobūdžio aplinkybės. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atveju arbitrus skiriančios institucijos siekia paskirti asmenis, dėl kurių nešališkumo ir nepriklausomumo nekyla abejonių. Aplinkybė, jog UAB „Galinta ir partneriai“ arbitru buvo paskirtas vienas iš dviejų asmenų, siūlytų pareiškėjo, šiame kontekste atrodo neįprastai. Kadangi nustatyta, kad E. N., vadovaujantis išdėstytais kriterijais, nėra nepriklausomas arbitras, A. A. taip pat negali būti laikomas teisėtai paskirtu arbitru, nes teisę kartu su kitu arbitru skirti arbitražo tribunolo pirmininką turi tik tas arbitras, kuris buvo paskirtas teisėtai.

1052.1.6. Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose formuluojamų argumentų

106Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad suinteresuotas asmuo turėjo teisę ir galimybių naudotis Estijos Respublikos teisės aktuose nustatytais jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdais, todėl nesutikimą su arbitražo sudarymo faktu, tvarka ir arbitrais privalėjo reikšti Estijos Respublikoje, bet ne procese dėl užsienio arbitražo nutarties pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

107CPK 42 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys turi teisę inter alia pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus.

108Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys turi teisę pasirinkti tokį teisės aktuose numatytą savo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą (būdus), koks jiems atrodo labiausiai tinkamas. Pasirinkdami teisių gynybos būdą, asmenys taip pat prisiima riziką ir dėl tokio pasirinkimo teisinių padarinių. Nors arbitražo šalis, žinanti apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą arbitražo procese, tačiau arbitražo procese jo neatskleidžianti, siekiant vėliau panaudoti teisių pažeidimo faktą arbitražo sprendimo panaikinimo ar pripažinimo ir leidimo vykdyti procese, laikoma šios teisės atsisakiusia, tam, kad būtų galima laikyti, jog šalis tokios teisės atsisakė, būtinas jos dalyvavimas arbitražo procese. Taip yra todėl, kad aptariamu atveju asmuo, žinodamas apie tokio pobūdžio aplinkybes, joms neprieštaraudamas ir vis tiek tęsdamas dalyvavimą arbitražo procese, veikia prieš sąžiningų ketinimų principą, o tai prieštarauja bendrajam ex iniuria ius non oritur (liet. iš neteisės teisė nekyla) principui. Šiuo atveju į bylą pateikti tik suinteresuoto asmens dokumentai, kuriais prieštaraujama bylos nagrinėjimui arbitražu. Šių dokumentų pateikimas bylą nagrinėjančiam ad hoc arbitražo tribunolui arba E. N., kurį pareiškėjas paskyrė arbitru, negali būti laikomas jo kompetencijos pripažinimu ar dalyvavimu arbitražo procese, todėl suinteresuotas asmuo teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo teise reikšti prieštaravimus šiame Lietuvos apeliaciniame teisme vykusiame teismo procese dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.

1093. Dėl bylos baigties

110Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus civilinę bylą pagal pareiškėjo prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje ad hoc arbitražo nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatyta keletas jos nepripažinimo pagrindų. Arbitro E. N. nepriklausomumo stoka atitinka KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte, taikomame ir aiškinamame kartu su 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu ir V straipsnio 1 dalies d) punktu, įtvirtintą nepripažinimo pagrindą, nes Lietuvos Respublikoje yra įmanoma įvykdyti tik tuos arbitražo sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurie buvo priimti užtikrinant šalims teisę į tinkamą procesą, teisę, kad jų byla būtų nagrinėjama teisėtai paskirto, nešališko ir nepriklausomo subjekto. Faktas, kad pareiškėjas sąmoningai paskyrė arbitru asmenį, kuris tuo pat metu buvo ir pareiškėjo atstovas, yra sąžiningų ketinimo principo pažeidimas ir leidžia tuo pačiu teisinių pagrindu nepripažinti Arbitražo tribunolo nutarties ir dėl šios priežasties. Teisėjų kolegija, šių faktinių aplinkybių kontekste konstatuoja, kad byloje yra taikytinas ir KAĮ 25 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas. Nustačius šiuos nepripažinimo pagrindus, pareiškėjo prašymas atmetamas.

111Kadangi kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam ir visapusiškam šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, teismas dėl jų nepasisako.

112Kadangi pareiškėjo prašymas atmestas, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (CPK 93 straipsnis).

113Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 8 straipsnio 4 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 25 ir 26 straipsniais,

Nutarė

114Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Estijos Respublikos bendrovės „Sativa Group“ OÜ ir uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ 2013 m. gegužės 17 d. sutarties Nr. 1305, 2013 m. birželio 4 d. sutarties Nr. 0406 SG ir 2013 m. birželio 17 d. sutarties Nr. 1706 SG pagrindu Estijos Respublikoje sudaryto ad hoc arbitražo tribunolo 2014 m. liepos 1 d. nutartį byloje Nr. 1/06/2014, kuria suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

115Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per vieną mėnesį gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,... 3. I. Bylos esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl ad hoc arbitražo tribunolo nutarties,... 5. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ ir suinteresuotas asmuo UAB... 6. Pareiškėjo atstovas advokatas Dalius Vaitekūnas 2013 m. spalio 18 d.... 7. Suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ 2013 m. spalio 21 d.... 8. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2013 m. lapkričio 17 d. raštu,... 9. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OU, atstovaujama E. N., 2013 m.... 10. Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi... 11. Estijos Respublikos Talino apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi... 12. Pareiškėjas, atstovaujamas E. N. atstovo A. I., 2014 m. balandžio 21 d.... 13. Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi,... 14. Arbitrai E. N. ir P. S. 2014 m. gegužės 8 d. trečiųjų teismo teisėjų... 15. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2014 m. birželio 23 d.... 16. Ad hoc arbitražo tribunolas (toliau tekste – Arbitražas, Arbitražo... 17. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ 2014 m. liepos 23 d. kreipėsi... 18. II. Ad hoc arbitražo tribunolo nutarties esmė... 19. Ad hoc arbitražo tribunolas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi Nutarė 20. III. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluotų... 21. Pareiškėjas Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė Sativa Group“ OÜ 2014... 22. Suinteresuotas asmuo UAB „Galinta ir partneriai“ 2014 m. rugsėjo 1 d.... 23. Pareiškėjas „Sativa Group“ OÜ 2014 m. rugsėjo 16 d. papildomais... 24. Pareiškėjas „Sativa Group“ OÜ 2014 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos... 25. IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Pareiškėjas Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė „Sativa Group“ OÜ... 27. 1. Dėl arbitražo vietos ir Arbitražo tribunolo nutarties dėl laikinųjų... 28. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos komisijos (UNCITRAL) Pavyzdinio... 29. KAĮ 3 straipsnio 8 dalis numato, kad arbitražo vieta – arbitražiniame... 30. ER CPK 733 straipsnyje, reglamentuojančiame arbitražo vietą, numatyta, kad... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 32. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės „Sativa Group“ OÜ bei UAB... 33. Tiek UNCITRAL Pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu buvo sukurti KAĮ 3... 34. ER CPK XIV dalies 712 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ER CPK XIV dalies... 35. Byloje nustatyta, kad Trečiųjų teismo procesiniuose dokumentuose nurodoma,... 36. 2. Dėl Arbitražo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės,... 37. 2. 1. Dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 25 ir 26... 38. Užsienio arbitražų procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos... 39. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 H straipsnio, reglamentuojančio arbitražo... 40. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 17 I straipsnyje nurodyti atsisakymo pripažinti... 41. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnis, nustato atsisakymo pripažinti ar... 42. UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas yra vienas iš svarbiausių teisinių... 43. Tai, kad į Pavyzdinį įstatymą įtrauktų teisės normų veikimo mechanizmas... 44. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Kaip jau minėta, arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių... 47. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo... 48. Tiek 1958 m. Niujorko konvencija (V straipsnio 2 dalis), tiek UNCITRAL... 49. 2.1.1 Dėl Arbitražo nutarties galimumo įvykdyti Lietuvos Respublikoje... 50. (KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas)... 51. KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos apeliacinis teismas... 52. Pagal KAĮ 4 straipsnio 7 dalį šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip,... 53. Įmanomumo įvykdyti arbitražo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių... 54. Teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte... 55. Atsižvelgiant tiek į 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyse,... 56. Pavyzdinio įstatymo 36 straipsnio (1) dalies (b) punkto (i) papunkčio ir 1958... 57. 2.1.2 Dėl Ad hoc arbitražo kompetencijos nagrinėti laikinųjų apsaugos... 58. (Komercinio arbitražo įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktas)... 59. Suinteresuotas asmuo nesutikimą su Arbitražo nutartimi grindžia tuo, jog... 60. Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kurios dalyką sudaro abipusė šalių... 61. UNCITRAL pavyzdinio tarptautinio arbitražo įstatymo redakcijos, atnaujintos... 62. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bendrovės „Sativa Group“ OÜ ir... 63. Estijos Respublikoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikoje, valstybės... 64. Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų... 65. ER PTĮ 29 straipsnyje reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės.... 66. Tarp pareiškėjo „Sativa Group“ OÜ ir suinteresuoto asmens UAB „Galinta... 67. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytą arbitražinę išlygą... 68. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kontinentinės teisės valstybėse... 69. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad arbitražinės... 70. 2.1.3. Dėl suinteresuoto asmens informavimo apie klausimo dėl laikinųjų... 71. (Komercinio arbitražo įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas)... 72. KAĮ 26 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnio 4 dalis nustato, kad arbitražo... 73. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių:... 74. Estijos Respublikoje, kaip jau minėta, arbitražo klausimus reguliuojančios... 75. Taigi, nustačius, kad pagal Estijos Respublikos teisę iš principo egzistuoja... 76. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad arbitražo teismas, nepranešęs... 77. Ad hoc arbitražas taikė konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos... 78. Tam, kad galima būtų taikyti KAĮ 26 straipsnio 3 dalyje ir 25 straipsnio 4... 79. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Estijos Respublikos teisės aktai... 80. 2.1.4. Dėl ad hoc arbitražo tribunolo suformavimo aplinkybių... 81. Pareiškėjas bendrovė „Sativa Group“ OÜ procesiniuose dokumentuose... 82. Arbitražas yra sutartinis ginčų sprendimo būdas, todėl šalys iš pricipo... 83. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys arbitražiniame susitarime nei... 84. Valstybių nacionaliniai arbitražo klausimus reglamentuojantys teisės aktai... 85. Iš bylos medžiagos matyti, kad Estijos Respublikos Harju apylinkės teismas... 86. Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų revizuoti Estijos Respublikos... 87. Nepaisant šios aplinkybės, tam tikri reikalavimai arbitrams yra bendrieji ir... 88. 2.1.5. Dėl arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimų... 89. (KAĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas, ... 90. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d) punktas,... 91. V straipsnio 2 dalies b) punktas)... 92. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyta... 93. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra... 94. Viena iš esminių tarptautinio komercinio arbitražo savybių – šalių... 95. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl procesinį sprendimą dėl laikinųjų... 96. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje ir doktrinoje esama keletas... 97. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau tekste – Teismų įstatymas) 2... 98. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje pavyzdinis teisėjų nepriklausomumo... 99. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje esama ir kitų, savarankiškų... 100. Arbitro paskyrimas yra vienas iš svarbiausių pasirinkimų, kurį šalis turi... 101. Iš to, kas pasakyta, daroma išvada, kad sąžiningų ketinimų principas yra... 102. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad... 103. Taigi, tiek pagal Lietuvos Respublikoje ir Estijos Respublikoje taikomus... 104. Byloje esančių duomenų nepakanka teisėjų kolegijai daryti visapusiškas... 105. 2.1.6. Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose formuluojamų argumentų... 106. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad suinteresuotas asmuo... 107. CPK 42 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys turi teisę inter alia pateikti... 108. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys turi teisę pasirinkti tokį teisės... 109. 3. Dėl bylos baigties... 110. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių... 111. Kadangi kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose... 112. Kadangi pareiškėjo prašymas atmestas, netenkinamas ir jo prašymas dėl... 113. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo... 114. Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Estijos... 115. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per vieną mėnesį gali...