Byla 2A-1226/2014
Dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Artūras Driukas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donatas Šernas ir Egidija Tamošiūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ skundą dėl viešosios įstaigos Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas Arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Giraitės vandenys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Grundolita“, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Taem urbanistai“ dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“, Kauno rajono savivaldybės administracija ir atsakovas UAB „Grundolita“ 2010 m. gegužės 18 d. sudarė rangos sutartį Nr. S-446 „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Kauno rajone (Ramučiuose)“ (toliau tekste – Sutartis, Rangos sutartis). Rangos sutarties Bendrųjų sąlygų 20.6 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga, pagal kurią „jeigu taikaus ginčų išsprendimo nebuvo pasiekta, tai bet kuris ginčas, kurio atžvilgiu GNK (Ginčų nagrinėjimo komisija) sprendimas dar netapo galutinis ir privalomas, turi būti išspręstas tarptautinio arbitražo. Jeigu abi šalys nesusitarė kitaip, tai: (a) ginčas turi būti galutinai išspręstas pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, (b) ginčas turi būti išspręstas trijų pagal tas taisykles paskirtų arbitrų ir (c) arbitražas turi būti vykdomas bendravimo kalba, kuri nurodyta 1.4 punkte [teisė ir kalba]“.

5Rangos sutarties Konkrečiosiomis sąlygomis šalys pakeitė Sutarties Bendrųjų sąlygų 20.6 punktą, numatydamos, jog arbitražo vieta turi būti Vilniuje, Lietuvoje. Kitos arbitražinės išlygos sąlygos liko nepakitusios.

6Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismui (toliau tekste - VKAT) padavė ieškinį dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo UAB „Grundolita“.

7VKAT pirmininkas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatė atsakovai 10 dienų terminą pareikšti nuomonę dėl ginčo nagrinėjimo VKAT pagal šios institucijos arbitražo procedūros reglamentą.

8Atsakovas 2013 m. gruodžio 6 d. prieštaravimuose nurodė, jog nesutinka su ginčo nagrinėjimu pagal VKAT arbitražo procedūros reglamentą ir prašė nutraukti bylos Nr. 283 nagrinėjimą VKAT, nes tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas pagal Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo taisykles.

9VKAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi arbitražo byloje Nr. 283 paliko minėtą UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. lapkričio 15 d. ieškinį nenagrinėtą. VKAT sprendė, kad byloje nėra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą perduoti ginčą nagrinėti būtent Vilniaus komercinio arbitražo teismui arba nagrinėti jį pagal VKAT patvirtintas arbitražo taisykles, taip pat nėra ir šalių susitarimo, suteikiančio įgaliojimus Vilniaus komercinio arbitražo teismui organizuoti ir administruoti ginčo nagrinėjimo procedūrą ar atlikti skiriančiosios institucijos funkcijas ad hoc arbitraže.

10Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. gruodžio 27 d. padavė VšĮ Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas (toliau tekste - VšĮ VTNKA) Arbitražiniam teismui (toliau tekste – Arbitražas, Arbitražo teismas) ieškinį dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo UAB „Grundolita“, trečiuoju asmeniu nurodant bendrovę UAB „Taem urbanistai“.

11VšĮ VTNKA pirmininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau tekste – Komercinio arbitražo įstatymas, KAĮ) 14 straipsniu ir Lietuvos arbitražo asociacijos patvirtinto Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento 18.5 (arbitro (arbitrų) skyrimas) ir 18.10 (Arbitražo teismo įgaliojimų pradžia) punktų nuostatomis, 2014 m. sausio 28 d. nutartimi sudarė trijų arbitrų arbitražo tribunolą verslo ginčui, kilusiam tarp UAB „Giraitės vandenys“ ir UAB „Grundolita“, spręsti, pavedė paskirtajam arbitražo tribunolui išspręsti ginčo arbitruotinumo bei galimybės nagrinėti bylą VšĮ VTNKA administruojamame arbitražo teisme klausimus. VšĮ VTNKA pirmininkas, tuo atveju, jeigu abiem minėtais klausimais būtų priimtas pozityvus sprendimas, įgalino sudarytą arbitražo tribunolą nagrinėti bylą iš esmės.

12VšĮ VTNKA 2014 m. vasario 26 d. pranešimu informavo šalis apie arbitražo bylos Nr. 4-NKA/13 nagrinėjimo laiką ir vietą.

13II. Arbitražo dalinio sprendimo esmė

14VšĮ VTNKA Arbitražo teismas 2014 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 pripažino, kad yra kompetentingas nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Giraitės vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Grundolita“ pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles ir atmetė atsakovo UAB „Grundolita“ pareiškimą dėl arbitražo teismo kompetencijos.

15VšĮ VTNKA Arbitražo teismas konstatavo, kad iš Rangos sutartį sudarančių dokumentų matyti, kad sutarties šalys šia Sutartimi susitarė dėl ginčų sprendimo arbitraže, ginčo išnagrinėjimui iš esmės taikytinos materialiosios teisės (Lietuvos Respublikos teisė), arbitražo vietos (Vilnius) ir arbitražo kalbos (lietuvių kalba), taikytinų arbitražo taisyklių (Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės). VšĮ VTNKA Arbitražo teismas nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl arbitražinės išlygos buvimo ir jos turinio, negali būti aiškinama viena sutarties sąlyga atskirai nuo kitų, neatsižvelgiant į kitas sutarties nuostatas ir jų tarpusavio ryšius. Tai, kad arbitražinis susitarimas nenustato tam tikrų sąlygų, nėra pakankamas pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio susitarimo. Arbitražas sprendė, kad Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas turi tarptautinio arbitražo statusą, todėl atitinka arbitražinės išlygos sąlygas, taip pat turi teisę nagrinėti ginčą pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles.

16III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Atsakovas UAB „Grundolita“ 2014 m. balandžio 18 d. skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo panaikinti VšĮ VTNKA Arbitražo teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinį sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13, o arbitražo bylą Nr. 4-NKA/13 pagal ieškovo UAB „Giraitės vandenys“ ieškinį šiam atsakovui nutraukti. Atsakovo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. VšĮ VTNKA Arbitražo teismas nepagrįstai sprendė, kad minėta institucija yra kompetentinga nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, nes šalys nebuvo susitarusios dėl ginčo perdavimo VšĮ VTNKA, o vienos iš ginčo šalių kreipimosi ir valios nepakanka, kad ginčą nagrinėtų VšĮ VTNKA.
  2. Šalių teisės ir pareigos apibrėžtos Sutarties sąlygose, kurias sudaro Bendrosios sutarties sąlygos ir Konkrečiosios sutarties sąlygos. Bendrųjų sąlygų taikymo preambulėje numatyta, jog „straipsnių nuostatos, nepakeistos Konkrečiosiose sutarties sąlygose, galioja tokios redakcijos, kokia jos yra pateiktos Bendrosiose sutarties sąlygose“ (preambulės 4 punktas). Šalių sudarytos Sutarties konkrečiųjų sutarties sąlygų 20.6 punkte šalys aptarė vienintelę išlygą - tai, kad arbitražo vieta turi būti Vilniuje, Lietuvoje. Likusios Sutarties 20.6 punkto sąlygos liko nepakeistos, todėl šalys privalo vadovautis Bendrosiomis sutarties sąlygomis, kurių 20.6 punktas numato, jog, jeigu abi šalys nesusitarė kitaip, tai ginčas turi būti galutinai išspręstas pagal Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo taisykles.
  3. Ieškovas, paduodamas ieškinį VšĮ VTNKA, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Ieškovas neteisingai interpretavo Sutarties sąlygas, vienašališkai nusprendė dėl ginčų sprendimo institucijos, dėl kurios šalys susitarusios nebuvo. Vilniaus komercinio arbitražo teismas ieškovo ieškinį priimti atsisakė, nurodydamas, jog byloje nėra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą perduoti ginčą nagrinėti būtent Vilniaus komercinio arbitražo teismui arba nagrinėti jį pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo reglamentą, o tarp šalių susiklostę ginčai pagal šalių sudarytas sutartis nagrinėtini pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles.
  4. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, jog svarbu tai, kad susitarimas dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražo teismui turi būti pakankamai aiškus, kad jį būtų galima įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2000). Arbitražas vyksta šalių sutarta procedūra ir šalių sutartoje arbitražo institucijoje arba arbitraže ad hoc. Remiantis teisės doktrina, arbitražas yra institucinis ir ad hoc. Ad hoc arbitražas visada reiškia pačių šalių ir (arba) arbitrų atsakomybę dėl visų su arbitražiniu nagrinėjimu susijusių dalykų. Ad hoc arbitražas yra bene vienintelė arbitražo forma, kai iš tikrųjų įgyvendinamas šalių laisvės principas. Pasirinkimo laisvė bent de jure garantuoja sutarties šalių lygybę. Jeigu iš arbitražinio susitarimo neišplaukia, kad šalys pasirinko institucinį arbitražą, preziumuojama, kad arbitražas yra ad hoc, tačiau jeigu šalys pasirinko institucinį arbitražą, būtina nurodyti tikslų arbitražo institucijos pavadinimą. Vilniaus komercinio arbitražo teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio priėmimo klausimą, jau pirmąjį kartą nutarimu konstatavo, jog byloje nėra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą perduoti ginčą nagrinėti institucijai. Nagrinėjamo ginčo atveju nesant susitarimo dėl ginčo sprendimo instituciniame arbitraže, t.y. VšĮ VTNKA, ginčas sprendžiamas ad hoc arbitražu arba arbitražinė išlyga gali būti pripažįstama neįgyvendinta. Atsakovo valia dėl ginčo perdavimo VšĮ VTNKA, kaip instituciniam arbitražui, nebuvo išreikšta, dėl ko ieškovas vienašališkai negali nuspręsti dėl ginčo perdavimo VšĮ VTNKA.

18Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. atsiliepimu prašo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 priimti savo nuožiūra. Ieškovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: `

  1. Nėra jokių įstatyme numatytų išimčių, dėl kurių ginčas, kylantis iš tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos 2010 m. gegužės 18 d. Rangos sutarties Nr. S-446, negalėtų būti sprendžiamas VšĮ VTNKA.
  2. Visos sąlygos dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže yra aiškios ir suprantamos, nėra jokių abejonių nei dėl arbitrų skaičiaus, nei dėl taisyklių, kurios turi būti taikomos nagrinėjant ginčą, nei dėl bylos nagrinėjimo arbitražu vietos. Ieškovas mano, kad VšĮ VTNKA turi tarptautinio arbitražo statusą ir turi teisę nagrinėti ginčą pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles.
  3. Atsakovas, sudaręs su ieškovu tokią arbitražinę išlygą ir teigdamas, jog ginčas yra nenagrinėtinas nei Vilniaus komercinio arbitražo teisme, nei VšĮ VTNKA, šios arbitražinės išlygos neginčija įstatymų nustatyta tvarka, taigi susitarimas yra galiojantis. Be to, atsakovas apskritai nenurodo, kuris arbitražo teismas jo manymu turėtų išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą.

19IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Byloje nagrinėjami klausimai dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui Lietuvos Respublikoje veikiančios nuolatinės arbitražo institucijos dalinį sprendimą, kuriuo išspręstas arbitražo kompetencijos klausimas, egzistavimo bei dėl ieškovo ir atsakovo sudarytos arbitražinės išlygos turinio aiškinimo. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako atskirai.

21Dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui dalinius arbitražo sprendimus dėl arbitražo kompetencijos

22Arbitražas yra ginčų sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu tiesiogiai ar netiesiogiai pasirinktą trečiąjį asmenį ar asmenis. Šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitražu (CPK 23 straipsnio 1 dalis).

23Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas. Iš KAĮ 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment). Anuliavimas, kaip arbitražo sprendimo teisminės priežiūros forma, nacionaliniam teismui suteikia įgaliojimus ex officio patikrinti, ar tarp šalių kilęs ginčas gali būti sprendžiamas arbitražu, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose numatyti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai gali būti tikrinami tik esant vienos iš šalių prašymui.

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ, skirtingai, nei kai kurių užsienio valstybių teisės aktai, skirti arbitražo teisinių santykių sureguliavimui (žr. Jungtinės Karalystės 1996 m. arbitražo įstatymo (angl. Arbitration Act 1996) 32 straipsnį, Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio proceso kodekso (vok. Zivilprozessordnung) 1040 straipsnio (3) dalį), tiesiogiai nereglamentuoja dalinio arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos apskundimo kompetentingam valstybės teismui galimybių ir tvarkos. Todėl teisėjų kolegija, vertindama tokios galimybės egzistavimą pagal KAĮ nuostatas, analizuoja Komercinio arbitražo įstatyme įtvirtintą arbitražo sprendimo sąvoką, arbitražo sprendimo rūšis bei galimybę taikyti KAĮ 50 straipsnį, reglamentuojantį arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindus ir tvarką, dalinių arbitražo procesinių sprendimų dėl jurisdikcijos panaikinimui.

25Pagal KAĮ 4 straipsnio 7 dalį šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus. Vadovaujantis KAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančiu arbitražo proceso principus, 1 dalimi, arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.

26Vadovaujantis KAĮ 42 straipsniu, išvardinančiu arbitražo teismo procesinių sprendimų rūšis, arbitražo teismas dėl ginčo esmės gali priimti galutinį sprendimą, dalinį sprendimą, papildomą sprendimą (1 dalis). Procesiniais klausimais arbitražo teismas turi teisę priimti nutartis (2 dalis). KAĮ 43 straipsnis, įtvirtinantis galutinio arbitražo sprendimo sąvoką, numato, jog galutiniu arbitražo teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. KAĮ 44 straipsnis reglamentuoja dalinio arbitražo teismo sprendimo institutą. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta dalinio arbitražo sprendimo sąvoka: daliniu arbitražo teismo sprendimu išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis arbitražo teismo sprendimas yra galutinis sprendimas tik dėl ginčo dalies, kuri išspręsta visiškai. KAĮ 44 straipsnio 3 dalis nurodo klausimus, kuriais gali būti priimamas dalinis arbitražo teismo sprendimas: 1) dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą (KAĮ 19 straipsnis); 2) dėl savarankiškų reikalavimų, kylančių iš materialinių teisinių santykių; 3) kitais šalių ar arbitražo teismo numatytais atvejais.

27Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau, negu pareiškiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą neatima iš jos teisės padaryti šį pareiškimą. Pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas iš karto, kai arbitražinio nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, šalies nuomone, nepriskirtas arbitražo teismo kompetencijai. Arbitražo teismas gali šioje dalyje numatytą pareiškimą priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas. Vadovaujantis KAĮ 19 straipsnio 3 dalimi arbitražo teismas dėl KAĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo gali priimti dalinį sprendimą arba išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu.

28Arbitražo procese gali būti priimami įvairūs procesiniai sprendimai, o konkretaus arbitražo procese priimto sprendimo galimybę būti apskundimo objektu lemia šio procesinio sprendimo prigimtis bei juo išspręstų klausimų esmė. Dalinis arbitražo sprendimas yra galutinis sprendimas dėl ginčo dalies, kuri išspręsta visiškai, įskaitant tuos atvejus, kai tokio pobūdžio procesiniu sprendimu išsprendžiama ginčo dalis dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti ginčą. KAĮ neskiria pozityviųjų ir negatyviųjų arbitražo sprendimų dėl kompetencijos apskundimo galimybių. Arbitražo sprendimas dėl kompetencijos reiškia, kad arbitražo tribunolas savo kompetencijos nagrinėti bylą klausimą išsprendžia visiškai. Toks arbitražo sprendimas sukelia reikšmingus teisinius padarinius. Tuo atveju, jeigu priimamas pozityvus sprendimas dėl kompetencijos, arbitražas įgyja kompetenciją nagrinėti bylą iš esmės. Tai, savo ruožtu, lemia, kad arbitražo vėliau priimtas sprendimas dėl ginčo esmės tampa teismo sprendimo funkciniu atitikmeniu – jis gali būti vykdomas priverstinai, įgyti res judicata bei prejudicinę galią. Arbitražo prisiimta kompetencija nagrinėti bylą de facto apriboja kitų subjektų – valstybės teismo arba kito arbitražo galimybę nagrinėti bylą. Tuo atveju, jeigu toks kompetencijos prisiėmimas yra nepagrįstas, kyla dvejopo pobūdžio teisinės pasekmės: pirma, iš realiai bylą išnagrinėti turinčio teisę subjekto „atimama“ galimybė nagrinėti bylą. Tuo atveju, jeigu šis subjektas yra kitas arbitražas, šalių tikroji valia dėl ginčų sprendimo būdo ir ginčą turinčio teisę nagrinėti subjekto pasirinkimo paneigiama ir faktiškai lieka neįgyvendinta. Antra, kadangi arbitražo sprendimas, priimtas arbitražui neturint kompetencijos, nėra legitimus, arbitražo kompetencijos trūkumas yra vienas iš visuotinai pripažintų pagrindų, kuriems esant arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas arba nepripažįstamas. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad sprendimo vykdymas yra neatskiriama asmens teisės į tinkamą procesą dalis, nekompetentingo arbitražo priimtas sprendimas šios asmens teisės nerealizuotų ir neapgintų.

29Panašaus pobūdžio teisiniai padariniai, susiję su subjekto, įgalioto nagrinėti bylą, galimybės spręsti ginčą apribojimu, kyla ir tais atvejais, jeigu arbitražas atsisako kompetencijos, kai ji realiai egzistuoja. Kompetentingam arbitražui atsisakius jurisdikcijos, šalys būtų priverstos spręsti ginčą tokia tvarka, dėl kurios jie nesitarė. Tokiu atveju būtų pažeidžiamos šalių teisės, nes sudarytas arbitražinis susitarimas liktų nerealizuotas (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis). Dar daugiau, arbitražui, nesant tam pagrindo, atsisakius kompetencijos, o valstybės teismui laikant, jog dėl sudaryto arbitražinio susitarimo šalys privalo ginčą spręsti arbitraže iš šiuo pagrindu atsisakius priimti ieškinį (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), asmens teisė į teisingumo įgyvendinimą galėtų būti paneigta apskritai. Papildomai pažymėtina, kad arbitražo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad arbitražas neturi kompetencijos, be kita ko, dar ir užkerta kelią konkretaus arbitražo proceso eigai, kas, pagal bendrąją taisyklę, civiliniame procese savaime yra pagrindas procesinio sprendimo apskundimui. Būtina akcentuoti dar vieną esminį nagrinėjamo klausimo momentą. Arbitražo sutartinė prigimtis ir šalių valios autonomijos principas arbitraže reiškia, kad arbitrus ir juos ginčo išnagrinėjimui paskiriančias šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-84/2014). Todėl arbitro turimo mandato nagrinėti ginčą teisinė prigimtis skiriasi nuo valstybės teismo turimų atitinkamų įgaliojimų teisinės prigimties. Sutartinė paties arbitražo bei arbitrus ir šalis siejančių teisinių santykių prigimtis suponuoja draudimą priversti arbitražą nagrinėti bylą tuo atveju, jeigu jis laiko save nekompetentingu tai daryti. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimo, kuriuo nustatyta kompetencijos nagrinėti bylą stoka, panaikinimas nereiškia ir negali būti pagrindas priverstinės arbitražo kompetencijos sukūrimui. Teismui panaikinus arbitražo negatyvų procesinį sprendimą dėl jurisdikcijos, šalys turi teisę prašyti, o arbitražas turi teisę pats spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti bylą, atsižvelgiant į teismo pateiktas išvadas dėl arbitražo kompetencijos. Todėl tuo atveju, jeigu arbitražas antrą kartą nustato, jog yra nekompetentingas nagrinėti bylą, toks jo priimtas sprendimas neskundžiamas (CPK 3 straipsnio 6 dalis, KAĮ 4 straipsnio 7 dalis, 8 straipsnis, 19 straipsnis).

30Taigi galimybė skųsti dalinius arbitražo sprendimus ne apriboja, o skatina ginčų sprendimą arbitraže, nes leidžia įgyvendinti tikrąją šalių valią dėl ginčo sprendimo būdo bei kompetentingo subjekto, leidžia šią funkciją atlikti minimaliomis laiko ir ekonominėmis sąnaudomis. Tai atitinka tiek 1958 m. Niujorko konvencijos, tiek Komercinio arbitražo įstatymo tikslus.

31Galiausiai pažymėtina, kad KAĮ 19 straipsnyje įtvirtinta kompetencijos-kompetencijos doktrina per se neriboja valstybės teismo galimybės nagrinėti arbitražo jurisdikcijos klausimus, o tik netiesiogiai nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką – įtvirtina arbitrų teisės spręsti šį klausimą pirmenybės taisyklę. Kompetencijos-kompetencijos doktrina nereiškia, kad arbitražo kompetencija nagrinėti kompetencijos klausimą yra išimtinė (Gaillard, E., Banifatami, Y. Negative Effect of Competence-Competence: The Rule of Priority in Favour of the Arbitrators. Enforcement of Arbitration Agreements and International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice (E. Gaillard, D. Di Pietro, Editors) Cameron May, 2008. P.258). Tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje pripažįstama, kad tokie arbitražo procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi teismine tvarka (Tweeddale A., Tweeddale K. Arbitration of Commercial Disputes. International and English Law and Practice. Oxford University Press, 2007. P. 170-177). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viena iš kompetencijos-kompetencijos doktrinos teisinių pasekmių yra ta, kad „bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Taigi dalinių arbitražo sprendimų teisminės peržiūros galimybė nėra paneigta ir kasacinio teismo praktikoje.

32Išvadas dėl jurisdikcijos paskirstymo tarp arbitražo ir teismo, sprendžiant kompetencijos klausimus, patvirtina, be kita ko, šių klausimų reglamentavimo Komercinio arbitražo įstatyme raida. 1996 m. balandžio 2 d. redakcijos KAĮ 19 straipsnis numatė, jog jei arbitražo teismas priima nutartį dėl pareiškimo, kad arbitražas nėra kompetentingas nagrinėti bylą, ir nutartyje patvirtina savo kompetenciją nagrinėti ginčą, bet kuri šalis gali per 30 dienų nuo pranešimo apie šią nutartį gavimo dienos prašyti arbitražo pirmininką priimti dėl jos savo sprendimą. Arbitražo pirmininko sprendimas šiuo klausimu yra galutinis. Šiuo metu galiojanti KAĮ redakcija, kaip jau minėta, neskiria pozityviojo ir negatyviojo pobūdžio arbitražo sprendimų bei nenumato arbitražo pirmininko teisės priimti galutinio sprendimo arbitražo kompetencijos klausimais.

33Taigi dalinis arbitražo sprendimas dėl kompetencijos, atsižvelgiant į galutinį jo pobūdį gali būti laikomas arbitražo sprendimu, kuriam taikomas KAĮ 50 straipsnis. Tai reiškia, kad gali būti kreipiamasi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl dalinio arbitražo sprendimo, kuriuo išspręsti arbitražo kompetencijos klausimai, panaikinimo. Arbitražo dalinio sprendimo dėl kompetencijos apskundimas Lietuvos apeliaciniam teismui nestabdo bylos nagrinėjimo arbitraže.

34Šios teisėjų kolegijos išvados nereiškia, kad Lietuvos apeliaciniam teismui gali būti skundžiami visi arbitražo teismo priimti procesiniai sprendimai. Vienas iš tikslų, kurių siekia šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, yra ginčų, kylančių iš arba susijusių su tam tikru apibrėžtu teisiniu santykiu, pašalinimas iš bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos, tuo pačiu perduodant jį šalių susitarimo pagrindu paskirtam subjektui. Viena iš svarbiausių tokio pasirinkimo priežasčių – operatyvumas, kuris, be kita ko, pasiekiamas suteikiant arbitraže dalyvaujantiems asmenims galimybes maksimaliai įgyvendinti valios autonomijos principą bei kruopščiai pritaikyti arbitražo procesą savo reikmėms (KAĮ 28 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu ne mažiau svarbus yra ir kitas aspektas – arbitražo procesiniams sprendimams, kaip minėta, nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema, o galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimus Lietuvos Respublikoje yra ribota. Tai reiškia, kad skundžiami gali būti ne bet kokie daliniai arbitražo procesiniai sprendimai, o tik tokie, kuriais galutinai išsprendžiama dalis ginčo arba užkertamas kelias bylos eigai.

35Dėl arbitražinės išlygos turinio aiškinimo bei VNTKA Arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą

36Atsakovas UAB „Grandolita“ įrodinėja, kad VšĮ VTNKA Arbitražo teismas skundžiamame daliniame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Atsakovo teigimu, šalys nebuvo susitarusios dėl ginčo perdavimo šiai arbitražo institucijai, o vienos iš šalių valia nėra pakankama konstatuoti, kad ši institucija turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą. Atsakovas nurodo, kad ginčas turi būti nagrinėjamas ad hoc arbitraže. Ieškovas, savo ruožtu teigia, kad nėra jokių teisės aktuose nustatytų priežasčių, dėl kurių šalių ginčas negalėtų būti sprendžiamas VšĮ VTNKA Arbitražo teisme. Ieškovas mano, kad arbitražinė išlyga yra aiški, o VšĮ VTNKA Arbitražo teismas atitinka arbitražinėje įtvirtintą reikalavimą, kad bylą nagrinėjantis arbitražas būtų tarptautinis.

37KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų.

38Arbitražinis susitarimas – šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti bylos nagrinėjimo arbitražu dalykas (KAĮ 3 straipsnio 5 dalis). Komercinio arbitražo prigimtis yra sutartinė, todėl šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, turi teisę susitarti dėl inter alia arbitražinio susitarimo ribų, arbitražo vietos, arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos, ginčo išnagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės arba jos nustatymo taisyklių, arbitražo institucijos ir (arba) arbitražo taisyklių, arbitrų skaičiaus, kvalifikacijos, jų skyrimo tvarkos, proceso kalbos, arbitražo išlaidų paskirstymo taisyklių, konfidencialumo ir kt. Būtent ši idėja ir atsispindi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte, numatančiame galimybę teismui panaikinti arbitražo sprendimą, priimtą procese, neatitinkančiame šalių susitarimo. Arbitražinis susitarimas yra svarbiausia šalių valios autonomijos principo arbitraže išraiškos forma. Šiuo susitarimu šalys susitaria dėl ginčų, nurodytų arbitražiniame susitarime, sprendimo būdo – arbitražo, apriboja valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti šiuos ginčus, perduoda įgaliojimus nagrinėti ginčą pasirinktai institucijai ar asmenims. Arbitražinio susitarimo sudarymas sukelia reikšmingas teisines pasekmes – asmuo arbitražinėje išlygoje nurodytais klausimais nebegali kreiptis į valstybės teismą, o valstybės teismas, gavęs ieškinį pagal reikalavimą, dėl kurio sudaryta arbitražinė išlyga, privalo nukreipti šalis į arbitražą (KAĮ 11 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Arbitražinio susitarimo egzistavimas yra pagrindas arbitražo teismo kompetencijai nagrinėti ginčą, todėl visuotinai pripažįstama, jog, pagal bendrąją taisyklę, nesant arbitražinio susitarimo, negalimas ir arbitražinis bylos nagrinėjimas. Ši taisyklė, be kita ko, reiškia, kad įgaliojimus nagrinėti bylą gauna tas subjektas, kuriam tokie įgalinimai suteikti arbitražiniame susitarime. Cituotos kasacinio teismo praktikos kontekste tai reiškia, kad šalims sudarius susitarimą dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui ir pasirinkus arbitražo procesą administruosiantį subjektą, vienašališkas kito subjekto pasirinkimas negalimas.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, vertinant arbitražinius susitarimus, būtina nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs. Šalių valia turi būti įgyvendinama, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdomas neteikiant privalumų nė vienos iš šalių teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB AK „Aviabaltika“ v. Flight Test Aerospace INC; bylos Nr. 3K-3-431/2013).

40Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų aiškinimui taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės. Šios taisyklės Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) nuostatose. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). CK 6.196 straipsnyje išskirtos sutarties sąlygų rūšys pagal jų išraiškos formą. Šiose teisės normose numatyta, kad sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos (1 dalis). Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (2 dalis).

41Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad šalys arbitražinėje išlygoje tiesiogiai nesusitarė dėl arbitražo procesą administruosiančios arbitražo institucijos ar dėl ad hoc arbitražo. Arbitražinėje išlygoje šalių sulygta tik dėl to, kad, jei abi šalys nesusitarė kitaip, ginčas turi būti nagrinėjamas pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles. Byloje nėra duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu tarp šalių būtų sudaryta kokių nors kitų susitarimų, kurie leistų netaikyti šalių aptartos ginčų sprendimo tvarkos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija analizuoja, ar bylos duomenų pagrindu įmanoma nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčų sprendimo būdo (t.y. institucinis ar ad hoc arbitražas, tuo atveju, jeigu pasirinktas ad hoc arbitražas – administruojamas ad hoc arbitražas, ar neadministruojamas ad hoc arbitražas) bei subjekto, kuriam šalys siekė perduoti nagrinėti tarpusavio ginčus.

42Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kaip jau minėta, ginčo nagrinėjimui pasirinktos Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės, arbitražinėje išlygoje tiesiogiai nenurodant, kokiam subjektui turi būti perduodami nagrinėti ginčai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad arbitražiniame susitarime neaptartus aspektus užpildo Komercinio arbitražo įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2013). Kadangi pagal KAĮ 4 straipsnio 3 dalį šalių susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže apima ir bet kurių arbitražo procedūros reglamentų, nurodytų minėtame susitarime, nuostatų taikymą, Lietuvos apeliacinis teismas analizuoja šalių pasirinktas arbitražo taisykles ir vertina, ar pagal jas gali būti nustatytas kompetentingas administruoti arbitražo procesą pagal šalių ginčą subjektas.

43Arbitražinio susitarimo sudarymo metu galiojo 1998 m. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių redakcija, o bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu galioja 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusi šių taisyklių redakcija. Todėl teisingam šios bylos išnagrinėjimui pirmiausia reikalinga nustatyti, kuri šalių pasirinktų arbitražo proceso taisyklių redakcija yra taikytina šioje byloje.

44Tarptautinių prekybos rūmų 1998 m. ir 2012 m. redakcijų arbitražo taisyklių 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo procedūros reglamento taikymo laike taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu šalys susitarė perduoti ginčą arbitražui pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo reglamentą, jos ipso facto laikomos pasirinkusiomis Reglamentą, galiojantį arbitražo proceso pradžios dieną, išskyrus atvejus, kai šalys yra susitarusios dėl Reglamento, galiojusio arbitražinio susitarimo sudarymo metu, taikymo. Taigi reglamento taikymo laike taisyklės pagal abi šio teisės akto redakcijas sutampa – jei nebuvo susitarta kitaip, taikytina dokumento redakcija, galiojanti arbitražo proceso pradžios dieną. Toliau teismas aiškinasi, kokia data pagal šalių pasirinktas arbitražo taisykles laikoma arbitražo proceso pradžios data. Tarptautinių prekybos rūmų 1998 m. ir 2012 m. redakcijų arbitražo taisyklės numato analogiškas arbitražo proceso pradžios datos nustatymo taisykles - arbitražo proceso pradžios data laikoma pareiškimo dėl arbitražo gavimo Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo Sekretoriate data.

45Lietuvos apeliacinis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nenustatė, kad šalys būtų susitarusios taikyti arbitražinės išlygos sudarymo metu galiojusią Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių redakciją, o byloje nėra duomenų, kad šalys būtų pateikusios Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo Sekretoriatui kokių nors dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kad arbitražinio susitarimo sudarymo metu galiojusių taisyklių taikymas galimas tik šalims dėl to susitarus, o šalys šiuo klausimu susitarimų nėra sudariusios, nagrinėjamoje byloje taikytinos Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės, įsigaliojusios nuo 2012 m. sausio 1 d.

46Tarptautinių prekybos rūmų 2012 m. redakcijos arbitražo taisyklių (toliau tekste - Taisyklės) 1 straipsnyje, reglamentuojančiame Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo teisinį statusą, įtvirtinta, kad Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinis arbitražo teismas yra nepriklausomas Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo organas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad Tarptautinis arbitražo teismas pats nenagrinėja ginčų, o tik administruoja arbitražo tribunolų vykdomą ginčų sprendimą pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles. Be to, minėta teisės norma numato, kad Tarptautinis arbitražo teismas yra vienintelis subjektas, turintis įgaliojimus administruoti arbitražo procesus pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, įskaitant pagal minėtas arbitražo taisykles priimtų arbitražo sprendimų patikrinimą (angl. scrutiny) ir patvirtinimą (angl. approval). Analogiška savo turiniu ir teisinėmis pasekmėmis taisyklė įtvirtinta ir Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 6 straipsnyje, reglamentuojančiame arbitražinio susitarimo teisines pasekmes, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalys, susitardamos dėl arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, priėmė, kad arbitražas bus administruojamas Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo.

47Tarp šalių kilusio teisinio ginčo ir byloje susiklosčiusios faktinės situacijos kontekste itin reikšmingos ir kitos minėtų arbitražo taisyklių nuostatos. Pavyzdžiui, Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 12 straipsnio, reglamentuojančio arbitražo tribunolo sudarymą bei arbitrų skaičių, 4 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai šalys susitarė, kad ginčą nagrinės trys arbitrai, kiekviena šalis iškelia patvirtinimui po vieną arbitro kandidatūrą. Jeigu šalis neiškelia arbitro kandidatūros, arbitrą paskiria Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinis arbitražo teismas. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 12 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai ginčą turi nagrinėti trys arbitrai, trečiasis arbitras, kuris yra arbitražo tribunolo pirmininkas, paskiriamas Tarptautinio arbitražo teismo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl kitokios tokio paskyrimo procedūros. Pagal minėtas arbitražo taisykles šalių siūlomos arbitrų kandidatūros turi būti patvirtintos. Arbitrų paskyrimo ir patvirtinimo taisykles reglamentuoja Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 13 straipsnis.

48Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 18 straipsnyje reglamentuota, kad arbitražo vietą nustato Tarptautinis arbitražo teismas, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. Minėtų arbitražo taisyklių 20 straipsnis leidžia šalims susitarti dėl arbitražo proceso kalbos, o 21 straipsnis – dėl ginčo išnagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės.

49Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 33 straipsnyje įtvirtinta, kad arbitražo tribunolas, prieš pasirašydamas bet kokį arbitražo sprendimą, perduoda jo projektą Tarptautiniam arbitražo teismui. Teismas turi teisę atlikti arbitražo sprendimo formos pakeitimus, neįtakodamas arbitražo tribunolo sprendimo priėmimo laisvės. Tarptautinis arbitražo teismas taip pat turi teisę atkreipti arbitražo tribunolo dėmesį į klausimus dėl ginčo esmės. Joks arbitražo sprendimas nepasirašomas tol, kol jo formos nepatvirtina Tarptautinis arbitražo teismas.

50Be Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių bylai aktualūs ir kiti šios institucijos dokumentai bei rekomendacijos. Tarptautiniai prekybos rūmai rekomenduoja šalims, siekiančioms ginčų nagrinėjimo šioje institucijoje, sutartyse numatyti standartinę Tarptautinių prekybos rūmų arbitražinę išlygą: „visi ginčai, kylantys iš ar susiję su šia sutartimi, galutinai išsprendžiami pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles vieno arba kelių arbitrų, paskirtų pagal minėtas taisykles“. Taip pat nurodoma, kad šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinę išlygą konkrečioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, šalys gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus. Taip pat gali būti nustatoma arbitražo vieta ir kalba, bylos nagrinėjimui iš esmės taikytina teisė. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės neriboja šalių laisvės pasirinkti arbitražo vietą ir kalbą bei sutarčiai taikytiną teisę (žr. International Court of Arbitration. Arbitration rules, Medition rules. International Chamber of Commerce. ICC Publication 865-0 ENG, ISBN 978-92-842-0208-9. P. 68).

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išanalizavusi šių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šalių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui ir jų sudarytos arbitražinės išlygos prasmė yra visiškai aiški. Šalys pasirinko arbitražą pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles. Šios aplinkybės neginčija nė viena iš bylos šalių. Vadovaujantis Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių nuostatomis arbitražą, kuris vyksta pagal šias taisykles, administruoti turi teisę išimtinai tik Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad arbitražas pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, nedalyvaujant Tarptautiniam arbitražo teismui, vadovaujantis minėtomis taisyklėmis, yra neįmanomas (žr. Webster, T. H, Buhler, M. Handbook of ICC Arbitration: Commentary, Precedents, Materials 3rd Edition. Sweet & Maxwell, 2014. P. 28). Todėl, atsižvelgiant į KAĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos turinį bei minėtas CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nuostata dėl bylą pagal šalių ginčą turinčios teisę administruoti arbitražo institucijos yra numanoma arbitražinės išlygos sąlyga. Šią aplinkybę, be viso kito, patvirtina ir faktas, kad Rangos sutartyje įtvirtintos arbitražinės išlygos formuluotė yra beveik identiška Tarptautinių prekybos rūmų rekomenduojamai pavyzdinei arbitražo išlygai. Teismo padarytas išvadas patvirtina ir tai, kad kiti šalių sudaryti šalių susitarimai – susitarimas dėl arbitražo vietos, ginčo išnagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės, arbitražo proceso kalbos – taip pat visiškai atitinka Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles. Nustačius, jog administruoti arbitražo procesus pagal šalių pasirinktas arbitražo taisykles turi teisę tik Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinis arbitražo teismas, egzistuoja pagrindas panaikinti VTNKA Arbitražo teismo dalinį sprendimą, kadangi šalys nėra perdavusios nagrinėti ginčo šiai institucijai, o jos prisiimtas administruoti arbitražo procesas neatitinka šalių susitarimo.

52Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentui, kad KAĮ per se nedraudžia hibridinių arbitražo išlygų, t.y. neužkerta kelio šalims susitarti, o arbitražo institucijoms administruoti arbitražo procesą pagal kitos arbitražo institucijos, nei ta, kurioje vyksta arbitražo procesas, arbitražo procedūros taisykles. Atsižvelgiant į tai, jog skirtingų arbitražo institucijų taikomi rinkliavų tarifai skiriasi, tokio pobūdžio arbitražo procedūros pasirinkimas prima facie galėtų būti ekonomiškai racionalus. Nepaisant to, teismas pažymi, kad toks pasirinkimas yra rizikingas ir, nesant papildomo šalių susitarimo dėl jų pasirinktose arbitražo procedūros taisyklėse įtvirtintų sąlygų specialaus interpretavimo, galėtų būti sunkiai įgyvendinamas. Taip yra todėl, kad arbitražo institucijos arbitražo taisyklės paprastai yra sudaromos atsižvelgiant į šios konkrečios institucijos organizacinę struktūrą, kompetencijos spręsti vienokius ar kitokius klausimus vidinį pasiskirstymą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Dėl tokio pobūdžio procese galinčių kilti kliūčių ir su jomis susijusių teisinių padarinių rizikos šalims nėra protinga spręsti ginčą arbitražo institucijoje pagal visiškai kitos institucijos arbitražo taisykles, pritaikytas, pagrįsta manyti, šios institucijos reikmėms - tai savaime užprogramuoja tam tikrų prieštaravimų kilimą. Kiekvienos institucijos arbitražo procedūros taisyklės įgalina konkrečius subjektus spręsti konkrečius arbitražo proceso eigoje kylančius klausimus – procesinių dokumentų priėmimo klausimą, arbitro (arbitrų) skyrimo, nušalinimo, procesinių terminų pratęsimo bei kitus panašius klausimus. Kai kurie tokio pobūdžio klausimai yra tiek reikšmingi, kad pasirinktų arbitražo procedūros taisyklių nesilaikymas, pavyzdžiui, arbitrų skyrimo metu, gali būti pagrindas arbitražo procesinio sprendimo panaikinimui ir (arba) atsisakymui jį pripažinti ir leisti vykdyti. Būtent tokio pobūdžio faktinė situacija klostosi ir nagrinėjamoje byloje. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklės, akivaizdu, yra pritaikytos būtent šios institucijos struktūrai, reikmėms bei šios institucijos atliekamoms procedūroms. Tai yra aiškiai matoma tiek iš jau minėtos arbitrų skyrimo bei patvirtinimo tvarkos, tiek kitų procesinių veiksmų atlikimo taisyklių, kurių svarbiausia – arbitražo tribunolo priimto sprendimo patikrinimas bei patvirtinimas, kurį atlikti turi teisę Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas (Taisyklių 33 straipsnis). Ši taisyklė yra unikali kitų institucijų arbitražo proceso taisyklių kontekste ir yra neatsiejama arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles dalis. Šios procedūros reikšmė analizuota užsienio valstybių teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Paryžiaus apeliacinis teismas yra panaikinęs arbitražo tribunolo priimtą procesinį sprendimą dėl Taisyklių 33 straipsnyje numatytos procedūros nesilaikymo (žr. Paryžiaus apeliacinio teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Société Braspetro Oil Services (Brasoil) prieš GMRA). Nėra pagrindo manyti, kad šalys, susitarusios dėl tarptautinio arbitražo pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, galėjo siekti, kad arbitražo procesą administruotų kita arbitražo institucija, nei Tarptautinis arbitražo teismas. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad patys Tarptautiniai prekybos rūmai, kurių arbitražo procedūros taisyklės, kaip minėta, numato Tarptautinio arbitražo teismo išimtinę kompetenciją administruoti arbitražo procesus, imtųsi vienokių ar kitokių funkcijų arbitražo procese atlikimo ar juo labiau imtųsi tvirtinti kitos arbitražo institucijos priimtą arbitražo sprendimą.

53Galiausiai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalys arbitražinėje išlygoje aiškiai susitarė ir dėl arbitrų skyrimo tvarkos – bylą turi nagrinėti trys pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles paskirti arbitrai. Nepaisant to, VTNKA, apskritai nesant teisinio pagrindo šiai institucijai imtis administruoti arbitražo procesą, ėmėsi ir arbitražo tribunolo paskyrimo funkcijos vykdymo. Nors šalių susitarimas dėl arbitrų skyrimo tvarkos yra visiškai aiškus, VTNKA, net ir manydama, kad turi teisę administruoti arbitražą pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, formavo arbitražo tribunolą ignoruodama šalių susitarimą ir vadovavosi savo arbitražo taisyklėmis. Tokio pobūdžio pažeidimas pats savaime galėtų būti pagrindas arbitražo sprendimo panaikinimui, net ir tuo atveju, jeigu arbitrus skyrusi institucija turėtų teisę administruoti arbitražą ir (arba) skirti arbitrus. Tai, kad šalių aptartos arbitrų skyrimo procedūros nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą pripažįstama ir tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje (žr. Born. G. B. Internationa arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012. P. 394).

54Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismas neturi įgaliojimų administruoti arbitražo proceso pagal ieškovo UAB „Giraitės vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Grundolita“, VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo arbitražinio teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinis sprendimas arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13 panaikinamas.

55Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

56Atsakovas UAB „Grundolita“ prašo teismo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, jog jų dydį įrodantys dokumentai bus pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui iki bylos nagrinėjimo. Kadangi teismui pateikti dokumentai, įrodantys 1000 Lt žyminio mokesčio už atsakovo skundą sumokėjimą, ši pinigų suma yra priteisiama atsakovui iš ieškovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

57Kiti šalių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 4 punktu,

Nutarė

59Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ prašymą dėl dalinio arbitražo sprendimo panaikinimo tenkinti.

60Panaikinti viešosios įstaigos Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas Arbitražo teismo 2014 m. kovo 18 d. dalinį sprendimą arbitražo byloje Nr. 4-NKA/13.

61Priteisti atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ (įmonės kodas: 122760619, adresas: Žirnių g. 12, Vilnius, Lietuvos Respublika) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Giraitės vandenys“ (įmonės kodas: 159702357, adresas: Topolių g. 5, Giraitės kaimas, Kauno rajonas, Lietuvos Respublika) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) žyminio mokesčio, atsakovo sumokėto už 2014 m. balandžio 18 d. paduotą skundą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“, Kauno rajono savivaldybės... 5. Rangos sutarties Konkrečiosiomis sąlygomis šalys pakeitė Sutarties... 6. Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus... 7. VKAT pirmininkas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatė atsakovai 10... 8. Atsakovas 2013 m. gruodžio 6 d. prieštaravimuose nurodė, jog nesutinka su... 9. VKAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi arbitražo byloje Nr. 283 paliko minėtą... 10. Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2013 m. gruodžio 27 d. padavė VšĮ... 11. VšĮ VTNKA pirmininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos komercinio... 12. VšĮ VTNKA 2014 m. vasario 26 d. pranešimu informavo šalis apie arbitražo... 13. II. Arbitražo dalinio sprendimo esmė... 14. VšĮ VTNKA Arbitražo teismas 2014 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu arbitražo... 15. VšĮ VTNKA Arbitražo teismas konstatavo, kad iš Rangos sutartį sudarančių... 16. III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Atsakovas UAB „Grundolita“ 2014 m. balandžio 18 d. skundu prašo Lietuvos... 18. Ieškovas UAB „Giraitės vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. atsiliepimu... 19. IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Byloje nagrinėjami klausimai dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam... 21. Dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui dalinius arbitražo... 22. Arbitražas yra ginčų sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys,... 23. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo... 24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 25. Pagal KAĮ 4 straipsnio 7 dalį šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip,... 26. Vadovaujantis KAĮ 42 straipsniu, išvardinančiu arbitražo teismo procesinių... 27. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad... 28. Arbitražo procese gali būti priimami įvairūs procesiniai sprendimai, o... 29. Panašaus pobūdžio teisiniai padariniai, susiję su subjekto, įgalioto... 30. Taigi galimybė skųsti dalinius arbitražo sprendimus ne apriboja, o skatina... 31. Galiausiai pažymėtina, kad KAĮ 19 straipsnyje įtvirtinta... 32. Išvadas dėl jurisdikcijos paskirstymo tarp arbitražo ir teismo, sprendžiant... 33. Taigi dalinis arbitražo sprendimas dėl kompetencijos, atsižvelgiant į... 34. Šios teisėjų kolegijos išvados nereiškia, kad Lietuvos apeliaciniam... 35. Dėl arbitražinės išlygos turinio aiškinimo bei VNTKA Arbitražo teismo... 36. Atsakovas UAB „Grandolita“ įrodinėja, kad VšĮ VTNKA Arbitražo teismas... 37. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos apeliacinis... 38. Arbitražinis susitarimas – šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo... 39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, vertinant... 40. Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų... 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad šalys arbitražinėje... 42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kaip jau minėta, ginčo nagrinėjimui... 43. Arbitražinio susitarimo sudarymo metu galiojo 1998 m. Tarptautinių prekybos... 44. Tarptautinių prekybos rūmų 1998 m. ir 2012 m. redakcijų arbitražo... 45. Lietuvos apeliacinis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nenustatė, kad... 46. Tarptautinių prekybos rūmų 2012 m. redakcijos arbitražo taisyklių (toliau... 47. Tarp šalių kilusio teisinio ginčo ir byloje susiklosčiusios faktinės... 48. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 18 straipsnyje... 49. Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 33 straipsnyje įtvirtinta,... 50. Be Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių bylai aktualūs ir kiti... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentui, kad KAĮ per se nedraudžia... 53. Galiausiai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalys arbitražinėje... 54. Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad VšĮ Vilniaus tarptautinio ir... 55. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo... 56. Atsakovas UAB „Grundolita“ prašo teismo priteisti iš ieškovo patirtas... 57. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo... 59. Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ prašymą dėl... 60. Panaikinti viešosios įstaigos Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis... 61. Priteisti atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ (įmonės...