Byla 2-795-370/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-860-638/2018 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ŽVELK PLAČIAU“ bankroto administratorės mažosios bendrijos „Renema“ prašymą apriboti asmenims teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas (suinteresuoti asmenys – L. K., S. P.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų S. P. ir L. K. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-860-638/2018 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ŽVELK PLAČIAU“ bankroto administratorės mažosios bendrijos „Renema“ prašymą apriboti asmenims teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas (suinteresuoti asmenys – L. K., S. P.),

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Bankroto administratorė MB „Renema“ (toliau – bankroto administratorė) teismo prašė apriboti S. P. ir L. K. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  2. Bankroto administratorė nurodė, kad nuo 2011-12-31, t. y. nuo faktinio UAB „ŽVELK PLAČIAU“ (toliau – bendrovė) nemokumo momento iki 2017-01-26, kuomet vienintelio bendrovės akcininko sprendimu pakeistas bendrovės direktorius iš S. P. į L. K., buvęs bendrovės vadovas S. P. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, neinformavo kreditorių, taip pat viešai nepaskelbė, jog įmonė negali vykdyti įsipareigojimų, nesiėmė kitų veiksmų, siekdamas išspręsti finansinius sunkumus (susitarimai su kreditoriais dėl mokėjimo terminų atidėjimo, restruktūrizavimo bylos kėlimas ir kt.). Pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimą patvirtina ir paties S. P. bankroto byloje pateiktas finansinis reikalavimas, iš kurio matyti, jog bendrovė jam nuo 2016 metų pradžios nemokėjo darbo užmokesčio (ĮBĮ 4 str. 1 p., 9 str. 7 d. 1 p.). Tuo atveju, jei S. P. nuo 2011-12-31 būtų tinkamai vykdęs ĮBĮ nustatytas pareigas ir laiku pateikęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, jos kreditorių patirti nuostoliai būtų buvę mažesni, nei šiuo metu.
  3. Bankroto administratorė paaiškino, kad L. K., kuriam taip pat prašoma taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją, bendrovėje pradėjo dirbti 2016-12-29 konsultanto pareigose. 2017-01-26 vienintelio bendrovės akcininko sprendimu L. K. pradėjo eiti direktoriaus pareigas. L. K. tapus bendrovės direktoriumi, jis per 5 dienas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes ji buvo nemoki, neturėjo faktiškai jokio turto ir turtinių teisių, buvo skolinga darbuotojams, neturėjo jokių veiklos tęstinumo perspektyvų – tačiau į teismą nesikreipė. Priešingai, skundė pagrįstą teismo nutartį dėl bankroto bylos UAB „ŽVELK PLAČIAU“ iškėlimo, taip vilkindamas bankroto bylos iškėlimo procedūrą ir didindamas kreditorių nuostolius. Be to, L. K. tapus bendrovės vadovu, bendrovė per 2017 metus patyrė 14 222 Eur dydžio nuostolių, kuriuos iš esmės sudaro neteisėtai, pažeidžiant kreditorių interesus ir jau žinant, kad bendrovei bus keliama bankroto byla, padidintas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad L. K. yra buvęs ne vieno juridinio asmens, kuriam buvo iškelta bankroto byla, vadovas, o BUAB „Skirnuva“ ir L. K. individualios įmonės „Talka“ bankrotai pripažinti tyčiniais (Kauno apygardos teismo 2017-03-27 nutartis c. b. Nr. B2-351-390/2017, Kauno apygardos teismo 2015-05-07 nutartis c. b. Nr. B2-62-413/2017).
  4. Bankroto administratorės teigimu, L. K. ne tik laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, bet ir negali būti laikomas sąžiningu juridinio asmens vadovu, nes vadovaudamas verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo taisyklių, didina suinteresuotų asmenų nuostolius bankroto bylose. Tai patvirtina duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės apie L. K. tiesos neatitinkančios informacijos, susijusios su vykstančiais teisminiais ginčais, bendrovės sudarytomis sutartimis ir kt., teikimą bendrovės kreditorei UAB „Elektrostaka“.
  5. Suinteresuotas asmuo L. K. teismo prašė bankroto administratorės prašymą atmesti. Nurodė nesutinkantis su bankroto administratorės nustatytu bendrovės nemokumu, jo momentu. Taip pat pažymėjo, kad bendrovės vadovai ėmėsi priemonių sumokėti skolas kreditoriams – su RUAB „Skirnuva“ buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, o jų pagrindu gautos lėšos turėjo būti skirtos skoloms dengti. Nors dalį reikalavimo teisių perleidimo sutarčių teismai pripažino negaliojančiomis, tačiau vienintelė BUAB „ŽVELK PLAČIAU“ akcininkė Danguolė Vitkauskienė kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) dėl to, kad imperatyvi UAB „ŽVELK PLAČIAU“, kaip kreditorės, teisė pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 24 straipsnio 3 punkto reikalavimą teikti pagalbą restruktūrizuojamai UAB „Skirnuva“ buvo pažeista. Šis kreipimasis buvo priimtas, nurodant, jog bylai UAB „ŽVELK PLAČIAU“ prieš Lietuvą suteiktas Nr.82182/17.
  6. Suinteresuotas asmuo S. P. atsiliepime į administratorės prašymą prašė jį atmesti. Be aplinkybių, nurodytų L. K. atsiliepime, S. P. papildomai nurodė, kad būtent bankroto bylos iškėlimas būtų pažeidęs kreditorių teises, nes jų reikalavimai būtų tenkinti mažesne apimtimi dėl administravimo išlaidų, dengiamų pirmumo tvarka. Be to, bendrovei buvus bankrutuojančia ir nevykdant darbų RUAB „Skirnuva“, bendrovė nebūtų galėjusi sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, kurios galėjo padidinti bendrovės turtą bei galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad per prašyme nurodomą vadovavimo laikotarpį padidėjo tik bendrovės turtas, bet ne finansiniai įsipareigojimai. Suinteresuoto asmens teigimu, sprendžiant klausimą dėl teisės vadovui eiti pareigas draudimo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies reikalavimus, būtina atsižvelgti į sumažėjusius įsipareigojimus kreditoriams (2011 m. pab. – 77 588,63 Eur, 2014 m. pab. – 72 270,38 Eur) bei padidėjusią įmonės turto vertę (2011 m. pab. – 92 722,31 Eur, 2014 m. pab. – 118 537,36 Eur). Taip pat reikšminga aplinkybė, jog bendrovės vadovas būtent iš savo asmeninių įnašų sumažino finansinių įsiskolinimų dydį, nes 2012 m. pabaigoje bendrovė jam buvo skolinga tik 579,24 Eur, o jau 2014 m. pabaigoje – 9 557,46 Eur. Vadovui, kuris siekė mažinti finansinių reikalavimų dydį ir didinti turimo turto apimtį, negali būti taikoma prašoma sankcija.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartimi apribojo buvusių BUAB „ŽVELK PLAČIAU“ vadovų S. P. ir L. K. teisę 3 metų laikotarpiui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, konstatavęs, kad abu šie asmenys, būdami bendrovės vadovais (nuo 2011-05-13 iki 2017-02-01 bankrutavusios įmonės vadovas ir akcininkas buvo S. P.; nuo 2017-02-01 iki bankroto bylos iškėlimo bankrutavusios įmonės vadovas buvo L. K.) pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
  2. Teismas, įvertinęs bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis (bankroto administratorės pateiktas 2011-12-31, 2012-12-31, 2013-12-31, 2014-12-31, 2015-12-31 balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų už 2012–2015 m. suvestines, duomenis apie pradelstus bendrovės įsipareigojimus 2012-12-31, 2013-12-31, 2014-12-31 datoms), Kauno apygardos teismo 2017-05-31 nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes apie įmonės finansinę padėtį 2016–2017 metų pirmoje pusėje, turto sudėtį (visą 141 855 Eur vertės turtą sudarė debitorės UAB „Skirnuva“, kuriai iškelta bankroto byla, skola), pradelstų įsipareigojimų mastą, bei nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytus teismo motyvus apie tai, kad atsakovė UAB „ŽVELK PLAČIAU“ yra nemoki, realiai turto neturi, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, nekilnojamojo turto neturi, o duomenų apie vykdytą veiklą ar gautinas pajamas nėra, sprendė, kad įmonės finansinė padėtis yra bloga vėliausiai nuo 2012 metų, kuomet per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams nuolat viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), o iš esmės visą įmonės turimą turtą sudarė tik trumpalaikis turtas, t. y. per vienerius metus gautinos sumos, kurios, dėl savo pobūdžio, neįskaitomos į įmonės turtą, nustatant nemokumo faktą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bendrovei bankroto byla 2017 m. iškelta ne vadovų, o kreditorės iniciatyva.
  3. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, taip pat bylos duomenų pagrindu nustatytus suinteresuotų asmenų vadovavimo bendrovei laikotarpius, sprendė, kad abiems vadovams turėjo būti ir buvo žinoma apie prastą įmonės finansinę padėtį, tačiau nė vienas jų nesiėmė jokių priemonių tam, kad įmonės mokumas būtų atkurtas bei nevykdė įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 8 str. 1 d.).
  4. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į bankroto administratorės nurodytas aplinkybes, grindžiamas byloje esančiais įrodymais, apie L. K. neteisingą duomenų kreditorei, ketinusiai kelti bendrovei bankroto bylą, pateikimą, 14 222 Eur dydžio nuostolių, jo vadovavimo laikotarpiu, atsiradimą.

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

8

  1. Suinteresuoti asmenys atskiruosiuose skunduose teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės prašymą atmesti. Nors apeliantai pateikė du atskiruosius skundus, tačiau jų turiniui esant identiškam, pagrindiniai atskirųjų skundų argumentai nurodomi bendrai:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad per laikotarpį nuo 2011 m. iki 2014 m. bendrovės įsipareigojimai sumažėjo nuo 77 588,63 Eur iki 72 270,38 Eur, o balansinis turto dydis išaugo nuo 92 722,31 Eur (2011 m. pab.) iki 118 537,36 Eur (2014 m. pab.), t. y. bendrovė savo mokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme pagerino. Neatsižvelgdamas į tai, ir, atitinkamai, nesivadovaudamas kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pirmosios instancijos teismas pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus.
    2. Teismas neįvertino aplinkybių, kad S. P. su didžiausiais bendrovės kreditoriais buvo sudaręs susitarimus dėl prievolių vykdymo terminų atidėjimo neribotam laikui, taip pat neatsižvelgė, kad iš UAB „Skirnuva“ įgytos turtinės teisės negalėjo būti įtrauktos į balansinį turtą dėl nepasibaigusių teisminių procesų.
    3. 2017-03-27 kreditorės UAB „Elektrostaka“ pareiškimo kelti bankroto bylą metu bendrovė tebeturėjo visas turtines teises ir galėjo ateityje atsiskaityti su kreditoriais. Įmonės vadovui manant, kad įmonė ateityje galės atsiskaityti su kreditoriais, jam nekyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.).
    4. Kreditorei inicijuojant bankroto bylą bendrovė turėjo (buvo įgijusi) 363 106,37 Eur dydžio reikalavimo teisę pagal ieškinį Druskininkų miesto savivaldybės administracijai (ieškinio suma 217 212,24 Eur), Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (ieškinio suma 103 119,35 Eur), UAB „Stateta“ (ieškinio suma 42 774,78 Eur), todėl, tenkinus šiuos ieškinius, galėjo būti padengti ne tik pareiškėjos, bet ir kitų kreditorių reikalavimai, kurių iš viso bankroto byloje patvirtinta už 87 747 Eur sumą. Taigi, 2017-03-31 įmonės vadovas negalėjo žinoti, kad bendrovė negalės atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 8 str. 1 d.), todėl neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokia pareiga jam nekilo ir po

      92017-03-31, kuomet bankroto bylą jau buvo inicijavusi bendrovės kreditorė.

    5. Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl argumento, jog EŽTT yra byla Nr. 82182/17 UAB „ŽVELK PLAČIAU“ prieš Lietuvą, tokiu būdu pažeisdamas CPK 265 straipsnio reikalavimus. Tol, kol nėra priimtas EŽTT sprendimas, negalima teigti, kad bendrovė negalės atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Esant galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, tačiau ja nesinaudojant, pažeidžiami kreditorių interesai, protingumo ir sąžiningumo principai.
    6. Nesutiktina, kad įmonė buvo nemoki vėliausiai nuo 2012 m. Teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis vien bankroto administratorės pateiktais duomenimis, netirdamas ir nevertindamas atsiliepimuose nurodomų aplinkybių, neapklausdamas atsakovų, įmonės kreditorių, neatsižvelgdamas, kad bendrovės kreditoriai sutiko atidėti prievolių įvykdymo terminus, todėl jų įsipareigojimai negalėjo būti laikomi pradelstais.
    7. Balansuose nurodomos per vienerius metus mokėtinos sumos negali būti vertinamos kaip pradelstos.
    8. Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl debitorių skolų vertinimo galimybių jas išsiieškoti aspektais, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, 28 straipsnį, 7 straipsnio 3 dalį, prieštarauja Teismų įstatymo 33 straipsnio 1, 4 dalims.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorė teismo prašo atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatyto 2012 m. atsiradusio bendrovės nemokumo momento, ir bendrovės finansinės padėties blogėjimo iki pat 2017 m., kuomet įmonei buvo iškelta bankroto byla. Abu bendrovės vadovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nevykdžius šios pareigos, skundžiama nutartimi teisėtai apribotos jų teisės (ĮBĮ 10 str. 14 d.).
    2. Bendrovės nemokumas 2012–2017 metais buvo grindžiamas ne tik bendrovės balansais (juose nurodytais įsipareigojimais), bet ir faktiniais visų įsipareigojimų mokėjimo terminais bei juos pagrindžiančiais dokumentais. Priešingų duomenų, paneigiančių šias išvadas, nepateikta.
    3. Priešingai nei teigia apeliantai, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kreditoriai būtų sutikę atidėti prievolių įvykdymo terminus.
    4. Aplinkybes, jog bendrovė buvo moki, nes buvo įsigijusi didelės vertės reikalavimo teises, paneigia tai, kad sandoriai, kuriais įgytos reikalavimo teisės, teismų sprendimais yra panaikintos kaip pažeidžiančios kreditorių interesus ir prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo normoms. Nesąžiningai ir neteisėtai įgytos reikalavimo teisės negalėjo būti laikomos įmonės turtu.
    5. Apeliantų teiginiai, kad perimtomis reikalavimo teisėmis bendrovė būtų atsiskaičiusi su kreditoriais melagingi, nes vėliau bendrovė perimtas reikalavimo teises perleido trečiajam asmeniui UAB „Inedia Trans“, kurios vadovas yra L. K..
    6. L. K. privalėjo per 5 dienas nuo tapimo įmonės vadovu kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl kreditorės vėlesnis kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepašalina jam nustatytos pareigos pažeidimo. Be to, L. K. ne tik nesutiko su pareiškimu, bet ir teikė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla.
    7. Priešingai nei teigia apeliantai, skundžiama nutartis atitinka tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą, nes apeliantams apribojus teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais, jie 3 metus negalės savo sprendimais daryti žalos kitų bendrovių kreditoriams.
    8. Apeliantams, kaip juridinio asmens vadovams, taikomi aukštesni standartai, todėl argumentas, kad jie neprivalo žinoti Apeliacinio teismo praktikos, atmestini.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvusiems BUAB „ŽVELK PLAČIAU“ vadovams S. P. ir L. K. taikyta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta sankcija – ribojimas 3 metus eiti viešojo juridinio asmens vadovo pareigas ar būti tokio asmens kolegialaus valdymo organo nariu dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą BUAB „ŽVELK PLAČIAU“ pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, t. y. kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
  4. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties išketi bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikšmingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad minėtą įmonės vadovo teisių apribojimą teismas taiko savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu. Be to, šioje normoje įtvirtintas ribojimas gali būti taikomas ne tik nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir pavėlavus jį pateikti per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus.
  5. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) akivaizdžiu vadovo darbo aplaidumu, sąmoningu pareigų nevykdymu (netinkamu vykdymu). Sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
  6. Nagrinėjamu atveju ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas apribojimas buvusiems įmonės vadovams (apeliantams) taikytas už pareigos (laiku) inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, jog tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
  7. Iš šių nuostatų, taip pat aukščiau nurodytos teismų praktikos daryta išvada, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas (-ai) pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, už ką ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta galimybė taikyti įtvirtintą sankciją, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias ĮBĮ nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas (įmonės nemokumo momentą), o nustačius šios pareigos pažeidimą – įvertinti tokį neveikimą lėmusias aplinkybes.
  8. Iš bylos medžiagos, šalių procesinių dokumentų matyti, kad buvę bendrovės vadovai nesutiko, jog jų vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo nemoki ir (ar) negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl jiems pareiga inicijuoti bankroto bylą nekilo. Atsižvelgiant į tokią suinteresuotų asmenų poziciją ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui iš bylos duomenų nustačius, kad UAB „ŽVELK PLAČIAU“ faktiškai nemoki buvo jau 2012 m., kai bankroto byla bendrovei iškelta tik 2017 m. gegužės 31 d. pagal bendrovės kreditorės UAB „Elektrostaka“ pareiškimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir (ar) pasisakė dėl visų ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui reikšmingų aplinkybių. Apeliantams atskiruosiuose skunduose kvestionuojant teismo motyvus, kurių pagrindu konstatuotas bendrovės faktinis nemokumas 2012 metais ir, atitinkamai, apeliantų, kaip buvusių įmonės vadovų, pareigos inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą pažeidimas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas vykdomas pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus.
  9. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad UAB „ŽVELK PLAČIAU“ faktiškai nemoki buvo nuo 2012 m., neatsižvelgė į tai, kad per 2011–2014 m. laikotarpį bendrovės įsipareigojimai sumažėjo, o turto vertė padidėjo, t. y. bendrovė savo mokumą ĮBĮ prasme pagerino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apeliantų pozicija neatitinka nei ĮBĮ nuostatų, nei formuojamos teismų praktikos bendrovės nemokumo nustatymo aspektu.
  10. Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi, esminis kriterijus nustatant įmonės finansinę padėtį yra turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis, o ne įsipareigojimų sumažėjimo ir (ar) atitinkamai turto padidėjimo tam tikrais laikotarpiais palyginimas, todėl atskiruosiuose skunduose nurodomi argumentai dėl įsipareigojimų ir turto pokyčio per 2011–2014 m. laikotarpį, objektyviai negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendrovės nemokumo atsiradimo momento. Savo ruožtu lyginant apeliantų nurodomus 2011 m. ir 2014 m. bendrovės turėto turto ir įsipareigojimų rodiklius matyti, kad įsipareigojimai, nepriklausomai nuo jų pokyčio per tam tikrą laikotarpį, gerokai viršija pusę turto vertės: 2011 m. apeliantai nurodo, kad bendrovė turėjo 92 722,31 Eur vertės turto, kai įsipareigojimų už 77 588,63 Eur (pradelsta 65 724,05 Eur suma), o 2014 m. – 118 537,36 Eur vertės turto, kai įsipareigojimų už 72 270,38 Eur.
  11. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirųjų skundų argumentu, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimai, pirmosios instancijos teismui nesivadovaujant kasacinio teismo praktika, kurią skundžiamoje nutartyje pats nurodė, t. y. kad pažeidus pareigą laiku inicijuoti įmonei bankroto bylą, nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintoje teisės normoje nenustatytos jokios papildomos sąlygos, kurioms esant (ar kurių nesant) joje įtvirtintas apribojimas yra taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016). Atsižvelgiant į tai spręstina, kad šioje normoje įtvirtintai sankcijai taikyti pakanka iš bylos duomenų galėti daryti pagrįstą išvadą apie vieno iš ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintų veiksmų ir (ar) neveikimo egzistavimą (nagrinėjamu atveju – pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimą). Kita vertus iš skundžiamos nutarties turinio, konkrečiai – nutarties, kuria UAB „ŽVELK PLAČIAU“ iškelta bankroto byla (Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis), matyti, kad bendrovei bankroto byla iškelta nemokumo pagrindu, teismui nustačius, kad ji neturi jokio realiai valdomo turto (iš esmės visą turtą sudarė debitorės, kuriai iškelta bankroto byla, skola), kai pradelsti įsipareigojimai sudarė 54 162 Eur. Be to, patys apeliantai nurodo, kad įmonės bankroto byloje patvirtinti 87 747 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, t. y. didesni nei buvo 2011 ar 2014 m. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su skundų argumentais, kad bendrovės finansinė padėtis nuo 2011 m. gerėjo, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti bankroto bylos iškėlimo (CPK 185 str.).
  12. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės faktinio nemokumo atsiradimo momento 2012 m. vadovavosi išimtinai bankroto administratorės pateiktais duomenimis, neapklausė atsakovų, kreditorių, neatsižvelgė, kad didžiausi bendrovės kreditoriai sutiko atidėti prievolių įvykdymo terminus, todėl jų įsipareigojimai negalėjo būti laikomi pradelstais. Atitinkamai vadovams nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, inter alia šiuos apeliantų argumentus bei bankroto administratorės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytą poziciją, neturi pagrindo šių apeliantų argumentų vertinti kaip pagrindžiančių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą.
  13. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos nuobaudos taikymas įmonės vadovui gali daryti įtaką tiek jo profesiniam, tiek ir asmeniniam gyvenimui, todėl būtina užtikrinti tokio asmens teisę į teisingą teismą (pvz., teisę būti išklausytam) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016). Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytas teisės į teisingą teismą principo pažeidimas. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, 2017-12-15 gavęs bankroto administratorės prašymą dėl teisės eiti vadovo pareigas apribojimo, 2017-12-18 rezoliucija nustatė 14 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos terminą, per kurį S. P. ir L. K. buvo siūloma pateikti atsiliepimą į pareikštą prašymą. Šia teise buvę įmonės vadovai pasinaudojo, todėl spręsti, kad buvo pažeista apeliantų teisė būti išklausytiems, nėra pagrindo, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino susiklosčiusią situaciją nei siekė apeliantai, t. y. priėmė jiems nepalankią nutartį, negali būti vertinami kaip skundžiamo procesinio sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys įrodymai.
  14. Iš bankroto administratorės pateikto pradelstų įsipareigojimų paskaičiavimo matyti, kad 2011-12-31 pradelsti bendrovės įsipareigojimai sudarė 65 724,05 Eur (UAB „Talka 1“ pradelsta 5 707,83 Eur suma (mokėjimo terminas –2011-10-04), UAB „Euro-aliarmas“ pradelsta 10 371,63 Eur suma (mokėjimo terminai: 1 189,74 Eur iki 2011-08-18, 4 710,27 Eur iki 2011-12-31, 4 471,62 Eur iki 2011-12-31), UAB „Elektrostaka“ pradelsta 49 609,55 Eur suma (mokėjimo terminai: 7 444,58 Eur iki 2011-10-04, 10 307,5 Eur iki 2011-11-02, 14 761,94 Eur iki 2011-11-02, 6 047,2 Eur iki 2011-12-03, 11 048,33 Eur iki 2011-12-03), apskaitos paslaugos 2011-12-20 suėjo mokėjimo terminas 35,04 Eur sumai). Pagal

    122012-12-31 balansą įmonė turėjo 92 722,14 Eur turto. Bankroto administratorės pateiktais skaičiavimais 2012-12-31 bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 63 359,67 Eur (neskaičiuojant D. P. ir S. P. reikalavimo), kai įmonė 2012-12-31 turėjo 87 789,62 Eur vertės turto. Bankroto administratorė pagal 2014-12-31 balansą nustatė, kad 2013-12-31 bendrovė turėjo 72 270,38 Eur pradelstų įsipareigojimų (2012-10-12 pradelsta D. P. 10 136,7 Eur suma, 2012-11-19 ir 2013-04-22 pradelsta bendra 9 557,46 Eur suma, 2012-07-29 ir 2012-09-30 pradelsta bendra 5 792,4 Eur skola UAB „Euro-aliarmas“, 2011-11-02, 2011-12-03, 2012-03-05 pradelsta bendra 46 783,82 Eur suma UAB „Elektrostaka“ skola), kai bendrovė 2013-12-31 turėjo turto už 85 281,22 Eur. Pagal 2014-12-31 duomenis, bendrovė turėjo tiek pat pradelstų įsipareigojimų kaip ir 2013-12-31, kai turto už 81 541,07 Eur. Šiais duomenimis, taip pat nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytomis aplinkybėmis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado dar 2012 m. ir tęsėsi iki bankroto bylos iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas detaliau aptarė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų turinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad nustatant bendrovės (ne)mokumo momentą buvo remiamasi ne pradelstais įsipareigojimais, o balanse nurodytomis per vienerius metus mokėtinomis sumomis.

  15. Apeliantų teigimu, bankroto administratorė, o kartu ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi neaktualiais duomenimis, nes neatsižvelgė į tai, kad su didžiausiais bendrovės kreditoriais (UAB „Elektrostaka“, UAB „Euro-aliarmas“, D. P.) S. P. buvo susitaręs dėl prievolių vykdymo terminų atidėjimo neribotam laikui. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad bankroto administratorė tiek pareiškime, teiktame pirmosios instancijos teismui, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad jokių duomenų apie buvusius susitarimus nėra. Savo ruožtu apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti priešingas išvadas (pvz., patvirtinimų iš minėtų asmenų apie sudarytus susitarimus) (CPK 178 str.), todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti bankroto administratorės pateiktais pradelstų įsipareigojimų paskaičiavimais ir jų pagrindu spręsti dėl bendrovės atsiradusio faktinio nemokumo 2012 m. Be to, apeliantų argumentas, kad su UAB „Elektrostaka“ taip pat buvo sudarytas susitarimas dėl mokėjimo terminų atidėjimo, vertintinas kritiškai ne tik dėl įrodymų apie tokio susitarimo egzistavimą stokos, bet ir nustačius, kad būtent ši kreditorė ir inicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimą.
  16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma atskiruosiuose skunduose, pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl debitorių skolų (ne)įskaičiavimo į realiai bendrovės valdomą turtą, kuomet sprendžiamas jos (ne)mokumo klausimas. Pažymėtina, kad teisės normų taikymas ir aiškinimas yra teismo prerogatyva, o teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Savo ruožtu žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
  17. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Taip pat pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis c. b. Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1473-407/2015). Esant duomenims apie negalimą realų skolų išieškojimą, debitoriaus skolos suma gali būti mažinamas kreditoriaus balansinis turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-559-407/2018). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, taip pat šią Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendrovės nemokumo klausimą ir jo atsiradimo momentą, nagrinėjamu atveju ne tik tinkamai, tačiau ir pagrįstai vadovavosi aukščiau nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika.
  18. Pažymėtina, kad bendrovei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2017-08-10, Lietuvos apeliaciniam teismui pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą). Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad bendrovė yra nemoki, nekilnojamojo turto neturi, veiklos nevykdo, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikia nuo 2014 m., realiai valdomo turto neturi, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, duomenų apie vykdomą veiklą ar gaunamas pajamas nepateikia. Atsižvelgiant į tai, atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad net ir 2017-03-27 kreditorės UAB „Elektrostaka“ pareiškimo kelti bankroto bylą pateikimo metu bendrovė turėjo visas galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nes iš UAB „Skirnuva“ 2015 m. vasario 18 d. reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu buvo įgijusi reikalavimo teises į Druskininkų miesto savivaldybės administraciją (ieškinio suma 217 212,24 Eur), Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie aplinkos ministerijos (ieškinio suma 103 119,35 Eur), UAB „Stateta“ (ieškinio suma 42 774,78 Eur), apeliantams nepagrindžiant, kaip jos mokumas galėjo pakisti ir (ar) pakito per tokį trumpą laiką (nuo pareiškimo pateikimo iki bankroto bylos iškėlimo), nesudaro pagrindo daryti išvadą apie bendrovės mokumą iki pat bankroto bylos iškėlimo ir, atitinkamai, spręsti apie bendrovės vadovų pareigos inicijuoti bankroto bylą nebuvimą.
  19. Be to, iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų ir teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad reikalavimo teises į Druskininkų miesto savivaldybės administraciją, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie aplinkos ministerijos, UAB „Stateta“ UAB „ŽVELK PLAČIAU“ įgijo iš UAB „Skirnuva“ atsiskaitant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu ir tik nedidelę dalį sumos sumokant grynaisiais pinigais. Taigi, tokiu būdu iš esmės buvo mažinama debitorės skola bendrovei ir įgyjama teisė reikšti reikalavimus kitiems juridiniams asmenims bylose, kuriose vyksta teisminiai ginčai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, kad minėtos reikalavimo perleidimo sutartys, kurios pradėtos ginčyti jau 2016 m., būtų lėmusios faktinį bendrovės turto padidėjimą ir turėtų esminės reikšmės nustatant turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Be to, 2015 m. vasario mėn. sudarytų sutarčių pagrindu įgytos reikalavimo teisės į kitus asmenis, bet kokiu atveju nepaneigia iki tol buvusio (nustatyto) bendrovės faktinio nemokumo.
  20. Nors apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl argumento dėl EŽTT bylos UAB „ŽVELK PLAČIAU“ prieš Lietuvą (Nr. 82182/17), tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos teismo nutarties. Nei iš procesinių dokumentų teiktų pirmosios instancijos teismui, nei iš atskirųjų skundų nėra aišku, kokią įtaką procesiniam sprendimo rezultatui gali daryti minėtas argumentas. Nagrinėjamu atveju UAB „ŽVELK PLAČIAU“ įsiteisėjusia nutartimi jau yra iškelta bankroto byla nemokumo pagrindu (nustačius, kad visą įmonės turtą sudaro debitorių skolos, kurių išieškojimo galimybės ribotos), bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2015 m. vasario 18 d. reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis UAB „ŽVELK PLAČIAU“ iš UAB „Skirnuva“ buvo įgijusi reikalavimo teises į Druskininkų miesto savivaldybės administraciją, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, UAB „Stateta“ įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintos negaliojančiomis (CPK 179 str. 3 d.), todėl deklaruojamos bendrovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais nagrinėjamu atveju negali būti laikomos teisiškai pagrįstomis. Be to, kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006).
  21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jų vadovaujamos bendrovės nemokumo, atsiradusio jau 2012 m., taip pat neįrodė, jog į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė dėl to, kad įmonė per visą jų vadovavimo laikotarpį buvo moki ir (ar) turėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais. (CPK 178 str.).
  22. Byloje nustatyta ir apeliantų neginčijama, kad laikotarpiu nuo 2011-05-13 iki 2017-02-01 bankrutavusios įmonės UAB „ŽVELK PLAČIAU“ vadovas ir akcininkas buvo S. P., o nuo 2017-02-01 iki bankroto bylos iškėlimo (2017-05-31) bankrutavusios įmonės vadovas buvo L. K.. Remiantis šiais duomenimis, taip pat nustatytu bendrovės faktinio nemokumo momentu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog S. P. pažeidė ĮBĮ įtvirtintą pareigą inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, o aplinkybės, kuriomis bandė pateisinti tokį delsimą, paneigtos byloje esančių duomenų pagrindu. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją – ribojimą 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (CPK 185 str.).
  23. Savo ruožtu nors L. K. įmonės vadovu buvo pakankamai trumpą laiką (nuo 2017-02-01 iki 2017-05-31), tačiau ši aplinkybė nesuponuoja pagrindo jo atžvilgiu naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad jam tapus UAB „ŽVELK PLAČIAU“ vadovu jau galiojo nauja ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Be to, suinteresuotas asmuo savo procesiniuose dokumentuose neįrodinėjo, kad jis nežinojo ir (ar) negalėjo žinoti bendrovės finansinės padėties dėl to, kad jam, kaip naujajam įmonės vadovui, nebuvo perduoti įmonės buhalteriniai duomenys, finansinės atskaitomybės dokumentai ir (ar) kiti duomenys. Priešingai, iš L. K. pozicijos (teigta, kad įmonė buvo moki, turėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais, todėl jam nekilo pareiga inicijuoti bankroto bylos; nesutiko su bankroto bylos bendrovei kėlimu) labiau tikėtina, kad jis buvo susipažinęs su bendrovės finansine padėtimi. Atsižvelgiant į tai, taip pat į aukščiau nustatytas ir nepaneigtas aplinkybes dėl bendrovės nemokumo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą ribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu taikė ir L. K. (CPK 185 str.).
  24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintam apribojimui taikyti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 336–339 straipsniais,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai