Byla e3K-3-128-469/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitė

2s (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

3teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Viešųjų pirkimų tarnybai, dėl žalos atlyginimo.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įgaliotojos ir įgaliotinės perkančiųjų organizacijų solidariosios deliktinės atsakomybės sąlygas bei šių sąlygų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ (toliau – ir ieškovė, kasatorė 2) prašė teismo priteisti iš atsakovių UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ir įgaliotinė perkančioji organizacija atsakovė 1, kasatorė 1) ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė 2, įgaliotoja perkančioji organizacija) (toliau kartu – atsakovės) solidariai 39 530,74 Eur žalos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad kartu su partnere dalyvavo atsakovės UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, veikiančios pagal atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos įgaliojimą, vykdytame atvirame konkurse „Pusiau požeminių konteinerių ir konteinerių aikštelių su konteineriais įrengimas Klaipėdos mieste“ (toliau – Konkursas). Konkurso laimėtoja pripažinta UAB „TIS LT“, o ieškovės pasiūlymas pagal nustatytą pasiūlymų eilę buvo antras.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-155/2014 atsakovės 1 sprendimas sudaryti pasiūlymų eilę ir Konkurso laimėtoja pripažinti UAB „TIS LT“ pripažintas neteisėtu, tačiau palikta galioti neteisėtai sudaryta viešojo pirkimo sutartis su UAB „TIS LT“, atsakovei 2 skirta bauda. Jeigu nebūtų buvę atsakovių neteisėtų veiksmų, Konkurso būtų buvusi pripažinta ieškovė ir su ja būtų buvusi sudaryta sutartis. Ieškovės patirtą žalą sudaro pajamos, kurias ji būtų gavusi pagal viešojo pirkimo sutartį.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovių solidariai 39 530,74 Eur žalos atlyginimo.
  2. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog Konkurso nugalėtoja neteistai pripažinta UAB „TIS LT“. Teismo nuomone, labiausiai tikėtina, kad, laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) ir Konkurso sąlygose įtvirtintos tvarkos, ieškovė būtų buvusi pripažinta Konkurso laimėtoja, nes Konkurse liko tik jos vienos pasiūlymas. Atsakovės neįrodė, kad dėl tam tikrų teisėtų priežasčių sutartis su ieškove nebūtų buvusi sudaryta.
  3. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės nepaneigė ieškovės pateiktų apskaičiavimų dėl negauto pelno, laikė, kad ieškovei priteistina 39 530,74 Eur žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad dėl ieškovei padarytos žalos atsako abi atsakovės solidariai. Dėl įgaliotinės perkančiosios organizacijos neteisėtų sprendimų vykdant Konkursą laimėtoju pripažintas teisės neturinčio dalyvauti Konkurse dalyvis, o įgaliotoja perkančioji organizacija su šiuo tiekėju 2014 m. balandžio 10 d. sudarė viešojo darbų pirkimo sutartį. Abiejų atsakovių veiksmų neteisėtumą pripažino Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovių solidariai 16 800,56 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (16 800,56 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  5. Kolegija nurodė, kad VPĮ nėra sureglamentuota situacija, kai žala kyla esant įgaliojimo teisiniams santykiams, todėl taikytinos bendrosios Civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Vadovaujantis CK 6.265 straipsnio 2 dalimi, atstovaujamas asmuo atsako už savo atstovo, vykdančio pavedimą, padarytą žalą solidariai su savo atstovu. Byloje nustatyta, kad žala kilo, kai įgaliotinė perkančioji organizacija netinkamai įvertino Konkursą laimėjusios tiekėjos kvalifikaciją, o įgaliotoja perkančioji organizacija sudarė iš esmės neteisėtą pirkimo sutartį, kuri tik dėl alternatyvių sankcijų taikymo nepripažinta negaliojančia. Kolegija sprendė, kad abiejų atsakovių veiksmai buvo ieškovės nuostolių atsiradimo priežastis, todėl atsakovė 2 turi pareigą atsakyti už savo atstovės padarytą žalą solidariai su ja.
  6. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovių neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu, kuris šalių ginčui turi prejudicinę galią.
  7. Kolegija sprendė, kam tenka pareiga įrodyti aplinkybę, ar, nesant atsakovių neteisėtų veiksmų, sutartis su ieškove būtų buvusi sudaryta, ir ar nagrinėjamu atveju šią aplinkybę galima laikyti įrodyta. Tuo atveju, jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pvz., pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovu nebūtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013). Kolegija sprendė, kad, kai viešajame pirkime dalyvavo tik du tiekėjai, būtent atsakovėms tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jų neteisėtų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškove nebūtų buvusi sudaryta.
  8. Vienintelis įrodymas, kuriuo atsakovės nagrinėjamoje byloje įrodinėjo aplinkybę, kad sutartis su ieškove nebūtų sudaryta, nes ši pasiūlė per didelę kainą (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), yra Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. AD1-2959, kuriuo atsakovė 1 buvo įgaliota ginčo atveju organizuoti Konkursą, nurodant, jog suplanuota pirkimo vertė – 1 800 000 Lt (521 316,03 Eur) su PVM. Byloje nustatyta, kad ieškovės pasiūlymo kaina buvo 1 850 779,40 Lt (536 022,76 Eur), t. y. nedaug viršijo suplanuotą pirkimo vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. AD1-2959 dėl įgaliojimo organizuoti pirkimą suteikimo nėra pakankamas įrodyti faktui, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo suplanuotą pirkimo vertę ir ji įgaliotojai perkančiajai organizacijai buvo per didelė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme.
  9. Byloje nėra duomenų, kad suplanuota pirkimo vertė buvo išviešinta tiekėjams ir kad ši suma atsakovės 2 buvo vertinama kaip maksimali galima (o ne orientacinė) pirkimo vertė, kurios viršijimas reikštų per didelę, perkančiajai organizacijai nepriimtiną kainą pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą, dėl ko atsirastų prielaidos atmesti ieškovės pasiūlymą. Priešingas vertinimas lemtų, kad ginčo sprendimas priklausytų tik nuo įgaliotojos perkančiosios organizacijos, suinteresuotos ginčo baigtimi, pozicijos šiuo klausimu. Nors suplanuota pirkimo vertė ir gali būti vienas iš įrodymų, sprendžiant, kokia kaina yra per didelė, perkančiajai organizacijai nepriimtina pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau negali būti vienintelis įrodymas, ypač kai pasiūlytos kainos ir pirkimo vertės skirtumas nedidelis (tik 2,8 proc.).
  10. Be to, net ir nustačius aplinkybę, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo planuotą pirkimo vertę, sutiktina su ieškovės argumentais, jog tai savaime nepaneigia jos galimybės laimėti Konkursą, nes pagal VPĮ iš atviro viešo pirkimo galima pereiti prie neskelbiamų derybų. Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. birželio 1 d. atsakyme Nr. 4S-1836 nurodė, jog nagrinėjamu atveju pagrindas vykdyti neskelbiamas derybas pagal VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą egzistuoja; perkančioji organizacija negalėtų sudaryti pirkimo sutarties su tiekėju, kuris pasiūlė didesnę kainą, negu perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtų lėšų suma, tik jei ši suma nurodyta pirkimo dokumentuose. Įgaliotinės perkančiosios organizacijos nurodoma aplinkybė, kad pereiti prie pirkimo neskelbiamų derybų būdu ar ne yra išimtinai įgaliotojos perkančiosios organizacijos diskrecija, negali lemti kitokio vertinimo, nes tokiu atveju galimybė gauti žalos atlyginimą priklausytų tik nuo perkančiosios organizacijos pozicijos konkrečioje byloje, kas prieštarautų tiekėjų teisių gynybos veiksmingumo principui.
  11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju labiausiai tikėtina, jog įgaliotinė perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir Konkurso sąlygose įtvirtintos tvarkos, ieškovė būtų pripažinta Konkurso laimėtoja, nes jame liko tik viena tiekėja, o atsakovės laikytinos neįrodžiusiomis, jog, nepaisant jų neteisėtų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškove nebūtų buvusi sudaryta.
  12. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir tai, ar egzistuoja ieškovės solidarioji reikalavimo teisė, t. y. teisė reikalauti priteisti visą žalos atlyginimą jai vienai, kitai jungtinės veiklos partnerei įmonei „Molok Oy“ nagrinėjamoje byloje nepareiškus jokių reikalavimų atsakovėms. Kolegija sprendė, kad nei įstatymas, nei ieškovės su partnere sudaryta Jungtinės veiklos sutartis nesuteikė, kaip to reikalauja CK 6.18 straipsnio 1 dalies nuostata, ieškovei solidarios reikalavimo teisės. Nagrinėjamoje byloje, nustačius, kad kita partnerė nepareiškė reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių, kad pagal Jungtinės veiklos sutartį pelnas tarp partnerių dalijamas lygiomis dalimis, nėra pagrindo ieškovei priteisti viso jos prašomo žalos atlyginimo, t. y. ir partnerei tenkančios dalies. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistas visas jos reikalaujamas žalos atlyginimas, atitinkamai pakeistina, priteisiant ieškovei 1/2 dalį įrodytų nuostolių dydžio atlyginimo.
  13. Kolegija nurodė, kad priteistinas nuostolių dydis mažintinas pelno mokesčiu. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tuo, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014). Ieškovė prarado 39 530,74 Eur ikimokestinio pelno. Iš ieškovei pagal Jungtinės veiklos sutartį tenkančios pusės pelno dalies (19 765,37 Eur) atskaičiavus 15 proc. pelno mokestį, gaunama 16 800,56 Eur grynojo pelno suma (39 530,74 Eur / 2 = 19 765,37 Eur; 19 765,37 Eur x 85 proc. = 16 800,56 Eur).

9III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu atsakovė UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylą perduoti nagrinėti septynių teisėjų kolegijai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Oficialusis rašytinis įrodymas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. AD1-2959 patvirtina, kad suplanuota pirkimo vertė 1 800 000 Lt su PVM (521 316,03 Eur). Aplinkybė dėl suplanuotos pirkimo vertės dydžio laikytina visiškai įrodyta, nes ji nepaneigta jokiais kitais įrodymai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis).
    2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didelė, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina, be kita ko, gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė, nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012). Kadangi ieškovės pasiūlymo kaina viršijo atsakovės 2 suplanuotas išlaidas šiam pirkimui, tai ieškovės pasiūlymas būtų buvęs atmestas dėl per didelės įgaliotojai perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir Konkursas būtų pasibaigęs atmetus visus pasiūlymus (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
    3. Teismams pripažinus, kad pirmoji tiekėja neatitinka reikalavimų, įgaliotoja perkančioji organizacija galėjo rinktis vieną iš alternatyvių elgesio variantų: ieškoti papildomo finansavimo, neradus finansavimo pereiti į neskelbiamas derybas arba nutraukti Konkursą ir skelbti naują. Akivaizdu, kad atsakovė 2 turėjo ne vieną galimą elgesio variantą, todėl teismų išvada, kad įgaliotoja perkančioji organizacija (juo labiau įgaliotinė perkančioji organizacija, kuri neturėjo tokių įgaliojimų) būtų priėmusi sprendimą pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu ir būtų su ieškove sudariusi pirkimo sutartį, nepagrįsta (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
    4. Byloje nėra įrodymų, kad egzistavo aplinkybės, pagrindžiančios būtinumą įvykdyti Konkursą būtent tuo laiku. Atliekos Konkurso metu buvo surenkamos ir kraunamos į tam skirtus tinkamos kokybės konteinerius, taip išvengiant aplinkos užteršimo. Taigi tai, kad ieškovė būtų pripažinta laimėtoja, yra mažiau tikėtina nei tai, kad jos pasiūlymas būtų atmestas dėl per didelės kainos. Teismas negali vietoj perkančiosios organizacijos nuspręsti, atliks perkančioji organizacija pirkimą neskelbiamų derybų būdu ar ne (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011).
    5. Kai VPĮ suteikia įgaliotojai perkančiajai organizacijai teisę pasirinkti alternatyvius sprendimus, negalima spręsti, kad ji būtų priėmusi vieną iš sprendimų, nesant aiškių aplinkybių, kurios turėjo nulemti būtent tokį, o ne kitokį sprendimą. Pareiga įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka ieškovei. Priežastinis ryšys, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atsakovė 2 būtų priėmusi konkretų sprendimą ir negalėjo rinktis kitokio sprendimo.
  2. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pareiga įrodyti, kad pirkimo sutartis su ieškove nebūtų buvusi sudaryta (pasiūlymas neatitinka Konkurso reikalavimų) tenka atsakovėms. Atsakovės šių aplinkybių byloje neįrodė. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio, vadovaujamasi standartu – labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija ieškovą (tiekėją) būtų pripažinusi laimėtoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014). Būtent tokiomis priežastinio ryšio ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis vadovavosi teismai.
    2. Atsakovės privalėjo įrodyti realų faktą, dėl ko pirkimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Įgaliotoji organizacija priežastinį ryšį siekia paneigti tik iškeldama papildomus galimus pirkimo procedūrų baigties variantus. Pažymėtina, kad jeigu Perkančioji organizacija sprendė, jog ieškovės pasiūlyta kaina yra per didelė, turėjo tokį pasiūlymą atmesti dar iki pirkimo sutarties sudarymo su UAB „TIS LT“.
    3. Pirkimo sutarties nesudarymas dėl per didelės kainos, t. y. pirkimo procedūrų nutraukimas, nėra tas įgaliotojos perkančiosios organizacijos pasirinkimo variantas, kuris gali būti pasirinktas išimtinai jos nuožiūra, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes. Pirkimo procedūrų nutraukimas dėl nenumatytų aplinkybių, atsižvelgiant į VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą ir tiekėjų interesą sudaryti sutartį – ultima ratio (paskutinė priemonė), pagrįstai taikytinas tik tada, kai perkančioji organizacija yra išnaudojusi (kiek, tai nuo jos priklauso) visas kitas įmanomas teisėtas priemones (pvz., kreipėsi dėl papildomo finansavimo ar kitaip siekė jo gauti, taip pat prireikus kreipėsi bei siekė atitinkamo projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos, įgyvendinimo sutarties sąlygų, be kita ko, dėl terminų ir sumos, pakeitimo ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).
  3. Kasaciniu skundu ieškovė (kasatorė 2) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Žalos atlyginimo reikalavimas laikytinas solidariuoju partnerių reikalavimu (CK 6.18 straipsnio 1 dalis). Pagal VPĮ 2 straipsnio 29 dalį ieškovė ir jos partnerė įmonė „Molok Oy“, kartu veikdamos Jungtinės veiklos sutarties pagrindu, laikytinos viena tiekėja. Kai pasiūlymą teikia ūkio subjektų grupė, tiekėju, turinčiu teisę reikalauti žalos atlyginimo VPĮ 93 straipsnio prasme, laikytina ūkio subjektų grupė, o ne individualūs jos nariai. Atstovauti partneriams pagal Jungtinės veiklos sutartį pavesta ieškovei. Ieškovė ginčuose su atsakove 2 atstovauja abiem partnerėms (Jungtinės veiklos sutarties 4.1, 4.3.4 punktai).
    2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai partnerių teisę į bendro pelno dalį sutapatino su teise į žalos atlyginimą. Šalių tarpusavio įsipareigojimai (Jungtinės veiklos sutarties 3 punktas), bendro pelno paskirstymas (Jungtinės veiklos sutarties 5 punktas) nėra privalomai reikalaujamos sąlygos pagal Konkurso sąlygų 24 punktą. Šalys yra laisvos keisti tarpusavio teises ir pareigas, šie įsipareigojimai neturi įtakos dalyvavimui Konkurse ar įgaliotojos perkančiosios organizacijos pareigoms ir atsakomybei tiekėjai. Kol nėra atlyginta žala (negautas pelnas), negali būti dalijamas ir pelnas, o susitarti dėl pelno dalių yra pačių partnerių teisė.
    3. Konstatuodamas, kad ieškovės apskaičiuotas pelnas yra ikimokestinis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovių abejonėmis, o ne įrodymais ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl prašymo skirti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka

  1. Kasatorė 1 kasaciniu skundu prašo bylą perduoti nagrinėti paskirtai išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).
  3. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas) siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso bruožų, sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Oganova prieš Gruziją, Nr. 25717/03, 27, 28 punktus).
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o kasatorė 1 savo prašymų dėl bylos nagrinėjimo iš esmės nepagrindžia, teisinio pagrindo nukrypti nuo įprastinės ginčų sprendimo tvarkos – bylos nagrinėjimo trijų teisėjų kolegijoje rašytinio proceso tvarka. Šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, svarbiausiais šalių ginčo aspektais kasacinio teismo praktika išplėtota, todėl nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neformuluos naujų teisės taisyklių, o remsis jau sukurtomis, be to, šioje byloje nekeliama sudėtingų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų (CPK 357 straipsnio 1 dalis), taip pat nenustatyta pagrindo taikyti precedentų keitimo taisyklių.
  5. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia netenkinti kasatorės 1 prašymo bylą perduoti nagrinėti paskirtai išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka.

14Dėl perkančiosios organizacijos vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio – įrodinėjimo ir nustatymo

  1. Pagrindinis šalių ginčo objektas – ar byloje įrodyta ir teismų pagrįstai nustatyta, be kitų, viena iš perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys, t. y. ar, nesant neteisėtų įgaliotinės perkančiosios organizacijos veiksmų Konkurse ir atmetus laimėtoju paskelbto dalyvio pasiūlymą, įgaliotoja perkančioji organizacija būtų sudariusi viešojo darbų pirkimo sutartį su ieškove, kuri dėl to būtų gavusi nagrinėjamoje byloje reikalaujamo pelno.
  2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtinga apimtimi tenkino ieškovės ieškinį. Ieškovė (kasatorė 2) ginčija apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl atmestų reikalavimų dalies, o kasatorė 1 (įgaliotinė perkančioji organizacija) apskritai nesutinka su teismų sprendimais ieškovei priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių, nes laiko, kad byloje nenustatytos deliktinės atsakomybės sąlygos, a fortiori (ypač) priežastinis neteisėtų veiksmų ir jais sukeltos žalos ryšys. Teisėjų kolegija, iš esmės palaikydama kasatorės 1 poziciją, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei jas aiškinančią jurisprudenciją ir dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus.
  3. Kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo sprendime, dėl to sutaria ir ginčo šalys, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžiant dėl ieškovo (tiekėjo) negautų pajamų priteisimo, inter alia (be kita ko), vadovautinasi perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – nustatymo ir įrodinėjimo modeliu, pagal kurį, jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėją (ieškovą), siekiantį žalos atlyginimo iš jos, būtų pripažinusi laimėtoju, tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovu nebūtų buvusi sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).
  4. Šalys iš esmės nesutaria dėl to, ar apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pritaikė pirmiau nurodytą teisės taisyklę.
  5. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad dėl tiekėjų veiksmingumo principo taikymo perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės procesuose nepaneigiama bendroji ginčo šalių procesinio elgesio taisyklė, kad pagrįsti ir įrodyti savo argumentus pirmiausia turi juos teikianti šalis, t. y. ieškovas (tiekėjas) kaip kreditorius, reikalaujantis iš skolininko įvykdyti piniginę prievolę, privalo įrodyti šios teisinį pagrindą, šiuo atveju deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir nuostolių dydį.
  6. Dėl tiekėjų teisinės gynybos principo taikymo ir užtikrinimo šio pobūdžio ginčuose kasacinis teismas suformulavo pirmiau nurodytą teisės aiškinimo taisyklę (šios nutarties 28 punktas), pagal kurią, pirma, laikytina, kad ieškovui (tiekėjui) tenkanti įrodinėjimo pareiga dėl priežastinio ryšio apsiriboja ginčo pirkimo procedūrose objektyviai egzistuojančiomis (ar egzistavusiomis) aplinkybėmis, kurių pagrindu atsakovė (perkančioji organizacija) būtų sudariusi viešojo pirkimo sutartį, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pirmiau nurodytoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje kasacinio teismo konstatuota, kad iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių ir sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų.
  7. Antra, ieškovui (tiekėjui) tenkanti tokios apimties įrodinėjimo našta iš esmės reiškia ir tai, kad, jam įrodžius ginčo pirkime susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, dėl kurių jis įgijo teisę (jam kilo teisėti lūkesčiai) sudaryti viešojo pirkimo sutartį (pavyzdžiui, jo kaina buvo mažiausia), šių aplinkybių įrodymas prilyginamas priežastinio ryšio sąlygos pagrindimui, t. y. nuneigiamai šios deliktinės atsakomybės sąlygos prezumpcijai. Atsižvelgiant į tai, trečia, pareiga įrodyti priešingai (paneigti priežastinio ryšio prezumpciją), t. y. kad viešojo pirkimo sutartis su ieškovu (tiekėju) bet kokiu atveju nebūtų buvusi sudaryta, tenka atsakovei (perkančiajai organizacijai).
  8. Šalims ginčijantis dėl prarastos ieškovo (tiekėjo) galimybės sudaryti viešojo pirkimo sutartį, teismas laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių privalo tinkamai įvertinti priešpriešinius šalių argumentus ir pagal savo vidinį įsitikinimą spręsti, ar ieškovas iš tiesų įrodė priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jei tiekėjas teismui pateikia reikalavimą tik atlyginti žalą, toks šalių ginčas ex lege (pagal įstatymą) nekvalifikuotinas kaip turintis viešojo intereso gynimo elementą, ir viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančios procesinės taisyklės (CPK 4238 straipsnis) tokiose bylose netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014).
  9. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo iš esmės susiduriama su tam tikro pobūdžio tikimybės vertinimu, nes bet kokiu atveju teismas vertina teorinę situaciją – ar galėjo būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas tokio pobūdžio ginče pagal šalių pateiktus įrodymus ir argumentus turi spręsti, kurios šalies pateikiamas nematerializuotos (nesamos) situacijos scenarijus realesnis, bei nustatyti pagrįstų prielaidų jam įvykti, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad toks vertinimo modelis galimai pažeidžia tiekėjų veiksmingos gynybos principą. Priešingu atveju, ieškovui (tiekėjui) įrodžius pakankamas prielaidas sudaryti viešojo pirkimo sutartį (pvz., mažiausią kainą), priežastinio ryšio nustatymo prezumpcija taptų nenuneigiama.
  10. Bet kokiu atveju šalys neribojamos įrodinėti savo poziciją dėl priežastinio ryšio, tai atitinka ginčo šalių lygiateisiškumą ir proceso rungtyniškumą, kurie, kaip nurodyta šios nutarties 33 punkte, aktualūs ir perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės bylose. Tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui (tiekėjui) nereikia įrodinėti sau nepalankių veiksmų, nereiškia, kad, atsakovei (perkančiajai organizacijai) pateikus argumentus (įrodymus), jog viešojo pirkimo sutartis su ieškovu dėl kokių nors teisėtų priežasčių nebūtų sudaryta, pastarajam nereikia į tai atsikirtinėti, t. y. kad jis atleidžiamas nuo savo reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos.
  11. Šalys nesutaria, ar viešojo darbų pirkimo sutartis galėjo būti sudaryta su ieškove nepriklausomai nuo to, kad įgaliotojos perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimo vertė (Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 26 d. įsakyme Nr. AD1-2959 nurodyta pirkimo vertė 1 800 000 Lt (521 316,03 Eur) su PVM) buvo nežymiai mažesnė už ieškovės pasiūlytą kainą Konkurse (1 850 779,40 Lt (536 022,76 Eur) su PVM). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl priežastinio ryšio pirmiausia turi būti įvertintas hipotetinio (potencialaus) atsakovės 1 sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos teisėtumas.
  12. VPĮ 39 straipsnio 2 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.
  13. Kaip teisingai pažymi kasatorė 1 (įgaliotinė perkančioji organizacija), kasacinio teismo dėl VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto konstatuota, kad skaidrumo principo laikymasis per se (savaime) nesuponuoja būtinybės pirkimo dokumentuose atskleisti pirkimui skiriamų lėšų sumą; tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacija nepriimtina (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu; kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatkleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 straipsnis); VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina, inter alia, gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė, nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012).
  14. Pažymėtina, kad šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-603-381/2016), todėl nagrinėjamoje byloje iš esmės nesilaikyta tiek horizontaliųjų, tiek ir vertikaliųjų teismų precedentų (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 24 punktą ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai bei į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pripažintini nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl suplanuotos pirkimo vertės išviešinimo Konkurso dokumentuose svarbos, sprendžiant dėl priežastinio ryšio nustatymo (įrodymo).
  15. Nors sutiktina su skundžiamos nutarties argumentu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. AD1-2959 iš esmės yra vienintelis objektyvus argumentas, kuriuo pagrindžiamas hipotetinis įgaliotinės perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos, tačiau tai savaime nesumenkina šio įrodymo reikšmės, juolab kad ieškovė jo motyvuotai neužginčijo, nes iš esmės rėmėsi tuo pačiu kaip ir apeliacinės instancijos teismas argumentu dėl pirkimui skiriamos lėšų sumos išankstinio neišviešinimo. Ieškovė byloje neįrodinėjo rinkos kainų, jų pasikeitimo Konkurso vykdymo metu, galimai netinkamo suplanuotos pirkimo vertės apskaičiavimo ar kitų objektyvių aplinkybių, galinčių daryti įtaką VPĮ 39 straipsnio nuostatų taikymui.
  16. Taigi įgaliotinė perkančioji organizacija iš principo būtų galėjusi teisėtai atmesti ieškovės pasiūlymą, o tai paneigia priežastinio ryšio sąlygą. Nesutiktina su ieškovės argumentu (šios nutarties 19.2 punktas), kuriuo siekiama pagrįsti priežastinio ryšio sąlygą, kad vykdant Konkurso procedūras jos pasiūlymas nebuvo atmestas dėl per didelės kainos. Pažymėtina, kad tiek pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą (šios nutarties 37 punktas), tiek pagal jį aiškinančią teismų praktiką perkančiosios organizacijos negali atmesti per didelės kainos pasiūlymų, jei pirkime gauta ir tinkamos kainos pasiūlymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-415/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-365-302/2017).
  17. Kita vertus, pritariant kasatorės 1 argumentams, net jei įgaliotinė perkančioji organizacija ir negalėtų atmesti ieškovės pasiūlymo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tai savaime nepagrindžia viešojo pirkimo sutarties sudarymo realumo. Pažymėtina, kad perėjimas iš atviro konkurso procedūrų į neskelbiamas derybas – perkančiųjų organizacijų teisė, o ne pareiga, o byloje neįrodytas neišvengiamas poreikis ginčo Konkurse, o ne kitame (vėlesniame) pirkime įsigyti darbus. Galiausiai šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad net ir perėjus į neskelbiamas derybas, ieškovė turėtų pateikti suplanuotą pirkimo vertę neviršijantį pasiūlymą, o ši aplinkybė nėra preziumuojama ar įrodyta.
  18. Nesutiktina ir su ieškovės pozicija, kad atsakovė 1, norėdama nutraukti Konkurso procedūras, pagal kasacinio teismo praktiką tai būtų galėjusi atlikti kraštutiniu atveju, o šio prielaidos byloje neįrodytos (šios nutarties 19.3 punktas). Nors per didelė kaina iš tiesų galėtų būti laikoma nenumatyta aplinkybe, tačiau bet kokiu atveju tai – atskiras institutas, nepatenkantis į VPĮ 7 straipsnio 5 dalies taikymo sritį. Pagal VPĮ 7 straipsnio 5 dalį perkančioji organizacija tam tikrais atvejais gali nutraukti pirkimo procedūras, o jei atmetami visi pasiūlymai (pavyzdžiui, taikant VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą), viešojo pirkimo procedūros nenutraukiamos, o laikomos pasibaigusiomis įstatymo pagrindu (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Pirkimo procedūrų nutraukimas – atskira, siauresnės apimties teisinė kategorija už pirkimo procedūrų pasibaigimą.
  19. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad dėl atsakovių pateiktų ir ieškovės nenuginčytų įrodymų nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nustatyta, jog labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), jog įgaliotoja perkančioji organizacija, nesant jos neteisėtų veiksmų, viešojo darbų pirkimo sutartį būtų sudariusi su ieškove.
  20. Remdamasi pirmiau nurodytų argumentų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės 1 kasacinis skundas tenkinamas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikinami, priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinių skundų ir ieškovės atsiliepimo į atsakovės 1 kasacinį skundą kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamam ginčui spręsti nepasisako.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Tenkinus atsakovės UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro kasacinį skundą ir atmetus ieškovės ieškinį, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.
  2. Kasacinis teismas patyrė 4,92 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės 1 kasacinis skundas tenkintas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 4,92 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).
  3. Kasatorė 1 sumokėjo 504 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kadangi atsakovės 1 kasacinis skundas tenkintas, tai UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš ieškovės priteistina 504 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 9 d. papildomą sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

18Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (j. a. k. 163743744) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ (j. a. k. 220074960) 504 (penkis šimtus keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

19Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ (j. a. k. 220074960) 4,92 Eur (keturis Eur 92 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai