Byla 2A-546/2014
Dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo antstolis G. K

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-801-123/2013 pagal ieškovės K. V. ieškinį atsakovams „Swedbank“, akcinei bendrovei, likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Ektornet Real Estate Lithuania“ dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo antstolis G. K.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė K. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais kredito sutarties Nr. 06-064026-FA, kredito sutarties Nr. 06-064028-FA vienašališkus nutraukimus, pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ab initio ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovei K. V. iš varžytynių parduotą turtą.

5Ieškovė nurodė, kad atsakovas „Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau tekste – bankas) 2006 m. rugpjūčio 30 d. pagal su ieškove sudarytą kredito sutartį Nr. 06-064026-FA (su pakeitimais ir papildymais) suteikė 180 000 Lt kreditą, skirtą butui, esančiam ( - ), pirkti. Kredito grąžinimo terminas numatytas 2046 m. rugpjūčio 15 d. Ieškovė ir atsakovas 2006 m. rugpjūčio 30 d. taip pat sudarė kredito sutartį Nr. 06-064028-FA, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 420 000 Lt kreditas minėtam butui suremontuoti ir gerbūviui sutvarkyti. Sutartyje numatyta kredito grąžinimo data – 2036 m. balandžio 3 d. Prievolėms pagal kredito sutartis įvykdyti buvo įkeistas minėtas (perkamas) butas. Atsakovas bankas 2010 m. balandžio 6 d. įspėjo ieškovę dėl įsiskolinimo pagal kredito sutartį, tačiau ieškovei per banko nurodytą nepagrįstai trumpą terminą nesugebėjus įvykdyti atsakovo reikalavimo sumokėti nurodytą skolą, atsakovas 2010 m. balandžio 27 d. raštu pranešė ieškovei, kad kredito sutartis yra nutraukiama. Buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, kurio metu ieškovės butas buvo parduotas iš varžytynių už 271 920 Lt. Atsakovo (banko) vienašališkai įvykdytas kredito sutarčių nutraukimas bei įkeisto turto pardavimas už gerokai mažesnę nei turto rinkos kaina pažeidė ieškovės teisėtus interesus. Be to, kredito sutarčių 11.2.1.1. punktas numato, kad vienas iš esminių sutarties pažeidimų yra tada, kai kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka apskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Ši kredito sutarčių sąlyga pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl tokia sutarties sąlyga yra nesąžininga. Ieškovės finansinė padėtis pasunkėjo dėl krizės, tačiau ieškovė niekada neatsisakė įvykdyti kredito sutartis. Ieškovės įsiskolinimas vienašališko sutarčių nutraukimo metu nebuvo didelis (palyginus jį su visa kredito suma), kredito sutartys buvo ilgalaikės, todėl tai, kad ieškovė tam tikru metu nesugebėjo mokėti dalies kredito įmokų, nesuteikė pagrindo atsakovui manyti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje. Bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartis ir pardavus įkeistą turtą iš varžytynių, ieškovė patyrė didelius nuostolius – dėl buto pardavimo už žymiai mažesnę nei rinkos kainą ieškovė prarado nuosavybės teise priklausantį būstą ir liko skolinga atsakovui. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikomas sandorio negaliojimo padarinys – restitucija, grąžinant parduotą butą ieškovei.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškovės K. V. ieškinį atmetė.

7Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2010 m. spalio 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas (civ. bylos Nr. 304-2N/2010, Nr. 305-2N/2010) priėmė nutartis išieškoti bankui skolą ir parduoti bankui įkeistą turtą. Šių teismo nutarčių ieškovė neskundė, jos yra įsiteisėjusios.

8Ieškovė įsipareigojimų bankui nevykdė, todėl bankas ją 2010 m. balandžio 6 d. įspėjo, kad bus nutraukta kredito sutartis. Bankas 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo (civilinė byla Nr. 2-1392-622/2012, b. l. 64, 65). Pagal kredito sutarčių (su visais pakeitimais) 4.1 punktą skolininkė įsipareigojo kreditą grąžinti kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis, tačiau įsipareigojimų grąžinti suteiktų kreditų dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus nevykdė, skolininkės pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų (2010 m. gegužės 31 d. uždelsimas siekė 136 dienas). Skolininkė daugiau kaip keturis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kreditų dalis ir daugiau kaip keturis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius bei kitus mokėjimus. Skolininkės pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartis sudarė 14 363,97 Lt, kuri kiekvieną dieną augo skaičiuojamų palūkanų ir delspinigių suma. Byloje nepaneigta, kad pasirašydamos kredito sutartis šalys susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti sutartį (sutarties 11.2 p.), todėl skolininkei nesilaikant kredito sutarties sąlygų ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas, remdamasis kredito sutartimi ir įspėjęs skolininkę, pagrįstai nutraukė kredito sutartį. Skolininkė jokių konstruktyvių pasiūlymų dėl skolos grąžinimo bankui neteikė. Šios nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti išvada, jog ieškovė neįrodė, kad bankas elgėsi nesąžiningai ir nebuvo pagrindų jam nutraukti sutartį (CPK 178 str.).

9Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog kredito sutarties sąlyga dėl esminio sutarties pažeidimo, kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje numatytais terminas kredito, yra neteisėta, pažeidžianti vartotojų teises. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad prieš nutraukiant sutartį bankas stengėsi padėti ieškovei koreguodamas sutarties sąlygas, nekeisdamas pelno maržos dydžio, sumažindamas metines palūkanas, kad bankas pradelstus mokėjimus ir nesumokėtas palūkanas buvo atidėjęs, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, jog bankas elgėsi nesąžiningai. Teismas pažymėjo, jog šalys buvo aptarusios sutarties nutraukimo aplinkybes, tačiau pati ieškovė prisiėmė per didelę riziką paimant kreditą iš banko ir dėl susidariusių jai nepalankių aplinkybių kredito grąžinti negali.

10Teismas nurodė, kad bankas nėra tinkamas atsakovas dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su turto pardavimu varžytynėse už per mažą kainą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės argumentas dėl per mažos parduoto buto kainos yra neįrodytas.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Ieškovė (apeliantė) K. V. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai nevertino kredito sutartyse numatytos sąlygos, kuriai esant kredito davėjui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį, teisėtumo. Kredito sutartys buvo sudarytos ieškovei siekiant gauti lėšas, reikalingas būstui pirkti bei jam remontuoti, t. y. šeimos poreikiams tenkinti, todėl kredito sutartys kvalifikuotinos vartojimo sutartimis ir ieškovei, kaip vartotojai, taikomos papildomos įstatymų nustatytos garantijos. Kredito sutarčių 11.2.1 punkto sąlyga leidžia atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį esant net menkiausiam jos pažeidimui, pvz., sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus kredito ar jo dalies. Tokiu būdu ieškovei nustatyta nepagrįstai didelė civilinė atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą, pažeista sutarties šalių pusiausvyra, todėl ši sutarties sąlyga turi būti pripažinta nesąžininga. Įvertinus CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytas nuostatas, nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog ieškovė iš esmės pažeidė kredito sutartį. Ieškovė pasirašydama kredito sutartį nenumatė, jog ją ištiks finansiniai sunkumai ir ji negalės vykdyti įsipareigojimų tinkamai ir laiku. Laikini finansiniai sunkumai atsirado ne dėl ieškovės tyčios ar neatsargumo, tačiau dėl objektyvių ekonominės krizės pasekmių. Bankui šiuo atveju svarbu buvo tai, kad ieškovė apskritai įvykdytų jam prievolę ir padengtų įsiskolinimą, tačiau ne tai, jog kiekvieną mėnesį būtų mokami konkretaus dydžio sutartyje nustatyti mokėjimai. Dėl šios priežasties negalima pripažinti, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis turėjo esminę reikšmę. Ieškovė iki sutarties nutraukimo savo prievolių atsakovui nevykdė tik keturis mėnesius, tačiau dėl objektyvių priežasčių. Be to, ieškovės įsiskolinimas bankui sutarties nutraukimo metu sudarė mažiau nei 5 proc. bendros jai suteikto kredito sumos. Atsakovas (bankas) neturėjo pagrindo manyti, jog kredito sutartis apskritai nebus įvykdyta; ieškovė niekada neatsisakė vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.
  2. Teismas neatsižvelgė į ieškovės argumentus apie tai, kad bankui vienašališkai nutraukus sutartį ieškovė patyrė didelių nuostolių, nes turtas, kuris buvo įkeistas bankui, buvo parduotas už ypatingai mažą kainą. Antstolio nustatyta turto pardavimo kaina visiškai neatitiko nekilnojamojo turto rinkoje esančių kainų. Ta aplinkybė, kad ieškovė neskundė antstolio veiksmų, negali būti laikoma teisėtu pagrindu netenkinti ieškinyje pareikšto reikalavimo dėl turto pardavimo ir varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu dėl to, jog turto pardavimo kaina buvo nepagrįstai maža. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, nekilnojamasis turtas turėtų būti grąžintas ieškovei.

12Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pagal kredito sutartį nustatytas griežtas prievolės sąlygų laikymasis, t. y. kredito dalių ir palūkanų savalaikis mokėjimas pagal nustatytą mokėjimo grafiką. Tokia nuostata buvo viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl mokėjimo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkė praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad skolininkės įmokų nemokėjimas tapo sistemingas ir toks kredito sutarčių pažeidimas sudarė pagrindą bankui nebesitikėti, jog sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Kredito dalinių įmokų ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų (skolininkė nemokėjo 136 kalendorines dienas) yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Atsakovas ne vieną kartą buvo nustatęs papildomus terminus ieškovės sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti. Kredito sutartys nutrauktos teisėtai, tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad turėtų galimybes (prieš nutraukiant kredito sutartį ar po nutraukimo) toliau vykdyti įsipareigojimus bankui. Tokiu atveju, teismui patenkinus ieškinį ir atnaujinus kredito sutartį, sprendimas įgytų tik formalų pobūdį. Ieškinys dėl įkeisto turto priverstinio pardavimo ir skolos išieškojimo proceso pareikštas netinkamam atsakovui. Be to, ieškovė nenurodė antstolio padarytų pažeidimų vykdymo (išieškojimo) procese ir juos pagrindžiančių įrodymų. Esant įsiteisėjusioms teismo nutartimis dėl skolos išieškojimo ir įkeisto turto pardavimo, ši civilinė byla turėjo būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą.

13Atsakovas UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kredito sutartis buvo nutraukta dėl esminio ilgą laiką besitęsiančio sutarties pažeidimo, todėl bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Net ir darant prielaidą, jog ieškovė yra vartotoja, tai nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovė iš esmės pažeidė sutartį ir jau daugiau kaip trejus metus nemokėjo sutartinių įmokų. Tai leidžia abejoti apeliantės galimybėmis tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, be to, ieškovė net neturi lėšų žyminiam mokesčiui byloje sumokėti. Net ir pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovė neturėtų galimybių toliau vykdyti kredito sutarties sąlygų. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog varžytynėse parduoto turto kaina buvo nustatyta mažesnė nei turto rinkos vertė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo išvadomis motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15Dėl kredito sutarčių kvalifikavimo, dėl ginčijamos sutarčių sąlygos pripažinimo negaliojančia, dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo

16Apeliaciniame skunde visų pirma nurodoma, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šalių sudarytos kredito sutartys yra vartojimo sutartys, nevertino šių sutarčių sąlygų sąžiningumo aspektu.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

18Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kaip fizinis asmuo sudarė dvi kredito sutartis su atsakovu (kredito įstaiga), pagal kurias ieškovei buvo suteiktas 600 000 Lt kreditas butui pirkti ir jam remontuoti, o kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (buto) hipoteka. Bylos duomenys patvirtina, kad butas, kuriam pirkti atsakovas suteikė kreditą, buvo ieškovės gyvenamoji vieta (57-62 b. l.), t. y. kreditas panaudotas asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios kredito sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008).

19Apeliantės teigimu, kredito sutarčių 11.2.1 punkto sąlyga, leidžianti atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį net esant menkiausiam sutarties pažeidimui, t. y. sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus kredito ar jo dalies, pripažintina nesąžininga. Nagrinėjamu atveju atsakovas bankas kredito sutartis vienašališkai nutraukė pagal sutarčių 11.2.1 punktą, nustatantį, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš penkiolika kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną esminių pažeidimų, tarp kurių gali būti ta aplinkybė, jog ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžinama sutartyje numatytais terminais nustatyta kredito dalis ir/ar nesumokamos priskaičiuotos palūkanos ir/ar kiti mokėjimai (sutarčių 11.2.1.1 papunktis). Ieškovė įsipareigojo visą atsakovo suteiktą kreditą sutarčių 7.1 punkte numatyta tvarka grąžinti bankui dalimis ir terminais, nurodytais mokėjimo grafike, iki sutartyje nurodyto kredito grąžinimo termino pabaigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl tokios sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

20Teisėjų kolegija pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nesukuria vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų (įsipareigojimų) pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

21Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis, nes faktas, jog konkreti sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, yra ar buvo pripažinta nesąžininga, savaime nereiškia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pasinaudojo šalis vienašališkai sutarčiai nutraukti, negali būti kvalifikuojamos kaip esminis pažeidimas pagal įstatymą, kai jos atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Analizuodamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

22Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) nustatytais terminais nemokėjo kredito dalių, palūkanų ir dėl to susidarė žymus įsiskolinimas. Apeliantė nurodo, kad kredito sutarties nutraukimo momentu savo prievolių atsakovui nevykdė tik keturis mėnesius, be to, įsiskolinimas sudarė mažiau nei 5 procentus bendros jai suteikto kredito sumos. Kaip jau minėta, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma.

23Kaip jau minėta, atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytas kredito sutartis tuo pagrindu, kad ieškovė pažeidė pareigą, laikantis mokėjimo grafiko, grąžinti kredito dalį, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar 2009 m. tarp ieškovės ir atsakovo (banko) sudarytos kredito sutartys buvo pakeistos ir/ar papildytos, kredito gavėjai atidedant pagal sutartį mokėtinų palūkanų mokėjimus, atidedamų palūkanų mokėjimų suma padidinant kredito gavėjos negrąžintą kredito sumą (2009 m. kovo 20 d. susitarimai dėl 2006 m. rugpjūčio 30 d. kredito sutarčių pakeitimo). Atsakovo 2010 m. kovo 3 d. surašyto ieškovei rašto duomenimis ieškovės įsiskolinimas bankui pagal abi kredito sutartis sudarė 9 764,79 Lt, 2010 m. balandžio 6 d. ? 14 364,82 Lt. Susidaręs įsiskolinimas nebuvo likviduotas po dviejų banko įspėjimų, kuriais buvo nustatytas terminas įsiskolinimams pagal kredito sutartis padengti. Atsakovas vienašališkai sutartį nutraukė tik 2010 m. balandžio 29 d. (civilinė byla Nr. 2-1392-622/2012, 54-59 b. l.). Taigi sutartinių prievolių pažeidimas pagal kredito sutartis nebuvo vienkartinis. Sistemingai prievoles pažeidžiančio kredito gavėjo elgesys suteikė pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė ginčija vienašalį sutarčių nutraukimą, tačiau ir po jų nutraukimo nesiėmė (nesistengė) tinkamai vykdyti skolines prievoles. Atsižvelgdama į nurodytas sutarties pažeidimo aplinkybes, kreditavimo sutarties ypatumus, esminių jos sąlygų laikymosi reikšmę, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad įvertinus CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, tvirtinti, jog ieškovė iš esmės pažeidė kredito sutartį, esą nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po sutarties nutraukimo bankas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto kreipėsi tik 2010 m. liepos 7 d. (23 b. l.). Apeliantė nepateikė įrodymų, jog po sutarties nutraukimo ir dabar ji turi/turėtų galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartis. Ieškovė bankui rašytame 2011 m. sausio 27 d. prašyme leisti parduoti hipoteka įkeistą turtą pati patvirtino, kad neturi pajamų, šiuo metu yra bedarbė, registravosi darbo biržoje, todėl neturi galimybės mokėti paskolos (26 b. l.).

24Sprendžiant, ar vienašalis sutarties nutraukimas buvo teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Pripažinus negaliojančiu ab initio kredito sutarčių bendrosios dalies 11.2.1 punktą, pagal kurį, esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 15 kalendorinių dienų išsiųsdamas raštišką pranešimą kredito gavėjui, nutraukti sutartį, egzistuoja pagrindas taikyti įstatyme nustatytas vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos nuostatas ir pagal jas spręsti, ar atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Byloje nustatyta, kad atsakovas du kartus įspėjo ieškovę apie sutartinių prievolių vykdymo pažeidimą ir nustatė jai terminą įsiskolinimui padengti. Termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo apie galimą sutarties nutraukimą 2010 m. kovo 3 d. iki sutarties nutraukimo 2010 m. balandžio 29 d. buvo daugiau kaip trisdešimt dienų (pridėta civilinė byla Nr. 2-1392-622/2012, b. l. 54-59). Teisėjų kolegijos vertinimu, vienašališko sutarties nutraukimo tvarka nutraukiant banko su ieškove sudarytas kredito sutartis nebuvo pažeista.

25Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

26Ieškovė ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą tuo pagrindu, jog turto (buto) pardavimo kaina buvo nepagrįstai maža.

27CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą; gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra ,,esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto rinkos vertės jo pardavimo iš varžytynių metu, vadovavosi tuo, jog išvaržomo buto vertė buvo nustatyta remiantis antstolio užsakyto turto vertės nustatymo pažyma, kurioje fiksuota trijų kambarių buto su rūsiu labiausiai tikėtina rinkos vertė 2011 m. birželio 6 d. ? 280 000 Lt (63 b. l.). Turto priverstinio pardavimo pradinė kaina nustatyta 264 000 Lt, t. y. turtas įkainotas vos 6 proc. mažesne kaina nei tuo metu buvusi rinkos kaina, o parduotas už 271 920 Lt. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog turto vertė jo pardavimo iš varžytynių metu buvo žymiai didesnė. Apeliantės skundo teiginiai, kad antstolio užsakyta turto vertės nustatymo ekspertizė nenustatė tikrosios turto kainos, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad butas buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, taip pažeidžiant skolininkės interesus.

28Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškiniu prašydama pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, ieškovė varžytynes vykdžiusį antstolį į bylą įtraukė trečiuoju asmeniu, o atsakovas „Swedbank“, AB nėra tinkama šalis atsakyti pagal tokį ieškinio reikalavimą. Ieškovė nenurodo šios teismo išvados nepagrįstumą patvirtinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su tokios pirmosios instancijos teismo išvados argumentacija, nes turtas iš varžytynių parduotas vykdymo proceso, už kurio teisėtumą atsako antstolis, metu. Ieškovei teigiant, jog turto pardavimo iš varžytynių aktas yra negaliojantis dėl to, kad turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę nei ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. antstoliui netinkamai įkainojus turtą, atsakovais pagal tokį reikalavimą turėtų būti atitinkamus vykdymo veiksmus atlikęs antstolis, taip pat turtą varžytynėse įgijęs asmuo (pirkėjas), o ne atsakovas „Swedbank“, AB.

29Dėl žyminio mokesčio priteisimo

30Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi ieškovei K. V. buvo atidėtas 6 238 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki sprendimo (nutarties) civilinėje byloje priėmimo (101-102 b. l.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, iš jos priteistinas valstybei 6 238 Lt žyminis mokestis.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Priteisti valstybei iš ieškovės K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 238 Lt (šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė K. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 5. Ieškovė nurodė, kad atsakovas „Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškovės K. V.... 7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2010 m. spalio 1 d. Klaipėdos... 8. Ieškovė įsipareigojimų bankui nevykdė, todėl bankas ją 2010 m.... 9. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog kredito sutarties sąlyga dėl... 10. Teismas nurodė, kad bankas nėra tinkamas atsakovas dėl ieškovės nurodytų... 11. Ieškovė (apeliantė) K. V. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą... 12. Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą... 13. Atsakovas UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ atsiliepimu į apeliacinį... 14. Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 15. Dėl kredito sutarčių kvalifikavimo, dėl ginčijamos sutarčių sąlygos... 16. Apeliaciniame skunde visų pirma nurodoma, jog bylą nagrinėjęs pirmosios... 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai,... 18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kaip fizinis asmuo sudarė dvi... 19. Apeliantės teigimu, kredito sutarčių 11.2.1 punkto sąlyga, leidžianti... 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra... 21. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas, ar sutarties pažeidimas, kurio... 22. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) nustatytais terminais nemokėjo... 23. Kaip jau minėta, atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytas... 24. Sprendžiant, ar vienašalis sutarties nutraukimas buvo teisėtas, be sutarties... 25. Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu... 26. Ieškovė ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą tuo pagrindu, jog... 27. CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir... 28. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad... 29. Dėl žyminio mokesčio priteisimo... 30. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi ieškovei K. V.... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 32. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti... 33. Priteisti valstybei iš ieškovės K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6...