Byla 2K-196/2009
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K., civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ atstovų generalinės direktorės J. D. ir advokato Henriko Mackevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutarties.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be bausmės vykdymo atidėjimo prižiūrinčios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejus metus. Iš UAB „K. a. p.“ nukentėjusiajam S. D. neturtinei žalai atlyginti priteista 40 000 Lt, iš A. K. – 2000 Lt atstovavimo išlaidoms dengti.

3Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 8 d. nutartimi nuteistojo A. K. ir civilinio atsakovo UAB „K. a. p.“ apeliacinius skundus atmetė.

4Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

Nustatė

5A. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Nustatyta, kad A. K. pažeidė KET 51 punktą (eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis), 53 punktą (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 76 punktą (jei prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų) reikalavimus.

6Nusikalstama veika padaryta šiomis faktinėmis aplinkybėmis: A. K., 2007 m. liepos 5 d., apie 13.05 val., Klaipėdos m., Taikos pr., ties 21 namu, būdamas blaivus, vairavo autobusą MAN EL 202 (duomenys neskelbtini), esant sausai asfaltuotai kelio dangai, natūraliam apšvietimui, kai matomumas į priekį 300 metrų, tiesiame kelio ruože, kelyje, kur važiavimo kryptimi yra po dvi eismo juostas, važiuodamas pirmąja eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai ta pačia kryptimi važiavusi transporto priemonė sustojo praleisti pėsčiosios, ir partrenkė pėsčiąją V. D.. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2007 m. liepos 19 d. V. D. mirė.

7Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius su teismo nuosprendžiu ir nutartimi nesutinka, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryti esminiai BPK pažeidimai.

8Kasatorius nurodo, kad iš dalies nesutinka su veikos kvalifikavimu. Pagal KET (2006 m. spalio 12 d. redakcija) 89 punktą įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu. Pagal KET 90 straipsnį baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu. Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad nukentėjusioji, išgirdusi antra juosta važiavusio autobuso MAN EL 202 signalą, neįsitikino, ar antra juosta važiavusi antra transporto priemonė (nuteistojo autobusas), sustojo arba sulėtino greitį, pradėjo bėgti, taip pažeidė KET 93 straipsnio 4 dalies reikalavimą, kuris pėstiesiems draudžia išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Anot kasatoriaus, tai rodo, kad eismo įvykį sukėlė tiek nuteistojo neatsargumas, tiek ir nukentėjusiosios didelis neatsargumas.

9Teismo nuosprendyje teigiama, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, tačiau, kasatoriaus teigimu, tokia išvada prieštarauja BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktui, pagal kurį atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Anot kasatoriaus, teismas taip pat netinkamai taikė BK 61 straipsnį. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

10Kasatorius nurodo, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nematė nukentėjusiosios. Antra juosta važiavęs autobusas MAN EL 202 savo ilgiu ir atstumu užstojo matomumą iš kairės pusės, todėl važiuojant paraleliai ilgai transporto priemonei A. K. nesugebėjo staigiai įvertinti, kad kaimyninis autobusas sustojo. Pagal KET 75 straipsnį, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią eismo juostą išėjusį pėsčiąjį. Ši KET nuostata griežtai nereikalauja kiekvienu atveju sulėtinti greitį arba sustoti, tokius veiksmus vairuotojas turi atlikti tik pėsčiajam esant pėsčiųjų perėjoje, tą patvirtina ir KET sisteminė analizė, nes KET 75 straipsnis yra V dalyje „Vairuotojų pareigos pėstiesiems“. KET 76 straipsnis nurodo, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti. Kasatorius nurodo, kad teismai neanalizavo kieno neatsargumas nulėmė eismo įvykį. Vien tik nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją neturėtų lemiamų padarinių, jei nukentėjusioji nebėgtų, o įsitikintų, kad jai nekliudo už sustojusio autobuso kita transporto priemonė, todėl kasatorius negali sutikti su inkriminuojamais jam KET 51, 53 ir 76 punktais, nes tarp šių pažeidimų ir nukentėjusiosios žūties nėra besąlygiško priežastinio ryšio.

11Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal specialisto išvadą Nr. KM 28/07(03) V. D. mirties priežastis buvo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų komplikacija – tromboembolija, kuri pasitaiko retai ir nėra dėsninga patirtai traumai (b. l. 91, 92). Specialistas R. P. savo išvadas patvirtino teismo posėdyje nurodydamas, kad antikoguliacinis gydymas netaikytas dėl sužalojimų galvos srityje ir dėl didelės tikimybės atsirasti kraujavimui į smegenis. Duomenų, kad nukentėjusioji galėjo sirgti ligomis, lėmusiomis trombo susiformavimą jos organizme iki traumos, jam nebuvo pateikta, todėl išvadoje nurodoma, kad trombas susiformavo kaip V. D. patirtų traumų padarinys. Kadangi nukentėjusioji mirė po 14 dienų nuo susiformavusio trombo, todėl, neištyrus trombo susiformavimo priežasčių bei laiko, kasatoriaus veika nepagrįstai kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, bet ne pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

12Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje nėra transporto priemonės techninių duomenų (autobuso ilgio, pločio), kad būtų galima objektyviai įvertinti vairuotojo galimybes pastebėti pėsčiąjį, o užfiksuotas tik išorinis sugedimas (b. l. 20).

13Anot kasatoriaus, teismas nei rezoliucinėje, nei aprašomojoje nuosprendžio dalyse nenurodė, kokiu įstatyminiu pagrindu iš nuteistojo atimta teisė vairuoti transporto priemonę. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. BK 42 straipsnis nurodo išsamų bausmės rūšių sąrašą, tarp jų ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje pagal formuluotę buvo taikytos dvi nuobaudos: 1) ketveri metai laisvės atėmimo; 2) atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę dvejiems metams. Toks sprendimas prieštarauja BK 42 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į BK 67 straipsnį, kuris apibrėžia baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir rūšis, tarp jų ir 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą uždraudimą naudotis specialia teise. Pagal BK 68 straipsnį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Kadangi kasatorius padarė neatsargų nusikaltimą dėl rizikingo nukentėjusiosios elgesio, tai ši baudžiamojo poveikio priemonė jam netaikytina. Kasatoriaus taip pat nurodo, kad jo darbas susijęs su transportu, iki pensijos liko dveji metai ir jam surasti kitą darbą nėra vilties.

14Kasatoriaus teigimu, teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad mirties priežastis buvo susiformavęs trombas. Neatlikus patikrinimo, ar tinkamai nukentėjusioji buvo gydoma, šioje baudžiamojoje byloje negalima nagrinėti civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

15Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB „K. a. p.“ atstovai generalinė direktorė J. D. ir advokatas Henrikas Mackevičius prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti ir civilinio ieškovo ieškinį atmesti. Kasatoriai nurodo, kad teismai neturtinės žalos atlyginimą civiliniam ieškovui priteisė netinkamai vadovaudamiesi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, dalies taikytinų teisės normų netaikė. Todėl dėl tos dalies, kuria buvo išspręstas neturtinės žalos klausimas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti.

16Kasatoriai nurodo, jog CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Būtent šie asmenys turi teisę ir į neturtinės žalos atlyginimą.

17Taigi neturtinės žalos atlyginimo klausimas siejamas su išlaikymo faktu, tačiau civilinis ieškovas nebuvo išlaikomas ar kitaip materialiai priklausomas nuo savo motinos. Todėl, anot kasatorių, ieškovas, nebūdamas nukentėjusiojo išlaikytinis, neturi pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

18Anot kasatorių, teismai žalos atlyginimo santykiams taikė netinkamas teisės normas, todėl neteisingai nustatė atlygintinos žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 4 punkte įtvirtinta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra organizacija (juridinis asmuo arba įmonė, neturinti juridinio asmens teisių) ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (kaip antai: administraciniu aktu, sutartimi, pareigūno paliepimu ir kt.). Darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Šia nuostata remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartyje Nr. 2K-737/2005. Taigi UAB „K. a. p.“ atsakomybė už eismo įvykio metu darbuotojo A. K. padarytą žalą kyla ne kaip darbdaviui pagal CK 6.264 straipsnį, o kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui pagal CK 6.270 straipsnį. Tuo tarpu CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.253 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Anot kasatorių, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismai privalėjo atsižvelgti ir į nukentėjusiosios veiksmus – pagal byloje esančius įrodymus, nukentėjusiajai einant važiuojamąja dalimi autobusas buvo uždengęs jai matomumą, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji neįsitikino, ar saugu baigti judėti per važiuojamąją dalį, be to, neginčijamai nustatyta, kad iš už stovinčios autobuso nukentėjusioji išbėgo staiga, todėl pažeidė KET 93.4 punkto nuostatas. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai įvertinę nukentėjusiosios veiksmus, nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio 1 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies numatytų civilinės atsakomybės netaikymo ir civilinės atsakomybės sumažinimo kriterijų.

19Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylas, kuriose asmuo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, svarbu nustatyti, kurio iš eismo dalyvių padaryti pažeidimai buvo kilusių padarinių priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje Nr. 2K-150/2008 nurodyta, kad, konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoavarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Kasatorių teigimu, žuvusioji V. D. pažeidė KET reikalavimus, jos padaryti pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą, o nukentėjusiosios veiksmuose buvo didelis neatsargumas. Eismo įvykio metu galiojusių KET 87 punkte nustatyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pagal KET 89 punktą įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu. KET 90 punktas įtvirtina pėsčiųjų pareigą baigti eiti per kelią tik įsitikinus, kad eiti saugu, o 93.4 punktu draudžia išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Anot kasatorių, KET 89, 90, 93.4 punktai taikytini nepriklausomai nuo to, ar pėsčiasis važiuojamąją dalį kerta eidamas pėsčiųjų perėja, ar kitoje vietoje, kadangi tam tikro draudimo netaikymas einant per pėsčiųjų perėjas tiesiogiai nustatomas KET (pavyzdžiui, KET 93.1 punktas).

20Kasatoriai pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo prievolė yra civilinis teisinis santykis, todėl, nagrinėjant neturtinės žalos atlyginimo bylą, teismas turi vadovautis ne BPK, o CPK nuostatomis. CPK 12, 178 straipsniai nustato, kad šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Vien dėl to, kad ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, ieškovas negali būti atleistas nuo įrodinėjimo pareigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006 nurodo, kad savaime vien nusikaltimo padarymo faktas ar pakenkimas asmens sveikatai, kad ir menkiausio laipsnio ar neigiamo poveikio, nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 išaiškino, kad, esant civilinei atsakomybei, kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį. Bendrųjų nuostolių dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Anot kasatorių, byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kad civilinis ieškovas patyrė neturtinę žalą – ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstas tik paties ieškovo teiginiais apie jo išgyvenimus, civilinio atsakovo turtinę padėtį, be to, visą patirtą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos civiliniam ieškovui atlygino draudimo bendrovė, kurioje savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs civilinis atsakovas UAB „K. a. p.“. Kasatoriai neneigia, kad civilinis ieškovas dėl jam artimo žmogaus žūties patyrė neigiamų išgyvenimų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis ieškovas bei nukentėjusioji negyveno vienoje šeimoje, ieškovas yra suaugęs ir darbingas, turi savo šeimą.

21Kasatorių teigimu, teismai neteisingai vertino CK 6.250 straipsnio 2 dalį, pagal kurią neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Kadangi šios CK normos negalima suprasti kaip įpareigojančios teismą visais nurodytais atvejais priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes tiek neturtinės žalos buvimo faktą, tiek jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Anot kasatorių, ieškovas neįrodė nei jo prašomo 150 000 Lt, nei 40 000 Lt teismo priteistos neturtinės žalos, todėl jo ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Nuteistojo A. K. veiksmai vertintini kaip neatsargūs, tai lemia civilinės atsakomybės netaikymą arba žalos atlyginimo dydžio sumažinimą.

22Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prievolė atlyginti neturtinę žalą kilo ne nuteistam asmeniui, o padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, kaip tai nustato CK 6.270 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad atsakovų turtinė padėtis nelaikytina lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės, kuriai būdingas kompensacinis pobūdis, priemonė, todėl asmuo, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, negali nepagrįstai praturtėti vien dėl to, kad už žalos atlyginimą atsakingas asmuo yra įmonė, kuri turi didesnes galimybes išmokėti kompensaciją. Šiuo atveju teismai privalėjo atsižvelgti ne tik į civilinio atsakovo (UAB „K. a. p.“) turtinę padėtį, bet ir į tai, kad pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį civilinis atsakovas turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, todėl vertintina ir žalą padariusio asmens (nuteistojo) turtinė padėtis.

23UAB „K. a. p.“ buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, todėl visa turtinė žala, taip pat neturtinės žalos dalis atlyginta. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra, ją savo patikslintame ieškinyje patvirtino ir ieškovas. Be to, teismai deramai neatsižvelgė į įstatyme numatytus neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

24Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir UAB „K. a. p.“ atstovų kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė nurodo, kad nuteistojo A. K. kasacinio skundo argumentas, kad eismo įvykį sukėlė tiek jo neatsargumas, tiek ir nukentėjusiosios didelis neatsargumas, niekuo nepagrįstas, nes byloje nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo V. D., įvyko dėl nuteistojo, pažeidusio KET 51, 53, 76 punktų reikalavimus, kaltės. KET 76 punktas reikalauja, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Prokurorė teigia, kad minėtas KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydami KET 76 punkto reikalavimus, vairuotojai, matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis Nr. 2K-158/2009). Teismas pagrįstai nustatė ir konstatavo, jog susidariusioje eismo situacijoje tuo atveju, jeigu nuteistasis A. K. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo. Vadinasi A. K. veika buvo autoavarijos metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis, nes padarytas KET pažeidimas pripažįstamas būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas ir pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų.

25Anot prokurorės, nepagrįstas yra ir kasatoriaus argumentas, kad teismai be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje nustatyta, jog eismo įvykio tiesioginė priežastis buvo nuteistojo veiksmai, o V. D. KET reikalavimų nepažeidė ir jos judėjimas pėsčiųjų perėja neturėjo įtakos nuteistojo veikai (KET reikalavimų pažeidimui).

26Kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nenurodė, kokiu pagrindu iš nuteistojo atėmė teisę dvejus metus vairuoti transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies reikalavimus, skirtina ir baudžiamojo poveikio priemonė. BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Nors teismas nenurodė BK straipsnio, iš nuosprendžio turinio matyti, kad kasatoriui taikyta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje (uždraudimas naudotis specialia teise). BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriama kartu su bausme. BK 68 straipsnyje nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise taikymo sąlyga – asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 1 dalyje pateiktame pavyzdiniame tokių teisių sąraše nurodyta ir teisė vairuoti kelių transporto priemonę. Prokurorė nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu kasatoriui A. K. baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, skirta konstatavus, kad kasatorius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarė naudodamasis specialia teise – vairuodamas kelių transporto priemonę. Kasatorius, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 51, 53, ir 76 punktuose numatytus reikalavimus, parbloškė nukentėjusiąją V. D., kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Tai reiškia, kad, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę, BK nuostatos nebuvo pažeistos.

27Atmestina ir tai, kad V. D. mirties priežastis buvo susiformavęs trombas, todėl neva negalima buvo nagrinėti civilinio ieškinio, bet reikėjo spręsti klausimą, ar V. D. buvo tinkamai gydyta. Byloje nustatyta, kad V. D. eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir ji mirė nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų komplikacijų. Teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog V. D. mirties priežastis – kasatoriaus nusikalstami veiksmai, todėl žalos atlyginimo klausimas pagrįstai išnagrinėtas baudžiamojoje byloje.

28Anot prokurorės, nepagrįstas yra ir civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ atstovų kasacinis skundas. Kasatoriai nepagrįstai teigia, jog S. D., vadovaujantis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes nebuvo žuvusiosios išlaikomas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju. Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį asmens civilinės teisės ar jų įgyvendinimas gali būti ribojami įstatymo ar įstatymų pagrindu teismo, jeigu toks ribojimas būtinas svarbioms vertybėms ginti. Įstatymas, ribojantis civilines teises, turi būti aiškus. Tuo tarpu minėtoje CK 6.284 straipsnio 1 dalies normoje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų pateiktame sąraše, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Čia išvardyti tik tie teisę į neturtinės žalos atlyginimą turintys subjektai, kurie su nukentėjusiuoju (maitintoju) iki jo mirties buvo susieti išlaikymo ryšiais. Todėl, sistemiškai aiškinant šią normą deliktinės atsakomybės taisyklių ir bendrųjų nuostatų kontekste (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250, 6.263 ir kiti straipsniai), teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, vaikai, sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nukentėjusysis bendrai gyveno, neįregistravęs santuokos (partnerystė), neatsižvelgiant į jų darbingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-151/2006, 2K-853/2007, 3K-3-351/2007 ir kt.). Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į šių asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal teismų nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad V. D. (žuvusiąją) ir nukentėjusįjį S. D. siejo nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti tarpusavio santykiai. Anot prokurorės, esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nustatė, jog S. D. padaryta neturtinė žala ir jis turi teisę į jos atlyginimą.

29Prokurorės teigimu, kasaciniame skunde pabrėžiami nukentėjusiosios didelis neatsargumas (kuris byloje nenustatytas), kaltininko turtinė padėtis ir kiti argumentai nepaneigia teismų išvadų dėl priteistos žalos. Žalos dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo problema, todėl pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatą nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl žalos, nekeičia jos dydžio, tik patikrina, ar žemesnės pakopos teismai tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat, ar nebuvo pažeisti BPK reikalavimai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ir nustatydami neturtinės žalos dydį, vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis žalos nustatymo tvarką. Pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nėra.

30Nukentėjusysis S. D. atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir UAB „K.a.p.“ atstovų kasacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti turėtas advokato išlaidas už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą.

31S. D. atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis ginčija padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją, nurodydamas, jog jo veika turėtų būti kvalifikuota ne pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Šį argumentą kasatorius grindžia kritikuodamas teismo medicinos specialisto išvadą ir nurodydamas, kad nukentėjusioji mirė neva ne dėl avarijos metu sukeltų sužalojimų. S. D. pažymi, kad kasatorius kelia fakto klausimą, kurio kasacinės instancijos teismas nenagrinėja, nes šis teismas nagrinėja skundus tik teisės taikymo aspektu, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 376 straipsnio 1 dalis). Be to, kasatorius apskritai neturi teisės kelti padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos klausimo kasacinės instancijos teisme, nes šio klausimo nekėlė savo apeliaciniame skunde. BPK 367 straipsnio 3 dalis numato, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi savo apeliaciniu skundu kasatorius prašė panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, o padarytos nusikalstamos veikos neginčijo, todėl jo kasaciniame skunde keliamas klausimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Neturi būti nagrinėjami ir argumentai dėl nukentėjusiosios padarytų KET pažeidimų ir jų įtakos avarijos kilimui. Tai yra fakto klausimas, kuris teismų buvo išnagrinėtas.

32Anot nukentėjusiojo, kasacinis skundas yra prieštaringas, juo prašoma tiek perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka, tiek pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nenagrinėti civilinio ieškinio. Visų šių reikalavimų, net jei kasacinis skundas ir būtų pagrįstas, neįmanoma patenkinti. Kasatoriaus argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – atmestini. Padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkias pasekmes, žuvo žmogus. Nusikaltimas padarytas šiurkščiai pažeidžiant KET. Iš kasatoriaus parodymų, jo apeliacinio bei kasacinio skundų motyvų matyti, kad jis net nesupranta savo padarytos veikos pavojingumo, visiškai klaidingai traktuoja KET. Kasatorius iš esmės teigia, kad ne vairuotojas turi praleisti pėsčiąjį, esantį pėsčiųjų perėjoje, o pėsčiasis turi praleisti važiuojančią transporto priemonę. Jeigu asmuo, mirtinai partrenkęs pėsčiųjų perėjoje pėsčiąjį, kuris baiginėjo pereiti paskutinę ketvirtąją eismo juostą ir kurį praleisti sustojo greta priekyje važiavusi transporto priemonė, drįsta kaltinti nukentėjusiąją ir stebisi, kodėl ji nepraleido važiuojančios transporto priemonės, tai toks žmogus kaip vairuotojas yra pavojingas visuomenei, juo labiau kad jam buvo patikėta keleiviniu autobusu vežti keleivius. Anot nukentėjusiojo, teisė vairuoti transporto priemones jam jokiu būdu negali būti palikta. Atkreiptinas dėmesys ir į kasatoriaus tam tikrą poziciją ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kasatorius savo kaltės nepripažino, vengė baudžiamosios atsakomybės, neatsiprašė, savo iniciatyva neatlygino žalos dalies, vilkino bylos nagrinėjimą teikdamas nepagrįstus prašymus. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus jau pasigailėjo, nes esant minėtoms aplinkybėms vis dėlto taikė bausmės vykdymo atidėjimą, todėl jeigu dar jam būtų palikta teisė vairuoti transporto priemones, tai kasatorius, pėsčiųjų perėjoje mirtinai partrenkęs žmogų, faktiškai būtų nenubaustas, t. y. realiai nepatirtų jokių baudžiamosios atsakomybės sankcijų. S. D. teigia, kad nuteistojo kasacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

33Nukentėjusiojo teigimu, atmestinas ir civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ argumentas, kad S. D. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes nepaminėtas CK 6.284 straipsnio 1 dalyje pateiktame asmenų sąraše. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką ir toks klausimas jau senai išspręstas. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-853/2007 išaiškino, kad teisė į gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Žuvusiosios sūnaus santykių artimumas su motina yra fakto klausimas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė teisės normą, laikėsi teismų praktikos, bei tinkamai nustatė jo ir jo motinos santykių artimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo motina turėjo du vaikus: jį ir užsienyje gyvenantį jo brolį. S. D. nurodo, kad jis su motina gyveno viename mieste, dažnai vienas kitą lankydavo, ši prižiūrėdavo jo dukteris, su kuriomis turėjo labai artimą ryšį, todėl jo ir jo motinos santykiai buvo glaudūs, grįsti nuoširdumu, savitarpio pagalba.

34S. D. teigia nesutinkąs su argumentu, kad civilinės atsakomybės klausimams išspręsti taikytinos CK 6.270 straipsnio nuostatos, tarp jų nuostata, kad dėl didelio nukentėjusiojo neatsargumo už žalą atsakingas asmuo gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žalą. CK 6.270 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai padidinto pavojaus šaltinio padaryta žala turi būti atlyginta be kaltės. Šis straipsnis galėtų būti taikomas, kai padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, padaręs žalą, būtų išteisintas arba jam būtų nutraukta baudžiamoji byla. Tuo tarpu, jei nustatoma asmens kaltė, tai jis padarytą žalą atlygina bendrais pagrindais. Civilinio atsakovo keliami klausimai dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo yra visiškai nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad jo motina jokių KET reikalavimų nepažeidė, jokio didelio neatsargumo jos veiksmuose nebuvo. Ji ėjo pėsčiųjų perėja, buvo spėjusi pereiti tris eismo juostas iš keturių, važiavęs autobusas (vairuotojas J. O.) sustojo jos praleisti ir ji ėjo toliau, tačiau, įžengus į paskutiniąją ketvirtąją eismo juostą, jį buvo partrenkta ir sunkiai sužalota nuteistojo vairuojamo autobuso, kuris važiavo per pėsčiųjų perėją pro greta sustojusį prieš perėją autobusą net nestabdydamas. KET aiškiai reikalauja praleisti pėsčiųjų perėjoje esančius pėsčiuosius, o KET 76 punktas numato pareigą sustoti ir įsitikinti, ar už gretimoje juostoje esančios transporto priemonės nėra pėsčiojo. KET 93.4 punktas šioje situacijoje visiškai netaikytinas. Jis taikomas tada, kai pėsčiasis įžengia į gatvę iš už pakelėje stovinčių transporto priemonių ar kitokių objektų. S. D. nurodo, kad žemesnės instancijos teismai šią faktinę aplinkybę tinkamai ištyrė ir įvertino, todėl nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiosios didelio neatsargumo. Taigi ir vėl tai fakto klausimas, o teismų, tikėtina, padarytų BPK normų pažeidimo dėl šios aplinkybės tyrimo ir vertinimo kasatorius (civilinis atsakovas) nenurodo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutartyje Nr. 2K-158/2009 analizavo eismo situaciją dėl pėsčiųjų partrenkimo ir, nepaisant to, kad toje situacijoje buvo nustatyta, kad pėsčiosios bėgo, buvo ne pėsčiųjų perėjoje, o jos zonoje, kad greta važiavęs automobilis nesustojo praleisti pėsčiųjų, panaikino apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį vairuotojui. Tuo tarpu šioje byloje A. K. atsakomybės prasme eismo situacija kur kas nepalankesnė, nes pėsčioji buvo perėjoje, ją sustojo praleisti greta važiavęs autobusas, todėl A. K. kaltė akivaizdi ir priimti teismų nuosprendis ir nutartis yra teisėti bei pagrįsti.

35Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, jog neturtinė žala nėra įrodyta, nenurodo, kokius įstatymus ir kodėl netinkamai taikė teismai. Be to, kasatorius prieštarauja pats sau – vienur nurodo, kad neginčija, jog S. D. patyrė neigiamų išgyvenimų, kitur aiškina, kad jis neįrodė neturtinės žalos. Vienoje skundo dalyje teigiama, kad kasatoriai neginčija neturtinės žalos dydžio, kitoje – kad teismai netinkamai nustatė šios žalos dydį. Kasatorius pateikė neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo apžvalgą, tačiau nenurodė, kokias teisės normas teismai netinkamai taikė ar pažeidė. Abstrakčiais teiginiais bandoma kritikuoti teismų nuosprendį ir nutartį, tačiau net nenurodoma, koks, kasatoriaus nuomone, žalos dydis turėtų būti nustatytas. Žalos dydžio nustatymas iš esmės nėra kasacijos dalykas, nes tai fakto klausimas. Kasatoriaus teiginys, kad vairuotojo veiksmai vertintini kaip neatsargūs, todėl tai lemia civilinės atsakomybės netaikymą arba žalos atlyginimo dydžio sumažinimą, nepagrindžiamas jokia konkrečia teisės norma. Kad vairuotojo veiksmai neatsargūs ir taip aišku, nes jis yra nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą.

36Anot S. D., teismai teisingai įvertino padarytą žalą, teisingai apskaičiavo atlygintinos žalos dydį, į visas aplinkybes atsižvelgė, prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino beveik keturis kartus, todėl nėra jokio pagrindo dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio.

37Kasaciniai skundai atmestini.

38Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

39Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad A. K., vairuodamas autobusą, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai ta pačia kryptimi važiavusi transporto priemonė sustojo praleisti pėsčiosios, ir partrenkė pėsčiąją V. D., kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Be bendrojo pobūdžio KET pažeidimų (51 ir 53 punkto), A. K. buvo inkriminuojamas ir specialaus KET reikalavimo, numatyto KET 76 punkte, pažeidimas. Būtent šis pažeidimas atskleidžia A. K. pateikto kaltinimo esmę. KET 76 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Byloje nustatyta, kad dėl šio reikalavimo pažeidimo įvyko eismo įvykis ir kilo sunkūs padariniai – mirė nukentėjusioji V. D.. Nustatęs šias faktines bylos aplinkybes, teismas pagrįstai kvalifikavo A. K. veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

40Nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, kad dėl įvykio kalta nukentėjusioji ir kad tarp jo padarytų pažeidimų ir nukentėjusiosios mirties nėra priežastinio ryšio, teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji V. D., ėjusi per pėsčiųjų perėją, būtų nesilaikiusi kokių nors eismo saugumo reikalavimų. Be to, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje partrenkta nukentėjusioji buvo neatsargi, ši aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-158/2009).

41Nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo argumentu, kuriuo ginčijamas priežastinis ryšis tarp nukentėjusiosios eismo įvykio metų patirtų sužalojimų ir jos mirties praėjus 14 dienų po eismo įvykio. Priežastinio ryšio tarp sužalojimo ir mirties fakto nustatymas yra teismo kompetencija. Ši aplinkybė paprastai nustatoma remiantis teismo medicinos specialistų ar ekspertų išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Konstatavus, kad mirties priežastis yra komplikacijos, atsiradusios sužalojimo gydymo metu, kartu pripažįstama, kad mirties priežastimi yra ir sužalojimai, kurie buvo gydomi, nes jeigu nebūtų sužalojimų, jų nereikėtų gydyti ir nekiltų komplikacijų. Tai, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlė būtent A. K. padaryta veika, nustatyta įvertinus specialisto išvadas Nr. G 1557/07(03) ir Nr. KM 28/07(03), taip pat specialisto R. P. paaiškinimus, duotus teismo posėdyje. Pagrindo abejoti teismo atliktu šių įrodymų vertinimu ir jų rezultatais nėra. Tokia šio teismo išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką sprendžiant priežastinio ryšio klausimą (žr., pavyzdžiui, kasacinę nutartį Nr. 2K-2/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktą).

42Byloje nėra pagrindo konstatuoti ir rizikingo nukentėjusiosios elgesio bei šiuo pagrindu pripažinti nuteistajam atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

43Dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo

44Kolegija atmeta nuteistojo kasacinio skundo argumentus dėl neteisėtai jam paskirto teisės vairuoti transporto priemonę dvejus metus atėmimo. Kasacinio skundo argumentas, kad iš nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių neaišku, kokiu įstatyminiu pagrindu iš nuteistojo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, neatitinka tikrovės. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į BK 75 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nuteistajam skirtina ir baudžiamojo poveikio priemonė. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies taip pat visiškai aišku, kad atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę skiriamas kaip baudžiamojo poveikio priemonė. Kolegija konstatuoja, kad teismas, paskyręs šią baudžiamojo poveikio priemonę, BK 75 straipsnio 2 dalies, 67 straipsnio 2 dalies ir 68 straipsnio 1-3 dalių nuostatų nepažeidė. Nors nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 2 dalies redakcija tiesiogiai neįpareigodavo teismų skirti baudžiamojo poveikio priemones (nuoroda į tokį būtinumą įsigaliojo tik 2007 m. liepos 21 d. – įstatymas Nr. X-1233), tačiau tokia teismui suteikta galimybė tiesiogiai nurodyta BK 67 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas tokiais atvejais (atidedant bausmės vykdymą pagal seną BK 75 straipsnio 2 dalies redakciją) ne kartą patvirtintas kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-13/2008, 2K-128/2008, 2K-317/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos 8.1 punktas).

45Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumą ir nurodė išsamius motyvus, kodėl laiko, kad A. K. baudžiamojo poveikio priemonė yra paskirta pagrįstai. Kolegija su šiais motyvais sutinka ir jų nekartoja. Laikyti, kad nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonė paskirta pažeidžiant įstatymą, nėra pagrindo.

46Dėl neturtinės žalos atlyginimo

47Nuteistojo civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ ir jo atstovo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas neturtinės žalos priteisimą nukentėjusiajam S. D., nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismų praktikoje teisė į gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažinta, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų (nenurodytų) asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr. 2K–151/2006, 3K–3–351/2007, 2K–853/2007). Teismas, nustatęs, kad V. D. (žuvusiąją) ir nukentėjusįjį (jos sūnų) S. D. siejo geri, glaudūs ir emociškai tvirti tarpusavio santykiai, pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala ir šis turi teisę į jos atlyginimą.

48Kasatoriai, ginčydami neturtinės žalos įrodytumą, teisingai cituoja kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, kurioje pasisakyta dėl to, kad, esant civilinei atsakomybei, kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį, o įrodinėjimo specifika yra ta, kad kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Kita vertus, nereikalaujama, kad specifinis neturtinės žalos turinys (ypač dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, sukrėtimas, pažeminimas) būtų grindžiamas tokiais pačiais įrodymais, kuriais įrodinėjama turtinė žala. Pabrėžtina, kad byloje įrodyti nusikalstami veiksmai, dėl kurių žuvo nukentėjusiojo motina, be to, nukentėjusysis savo civiliniame ieškinyje, taip pat duodamas parodymus teisme, nurodė aplinkybes, pagrindžiančias jo patirtus dvasinius išgyvenimus – su motina jie buvo labai artimi, juos siejo glaudūs ir emociškai tvirti tarpusavio santykiai, jie dažnai susitikinėjo, ji padėdavo prižiūrėti jo vaikus. Abejoti dėl to, kad nukentėjusysis, netekęs motinos, patyrė dvasinių išgyvenimų, nėra jokio pagrindo. Todėl kolegija atmeta civilinio atsakovo atstovų teiginius, kad nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala neįrodyta.

49Kolegija sutinka su civilinio atsakovo ir jo atstovo kasacinio skundo argumentu, kad teismas UAB „K.a.p.“ atsakomybės klausimą turėjo spręsti remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką civilinėse bylose didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku. Taigi tais atvejais, kai įmonės darbuotojas padaro žalą naudodamas įmonei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, įmonės atsakomybės pagrindas yra CK 6.270 straipsnis (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-682/2006, 3K-3-210/2007, 3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008). Kita vertus, pagrindą, kodėl už žalą atsako ne darbuotojas, padaręs žalą, bet jo darbdavys, nustato CK 6.264 straipsnis. Todėl teismas, pagrįstai rėmėsi CK 6.264 straipsniu konstatuodamas, kad už A. K. padarytą žalą atsako jo darbdavys UAB „K.a.p.“, tačiau, spręsdamas šio atsakomybės klausimą, kartu turėjo vadovautis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, tai, kad teismas nenurodė CK 6.270 straipsnio 1 dalies, nesudaro pagrindo keisti nuosprendžio, nes žalos atlyginimo klausimas byloje iš esmės išspręstas teisingai. Kolegija atmeta argumentus, kad CK 6.270 straipsnio 1 dalies pagrindu UAB „K.a.p.“ turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, nes neva įrodė, jog žala atsirado dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo. Teismas nenustatė jokio nukentėjusiosios didelio neatsargumo ir kolegija visiškai pritaria tokiam vertinimui.

50Kolegija taip pat nerado pagrindo abejoti ir teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atskleisdami jų turinį ir motyvuodami konkrečiomis bylos aplinkybėmis, atsižvelgdami į teismų praktiką analogiškose bylose. Pagrindo keisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir jo dydžio nėra.

51Kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo argumentas, kad, neatlikus patikrinimo dėl tinkamo nukentėjusiosios gydymo, negalima buvo baudžiamojoje byloje nagrinėti civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

52Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo

53Nukentėjusysis S. D. atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir UAB „K.a.p.“ atstovų kasacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti turėtas advokato išlaidas už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą. Nukentėjusysis pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (2009-05-11, serija LAT Nr. 501256), patvirtinantį 500 Lt sumokėjimą advokatui už atsiliepimo surašymą.

54Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-410/2008). Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus byloje, šis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Todėl, kolegijos vertinimu, šios išlaidos turi būti apmokėtos. Kita vertus, didelė atsiliepimo dalis skirta ne nuteistojo, bet civilinio atsakovo ir jo atstovo kasaciniam skundui. Todėl iš nuteistojo priteistina suma advokato paslaugoms apmokėti mažinama perpus – iki 250 Lt.

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu ir 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

56Nuteistojo A. K., civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ atstovų generalinės direktorės J. D. ir advokato Henriko Mackevičiaus kasacinius skundus atmesti.

57Priteisti iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajam S. D. 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu A. K.... 3. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija... 4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego... 5. A. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis, vairuodamas... 6. Nusikalstama veika padaryta šiomis faktinėmis aplinkybėmis: A. K., 2007 m.... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo... 8. Kasatorius nurodo, kad iš dalies nesutinka su veikos kvalifikavimu. Pagal KET... 9. Teismo nuosprendyje teigiama, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar... 10. Kasatorius nurodo, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos,... 11. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal specialisto išvadą... 12. Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje nėra transporto priemonės techninių... 13. Anot kasatoriaus, teismas nei rezoliucinėje, nei aprašomojoje nuosprendžio... 14. Kasatoriaus teigimu, teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio,... 15. Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB „K. a. p.“ atstovai generalinė... 16. Kasatoriai nurodo, jog CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio... 17. Taigi neturtinės žalos atlyginimo klausimas siejamas su išlaikymo faktu,... 18. Anot kasatorių, teismai žalos atlyginimo santykiams taikė netinkamas teisės... 19. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylas, kuriose asmuo... 20. Kasatoriai pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo prievolė yra civilinis... 21. Kasatorių teigimu, teismai neteisingai vertino CK 6.250 straipsnio 2 dalį,... 22. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prievolė atlyginti... 23. UAB „K. a. p.“ buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, todėl visa... 24. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus... 25. Anot prokurorės, nepagrįstas yra ir kasatoriaus argumentas, kad teismai be... 26. Kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas, skirdamas bausmę,... 27. Atmestina ir tai, kad V. D. mirties priežastis buvo susiformavęs trombas,... 28. Anot prokurorės, nepagrįstas yra ir civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“... 29. Prokurorės teigimu, kasaciniame skunde pabrėžiami nukentėjusiosios didelis... 30. Nukentėjusysis S. D. atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir UAB „K.a.p.“... 31. S. D. atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis ginčija padarytos... 32. Anot nukentėjusiojo, kasacinis skundas yra prieštaringas, juo prašoma tiek... 33. Nukentėjusiojo teigimu, atmestinas ir civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“... 34. S. D. teigia nesutinkąs su argumentu, kad civilinės atsakomybės klausimams... 35. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis atsakovas, kasaciniame... 36. Anot S. D., teismai teisingai įvertino padarytą žalą, teisingai... 37. Kasaciniai skundai atmestini.... 38. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo... 39. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad A. K., vairuodamas autobusą,... 40. Nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, kad dėl įvykio kalta nukentėjusioji... 41. Nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo argumentu, kuriuo ginčijamas... 42. Byloje nėra pagrindo konstatuoti ir rizikingo nukentėjusiosios elgesio bei... 43. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo... 44. Kolegija atmeta nuteistojo kasacinio skundo argumentus dėl neteisėtai jam... 45. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį,... 46. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 47. Nuteistojo civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ ir jo atstovo kasacinio skundo... 48. Kasatoriai, ginčydami neturtinės žalos įrodytumą, teisingai cituoja... 49. Kolegija sutinka su civilinio atsakovo ir jo atstovo kasacinio skundo... 50. Kolegija taip pat nerado pagrindo abejoti ir teismo nustatytu neturtinės... 51. Kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo argumentas, kad, neatlikus... 52. Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo ... 53. Nukentėjusysis S. D. atsiliepimu į nuteistojo A. K. ir UAB „K.a.p.“... 54. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu ir 106 straipsnio... 56. Nuteistojo A. K., civilinio atsakovo UAB „K.a.p.“ atstovų generalinės... 57. Priteisti iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajam S. D. 250 Lt (du šimtus...