Byla 2A-853-180/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3279-881/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams L. J., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dalyvaujant tretiesiems asmenims: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, uždarajai akcinei bendrovei ,,PZU Lietuva“ ir notarei L. M., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2007 m. kovo 28 d. buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją natūra – atsakovui Valstybės saugumo departamentui (toliau – VSD) grąžinti butą valdyti patikėjimo teise, o atsakovo L. J. naudai iš VSD priteisti 110 500 Lt (CK 1.80 str.).

4Ieškovas teigė, kad vadovaujantis Valstybės saugumo departamento įstatymo 33 straipsniu, VSD pareigūnui L. J., neturinčiam gyvenamosios patalpos jo tarnybos vietoje, 2005 m. sausio 31 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (70)-33-20 (toliau – Nuomos sutartis) pagrindu darbo laikotarpiui buvo suteiktas 3-jų kambarių butas, esantis ( - ). CK 6.618 straipsnio 2 dalies pagrindu ir atsižvelgiant į nuomininko prašymą, 2007 m. vasario 26 d. VSD Generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1-10 šių gyvenamųjų patalpų tarnybinis statusas panaikintas ir jos išbrauktos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. 2007 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui L. J. ginčo butas parduotas už 110 500 Lt. Ši kaina buvo nustatyta remiantis UAB „Geomatas“ 2006 m. gruodžio 1 d. turto vertinimo sutarties Nr. (70)-33-112, sudarytos tarp UAB „Geomatas“ ir VSD, pagrindu. Ieškovo teigimu, butas parduotas už mažesnę kainą nei jo vertė, nes pagal VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 29 d. duomenis, šio turto vertė 2006 m. gruodžio mėnesį buvo 197 000 Lt.

5Ieškovas teigė, kad UAB „Geomatas“ turto vertintojai vadovavosi senesne vidutinių rinkos verčių nustatymo informacija ir nesinaudojo rinkos bei vidutinės rinkos vertės nustatymo duomenimis, galiojusiais aktualiu metu. Be to, turto vertinimo ataskaitose daug nenuoseklumų, prieštaravimų. UAB „Geomatas“ konstatavo buto fizinį pašalinamą nusidėvėjimą, t. y. būtiną buto remontą ir šio buto pardavimo 110 500 Lt kainą apskaičiavo iš lyginamosios vertės metodu nustatytos buto vertės atimdamas privalomą remonto darbų vertę, nustatytą pagal UAB „Sistela“ nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyną, tačiau nei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje (toliau – Turto vertinimo metodika) nėra numatytas toks nekilnojamojo turto (buto) vertinimo būdas. UAB „Geomatas“, atlikdamas buto vertinimą, pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus, todėl nustatyta kaina buvo nepagrįstai maža.

6II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

8Teismo motyvai: Turto vertės pažymoje Nr. 06/237-37 turto vertinimo tikslas – rinkos vertės nustatymas tarnybiniam butui parduoti. Nurodyti turto vertinimo metodai – lyginamosios ir naudojimo verčių. UAB ,,Geomatas“ vertindamas turtą nustatė ginčo buto vertę pagal lyginamosios vertės metodą, kuri buvo 169 989 Lt, o pagal paprastąjį (tiesioginį) naudojimo pajamų kapitalizavimo metodą – 169 846 Lt. Teismas sprendė, kad pagal abu metodus kaina labai panaši ir ne itin skiriasi nuo VĮ Registrų centro nurodytos turto vertės, nustatytos masinio vertinimo metu. 2006 m. gruodžio 1 d. duomenimis tokia ginčo buto vertė buvo 197 452 Lt, o sandorio sudarymo dieną, t. y. 2007 m. kovo 27 d. – 225 000 Lt. Priešingai nei teigia ieškovas, UAB ,,Geomatas“ naudojo būtent tuos metodus, kuriuos numato naudoti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas ir užsakė užsakovas VSD. Turto vertės pažymoje UAB ,,Geomatas“ nurodyta, kad vertinamas ne šiaip butas, o butas, kuriuo naudojasi nuomininkas, pretenduojantis šį butą įsigyti, todėl buvo atsižvelgiama į tarnybinio buto įsigijimo kainą, papildomas buto nuomininko pirkimo metu atliktas investicijas, buto būklę apžiūros metu. Taigi turto vertintojas, 2006 metais atlikęs buto vertinimą, nustatė, kad parduodamas butas nusidėvėjęs ir jam būtinas remontas, todėl iš lyginamosios vertės metodu nustatytos 169 989 Lt turto vertės atėmė sumą, reikalingą fizinio nusidėvėjimo pašalinimui.

9Teismas sprendė, kad ginčo objekto vertė 2006 metais buvo nustatyta lyginamosios vertės metodu, kurį taikyti rekomenduoja Turto vertinimo metodikos 23.4 punktas, kai reikia vertinti butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius, o būtinybė nustatant parduodamo buto kainą įvertinti ir jo faktinį stovį bei būtinas išlaidas nusidėvėjimo pašalinimui galėjo atsirasti dėl buto specialaus statuso. Ginčijamo buto įsigijimo laikotarpiu tarnybiniai butai buvo naudojami atsižvelgiant į tam tikrą valstybės politiką, siekiant valstybės tarnybą padaryti patrauklesne jauniems ir perspektyviems specialistams, taip pat išsaugoti patyrusius specialistus valstybės tarnyboje, nes darbo rinkoje dėl besikeičiančių ekonominių sąlygų, privataus sektoriaus plėtros, buvo stebima itin sparti darbo jėgos dinamika. Asmenims, besinaudojantiems valstybės suteiktais tarnybiniais butais, buvo sudarytos sąlygos iš valstybės įsigyti butus lengvatinėmis, pirmumo sąlygomis, faktiškai buvo vertinamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, kurias buvo ketinama parduoti šio tarnybinio buto nuomininkui, o ne turtas, kuris tuo metu buvo pardavinėjamas atviroje rinkoje. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad UAB ,,Geomatas“ nustatyta turto kaina galėjo skirtis nuo rinkos kainos pagrįstai.

10Teisės aktai nereglamentuoja išlaidų, susijusių su turto pagerinimu, atlyginimo. Bendro pobūdžio teisės aktas dėl valstybės turto pardavimo yra Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, pagal kurio 10 straipsnio 13 dalį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti nuomininko padarytų išlaidų. Šį įstatymą įgyvendinančių Lietuvos respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 20 punkte nustatyta, kad vertinant objektus, kuriems pagerinti nuomos metu padarytos išlaidos, turi būti nustatytas vertės padidėjimo procentas dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų.

11Teismas nesirėmė byloje atliktos Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės akto išvada, kad turto pardavimo momentu jo vertė buvo apie 260 000 Lt., nes 2010 metais atliktas retrospektyvinis turto vertinimas nėra patikimas ir gali labai skirtis nuo realios turto vertės sandorio sudarymo metu, nes ginčo turtas buvo itin pagerintas, įvyko ypač reikšmingi pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje ir t. t.

12Remdamasis byloje atliktos Statybos ekspertizės akto išvadomis, teismas nustatė, kad nuo 2005 m. iki 2007 m. kovo 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai buvo atlikti 45 064,22 Lt vertės remonto darbai, o po 2007 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo atlikti 126 480,90 Lt kainavę kapitalinio remonto statybos darbai. Atsakovas L. J. negalėjo turėti įtakos parduodamo turto kainai, būdamas parduodamo buto nuomininkui bei vėliau – buto savininku, labai pagerino turto būklę, į jį investavęs iš viso 171 525,12 Lt.

13Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat protingumo, teisingumo, sąžiningumo, teisinių santykių stabilumo ir teisėtų lūkesčių principais, teismas padarė išvadą, kad ginčo buto pardavimo kaina nebuvo labai neatitinkanti rinkos kainos ir realios buto būklės, ir pagrindo naikinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį ir taikyti restituciją natūra ieškovo nurodytų argumentų pagrindu, nenustatė., be to, teismo įsitikinimu, ginčo sandorio panaikinimas būtų socialiai neteisingas.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Ieškovas – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

16Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu atsakovui (buto pirkėjui) atsirado teisė į remonto išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). 2005 m. sausio 31 d. Nuomos sutarties 3 punkte nurodyta, kad nuomininkas turi savo lėšomis atlikti tarnybinių gyvenamųjų patalpų remontą. VSD nėra davusi nuomininkui L. J. leidimo gerinti tarnybines patalpas, todėl pagal CK 6.501 straipsnį atsakovas L. J., pagerinęs ginčo butą iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, veikė savo rizika ir neturėjo teisino pagrindo reikalauti grąžinti remontui panaudotų 45 064,22 Lt. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.
  2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalimi, kad vertinant privatizavimo objektą, turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti nuomininko padarytų išlaidų, nes turėtų būti taikoma CK 6.501 straipsnio nuostata.
  3. Teismas be pagrindo nesirėmė byloje atlikta Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad turto pardavimo metu ginčo turto vertė buvo apie 260 000 Lt, ir nepagrįstai sprendė, kad 2010 m. atliktas retrospektyvus turto vertinimas nėra patikimas. Toks vertinimas buvo objektyvesnis, paremtas VĮ Registrų centre įregistruotų konkrečių sandorių analize. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo šios vertės, tik kėlė klausimą dėl atlikto remonto įskaičiavimo į galutinę buto kainą. Eksperto išvada ar jos dalis gali būti vertinama kritiškai tik tada, kai ekspertizės akto turinys yra prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010 ir kt.). Teismas, atmesdamas ekspertizės akte Nr. 10009-02-2 nurodytus skaičiavimus, vadovavosi tik abstrakčiais samprotavimais, nepateikė jokių argumentų.
  4. Teismas, nustatydamas parduoto ginčo turto vertę, nesivadovavo kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose – gyvenamosios patalpos pardavimo kaina turi atitikti buto rinkos vertę, bet ne artimą rinkos vertei kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2009).
  5. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2014 metų teismo (statybos darbų) ekspertizės akto ir jo 2014 m. gegužės 6 d. patikslinimo išvadomis. Pagal Statybos ekspertizę nuo 2005 m. iki 2007 m. kovo 28 d. buvo atlikti einamojo remonto darbai, kurie kartu su kapitalinio remonto darbais pagerino ginčo turto pardavimo vertę 171 525,12 Lt. Eksperto išvadoje yra pateikti prieštaringi įrodymai, kurių teismo posėdžio metu nepaaiškino nei ekspertas, nei atsakovas L. J., pavyzdžiui: unitazai keičiami nepraėjus net keliems metams; pirkėjas nurodytas ne L. J.; prekės pristatymo vieta ne Vilnius, o Tauragė; plastikiniai langai bute įrengti po sandorio sudarymo (ekspertizės akto 50–51 p.), tačiau UAB „Geomatas“ 2006 m. gruodžio 14 d. Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto 6 p. teigiama, kad ginčo buto langai yra plastikiniai ir pan.
  6. 2014 m. gegužės 6 d. teismui buvo pateiktas 2014 m. kovo 19 d. teismo ekspertizės akto patikslinimas, kuriame statybos darbai priskirti prie kapitalinio remonto statybos darbų ir einamojo remonto statybos darbų. Analizuojant antro etapo darbus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pateikta nepatikima išvada, kad darbai gali būti priskiriami prie kapitalinio remonto statybos rūšies. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, kuriam pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).
  7. Einamieji ir kapitaliniai remonto darbai buvo atlikti be teisės aktais nustatyta tvarka suderinto ir patvirtinto projekto. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu neneigė nei ekspertas L. U., nei atsakovas L. J..

17Atsakovas – Valstybės saugumo departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas netinkamai aiškino ir vertino ginčo buto pagerinimo išlaidas, pardavimo kainą, ekspertų išvadas, nes turto vertinimo ataskaita atitinka jai keliamus reikalavimus, yra laikytina teisinga ir teisėta, iki kol nebus motyvuotai paneigta (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1 d.). Apeliantas neginčijo ginčo buto įvertinimo ataskaitos, todėl darytina išvada, kad ji yra teisinga ir teisėta ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio, o joje nustatyta ginčo buto kaina yra pagrįsta.
  2. Atsakovas L. J., būdamas ginčo buto nuomininku, o vėliau ir savininku, pagerino šio turto būklę į jį investuodamas 171 525,12 Lt, todėl atsižvelgiant į šias investicijas bei už ginčo butą sumokėtus 110 500 Lt, darytina išvada, kad ginčo butas L. J. kainavo gerokai daugiau nei ieškovo ieškinyje nurodyta šio buto rinkos vertė 2012 metais pagal VĮ Registrų centro duomenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo buto pardavimo kaina atitiko rinkos kainą ir realią buto būklę.

19Atsakovas L. J. atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas turėjo nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu atsakovui (buto pirkėjui) atsirado teisė į buto pagerinimo išlaidų atlyginimą (CK 6.501 str.). Šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne atliktų buto pagerinimo išlaidų kompensavimas, tokių išlaidų dydžio nustatymas, o buto pardavimo kainos teisingumas, atitikimas tuometinių rinkos kainų. Teismas iš esmės pasisakė dėl tokių išlaidų fakto ir jų ryšio su pardavimo kaina.
  2. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad buvo vertinamas butas, kuriuo naudojosi nuomininkas, pretenduojantis šį butą įsigyti, todėl vertinant turtą buvo atsižvelgiama į papildomas buto nuomininko investicijas, buto būklę apžiūros metu. Turto vertintojas nustatė, kad parduodamas butas yra nusidėvėjęs, jam būtinas remontas, todėl pagrįstai iš lyginamosios vertės metodu nustatytos turto rinkos vertės, t. y. 169 898 Lt, atėmė sumą, reikalingą fizinio nusidėvėjimo pašalinimui.
  3. Apeliantas ignoruoja faktą, kad 2007 m. vasario 26 d. VSD generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 1-10 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo ir jų išbraukimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos“ buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad VSD neturėjo lėšų asignavimui ar kitų lėšų, būtinų tarnybinių butų einamajam ir kapitaliniam remontui bei gyvenamųjų patalpų nuomos išlaidų kompensavimui, o atsakovas L. J. pageidavo jas pirkti. Taigi būtent šie faktai įrodo, kad į parduodamo buto kainą pagrįstai buvo įskaičiuotos ir išlaidos buto remontui. Nuomos sutarties 3 punkte buvo įtvirtinta nuomininko pareiga atlikti tarnybinių gyvenamųjų patalpų remontą savo lėšomis, detalizuojant remonto darbus, kuriuos turi teisę/būtina atlikti. Ginčo butui buvo reikalingas remontas, kad butą tinkamai naudoti pagal paskirtį, o nuomotojas paminėta sutarties nuostata suteikė nuomininkui teisę atlikti buto remonto darbus.
  4. Ginčo buto pardavimo kaina buvo nustatyta ne sutarties šalių nuožiūra, o imperatyvių teisės normų pagrindu, t. y. ją nustatė tam reikiamą kvalifikaciją turintis vertintojas UAB „Geomatas“, kurio vertinimo pagrįstumu bei jo darbuotojų kompetencija abejoti nebuvo jokio pagrindo. UAB „Geomatas“ naudojo būtent tuos metodus, kurie apibrėžti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir užsakyti užsakovo VSD.
  5. Apeliantas nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad VSD, o taip pat ir jis (atsakovas L. J.), ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų elgęsi nesąžiningai, todėl galioja sąžiningumo prezumpcija. Atsakovai, sudarydami ginčo sutartį, neturėjo nei patirties, nei žinių turto vertinimo srityje. Be to, nei vienai sandorio šaliai iš anksto nebuvo žinoma jokia kita galima ginčo buto rinkos vertė, negu ta, kuria nustatė UAB „Geomatas“, kuris buvo atrinktas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas neginčijo UAB „Geomatas“ turto vertinimo ataskaitos, neprašė jos panaikinti ar pripažinti negaliojančia, ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl turi juridinę galią nustatant ginčo buto vertę.
  6. Panaikinus ginčijamą sandorį ir pritaikius restituciją, iš esmės nukentėtų ir atsakovo trijų nepilnamečių vaikų interesai – šeima liktų be gyvenamojo būsto. Be to, atsirastų pagrindas inicijuoti naujus teisminius ginčus dėl išlaidų, kurios buvo patirtos iš esmės pagerinant ginčo butą, priteisimo atsakovui, dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes su įsigytu turtu atsakovas elgėsi kaip teisėtas savininkas, gyveno jame daugiau kaip dešimt metų, jį išlaikė, prižiūrėjo, remontavo. Ieškovo pasirinktas tariamai pažeisto viešojo intereso gynimo būdas nėra proporcingas, teisingas, ekonomiškas ir pagrįstas.
  7. Teismo sprendimas atitinka ir teismų praktiką panašiose bylose: 2013 m. gegužės 6 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2809-431/2015, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio mėn. 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2070/2013 paliko nepakeistą.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

24Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą, reikalavimus iš esmės grindžiant tuo, kad valstybei priklausančio turto pardavimo kaina nustatyta nesilaikant imperatyvių teisės aktų nuostatų, ji neatitiko realios turto vertės, tokiu būdu buvo pažeistas viešasis interesas, valstybei priklausančio turto disponavimo efektyvumo principas. Apelianto įsitikinimu, sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

25Dėl ieškovo reikalavimų

26CK 1.80 straipsnis reglamentuoja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančių sandorių negaliojimo pagrindus. Toks sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Konkrečios teisės nuostatos imperatyvą lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl tokios normos pobūdžio įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011 ir kt.). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

27Nagrinėjamoje byloje nėra nuginčytas nei ginčo buto buvęs statusas (tarnybinis butas), nei šio buto išnuomojimas Nuomos sutartimi atsakovui L. J., nei 2007 m. vasario 26 d. VSD generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 1-10, panaikinęs tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą, išbraukiant iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos ginčo butą, o taip pat ir 2007 m. kovo 8 d. VSD generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 1-44 „Dėl patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų leidimo parduoti nuomininkui“, kuriuo ginčo butą leista parduoti atsakovui L. J.. Ginčas kilęs dėl parduoto šiam atsakovui buto kainos, apeliantui teigiant, kad ji nustatyta pažeidžiant imperatyvias Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas.

28Byloje nustatyta, kad ginčo turto vertinimą atliko atsakovo VSD užsakymu UAB „Geomatas“, išvadą pateikęs 2006 m. gruodžio 20 d. turto vertės pažymoje 06/237-37. Vertinant ginčo turtą buvo pasirinktas lyginamosios vertės metodas, kurio pagrindu nustatyta ginčo buto vertė 169 989 Lt. Prastojo (tiesioginio) naudojimo pajamų kapitalizavimo metodo būdu nustatyta 169 846 Lt buto vertė. Galutinėje išvadoje dėl buto rinkos vertės konstatuota 110 500 Lt buto rinkos kaina. Tokia kaina nustatyta įvertinus buto fizinį pašalinamą nusidėvėjimą (būtiną buto remontą), iš lyginamosios vertės metodu nustatytos buto vertės atėmus privalomą 59 464 Lt remonto darbų vertę, nustatytą pagal UAB „Sistela“ nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyną (169 989 Lt – 59 464 Lt). Šios turto vertės pažymos pagrindu 2007 m. vasario 26 d. VSD Generalinis direktorius patvirtino parduodamų patalpų ir jų priklausinių įkainojimo aktą Nr. (68)-24-05, o 2007 m. kovo 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi butas buvo parduotas paminėta kaina atsakovui L. J.. Statybos ekspertizės išvadoje nustatyta, kad nuo 2005 metų iki 2007 m. kovo 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo bute buvo atlikti einamojo remonto darbai už 45 064,22 Lt, o po 2007 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atlikti kapitalinio remonto statybos darbai už 126 480,90 Lt (iš viso buvo atlikta darbų už 171 525,12 Lt).

29Apeliantas teigė, kad UAB „Geomatas“, nustatydamas ginčo buto vertę, naudojo netinkamus turto vertinimo metodus, nepagrįstai taikydamas „atkoreguotos buto vertės metodą“ atsižvelgė į būtinąsias buto remonto išlaidas, tai yra nustatė fizinį pašalinamą nusidėvėjimą, dėl ko nepagrįstai nustatė mažą turto rinkos kainą, taip pažeidęs Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5, 6, 7 ir 12 straipsnius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 9 bei 23.4 punktų reikalavimus. Apelianto teigimu, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato turto vertintojo pareigą vadovautis paminėta Turto vertinimo metodika, o jos pažeidimas vertintinas kaip įstatymo imperatyvios normos pažeidimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais.

30Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nustato turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Šio įstatymo 5 straipsnyje apibrėžti turto vertinimo atvejai. Vienas iš jų, tai turto vertinimas, kai keičiasi jo savininkas, t. y. turtas parduodamas. Tai atitinka nagrinėjamą situaciją. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, įstatymų nustatytais atvejais turto vertinimas yra privalomas ir atliekamas šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytais metodais. Išimtiniais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali nustatyti ir kitokius vertinimo metodus. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje yra šie turto vertinimo metodai arba jų deriniai: 1) lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus; 2) atkuriamosios vertės (kaštų) metodas, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas; 3) naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas, kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai parodys turto vertę rinkoje; 4) ypatingosios vertės metodas – unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti (vertinama pagal specialias šio turto vertinimo technologijas); 5) kiti Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai. Be to, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnyje, apibrėžiančiame turto vertės nustatymo principus, 2 dalyje nustatyta, kad turto vertė nustatoma laikantis apdairumo ir atsargumo, siekiant nepažeisti turto savininko teisių, taip pat turto pakeitimo kitu turtu bei alternatyvaus turto panaudojimo principų. Pagal šio įstatymo 12 straipsnį, turtą vertinanti įmonė ir vertintojas privalo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Iš paminėto norminio reglamentavimo sprendžiama, kad turto vertė turi būti nustatinėjama vadovaujantis turto vertinimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, ji turi būti nustatyta objektyviai ir nepažeidžiant turto savininko teisių. Turto vertintojas gali taikyti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje išvardintų turto vertinimo metodų derinius, vertindamas turtą, taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta metodika, suderinta su Tarptautiniais vertinimo standartais bei normomis, turto vertintojų veiklos priežiūrą atliekančios institucijos nurodymais ir sprendimais. Turto vertinimo metodus (metodų derinius), metodų taikymo būdus, atsižvelgdamas į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, parenka vertintojas. Detalesnę turto vertės nustatymo metodų (metodų derinių) parinkimo tvarką nustato Turto vertinimo metodika (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 1 d. ir 2 d.). Pagal Turto vertinimo metodikos 21 punktą turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje (palyginamosios vertės metodas, atstatomosios vertės metodas, naudojimo pajamų vertės metodas, ypatingosios vertės metodas, taikomas unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti). Vertinimo metodas taip pat pasirenkamas atsižvelgiant į vertinimo paskirtį, turto tipą (Metodikos 22 p.). Turto vertintojas įpareigotas pasirinktą metodą pagrįsti. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais, ir galimos įvairių metodų kombinacijos. Argumentuodamas pasirinkimą, vertintojas gali savo nuožiūra pasirinkti metodo taikymo technologijas ir modelius. Metodikos 23, 24 ir 25 punktuose nustatyti konkretūs rekomenduojami vertinimo metodai. Taigi tiek paminėtų įstatymo nuostatų, tiek išvardintų metodikos nuostatų turinys, rekomendacinio pobūdžio formuluotės, leidžia teigti, kad turto vertintojas yra laisvas pasirinkti turto vertinimo metodą, ir net kelis, motyvuodamas pasirinkimą, jei, jo (vertintojo) įsitikinimu, pasirinkti metodai padės objektyviausiai nustatyti turto vertę.

31Nagrinėjamoj byloje nustatyta, kad UAB ,,Geomatas“ motyvavo metodų pasirinkimą. Turto vertės pažymoje nurodyta, kad vertinamas ne šiaip butas, o butas, kuriuo naudojasi nuomininkas, pretenduojantis šį butą įsigyti, todėl vertinant turtą buvo atsižvelgiama į tarnybinio buto įsigijimo kainą, papildomas buto nuomininko pirkimo metu investicijas, buto būklę apžiūros metu, būtinąsias išlaidas butui eksploatuoti. 2006 m. gruodžio 20 d. buvo nustatyta, kad parduodamas butas yra nusidėvėjęs, jam būtinas remontas. Lyginamosios vertės metodu buvo nustatyta ginčo buto rinkos kaina 169 898 Lt. Atėmęs buto remonto išlaidas (59 464 Lt), vertintojas galutine buto rinkos kaina pripažino 110 434 Lt, suapvalinęs – 110 500 Lt. Už tokią kainą butas buvo parduotas.

32Apeliantas savo teiginį dėl nepagrįstai mažos kainos grindė VĮ Registrų centro pažymomis: Vidutinės rinkos vertės pagal unikalų numerį pažymos duomenimis apie 2012 m. sausio 1 d. atlikto masinio vertinimo būdu ginčo turto vertę – 175 000 Lt (3 t., b. l. 171); Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis apie tai, kad ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2007 m. kovo 27 d. buvo 225 000 Lt (3 t., b. l. 222); VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 29 d. raštu, kad 2006 m. gruodžio 1 d. ginčo turto vertė buvo 197 000 Lt (3 t., b. l. 225).

33Sprendžiant dėl ginčo buto rinkos vertės, lygintina UAB ,,Geomatas“ 2006 m. gruodžio 20 d. nustatyta ginčo turto vertė (169 899Lt, neatskaičius remonto išlaidų) ir VĮ Registrų centro nurodyta 2006 m. gruodžio 1 d. vertė (197 000 Lt). Kainų skirtumas sudaro 27 102 Lt. Tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra toks akivaizdžiai didelis kainų skirtumas, dėl kurio būtų pagrindas pripažinti ginčo sandorį niekiniu. Įvertinus tai, kad VĮ Registrų centro duomenys apie buto rinkos vertę nustatyti masinio vertinimo metu, skirtingai nei ginčo buto vertė, kuri buvo individualizuota, įvertinus buto būklę, būtinas remonto išlaidas, specifinį parduodamo turto statusą, jo vietą (butas ne itin patrauklioje miesto vietoje, vadinamojo ,,miegamojo rajono“ pakraštyje, Pilaitės mikrorajone, 1994 metais pastatytame name), netikėti turo vertintojo (UAB ,,Geomatas“) išvada nėra pagrindo. Apeliantas ją ginčijo prielaidomis (CPK 177, 178 str.). Be to, neigti turto vertinimo išvadą nėra pagrindo ir dėl kitų aplinkybių. Ginčo sandoris buvo sudarytas ir buto kaina nustatyta prieš ekonominę krizę, t. y. tuo metu, kai nekilnojamojo turto rinkoje tokio turto kainos itin sparčiai kilo. Nuo 2008 metų pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi ekonominė krizė (tai visiems žinoma aplinkybė, CPK 182 str. 1 d. 1 p.), lėmė, kad nekilnojamasis turtas nuvertėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Tai akivaizdu ir iš apelianto pateiktų VĮ Registrų centro duomenų – 2012 m. sausio 1 d. ginčo turto vertė buvo tik 175 000 Lt, t. y. mažesnė nei nustatyta VĮ Registrų centro 2006 m. gruodžio 1 d. (197 000 Lt) masinio vertinimo metu.

34Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sprendžiant dėl tikrosios ginčo buto kainos jį parduodant atsakovui, reikšmingas yra pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo kontekstas, t. y. tai, kad ginčo sutarties sudarymo metu valstybė, siekdama išsaugoti patyrusius specialistus, valstybės pareigūnams, neturintiems gyvenamosios vietos, sudarydavo galimybę tarnybinius butus įsigyti lengvatinėmis, pirmumo sąlygomis. Čia nėra nieko neteisėto, neteisingo, neprotingo ir nesąžiningo (CK 1.5 str.).

35Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus teiginius, kad teismas, nustatydamas parduoto ginčo turto vertę, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, kad gyvenamosios patalpos pardavimo kaina turi atitikti rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2009). Pažymėtina, kad apelianto paminėtoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad teismai, nustatydami turto kainą, nepagrįstai rėmėsi turto mokestine verte. Taigi kalbama apie skirtingas vertes, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nesivadovavęs paminėta nutartimi, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (CPK 4 str.).

36Nepagrįsti apelianto argumentai, kad nuomininkas remontą atliko savo iniciatyva, rizika, be nuomotojo sutikimo ar raštiško leidimo, todėl nustatant buto vertę, jo turėtos patalpų pagerinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos. Nuomos sutarties 3 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas turi savo lėšomis atlikti tarnybinių gyvenamųjų patalpų bei jų įrangos remontą: tinkuoti, baltinti, dažyti lubas ir sienas (sutarties 3.1 p.); dažyti langų vidinius rėmus, palanges, duris, grindis, radiatorius, vamzdžius (3.2 p.); keisti langų ir durų įtaisus, įstiklinti langus (3.3 p.); pertvarkyti ir remontuoti buto vidaus elektros instaliaciją ir jos įtaisus (3.4 p.); keisti sanitarinės technikos įrenginius (klozetus, vonias, kriaukles, praustuvus, dujines elektros virykles, vandens šildymo kolonėles ir kt., 3.5 p.). Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad nuomotojas – atsakovas VSD, leido atlikti buto pagerinimus, apibrėžęs konkrečius remonto darbus ir jų apimtį. Taigi nors šiuo atveju turto pagerinimo išlaidų atlyginimas nuomininkui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendžiant dėl ginčo turto pardavimo kainos, taip pat atsižvelgtina ir į nuomininko turėtas daikto pagerinimo išlaidas pagal CK 6.501 straipsnio nuostatas, tuo labiau, kad šios išlaidos turto vertintojo buvo išskirtos, jomis sumažinant buto kainą, už kurią butas buvo parduotas.

37Dėl apelianto argumentų, susijusių su ekspertizėmis

38Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė byloje atlikta 2010 m. rugsėjo 2 d. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės išvada, kad ginčo turto vertė jo pardavimo momentu buvo apie 267 000 Lt. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 str.). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012 ir kt.).

39Apelianto akcentuojamos ekspertizės metu – 2010 m. rugsėjo 2 d., buvo nustatinėjama ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvusi ginčo turto vertė, kuri, tikėtina, buvo 267 000 Lt, tačiau ginčijamu sandoriu turtas parduotas už kainą, kuri nustatyta dar 2006 m. gruodžio 20 d. Paminėta, kad VĮ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2007 m. kovo 27 d., tai yra sandorio sudarymo dieną, buvo 225 000 Lt, o 2006 m. gruodžio 1 d., tai yra ginčijamo sandorio kainos nustatymo metu – 197 000 Lt. Taigi byloje pačiam apeliantui pateikus įrodymus apie skirtingas ginčo turto vertes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2010 metais atliktas retrospektyvus turto vertinimas nagrinėjamu atveju nėra patikimas. Be to, pats apeliantas patikslintame ieškinyje iš esmės nesirėmė šios ekspertizės išvadose nurodyta kaina, neteigė, kad ginčo turtas turėjo būti parduotas būtent už šią kainą.

40Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis 2014 metų teismo (statybos darbų) ekspertizės akto ir jo 2014 m. gegužės 6 d. patikslinimo išvadomis, kad atsakovas į ginčo turtą investavo iš viso 171 525,12 Lt, kad eksperto išvada yra prielaidos pobūdžio, ekspertizė atlikta prieštaringų įrodymų pagrindu. Visų pirma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad vienoje iš sąskaitų, kuria atsakovas grindė savo išlaidas buto remontui, prekių pirkėju nurodytas ne pats buto savininkas, o parduotuvės pardavėjas-konsultantas, nesudaro pagrindo teigti, kad ekspertizės aktas yra nepatikimas ir juo negalima vadovautis. Aplinkybė, kad vonios prietaisai buvo pakeisti po buto įsigijimo, nesudaro pagrindo savaime abejoti, kad remontas ginčo buvo atliktas. Antra, nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atliktų turto pagerinimų atlyginimo, todėl net ir esant abejonių dėl tam tikrų atsakovo kaip turto savininko atliktų kai kurių turto remonto darbų ar prekių tikslingumo po ginčijamos sutarties sudarymo, nėra pagrindo teigti, kad ekspertizės akte nurodyti darbai nebuvo atlikti. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Apeliantas, ginčydamas ekspertizės akto pagrįstumą, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, tai yra, neįrodė, kad ekspertizės akte nurodyti darbai nebuvo atlikti ar nebuvo būtini, o atlikto remonto išlaidos paskaičiuotos neteisingai (CPK 185 str.).

41Į esminius apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

42Atsakovas L. J. atsiliepime į skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 str.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

43Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti... 4. Ieškovas teigė, kad vadovaujantis Valstybės saugumo departamento įstatymo... 5. Ieškovas teigė, kad UAB „Geomatas“ turto vertintojai vadovavosi senesne... 6. II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo... 8. Teismo motyvai: Turto vertės pažymoje Nr. 06/237-37 turto vertinimo tikslas... 9. Teismas sprendė, kad ginčo objekto vertė 2006 metais buvo nustatyta... 10. Teisės aktai nereglamentuoja išlaidų, susijusių su turto pagerinimu,... 11. Teismas nesirėmė byloje atliktos Nekilnojamojo turto vertės nustatymo... 12. Remdamasis byloje atliktos Statybos ekspertizės akto išvadomis, teismas... 13. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat protingumo, teisingumo,... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Ieškovas – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis... 16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 17. Atsakovas – Valstybės saugumo departamentas, atsiliepime į apeliacinį... 18. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Nepagrįsti... 19. Atsakovas L. J. atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo jį atmesti... 20. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą,... 25. Dėl ieškovo reikalavimų... 26. CK 1.80 straipsnis reglamentuoja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms... 27. Nagrinėjamoje byloje nėra nuginčytas nei ginčo buto buvęs statusas... 28. Byloje nustatyta, kad ginčo turto vertinimą atliko atsakovo VSD užsakymu UAB... 29. Apeliantas teigė, kad UAB „Geomatas“, nustatydamas ginčo buto vertę,... 30. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nustato turto ir verslo,... 31. Nagrinėjamoj byloje nustatyta, kad UAB ,,Geomatas“ motyvavo metodų... 32. Apeliantas savo teiginį dėl nepagrįstai mažos kainos grindė VĮ Registrų... 33. Sprendžiant dėl ginčo buto rinkos vertės, lygintina UAB ,,Geomatas“ 2006... 34. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 35. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus teiginius, kad teismas,... 36. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad nuomininkas remontą atliko savo... 37. Dėl apelianto argumentų, susijusių su ekspertizėmis... 38. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos... 39. Apelianto akcentuojamos ekspertizės metu – 2010 m. rugsėjo 2 d., buvo... 40. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad... 41. Į esminius apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus atsakyta.... 42. Atsakovas L. J. atsiliepime į skundą prašė priteisti bylinėjimosi... 43. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 44. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti...