Byla 2K-333/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 1, 3, 6 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš P. M. priteista D. M. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 13 454,20 Lt, valstybei 296, 22 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

3P. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme.

4Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendis pakeistas: nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 60 000 Lt, kita nuosprendžio dalis nepakeista, o nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

6P. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 23 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, ( - ), nuomojamo namo kambaryje be priežasties pakėlė sėdinčio prie stalo savo mažamečio sūnaus D. M. (gim. 2005 m.) kairę ranką ir tyčia iš elektrinio vieno litro talpos arbatinuko pylė verdantį vandenį D. M. po pažastimi, padarydamas kairės pusės pečių juostos, krūtinės ląstos – nugaros, juosmens, kairio sėdmens, kairės kojos II B-III laipsnio dvylikos procentų viso kūno paviršiaus ploto terminius nudegimus, nuo kurių susidarę keloidiniai randai yra bjaurojantys kūną ir priskiriami nepataisomų sužalojimų kategorijai, taip itin skausmingu būdu, tai yra itin žiauriai, sunkiai sutrikdė savo mažamečio sūnaus sveikatą.

7Kasaciniais skundais nuteistasis P. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti.

8Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalių, 38 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 20, 21 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių, 45 straipsnio, 53 straipsnio 2, 3 dalių, 54 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 2, 3 dalių, 270 straipsnio 1 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies ir BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys Nr. 2K-191-2005, 2K-554/2006, 2K-626/2006, 2K-629/ 2006, 2K-105/2008, 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-2/2009), Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (O. v. Norway, no. 29327/95, judgement of 11 February 2003; Condron v. the United Kingdom, no. 35718/97, judgement of 2 May 2000, § 62; Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgement of 5 February 2008; Birutis and Others v. Lithuania, no. 47698/99 and 48115/99, judgement of 28 March 2002; P.S. v. Germany, no. 33900/96, judgement of 20 December 2001; Bocos-Cuesta v. the Netherlands, no. 54789/00, judgement of 10 November 2005; Popov v. Rusia, no. 26853/04, judgment of 13 July 2006, § 176-177) išdėstytos pozicijos dėl Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų įgyvendinimo.

9Kasaciniuose skunduose nuteistasis ir jo gynėjas dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais grindžia teiginius dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

10Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nusikalstama veika padaryta 2008 m. rugpjūčio 23 d., taip pat apie įvykio aplinkybes, mechanizmą, kad karštas vanduo buvo pilamas po pažastimi, sveikatos sužalojimo pobūdį ir mastą, nėra teisėtos. Jos padarytos atsižvelgus į 2009 m. vasario 27 d. pažymą apie meteorologines sąlygas ir nuteistojo bei jo sutuoktinės telefoninių pokalbių išklotinių analizę, kuriuose pateikti duomenys, sprendžiant iš pridedamų atsakymų į naujus gynėjo paklausimus, nėra visiškai patikimi. Šias išvadas taip pat lėmė tikėtinas specialisto išvadas pagal atsakymą menančius klausimus davusio eksperto V. Armono prieštaringi paaiškinimai, kuriuos teismas vertino atskirai nuo Kauno klinikų vaikų nudegimų gydytojos I. S. parodymų, kad pagal išsidėstymą nudegimas gali būti tipiškas, o įtarimų, kad tai tyčinis nudeginimas nebuvo. Prokuroras ir pirmosios instancijos teismas šališkai nevertino nuteistojo sutuoktinės vaikų V. Š. ir V. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, kad D. M., jiems kartu vakarieniaujant prie stalo, žaisdamas užkliudė savo ranka ant stalo stovintį arbatinuką, kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, šių liudytojų teisiamajame posėdyje neapklausė. Teismas pernelyg kritiškai vertino ir nesirėmė liudytojų L. M., E. M., B. Š. parodymais, nors dėl tokių parodymų E. M. gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už reikalingos pagalbos sužalotam vaikui nesuteikimą laiku. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad specialisto išvadą teikusi psichologė I. Č. negalėjo patvirtinti 2008 m. gruodžio 19 d. duotų nukentėjusiojo parodymų patikimumo dėl jo nedidelio amžiaus nulemtų pasakojimo ypatumų ir todėl, kad jis apklaustas po beveik keturių mėnesių nuo patirto nudegimo, kad specialistė išvadoje atsakė tik dėl įtakos nebuvimo šios konkrečios apklausos metu, o tiriamojoje dalyje nurodė, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumas pagrįstai abejotinas, nes vaikas tiesiog pasakoja jo turimą informaciją apie tėvą, kurią gauna iš aplinkinių. Tokiems nukentėjusiojo parodymams įtaką galėjo daryti jo seneliai, suinteresuoti anūko, savo mirusios dukros vienintelio sūnaus, globa, juo visą laiką rūpinęsi po patirto sužalojimo. Teismas padarė išvadą, kad P. M. veikė nekonkretizuota tyčia, remdamasis tik nukentėjusiojo parodymais, o jokių kitų duomenų byloje nesurinkta. Teismas pagrįstai nepripažino tinkamu įrodymu 2009 m. vasario 24 d. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus rašto, su kuriuo susijusią veiklą 2009 m. lapkričio 2 d. pažymoje įvertino Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius, tačiau jame nurodytus faktus neteisėtai paneigė suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiojo senelių darytais garso įrašais, kurie nebuvo leistini ikiteisminio tyrimo veiksmai.

11Apeliacinės instancijos teismas įrodymų pakartotinai netyrė ir bylos duomenų prieštaravimų nepašalino, tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių teisinių ir loginių kliūčių vadovautis nukentėjusiojo parodymais, kurie sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, liudytojų V. Š. ir V. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, perskaitė, bet pats šių liudytojų taip pat neapklausė, perskaitytų parodymų nutartyje nevertino ir motyvuotai dėl jų nepasisakė.

12Kasaciniame skunde gynėjas nurodo, kad teismas netinkamai individualizavo laisvės atėmimo bausmę P. M., nes ją skirdamas vėl atsižvelgė į aplinkybes, kurios yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, nepagrįstai motyvavo, kad dar negalima nustatyti nusikaltimo padarinių nukentėjusiajam ateityje, nepakankamai vertino duomenis apie kaltininko asmenybę.

13Skunde gynėjas pažymi, kad ieškinio reikalavimo dydis tik nurodytas, bet nepagrįstas, todėl teismas turėjo jį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sumažino neturtinės žalos dydį, bet žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes taip pat įvertino nepakankamai.

14Kasaciniame skunde gynėjas pripažįsta, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes P. M. galima buvo pripažinti kaltu tik pagal BK 144 straipsnį už tai, kad turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo tokią galimybę, jeigu būtų pripažinta, kad objektyvūs nusikaltimo požymiai nustatyti pagrįstai. Gynėjo manymu, perkvalifikavus veiką, Valstybinei ligonių kasai atlygintinas gydymo išlaidas sudarytų tik įrodytos išlaidos, atsiradusios dėl pavėluoto kreipimosi į medikus.

15Kasatorius P. M. skunde papildomai nurodo, kad apie nukentėjusiojo D. M. VšĮ „Vaiko namas“ ir sanatorijoje „Žibutė“ žaidimo forma atliktas apklausas nebuvo informuotas ir jose nedalyvavo, prokuroras neužtikrino vaiko apklausos VšĮ „Vaiko namas“ atskirai nuo susipriešinusių artimųjų, ignoravo prašymus skirti nukentėjusiojo mažamečio atstove Kretingos rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistę L. D. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atlikti pakartotinę nukentėjusiojo apklausą motyvuodamas tuo, kad ji gali sukelti tyrimui daugiau žalos negu naudos, o skirdamas psichologinę jau duotų nukentėjusiojo parodymų turinio analizę neįtraukė gynėjo suformuluoto klausimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį D. M., kasatorius nebuvo pripažintas įtariamuoju šioje byloje, todėl jam apie apklausos laiką ir vietą nepranešta pagrįstai. Taigi nepaneigtas kasatoriaus teiginys, kad apklausoje nukentėjusysis galėjo pasakoti apie jo gydymą purškiant ir tepant nuplikytas kūno dalis pakėlus kairiąją jo ranką. Teismo šališkumą įrodo ir tai, kad šis neišklausė nesuinteresuotų liudytojų Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus specialistės ir vaikų darželio darbuotojų dėl 2009 m. vasario 24 d. rašto, bet nutartimi pranešė prokurorui, kad jos gali būti padariusios veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kad kasatorius nesužalojo nukentėjusiojo, pats D. M. savo senelių namuose ir aplinkoje 2011 m. kovo mėnesį, pamatęs fotografijas su jo nudegimais, prasitarė LNK televizijos reporteriui per 2011 m. kovo 16 d. laidą „24 valandos“ pasakydamas: „aš žinau, tu mano nuotraukas, kur aš nusideginau“.

16Atsiliepime į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo P. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

17Prokuroras pažymi, kad dalis kasacinių skundų argumentų, kuriais kasatoriai ginčija faktus, savaip vertina įrodymus, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindo ir paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję žemesnių instancijų teismai. Duomenų, kad teismai vertindami įrodymus ir darydami išvadas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, byloje nėra. Tai, kad kasatorių netenkina teismų išvados, negali būti pagrindas pripažinti apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nepagrįstais ir neteisėtais. Nuteistojo gynėjo argumentas, kad P. M. veika galėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 144 straipsnį, nebuvo nurodytas nuteistojo ar jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, o vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.

18Prokuroras nurodo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismai teisingai P. M. veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 3, 6 punktus. Teismai išsamiai išanalizavo nuteistojo parodymus, palygino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir motyvuotai paneigė jo keltą įvykio versiją, kad mažametis D. M. pats užkliudė ant stalo stovėjusį arbatinuką, iš kurio išsiliejęs verdantis vanduo jį apdegino. Pagrindinis tiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiama P. M. kaltė ir kurio teisėtumą ginčija kasatoriai, yra mažamečio nukentėjusiojo D. M. apklausos, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos nevyriausybinėje įstaigoje „Vaiko namas“, protokolas. Iš bylos duomenų matyti, kad pranešimas apie įtarimą P. M. įteiktas 2009 m. kovo 20 d., o nukentėjusiojo apklausa atlikta 2008 m. gruodžio 19 d., t. y. P. M. dar netapus įtariamuoju ir neįgijus visų įstatymo įtariamajam suteiktų teisių. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad net ir įtariamojo teisė dalyvauti nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje nėra absoliuti. BPK 186 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, jog nepilnamečiui nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis, teisėjui suteikta teisė nutartimi neleisti įtariamajam dalyvauti apklausoje, nustatyta, kad jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, o į teismo posėdį jie kviečiamai tik išimtiniais atvejais. Šiais argumentais prokuroras taip pat atmeta kasatorių teiginius, kad teismas privalėjo apklausti teismo posėdyje nepilnamečius liudytojus V. Š. ir V. Š., nes jie jau buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, jų parodymai perskaityti teismo posėdyje ir įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Prokuroras taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2008 m. gruodžio 19 d. apklausos metu D. M. duotų parodymų turiniui įtaką darė kiti asmenys, tai paneigia ir psichologės I. Č. išvada. Apie D. M. parodymų patikimumą teismas sprendė atlikęs išsamų nukentėjusiojo, liudytojų, tarp jų kasaciniuose skunduose akcentuojamos I. S., parodymų vertinimą. Šis teismas konstatavo, kad eksperto V. Armono išvados Nr. G 2038/08(03) ir KG 29/09(03) viena kitą papildo, nes atliekant pirminį tyrimą ekspertui negalėjo būti ir nebuvo žinomi duomenys apie tolesnį nukentėjusiojo gydymą ir sužalojimų pasekmes, o gavęs ir įvertinęs papildomus medicininius dokumentus, ekspertas pateikė naują specialisto išvadą.

19Prokuroras teigia, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 6, 10, 56 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimų deklaratyvūs. Nuteistasis viso proceso metu turėjo gynėją advokatą, aktyviai dalyvavusį procese ir padėjusį P. M. įgyvendinti jo teises ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose. Byloje nėra duomenų, kad buvo suvaržytos nuteistojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas visus proceso dalyvių prašymus išsprendė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistojo teisių nesuvaržė ir BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o esminių jau ištirtų įrodymų prieštaravimų teismas nenustatė. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl įrodymų pakankamumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Nuteistojo ir jo gynėjo nesutikimas su teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu bei apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais negali būti laikomas teismų šališkumo požymiu, o kitų argumentų jie nepateikia.

20Prokuroras nurodo, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, fizinio skausmo kentėjimu, lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Šioje byloje teismai įvertino tiek žalą padariusio asmens kaltės rūšį ir formą, tiek dėl nusikalstamos veikos kilusius sunkius padarinius, kurie išliks visam nukentėjusiojo gyvenimui; sužalojimas iš esmės sukėlė didžiulius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, ilgalaikį gydymosi procesą, reabilitaciją, tai turi ir turės įtakos jo tolesniam gyvenimui. Sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė jo tėvas. Sužalojimo būdas pasižymi ypatingu žiaurumu, vaikas kentėjo didžiulius skausmus, jam nebuvo iš karto teikiama reikiama medicinos pagalba. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad nukentėjusiajam neabejotinai padaryta neturtinė žala, kurios konstatavimui, priešingai nei nurodo gynėjas kasaciniame skunde, nebūtina rinkti papildomų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, pakankamai įvertino ir gynėjo kasaciniame skunde nurodytas aplinkybės dėl nuteistojo turtinės bei šeiminės padėties. Teismai BPK 109 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir dėl jos dydžio nustatymo kriterijų nepažeidė.

21Prokuroras teigia, kad, skirdamas bausmę nuteistajam P. M., pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės paskyrimui ir jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, pasekmes, kaltininko asmenybę, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą), išdėstė išsamius bausmės dydžio, viršijančio BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos bausmės vidurkį, nustatymo motyvus, todėl baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

22Atsiliepime į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus nukentėjusiojo D. M. atstovai pagal įstatymą B. Z. ir A. A. Z. prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti. Jie nurodo, kad kasatorių skundų teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti, keliami įrodymų vertinimo klausimai, kuriuos sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalyje suteiktus įgaliojimus priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Be to, dalis nuteistojo gynėjo kasacinio skundo klausimų nebuvo apskųsti ir nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį negali būti skundžiami kasacine tvarka. Abiejų instancijų teismai, nustatydami faktines aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, t. y. Kačerginės vaikų sanatorijos „Žibutė“ mažamečio D. M. istorijos Nr. 887 K; 2008 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 4.5-413, vaizdo įrašu užfiksuoto susitikime su psichologe A. J. pasirinkto žaidimo duomenimis, patvirtintais, teismo medicinos specialisto, doc. dr. I. Č. specialistės išvada, gydytojos L. S. parodymais, kruopščiai juos įvertino, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai. Apklausiant mažametį nukentėjusįjį D. M. BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos, jam joks poveikis nebuvo daromas. Byloje akivaizdžiai Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų teikta pagalba ir aiškiai neteisinga informacija gynėjui, bandant įrodyti, kad nuteistasis jokio nusikaltimo nepadarė ir kad vaikutį duoti parodymus prieš tėvą įkalbėjo jo seneliai, teismo metu visiškai paneigta, o darbuotojų veikla Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje įvertinta kaip atlikta netinkamai. Liudytojos I. S. parodymai kasaciniuose skunduose nepateikiami ištisai ir nuosekliai. Teisme išklausytas garso įrašas, kaip ši liudytoja teisėsaugos institucijai praneša apie vaiko sužalojimą, taip pat nurodo, kad apie įvykio aplinkybes sužinojo iš paties nukentėjusiojo. Teisme ji paaiškino, kad parodymų nenuoseklumui įtakos turėjo jos bendradarbių nuomonės. Vertinti nepilnamečių E. M. vaikų parodymų teismo neprašė nei gynėjas nei nuteistasis, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje advokato prašymu šių vaikų parodymai buvo paskelbti. Juose nurodomos visiškai kitokios, prieštaraujančios objektyviems duomenims ir faktinėms bylos aplinkybėms, sužalojimo padarymo aplinkybės. Be to, apklausiant vaikus, iškiltų klausimų dėl, tikėtina, jų pačių motinos vengimo laiku suteikti medicininę pagalbą nukentėjusiajam ir palikimo gyvybei pavojingos būklės. Duomenys apie telefoninius pokalbius tarp nuteistojo ir jo artimųjų buvo užfiksuoti elektroninėmis priemonėmis ir byloje susieti su kitais įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis. Teismas paskyrė visiškai teisingą bausmę įvertinęs bylos duomenis apie P. M. asmenybę, kurią iš dalies apibūdina ir tai, kad pagal dokumentų dėl jo administracinių teisės pažeidimų turinį vairavimą išgėrus jis teisino vaiko liga, tačiau, kai iškilo grėsmė vaiko gyvybei, jis jau teisinosi, kad vaiko nenuvežė į ligoninę, nes nenorėjo daryti administracinių pažeidimų.

23Kasaciniai skundai atmestini.

24Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

25Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dalis nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodytų argumentų nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas ir negali būti nagrinėjami kasacinės instancijos teisme. Todėl skundo argumentai dėl duomenų apie nuteistojo ir jo artimųjų telefoninius pokalbius, meteorologines sąlygas įvykio metu, nukentėjusiojo atstovų pagal įstatymą darytų pokalbių įrašų patikimumo ir pripažinimo įrodymais paliekami nenagrinėti.

26Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

27Kasatoriai skunduose nurodo, kad byloje padaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalių, 38 straipsnio 5 dalies nuostatų, esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 20, 21 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6, 7 dalių, 45 straipsnio, 53 straipsnio 2, 3 dalių, 54 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 2, 3 dalių, 270 straipsnio 1 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai, tačiau juos iš esmės argumentuoja nesutikimu su teismų atliktu byloje surinktų duomenų vertinimu ir pripažinimu P. M. kaltės, padarius tyčinį sunkų savo mažamečio sūnaus sveikatos sutrikdymą itin žiauriai, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktuose, įrodymais, nepateikdami jokių kitų teisinių argumentų.

28Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus, jeigu nėra nustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

29Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes teismai nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant nukentėjusįjį D. M., liudytojus B. Š., L. S., A. M., D. P., J. B., D. B., A. S. (J.), J. P., O. J. ir kt., ekspertą V. Armoną, ištiriant nukentėjusiojo D. M. kūne nustatytus sužalojimus, rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

30Apie būtiną nusikaltimo sudėties požymį – tyčią nuteistojo P. M. veikoje teismas privalėjo spręsti ir sprendė iš objektyviųjų jo padarytos veikos požymių, o ne, kaip teigia kasatoriai, išimtinai pagal nukentėjusiojo parodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad atsitikus nelaimei, kai paprastai žmonės ieško pagalbos, buvo laukiama iki paskutinės minutės, kol vaiko gyvybei kilo pavojus, o P. M. žmona pirmosios instancijos teisme netgi pasakė, kad jeigu tai būtų atsitikę jos vaikams, ji būtų elgusis kitaip, padarė pagrįstą išvadą, jog tai buvo daroma tik todėl, kad nukentėjusysis negalėtų pasakyti, kas atsitiko, o P. M. ir jo žmona to bijojo ir kiekvienas iš jų turėjo savo priežasčių taip elgtis. Dėl įvykio nuolat buvo meluojama, parodymai keičiami.

31BPK 219 straipsnis įpareigoja kaltinamajame akte nurodyti duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Taigi jame išreiškiama prokuroro pozicija. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustų nepilnamečių liudytojų V. Š. ir V. Š. parodymais kaltinimas nebuvo grindžiamas. Kaltinamasis aktas lemia bylos nagrinėjimo teisme ribas, be to, nuosprendžio priėmimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ištyręs visumą bylos duomenų, kurie buvo pripažinti P. M. kaltės įrodymais ir kurių pagrindu buvo atmesta jo ir jo sutuoktinės teikiama gynybinė versija. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, sprendžiant dėl įrodymų tyrimo būtinumo ir apimties, nuteistasis ir jo gynėjas prašymo apklausti liudytojus V. Š. ir V. Š. nepateikė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje nenurodant, jog atmetami teisiamajame posėdyje ištirti nepilnamečių liudytojų parodymai, atkartojantys objektyviais bylos duomenimis paneigtą kaltinamojo gynybinę versiją, nepadarytas esminis BPK pažeidimas, kuris galėjo sukliudyti išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

32Tokia teismų pozicija pagrįsta ir etiniais sumetimais. Mažamečiai V. Š. ir V. Š. visiškai priklausomi nuo motinos ir patėvio, todėl siekti, kad jie duotų teisingus, bet priešingus parodymus, juo labiau jais grįsti patėvio kaltę – būtų aiškiai neetiška ir nemoralu.

33Teismų sprendimuose yra išsamiai ir argumentuotai nurodyti liudytojos I. S. parodymų pakeitimo priežasčių vertinimo kaip neįtikinamų, argumentų dėl BPK 184, 186 straipsnių pažeidimų bei senelių įtakos, apklausiant nukentėjusįjį, atmetimo motyvai.

34Priešingai nei teigia nuteistasis, argumentas, kad nėra tikslinga organizuoti pakartotinę nukentėjusiojo apklausą, nes būsima apklausa gali sukelti tyrimui daugiau žalos nei naudos, teismo nuosprendyje pacituotas iš tiriamos ir vertinamos kaip įrodymo specialistės I. Č. išvados, o ne nurodytas kaip teismo motyvas. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašymo atlikti nukentėjusiojo teismo psichiatrinę ekspertizę nepateikė.

35Dėl bausmės individualizavimo

36Nuteistojo gynėjo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo neteisingi. Tik BK 59 straipsnio 3 dalies ir 60 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja teismą neatsižvelgti į tokias atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip nusikaltimo sudėties požymis. Šioje byloje nenustatyta P. M. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

37P. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktus paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, viršijanti, BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos sankcijos vidurkį; atsižvelgus į BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį ir visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

38Dėl civilinių ieškinių

39BPK 115 straipsnio reikalavimų bei Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo priteisiant neturinės žalos atlyginimą mažamečiui taip pat nebuvo pažeistos. Neturtinė žala priteista motyvuotai, jos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

40Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

41Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

42Nuteistojo P. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. P. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius,... 4. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,... 6. P. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 23 d., ikiteisminio tyrimo... 7. Kasaciniais skundais nuteistasis P. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti... 8. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių... 9. Kasaciniuose skunduose nuteistasis ir jo gynėjas dėsto iš esmės tuos... 10. Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog... 11. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų pakartotinai netyrė ir bylos... 12. Kasaciniame skunde gynėjas nurodo, kad teismas netinkamai individualizavo... 13. Skunde gynėjas pažymi, kad ieškinio reikalavimo dydis tik nurodytas, bet... 14. Kasaciniame skunde gynėjas pripažįsta, kad pagal byloje nustatytas... 15. Kasatorius P. M. skunde papildomai nurodo, kad apie nukentėjusiojo D. M. VšĮ... 16. Atsiliepime į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 17. Prokuroras pažymi, kad dalis kasacinių skundų argumentų, kuriais kasatoriai... 18. Prokuroras nurodo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismai... 19. Prokuroras teigia, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 6, 10, 56... 20. Prokuroras nurodo, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens... 21. Prokuroras teigia, kad, skirdamas bausmę nuteistajam P. M., pirmosios... 22. Atsiliepime į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus nukentėjusiojo D.... 23. Kasaciniai skundai atmestini.... 24. Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų ... 25. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti... 26. Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo ... 27. Kasatoriai skunduose nurodo, kad byloje padaryti Žmogaus teisių ir... 28. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį byloje surinktus duomenis pripažinti... 29. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų,... 30. Apie būtiną nusikaltimo sudėties požymį – tyčią nuteistojo P. M.... 31. BPK 219 straipsnis įpareigoja kaltinamajame akte nurodyti duomenis, kuriais... 32. Tokia teismų pozicija pagrįsta ir etiniais sumetimais. Mažamečiai V. Š. ir... 33. Teismų sprendimuose yra išsamiai ir argumentuotai nurodyti liudytojos I. S.... 34. Priešingai nei teigia nuteistasis, argumentas, kad nėra tikslinga organizuoti... 35. Dėl bausmės individualizavimo... 36. Nuteistojo gynėjo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo... 37. P. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktus paskirta aštuonerių... 38. Dėl civilinių ieškinių... 39. BPK 115 straipsnio reikalavimų bei Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies... 40. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės... 41. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos... 42. Nuteistojo P. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti....