Byla 3K-3-449/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Molėtų rajono savivaldybės administracijos, D. T. ir R. T. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros patikslintą ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Molėtų rajono savivaldybės administracijai, D. T. ir R. T., trečiajam asmeniui Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybas privačioje miško ūkio paskirties žemėje bei neteisėtos statybos padarinius, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą prašydamas:

71) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą Nr. P2-34-2, kuriuo suderintas 2005 metais UAB „Romas ir Virgis“ parengtas projektas bei rekomenduota išduoti statybos leidimą statiniui adresu: duomenys neskelbtini, Molėtų r., statyti;

82) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės 2005 m. gruodžio 5 d. statybos leidimą Nr. duomenys neskelbtini išduotą D. T.;

93) įpareigoti statytoją D. T. atsakovų – D. T., R. T., Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, bei kitus inžinerinius – kiemo pastatus, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, esančiame adresu: duomenys neskelbtini, Molėtų r.

10Ieškovas nurodė, kad 2003 m. gegužės 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi D. T. ir R. T. įsigijo 0,4807 ha žemės sklypą, esantį adresu: duomenys neskelbtini, Molėtų r., kuriam buvo nustatytos specialios naudojimo sąlygos, apribojančios savininkų nuosavybės teisę. R. ir D. T. priklausantis žemės sklypas yra miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties. Molėtų rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-474-611/2005 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame Molėtų r., duomenys neskelbtini, buvo J. G. priklausiusios sodybos pastatai – galvidė ir klojimas. Juridinis faktas nustatytas pastatų atstatymo klausimui spręsti. Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisija 2005 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolu suderino UAB „Romas ir Virgis“ parengtą projektą bei rekomendavo išduoti statybos leidimą pastatui žemės sklype, esančiame duomenys neskelbtini, Molėtų r., statyti. 2005 m. gruodžio 5 d. Molėtų rajono savivaldybė D. T. išdavė statybos leidimą, kuriame buvo nurodyta, kad statybos objektas yra kaimo turizmo pastatas, jo paskirtis – negyvenamoji, paslaugų. 2007 m. kovo 28 d. D. T. prašymu Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė pažymą apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį. Statinio baigtumas pažymos išdavimo metu buvo 97 proc. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas D. T. priklausantis kaimo turizmo pastatas bei jo priklausinys.

11Ieškovo tvirtinimu Miškų ir Žemės įstatymuose nenustatyta išimčių dėl sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ir kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo ir negali būti įgyvendinta. Ieškovas pažymėjo, kad miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama, todėl atsakovui D. T. priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype kaimo turizmo pastatas ir kiti inžineriniai – kiemo statiniai pastatyti neteisėtai. Administraciniai aktai, kuriais suderintas statybos projektas ir 2005 m. gruodžio 5 d. statybos leidimas, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

13Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismo nuomone, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglametavimą D. T. atliko visas reikalingas statiniui jam priklausančioje žemėje statyti procedūras: Moletų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nusistatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiame sklype buvo J. G. priklausiusios sodybos pastatai (galvidė ir klojimas), Molėtų rajono savivaldybės administracijai pateikė paraišką projektavimo sąlygų sąvadui gauti, nuolatinės statybos komisija pagal kompetenciją patikrino pateiktus dokumentus ir, nustačiusi, kad UAB „Romas ir Virgis“ parengtas statitinio projektas atitinka išduotas projektavimo sąlygas bei žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, rekomendavo išduoti D. T. statybos leidimą ir tuo remdamasis Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gruodžio 5 d. išdavė D. T. statybos leidimą nedideliam 63,45 kv. m. ploto kaimo turizmo pastatui Molėtų r., duomenys neskelbtini, statyti, kuris vertintinas kaip galutinis administracinės procedūros pabaigos, lėmusios jo pastatymą, aktas. Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas iš dalies nekonstituciniu aktu pripažintas vėliau nei buvo išduotas D. T. statybos leidimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), todėl teismas negali nepaisyti atskiro individo, D. ir R. T., interesų bei pažeisti jų teisėtus lūkesčius. Be to, ieškovas, teismo nuomone, nepateikė neginčijamų įrodymų, jog dėl šios statybos esama akivaizdžiai neigiamų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams, o pats teismas nėra įsitikinęs, kad nugriovus statinį miškų ūkio paskirties žemės sklype buvusi padėtis būtų atkurta be neigiamų padarinių gamtai ir kraštovaizdžiui.

14Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, tenkindamas ieškinį ir pripažindamas negaliojančiais Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą, įpareigodamas statytoją D. T. visų atsakovų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą bei kitus inžinerinius – kiemo pastatus ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, esančiame Molėtų r., duomenys neskelbtini.

15Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad CPK 329 straipsnyje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, tačiau statomas negyvenamosios paskirties (paslaugų paskirties) kaimo turizmo pastatas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemėje leidžiamų statyti statinių kategoriją. Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m rugsėjo 22 d. sprendime dėl juridinio fakto nustatymo, kurio pagrindu buvo kreiptasi dėl statybos leidimo išdavimo, nurodyta, kad pareiškėjo D. T. valdomame žemės sklype draudžiama naujų pastatų statyba, išskyrus buvusių sodybos statinių atstatymą. Statybų privačioje žemėje reglamente nebuvo nurodyti leidžiami statyti kitokios paskirties pastatai, kaip šiuo atveju – kaimo turizmo pastatas, todėl teisė į statybą miškų ūkio apskrities žemėje negalėjo ir negali būti įgyvendinta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius D. T. neteisėtai išdavė leidimą kaimo turizmo pastato statybai, valstybės ir savivaldybės institucijos nesilaikė pareigos užtikrinti, kad jų priimami administraciniai aktai nepažeistų aukštesnės galios teisės aktų (šiuo atveju Statybų privačioje žemėje reglamentas – įstatymų).

16III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

17Kasaciniais skundais atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Molėtų rajono savivaldybės administracija, D. ir R. T. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą.

18Molėtų rajono savivaldybės administracija kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Kasatorės teigimu, Panevėžio apygardos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą – lex retro non agit, nes 2005 m. priimtus savivaldybės aktus (statybos leidimą) vertino Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo pagrindu.
  2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesirėmė byloje esančiais įrodymais ir nenurodė motyvų priimdamas sprendimą.

19Molėtų rajono savivaldybės administracija, remdamasi CPK 348 straipsniu, prisidėjo ir prie atsakovų D. ir R. T. kasacinio skundo.

20D. ir R. T. kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Kasatorių nuomone, Panevėžio apygardos teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo galėjo būti nevykdomas ir netaikomas administracinių aktų priėmimo metu galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamentas, o savo išvadas dėl administracinių aktų neteisėtumo grindė vėliau priimtu Konstitucinio Teismo nutarimu.
  2. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių principą pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojusius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos nepaisant vėliau pasikeitusio teisinio reglamentavimo.
  3. Kasatoriai nurodo, kad dabartiniu metu atrankos būdu vykstanti sprendimų, kurių pagrindu buvo išduoti statybos miško žemėje leidimai, revizija pažeidžia Konstitucijos nuostatą, jog įstatymui, teismui ir kitom valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

21D. ir R. T., atsižvelgdami į tai, kad kasacinių skundų pagrindai iš esmės yra tapatūs, vadovaudamiesi CPK 348 straipsniu, prisidėjo prie Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinių skundų.

22Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Kasatoriaus nuomone, Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad kaimo turizmo pastatas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemėje leidžiamų statyti statinių kategoriją, nes tuo metu, kada Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie atsakovo D.T. valdomame žemės sklype buvusius galvidės ir klojimo pastatus bei vėliau išduotas statybos leidimas, buvo kitokia teismų praktika, nereikalavusi gyvenamojo namo buvimo nustatymo pastatų atstatymo tikslu.
  2. Kasatoriaus teigimu, Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai taikė 2006 m. kovo 14 d. priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo iš dalies antikonstituciniu buvo pripažintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, nes ginčijami administraciniai aktai buvo priimti anksčiau, t.y. 2005 m. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
  3. Kasatorius ginčija ir savo atsakomybę dėl priimtų administracinių teisės aktų, nurodydamas, jog atsakomybė atsiranda tada, kai institucija (jos atstovai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Kasatoriaus teigimu, Departamentas, dalyvaudamas ginčijamų administracinių aktų išdavimo procese, vadovavosi tuo metu 2005 m. galiojusiais teisės aktais. Be to, kasatoriaus dalyvavimas nuolatinėje statybos komisijoje, kuri teikia išvadą dėl statybų leidimo išdavimo, nesukelia teisinių padarinių, nes statybos leidimą išduoda Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs aplinkybių visumą, o Vyriausybės atstovui nenustačius jokių statybos leidimo neatitikčių įstatymams, statybos leidimui duodama eiga. Kasatoriaus nuomone, Departamento pareigūno veiksmai atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais nėra neteisėti ir negali būti laikomi tiesiogine statybos padarinių kilimo priežastimi.
  4. Kasatorius nurodo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (trečiasis asmuo byloje) turi prisiimti atsakomybę už tai, jog netyrė aplinkybių dėl statybų galimumo ir teisėtumo, nors yra statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija.
  5. Kasatorius pažymi, kad po pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų buvo priimtos Miškų įstatymo 11 straipsnio pataisos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., leidžiančios sodybų atstatymą. Kasatoriaus nuomone, įsigaliojus tokiam teisės aktui, teismų sprendimai, priimti iki teisės norminio akto įsigaliojimo, turėtų būti peržiūrimi.

23Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, vadovaudamasis CPK 348 straipsniu, prisidėjo prie atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei D. ir R. T. kasacinių skundų.

24Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra ir trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

  1. Kasatoriai, nesutikdami su teismo atliktu įrodymų dėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo tyrimu, nenurodo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Ieškovo teigimu, atsakovai D. ir R. T. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kad pradėti statyti ginčo statiniai galėtų būti priskiriami miške galimų statyti statinių kategorijai. Be to, D. ir R. T. siekė atstatyti ne buvusią sodybą, o tik ūkinius pastatus, kurie nelaikytini buvusia sodyba.
  2. Ieškovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas 2008 m., kuriomis nustatyta, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti įgyvendinta, o faktas, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos liekanų, negali sukelti teisnių padarinių.
  3. Ieškovo teigimu, atsakovo D. T. nebaigtos statybos kaimo turizmo pastatas nesusijęs su miškų ūkio veikla, nėra parengto ir patvirtinto detaliojo plano. D. T. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu (2005 m.) galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkes nustatyta, kad „žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus.“ D. T. valdomo žemės sklypo buvęs savininkas nuosavybės teise valdė 2 sodybos pagalbinius pastatus – galvidę ir klojimą, kurie žemę nacionalizavus sunyko ir neišliko. Šiame sklype, ieškovo teigimu, nebuvo sodybvietės, todėl ir naujų statinių statymas yra negalimas.
  4. Ieškovo teigimu, pagal Statybos įstatymo (redakcija nuo 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 30 dalį atsakovais yra laikomi ir asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, todėl kasatoriaus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento teiginiai, kad jo pareigūno veiksmai nesukėlė teisinių padarinių, yra nepagrįsti.
  5. Ieškovas nurodo, kad niekas negali turėti teisėtų lūkesčių statyti statinius miško žemėje, išskyrus tam tikros kategorijos įstatymų apibrėžtus objektus.

26Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, ir tai lemia tam tikrus miškų savininkų teisės ribojimus ir suvaržymus. Miškų ir Žemės įstatymuose, galiojusiuose ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu, nenumatyta galimybės statyti naujus pagalbinius statinius, nesusijusius su miškų ūkio veikla, miško žemėje. Atsakovai D. ir R. T. siekė atstatyti ne buvusią sodybą, o tik ūkinius pastatus jų valdomame žemės sklype.
  2. 2010 m. liepos 2 d. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi kasatorių argumentai dėl principo lex retro non agit pažeidimo yra nepagrįsti.
  3. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teigimu, kasatorių argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti, nes kasatoriai nenurodo, kaip ir kokias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas, o tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl statybų privačioje miško žemėje teisėtumo vertinimo pagal statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą

30Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Žemės įstatymas. Aktualiu nagrinėjamam ginčui, t. y. ginčijamų administracinių aktų išdavimo ir pastatų statymo, laiku galiojo 2004 m. sausio 27 d. Žemės įstatymo redakcija. Viena principinių žemės teisinių santykių nuostatų yra ta, kad žemė turi būti naudojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Atitinkamai aktualios nagrinėjamam ginčui Žemės įstatymo redakcijos 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės savininkai naudoti žemę kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į žemės ūkio paskirties žemę; miškų ūkio paskirties žemę; vandens ūkio paskirties žemę; konservacinės paskirties žemę; kitos paskirties žemę (Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) straipsnio 2 dalis).

31Kokiems žmogaus veiklos tikslams gali būti naudojama miško ūkio paskirties žemė buvo įtvirtinta Žemės įstatymo (2004 m. vasario 21 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad miško ūkio paskirties žemei priskiriama: mišku apaugęs plotas (medynai); neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Analogiška teisės norma buvo Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.

32Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pagal ginčo materialiųjų teisinių santykių metu galiojusį Žemės bei Miškų įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai; nuostatų, nustatančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, inter alia galimybę statyti gyvenamuosius ar komercinės paskirties pastatus, pirmiau nurodytuose įstatymuose nebuvo. Gyvenamųjų ar komercinių pastatų statybai naudojama žemė pagal įstatymą priskiriama kitos tikslinės naudojimo paskirties žemei (Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcijos) 29 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu Miškų įstatyme (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta galimybė miško žemę paversti kitomis naudmenomis: 11 straipsnio 1 dalyje buvo norma, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. (Konstitucinio Teismo 2009 birželio 22 d. nutarimu konstatuota, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.) Vyriausybė 2002 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą Nr. 641, kuriuo patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.1 punkte buvo nustatyta, kad paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama I grupės miškuose, II grupės – ekosistemų apsaugos miškuose, III grupės – draustinių miškuose ir kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose. Byloje nustatyta, kad miško ūkio žemės ginčo sklypas yra vandens apsaugos juostoje, taigi žemės paskirties keitimas jame buvo draudžiamas.

33Kasatoriai vienu iš skundo argumentų nurodo tai, kad ginčo pastatų statybą numatė ir leido Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio atitinkamos nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis tik Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, taigi, galiojo išduodant ginčijamus statybą leidžiančius administracinius aktus, atitinkamai šių aktų pagrindu įvykdyta statyba laikytina teisėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

34Statybų privačioje žemėje reglamente, patvirtintame Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, aktualiu ginčo sprendimui laiku inter alia buvo nuostatos, kuriomis remiasi kasatoriai ir pirmosios instancijos teismas. Reglamento 2 punkte buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Regalmento 3 punkte buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė viena iš nurodytų teisės normų negalėjo būti aiškinama ir taikoma, kaip suteikianti teisę statyti ginčo pastatus. Pagal Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 16 punktą miškų ūkio veikla – tai veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Akivaizdu, kad pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą kaimo turizmo sodybos veikla negalėjo ir negali būti priskiriama miškų ūkio veiklai, todėl Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, negalėjo būti pagrindu išduoti ginčo administracinius aktus ir nelegalizuoja ginčo statinių statybos. Byloje nekvestionuojama faktinė aplinkybė, kad ginčo pastatai pastatyti ne esančioje sodybvietėje, o buvusios (neišlikusios) sodybos ūkinių pastatų vietoje, todėl Reglamento 3 punkto norma, leidžianti statybas esančiose sodybvietėse, taip pat nesuteikė teisės atsakovams statyti ginčo pastatų. Konstatavus, kad Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, normos nenustatė kaimo turizmo sodybos pastatų statybos miško ūkio paskirties žemėje ir iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kaip nepagrįstas atmetamas kasatorių argumentas dėl įstatymų taikymo atgal.

35Miško žemės, esančios saugomose teritorijoje, naudojimą regalamentuoja ir Saugomų teritorijų įstatymas, ginčui aktualiu laiku galiojo šio įstatymo 2001 m. gruodžio 4 d. redakcija. Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo įtvirtinta teisės norma, pagal kurią paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose; įstatymo 31 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtintas draudimas saugomose teritorijose keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes). Dėl šių Saugomų teritorijų įstatymo normų santykio su Miškų įstatyme įtvirtintu reglamentavimu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti įstatymai tokios teisės neriboja. Priešingas įstatymo aiškinimas, t. y. kad miškų, nepriskiriamų saugotinoms teritorijoms, apsaugos režimas yra griežtesnis nei esančių saugomose teritorijose, prieštarauja protingumo principui, kurio teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, privalo laikytis (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto norma yra bendroji norma, reglamentuojanti visų paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų teisinį režimą, o miško žemėje esančių vandens apsaugos zonų teisinį režimas reglamentuojamas specialiųjų teisės normų, inter alia to paties įstatymo 31 straipsnio 8 dalies bei Miškų įstatymo. Apibendrinant darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto norma nenustatė teisės miško žemėje esančioje vandens apsaugos zonoje statyti pastatų buvusios sodybos vietose, nes specialiosios teisės normos, reglamentuojančios miškų žemės santykius, tokią veiklą draudė.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškai dėl teisės statyti pastatus miško žemėje esančiose saugomose teritorijose yra sprendžiama ir administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyiausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A -556-206/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-63-1721-2008, kt.).

37Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad statybos leidimo išdavimo metu ginčo statiniai privačioje miško žemėje negalėjo būti statomi, todėl administraciniai aktai, leidžiantys statybą, ir jų pagrindu įvykdyta statyba yra neteisėti.

38Dėl neteisėtų statybų privačioje miško žemėje teisinių padarinių

392010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 buvo iš esmės pakeistos Statybos įstatymo normos, reglamentuojančios savavališkų ir neteisėtų statybų padarinių šalinimą kartu įtvirtinant, kad šios normos taikomos ir santykiams , atsiradusiems iki jų įsigaliojimo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnis). Taigi dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių sprendžiama pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Neteisėtos statybos teisinius padarinius nustato Statybos įstatymas, kurio 281 straipsnio (2010 07 02 įstatymo redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu taiko vieną iš alternatyvių priemonių: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti į buvusią padėtį (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas; 3) leidžia per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus; 4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų teritorijų planavimo ar kitų įstatymais jiems prilygintų teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų ar specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų. Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąrašas reikmingų aplinkybių, kurias teismas turi įvertinti priimdamas sprendimą dėl įstatyme numatytų neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo: teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

40Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai neteisėto statinio statyba prieštarauja galiojančių teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), sprendiniams ar (ir) imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas negali taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintų neteisėtos statybos padarinių ir priimti neteisėtą statybą įteisinti leidžiančio sprendimo; todėl Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų aplinkybių vertinimas tokiu atveju neaktualus, nes negali daryti įtakos teismo parenkamo neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdui.

41Taigi, teismui sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių, turi būti nustatyta, ar ginčo statyba apskritai yra galima, vertinamas ir sprendimo priėmimo metu galiojantis statybą neteisėtų statinių buvimo vietoje reglamentuojantis teisinis reglamentavimas. Šiame kontekste aktuali galiojanti Miškų įstatymo 11 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 1 dalies 7 punkto norma, pagal kurią miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, inter alia buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

42Įrodinėdami, kad ginčo pastatų statyba yra teisėta, kasatoriai, be kitų argumentų, remiasi ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui D. T. bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo J. G. priklausiusio sodybos pastatai – galvidė ir klojimas. Teismo sprendime konstatuota, kad gyvenamasis buvusios sodybos namas buvo kitoje vietoje, ne pareiškėjo sklype. Vertinant šio teismo sprendimo teisinius padarinius Miškų įstatymo 11 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 1 dalies 7 punkto normos prasme, aktuali teismų praktika, suformuota dėl analogiškos Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, leidžiančios buvusių sodybų atstatymą, pagal kurią buvusios sodybos faktas teismo gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai įrodoma, jog pareiškėjo sklype buvo gyvenamasis namas; vien ūkinių pastatų, be gyvenamojo namo, buvimas negali būti pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo sklype buvo sodyba (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-656/2006; 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr.3K-3-373/2007; 2009 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr.3K-3-419/2008, kt.). Įvertindama tai, kad aptariamos Saugomų teritorijų įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos, numatančios galimybę atstatyti buvusias sodybas, savo turiniu yra analogiškos, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad aptarta teismų praktika tęstina ir aiškinant bei taikant Miškų įstatymo 11 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 1 dalies 7 punkto normą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2005m. rugsėjo 22d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui D. T. bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo J. G. priklausiusios sodybos pastatai – galvidė ir klojimas, nesukelia Miškų įstatymo 11 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 1 dalies 7 punkte nustatytų padarinių, t.y. nesuteikia teisės statyti statinių, nes fakto, jog ginčo žemės sklype buvo gyvenamojo namo priklausiniai, pripažinimas negali būti vertinamas ir prilyginamas juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad ginčo sklype buvo sodyba.

43Aptartų įstatymo nuostatų ir faktinių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ginčo pastatų statybos įteisinimas negalimas ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo kaltų asmenų lėšomis nugriauti neteisėtai pastatytus statinius yra teisėtas ir pagrįstas.

44Dėl kitų kasatorių argumentų

45Kasatorius Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas skunde teigia esąs nepagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėtos statybos, nes tik dalyvavo nuolatinėje statybos komisijoje, kuri teikia išvadą dėl statybų leidimo išdavimo, jo pareigūnų veiksmai nesukėlė tiesioginių teisinių padarinių, nes Statybos leidimą išdavė Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Statybos įstatymo (redakcija nuo 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; pagal to paties straipsnio 32 dalį už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose konstatuota, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kaip valstybės institucija, pagal savo kompetenciją prižiūrinti statybos atitiktį aplinkosaugos reikalavimams, rengė ginčo statinių projektavimo sąlygas bei pritarė statybos statybos leidimo išdavimui, todėl aptartų Statybos įstatymo nuostatų pagrindu pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėtos statybos.

46Kasaciniame skunde atsakovai D. ir R. T. nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojusius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos nepaisant vėliau pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Vertinant šiuos kasatorių argumentus visų pirma pažymėtina, kad ginčo statinių statybą draudė jos vykdymo metu galioję įstatymai, net ir darant prielaidą, kad atsakovai neteisingai suprato Statybų privačioje žemėje reglamentą, atitinkamų jo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo konstatuotas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, praėjus vos trims mėnesiams nuo statybos leidimo išdavimo, tokia faktinė ir teisinė situacija sudarė pakankamas prielaidas atsakovams veikiant atidžiai ir rūpestingai suvokti galimus neteisėtai vykdomos statybos padarinius ir jų išvengti. Antra, net ir pripažinus, kad dėl neteisėtos statybos yra kalti ne tik atsakovai, bet ir statybos teisėtumą turinčios užtikrinti valdžios institucijos, šis faktas per se nereiškia, kad visos neteisėtos statybos turi būti įteisintos statytojų teisėtų lūkesčių bei turtinių interesų apsaugos vardan. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato valdžios institucijų atsakomybę už neteisėtų statybos dokumentų išdavimą, inter alia statinių griovimą jų lėšomis bei statytojų patirtos žalos atlyginimą, o dėl neteisėtos statybos įteisinimo ar griovimo teismo kiekvienu atveju turi būti sprendžiama pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus nustačius teisingą viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime, nagrinėdamas įstatymų, reglamentuojančių neteisėtos statybos padarinius, atitiktį Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius; tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.); nustatant tokias priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju dominuoja viešasis interesas išsaugoti gamtinę aplinką, įstatymo leidėjo užtikrinamas inter alia ribojant statybas miško žemėje, pateisinantis atsakovų nuosavybės teisių suvaržymus.

47Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

49Kasacinis teismas patyrė 93,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jų atlyginimas valstybės naudai priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Molėtų rajono savivaldybės administracijos, D. T. ir R. T., kurių kasaciniai skundai netenkinti (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

50Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

51Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš atsakovų D. T. (asmens kodas duomenys neskelbtini), R. T. (asmens kodas duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (juridinio asmens kodas 190742867) ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188712799) valstybei iš kiekvieno po 23,42 Lt (dvidešimt tris litus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

53Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

54Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą prašydamas:... 7. 1) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės... 8. 2) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės 2005 m. gruodžio 5... 9. 3) įpareigoti statytoją D. T. atsakovų – D. T., R. T., Molėtų rajono... 10. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. gegužės 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi D.... 11. Ieškovo tvirtinimu Miškų ir Žemės įstatymuose nenustatyta išimčių dėl... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė... 13. Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinio... 14. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą,... 15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad CPK 329 straipsnyje... 16. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 17. Kasaciniais skundais atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 18. Molėtų rajono savivaldybės administracija kasacinį skundą grindžia šiais... 19. Molėtų rajono savivaldybės administracija, remdamasi CPK 348 straipsniu,... 20. D. ir R. T. kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    21. D. ir R. T., atsižvelgdami į tai, kad kasacinių skundų pagrindai iš esmės... 22. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos... 23. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos... 24. Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra... 25. Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimą grindžia šiais esminiais... 26. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl statybų privačioje miško žemėje teisėtumo vertinimo pagal statybos... 30. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir... 31. Kokiems žmogaus veiklos tikslams gali būti naudojama miško ūkio paskirties... 32. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pagal... 33. Kasatoriai vienu iš skundo argumentų nurodo tai, kad ginčo pastatų statybą... 34. Statybų privačioje žemėje reglamente, patvirtintame Vyriausybės 1995 m.... 35. Miško žemės, esančios saugomose teritorijoje, naudojimą regalamentuoja ir... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškai dėl teisės statyti pastatus... 37. Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija... 38. Dėl neteisėtų statybų privačioje miško žemėje teisinių padarinių... 39. 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 buvo iš esmės pakeistos Statybos... 40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai neteisėto statinio... 41. Taigi, teismui sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių, turi būti... 42. Įrodinėdami, kad ginčo pastatų statyba yra teisėta, kasatoriai, be kitų... 43. Aptartų įstatymo nuostatų ir faktinių aplinkybių visuma suponuoja... 44. Dėl kitų kasatorių argumentų... 45. Kasatorius Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos... 46. Kasaciniame skunde atsakovai D. ir R. T. nurodo ir tai, kad apeliacinės... 47. Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 49. Kasacinis teismas patyrė 93,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 52. Priteisti iš atsakovų D. T. (asmens kodas duomenys neskelbtini), R. T.... 53. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos,... 54. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...