Byla e3K-3-526-248/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TAEM Urbanistai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TAEM Urbanistai“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Toksika“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl atsiskaitymą pagal paslaugų sutartį, sutarties aiškinimą, sutarties keitimą, ieškovo suinteresuotumą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė UAB „TAEM Urbanistai“ prašė teismo solidariai iš atsakovių UAB „Toksika“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir APVA) priteisti 163 657,63 Lt (47 398,53 Eur) skolą, 5 proc. procesines palūkanas, pripažinti neteisėta ir negaliojančia 2013 m. lapkričio 21 d. UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ apklausos būdu projekte Nr. 2003/LT/16P/PE/017 sudarytą sutartį dėl pavojingų atliekų deginimo įrenginio techninės priežiūros paslaugų.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. gruodžio 19 d. ji ir atsakovės UAB „Toksika“, APVA sudarė techninės priežiūros sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo vykdyti statybos darbų techninę priežiūrą, o APVA įsipareigojo su ieškove atsiskaityti. Už techninės priežiūros paslaugas ieškovė iš APVA gavo 409 144,08 Lt, arba 118 496,32 Eur (įskaitant PVM), nors už pirmą ir antrą etapus sutarta kaina buvo 572 801,71 Lt, arba 165 894,841 Eur (įskaitant PVM). Nors techninės priežiūros paslaugas ieškovė teikė iki 2013 m. lapkričio mėnesio (Sutartis buvo terminuota, tačiau techninės priežiūros vykdymas užsitęsė ne dėl ieškovės kaltės, bet dėl rangovo darbų trūkumų bei atsakovių UAB „Toksika“ ir APVA neveikimo; po Sutartyje nustatyto jos galiojimo termino, UAB „Toksika“ toliau priimdavo ieškovės darbus, todėl šalys savo veiksmais patvirtino tolesnį Sutarties galiojimą – iki bus įvykdyti šalių prisiimti įsipareigojimai), nei UAB „Toksika“, nei APVA jų neapmokėjo, nesumokėta suma yra 163 657,63 Lt (47 398,53 Eur). UAB „Toksika“ nesąžiningai ir neteisėtai dėl antrojo etapo darbų 2013 m. lapkričio 28 d. sudarė techninės priežiūros sutartį su UAB „Sweco Lietuva“ ir taip atėmė iš ieškovės galimybę užbaigti vykdyti Sutartį bei gauti atsiskaitymą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad pagal 2006 m. gruodžio 19 d. Deginimo įrenginio statybos techninės priežiūros paslaugų sutarties 3.2 punktą Sutartyje nurodytos užduotys turi būti atliktos ne ilgiau kaip per 42 mėnesius nuo Sutarties vykdymo pradžios dienos (30 mėnesių nuo vykdymo pradžios iki paskutinės perėmimo pažymos išdavimo plius 12 mėnesių defektų nustatymo laikotarpis). Atsiradus nenumatytų aplinkybių, Sutartis gali būti pratęsta iki paskutinės darbų sutarties perėmimo pažymos išdavimo. Tokiu atveju tiekėja (ieškovė) turi kreiptis į perkančiąją organizaciją (atsakovė APVA) ne vėliau kaip 1 mėnuo iki sutarties pabaigos, pateikdama argumentuotą prašymą ir nurodydama, iki kada turėtų būti pratęsta Sutartis. Teismas nustatė, kad Sutartyje nustatytas paslaugų teikimo terminas buvo pratęsiamas Sutartyje nustatyta tvarka 2010 m. spalio 25 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m vasario 28 d. susitarimais dėl Sutarties pakeitimo iki 2011 m. gegužės 1 d. Daugiau rašytinių susitarimų dėl Sutarties galiojimo pratęsimo nebuvo.
  3. Teismas nurodė, kad Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, atsiskaitymas už ieškovės teikimas paslaugas buvo vykdomas iš ES paramos lėšų, administruojamų atsakovės APVA; lėšų tinkamumo finansuoti projektą laikotarpis baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas laikė, kad Sutarties galiojimo pratęsimas – vienos iš Sutarties sąlygų pakeitimas. Sutarties 6 punkte šalys susitarė dėl Sutarties pakeitimų sąlygų ir tvarkos. Teismas konstatavo, kad nors šalių Sutarties sąlygos galėjo būti keičiamos šalių susitarimu remiantis tiek Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 8 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija), tiek Sutarties nuostatomis, tačiau negalėjo būti peržengiamos tam tikros ribos.
  4. Teismas nustatė, kad APVA vykdė ieškovės teikiamų paslaugų finansavimą remdamasi 2011 m. kovo 10 d. sutartimi Nr. 2009/GPG/13 dėl funkcijų, užduočių ir atsakomybės paskyrimo įgyvendinant projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“, pagal kurios nuostatas finansinė kontrolė, priežiūra, ataskaitos ir sąskaitų apmokėjimas yra išimtinė perkančiosios organizacijos kompetencija, kurią APVA privalėjo įgyvendinti. Ieškovei, kaip šiame viešajame pirkime dalyvavusiai tiekėjai, buvo aiškiai suvokiama, jog lėšų tinkamumo finansuoti nurodytą projektą laikotarpis baigiasi 2011 m. gruodžio 31 d.; ši sąlyga (Sutarties finansavimas iš ES paramos šaltinių) negalėjo būti pakeista Sutarties šalių susitarimu ir yra esminė. Taigi Sutarties galiojimas galėjo būti pratęstas Sutartyje nustatyta tvarka iki finansavimo projekto pabaigos 2011 m. gruodžio 31 d. ir šalys tokia galimybe pasinaudojo, pratęsdamos Sutarties galiojimą iki 2011 m. gegužės 1 d. rašytiniais trišaliais susitarimais. Sutarties galiojimo pratęsimas reikštų iš esmės naujos, su galimais kitais finansavimo šaltiniais sutarties sudarymą be privalomų viešųjų pirkimų procedūrų.
  5. Teismas sprendė, kad šalių Sutarties galiojimo pratęsimas po 2011 m. gruodžio 31 d. bet kokia forma yra negalimas, nes pažeistų VPĮ 3 straipsnyje nustatytus principus ir tikslus bei Sutarties 6.1 punktą, kuriuo šalys imperatyviai susitarė, kad esminės Sutarties sąlygos negali būti keičiamos. Teismas pažymėjo, kad nei Sutartis, nei VPĮ nenustatė galimybės pakeisti Sutarties sąlygas konkliudentiniais veiksmais. Teismas, pripažinęs, kad Sutarties galiojimo pratęsimas po finansavimo programos uždarymo nebuvo galimas, plačiau dėl Sutarties sąlygų pakeitimo tvarkos pažeidimo nepasisakė.
  6. Teismas nurodė, kad atsakovė APVA 2012 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. APVA-4144 ir 2014 m. sausio 8 d. rašte Nr. APVA-56 aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad lėšų tinkamumo finansuoti projektą laikotarpis baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. ir mokėjimai nebus atliekami. Pasiūlymas spręsti atliktų darbų apmokėjimo problemą su UAB „Toksika“ negali būti vertinamas kaip sutikimas pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas. Ieškovė 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į atsakoves dėl Sutarties pakeitimo, prašydama pakeisti mokėtoją pagal Sutartį (APVA) užsakove UAB „Toksika“ ir kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo, kad būtų pakeistos Sutarties sąlygos dėl Sutarties kainos mokėjimo tvarkos bei mokėtojo. Teismo nuomone, ieškovė aiškiai suvokė, kad po projekto finansavimo pabaigos APVA įgaliojimai atsiskaityti už atliktus darbus pagal Sutartį pasibaigė ir tolesnis Sutarties vykdymas negalimas be jos pakeitimo VPĮ nustatyta tvarka.
  7. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Sutarties galiojimas buvo teisėtai pratęstas šalių konkliudentinais veiksmais. Teismas konstatavo, kad Sutarties galiojimas pasibaigė 2011 m. gegužės 1 d.; ieškovė, teikdama techninės priežiūros paslaugas po 2011 m. gegužės 1 d., neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad po Sutarties galiojimo pabaigos jai bus atlyginta už realiai suteiktas paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka, suvokdama, kad sutartiniai santykiai su atsakovėmis pasibaigė.
  8. Teismas nustatė, kad ieškovė teikė techninės priežiūros paslaugas atsakovės UAB „Toksika“ naudai ir po Sutarties galiojimo pabaigos 2011 m. gegužės 1 d.; atsakovė UAB „Toksika“ tokiems ieškovės veiksmams neprieštaravo, t. y. ieškovė ir atsakovė konkliudentiniais veiksmais sudarė paslaugų teikimo sutartį; sutarties sudarymas, nepaisant imperatyviųjų VPĮ normų, yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, abi sandorio šalys, susitarusios po Sutarties galiojimo pabaigos tęsti santykius, veikė nesąžiningai, aiškiai suvokdamos, kad po Sutarties galiojimo pabaigos techninės priežiūros paslaugų teikimas gali būti tęsiamas tik naujos viešojo pirkimo sutarties pagrindu. Tokios bylos aplinkybės sudaro pagrindą netaikyti restitucijos (CK 1.81 straipsnio 2 dalis).
  9. Teismas, pripažinęs, kad Sutarties galiojimas pasibaigė 2011 m. gegužės 1 d. ir po to paslaugos buvo teikiamos neteisėtai, sprendė, kad atsakovių UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ 2013 m. lapkričio 21 d. techninių paslaugų sutartis ieškovės teisių (teisės užbaigti Sutarties vykdymą) nepažeidžia ir ieškovės teisėms ir pareigoms ginčijamas sandoris neturėjo jokios įtakos.
  10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „TAEM Urbanistai“ apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  11. Kolegija nurodė, kad sprendžiamas ginčas dėl atsiskaitymo pagal šalių sudarytą statybos techninės priežiūros sutartį. Tokia sutartis atitinka atlygintinių paslaugų sutarties sampratą (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pagal Sutartį įsipareigojo atlikti techninėje specifikacijoje (kuri yra neatsiejama šios sutarties dalis) apibrėžtas užduotis pagal joje nustatytus terminus (Sutarties 4.1 punktas). Sutarties užduočių įvykdymo trukmė nustatyta 3.2 punkte. Vėliausiu 2011 m. balandžio 29 d. Sutarties pakeitimu Nr. 4 šalys, pakeitusios minėtą punktą, susitarė, kad Sutartyje nurodytos užduotys turi būti atliktos ne ilgiau kaip iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Šalys taip pat susitarė dėl galimybės, atsiradus nenumatytų aplinkybių, pratęsti Sutartį iki paskutinės darbų sutarties perėmimo pažymos išdavimo, tiekėjui kreipiantis į perkančiąją organizaciją ne vėliau kaip 1 mėnuo iki Sutarties pabaigos.
  12. Kolegija nustatė, kad apmokėjimo sąlygos reglamentuotos Sutarties 9 punkte. Šalys susitarė, kad sumokamas avansas, o toliau už ieškovės suteiktas paslaugas bus atsiskaitoma etapais, t. y. po atitinkamų rangos darbų perėmimo pažymos išdavimo ir tarpinio mokėjimo sąskaitos gavimo bei galutinės ataskaitos patvirtinimo visų suinteresuotų šalių (Sutarties 9.3, 9.4, 9.7 punktai). Taigi ieškovės paslaugų teikimas, t. y. statybos darbų techninės priežiūros atlikimas, yra susietas su rangovo darbų rezultatu. Tai reiškia, kad kol nėra išduota rangos darbų perėmimo pažyma, negali būti laikoma, kad yra suteiktos visos atitinkamo etapo techninės priežiūros paslaugos. Ginčas kilo dėl antrojo etapo (Pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba) techninės priežiūros paslaugų apmokėjimo. Dalis šio etapo paslaugų yra apmokėta.
  13. Kolegija nurodė, kad per Sutarties 3.2 punkte nustatytą terminą antrojo etapo objekto statyba nebuvo užbaigta – rangos darbų perėmimo pažyma nebuvo išduota, nes, kaip nurodo pati ieškovė, rangovas nepašalino atliktų darbų trūkumų. Ieškovė pripažįsta, kad daug kartų ragino rangovą ištaisyti darbų trūkumus, taip pat teigia, kad ir atsakovė UAB „Toksika“ kaip užsakovė taikė rangovui baudas dėl laiku neįvykdytų įsipareigojimų, tarp rangos sutarties šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo. Akivaizdu, kad tai ir lėmė, jog Sutartis nebuvo įvykdyta nustatytais terminais. Tačiau nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to yra atsakovės UAB „Toksika“ kaltė.
  14. Kolegija nurodė, kad ieškovei, kaip techninės priežiūros paslaugas teikiančiai profesionalei, turėjo būti žinoma, kad statybos darbų techninės priežiūros terminą lemia statybos darbų trukmė. Kaip minėta, iš Sutarties nuostatų aišku, kad atsiskaitymas už ieškovės teikiamas paslaugas priklauso nuo rangovo darbų rezultato. Taigi ieškovė, sudarydama Sutartį tokiomis sąlygomis, prisiėmė verslo riziką, kad užsitęsus rangos sutarties vykdymui darbai laiku gali būti neužbaigti, dėl ko atitinkamai ir techninės priežiūros paslaugos negalės būti galutinai apmokėtos, kol nebus pasiektas reikalaujamas rangos darbų rezultatas.
  15. Kolegija nustatė, kad Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, atsiskaitymas už ieškovės teikiamas paslaugas buvo vykdomas iš ES paramos lėšų, administruojamų APVA; lėšų panaudojimo šiam projektui laikotarpis baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. Perkančioji organizacija pagal Sutartį yra APVA, todėl jai Sutarties 3.2 punkto sąlyga, nustatanti ieškovės prievolių įvykdymo terminą, yra esminė – vėlesnis Sutarties įvykdymas užkirstų kelią gauti ES finansavimą, skirtą atsiskaityti su tiekėju. Minėta Sutarties sąlyga buvo keletą kartų keičiama, t. y. techninės priežiūros vykdymo terminas trišaliais susitarimais buvo pratęsinėjamas, vėliausiu pakeitimu – iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė negalėjo nesuprasti, kad atsakovė APVA, nesutikdama dar kartą pratęsti Sutarties termino jam pasibaigus, tokiu būdu iš esmės atsisakė apmokėti likusią paslaugų kainą.
  16. Kolegija pažymėjo, kad vien tai, jog atsakovė UAB „Toksika“, kuri suinteresuota projekto įgyvendinimu, reikalavo, kad ieškovė ir po 2011 m. rugsėjo 1 d. toliau vykdytų Sutartį, nereiškia, kad ieškovė tokiu atveju galėjo tikėtis gauti apmokėjimą iš atsakovės APVA. Pastarosios veiksmai aptariamoje situacijoje gali būti traktuojami kaip vienašalis Sutarties nutraukimas. Tokiu atveju paslaugų pirkėjas privalo sumokėti tiekėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms (CK 6.721 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė, jog tuo momentu, kai baigėsi Sutarties terminas, ji buvo suteikusi daugiau paslaugų, nei jai buvo sumokėta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  17. Kolegijos nuomone, kadangi Sutartis nebuvo pakeista, užsakovei UAB „Toksika“ pareiga atlikti kokius nors mokėjimus už suteiktas paslaugas Sutarties pagrindu neatsirado. Todėl sutarties su kitu techniniu prižiūrėtoju UAB „Sweco Lietuva“ sudarymas neturi jokios teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
  18. Spręsdama dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pripažinti neteisėta ir negaliojančia UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ apklausos būdu projekte Nr. 2003/LT/16P/PE/017 2013 m. lapkričio 21 d. sudarytą sutartį dėl pavojingų atliekų deginimo įrenginio techninės priežiūros paslaugų atlikimo kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, ieškovė šiame viešajame pirkime nedalyvavo, todėl neturi teisės ginčyti minėtą sutartį VPĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu. Be to, kolegija nurodė, kad ginčijama sutartis yra nutraukta, todėl šis reikalavimas bet kuriuo atveju negalėtų būti tenkinamas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „TAEM Urbanistai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad APVA su ieškove nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo nutraukusi Sutartį, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), nes nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į apeliacinį skundą, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl Sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013; 2014 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2014; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo ir nesilaikė CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. apie ketinimą peržengti ribas neinformavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).
    2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad APVA su ieškove nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo nutraukusi Sutartį, padarė netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (CPK 183, 185 straipsniai). Pati APVA procesiniuose dokumentuose niekur nėra net užsiminusi, kad vienašališkai buvo nutraukusi Sutartį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad APVA ir UAB „Toksika“ rašytiniu sutikimu ieškovės prievolės įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Suėjus šiam terminui, ieškovė paslaugas teikė iki 2013 m. lapkričio mėn. Kadangi Sutarties šalys toliau vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šalys savo veiksmais patvirtino tolesnį jos galiojimą iki bus pilnai baigti vykdyti sutartiniai įsipareigojimai (Sutarties 11.2 punktas).
    3. Byloje nėra nė vieno APVA ar UAB „Toksika“ pranešimo, kuriuo ieškovė būtų informuojama (arba būtų bent užsiminta) apie Sutarties nutraukimą arba būtų pareikalauta toliau nebeteikti techninės priežiūros paslaugų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.218 straipsnio 1 dalies, 6.721 straipsnio 1 dalies ir Sutarties 11.5 punkto nuostatas, įpareigojančias apie Sutarties nutraukimą iš anksto informuoti kitą šalį, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad sutarties nutraukimas gali būti pripažintas sukuriančiu kokias nors pasekmes tik kai paslaugų teikėjas informuojamas apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015; kt.), kai pranešime aiškiai išreiškiama valia nutraukti sutartį ir kai pranešimas apie sutarties nutraukimą savo turiniu yra aiškus ir suprantamas kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-686/2016; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014; kt.). Šie teisės normų pažeidimai lėmė netinkamas išvadas, kad APVA neturi pareigos sumokėti ieškovei likusios kainos pagal Sutartį, kad jos prievolė ieškovei apsiribojo tik pareiga sumokėti kainos dalį, proporcingą ieškovės suteiktoms paslaugoms iki tariamo Sutarties nutraukimo (iki 2011 m. rugsėjo 1 d.).
    4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad Sutarties vykdymas po 2011 m. gruodžio 31 d. buvo negalimas jos nepakeitus VPĮ nustatyta tvarka, pažeidė CK 6.189 straipsnio 3 dalį, kad sutartis baigiasi tik kai visiškai įvykdomos iš jos kylančios prievolės, nebent šalys sutartyje buvo nustačiusios, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą arba jeigu tai numato įstatymas. Sutarties 11.2 punkte nustatyta, kad Sutartis pasibaigia, kai visos šalys įvykdo savo įsipareigojimus. Sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad, atsiradus nenumatytų aplinkybių, Sutartis gali būti pratęsta iki paskutinės darbų sutarties perėmimo pažymos išdavimo, t.y. iki visiško sutarties įvykdymo (Sutarties 3.2 punktas). Teismas pažeidė CK 6.123–6.129 straipsnius, nenustatančius tokio sutarties pasibaigimo pagrindo kaip finansavimo laikotarpio pabaiga. To nenustato nei VPĮ, nei kitas įstatymas. Finansavimo pasibaigimas reikšmingas tik tiek, kiek tai susiję su galimybe toliau naudoti ES lėšas atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas, tačiau jis nepanaikina UAB „Toksika“ prievolės atsiskaityti iš kitų šaltinių už suteiktas paslaugas, kurias ji faktiškai gavo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, teikdama paslaugas po 2011 m. gruodžio 31 d., neturėjo pagrindo tikėtis gauti atsiskaitymo.
    5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.716, 6.721, 1.2 straipsnius, CK 6.223 straipsnio 1 dalį, 6.183 straipsnį, VPĮ 18 straipsnio 8 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodydamas, kad nepakeitus Sutarties VPĮ nustatyta tvarka, UAB „Toksika“ neatsirado pareiga atlikti kokius nors mokėjimus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys Sutartį buvo pakeitusios konkliudentiniais veiksmais ir UAB „Toksika“ buvo prisiėmusi pareigą už paslaugas atsiskaityti. 2011 m. kovo 10 d. UAB „Toksika“ ir APVA sutartimi „Dėl funkcijų, užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo įgyvendinant projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“ UAB „Toksika“ perėmė mokėtojo funkcijas. Mokėtojo pakeitimas nėra ta sąlyga, kuri leistų tikėtis, jog kiti dalyviai būtų pateikę kitus pasiūlymus, todėl toks Sutarties pakeitimas nepažeidė VPĮ 3 straipsnio ir tokiam pakeitimui Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nereikėjo. Be to, net jeigu ir būtų konstatuota, kad toks Sutarties sąlygos dėl mokėtojo pakeitimas be Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimo pažeidė VPĮ nuostatas, tai nesudaro pagrindo už ieškovės suteiktas paslaugas visiškai neatsiskaityti. Jeigu perkančioji organizacija (šiuo atveju UAB „Toksika“) netinkamai vykdo iš VPĮ išplaukiančias pareigas, neigiami padariniai turi tekti jai ir ji vis tiek turi pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
    6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.720 straipsnio 4 ir 7 dalis. Ieškovė buvo atsakinga tik už techninę priežiūrą, tačiau neturėjo jokių pareigų ar teisių pagal Rangos sutartį ir negalėjo naudoti jokių poveikio priemonių rangovui. Kol nebaigiami rangos darbai, Sutartis taip pat negalėjo būti įvykdyta. UAB „Toksika“, nenutraukusi Sutarties su ieškove, 2013 m. lapkričio 21 d. sudarė naują sutartį dėl tų pačių paslaugų su UAB „Sweco Lietuva“. Perleisdama techninės priežiūros paslaugų teikimą UAB „Toksika“ elgėsi nesąžiningai. Ieškovė iš projekto buvo pašalinta, atlikusi didžiąją techninės priežiūros darbų dalį. Naujajam techniniam prižiūrėtojui liko palyginti nedidelė darbų dalis. UAB „Toksika“ šiuo atveju nepagrįstai sutaupė, nes už didžiąją dalį ieškovės suteiktų paslaugų neatsiskaitė. Dėl šių UAB „Toksika“ veiksmų ieškovė nebegalėjo užbaigti vykdyti Sutarties ir įgyvendinti jos sąlygų, su kuriomis susietas atsiskaitymas. Šiuo atveju egzistuoja akivaizdi kliento kaltė, todėl turėjo būti taikoma CK 6.720 straipsnio 4 dalis ir ieškovei priteista likusi Sutarties kaina už antrojo etapo darbus, t. y. 163 657,63 Lt (47 398,52 Eur).
    7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.246–6.249 straipsnius ir CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalis. Atsakovės UAB „Toksika“ ir APVA neleido ieškovei užbaigti vykdyti Sutartį, nes šioje Sutartyje nurodytus darbus perdavė vykdyti UAB „Sweco Lietuva“, nesant tam Sutarties 11.6 punkte nustatytų pagrindų, pažeisdamos Sutartį (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, kuriais užkirto kelią ieškovei įvykdyti Sutartį ir gauti atlyginimą, todėl šiuo atveju buvo pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti 47 398,52 Eur kaip nuostolių atlyginimą.
    8. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė neturi teisės ginčyti 2013 m. lapkričio 21 d. UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ sudarytos techninės priežiūros paslaugų sutarties vien dėl to, kad ieškovė nedalyvavo šiame pirkime. Teismas pažeidė VPĮ 2 straipsnio 29 dalį, 93 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 94 straipsnio 3 dalį, kurios nenustato, kad tokias sutartis ginčyti gali tik pirkime dalyvavę tiekėjai. Be to, paslaugų pirkimą UAB „Toksika“ organizavo kaip mažos vertės pirkimą apklausos būdu pagal savo pačios vidines taisykles, o ne pagal VPĮ procedūras. Ieškovė net nebuvo pakviesta sudalyvauti šioje apklausoje. Teismas taip pat pažeidė CK 1.79 straipsnio 5 dalį, kad niekinius sandorius gali ginčyti bet kurie suinteresuoti asmenys ir kad teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ir savo iniciatyva. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šios sutarties atitiktį imperatyviosioms teisės normoms pagal ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Nevertinus šios sutarties teisėtumo, atsakovės UAB „Toksika“ veiksmai nepagrįstai buvo įvertinti kaip teisėti ir nepagrįstai atsisakyta tenkinti ieškinį. UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ sudaryta sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl ieškovė turi teisę ginčyti šią sutartį.
    9. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vien nuo 2009 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., teikdama pagal Sutartį paslaugas, ieškovė patyrė 224 133,12 Lt faktinių išlaidų (jas sudaro darbuotojams mokėtas darbo užmokestis ir su tuo susiję mokesčiai), o tai yra daugiau nei likusi nesumokėta Sutarties kaina, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog suteikė daugiau paslaugų nei sumokėta pagal Sutartį. Neištyręs ir neįvertinęs šių įrodymų, teismas pažeidė CPK 183 ir 185 straipsnius. Tinkamai pritaikius CK 6.720 straipsnio 5 dalį, 6.721 straipsnio 1 dalį 163 657,63 Lt (47 398,52 Eur) turėjo būti priteista bent jau kaip dalis ieškovės patirtų faktinių išlaidų. Paslaugų gavėjas negali atsisakyti paslaugų sutarties nesumokėjęs už faktiškai suteiktas paslaugas.
  2. Atsakovė UAB „Toksika“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovei, kaip viešajame pirkime dalyvavusiam tiekėjai, buvo aiškiai suvokiama, kad Europos Sąjungos lėšų, skirtų šiam projektui finansuoti tinkamumo laikotarpis baigiasi 2011 m. gruodžio 31 d. Ši sąlyga, negalėjo būti pakeista sutarties šalių sutarimu ir yra esminė. Taigi Techninės priežiūros sutarties galiojimo terminas galėjo būti pratęstas tik 2011 m. gruodžio 31 d. (Europos Sąjungos lėšų tinkamumo finansuoti projektą pasibaigimas). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad tolesnis techninės priežiūros sutarties galiojimo pratęsimas reikštų iš esmės naujos, su galimai kitais finansavimo šaltiniais viešosios sutarties sudarymą be privalomųjų viešųjų procedūrų, o UAB „TAEM Urbanistai“ negalėjo nesuprasti, kad atsakovė APVA, nesutikdama dar kartą pratęsti Sutarties termino jam pasibaigus, iš esmės atsisakė apmokėti likusią paslaugų kainą, o jos veiksmai šioje situacijoje gali būti traktuojami kaip vienašalis Sutarties nutraukimas.
    2. Sutarties galiojimo pratęsimas po 2011 m. gruodžio 31 d. bet kokia forma buvo negalimas, taip pat ir konkliudentiniais veiksmais, nes pažeistų VPĮ 3 straipsnyje nustatytus principus ir tikslus bei Sutarties 6.1 punktą. Tolesnis Sutarties vykdymas negalimas be jos pakeitimo Sutartyje ir VPĮ nustatyta tvarka. Kadangi Sutartis nebuvo pakeista, užsakovei UAB „Toksika“ pareiga atlikti kokius nors mokėjimus už suteiktas paslaugas Sutarties pagrindu neatsirado.
    3. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad per Sutarties galiojimo laikotarpį atsakovės kokiu nors būdu būtų trukdžiusios ieškovei vykdyti Sutartį, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad neįrodyta, jog Sutartis būtų neįvykdyta dėl atsakovių kaltės.
    4. UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ sutarties sudarymas neturėjo jokio ryšio su ieškovės galimybe užbaigti vykdyti Sutartį. Sutarties galiojimas negalėjo būti pratęstas po 2011 m. gruodžio 31 d., o sutartis su UAB „Sweco Lietuva“ buvo pasirašyta tik 2013 m. ir neturėjo jokios įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms.
  3. Atsakovė APVA atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad APVA yra finansuojamus iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo projektus įgyvendinančioji institucija, t. y. institucija, kurios pagrindinė funkcija yra projektų, susijusių su didele nauda visai visuomenei bei finansuojamų iš Europos Sąjungos fondų, įgyvendinimas. Mokėjimai atliekami būtent iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų bei Lietuvos Respublikos biudžeto, tačiau ne iš Aplinkos projektų valdymo agentūros turto ar jos disponuojamų lėšų. APVA lėšų skirstymas yra imperatyviai reglamentuotas tiek ES, tiek nacionaliniuose teisės aktuose. Projekto finansavimas suėjus nustatytam terminui yra stabdomas ir mokėjimai nebegali būti atliekami (Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1K-288 9 punktas, 2003 m. sausio 6 d. Europos Komisijos Reglamento Nr. 16/2003 8 straipsnis). Europos Komisija nustatė, kad šio projekto išlaidų tinkamumo laikotarpio pabaigos data – 2011 m. gruodžio 31 d. Suėjus šiam terminui APVA prievolės ieškovei baigėsi. Europos Komisijos nustatyti projektų įgyvendinimo terminai yra naikinamieji, jiems suėjus pasinaudoti teikiamu finansavimu yra nebeįmanoma. Ieškovės reikalavimas apmokėti 163 657,63 Lt sąskaitą APVA buvo pareikštas tik 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus dvejiems metams po lėšų tinkamumo finansuoti projektą termino suėjimo. Pažymėtina, kad įrenginio neatitikimai, kuriuos ieškovė privalėjo nustatyti dar pradinėje stadijoje, buvo nustatyti tik jau pastačius ir išbandžius įrenginį. Pradinėje įrenginio statybos stadijoje iš ieškovės nebuvo gauta jokių perspėjimų dėl to, kad statybos neatitinka nustatytų reikalavimų.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

  1. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad APVA Sutartį nutraukė, nors tarp šalių buvo sprendžiamas ginčas, inter alia (be kita ko), ar Sutartis baigėsi suėjus joje įtvirtintam galiojimo terminui, viršijo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Teisėjų kolegija su tokia kasatorės pozicija iš esmės sutinka.
  2. Pagal CPK 320 straipsnio, apibrėžiančio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, pirmosios dalies nuostatą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  3. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).
  4. Viešųjų pirkimų ginčų praktikoje kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad viešojo intereso gynimo elementą turi ir dėl to taikytinos specialiosios proceso teisės normos, reglamentuojančios viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimą, kuriose, inter alia, įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, tik tuomet, kai ieškovas ieškinyje pareiškia reikalavimus, atsirandančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad proceso teisės normose įtvirtintos sąvokos „dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių kylantys ginčai“, „reikalavimai, atsirandantys iš viešųjų pirkimų teisinių santykių“ aiškintinos siauriau, nei jos galėtų būti suprantamos pagal materialiosios teisės normas. Kitais žodžiais tariant, ne visi ginčai, kurie bent kokiu nors aspektu yra susiję su viešųjų pirkimų teisiniais santykiais, nagrinėjami CPK XXI1 skyriaus normų tvarka.
  6. Pirmiau nurodytoje 2014 m. sausio 31 d. nutartyje, aiškinant teisinį reguliavimą, aktualų ir nagrinėjamoje byloje, kasacinis teismas sprendė, kad ginčas dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės nelaikytinas iš viešųjų pirkimų teisinių santykių kylančiu ginču CPK XXI1 skyriaus nuostatų taikymo prasme. Analogiška išvada darytina ir dėl ieškovės pareikšto reikalavimo, kuris, inter alia, grindžiamas sutartinės atsakomybės nuostatomis, taip pat motyvuojamas atsakovių pareiga atsiskaityti pagal Sutartį.
  7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių procesinius dokumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl faktinių aplinkybių, nenurodytų šalių procesiniuose dokumentuose, buvimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė ginčo ribas ir viršijo savo įgaliojimus pagal iura novit curia (teismas žino teisę) principą.
  8. Kasacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį tai, kad bet kokiu atveju, net ir galint peržengti ginčo ribas, teismas turi, pirma, tai tinkamai motyvuoti, antra, įstatymų nustatyta tvarka apie tai įspėti proceso šalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016 85 punktą).

13Dėl ieškovės naudai vykdytinos mokėjimo prievolės už faktiškai UAB „Toksika“ vykdytas techninės priežiūros paslaugas

  1. Byloje iš esmės sprendžiamas klausimas, ar ieškovei priklauso atlyginimas iš atsakovių už jos suteiktas techninės priežiūros paslaugas iki naujo viešojo konkurso dėl šių paslaugų pirkimo paskelbimo, ir, jei priklauso, tai kokio dydžio, atsižvelgiant į tai, kad Sutartis galimai, pirma, buvo pasibaigusi 2011 m. rugsėjo 1 d. (ar kitu konkrečiu momentu), antra, Sutartis nenustojo galioti, trečia, jos nuostatos dėl galiojimo termino buvo pratęstos.
  2. Akivaizdu, kad visos pirmiau nurodytos prielaidos negali kartu egzistuoti, todėl nagrinėjamoje byloje dėl jų atskirai reikia aiškiai pasisakyti (tai iš dalies bus padaryta vėliau). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodyta pirmiau, ne tik peržengė ginčo ribas, bet ir padarė vieną kitai prieštaraujančias išvadas, jog Sutartis tiek pasibaigė joje įtvirtintu konkrečiu terminu, kuris vėliau šalių bendru sutarimu buvo pratęstas iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tiek kad ją APVA nutraukė.
  3. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad techninės priežiūros paslaugas ieškovė nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. teikė savo rizika, todėl jai joks atlyginimas nepriklauso. Byloje nenustatyta, kad šalys kokia nors forma būtų sutarusios dėl neatlygintinų paslaugų teikimo, o Sutarties nuostatų aiškinimas ir teisinių santykių kvalifikavimas nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovei nepriklauso joks atlyginimas už suteiktas paslaugas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015).
  4. Nuo Sutarties nuostatų aiškinimo ir santykių kvalifikavimo priklauso ginčo šalių tarpusavio teisės ir pareigos bei jų apimtis, tačiau, nesant ginčo dėl faktinio paslaugų teikimo, negalima ieškovės teisių gynybos vakuumo situacija. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės naudai vykdytina mokėjimo prievolė reali ir egzistuojanti, tik neaiški jos apimtis ir skolininkas, iš kurio tam tikro dydžio atlyginimas kasatorei turėtų būti priteistas.
  5. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje spręstina dėl, pirma, Sutarties nuostatų, kuriose nustatyta jos galiojimo trukmė, aiškinimo, antra, dėl prielaidų tolesnį techninės priežiūros paslaugų teikimą kvalifikuoti kaip Sutarties galiojimo termino pratęsimą.

14Dėl Sutarties sąlygų, kuriose apibrėžtas jos galiojimas, aiškinimo

  1. Pagrindinis šalių nesutarimo objektas – ar Sutarties galiojimas apibrėžtas konkrečiu terminu ir todėl pasibaigė jam suėjus, ar ne. Šalys laikėsi priešingos pozicijos, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės sprendė, kad Sutartis baigė galioti 2011 m. rugsėjo 1 d. Kasacinis teismas iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais skundžiama pirmiau nurodytos teismų išvados dėl Sutarties pabaigos.
  2. Sprendžiant šalių ginčą dėl atsakovių prievolės atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal Sutartį, visų pirma vertintinos šio sandorio sąlygos, a fortiori (ypač) dėl jos pabaigos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančios teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, inter alia, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013).
  3. Nagrinėjamoje byloje, kaip argumentavo apeliacinės instancijos teismas, Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos, kartu atsižvelgiant į Rangos sutartį, jos sudarymo, vykdymo aplinkybes. Šie sandoriai ne tik buvo sudaryti panašiu metu, bet tarp jų egzistuoja glaudus ryšys – techninė priežiūra teikiama, siekiant užtikrinti statybos rangos kokybę.
  4. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  5. Pagal Sutarties 3.2 punktą Sutartyje nurodytos užduotys turi būti atliktos ne ilgiau kaip per 42 mėnesius nuo Sutarties vykdymo pradžios dienos (30 mėnesių nuo vykdymo pradžios iki paskutinės perėmimo pažymos išdavimo plius 12 mėnesių defektų nustatymo laikotarpis); atsiradus nenumatytoms aplinkybėms, Sutartis gali būti pratęsta iki paskutinės darbų sutarties perėmimo; tokiu atveju tiekėja (ieškovė) turi kreiptis į perkančiąją organizaciją (atsakovė APVA) ne vėliau kaip 1 mėnuo iki Sutarties pabaigos, pateikdama argumentuotą prašymą ir nurodydama, iki kada turėtų būti pratęsta Sutartis; Sutarties 10.1 punkte nustatyta, kad neįvykdęs savo įsipareigojimų iki Sutarties trukmės pabaigos, kuri įvardyta sutarties 3.2 punkte, tiekėjas privalo perkančiajai organizacijai sumokėti 10 proc. Sutarties vertės dydžio netesybas; Sutarties 11.2 punkte nurodyta, kad Sutartis pasibaigia, kai visos šalys įvykdo savo įsipareigojimus.
  6. Iš pirmiau nurodytų atskirų Sutarties nuostatų matyti kad, priklausomai nuo to, kokioms Sutarties nuostatoms teikiama didesnė svarba, galimos skirtingos išvados apie Sutarties pabaigą (suėjus Sutarties 3.2 punkte nurodytam terminui ar šalims įvykdžius savo įsipareigojimus). Atsižvelgiant į pasirinktą Sutarties sąlygų dėl jos pabaigos aiškinimą, visoms trims Sutarties šalims kyla skirtingos teisinės pasekmės.
  7. Pavyzdžiui, jei Sutarties nuostatos dėl jos galiojimo būtų aiškinamos pagal pastarąjį būdą, t. y. ji galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo (Sutarties 11.2 punktas), Sutarties 3.2 punkte nurodytų terminų praleidimas turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip Sutarties pasibaigimas, o pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę. Jei Sutartis būtų aiškinama priešingai, t. y. ji pasibaigė suėjus jos 3.2 punkte nurodytiems terminams, tai suponuotų vertinimą, kad vėlesnius techninės priežiūros darbus ieškovė vykdė ne pagal Sutartį (nebent ji teisėtai būtų pakeista), o kitu pagrindu, todėl už šiuos darbus tenkanti mokėjimo prievolė kiltų nebent tik UAB „Toksika“, bet ne APVA.
  8. Bet kokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, teismui pasirinkus vieną iš dviejų Sutarties galiojimo (pasibaigimo) aiškinimo būdų, jam kyla pareiga tai aiškiai argumentuoti, nurodyti, kodėl atmestasis variantas netinkamas, o pasirinktasis, priešingai, – tinkamesnis. Bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas dėl Sutarties turinio, rėmėsi tik tam tikromis jos dalimis, neatsižvelgė į atskirų Sutarties dalių tarpusavio prieštaravimus, visapusiškai nesiaiškino Sutarties sąlygų, atsižvelgiant į tarpusavio jų ryšį, esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl jos sudarymo, šalių elgesio po Sutarties sudarymo ir kitų reikšmingų aplinkybių (a fortiori Sutarties santykio su Rangos sutartimi, ieškovės sutartinių įsipareigojimų sąsajos su tinkamu Rangos sutarties vykdymu ir pan.), todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta Sutartis galiojo iki jos 3.2 punkte nurodyto termino ir kad Sutartis buvo pratęsta iki 2011 m. rugsėjo 1 d., pagrįsta neišsamiais ir nenuosekliais argumentais.
  9. Kadangi teismų nustatytų aplinkybių nepakanka šalių valiai nustatyti ir Sutarties sąlygoms išaiškinti, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir šiam teismui byla perduotina nagrinėti iš naujo.
  10. Be pirmiau nurodytų Sutarties ir su jos sudarymu bei vykdymu susijusių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą turėtų įvertinti, kokius įsipareigojimus prisiėmė APVA pagal ginčo Sutartį, atsižvelgtina ne tik į jos turinį, bet ir į 2011 m. kovo 10 d. sutartį Nr. 2009/GPG/13 dėl funkcijų, užduočių ir atsakomybės paskyrimo įgyvendinant projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“, APVA raštus dėl Sutarties vykdymo, APVA teisinį statusą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat finansavimą iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo reglamentuojančius teisės aktus.

15Dėl Sutarties keitimo pagal VPĮ ir neteisėto pirkimo sutarties keitimo pasekmių

  1. Jei bylą iš naujo nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas pakartotinai prieitų prie išvados, kad Sutartis pasibaigė suėjus joje įtvirtintam konkrečiam galiojimo terminui, jis turėtų atskirai vertinti faktinio ieškovės techninės priežiūros paslaugų teikimo UAB „Toksika“ pagrindą ir atsiskaitymą už jį.
  2. Šiame kontekste pirmiausia primintina, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011).
  3. Sutarties sudarymo metu, 2008 m. gegužės 30 d., galiojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte buvo nurodyta, kad pirkimo sutartyje turi būti įtvirtinta nuostata, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Ši norma buvo pakeista 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1673, įsigaliojusiu nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. Naujai įsigaliojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Ši nuostata galioja iki šiol. Kasacinis teismas išaiškino, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostata, leidžianti laikantis įstatymo reikalavimų pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, taikytina ir sutarčiai, sudarytai iki šios normos pakeitimo, kai pakeitimas įsigalioja sutarčiai dar nepasibaigus ir šalių sutartiniams santykiams tebesitęsiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
  4. Sprendžiant, ar konkretus viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimas laikytinas draudžiamu sutarties pakeitimu VPĮ prasme, visų pirma vertintinos sutarties nuostatos. Tais atvejais, jeigu sutartyje detaliai aptarta, kaip bus keičiamos sutarties sąlygos įvykus tam tikrai šalių nurodytai aplinkybei, tai toks sąlygų pakeitimas nelaikytinas sutarties pakeitimu VPĮ prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Tais atvejais, kai sutartyje tik įtvirtinta galimybė keisti sutarties sąlygas ir dėl pakeitimo šalys turės susitarti (arba kai dėl tokios bendros nuostatos šalys apskritai nesusitarė), tai toks sutarties sąlygų pakeitimas patenka į VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo sritį ir dėl jo teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
  5. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą viešųjų pirkimų sutarčių keitimo tvarką, teisėjų kolegija vertina, kad Sutarties 3.2 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio galimybė pratęsti jos galiojimo terminą atsiradus nenumatytoms aplinkybėms nekvalifikuotina kaip aiškiai šalių sulygta nuostata dėl Sutarties termino pratęsimo. Dėl to kasatorė negali remtis šia nuostata pagrįsdama savo poziciją dėl Sutarties galiojimo pratęsimo atskirai neinicijuojant viešojo pirkimo sutarties nuostatų keitimo procedūros. Šios pozicijos nekeičia tai, kad ankstesni Sutarties galiojimo termino pakeitimai buvo atlikti bendru šalių sutarimu nesikreipiant į Viešųjų pirkimų tarnybą.
  6. Dėl šalių susitarimo keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas formos kasacinio teismo pasisakyta, kad viešojo pirkimo sutartis gali būti pakeista tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, be to, rašytinės formos sutarties pakeitimas turi būti įformintas raštu (CK 6.192 straipsnio 4 dalis); konkliudentiniais veiksmais negali būti pakeista sutartis, kurios pakeitimo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Pagal viešojo pirkimo sutarčių keitimo imperatyviąją tvarką sutarties šalims būtinas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas pakeisti sudaryto sandorio nuostatas.
  7. Kasacinio teismo nurodyta, kad jeigu nustatoma, jog viešojo pirkimo sutarčių keitimai neatitinka VPĮ 18 straipsnio 8 dalies reikalavimų, t. y. atliktas draudžiamas sutarties sąlygų esminis keitimas ar sutartis pakeista be Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimo, tai tokie keitimai (sandoriai) yra niekiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).
  8. Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, jei būtų vertinama, jog Sutartis pasibaigė konkrečiu joje įtvirtintu terminu, tai vėlesnis techninės priežiūros darbų atlikimas negalėtų būti kvalifikuojamas kaip Sutarties pratęsimas (galiojimo termino pakeitimas), nes tai bet kokiu atveju atlikta nesilaikant VPĮ įtvirtintos viešojo pirkimo sutarčių keitimo tvarkos, nė vienai šaliai nesikreipus sutikimo į Viešųjų pirkimų tarnybą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad, jei bylą iš naujo nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog Sutartis pasibaigė jos 3.2 punkte nurodytu terminu, jis negali prieiti prie išvados, kad šalys vėliau ją teisėtai pakeitė. Tokiu atveju dėl ieškovės naudai vykdytinos prievolės spręstina, neatsižvelgiant į Sutarties nuostatas.
  9. Jeigu viešojo pirkimo sutartis ar jos pakeitimas pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir niekiniu, ir pagal ją (jį) šalys tarpusavyje atsiskaitė, taikoma restitucija (CK 1. 80 straipsnio 2 dalis), o jeigu restitucija negalima, taikytini kiti kreditoriaus pažeistų teisių gynybos būdai, inter alia, nepagrįsto praturtėjimo institutas (CK 6.242 straipsnis). Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręs, kad Sutartis pasibaigė konkrečiu joje nustatytu terminu, dėl vėlesnio darbų vykdymo UAB „Toksika“ naudai spręstina atsižvelgiant būtent į nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas.
  10. Kasacinio teismo šiame kontekste spręsta, kad kai pripažįstama niekine viešojo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas jau yra įvykęs ir nėra pagrindo taikyti restitucijos, nes tiekėjui nesumokėtas atlygis už darbą ar paslaugas, atlyginimo tiekėjui dydis už suteiktas paslaugas negali būti nustatomas pagal negaliojančios sutarties sąlygas, o perkančiosios organizacijos nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016). Dėl to mokėjimo prievolės apimtis ieškovės naudai iš UAB „Toksika“ turėtų būti nustatoma, atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus.
  11. Priešingai, jei apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nuspręstų, kad ginčo Sutartis nepasibaigė Sutarties 3.2 punkte nustatytu terminu, jis pirmiausia turėtų vertinti, iš kokių skolininkių – vienos UAB „Toksika“ ar kartu su APVA – ieškovei turėtų būti priteisiamas atlyginimas, be to, koks jo dydis, atsižvelgiant į Sutarties sąlygas dėl apmokėjimo, jos vykdymo eigą, inter alia, naujai sudarytą techninės priežiūros paslaugų sutartį su UAB „Sweco Lietuva“.

16Dėl ieškovės suinteresuotumo ginčyti UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ sutartį

  1. Ieškovė ginčijo UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį dėl techninės priežiūros paslaugų teikimo, nes ši sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias VPĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo šio sandorio ginčyti. Su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija iš esmės nesutinka.
  2. Tiekėjas, kreipdamasis į teismą, turi siekti apginti egzistuojantį turtinį interesą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį (arba atkurti turtinę padėtį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014). Priešingai negu nurodė teismai, teisinį suinteresuotumą ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus turi ne tik viešajame pirkime dalyvavę tiekėjai (dalyviai), bet ir tie, kurių teisinis suinteresuotumas įgyvendinamas, kai dėl teismo ar pačios perkančiosios organizacijos panaikintų ar priimtų naujų sprendimų jai tektų skelbti naują pirkimą. Subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).
  3. Kasacinio teismo šiame kontekste konstatuota, kad tiekėjo galėjimas patenkinti perkančiosios organizacijos poreikį pirkimo objektu kaip teisinio suinteresuotumo sąlyga labiau vertinamas ne in concreto (konkrečiai), bet in abstracto (abstrakčiai), t. y. svarbu ne tai, ar tiekėjo pasiūlymas atitinkamame pirkime buvo pripažintas kaip atitinkantis nustatytus reikalavimus, o ar tiekėjo įsteigimo tikslai, vykdoma veikla, jo turimi pajėgumai apskritai suponuoja jo (vieno ar kartu su kitais ūkio subjektais) galimybę varžytis dėl pirkimo objekto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-916/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonė, kad ieškovė teisiškai suinteresuota ginčyti UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį, nes, pirma, ji pajėgi ir anksčiau atsakovei UAB „Toksika“ teikė analogiškas paslaugas, antra, pastarasis sandoris iš esmės reiškia Sutarties nutraukimą (šios pozicijos laikosi pati kasatorė) (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009), todėl ji suinteresuota išsaugoti Sutartį, t. y. ji gina savo kaip Sutarties kontrahento šalies interesus. Atsižvelgiant į tai, teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ieškovė neturi teisės ginčyti 2013 m. lapkričio 21 d. sutarties, nes nedalyvavo konkurso procedūrose dėl jos sudarymo.
  5. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką dviem aspektais: pirma, netinkamas pirkimo būdo parinkimas ir perkančiosios organizacijos pareigos apskaičiuoti pirkimo vertę vykdymas suponuoja šiurkštų imperatyviųjų VPĮ nuostatų pažeidimą, dėl kurio neužtikrinta tiekėjų konkurencija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką); antra, vienintelė aplinkybė, kad galimai imperatyviųjų teisės normų neatitinkantis sandoris nebegalioja, neatleidžia teismo nuo pareigos vertinti jo teisėtumo, a fortiori, kai šis klausimas yra nagrinėjamos bylos dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-509-248/2016).
  6. Dėl tinkamo ieškovės suinteresuotumo įgyvendinimo ir pažeistų teisių gynybos taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijama UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis sudaryta po perkančiosios organizacijos vykdytos pasirinktų tiekėjų apklausos, t. y. nebuvo skelbtas atviras konkursas. Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad tiekėjas dėl perkančiosios organizacijos veiksmų (pvz., apie pirkimą nepaskelbta) ar kitų objektyvių priežasčių negali veiksmingai pasinaudoti įprastine ikiteismine ginčų procedūra, tokiu atveju taikytinas VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013).
  7. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytų argumentų visumą, konstatuotina, kad iš naujo bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismais, be kita ko, turėtų įvertinti, ar UAB „Toksika“ ir UAB „Sweco Lietuva“ 2013 m. lapkričio 21 d. sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Taip pat pažymėtina, kad jeigu bus nuspręsta, kad pirmiau nurodytas sandoris atitinka imperatyviąsias VPĮ nuostatas, apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų vertinti, ar laikant, jog Sutartis jos 3.2 punkte nustatytu terminu nenustojo galioti, naujų santykių su kitu subjektu inicijavimo ir sukūrimo aplinkybės per se (savaime) kvalifikuotinos kaip tinkamas ieškovės informavimas apie Sutarties nutraukimą.
  8. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamam ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.
  9. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimą, ieškovo suinteresuotumą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nenustatė aplinkybių, būtinų nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai