Byla 1A-165/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Agnei Aguonytei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, gynėjams: Jaroslavui Mikšai, Dariui Cikanavičiui, Valdui Falkauskui, Anatolijui Šichovcovui, nuteistiesiems: A. N., L. K., D. P., asmeniui, prieš kurį baudžiamoji byla nutraukta, E. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. N., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

2A. N. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 11 metų, pagal BK 187 str. 3 d. laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

3Pagal BK 159 str. A. N. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4L. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 187 str. 3 d. laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

5D. P. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 6 metams, pagal BK 187 str. 3 d. laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

6E. S.-K. baudžiamoji byla pagal BK 140 str. 1 d. nutraukta. Vadovaujantis BK 13 str. 3 d., E. S.-K. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įpareigojimas tris mėnesius būti namuose ( - ) nuo 21 val. vakaro iki 8 val. ryto.

7Iš nuteistojo A. N. priteista 2479,20 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 3637,63 lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

8Iš nuteistojo L. K. priteista 1245 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 909,41 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

9Iš nuteistojo D. P., o jam neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų V. Z. ir P. Z. , priteista 1245 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 2273,52 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

10Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai, o D. P. neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų V. Z. ir P. Z. , priteista 1600 Lt nukentėjusiajai M. B. jos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti.

11Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai, o D. P. neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų V. Z. ir P. Z. , priteista 45000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B..

12Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Nustatė

13A. N., L. K. ir D. P. nuteisti už nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą ir už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, o E. K. baudžiamoji byla nutraukta ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nustatė, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos tokiomis aplinkybėmis.

142006 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., ( - )gatvėje esančios parduotuvės L. K., A. N. ir D. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, daužydami, mėtydami ir lankstydami sulaužė nukentėjusiajam Z. V. priklausantį dviratį, kuriuo prie nurodytos parduotuvės buvo atvykęs A. B..

15Tą pačią dieną, apie 23 val., tame pačiame kaime, Miško g. prie pieninės ir Kaštonų gatvėje prie A. B. namų, L. K., A. N., D. P. ir E. K., veikdami grupe, be priežasties, įžūliais veiksmais, patyčiomis demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų sumušė A. B.. L. K. sudavė A. B. ne mažiau kaip 12 smūgių kumščiais į galvą ir apie 7 kartus spyrė jam į galvą kojomis, A. N. sudavė A. B. ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiais į galvą, taip pat spyrė jam kojomis ne mažiau kaip 5 kartus į šonus, ne mažiau kaip 2 kartus į galvą ir ne mažiau kaip 8 kartus į kojas, krūtinę, petį ir nugarą, be to, apie 5 kartus griūdamas sudavė alkūne smūgius A. B. į pilvą ir krūtinę. D. P. A. B. spyrė kojomis ne mažiau kaip 1 kartą į galvą, ne mažiau kaip po 3 kartus į šonus ir į lytinius organus, ne mažiau kaip 2 kartus sudavė nukentėjusiajam kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus koja trypė jam ant čiurnos, o E. K. ne mažiau kaip 4 kartus sudavė A. B. lazda į kairį šoną ir petį, taip pat ne mažiau kaip 1 kartą koja spyrė jam į lytinius organus. Tokiu būdu L. K., A. N., ir D. P. bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio inksto plyšimu su retroperitonealine kraujosruva ir krūtinės ląstos kairės pusės 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiais, taip pat padarė kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, nugaros kairėje, pereinančias į juosmenį ir sėdmenis, kraujosruvas didžiosios taukinės priekyje, pilvo sienelėje po pasienine pilvaplėve ir aplinkiniuose audiniuose, pereinančias į mažąjį dubenį, nugaros-juosmens-sėdmens poodį ir raumenis, nubrozdinimus krūtinės ląstos kairėje, abiejose alkūnėse ir abiejuose keliuose. Be to, L. K., A. N. ir D. P. bendrais veiksmais padarė A. B. galvos smegenų sumušimą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, muštines žaizdas kairės akies apatiniame voke, apatinėje lūpoje, kraujosruvas veide abiejų smilkinių poodžiuose ir smilkininiuose raumenyse, nubrozdinimus kaktos abiejose pusėse, nosies nugarėlėje, kairiame skruoste ir žande, smakre ir kairės ausies kaušelyje. Dėl galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais išsivysčius smegeninei komai ir šokui, nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 3 d. mirė. Tokiu būdu L. K., A. N. ir D. P. A. B. nužudė.

16E. K. (S.) šioje byloje buvo kaltinama pagal BK 135 str. 2 d. 6, 8 p., tačiau teismas padarė išvadą, kad jos suduoti smūgiai A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio inksto plyšimu ir šonkaulių lūžiais, negalėjo sukelti, todėl jos nusikalstama veika atitinka tik BK 140 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Kadangi tuo metu E. K. buvo tik 15 metų amžiaus ir už šią nusikalstamą veiką negali atsakyti, teismas jos atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 140 str. 1 d. nutraukė ir, vadovaujantis BK 13 str. 3 d. nuostatomis, paskyrė E. K. auklėjamojo poveikio priemonę.

17A. N. šioje byloje dar buvo kaltinamas pagal BK 159 str. dėl vaikų įtraukimo į nusikalstamą veiką. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., ( - ), prie Beržų g. esančios parduotuvės-baro užkabindamas atsitiktinai sutiktą A. B., kartu su vaikais L. K. ir D. P., įžūliais veiksmais, patyčiomis ir vandališkais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, daužydamas, mėtydamas bei lankstydamas ir sulaužydamas Z. V. dviratį, kuriuo į parduotuvę-barą buvo atvykęs A. B., siūlydamas vaikams – L. K., D. P. ir E. S. sumušti A. B., o šiam išėjus iš baro, pakviesdamas L. K., kartu su L. K., D. P. ir E. S. A. B. mušdamas ir kartu su L. K. bei D. P. šį nukentėjusįjį nužudydamas, tokiu būdu į nusikalstamas veikas įtraukė vaikus.

18Nuosprendyje nurodyta, kad A. N. nusikalstama veika įtraukiant vaikus į nusikalstamas veikas nebuvo įrodyta. Nebuvo nustatyta, kad šis kaltinamasis L. K., D. P. ir E. S. įtikinėjo, prašė, papirko ar net grasino, kad jie darytų konkrečias nusikalstamas veikas, o akistatų protokolai patvirtina, kad suduoti smūgius A. B. vienas kitą kurstė ir L. K., D. P. bei E. S.. Todėl teismas A. N. pagal BK 159 str. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

19Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo perkvalifikuojant nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. nusikalstamas veikas, A. N. išteisinant pagal BK 159 str., taip pat perkvalifikuojant E. S. nusikalstamą veiką ir jos atžvilgiu bylą nutraukiant.

20Nuteistųjų L. K., A. N. ir D. P. nusikalstamas veikas sulaužant Z. V. dviratį perkvalifikavęs iš BK 284 str. 1 d. į BK 187 str. 3 d. teismas padarė išvadą, jog nebuvo įrodyta, kad nuteistieji būtų turėję tikslą pažeisti viešąją tvarką. Nuosprendyje nurodyta, kad viešoji tvarka nebuvo pažeista, nes prie parduotuvės nebuvo pašalinių asmenų, be to, buvo prietema. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir neatitinka bylos aplinkybių. Nė vienas kaltinamasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenurodė dviračio sulaužymo priežasties. Byloje nustatyta, kad dar prieš A. B. paliekant dviratį ir įeinant į parduotuvę, kaltinamieji prie jo prikibo prašydami nupirkti alaus arba torto, tačiau šis atsisakė. A. B. neturėjo kaltinamiesiems jokių įsipareigojimų, prašymai ką nors nupirkti buvo nepagrįsti ir kaltinamųjų veiksmai rodė tik dingsties ieškojimą. A. B. atsisakymas įvykdyti nurodytus prašymus negali būti laikomas priežastimi sulaužyti jo dviratį. Priežasties ir motyvo nebuvimas atlikti tokius veiksmus patvirtina, kad kaltinamieji veikė dėl chuliganiškų paskatų. Teismo išvada, kad įvykio vietoje nebuvo pašalinių asmenų, irgi nepagrįsta, nes visa tai stebėjo E. S., kuri buvo tik šios nusikalstamos veikos liudytoja. Sulaužytas dviratis buvo paliktas gatvėje ir tik vėliau patrauktas. Tai, kad pašaliniams asmenims liko galimybė stebėti nusikaltimo padarinius, irgi parodo viešosios tvarkos sutrikdymą. Jau po A. B. sumušimo kaltinamiesiems nuėjus į parduotuvę, ten pardavėjas V. U. iškart pastebėjo, kad kruvina L. K. ranka. Tai irgi patvirtina, kad dviračio sulaužymas ir iškart po to įvykęs A. B. sumušimas neliko nepastebėti kitų asmenų ir taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, prie parduotuvės-baro, dviratį laužė jį mėtydami, lankstydami ir ant jo šokinėdami visi trys kaltinamieji, jų veiksmai buvo iš anksto nesuderinti, o buvo spontaniški, impulsyvūs ir agresyviai nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą, o tais veiksmais ši tvarka buvo sutrikdyta. Nuosprendyje teismas nepakankamai įvertino, kas yra viešoji vieta ir viešosios tvarkos pažeidimas kaimiškoje vietovėje. Pažymėtina, kad po dviračio sulaužymo kaltinamieji sumušė A. B. ir jį nužudė. Nužudymo vieta ir motyvai buvo iš esmės tie patys, tik buvo spardomas ir daužomas jau ne dviratis, o žmogus. A. B. nužudymą teismas pripažino padarytu dėl chuliganiškų paskatų, todėl vienas kaltinamųjų veikas įvertinus chuliganiškomis, o kitas ne, teismo išvados yra prieštaringos. Aptartos aplinkybės rodo, kad kaltinamųjų veikas sulaužant dviratį teismas įvertino ir kvalifikavo neteisingai.

21Teismo išvada, kad A. B. nebuvo nužudytas itin žiauriai, taip pat neatitinka bylos aplinkybių. Iš pačių kaltinamųjų parodymų matosi, kad A. B. buvo mušamas intensyviai, dviem etapais. Iš pradžių jis buvo mušamas Miško g. prie pieninės, o po to jau Kaštonų g., prie savo namų. Sumuštas prie pieninės A. B. jau negalėjo pats eiti, buvo vedamas, o po to vėl sumuštas. Pats A. B. nesudavė nė vieno smūgio ir buvo mušamas be priežasties. Smūgiai jam buvo suduodami siekiant nukentėjusiajam sukelti kuo daugiau skausmo. A. N., be įprastų smūgių rankomis ir kojomis, dar smūgiavo ir krisdamas ant A. B. visu kūno svoriu ir suduodamas jam alkūne į pilvą ir krūtinę. D. P. sudavė jam smūgius į lytinius organus, kojomis trypė nukentėjusiojo čiurnas. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad A. B. mirė ne iš karto, tai matosi ir iš pačių kaltinamųjų parodymų apie tai, kad sumuštas prie pieninės nukentėjusysis, jį vedant, buvo sąmoningas. Toks ilgas laiko tarpas nuo mušimo pradžios iki tol, kol jau prie savo namų A. B. prarado sąmonę, patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė didelį fizinį skausmą ir kančias. Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. B. buvo suduota ne mažiau kaip 16 smūgių, o iš kaltinamųjų parodymų matosi, kad tų smūgių buvo suduota daug daugiau, be to, dauguma smūgių buvo suduota į gyvybiškai pavojingas kūno vietas. Nuosprendyje padaręs išvadą, kad nužudymas nebuvo padarytas itin žiauriai, vienu iš motyvų teismas nurodė specialisto nustatytų ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių skaičių ir tokį jų skaičių įvertino kaip nepakankamą. Tačiau tokia išvada prieštarauja paties teismo nustatytoms aplinkybėms. Specialisto išvada, kad smūgių buvo „ne mažiau“ negu 16, reiškia, kad jų skaičius galėjo būti ir didesnis, be to, pats teismas kaltinime nurodyto didesnio smūgių skaičiaus, negu nurodyta specialisto išvadoje, nesumažino. Nuosprendyje nurodytas dar vienas motyvas, kad mušant A. B. nebuvo naudojami specialūs įrankiai, irgi nepagrįstas, nes nužudymo žiaurumą apsprendžia ne tik tokių įrankių panaudojimas, bet ir smūgių skaičius, jų intensyvumas bei kitos aplinkybės. Dėl išdėstytų aplinkybių A. B. nužudymas turėjo būti įvertintas ir kvalifikuotas kaip padarytas itin žiauriai.

22Padaręs išvadą, jog nebuvo surinkta įrodymų, kad E. S. padarė BK 135 str. 2 d. 6 p., 8 p. numatytą nusikaltimą, teismas šią išvadą motyvavo tuo, kad nors E. S. ir sudavė kelis smūgius, tačiau nėra duomenų, kad ji sudavė smūgius nukentėjusiajam būtent į kairį šoną ir kad dėl jos suduoto smūgio plyšo inkstas. Dėl to E. S. veika buvo įvertinta tik pagal BK 140 str. 1 d. ir byla prieš ją nutraukta. Tokios teismo išvados irgi neatitinka bylos aplinkybių. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. N. buvo konkrečiai parodęs, kad E. S. 3-4 kartus spyrė A. B. į šoną, t.y. būtent į tą vietą, į kurią smūgiuojant padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kodėl buvo atmesti šie A. N. parodymai, teismas nuosprendyje motyvų nenurodė. Teismo išvada vertinant E. S. veiką pagal BK 140 str. 1 d. nepagrįsta ir todėl, kad E. S. A. B. mušė kartu su kitais kaltinamaisiais, kurių veikos pripažintos padarytomis dėl chuliganiškų paskatų. Todėl net ir nutraukiant bylą prieš E. S., turėjo būti padaryta išvada, kad ji padarė nusikaltimą, numatytą ne BK 140 str. 1 d., o BK 284 str. 1 d.

23A. N. pagal BK 159 str. teismas išteisino padaręs išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių kitų kaltinamųjų įtraukimą į nusikalstamas veikas. Tokia teismo išvada irgi nepagrįsta. Visi kiti kaltinamieji parodė, kad jie jaučiasi į nusikalstamas veikas įtraukti A. N.. Pats A. N. pripažino, jog žinojo, kad kiti kaltinamieji nepilnamečiai. Prie parduotuvės atvykus A. B., prie jo be priežasties kabinėtis pradėjo būtent A. N.. Nors kaltinamųjų parodymai prieštaringi, tačiau byloje tiksliai nustatyta, kad A. B. išėjus iš parduotuvės, L. K. tuo metu buvo užėjęs už parduotuvės atlikti gamtinių reikalų ir iš ten jį, sakydamas „ateik greičiau“, irgi pakvietė būtent A. N.. L. K. iš ten atėjus, kaltinamieji pradėjo nukentėjusįjį mušti. L. K. parodė, kad nebūtų A. B. mušęs, jeigu jo nebūtų pakvietęs A. N.. Be to, būdamas vyresnis, A. N. ne tik nesudrausmino nepilnamečių kaltinamųjų, tačiau ir buvo vienas iš aktyviausių nusikaltimų dalyvių.

24Apeliaciniame skunde prokuroras prašo nuosprendį pakeisti. A. N. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. laisvės atėmimu 13 metų, taip pat pripažinti jį kaltu pagal BK 159 str. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų. L. K. nuteisti pagal 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 metams. D. P. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. laisvės atėmimu 7 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 metams. E. S. pripažinti kalta pagal BK 135 str. 2 d. 6 p., 8 p. ir paskirti jai bausmę laisvės atėmimą 6 metams. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

25Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir dėl paskirtos per griežtos bausmės. Taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl netinkamai priteistų ir paskirstytų civilinių ieškinių sumų. Nuteistasis nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad A. B. mirė nuo nuteistojo L. K. suduotų smūgių. Byloje nustatyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad po pirmojo sumušimo prie pieninės A. B. dar galėjo paeiti, buvo vedamas, o tai patvirtina, kad tokie sunkūs sužalojimai, dėl kurių nukentėjusysis galėjo mirti, tuo metu jam dar nebuvo padaryti. Apie tai nurodė ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas. A. B. mirė po antrojo sumušimo prie jo namų, todėl jo veiksmai tuo metu negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tai patvirtina E. S. parodymai ikiteisminio tyrimo pradžioje. Ji parodė, kad netoli savo namų A. B. paprašė jį paleisti ir pasakė, kad pareis vienas. D. P. ir A. N. grįžinėjo atgal, A. N. nuėjo nusišlapinti, o L. K. ir D. P. nieko nesakę nubėgo paskui A. B.. L. K. spardė A. B. į veidą. Apie tai, kad smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė jis (A. N.), E. S. neparodė, tuo tarpu ekspertai nustatė, kad A. B. mirė nuo galvos sumušimo. Teismas neturėjo pagrindo netikėti E. S. parodymais, nes tuo metu ji buvo L. K. draugė, be to, ir nuosprendyje ji nurodyta kaip E. S.-K. Liudytojas V. U. šioje byloje parodė, kad tą vakarą pastebėjo kraują ant L. K. rankos, paklausė jo, kas atsitiko, o šis jam atsakė, kad sumušė A. B..Liudytojas taip pat parodė, kad A. N. rankos tuo metu buvo švarios, jis tai matė, nes A. N. mokėjo pinigus. Kad A. B. sumušimą inicijavo L. K., patvirtina ir jo paties pasakymas, kad „bus ką mušti“. Nuosprendyje teismas rėmėsi subjektyviais nuteistųjų parodymais, tačiau turėjo remtis jau nurodyta ekspertų išvada, o taip pat E. S.-K. ir kitų, nesuinteresuotų liudytojų parodymais. Skirdamas jam bausmę teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis nebuvo A. B. sumušimo, o juo labiau jo nužudymo iniciatoriumi, todėl jam paskirta bausmė yra per griežta. Prašo nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 135 str. atitinkamą dalį. Jeigu teismas nuspręs, kad jis A. B. nužudyme dalyvavo, tokiu atveju prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

26Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, priimant nuosprendį buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. BPK 1 str. 1 d. reglamentuota, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Įstatymų leidėjas šioje normoje prioritetą proceso metu suteikė žmogaus ir piliečio teisių gynybai. Tam, kad būtų įgyvendintos šios nuostatos, BK 80 str. buvo reglamentuoti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, turintys užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą, riboti laisvės atėmimo bausmes ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymą, padėti nepilnamečiams keisti gyvenimo būdą ir elgesį. Šie uždaviniai turi būti įgyvendinami atsižvelgiant ir į tai, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvenciją, kurios 3 str. nurodyta, kad „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Valstybės dalyvės įsipareigoja vaikui teikti tokią apsaugą ir globą, kurios reikia jo gerovei. Ta pati Konvencija nustato, kad vaikas yra asmuo, nesukakęs 18 metų amžiaus. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista esminė vaiko teisė – teisė į gynybą, ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo pabaigoje D. P. pateiktas pranešimas apie įtarimą. Šis pranešimas ydingas ir neatitinkantis BPK 1 str. 1 d., 10 str. 2 d., 44 str. 7 d., 45 str., 187 str., taip pat BK 1 str. 1 d., 2 str. 4 d. reikalavimų. Šių teisę į gynybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimai pasireiškė tuo, kad D. P. buvo inkriminuoti ne tik jo paties, tačiau ir kitų asmenų atlikti veiksmai. Tai trukdė D. P. suvokti kaltinimo esmę, o tuo pačiu ir gintis, nes jis ne tik nesuprato, kokiu veiksmu nužudė žmogų, tačiau ir buvo verčiamas aiškintis dėl kitų asmenų veiksmų. Taip buvo pažeistas BK 2 str. įtvirtintas asmeninės atsakomybės baudžiamojoje teisėje principas. Į tai buvo atkreiptas prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo dėmesys, tačiau nurodytas trūkumas nebuvo pašalintas. Bylą išnagrinėjęs teismas šios problemos irgi nepašalino. Pranešimo apie įtarimą ir teisme perskaityto kaltinimo tekstai yra identiški. Nagrinėjant šį tekstą specialistui, aišku, kad reikia abstrahuotis nuo kitų į tekstą įtrauktų asmenų veiksmų, ir nagrinėti tik D. P. veiksmus. Aprašant jo veiksmus nurodoma, jog D. P. kaltinamas tuo, kad jis ne mažiau kaip 1 kartą spyrė koja nukentėjusiajam A. B. į galvą, ne mažiau kaip 3 kartus spyrė į lytinius organus, ne mažiau kaip 3 kartus į šonus, ne mažiau kaip 2 kartus kumščiu sudavė į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus trypė nukentėjusiajam ant čiurnos. Toliau nurodoma, kad D. P. padarė A. B. kairio inksto plyšimą, taip pat išvardinti visi kiti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir nurodoma, kad jis nužudė A. B., nes nukentėjusysis dėl galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, išsivysčius smegeninei komai ir šokui, mirė. BPK 187 str. 1 d. nurodyta, kad pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (jos padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas. BPK 219 str. 3 d.dar konkrečiau nurodyta, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymas susideda iš padarytos nusikalstamos veikos vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių aprašymo. Analizuojant kaltinamajame akte aprašytus D. P. veiksmus, t.y. nusikaltimo, kuriuo jis kaltinamas, padarymo būdą ir padarinius, matosi, kad dėl D. P. veiksmų negalėjo kilti praktiškai jokie padariniai, juo labiau jo veiksmai negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Turi būti atsižvelgta ir į tai, kad D. P. prie kitų smurtautojų prisidėjo tik A. B. mušant antrą kartą, kai nukentėjusysis jau buvo gana stipriai sumuštas, taip pat ir į galvą. Vertinant D. P. vienintelį smūgį spiriant koja į galvą, jį kaltu dėl galvos smegenų sukrėtimo galima pripažinti tik tuo atveju, jeigu šis vienintelis smūgis sukėlė kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Įrodymų, kad tokias pasekmes sukėlė tas D. P. koja suduotas smūgis, byloje nėra. Vertinant kitus kaltinime nurodytus D. P. smurtinius veiksmus, matosi, kad jo tariamai suduoti 3 smūgiai į lytinius organus pasekmių nesukėlė. Tai reiškia, jog pasitvirtino šio nuteistojo aiškinimai, kad jis smūgių sudavimą stengėsi tik imituoti, o jokių pasekmių kilimo nesiekė. Ar 3 D. P. koja suduoti smūgiai nukentėjusiajam į šonus sukėlė kokias nors pasekmes, neaišku, nes kaltinime nenurodyta, į kurią krūtinės pusę tie smūgiai buvo suduoti. D. P. 2 suduoti smūgiai kumščiu į galvą negalėjo sukelti sužalojimų kitose kūno vietose, tuo tarpu į klausimą, ar šie smūgiai galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, ar jie sukėlė tik muštines žaizdas voke, lūpose ar nosies nugarėlėje, neatsakė nei teismo medicinos specialistas, nei liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai. To netyrė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, į tai neatsižvelgė ir bylą išnagrinėjęs teismas. Kaltinime nurodyti trypimai ant nukentėjusiojo čiurnos irgi negalėjo sukelti nei nukentėjusiojo mirties, nei sunkaus jo sveikatos sutrikdymo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pranešimas apie įtarimą D. P. neatitiko įstatymų reikalavimų ir bylos duomenų. Specialių žinių neturintis įtariamasis ir kaltinamasis tokio kaltinimo negalėjo suvokti. Teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nepasisakė ir tokiu būdu neįvertino padaryto esminio BPK pažeidimo – kaltintojo pareigos įrodyti kaltę. Apie tai, kad kaltintojas privalo nurodyti kaltinamajam, kuo jis kaltinamas, ir pateikti pakankamai kaltumą įrodančių įkalčių, pažymima ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose. Šioje byloje kaltintojas privalėjo teismui pateikti pakankamai įrodymų, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko būtent nuo vieno D. P. spyrio į galvą. Tai nebuvo padaryta, o nuosprendyje D. P. suduotų smūgių pasekmės iš viso nebuvo nurodytos. Toks bylos tyrimas vertintinas proceso dalyvių teisių suvaržymu ir esminiu BPK reikalavimų pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40, taip pat kasacinėje byloje Nr. 2K-122/2004 pažymėta, kad teismas nuosprendyje turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus. Šioje byloje teismas D. P. veikos apimtį nurodė netinkamai, nes nuosprendyje neišskyrė, kiek, į kokias kūno vietas, kokiu eiliškumu ir kokiu stiprumu buvo padaryti poveikiai nukentėjusiajam. Neaptarta ir kitų nuteistųjų veikų apimtis, todėl tai neleido teismui nustatyti kiekvieno kaltinamojo dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnio ir pobūdžio. Nuosprendyje nurodyta, kad D. P. ir kiti du kaltinamieji, suduodami smūgius rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbų organą galvą ir suvokdami, kad jų veika gali sukelti kito asmens mirtį, nors ir nesiekė nužudyti A. B., tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Tačiau po to nuosprendyje taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis patyrė apie 16 trauminių poveikių, tačiau kurie jų atlikti D. P., o kurie – kitų kaltinamųjų, teismas neišdėstė. Toks nuosprendis yra ydingas ir neatitinka jau nurodyto AT senato nutarimo išaiškinimų apie tai, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Kurie įrodymai patvirtina D. P. kaltę, nuosprendyje neaptarta, todėl šis nuteistasis ne tik nesuprato, kuo yra kaltinamas, bet ir nesupranta, už ką jis yra nuteistas. Taip irgi buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėjas prašė kaltinamąjį D. P. išteisinti. Nuosprendyje teismas nurodė, kad D. P. A. B. nužudyti nesiekė, tačiau po to nurodė, kad kaltinamasis „sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti“. Tai reiškia, kad pats teismas nurodė neatsargios kaltės požymį ir tampa neaišku, kodėl veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 str., nes baudžiamoji atsakomybė už neatsargų nužudymą numatyta BK 132 str. Jau nurodytame AT senato nutarime išaiškinta, kad asmenys, kurie dėl nužudymo nėra kalti, tai tokie asmenys, kurie, neturėdami tyčios atimti gyvybę, veikė pagal bendrininko valią. Šioje byloje buvo būtina nustatyti, ar D. P. buvo nusikaltimo vykdytojas, ar asmuo, kuris dėl nužudymo nėra kaltas, nuteistojo kaltės forma irgi nebuvo kruopščiai tiriama. Teismo išvada apie kaltinamųjų suvokimą, kad jų veika gali sukelti kito asmens mirtį, negali būti taikoma D. P., nes jo parodymuose nėra net užuominos, kad imituodamas ar suduodamas nestiprius smūgius jis galėjo suvokti, kad tai sukels nukentėjusiojo mirtį. D. P. prie kitų smurtą vartojusių asmenų prisijungė priešpaskutinis ir tik antrą kartą mušant A. B.. Iki tol jam nebuvo aišku, ko siekė kiti kaltinamieji, nes jokios kalbos apie nužudymą nebuvo. Ar iki pirmojo smūgio sudavimo nukentėjusysis tikrai prarado sąmonę, ar apsimetė ją praradęs, D. P. irgi nesuvokė. Prašymas skirti psichologinę ekspertizę, kuri nustatytų nuteistojo asmenybės brandumo laipsnį ir jo gebėjimą suvokti esminius bylos aspektus, buvo atmestas. Tuo tarpu paties D. P. požiūrį į nukentėjusįjį geriausiai apibūdina konkretūs bylos duomenys. D. P. niekieno neraginamas pakėlė aplaužytą dviratį ir parnešė jį iki nukentėjusiojo namų, šis nuteistasis vedė sunkiai paeinantį A. B., o pasibaigus smurto vartojimui nukentėjusįjį už rankų pritraukė arčiau namo durų. Tai rodo, kad D. P. nesiekė dalyvauti smurto veiksmuose, su nukentėjusiuoju elgėsi padoriai, be to, jis nesitikėjo nukentėjusiojo mirties ir bandė jam sudaryti galimybę atsigavus patekti į savo namus. Dėl išdėstytų aplinkybių D. P. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 132 str. 1 d. Šis nuteistasis pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam keletą smūgių, tai padarė neturėdamas tyčios nužudyti, o jo smūgiai galėjo sukelti tam tikrus sveikatos sutrikdymus. Perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, naikintina nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Aptariant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, teismas netinkamai taikė CK 6.250 ir 6.284 str. nuostatas, nes sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindė tik nukentėjusiosios dvasiniais išgyvenimais, tačiau nesurinko duomenų apie tai, ar A. B. išlaikė savo motiną. Teismo motyvai dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio neadekvatūs civilinės ieškovės ir nuteistųjų atžvilgiu. Prašo nuosprendį pakeisti, nuteistojo D. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 132 str. 1 d., taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir šio atlyginimo priteisimo iš nuteistojo D. P..

27Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. K. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu ir jame dėstomais argumentais dėl jos atžvilgiu priimto nuosprendžio ji nesutinka. Teismas priėmė teisėtą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame įvertino visus išnagrinėtus įrodymus. Byloje įrodyta, kad ji sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius šluotos kotu į petį ir įspyrė jam į tarpukojį, tačiau neįrodyta, kad sudavė smūgius į kairį šoną ir kad padarė inksto plyšimą ir šonkaulių lūžius. Teisme ekspertas nurodė, kad pagaliu tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti, ir didžiausia tikimybė, kad inksto plyšimas buvo padaytas stipriai spiriant koja. Į gynėjo klausimą ekspertas taip pat atsakė, kad turėjo būti stiprus smūgis koja į nugarą, o nukentėjusysis turėjo gulėti ant šono, sėdėti arba stovėti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis tuo metu, kai ji jam spyrė, gulėjo ant nugaros, todėl spirdama ji jam inksto plyšimo padaryti negalėjo. Be to, tuo metu ji buvo tik 15 metų amžiaus, todėl padaryti nukentėjusiajam sunkų arba nesunkų sveikatos sutrikdymą negalėjo ir dėl savo fizinių galimybių. Prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

28Teismo posėdyje prokuroras nuteistojo A. N., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus prašo atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą prašo patenkinti iš dalies. Prašo patenkinti šio skundo dalį, kurioje prašoma perkvalifikuoti nuteistųjų L. K., A. N. ir D. P. nusikalstamas veikas ir paskirti jiems skunde nurodomas bausmes, taip pat tą skundo dalį, kurioje prašoma A. N. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 159 str. Tuo tarpu dėl nuosprendžio dalies E. K. atžvilgiu prokuroro apeliacinį skundą prašo patenkinti iš dalies. Prašo E. K. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 140 str. 1 d. į BK 284 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 4 p., bylą prieš ją nutraukti. Taip pat prašo skirti E. K. tą pačią skundžiamu nuosprendžiu paskirtą auklėjamojo poveikio priemonę, o jos taikymo terminą nustatyti 6 mėnesiams. Be to, prašo paskirti E. K. dar vieną poveikio priemonę – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros įstaigoje. Nuteistasis A. N. ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. N. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis L. K., asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, E. K. ir jų gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

29Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro ir nuteistojo A. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendžio dalis, kuria A. N. išteisintas pagal BK 159 str., naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis. Be to, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1, 3, 4 p., 329 str. 2 p.).

30Skundžiamu nuosprendžiu teismas A. N. pagal BK 159 str. išteisino nepagrįstai ir apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad šioje dalyje reikia priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį.

31Byloje įrodyta, kad 2006 spalio 14 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 23 val., Joniškio r. Bučiūnų k., prie Beržų g. esančios parduotuvės-baro A. N. užkalbino ten Z. V. priklausančiu dviračiu atvykusį A. B., o šiam nuėjus į parduotuvę-barą, tą dviratį pasiūlė sulaužyti. Veikdamas kartu su nepilnamečiais L. K. ir D. P., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, daužydami, mėtydami ir lankstydami jie sulaužė A. B. prie parduotuvės-baro paliktą dviratį, sugadindami Z. V. priklausantį turtą. A. B. išėjus iš parduotuvės-baro, A. N. pakvietė už šios parduotuvės nuėjusį L. K., o po to kartu su nepilnamečiais L. K., D. P. ir E. K. A. B. sumušė ir veikdamas bendrininkų grupe su L. K. bei D. P., bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai nukentėjusįjį A. B. nužudė. Taip A. N. kitokiu būdu įtraukė vaikus į nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir BK 129 str. 2 d. 6, 8 p.

32Nuteistojo A. N. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, numatytą BK 159 str., ir kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pirmosios instancijos teismas, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Kadangi nauju nuosprendžiu A. N. pripažintas kaltu dėl vaikų įtraukimo į kitas nusikalstamas veikas, pirmiausia šiame nuosprendyje bus aptarti ir įvertinti tas kitas veikas patvirtinantys įrodymai, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir šiose dalyse. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje surašytame kaltinamajame akte, nuosprendyje, taip pat kituose bylos dokumentuose nevienodai nurodoma E. K., prieš kurią teismas bylą nutraukė, pavardė. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja buvo E. S.. Teisminio nagrinėjimo metu ji susituokė su kaltinamuoju L. K. ir jos pavardė pasikeitė į K., tokia pati pavardė nurodyta šios buvusios kaltinamosios asmens tapatybės kortelėje. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje jos pavardė nurodyta E. S.-K. Pašalinant šiuos netikslumus toliau šiame nuosprendyje bus nurodoma būtent E. K. pavardė.

33Kad nuteistieji A. N., L. K. ir D. P. nuosprendyje nustatytu laiku, vietoje ir nustatytu būdu sulaužė Z. V. priklausantį dviratį, patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų, pačių nuteistųjų ir E. K. parodymai, jų parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai. Nukentėjusysis Z. V. parodė, kad šioje byloje įvykio vietos apžiūros metu surastas dviratis priklausė jam. Vakare jis išgėrė ir nuėjo miegoti, vėliau paaiškėjo, kad pas jį buvo užėjęs kaimynas A. B., o pabudęs ryte jis savo dviračio nerado. Kaimynas parodė, kad tas dviratis yra A. B. namo kieme. Apžiūrėjęs pamatė, kad jo dviratis sulaužytas. Nukentėjusysis dar parodė, kad dėl jo dviračio niekam neturi jokių pretenzijų ir net neprašo jo grąžinti. Liudytojas V. U. parodė, kad Bučiūnų k. esančioje parduotuvėje-bare dirbo pardavėju. 2006 m. spalio 14 d. vakare, apie 22-23, o paskui apie 24 val. matė į parduotuvę kelis kartus užėjusius kaltinamuosius, prisimena, kad A. N. iš pradžių pirko „Starką“, o paskui butelį sidro. Apie 22 val. į parduotuvę buvo užėjęs ir A. B., buvo jau išgėręs, pabuvo su bare šventusiais žmonėmis ir išėjo nusipirkęs plastikinį butelį alaus. Nukentėjusioji M. B. parodė, kad šio įvykio išvakarėse savo sūnų A. B. namuose matė išgėrusį. 2006 m. spalio 15 d. ryte išėjusi į savo namų kiemą prie vartelių rado A. B. gulintį sumuštą ir visą kruviną. Kaimynė jai dar parodė, kad kieme paliktas dviratis. Jis buvo sulankstytas ir sulaužytas, tą dviratį ji matė pirmą kartą. Iš įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolų matosi, kad 2006 m. spalio 15 d. ryte moteriškas dviratis surastas prie M. B. gyvenamojo namo sienos. Dviratis sulaužytas ir sulankstytas. Nuteistasis A. N. teisme parodė, kad 2006 m. spalio 14 d. vakare prie parduotuvės-baro atėjo kartu su L. K., D. P. ir E. K.. Jis jau buvo išgėręs alaus, pirko „Starką“, prie parduotuvės visi keturiese gėrė sidrą. Buvo apie 22 val. Tuo metu prie parduotuvės atvažiavo A. B.. L. K. pasakė, kad jis paprašytų jo nupirkti alaus, jis nuėjo prie A. B. ir paprašė, bet šis jam atsakė, kad neturi pinigų. Kai A. B. užėjo į parduotuvę, jis (A. N.) pasiūlė sulaužyti jo dviratį. Paėmė tą dviratį, nusinešė jį į šalia buvusią pievą ir ten jį laužė. Kartu su juo dviratį laužė ir L. K. su D. P., E. K. nelaužė. Kitų pašalinių žmonių aplinkui nebuvo. Paskui, kai jie su L. K. jau nusivijo iš parduotuvės išėjusį A. B., D. P. tą sulaužytą dviratį nuvarė prie A. B. namų. Nuteistasis L. K. teisme parodė, kad tą vakarą kartu su A. N. ir D. P. gėrė „Starką“, o po to visi nuėjo prie parduotuvės-baro ir ten gėrė sidrą. Su jais dar buvo E. K.. Prie parduotuvės dviračiu atvažiavo A. B., jam atrodo, buvo išgėręs. A. N. paprašė jo nupirkti alaus, bet šis atsisakė. Tada A. N. dėl to, kad A. B. nenupirko alaus, pasiūlė sulaužyti jo dviratį. Kad tas dviratis ne A. B., nežinojo. Tą dviratį jie numetė į griovį ir trise jį laužė, ant gulinčio dviračio šokinėjo kojomis jis, A. N. ir D. P.. E. K. dviračio nelaužė, kitų žmonių prie parduotuvės nebuvo. Vėliau, kai su A. N. nusivijo iš parduotuvės išėjusį A. B., jo sulaužytą dviratį prie jo namų nuvarė D. P.. L. K. parodė, kad A. B. jiems skolingas nebuvo, kodėl jis prašė jo nupirkti alaus, jis nežino. Nuteistasis D. P. teisme parodė, kad tą vakarą kartu su A. N. ir L. K. gėrė „Starką“ kitoje vietoje, o po to visi nuėjo prie parduotuvės, ten gėrė sidrą. Su jais dar buvo E. K.. Visiems sėdint prie parduotuvės, dviračiu atvažiavo A. B.. Jis girdėjo, kad L. K. ir A. N. kažką šnekėjo apie muštynes ir suprato, kad nori sumušti A. B.. L. K. pasakė „bus ką mušti šiandien“. Kai A. B. įėjo į parduotuvę-barą, A. N. ar L. K., kažkuris iš jų, sugalvojo A. B. dviratį sulaužyti, jie abu tą dviratį pasinešė toliau ir ten jį laužė. Taip pat laužė ir E. K., o jis tuo metu tik stovėjo šalia. Po to jis tą sulaužytą dviratį nunešė į šoną, kad jo nepamatytų kiti žmonės. Jau vėliau, kai A. N. su L. K. nusivijo A. B. ketindami jį sumušti, jis tą sulaužytą dviratį nešė iki A. B. namų. Nunešti dviratį sugalvojo ne pats, tai padaryti jam kažkas pasiūlė. Dviratis buvo sulaužytas todėl, kad A. N. paprašytas A. B. nenupirko šampano. E. K. teisme parodė, kad tą vakarą jos namuose L. K., A. N. ir D. P. gėrė „Starką“, ji pati išgėrė tik taurelę. Po to visi nuėjo prie parduotuvės-baro, ten lauke vaikinai gėrė sidrą. Prie parduotuvės dviračiu atvažiavo A. B., A. N. paprašė jo nupirkti alaus, bet šis atsakė, kad neturi pinigų. A. N. jį pastūmė ir dar pasiūlė suduoti į veidą, bet tada dar nemušė. Kaip buvo laužomas dviratis, ji nematė, nes kai A. B. įėjo į parduotuvę, ji pati nuėjo už parduotuvės pastato ir tik girdėjo kažkokius garsus, po to matė iš tos vietos atbėgančius A. N. ir D. P.. Vėliau, kai L. K. su D. P. nusivijo A. B., ji matė, kaip tą dviratį nešė D. P.. Savo parodymus nuteistieji ir E. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

34Iš nuteistųjų A. N. ir L. K. parodymų matosi, kad pripažino patys laužę A. B. prie parduotuvės paliktą dviratį, tuo tarpu nuteistasis D. P. parodė, kad tik numetė jau sulaužytą dviratį toliau, kad jo nepamatytų kiti žmonės.Tokią D. P. versiją paneigia L. K., A. N. ir E. K. parodymai, kurie patvirtina, kad dviratį D. P. irgi laužė šokinėdamas ant jo kojomis. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo kaltę faktiškai pripažino ir pats D. P., parodęs, jog galėjo būti, kad laužė dviratį kartu su abiem kitais nuteistaisiais. Taigi aptarti įrodymai patvirtina, kad Z. V. priklausantį ir A. B. prie parduotuvės-baro paliktą dviratį bendrais veiksmais sulaužė visi trys nuteistieji.

35Dėl Z. V. priklausančio dviračio sulaužymo A. N., L. K. ir D. P. buvo kaltinami pagal BK 284 str. 1 d., kaltinimuose buvo nurodoma, kad tokiais veiksmais jie padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Skundžiamame nuosprendyje teismas irgi pripažino įrodytu, kad A. N., L. K. ir D. P. sulaužė dviratį vis trise šokinėdami ant jo kojomis. Tačiau toliau nuosprendyje nurodyta, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad laužydami Z. V. priklausantį dviratį nuteistieji turėjo tikslą pažeisti viešąją tvarką. Viešoji tvarka jų tyčiniais veiksmais nebuvo pažeista, nes prie parduotuvės-baro nebuvo pašalinių asmenų, be to, jau buvo prietema. Teismas padarė išvadą, kad nuteistųjų veika buvo nukreipta į svetimo turto, kurio vertė, pagal Z. V. parodymus, negalėjo viršyti 3 MGL dydžio sumos, sunaikinimą. Dėl šių motyvų teismas nuteistųjų nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 284 str. 1 d. į BK 187 str. 3 d.

36Toks nuteistųjų nusikalstamų veikų perkvalifikavimas yra nepagrįstas, todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas. Kolegija pirmiausia pažymi, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos negalėjo būti kvalifikuotos pagal BK 187 str. 3 d. netgi nepriklausomai nuo to, į ką (viešosios tvarkos pažeidimą ar svetimo turto sugadinimą) buvo nukreipta nuteistųjų tyčia. Pagal BK 187 str. 3 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, o to paties BK straipsnio 4 d. nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Šioje byloje nei tokių pareiškimų, nei reikalavimų nebuvo pareikšta, o tai reiškia, kad baudžiamasis procesas dėl BK 187 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos nebuvo galimas (BPK 3 str. 1 d. 6 p.). Į tai teismas neatsižvelgė. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas iš viso nenustatė sugadinto svetimo turto vertės. Iš bylos matosi, kad ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis Z. V. pats savo sugadinto dviračio iš viso neįvertino, ne tik neparašė jokio pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau ir nepareiškė civilinio ieškinio, o teisme parodė, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir netgi nepageidavo, kad sugadintas dviratis jam būtų sugrąžintas. Pats teismas nuosprendyje nurodė, kad dviratis buvo ne naujas. BK 190 str. nurodyta, kad šiame BK skyriuje, taigi ir BK 187 str., numatytas turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Nuosprendyje teismas nurodė, kad Z. V. dviračio vertė negalėjo viršyti 3 MGL dydžio sumos, tačiau iš viso nieko nenurodė, kodėl jo vertė viršijo 1 MGL sumą. Įvertinus tuos pačius Z. V. parodymus, nėra pagrindo teigti, kad jo sugadinto turto vertė galėjo viršyti ir nedidelės vertės, t. y. 1 MGL dydžio sumą. Už mažesnės vertės svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą baudžiamoji atsakomybė nenumatyta ir už tai asmuo gali būti patrauktas tik administracinėn atsakomybėn. Tokią atsakomybę už tyčinį turto sunaikinimą ar sužalojimą, nepadariusį nukentėjusiajam žymios žalos, numato ATPK 503 str. Teismo motyvai, dėl kurių nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos iš BK 284 str. 1 d. į BK 187 str. 3 d., taip pat yra nepagrįsti, o teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. BK 187 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas yra fizinių ir juridinių asmenų nuosavybė, o šią veiką padariusio asmens tyčia nukreipta tik į to turto sunaikinimą ar sugadinimą. Tuo tarpu BK 284 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas yra viešoji tvarka ir kaltininko tyčia nukreipta į visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Jeigu kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, dar ir sunaikina ar sugadina nedidelės vertės svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. Kad nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. tyčia buvo nukreipta būtent į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą ir kad savo veiksmais jie pažeidė viešąją tvarką, patvirtina prokuroro apeliaciniame skunde išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės. Patys nuteistieji parodė, kad jų elgesiui šio įvykio metu įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Jie taip pat pripažino, kad nors pažinojo tame pačiame kaime gyvenantį A. B., su juo iki šio įvykio nebuvo susipykę, todėl jokių asmeninių paskatų sunaikinti jo turtą neturėjo. A. B. nuteistiesiems nebuvo skolingas, todėl jo atsisakymas nupirkti alaus ar kitokių prekių irgi negalėjo suformuoti asmeninių nuteistųjų paskatų sunaikinti ar sugadinti jo turtą. Prokuroro skunde pagrįstai nurodyta apie tai, jog nuteistųjų prašymas, kad A. B. jiems nupirktų alaus, ir A. B. atsisakymas tai padaryti, buvo tik dingstis tolesniems nuteistųjų neteisėtiems veiksmams. Tai patvirtina jau aptarti teisme duoti D. P. parodymai apie tai, kad iš pradžių L. K. su A. N. pradėjo kalbėti apie muštynes, L. K. pasakė, kad „bus ką mušti šiandien“ ir tik po to nuteistieji pradėjo laužyti A. B. paliktą dviratį. Prokuroro skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų prieštaringumą. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad laužydami dviratį nuteistieji neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, tačiau toliau padarė visiškai priešingą išvadą apie tai, kad netrukus po dviračio sulaužymo iš parduotuvės-baro išėjusį A. B. tie patys nuteistieji pradėjo mušti be jokios priežasties ir dingsties. Pats teismas padarė išvadą, kad nuteistieji veikė dėl chuliganiškų paskatų ir jų nusikalstamas veikas nužudžius A. B. kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Teismo išvada, kad nuteistieji nepažeidė viešosios tvarkos, irgi nepagrįsta. Nors tuo metu jau buvo vėlus vakaras, dviratis buvo laužomas prie parduotuvės-baro, t. y. vienoje iš pagrindinių ir labiausiai gyventojų lankomų vietų. Nustatyta, kad tuo metu toje parduotuvėje-bare grupė žmonių linksminosi savo kolektyvo šventėje. D. P. teisme netgi parodė, kad sulaužytą dviratį jis specialiai numetė toliau į šoną, kad jo nepamatytų kiti žmonės. Tuo laikotarpiu, kai buvo sulaužytas dviratis, patys nuteistieji irgi užeidinėjo į parduotuvės-baro vidų. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas nebūtinai siejamas su tuo, kad kaltininko neteisėtus veiksmus stebi ir mato pašaliniai asmenys. Tačiau šiuo atveju veika buvo padaryta kitų asmenų akivaizdoje. E. K. dviračio nelaužė, o ikiteisminis tyrimas ir teismas nustatė, kad ji prie bendrų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų prisidėjo tik žymiai vėliau, sudavusi A. B. kelis smūgius jau prie nukentėjusiojo namų. Tuo tarpu dviratis buvo sulaužytas šios nepilnametės akivaizdoje.Galima taip pat teigti, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos liudytoju buvo ir pats A. B., kuris, išėjęs iš baro ir neradęs palikto dviračio, netrukus buvo sumuštas ir nužudytas. Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad sulaužydami prie parduotuvės-baro paliktą dviratį nuteistieji savo veiksmais viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos iš BK 187 str. 3 d. į BK 284 str. 1 d.

37Visų nuteistųjų kaltę dėl A. B. nužudymo patvirtina tie patys jau išvardinti įrodymai, t. y. nukentėjusiosios, liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai, taip pat teismo medicinos specialisto ir ekspertizės išvados bei teisme apklausto eksperto paaiškinimai. Nukentėjusiosios M. B. parodymai apie tai, kur ir kada ji kieme surado sumuštą savo sūnų A. B., jau buvo išdėstyti. Įvykio vietos apžiūros metu M. B. kieme buvo surastas sulaužytas moteriškas dviratis, kuris, kaip vėliau buvo nustatyta, priklausė Z. V.. Jau buvo išdėstyti ir parduotuvėje-bare pardavėju dirbusio liudytojo V. U. parodymai. Šis liudytojas dar parodė, kad paskutinį kartą tą vakarą nuteistieji į barą užėjo apie 24 val. ir pirko didelį sidro butelį. Tuo metu ant L. K. rankos jis pamatė kraujo. Paklaustas, kas atsitiko, L. K. jam atsakė, kad sumušė A. B.. Paties A. B. sumušimo ir nužudymo įvykį mačiusių liudytojų šioje byloje nebuvo nustatyta, tačiau konkrečios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės buvo nustatytos pačių nuteistųjų ir E. K. parodymais apie tai, kas vyko jau po to, kai nuteistieji sulaužė prie parduotuvės-baro A. B. paliktą dviratį.

38Nuteistasis L. K. savo kaltę dėl A. B. nužudymo pripažino. Teisme jis parodė, kad po to, kai jie sulaužė dviratį, o A. B. išėjo iš parduotuvės-baro, A. N. pasiūlė jį primušti. Pamatęs savo sulaužytą dviratį A. B. pėsčiomis nuėjo į savo namų pusę. Jie su A. N. pasivijo jį prie pieninės ir pradėjo mušti. Jis sudavė pirmą smūgį kumščiu į veidą, A. B. nugriuvo ir tada abu su A. N. jie pradėjo jį spardyti, jis dar sudavė ir smūgius rankomis. A. N. gulintį A. B. apvertė ant nugaros ir jis kumščiu sudavė jam tris smūgius į veidą, po to spyrė koja į galvą irgi tris kartus. Po to vėl ranka sudavė du smūgius į veidą. A. N. mušė A. B. kartu su juo, nors pastebėjo ne visus jo suduotus smūgius. Matė, kad A. N. gulinčiam A. B. 5, o gal ir daugiau kartų spyrė į vieną, o paskui į kitą šoną, taip pat dar du kartus spyrė jam į galvą. Tuo mušimas prie pieninės baigėsi, tai tęsėsi apie 2-3 minutes. Ten A. B. mušė tik jis ir A. N.. D. P. tuo metu nešė sulaužytą dviratį, o E. K. stovėjo ant kelio ir viską turėjo matyti. Palikę A. B. gulintį, jie su A. N. nuėjo ieškoti D. P., o suradę vėl ieškojo A. B.. Rado jį gulintį toje pačioje vietoje, A. N. su D. P. vedė jį į namus ir ten paleido. Prie nukentėjusiojo namų kažkuris iš jų pasakė, kad A. B. reikia mušti toliau. Jis, A. N. ir D. P. nukentėjusįjį pasivijo jau prie namo kiemo. Jis pirmas kumščiu sudavė į veidą, o A. N. spyrė į nugarą. A. B. pargriuvus ant pilvo, visi trise ėmė jį spardyti. Jis pats spyrė jam 4 kartus į galvą. A. N. ir D. P. spardė jį į šonus, taip pat ir į galvą. A. N. spyrė apie 3, o D. P. apie 4 kartus. Jis liepė D. P. nukentėjusįjį apversti, šis jį apvertė ant nugaros, tada jis sudavė apie 4 smūgius A. B. į veidą. D. P. su A. N. toliau jį spardė. A. N. dar ir sudavė į veidą kumščiu. Po to A. N. su D. P. nukentėjusįjį įtempė į jo namo kiemą ir ten paliko. E. K. tuo metu stovėjo ant kelio, viską turėjo matyti. L. K. taip pat parodė, kad A. B. mušė dėl to, kad šis nenupirko alaus, ir dėl to, kad pats buvo girtas, blaivas nebūtų mušęs. Mušamas nukentėjusysis prašė „vyrai, nemuškit“. Nužudyti A. B. nenorėjo, kad taip įvyks, nepagalvojo. Dar parodė, kad D. P., mušdamas nukentėjusįjį dar ir trypė jam ant galvos padu, o A. N. prie pieninės smogė nukentėjusiajam alkūne į krūtinę ant jo užkrisdamas savo kūnu. Po sumušimo prie pieninės nukentėjusysis dar orientavosi aplinkoje, galėjo paeiti, žinojo, kur jo namai. Tačiau kai jis su D. P. klausė jo, kas jį mušė, A. B. sakė, kad nežino. Iš esmės tokius pačius parodymus L. K. buvo davęs ikiteisminio tyrimo metu. 2007 m. kovo 1 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 105-107) jis tik dar tiksliau nurodė, kokius smūgius prie nukentėjusiojo namų sudavė kiti nuteistieji. Parodė, kad ten A. N. A. B. į galvą spyrė apie 2 kartus, o D. P. trypdamas irgi sudavė į galvą apie 4 smūgius. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklaustas L. K. tuos parodymus patvirtino. Tai, kaip jis pats ir kiti nuteistieji mušė nukentėjusįjį, L. K. pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 78-96). Nuteistasis A. N. teisme dėl A. B. nužudymo kaltu irgi prisipažino. Jis parodė, jog po to, kai dviratis jau buvo sulaužytas, sumušti A. B. pasiūlė ne jis, o L. K.. Jie abu nukentėjusįjį ir nusivijo iki pieninės. Ten jis A. B. aplenkė, o kai atsisuko atgal, pamatė, kaip L. K. spyrė A. B. į nugarą ir šis pargriuvo. Tada jis pats ėmė gulintį A. B. spardyti, spyrė jam 2-3 kartus į šonus ir 4 kartus į kojas. Į galvą nespardė ir „kryžiumi“ ant nukentėjusiojo nekrito. Tuo mušimas prie pieninės baigėsi, ten nukentėjusįjį jis mušė tik su L. K.. Paskui abu susirado D. P. ir vėl grįžo prie A. B.. Jam pasiūlius parvesti nukentėjusįjį namo, už parankių vedė jį kartu su D. P.. Trumpam nuėjo „gamtinių reikalų“, o kai grįžo, pamatė, kad A. B. guli, o jį vėl muša L. K. ir D. P.. Kur sudavė smūgius, nepastebėjo, matė, kad L. K. spyrė koja į galvą, o jis pats vėl pradėjo spardyti nukentėjusiajam į šonus. Į abu šonus spyrė po 2-3 kartus, bet į galvą smūgių nesudavė. Po to krito ant A. B. „kryžiumi“, t. y. pasišokėjęs krito ant nukentėjusiojo savo kūnu suduodamas smūgį alkūne. Paskutinius smūgius koja į galvą sudavė L. K.. Baigę mušti, paliko A. B. gulintį jo namo kieme. A. N. parodė, kad jis iš viso spyrė nukentėjusiajam apie 13-14 kartų. E. K. prie pieninės jis nematė, o mušant A. B. prie jo namų, ji stovėjo prie keliuko. Teisme perskaičius ankstesnius jo parodymus apie E. K. dalyvavimą mušant A. B., A. N. atsakė, kad jis tokių parodymų negalėjo duoti, iš dalies neteisingus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau atsakydamas į papildomai užduotus klausimus, jau parodė, kad D. P. spyrė nukentėjusiajam į lytinius organus, taip pat parodė, kad D. P. šokinėjo kojomis A. B. ant veido. Taip pat parodė, jog suprato, kad mušdamas nukentėjusįjį gali jį nužudyti. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. N. kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes buvo nurodęs kitaip. 2006 m. spalio 26 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 178-180) jis parodė, kad kartu su juo bei kitais nuteistaisiais A. B. mušė ir E. K., kuri medine lazda sudavė jam 3-4 smūgius į kairį šoną. Kai jie nukentėjusįjį jau buvo parvedę iki namų, trumpam paėjęs į šalį ir po to grįžęs pamatė, kad nukentėjusysis vėl guli ant žemės. Iš abiejų pusių prie jo stovėjo L. K. ir D. P., jie abu A. B. spardė kojomis, abu taikėsi įspirti į galvą. Kažkieno pakviesta E. K. irgi spyrė nukentėjusiajam 3-4 kartus į kairį šoną. Jis pats irgi kelis kartus įspyrė jam į kojas. A. B. bandė dengtis galvą, sakė „vyrai, baikit“, bet L. K. vėl spardė jam į galvą, o D. P. viena koja užšoko ant krūtinės. Jis pats tada krito ant nukentėjusiojo savo kūnu suduodamas smūgį alkūne į krūtinę. D. P. dar spardė A. B. į lytinius organus. Jo elgesiui turėjo įtakos išgertas alkoholis, be to, jis prieš jaunesnius draugus nenorėjo pasirodyti bailys. Mušant A. B., jis pagalvojo, kad nukentėjusysis gali mirti, tačiau tikslo jį nužudyti neturėjo. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklaustas nuteistasis A. N. patvirtino, kad A. B. galėjo būti mušamas tokiomis aplinkybėmis. Kaip nukentėjusįjį mušė jis pats ir kiti nuteistieji, A. N. pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 158-176). Nuteistasis D. P. teisme pripažino sudavęs A. B. smūgius, tačiau dėl nužudymo kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad iš parduotuvės-baro išėjęs A. B. pamatė savo sulaužytą dviratį, grįžo atgal į barą, o po to vėl išėjęs į lauką nuėjo link savo namų. L. K. ir A. N. jį nusivijo ketindami sumušti, o jis prie to prisidėti nenorėjo, todėl nešė sulaužytą dviratį. Girdėjo, kaip prie pieninės A. B. sakė „už ką, nemuškit“. Kaip toje vietoje A. B. buvo mušamas, nematė, nes buvo tamsu. E. K. tuo metu irgi ėjo kartu su juo. Nunešęs A. B. dviratį ir palikęs jį prie nukentėjusiojo namo sienos, ėjo atgal ir prie pieninės vėl susitiko su L. K. ir A. N.. Visi parūkė ir

Nutarė

39A. B. parvesti namo. Jį surado gulintį žolėje, jis su A. N. paėmė nukentėjusįjį už rankų ir vedė. Netoli savo namų A. B. prašė jį paleisti, sakė, kad pareis pats. Jie jį paleido, jis su E. K. pradėjo eiti atgal, bet paskui vėl atsisukęs į kitą pusę pamatė, kad A. B. guli, o prie jo stovi L. K., A. N. tuo metu nematė. Priėjęs arčiau, jis su L. K. gulintį A. B. apvertė. Tada jis sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, o L. K. irgi ranka į veidą sudavė 4 kartus. Po to apėjęs gulintį nukentėjusįjį, jis du kartus jam spyrė į šoną. Tuo metu šalia jau stovėjo ir E. K., kuri sakė, kad jis spirtų A. B. į tarpukojį. Po to E. K. spyrė į tarpukojį pati, o jis kelis kartus pamindė nukentėjusiojo kojas. Ką darė A. N., neatsimena, bet matė, kaip jis krito alkūne ant A. B. krūtinės. Tuo mušimas baigėsi, jis už rankos nutempė sumuštą A. B. į jo namo kiemą ir ten paliko. Einant atgal E. K. pasakė, kad A. B. ji „dėjo pagaliu“. Patikslindamas savo parodymus D. P. nurodė, kad spyrė A. B. dešine koja į kairį šoną. Taip pat parodė, kad jo elgesiui turėjo įtakos girtumas, blaivas to nebūtų daręs. A. B. mušė be priežasties, nes norėjo „pritapti prie kompanijos“. Nuo mušimo prie pieninės iki antro mušimo jau prie A. B. namų galėjo praeiti maždaug valanda laiko. Kai jie vedė A. B. nuo pieninės, jo visas veidas buvo kruvinas, A. B. kažkodėl kalbėjo, kad atvažiavo automobilis ir jį kažkas sumušė. Taip pat parodė, kad jis kumščiu į veidą nukentėjusiajam sudavė tik norėdamas parodyti, kad muša. Jo nuomone, nuo jo suduoto smūgio negalėjo lūžti nei šonkauliai, nei dantys. Į šonus spardė irgi tik norėdamas tai pademonstruoti, tikslo sulaužyti šonkaulius neturėjo, nukentėjusysis tuo metu jau nedejavo, gulėjo nejudėdamas. Pripažįsta ir tai, kad taip pat spyrė A. B. į tarpukojį. Ikiteisminio tyrimo metu D. P. buvo nurodęs ir kai kurias papildomas aplinkybes. 2006 m. spalio 25 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 3, b. l. 33-35) jis parodė, kad apžiūrint jau sulaužytą dviratį, A. B. išėjo iš parduotuvės ir jie visi nubėgo pasislėpti už tos pačios parduotuvės pastato. L. K. buvo nuėjęs į krūmus. Tada A. N. pašaukė L. K., kad šis greičiau ateitų, nes A. B. jau nueina. L. K. atbėgo ir kartu su A. N. nusivijo A. B.. Už parduotuvės jis rado šluotą, ją perlaužė, vieną koto dalį numetė, o kitą iš jo paėmė E. K. ir nubėgo kartu su kitais nuteistaisiais. Kai vėliau jis su A. N., paėmę už parankių, parvedė A. B. iki jo namų, L. K. jį vėl pargriovė, atrodo, spirdamas koja. Jis kumščiu smogė gulinčiam A. B. į veidą, L. K. sudavė jam į veidą 4 kartus, po to keletą kartų spyrė į šoną. Jis pats irgi 2 kartus spyrė A. B. į šoną šonkaulių srityje. A. N. kelis kartus sudavė alkūne krisdamas ant nukentėjusiojo savo kūnu. E. K. pasiūlius, jis 2 kartus taip pat spyrė A. B. į tarpukojį, po to ten pat įspyrė ir pati E. K.. Jis dar 3 kartus sutrypė koja ant nukentėjusiojo čiurnos. Vėliau E. K. dar sakė, kad ji smogė A. B. basliu, jis suprato, kad tai ji padarė dar prie pieninės. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklaustas D. P. paaiškino, kad šių įvykio aplinkybių jau neprisimena. Parodė, kad jis tik imitavo smūgių sudavimą, tačiau negalėjo paaiškinti kaip imitavo koja suduodamas smūgius nukentėjusiajam į tarpukojį. Nuteistasis dar kartą patvirtino, kad sudavė A. B. smūgį ranka į veidą. Kaip sumušė nukentėjusįjį pats ir kaip tai darė kiti nuteistieji, D. P. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 43-63). E. K., prieš kurią byla nutraukta, teisme parodė, kad kai dviratis jau buvo sulaužytas (ji to nematė, bet girdėjo garsus), vaikinai toliau gėrė sidrą, o po to visi užėjo už parduotuvės. Iš jos išėjus A. B. A. N. pradėjo kviesti L. K. ir nusivijo A. B., D. P. nešė dviratį. Ji ėjo iš paskos, prie pieninės pamatė, kad A. N. muša A. B. ir tada pati sudavė jam 2 kartus pagaliu į petį. Vėliau prie pieninės atėjo ir D. P.. A. N. su D. P. vedė sumuštą A. B. namo ir ten paleido. Tačiau po to L. K. su D. P. nukentėjusįjį vėl nusivijo, ten nuėjo ir A. N.. Ji matė, kaip A. N. šokinėjo ir krito ant gulinčio A. B. alkūne, D. P. šokinėjo jam ant kojos ir spardė nukentėjusiajam į tarpukojį. Priėjusi į tarpukojį spyrė ir ji pati. Po to A. N. su D. P. įtempė nukentėjusįjį į jo namo kiemą ir ten paliko. Jie visi grįžo prie baro ir A. N. vėl nupirko sidro. E. K. parodė, kad viskas įvyko dėl to, kad jie susitiko su A. N.. Šis supyko už tai, kad A. B. nenupirko alaus ir dėl to viskas prasidėjo. Šios apklausos metu E. K. atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį nuteistąjį L. K., tačiau apie jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme bei apie kitas papildomas aplinkybes ji buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu. 2006 m. spalio 27 d. apklausta įtariamąja ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 3, b. l. 95-97) E. K. parodė, kad dar iki A. B. sumušimo, prie parduotuvės ji iš A. N. paėmė apie metro ilgio pagalį. A. B. išėjus iš parduotuvės-baro ir nuėjus į namų pusę, jį nusivijo L. K. ir A. N.. D. P. nešė dviratį, o ji ėjo kartu su juo, nešėsi pagalį. Prie pieninės išgirdo A. B. balsą sakant „ką aš blogo jums padariau“. Priėjusi arčiau pamatė, kad A. B. guli ant šono, o L. K. keletą kartų sudavė jam ranka į veidą. A. N. tuo metu spardė jam į šonus ir kojas, po to kelis kartus griūdamas sudavė nukentėjusiajam alkūne į pilvą ir krūtinę. Ji pati sudavė A. B. 1-2 smūgius pagaliu į petį. A. B. prašė nemušti, pro šalį važiavo automobilis ir jie visi pasislėpė už pieninės. Ten atėjo ir D. P.. Ji pasiūlė parvesti A. B. namo. L. K. pasakė, kad jei A. B. bus atsikėlęs, tai jį dar reikės mušti, tam pritarė A. N.. A. B. jie rado kitoje kelio pusėje gulintį žolėje. Jie jį pakėlė, o D. P. ir A. N. vedė jį namo, o ji su L. K. ėjo iš paskos. Prie namų A. B. prašė jį paleisti, sakė, kad pareis vienas. Jį paleidus A. N. nuėjo nusišlapinti, o L. K. ir D. P. tuo metu vėl nubėgo paskui A. B., grįžusiam A. N. ji pasakė, kad šis irgi ten bėgtų. Priėjusi prie nukentėjusiojo sodybos ji matė, kad prie vartelių A. B. guli ant nugaros, A. N. keletą kartų pašokdamas griūdavo ant jo savo kūnu ir suduodamas smūgius alkūne, o D. P. šokinėjo ant nukentėjusiojo kojų. L. K. spardė A. B. į veidą. D. P. keletą kartų įspyrė nukentėjusiajam į lytinius organus, pasakė, kad taip padarytų ir ji, tada ji irgi A. B. įspyrė į tą pačią vietą. Prie A. B. namų mušimas truko apie 5 minutes A. N. su D. P. nukentėjusįjį nutempė į kiemą ir ten paliko. Ji pagalvojo, kad A. B. sumuštas per stipriai, nes jau nekalbėjo ir sunkiai kvėpavo. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklausta E. K. tų parodymų nepaneigė. Ji dar kartą parodė, kad pati A. B. prie pieninės du kartus sudavė į petį pagaliu, o prie nukentėjusiojo namų koja spyrė jam į lytinius organus, nes taip padaryti jai liepė D. P.. Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 100-117) E. K. parodė, kaip nukentėjusįjį mušė ji pati ir visi nuteistieji.

40Nuteistųjų kaltę patvirtina ir specialisto bei ekspertizės išvados, taip pat eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu gautoje pirmoje teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 22-23) buvo nurodyta, kad dėl galvos smegenų sumušimo A. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, visi sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių. Nukentėjusiajam ligoninėje mirus buvo gauta dar viena teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 28-33). Joje nurodyta, kad A. B. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, išsivysčius smegeninei komai ir šokui. A. B. kūne rasti tokie sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairio inksto plyšimas su retroperitonealine kraujosruva, 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiai, muštinės žaizdos kairės akies apatiniame voke, apatinėje lūpoje. Išvadoje taip pat išvardinti kiti sužalojimai, įvairios kraujosruvos bei nubrozdinimai kitose kūno vietose. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai A. B. galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių bukais kietais daiktais. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sumušimo. Po sužalojimų padarymo visumos nukentėjusysis neteko sąmonės ir atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus negalėjo. Atvežto į ligoninę A. B. kraujyje buvo rasta 1,82 promilės etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas A. J. Kerežis jau aptartą antrąją specialisto išvadą patvirtino. Papildomai paaiškino, kad A. B. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo, nuo smūgių į veidą ir abiejų smilkinių sritį, dėl ko išsivystė smegeninė koma ir šokas. Sužalojimai padaryti bukais daiktais, tai galėjo būti smūgiai rankomis arba kojomis. Taip pat paaiškino, kad nuo E. K. suduotų smūgių lazda ir spyrio koja į tarpukojį inksto plyšimas negalėjo įvykti, taip pat tokiu būdu negalėjo būti sulaužyti šonkauliai. Sudavus smūgius pagaliu būtų likę tam būdingos kraujosruvų juostos, o jų lavono kūne nenustatyta. Inkstas galėjo plyšti tik spiriant batu apauta koja į kairį šoną. Peties srityje ir lytiniuose organuose sužalojimų nerasta. Ekspertas taip pat paaiškino, jog iš nuteistųjų parodymų matosi, kad po pirmojo sumušimo A. B. ėjo ne pats, o buvo vedamas, kalbėjo nerišliai, buvo pusiau sąmoningas. Į galvą jam buvo suduota daugiau smūgių antrojo sumušimo metu. Kiekvienas į galvą jam suduotas papildomas smūgis sustiprino kilusias pasekmes. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir nustačius, kad ankstesnėse specialistų išvadose neatsakyta į kai kuriuos bylai svarbius klausimus, kolegija paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Jos išvadose (t. 5, b. l. 165-177) nurodyta, kad A. B. buvo padaryti tokie kūno sužalojimai: galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis, odos nubrozdinimais veide,nosies kaulų lūžiu, kraujosruvomis smilkiniuose, galvos smegenų sumušimu, odos nubrozdinimai bei kraujosruvos krūtinėje, juosmens kairėje pusėje, 6-9 kairės pusės šonkaulių lūžiai, kairio inksto plyšimas su kraujosruva užpilvaplėviniame tarpe, kraujosruvos pilvo sienos minkštuose audiniuose, kraujosruva šlapimo pūslės sienelės dugne, didžiojoje taukinėje bei odos nubrozdinimai abiejose alkūnėse ir keliuose. Galvos smegenų sumušimas ir su juo sietini sužalojimai (akto tiriamojoje dalyje pažymėti Nr. 1-10) atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kairės pusės 6-9 šonkaulių lūžiai ir inksto plyšimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Visi kiti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Galvos sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankomis, spardant batais apautomis kojomis ar suduodant smūgius kietais bukais riboto paviršiaus daiktais. Krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu bei poodine kraujosruva. Krūtinės ląstos juosmens kairės pusės nugarinio-šoninio paviršiaus sumušimas, pasireiškęs masyvia kraujosruva, VI-IX šonkaulių lūžiais, kairio inksto plyšimu, taip pat kraujosruvos pilvo ertmės minkštuose audiniuose galėjo būti padarytos suduodant smūgius apautomis kojomis bei, atsižvelgiant į kraujosruvų krūtinės juosmens srities užimamus plotus, neatmetama, kad šios sritys buvo trypiamos kojomis. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, todėl neatmetama galimybė, kad vienas ar daugiau sužalojimų galėjo būti padaryti suduodant smūgius mediniu pagaliu. Nurodyti konkretų sužalojimą ar sužalojimus, kurie buvo padaryti šiuo būdu, negalima. Simetriškai išsidėstę panašaus pobūdžio odos nubrozdinimai nukentėjusiojo alkūnėse ir kelių priekiniuose paviršiuose galėjo atsirasti A. B. pačiam griūnant ir atsitrenkiant į žemės paviršių. A. B. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tuo pačiu arba labai artimu (minučių, valandos) laikotarpiu. Nustatyti sužalojimai paaiškinami 16 trauminių poveikių/smūgių. Tačiau neatmetama galimybė, kad dalies smūgių sudavimo pasekoje atskiri sužalojimai A. B. kūne neliko užsifiksavę. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad A. B. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kraujosruva abiejų pusrutulių kaktinių skilčių akiduobiniuose paviršiuose, kairio pusrutulio smilkininėse skiltyse, pakaušio vingiuose, židininėmis kraujosruvomis pailgose smegenyse. Tai komplikavosi smegenų koma, pabrinkimu, staziniu plaučių uždegimu ir ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Visi galvos sužalojimai padaryti ne mažiau 10 smūgių pasekoje ir yra sietini su galvos smegenų sumušimu, t. y. mirties priežastimi. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad tarp šonkaulių lūžių, inksto plyšimo ir A. B. mirties yra priežastinis ryšys, nėra. Ekspertizės išvadose dar nurodyta, kad asmenys, patyrę galvos smegenų sumušimą, gali išlikti sąmoningi įvairų laiko tarpą. Laikas, praėjęs nuo galvos traumavimo (smūgių sudavimo) iki momento, kada nukentėję gali prarasti sąmonę, vertintinas nuo kelių/kelių dešimčių minučių iki kelių valandų. Nė vienas iš A. B. nustatytų sužalojimų, tarp jų ir galvos smegenų trauma, dažniausiai nesąlygoja sąmonės praradimo ir negebėjimo atlikti savarankiškus veiksmus betarpiškai po sužalojimų padarymo. Ekspertizės išvadose nurodyta ir apie tai, kad į lytinių organų sritį suduodami smūgiai sukelia nukentėjusiesiems didelį fizinį skausmą.

41Aptartų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų dalyvavimą A. B. nužudyme ir jų kaltę. Byloje įrodyta, kad 2006 m. spalio 14 d. vakare A. B. mušė visi trys nuteistieji. Iš pradžių vienoje kaimo vietoje, prie pieninės, nukentėjusįjį mušė A. N. ir L. K., o po to, praėjus ne daugiau negu valandai laiko, prie nukentėjusiojo namų jį toliau mušė ne tik A. N. bei L. K., bet ir D. P.. Visi trys nuteistieji sudavė nukentėjusiajam smūgius, tai pripažįsta jie patys, taip pat ir nuosprendį apeliacine tvarka apskundę A. N. ir D. P.. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konkrečiai nurodė, kiek, kokių smūgių (rankomis ar spardant kojomis) ir į kokias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė atskirai kiekvienas nuteistasis. Nors sužalojimai buvo nustatyti įvairiose nužudytojo A. B. kūno vietose, byloje taip pat įrodyta, kad visi trys nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Apie tai, kad keliolika kartų sudavė A. B. į galvą rankomis, taip pat spardė jam į galvą kojomis, nuteistasis L. K. pripažino visų apklausų metu, šis nuteistasis pripažino nužudęs A. B. ir nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Kitas nuteistasis A. N. parodė, kad spardė nukentėjusįjį, tačiau sudavė jam smūgius ne į galvą, o tik į šonus ir kojas. Apie tai A. N. nurodo ir apeliaciniame skunde ir tuo grindžia savo prašymą jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 135 str. Apeliantas nurodo, kad teismas neturėjo patikėti kitų nuteistųjų parodymais, o turėjo remtis ekspertizės išvadomis, E. K. ir nesuinteresuotų liudytojų parodymais. Nuteistasis D. P. apklausų metu parodė, kad į galvą gulinčiam A. B. į galvą sudavė ranka tik vieną smūgį, taip pat du kartus spyrė jam į šonus, o po to dar įspyrė ir į lytinius organus, taip pat trypė nukentėjusiojo koją. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai prieštaringi, iš pradžių jame nurodinėjama, kad nė vienas iš teismo nustatytų D. P. suduotų smūgių negalėjo sukelti nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai pavojų keliančių pasekmių, o po to tame pačiame skunde jau nurodoma, jog nebuvo įrodyta, kad A. B. mirė nuo vienintelio D. P. spyrio nukentėjusiajam į galvą. Šiose dalyse abiejų apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes visų nuteistųjų nukentėjusiajam į galvą, o D. P. – ir į kitas kūno vietas, suduotų smūgių skaičių teismas nustatė teisingai. Nuteistasis A. N. skunde nurodo, kad teismas turėjo remtis ekspertų išvadomis, tačiau ir specialistų išvados, ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadose kaip tik ir nurodoma, kad sužalojimai galvoje ir kitose kūno vietose galėjo būti padaryti tiek smūgiais rankomis, tiek ir spardant kojomis. Apelianto nurodomų nesuinteresuotų liudytojų, mačiusių, kaip buvo mušamas A. B.,šioje byloje nėra. Parduotuvėje-bare pardavėju dirbęs liudytojas V. U. tikrai parodė, kad ant apie 24 val. į barą užėjusio L. K. rankos matė kraujo pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad tik L. K. galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam į galvą. E. K. apie tai, kad A. N. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, iš tikrųjų neparodė, tačiau jos parodymai nepaneigia kitų A. N. kaltės įrodymų. Byloje nustatyta, kad abiejose vietose mušant nukentėjusįjį E. K. stovėjo nuošaliau, nors ji pripažįsta sudavusi A. B. kelis smūgius, tačiau jos dalyvavimas nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis ir epizodiškas. Be to, pati E. K. parodė, kad prie kaimo pieninės ji priėjo vėliau, iš pradžių girdėjo tik nukentėjusiojo balsą ir matė jau tik paskutinius L. K. ir A. N. suduotus smūgius. Kiek smūgių ir į kokias kūno vietas A. N. sudavė iki tol, kol priėjo E. K., ji nematė ir to negalėjo matyti. Apie tai, kad A. B. A. N. rankomis ir kojomis sudavė smūgius į galvą prie pieninės, o taip pat spardė A. B. į galvą prie nukentėjusiojo namų, parodė nuteistasis L. K.. Pats A. N. parodė, kad spardydamas A. B. iš viso jam kojomis sudavė 13-14 smūgių, tačiau visi jie buvo suduoti tik į šonus ir kojas, o ne į galvą. Tokie šio nuteistojo parodymai neįtikinantys. Įvykio metu dėl prasto apšvietimo A. N. negalėjo taip tiksliai įsidėmėti, į kurias kūno vietas sudavė tiek daug smūgių, be to, nuteistasis pripažino, kad tuo metu buvo girtas. Kita vertus, toks detalus kūno vietų, į kurias buvo suduoti smūgiai, išvardinimas ir atkaklus smūgių būtent į galvą neigimas parodo ir nuteistojo mėginimą tokiu būdu išvengti griežtesnės atsakomybės. Šiuo požiūriu, kolegijos nuomone, daug patikimesni yra L. K. parodymai. Šio nuteistojo parodymai visų apklausų metu buvo vienodi ir nuoseklūs, L. K. pripažino ir pripažįsta, kad pats mušė A. B. į galvą ir rankomis, ir kojomis. Iš nuteistojo L. K. parodymų matosi, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir net nemėgino tos kaltės versti nė vienam iš savo bendrininkų. Todėl abejoti L. K. parodymų dalimi ir apie A. N. A. B. į galvą suduotus smūgius teismas neturėjo pagrindo ir šiais parodymais pagrįstai pagrindė savo išvadas. Tuo tarpu nuteistojo D. P. parodymus, kad jis į galvą sudavė tik vieną smūgį ranka, paneigia jau abiejų nuteistųjų L. K. ir A. N. parodymai apie tai, kad D. P. dar spardė nukentėjusiajam į galvą kojomis, taip pat sudavė daugiau smūgių jam į šonus. Apie tai, kad A. B. į tarpukojį sudavė ne vieną, o daugiau smūgių, ankstesnių apklausų metu buvo pripažinęs ir pats D. P.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo jis parodė, kad spyrė A. B. „keletą kartų – gal du kartus“. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne 16, o ženkliai didesnis smūgių skaičius, tačiau tai specialistų ir ekspertizės išvadoms neprieštarauja. Specialisto išvadoje nurodoma, kad A. B. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių bukais kietais daiktais. Ekspertizės išvadoje irgi nurodoma, kad sužalojimai padaryti 16 trauminių poveikių, tačiau neatmetama galimybė, kad galėjo būti suduota ir daugiau smūgių, kurių pėdsakai liko neužsifiksavę. Tai reiškia, kad specialisto ir ekspertizės išvadose nurodytas tik pats įmanomai mažiausias suduotų smūgių skaičius, kuris iš tikrųjų galėjo būti ir didesnis. Patys nuteistieji, ypač L. K. ir A. N., irgi parodė, kad nukentėjusiajam smūgių buvo suduota daugiau. Iš nuosprendžio matosi, kad nustatydamas kiekvieno nuteistojo atskirai suduotų smūgių skaičių teismas vadovavosi ne prielaidomis, o tik abejonių nekeliančiais bylos duomenimis, nuteistųjų ir E. K. parodymų analize. Nuosprendyje nurodytas tik toks smūgių skaičius, kuris tikrai buvo ne mažesnis. Įvertinusi visų nuteistųjų ir E. K. šiame nuosprendyje išdėstytus ir aptartus parodymus, taip pat specialistų ir ekspertizės išvadas, kolegija daro išvadą, kad kiekvieno nuteistojo suduotus smūgius nukentėjusiajam (jų skaičių, kūno vietas, į kurias tie smūgiai buvo suduoti, ir kitas aplinkybes) teismas nustatė teisingai.

42Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad L. K., A. N. ir D. P. bendrais veiksmais padarė A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio inksto plyšimu ir kairės pusės 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiais. Tokia teismo išvada nepagrįsta ir prieštaraujanti bylos aplinkybėms. Jau specialisto išvadoje, kuria rėmėsi teismas, buvo nurodyta, kad sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sumušimo, tai reiškia, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė ne visi kūno sužalojimai, o tik sužalojimai galvos srityje. Tuo tarpu teismo medicinos ekspertizės išvadose buvo jau konkrečiai nurodyta, kad A. B. sunkus kūno sužalojimas buvo padarytas galvos sumušimu ir su juo susietais sužalojimais, kairės pusės 6-9 šonkaulių lūžiai ir inksto plyšimas buvo įvertintas nesunkiu, o visi kiti sužalojimai – nežymiu sveikatos sutrikdymu. Dėl šios priežasties nuosprendžio dalis, kurioje nurodyta, kad nuteistieji bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio inksto plyšimu ir krūtinės ląstos kairės pusės 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiais, naikinama ir nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Nepaisant to, tai nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės, nes A. B. mirties priežastį ir priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikų ir kilusių padarinių teismas nustatė teisingai. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. B. mirė tik nuo smūgių, kuriuos sudavė L. K.. Toks apelianto teiginys niekuo nepagrįstas, nes nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ir kiti nuteistieji, nustatyta, kad smūgius į galvą A. B. sudavė ir pats A. N., o jo argumentai, kad jis tokių smūgių nesudavė, jau buvo paneigti. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. P. suduoti smūgiai nukentėjusiajam į šonus, lytinius organus, taip pat trypimas ant nukentėjusiojo čiurnos sunkaus sveikatos sutrikdymo negalėjo sukelti. Su tuo galima sutikti, nes nurodytais smūgiais sunkus sveikatos sutrikdymas tikrai nebuvo padarytas, be to, kaip jau buvo nurodyta, ir nukentėjusiajam padaryti šonkaulių lūžiai bei inksto plyšimas irgi sukėlė tik nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad A. B. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, apie tai nurodyta skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje ir ši teismo išvada yra pagrįsta, nes ją patvirtina specialisto bei ekspertizės išvados. D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad smūgių sudavimą A. B. D. P. tik imitavo, kad tie smūgiai buvo nestiprūs ir kad jie neturėjo įtakos mirčiai, nes nukentėjusysis tuo metu jau gulėjo netekęs sąmonės, kolegija atmeta. D. P. versija, kad jis smūgių sudavimą tik imitavo, iš viso yra neįtikinanti. Papildomos apklausos metu šis nuteistasis netgi negalėjo paaiškinti, kaip jis galėjo imituoti, pavyzdžiui, smūgių sudavimą į lytinių organų sritį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie smūgių imitavimą D. P. pirmą kartą parodė tik teisminio nagrinėjimo metu, tačiau ir šios apklausos metu jis savo versiją faktiškai paneigė. Teisme D. P. parodė, kad po jo smūgio į veidą A. B. negalėjo lūžti nei žandikaulis, nei dantys, o tai patvirtina, kad nuteistasis smūgius nukentėjusiajam tikrai sudavė ir jų neimitavo. A. N. skunde dar nurodo, kad A. B. galėjo mirti tik dėl antrojo sumušimo metu padarytų sužalojimų, tuo tarpu D. P. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad, priešingai, nukentėjusysis stipriai sumuštas buvo jau pirmojo sumušimo metu prie pieninės, todėl vėliau pradėjusio vartoti smurtą D. P. smūgiai mirčiai tariamai jau negalėjo turėti įtakos. Visus šiuos apeliacinių skundų argumentus taip pat paneigia jau aptartos specialisto bei teismo medicinos ekspertizės išvados ir eksperto paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad A. B. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, kuris komplikavosi smegenų koma, pabrinkimu, staziniu plaučių uždegimu ir ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Galvos sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 10 smūgių (akto tiriamojoje dalyje pažymėti Nr. 1-10) ir jie visi sietini su galvos smegenų sumušimu t. y. mirties priežastimi. Tuo tarpu ekspertizės akto tiriamojoje dalyje (t. 5, b. l. 174) pažymėti Nr. 1-10 sužalojimai yra visi A. B. padaryti sužalojimai galvos ir veido srityse. Tai reiškia, kad A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą ir jo mirtį sukėlė visuma į galvą suduotų smūgių, ir kiekvienas iš tų smūgių, suduotas ir mušant A. B. prie pieninės, ir vėliau prie jo namų, tiesiogiai susiję kilusiais padariniais, t. y. su nukentėjusiojo mirtimi. Šioje dalyje taip pat pažymėta, jog ekspertų išvada, kad galvos sumušimas buvo padarytas ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių, reiškia, kad tų smūgių galėjo būti ir daugiau. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas be to paaiškino, kad kiekvienas A. B. į galvą suduotas smūgis sustiprino kilusias pasekmes. Teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad smūgius A. B. į galvą rankomis ir kojomis sudavė visi trys nuteistieji. Todėl nors daugiausiai tokių smūgių sudavė L. K., kitų nuteistųjų A. N. ir D. P. į galvą suduotais smūgiais irgi buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp visų nuteistųjų padarytų veikų ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) buvo tiesioginis priežastinis ryšys.

43D. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. P. nebuvo nusikaltimo bendravykdytojas, nes prie kitų nuteistųjų sumušant A. B. prisidėjo vėliau ir nežinojo kitų nuteistųjų siekių. Taip pat nurodo, kad teismas kruopščiai netyrė D. P. kaltės formos, o teismo išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 p. išaiškinimams. Šiuos ir kitus su tomis pačiomis aplinkybėmis susijusius apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Nuosprendyje teismas nurodė, kad nuteistieji, suduodami smūgius į gyvybiškai svarbų žmogaus organą – galvą ir suvokdami, kad jų veika gali sukelti kito asmens mirtį, nors ir nesiekė nužudyti A. B., tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Nors nuosprendyje apie tai konkrečiai nepaminėta, tai reiškia, jog teismas padarė išvadą, kad nuteistieji A. B. nužudė veikdami netiesiogine tyčia. Tokia išvada pagrįsta. D. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. išaiškinimu, tačiau šis išaiškinimas neteisingai interpretuojamas. Šiame nutarimo punkte nurodyta, kad pagal BK 24 str. 3 d. nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti. Asmenys, kurie dėl nužudymo nėra kalti, tai tokie asmenys, kurie, neturėdami tyčios atimti gyvybę, veikė pagal kaltininko valią ir savo veiksmais nukentėjusiajam atėmė gyvybę arba sutrikdė sveikatą. Jeigu toks asmuo turėjo ir galėjo numatyti, kad savo veiksmais nukentėjusiajam gali atimti gyvybę arba sutrikdyti sveikatą, tai jis atsako pagal BK 132 ar kitus straipsnius. Toliau tame pačiame nutarimo punkte nurodyta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad byloje nebuvo padaryta teismo psichologijos ekspertizė, todėl nebuvo nustatytas D. P. asmenybės brandumo laipsnis ir jo gebėjimas suvokti esminius bylos aspektus. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti. Nagrinėjant šią bylą jokie D. P. psichikos sutrikimai nebuvo nustatyti, o bet kurias abejones dėl jo pakaltinamumo paneigia specialisto teismo psichiatro išvada (t. 3, b. l. 70). Prie bylos pridėtos D. P. mokyklų charakteristikos patvirtina, kad šio nuteistojo socialinė branda atitinka jo amžių. Už nužudymą atsako asmuo, kuriam iki tokio nusikaltimo padarymo buvo suėję 14 metų (BK 13 str. 2 d.), tuo tarpu D. P. šį nusikaltimą padarė būdamas jau 16 metų ir 9 mėn. amžiaus, todėl nėra jokių abejonių, kad kartu su bendrininkais mušdamas nukentėjusįjį nuteistasis ir suprato savo veikos pavojingumą, ir galėjo tuos savo veiksmus valdyti. Byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad kiti nuteistieji būtų vertę D. P. dalyvauti nusikaltime, būtų jam grasinę ir pan. Pats D. P. parodė, kad mušė nukentėjusįjį norėdamas ,,pritapti prie kompanijos“, ir tai patvirtina, kad jis nusikaltimo padaryme dalyvavo savo valia. Jau buvo nurodyta, kad A. B. mirė nuo visų trijų nuteistųjų, taip pat ir D. P., padarytų sužalojimų visumos, todėl visi jie, taip pat ir D. P., buvo nusikaltimo vykdytojais, ir turi atsakyti už nužudymą. D. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad nuosprendyje teismo padaryta išvada apie ,,sąmoningą leidimą pasekmėms kilti“ yra neatsargios kaltės požymis, o atsakomybę už neatsargų nužudymą numato ne BK 129, o BK 132 str. Šie apeliantų argumentai irgi nepagrįsti. BK 132 str. numato atsakomybę ne už neatsargų nužudymą, o už neatsargų gyvybės atėmimą. Tuo tarpu sąmoningas leidimas atsirasti BK numatytiems padariniams yra ne neatsargumo, o netiesioginės tyčios požymis. Tai matosi iš BK 15 str. 3 d. nustatyto netiesioginės tyčios apibrėžimo, be to, apie tai nurodoma ir tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18d. nutarime Nr. 46. Jame išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo skunde nurodoma apie tai, kad D. P. niekieno neraginamas parnešė A. B. dviratį ir paliko prie jo namų, vedė sunkiai paeinantį nukentėjusįjį, o pasibaigus smurto naudojimui, už rankų pritraukė A. B. arčiau jo namo durų. Apeliantai nurodo, kad tai parodo D. P. elgesio su nukentėjusiuoju padorumą, patvirtina, kad šis nuteistasis nesitikėjo nukentėjusiojo mirties ir bandė sudaryti jam galimybę atsigavus lengviau patekti į savo namus. Tokie argumentai nepagrįsti ir visiškai neatitinkantys bylos aplinkybių. Visų pirma, pats D. P. parodė, kad A. B. dviratį jam į namus nešė ne savo iniciatyva, o kažkurio iš kitų nuteistųjų nurodymu. Sumuštą A. B. nuo pieninės iki nukentėjusiojo namų kartu su A. N. tikrai vedė ir D. P., pats parodęs, kad matė, koks nukentėjusysis kruvinas ir kaip stipriai sumuštas. Nepaisant to, jau prie nukentėjusiojo namų pats D. P. kartu su kitais nuteistaisiais vėl A. B. sumušė, o po to jau sąmonės netekusį nukentėjusįjį D. P. nutempė į jo namo kiemą ir ten paliko gulintį ant žemės nakties metu. Greitajai medicinos pagalbai apie A. B. sužalojimą nebuvo pranešta, o patys nuteistieji, taip pat ir D. P., net nemėgino suteikti jokios pagalbos. Kieme A. B. buvo surastas tik kitos dienos ryte, į ligoninę buvo nuvežtas ne tik be sąmonės, bet ir sušalęs. Visa tai parodo, kad ir D. P., ir kiti nuteistieji galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui buvo abejingi. Visuma jau aptartų aplinkybių patvirtina, kad nuteistųjų kaltės formą ir tyčios rūšį teismas nustatė teisingai. Ir D. P., ir L. K. bei A. N., suduodami A. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, suprato, kad jie savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokiu būdu nuteistieji nužudė A. B. veikdami netiesiogine tyčia.

44Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad A. B. prie parduotuvės paliktą dviratį nuteistieji sulaužė dėl chuliganiškų paskatų ir tokiu būdu padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Iš karto po to, A. B. išėjus iš parduotuvės-baro, nuteistieji nukentėjusįjį sumušė ir jau aptartomis aplinkybėmis nužudė. Nors patys nuteistieji nurodo, kad viena iš smurto panaudojimo prieš A. B. priežastimi buvo jo atsisakymas jiems nupirkti alaus, ši pačių nuteistųjų nurodoma priežastis vertintina tik mažareikšme dingstimi. Patys nuteistieji pripažįsta, kad didesnę įtaką jų elgesiui turėjo apsvaigimas nuo alkoholio ir noras vienam prieš kitą pademonstruoti gebėjimą panaudoti smurtą prieš kitą žmogų. Iš tikrųjų A. B. buvo nužudytas visai be dingsties, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. nuteistieji nužudė dėl chuliganiškų paskatų, ir pagrįstai nustatė nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. A. N., L. K. ir D. P. buvo kaltinami tuo, kad nužudymą jie padarė dar ir itin žiauriai, tačiau šį, BK 129 str. 2 d. 6 p. numatytą, nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas iš kaltinimų pašalino. Nuosprendyje teismas nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad A. B. buvo nužudytas itin žiauriai, nes nukentėjusysis buvo žalojamas nenaudojant specialiai tam skirtų įrankių, jis nebuvo kankinamas, be to, šio kvalifikuojančio požymio nepatvirtina ir A. B. suduotų smūgių (ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių) skaičius. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat tenkinamas. Šiame skunde dėstomi argumentai teismo motyvus, dėl kurių buvo pašalintas nurodytas nužudymą kvalifikuojantis požymis, visiškai paneigia. Jau nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ir kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu ar padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažįstamas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Mušdami A. B. nuteistieji tikrai nenaudojo specialiai kūnui žaloti skirtų įrankių (smūgius pagaliu sudavė tik E. K.), tačiau nuosprendyje išdėstyti teismo motyvai, kolegijos nuomone, vis tiek yra nepagrįsti. Net ir 16 suduotų smūgių skaičius, įvertinant, kad tie smūgiai buvo suduoti kumščiais ir batais apautomis kojomis, taip pat nustatytų padarytų kūno sužalojimų skaičius šiuo atveju turi būti vertinamas dideliu. Juo labiau, kad pats teismas nuosprendyje nustatė, kad tas suduotų smūgių skaičius buvo ženkliai didesnis negu 16, tam neprieštarauja ir specialisto bei ekspertizės išvados. Į tą pačią kūno vietą nukentėjusiajam galėjo būti suduota ne po vieną, o po kelis ar net keletą smūgių, o kai kurie smūgiai galėjo ir nepalikti išorinių sužalojimų pėdsakų, tačiau sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Apžiūrint A. B. lavoną, jo lytiniuose organuose sužalojimų nerasta, tačiau pačių nuteistųjų parodymais buvo nustatyta, kad D. P. gulinčiam nukentėjusiajam keletą kartų koja spyrė į lytinius organus. Akivaizdu, kad smūgių sudavimas į šią kūno dalį sukelia didelį skausmą, apie tai nurodyta ir ekspertizės išvadoje. Be to, tokių smūgių sudavimas turi netgi ir kai kurių tyčiojimosi iš nukentėjusiojo požymių. Teismas neatsižvelgė ir į kitas konkrečias A. B. nužudymo aplinkybes, rodančias, kad nuteistųjų nusikalstama veika pasireiškė ypatingu žiaurumu. A. B. buvo mušamas ne vieną, o du kartus. Prie kaimo pieninės rankomis ir kojomis nukentėjusįjį mušė L. K. ir A. N.. Palikę sumuštą A. B. gulėti žolėje, nuteistieji rūkė, aptarinėjo, ar nukentėjusysis pats atsikels, vedė sumuštą ir kruviną, patį jau eiti negalintį nukentėjusįjį iki jo namų. Nors ir nemušęs A. B. prie pieninės, iš ten vesdamas jį iki namų D. P. irgi suvokė apie nukentėjusiojo būklę, tačiau po to ir jis, ir kiti nuteistieji vėl ėmė jį mušti, sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis, o D. P. dar ir spardė į lytinius organus. Vertinant gyvybės atėmimo A. B. būdą atsižvelgtina ir į tai, kad visi trys nuteistieji sudavė tokius smūgius, kurie sukėlė didelį skausmą ir kančias. L. K. visus smūgius rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam tik į galvą, A. N. pašokdamas krisdavo visu savo kūnu ant gulinčio nukentėjusiojo vadinamuoju „kryžiumi“, o D. P., kaip jau buvo nurodyta, spardė į lytinius organus. A. B. kitą rytą nuvežus į ligoninę, jam buvo nustatytas 1,82 promilių vidutinis girtumo laipsnis. Negalima atmesti galimybės, kad nusikaltimo įvykio metu tas girtumas buvo dar didesnis, tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusysis nejautė skausmo. Nuo A. B. mušimo pradžios iki momento, kai jis prarado sąmonę, praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, o didelį skausmą nukentėjusiajam turėjo sukelti ne tik smūgiai į lytinius organus, bet ir į galvą bei kitas kūno vietas. Visos aptartos nužudymo aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos atimant nukentėjusiajam gyvybę pasireiškė ypatingu žiaurumu. Be to, nurodytomis aplinkybėmis sumušdami nukentėjusįjį, matydami, kad jis jau negali pasipriešinti ir girdėdami, kad A. B. prašo jo pasigailėti ir daugiau nemušti, tačiau toliau tęsdami smurtinius veiksmus, vėl suduodavo smūgius, nuteistieji ir patys suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Dėl jau išdėstytų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad A. B. buvo nužudytas itin žiauriai, todėl A. N., L. K. ir D. P. nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos baudžiamąjį įstatymą vadovaujantis BK 3 str. 1, 3 d. nuostatomis, nes A. B. nužudymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė švelnesnę bausmę.

45Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. N. išteisinimo pagal BK 159 str. naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis. Nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo A. N. pripažįstamas kaltu, aplinkybės irgi jau buvo išdėstytos. Kolegijos nuomone, A. N. kaltė dėl vaikų įtraukimo į nusikalstamą veiką yra įrodyta. Išteisinęs A. N. pagal BK 159 str., skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad būtent A. N. įtraukė L. K., D. P. ir E. K. į nusikalstamas veikas. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ne A. N., o nuteistasis L. K. pasiūlė sulaužyti dviratį, L. K. pasakė žodžius ,,bus ką mušti“ ir pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam A. B.. Nuosprendyje taip pat nurodyta, jog byloje nenustatyta, kad A. N. įtikinėjo, prašė, papirko ar net grasino, kad nepilnamečiai darytų konkrečius nusikaltimus. Iš akistatų matyti, kad suduoti smūgius nukentėjusiajam A. B. vienas kitą kurstė tiek L. K., tiek D. P., tiek E. K.. Todėl teismas A. N. pagal BK 159 str. išteisino nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. Kolegijos nuomone, šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje pagrįstas ir tenkintinas. Pirmiausia pažymėtina, kad išteisindamas A. N. pagal BK 159 str., teismas netinkamai ir per daug siaurai apibrėžė galimus šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. BK 159 str. dispozicijoje nurodyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Objektyviai vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškia bet kokiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų dalyvauti darant nusikalstamą veiką, ir vaiko dalyvavimas nusikalstamoje veikoje. Įtraukimas į nusikalstamą veiką gali pasireikšti ne tik įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu ar apgaule, bet ir veiksmais, skatinančiais vaiko žemas paskatas, savanaudiškus siekius ir pan. Kad A. N. atliko tokius veiksmus, sukeliančius nepilnamečių L. K., D. P. ir E. K. norą dalyvauti nusikalstamų veikų padaryme, patvirtina jau aptarti nuteistųjų ir E. K. parodymai. Byloje nustatyta, kad A. N. ir nepilnamečiai nuteistieji bei E. K. gyveno tame pačiame kaime, vieni kitus pažinojo, A. N. pats parodė, jog žinojo, kad L. K., D. P. ir E. K. yra nepilnamečiai. Pačių nuteistųjų parodymais taip pat nustatyta, kad vėlai vakare atėjus prie parduotuvės-baro, A. N. pirko alkoholinius gėrimus. Iš pradžių nupirkęs ,,Starkos“, po to kelis kartus pirko sidrą, kurį gėrė kartu su nepilnamečiais lauke prie tos pačios parduotuvės. Byloje nėra duomenų, kad A. N. turėjo tikslą nepilnamečius nugirdyti siekdamas juos įtraukti į nusikalstamas veikas, tačiau objektyviai tai turėjo įtakos tolesniam šių nepilnamečių elgesiui, L. K. ir D. P. parodė, kad būdami blaivūs jie nusikaltimų nebūtų padarę. Nuosprendyje nurodyta, kad A. B. paliktą dviratį sulaužyti pasiūlė L. K., kuris dar kalbėjo, kad ,,bus ką mušti“ ir pirmas sudavė smūgius A. B.. Tačiau tai tik iš dalies atitinka bylos aplinkybes, be to, teismas visiškai neįvertino paties A. N. veiksmų dar iki nusikalstamų veikų pradžios, taip pat ir jų padarymo metu. Byloje nustatyta, kad A. B. dviračiu atvažiavus prie parduotuvės, pirmasis prie jo priėjo ir alaus nupirkti paprašė būtent A. N.. Jau buvo nurodyta apie tai, kad toks prašymas ir A. B. atsisakymas nupirkti alkoholinių gėrimų tapo pretekstu, dėl kurio visi nuteistieji iš pradžių sulaužė A. B. paliktą dviratį, o po to nukentėjusįjį sumušė ir nužudė. Nuteistųjų parodymai apie tai, kas pasiūlė sulaužyti dviratį, gana prieštaringi, tačiau jau pirmosios instancijos teisme pats A. N. parodė, kad tą dviratį sulaužyti pasiūlė ne L. K., o jis pats. Tą patį A. N. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jau aptartais nuteistųjų ir E. K. parodymais taip pat buvo nustatyta, kad A. B. išėjus iš parduotuvės-baro į lauką, E. K. buvo nuėjęs nusišlapinti. Tuo metu būtent A. N. pakvietė L. K. greičiau ateiti, L. K. atbėgus, A. N. kartu su juo nusivijo nukentėjusįjį, o pasiviję, abu jį sumušė. Nuosprendyje pagrįstai nurodoma apie tai, kad mušant A. B. suduoti nukentėjusiajam smūgius vienas kitą ragino ir nepilnamečiai nuteistieji, ir netgi E. K.. Taip pat nustatyta, kad L. K. A. B. į galvą sudavė daugiausiai smūgių, ir jo vaidmenį nužudymo padaryme pagrįstai galima vertinti pačiu aktyviausiu. Tačiau turėjo būti atsižvelgta ir į paties A. N. vaidmenį, kuris taip pat buvo labai aktyvus. Bylos duomenys leidžia teigti, kad visi nuteistieji ir E. K. ne tik ragino vieni kitus suduoti smūgius, tačiau ir kiekvienas savo veiksmais siekė pademonstruoti savo jėgą ir sugebėjimus suduoti smūgius kuo efektingesniu būdu. Tai nepilnamečiams savo veiksmais akivaizdžiai demonstravo ir A. N.. Už bendrininkus būdamas ženkliai vyresnis, didesnio ūgio ir labiau fiziškai išsivystęs, lankęs sunkiosios atletikos būrelį, A. N. ne tik mušė A. B. rankomis, spardė kojomis, bet ir demonstravo kritimą ant gulinčio nukentėjusiojo vadinamuoju ,,kryžiumi“, pasišokinėdamas ir krisdamas ant A. B. visu savo kūnu bei suduodamas stiprų smūgį alkūne. Nors nuteistasis D. P. parodė, kad mušė A. B., norėdamas pritapti prie kompanijos ir jam ,,autoritetas“ buvo L. K., akivaizdu, kad ir D. P., ir patį L. K. mušti nukentėjusįjį skatino ir pilnamečio A. N. demonstruojami nusikalstami veiksmai. Nepilnametis L. K., atsakydamas į jam užduotus klausimus, netgi aiškino teismui, ką reiškia A. N. prieš A. B. panaudotas ,,krentantis kryžius“, ir kad tai toks smūgio sudavimo būdas, kuriuo galima sužaloti daug organų. Teisme L. K. parodė, kad sumušti A. B. pasiūlė ne jis, o A. N.. E. K. parodė, kad ji jaučiasi įtraukta į nusikaltimą irgi A. N.. Jos nuomone, jeigu A. N. nebūtų supykęs už tai, kad A. B. nenupirko alaus, nieko po to nebūtų įvykę. Pats nuteistasis A. N. teisme parodė, kad nesustabdė A. B. mušančių nepilnamečių, nes pats norėjo prieš juos ,,pasirodyti“. Apibendrinant jau aptartas aplinkybes daroma išvada, kad siūlydamas nepilnamečiams sulaužyti dviratį, po to ragindamas nepilnametį L. K. greičiau ateiti dėl to, kad reikia vytis ir sumušti iš parduotuvės-baro išėjusį A. B., tokiu būdu A. N. skatino nepilnamečių žemas, t. y. chuliganiškas paskatas, ir tai vertintina vaikų įtraukimu į nusikalstamas veikas įtikinėjimo būdu. Tuo tarpu alkoholinių gėrimų pirkimas ir jų vartojimas kartu su nepilnamečiais, aktyvus dalyvavimas kartu su jais nusikaltimų padaryme, jėgos ir fizinio smurto demonstravimas mušant nukentėjusįjį nepilnamečių akivaizdoje taip pat vertintinas vaikų įtraukimu į nusikalstamas veikas kitokiu būdu. Šie A. N. veiksmai, parodantys jo siekimą, kad L. K., D. P. ir E. K. dalyvautų nusikalstamų veikų padaryme, o taip pat šių nepilnamečių sutikimas ir jų dalyvavimas viešosios tvarkos pažeidime bei nužudyme, leidžia daryti išvadą, kad A. N. įtraukė vaikus į nusikalstamas veikas ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 159 str.

46Iš bylos matosi, kad E. K. buvo kaltinama pagal BK 135 str. 2 d. 6, 8 p. dėl dalyvavimo toje pačioje nusikalstamoje veikoje, kurioje A. N., L. K. ir D. P. kaltinami kvalifikuotu A. B. nužudymu. E. K. buvo kaltinama tuo, kad ji, veikdama kartu su A. N., L. K. ir D. P., sutrikdydama visuomenės rimtį ir tvarką, ne mažiau kaip 4 kartus sudavė smūgius lazda A. B. į kairį šoną bei petį ir ne mažiau kaip 1 kartą spyrė jam į lytinius organus, ir tokiu būdu, veikdama itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų, padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio inksto plyšimu su retroperitonealine kraujosruva ir krūtinės ląstos kairės pusės 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiais. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje irgi nurodyta, kad E. K. ne mažiau kaip 4 kartus sudavė lazda A. B. į kairį šoną ir petį, taip pat nemažiau kaip 1 kartą spyrė jam į lytinius organus. Tačiau motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas padarė išvadą, jog įrodymų, kad E. K. padarė A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, byloje nesurinkta. Teismas rėmėsi teismo medicinos eksperto paaiškinimais apie tai, kad inksto plyšimas ir šonkaulių lūžiai A. B. smūgiais pagaliu negalėjo būti padaryti, o įrodymų, kad šiuos sužalojimus E. K. padarė spirdama koja, byloje nėra. Todėl teismas padarė išvadą, kad E. K. veika kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d., o kadangi tos veikos padarymo metu E. K. buvo tik 15 metų amžiaus, ji už nurodytą veiką neatsako. Teismas E. K. baudžiamąją bylą pagal BK 140 str. 1 d. nutraukė. Vadovaujantis BK 13 str. 3 d., nuosprendžiu jai buvo paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 3 mėnesius būti namuose Joniškio r. Bučiūnų k. nuo 21 val. vakaro iki 8 val. ryto. Prokuroras apeliaciniame skunde šią nuosprendžio dalį prašo pakeisti, E. K. pripažinti kalta pagal BK 135 str. 2 d. 6, 8 p. ir paskirti jai 6 metų laisvės atėmimo bausmę.

47Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teismas pripažino įrodytu, kad E. K. tikrai sudavė A. B. ne mažiau kaip 4 smūgius lazda į kairį šoną ir petį, taip pat ne mažiau kaip 1 kartą spyrė nukentėjusiajam į lytinius organus. Tokių pačių smūgių sudavimas buvo nurodytas ir kaltinamajame akte. Tačiau teismo išvada, kad nurodyti E. K. suduoti smūgiai nesukėlė kaltinime nurodytų padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio inksto plyšimu ir šonkaulių lūžiais, yra pagrįsta, nes priežastinis ryšys tarp E. K. veikos ir nurodytų padarinių tikrai nebuvo įrodytas. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi šiame nuosprendyje jau išdėstytus ir aptartus įrodymus. Prokuroro apeliaciniame skunde vieninteliu E. K. kaltės įrodymu yra nurodomi ikiteisminio tyrimo teisėjui nuteistojo A. N. duoti parodymai apie tai, kad E. K. 3-4 kartus spyrė A. B. į šoną, t. y. tą vietą, kurioje buvo padarytas sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos matosi, kad 2006 m. spalio 26 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 3, b. l. 178-180) A. N. parodė, kad mušant A. B. prie pieninės, E. K. medine lazda sudavė nukentėjusiajam 3-4 kartus į kairį šoną. Tačiau tos pačios apklausos metu A. N. parodė, kad vėliau, vėl mušant A. B. jau prie jo namų, gulinčiam A. B. E. K. taip pat įspyrė 3-4 kartus į kairį šoną. Nors šie A. N. parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, jie E. K. kaltės padarius sunkų sveikatos sutrikdymą nepatvirtina. Pati E. K. visų apklausų metu parodė, kad A. B. į šonus kojomis nespardė, o įspyrė jam tik kartą į lytinių organų sritį. Kad E. K. būtų spardžiusi nukentėjusiajam į šonus, teisme taip pat neparodė ir nė vienas nuteistasis. Pats nuteistasis A. N. teisme parodė, kad tuo metu nematė E. K. suduodančios jokių smūgių. Perskaičius jau išdėstytus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, A. N. pareiškė, kad taip negalėjo būti ir tokių parodymų jis nedavė. Remtis jau nurodytais ikiteisminio tyrimo metu duotais A. N. parodymais nėra pagrindo, nes jie paneigti visų nuteistųjų ir pačios E. K. parodymais teisiamojo posėdžio metu. Be to, ankstesni A. N. parodymai kelia abejonių ir dėl to, kad A. N. apie E. K. suduotus į šoną 3-4 smūgius nurodė net du kartus. Jis parodė, kad E. K. sudavė tokius smūgius lazda, o po to koja. Tai leidžia manyti, kad A. N. suklydo, nes kiti nuteistieji ir pati E. K. parodė, kad prie nukentėjusiojo namų E. K. tik įspyrė A. B. į lytinius organus. Atmetant prokuroro skunde dėstomus argumentus atkreipiamas dėmesys dar ir į tai, kad apie E. K. koja suduos smūgius nukentėjusiajam į šonus nebuvo surinkta duomenų ir ikiteisminio tyrimo metu. Nepaisant jau nurodytų A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kaltinamajame akte aprašant E. K. nusikalstamą veiką buvo nurodyti tik jos suduoti smūgiai lazda ir jos suduotas smūgis koja į lytinius organus. Nuosprendyje teismas pagrįstai rėmėsi teismo medicinos eksperto paaiškinimais apie tai, kad inksto plyšimas ir šonkaulių lūžiai suduodant smūgius pagaliu A. B. negalėjo būti padaryti, nes nukentėjusiojo kūne nebuvo surasta smūgio sudavimui tokiu daiktu būdingų kraujosruvų. Prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas dar ir todėl, kad nepasitvirtino kaltinimo dalis dėl inksto plyšimu ir šonkaulių lūžiais padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad A. B. padaryti kairės pusės 6-9 šonkaulių lūžiai ir inksto plyšimas atitinka tik nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad E. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 6, 8 p., tikrai nebuvo įrodyta. Tačiau kita teismo išvada apie tai, kad E. K. veika perkvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d., kolegijos nuomone, yra nepagrįsta. Tokio šios veikos kvalifikavimo motyvų nuosprendyje teismas neišdėstė, tuo tarpu bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad E. K. smūgius A. B. sudavė ne dėl asmeninių, o kaip tik dėl chuliganiškų paskatų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats teismas tai išdėstė ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Joje nurodyta, kad E. K. smūgius A. B. sudavė veikdama grupe su L. K., A. N. ir D. P., be priežasties, sutrikdydama visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų. Taip pat pažymėtina, kad A. N., L. K. ir D. P. teismas pripažino kaltais nužudžius A. B. dėl chuliganiškų paskatų. Tai reiškia, kad teismo išvada apie E. K. veikos kvalifikavimą pagal BK 140 str. 1 d. prieštarauja to paties nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytoms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms. Kaltinime E. K. buvo nurodyta, kad ji veikė ne tik dėl chuliganiškų paskatų, bet ir pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jos padaryta veika iš tikrųjų atitinka būtent BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Dėl teismo išvadų šioje dalyje neatitikimo bylos aplinkybėms nuosprendžio dalis, kuria byla E. K. nutraukta pagal BK 140 str. 1 d., naikinama. Tačiau perkvalifikuoti E. K. veiką į BK 284 str. 1 d. taip pat nėra pagrindo. Už šią nusikalstamą veiką pagal Baudžiamąjį kodeksą irgi atsako asmuo, kuriam iki šios veikos padarymo buvo suėję 16 metų (BK 13 str. 1 d.), o E. K. šios veikos padarymo metu buvo tik 15 metų amžiaus. Paaiškėjus BPK 3 str. 1 d. 2-9 p. nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, šis procesas turi būti nutrauktas. Todėl kolegija neperkvalifikuoja E. K. veikos, o, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 4 p., E. K. bylą nutraukia nusikalstamos veikos padarymo metu jai dar nebuvus tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

48Prokurorui apskundus nuosprendžio dalį dėl E. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bylos jai nutraukimo, neviršijant šio apeliacinio skundo ribų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 6 p. išaiškinimu, kolegija taip pat naikina nuosprendžio dalį, kuria E. K. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė. Nutraukęs bylą E. K., teismas jai paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – įpareigojimą tris mėnesius būti namuose nuo 21 val. vakaro iki 8 val. ryto. Kokiame įstatyme numatyta tokia priemonė, nuosprendyje nenurodyta, tačiau pagal jos pobūdį galima spręsti, kad teismas E. K. šiuo atveju paskyrė vieną iš auklėjamojo poveikio priemonių nepilnamečiams, numatytą BK 87 str., t. y. elgesio apribojimą. Motyvų, kodėl buvo paskirta ši priemonė, teismas neišdėstė, o nuosprendyje nurodyta tik apie tai, kad auklėjamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis BK 13 str. 3 d. ir BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, BPK, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir BVK, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 3 str. 2 d. Šio įstatymo 3 str. 2 d. nurodyta, kad įsigaliojus naujiesiems kodeksams, jei nėra jų įgyvendinimą užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, užtikrinę senojo Baudžiamojo kodekso, senojo Baudžiamojo proceso kodekso bei Pataisos darbų kodekso nuostatų įgyvendinimą. Apie galimybę teismui taikyti asmeniui, nesulaukusiam įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, BK numatytas auklėjamojo poveikio priemones šiame įstatyme nenurodyta. BK 13 str. 3 d. nurodyta, kad asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas nurodytą baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, o paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę E. K., dar ir pažeidė BPK 3 str. reikalavimus. BPK 3 str. 1 d. yra išvardintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas, t. y. baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 str. 1 d. 4 p., yra ta, kai asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Tai reiškia, kad nustačius nurodytą aplinkybę, baudžiamasis procesas prieš asmenį, padariusį nusikalstamos veikos požymius atitinkančią veiką, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas ir toliau asmeniui negali būti taikomos jokios prievartos ar kitokio poveikio priemonės, numatytos tiek Baudžiamajame, tiek Baudžiamojo proceso kodeksuose. Šioje byloje teismas irgi turėjo vadovautis išdėstytomis nuostatomis, todėl nustatęs, kad E. K. padarė veiką, turinčią baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos požymius, tačiau tos veikos padarymo metu dar nebuvo BK 13 str. nustatyto amžiaus, privalėjo bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas bylą pagal BK 140 str. 1 d. E. K. nutraukė, tačiau iš tikrųjų baudžiamojo proceso nenutraukė, nes paskyrė E. K. BK 87 str. numatytą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Pažymėtina tai, kad auklėjamojo poveikio priemonė šiuo atveju buvo paskirta pažeidžiant dar ir BK 82 str. nuostatas dėl auklėjamojo poveikio priemonių nepilnamečiams. BK 82 str. 1 d. nurodyta, kad išvardintos auklėjamojo poveikio priemonės, tarp jų ir elgesio apribojimas, gali būti skiriamas nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. E. K., būdama nesulaukusi BK 13 str. numatyto amžiaus nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo nepadarė, nes negalėjo būti BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Teismas ją ne atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, o bylą nutraukė, todėl negalėjo skirti ir BK numatytos auklėjamojo poveikio priemonės. Jei baudžiamajame įstatyme numatytą veiką padaro asmuo, nesulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BK 13 str. 3 d. asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės, tačiau jos taikomos ne BPK tvarka. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnyboms, kurios gali taikyti priverčiamąsias auklėjamojo poveikio priemones kitų įstatymų nustatyta tvarka. Auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos ir nepilnamečiui, kuris veiką padarė sulaukęs 14 metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už tą veiką numatyta nuo 16 metų. Taikant tokias priemones irgi nesiremiama BK nuostatomis, o taikomos kituose įstatymuose numatytos priemonės. Dėl to, kas buvo išdėstyta, nuosprendžio dalis, kuria E. K. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, naikinama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 13 str. 3 d.).

49Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl byloje išnagrinėtų įrodymų vertinimo, D. P. kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo šiame nuosprendyje jau buvo aptarti ir į juos atsakyta. Tačiau šiame skunde apeliantai nurodė ir apie šioje byloje padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Skunde plačiai išdėstytos BPK 1 str. 1 d. nuostatos dėl baudžiamojo proceso paskirties, BK 80 str. nuostatos dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, taip pat dėstomos ištraukos iš 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje buvo pažeista vaiko, t. y. nuteistojo D. P., teisė į gynybą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeisti BPK 1 str. 1 d., 10 str. 2 d., 44 str. 7 d., 45 str., 187 str., 219 str. 3 d., taip pat BK 1 str. 1 d., 2 str. 4 d. reikalavimai, taip pat nurodoma, kad teismo nuosprendis surašytas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimų. Nors šie apeliacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų išdėstyti labai plačiai, visų šių argumentų esmė yra ta pati. Apeliantai nurodo, kad šioje byloje pranešimai apie įtarimus, kaltinamasis aktas ir skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis yra ydingi, o jų turinys D. P. buvo ir yra nesuprantami. Iš šių dokumentų turinio sunku išskirti paties D. P. padarytą nusikalstamą veiką, nes kartu išdėstyti ir kitų asmenų veiksmai. Apeliantai nurodo, kad tokiu būdu D. P. turėjo aiškintis dėl tų kitų asmenų veiksmų ir tokiu būdu buvo pažeistas BK 2 str. 4 d. įtvirtintas baudžiamojoje teisėje taikomas asmeninės atsakomybės principas, taip pat buvo pažeista įtariamojo, kaltinamojo, o po to ir nuteistojo teisė į gynybą. Skunde taip pat nurodoma, kad pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte ir nuosprendyje nenurodyta, koks buvo nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas D. P., padarymo būdas, neišdėstyta, kurie iš ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių A. B. padarytų kūno sužalojimų buvo padaryti D. P., o kurie – kitų asmenų smūgiais, neaišku, kokias konkrečias pasekmes sukėlė tie smūgiai, kuriuos sudavė būtent D. P.. Dar nurodoma, kad kaltintojas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad būtent nuo vieno D. P. suduoto smūgio A. B. į galvą įvyko nukentėjusiojo mirtis. Tai nebuvo padaryta, o bylą išnagrinėjęs teismas išvardintų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų irgi nepašalino.

50Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Apeliantų nurodomuose BK 1 str. ir BPK 1 str. išdėstytos bendrosios nuostatos apie šių kodeksų paskirtį ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves nuo nusikalstamų veikų, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių teisės normų reikalavimai byloje nebuvo pažeisti, nes D. P. pagrįstai nuteistas už konkrečių nusikalstamų veikų padarymą, o jo kaltės klausimas jau buvo išspręstas teismų nuosprendžiais. Įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo procesinės teisės nustatytos kituose BPK straipsniuose, tačiau jų pažeidimų taip pat nebuvo padaryta. Iš bylos matosi, kad nuo sulaikymo ir pirmosios apklausos momento įtariamojo D. P. teisė į gynybą buvo užtikrinta, jam pranešta, kuo yra įtariamas, apklausų metu dalyvavo jo gynėjas, taip pat įstatyminė atstovė. Pranešimuose apie įtarimus buvo nuodugniai pranešta apie tų įtarimų pobūdį ir pagrindą, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu taip pat išaiškintos proceso dalyviams jų procesinės teisės. Todėl BPK 10 str. 2 d., 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 44 str. 7 d., 45 str. reikalavimai irgi nebuvo pažeisti. Apeliacinio skundo argumentai, kad D. P. negalėjo realizuoti savo teisės į gynybą, teisės žinoti, kuo yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas dėl netinkamai surašytų pranešimų apie įtarimą, kaltinamojo akto ir nuosprendžio, taip pat nepagrįsti. BPK 187 str. 1, 2 d. nurodyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą. Šiame pranešime turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės. Prieš kitas apklausas naujas pranešimas apie įtarimą turi būti įteiktas tik tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys. Apie įtarimus D. P. šioje byloje pranešta irgi laikantis nurodytų įstatymo reikalavimų. D. P. šioje byloje buvo įtariamas, kaltinamas ir nuteistas ne už vieną, o už dvi nusikalstamas veikas, kurias padarė veikdamas kartu ir bendrais veiksmais su dar trim asmenimis. Apelianto argumentai, kad nurodytuose dokumentuose turėjo būti nurodyti tik paties D. P. veiksmai, tik jo suduoti smūgiai ir tik dėl jų kilę padariniai, yra nepagrįsti, nes tik visų bendrininkų veiksmų aprašymas parodo faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, taip pat atskleidžia ryšį tarp padarytų veikų ir jų padarinių. Pažymėtina, kad tai ne tik neprieštarauja, bet ir atitinka BPK 187 str. reikalavimus, be to, kaip tik tai užtikrina ir paties įtariamojo teisę žinoti, kuo jis įtariamas. Tuo pačiu tai užtikrina ir asmens galimybę realizuoti savo teisę į gynybą. Paskutinis pranešimas apie įtarimą D. P. buvo įteiktas 2007 m. kovo 2 d. Iš šio pranešimo apie įtarimą turinio (t. 3, b. l. 36) matosi, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamų veikų, kuriomis buvo įtariamas D. P., aplinkybės. Nors pranešime nurodyti ir bendrai su D. P. veikusių asmenų veiksmai, jų suduoti smūgiai, visų jų, o pirmiausia D. P. veiksmai aprašyti tiksliai, aiškiai ir suprantamai. Nurodytas kiekvieno bendrininko suduotų smūgių skaičius, tų smūgių sudavimo būdai, išvardinti visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat jo mirties priežastis. Didžioji dalis nukentėjusiajam A. B. padarytų sužalojimų yra nežymūs sveikatos sutrikdymai, akivaizdu, kad nustatyti, kurias konkrečias kraujosruvas ar nubrozdinimus padarė kiekvienas įtariamasis, šiuo atveju nebuvo galimybės. Tačiau iš pranešimo apie įtarimą turinio aišku, kad A. B. mirė nuo galvos sumušimo, kuris jam buvo padarytas bendrais nusikaltimą padariusių asmenų veiksmais ir visais jų konkrečiai išvardintais į galvą suduotais smūgiais. Galima sutikti, kad pranešimas apie įtarimą gana didelės apimties, tačiau tai paaiškinama ne šio dokumento surašymo ir jo turinio trūkumais, o tik pačių nusikalstamas veikas padariusių asmenų suduotų smūgių, padarytų sužalojimų skaičiumi ir kitomis konkrečiomis nusikaltimų padarymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad D. P. teisė žinoti, kuo jis įtariamas, o taip pat ir jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Šias jo teises užtikrino ir gynėjo bei įstatyminės atstovės dalyvavimas pranešimo apie įtarimą įteikimo ir įtariamojo apklausos metu. Kaltinamasis aktas šioje byloje irgi surašytas nepažeidžiant BPK 219 str. reikalavimų, aprašant nusikalstamas veikas buvo išdėstytos tos pačios aptartos aplinkybės, kurios buvo išdėstytos pranešime apie įtarimą. Bylą perdavus teismui ir pradėjus įrodymų tyrimą prokuroras perskaitė tą patį kaltinamąjį aktą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, jog į teisėjų kolegijos pirmininko klausimą pats kaltinamasis D. P. atsakė, kad kuo yra kaltinamas, jis suprato, kaltu prisipažįsta iš dalies, neprisipažįsta dėl nužudymo, o prisipažįsta, kad sudavė smūgius ir padarė chuliganizmą. Tokie D. P. paaiškinimai teisme paneigia dabar aptariamus jo paties ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis irgi surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, todėl apeliantų argumentai, kad D. P. nežino už ką nuteistas, irgi nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3 p. išaiškinta, kad kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Skundžiamo nuosprendžio nustatomoji dalis surašyta nepažeidžiant nurodytų reikalavimų. Apeliantai skunde dar nurodo apie tai, jog nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis mirė būtent nuo D. P. suduoto vieno smūgio. Į šį argumentą, taip pat į kitus visų apeliantų argumentus dėl įrodymų vertinimo jau buvo atsakyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šioje byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų yra nepagrįsti. Apie tai, kad teismas pažeidė BPK 3 str. reikalavimus paskirdamas auklėjamojo poveikio priemonę E. K., jau buvo nurodyta ir tai aptarta, o kitų procesinių įstatymų pažeidimų kolegija nenustatė.

51Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti nuteistiesiems konkrečias bausmes pagal BK straipsnius, į kuriuos perkvalifikuojamos jų veikos, taip pat paskirti bausmę A. N. pagal BK 159 str. Skiriant bausmes prokuroro skundas irgi tenkinamas iš dalies. Skiriant bausmes kolegija vadovaujasi BK 41 str. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, o skiriant bausmes L. K. ir D. P., kurie nusikalstamas veikas padarė būdami nepilnamečiais, dar ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Atsižvelgiama taip pat į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistųjų L. K. ir D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie iš dalies atlygino nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, o antra L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Jokių A. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, ir tai, kad tas veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Šios atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nustatytos pagrįstai. Nuteistojo A. N. atsakomybę pagal BK 159 str. lengvinančių aplinkybių irgi nėra, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe kolegija irgi pripažįsta tai, kad ir šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Skundžiamame nuosprendyje teismas jau įvertino ir duomenis, apibūdinančius nuteistųjų asmenybes, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji anksčiau neteisti, D. P. ir A. N. charakterizuojami patenkinamai, o L. K. neigiamai, nes nustatyta, kad jis baustas už administracinius teisės pažeidimus, neigiamai charakterizuotas mokykloje. Tačiau kiti bylos duomenys rodo, kad pradėjęs dirbti L. K. darbovietėje buvo charakterizuojamas teigiamai, nurodoma, kad jis draugiškas, drausmingas ir pareigingas. Skiriant bausmes L. K. ir D. P., kurie nusikalstamas veikas padarė būdami nepilnamečiai, kolegija atsižvelgia ir į bylos duomenis apie jų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas bei kitas BK 91 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiama į tai, kad D. P. augo be tėvų priežiūros, o jo auklėjimu rūpinosi globėjai. Nuteistasis L. K. teisminio nagrinėjimo metu susituokė ir jau turi mažametę dukterį. Perkvalifikavus nuteistųjų nusikalstamas veikas pagal griežtesnius baudžiamuosius įstatymus, atsižvelgiama taip pat ir į tų nusikalstamų veikų pobūdį bei didesnį jų pavojingumo laipsnį. Nuteistieji L. K. ir D. P. nusikaltimus padarė pirmą kartą ir būdami nepilnamečiais, todėl pagal BK 284 str. 1 d. jiems skiriamos ne prokuroro siūlomos laisvės atėmimo, o baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies bausmės. Tuo tarpu A. N. nusikalstamas veikas padarė būdamas pilnametis, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių, o tik sunkinančios atsakomybę aplinkybės. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad A. N. nusikaltimus padarė į tas nusikalstamas veikas įtraukęs vaikus, pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 159 str. jam skiriamos šių baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Skiriant bausmes pagal BK 129 str. 2 d. 6, 8 p., kolegija atsižvelgia į jau aptartas aplinkybes, taip pat į A. B. nužudymo konkrečias aplinkybes, šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kiekvieno nuteistojo kaip bendrininko darant šį nusikaltimą vaidmenį. Nuteistieji nužudymą padarė veikdami netiesiogine tyčia, tačiau šis nusikaltimas baigtas ir sukėlė ypač sunkius, neatstatomus padarinius. Nužudytojo motinai bei kitiems artimiesiems ir visuomenei padaryta ypatinga žala. Visi nuteistieji buvo A. B. nužudymo bendravykdytojai, nukentėjusysis mirė nuo jų suduotų smūgių į galvą visumos, nustatyti du šį nužudymą kvalifikuojantys požymiai, ir tai parodo padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Šio nusikaltimo padarymo metu galiojusios 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų, sankcijos vidurkis buvo 12 metų ir 6 mėn. laisvės atėmimo. Pagal BK 90 str. 5 d. ir 91 str. 3 d. nuostatas nepilnamečiui sankcijos už šį nusikaltimą vidurkis buvo 6 metai ir 3 mėn. laisvės atėmimo. Skiriant nuteistiesiems konkrečias bausmes už nužudymą atsižvelgiama į tai, kad nors yra nustatytos L. K. atsakomybę dvi lengvinančios ir dvi sunkinančios aplinkybės, šis nuteistasis buvo aktyviausias A. B. nužudymo dalyvis, sudavęs nukentėjusiajam į galvą daugiausia smūgių. D. P. atsakomybę lengvina tik viena, o sunkina dvi aplinkybės, jis irgi buvo nusikaltimo vykdytojas, tačiau jo vaidmuo buvo mažiau aktyvus, todėl jam skiriama bausmė mažesnė negu L. K.. Jokių pilnamečio A. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatytos tik dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, A. N. vaidmuo nužudyme irgi buvo aktyvus. Vis dėlto atsižvelgtina į tai, kad A. N. irgi jauno amžiaus, nors jis ir nepripažino smūgių sudavimo nukentėjusiajam į galvą, kiti jo parodymai buvo pakankamai nuoseklūs ir patvirtinantys nuteistojo kritinį požiūrį į savo nusikalstamus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, L. K. ir D. P. kolegija skiria prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas nepilnamečiams taikomos sankcijos vidurkį ženkliai neviršijančias bausmes, o A. N. skiriama švelnesnė negu prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė.

52Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimus bei neteisingai paskirstė priteistų žalos atlyginimų sumas. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neteisingai buvo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis ir šis atlyginimas priteistas iš D. P.. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, o A. N. apeliacinį skundą tenkina iš dalies. Iš bylos matosi, kad nužudytojo A. B. motina nukentėjusioji M. B. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 9787,50 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, prokuroras buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 10912,88 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai. Teismas M. B. ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistųjų A. N., L. K. bei D. P., o šiam nuteistajam neturint uždarbio ir pajamų, iš jo globėjų, solidariai priteisė 45 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl per didelio neturtinės žalos dydžio nustatymo yra nepagrįsti. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra: neturtinės žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, žalą padariusio asmens turtinė padėtis, jeigu padaryta turtinė žala – turtinės žalos dydis, taip pat kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar A. B. prieš jo nužudymą savo motiną M. B. išlaikė, tačiau ši aplinkybė šiuo atveju nėra esminė. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji M. B. su savo sūnumi gyveno kartu, nors yra duomenų, kad A. B. piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau jis turėjo darbą ir padėjo motinai namų ūkio darbuose. Kartu gyvenusius motiną ir jos sūnų siejo glaudūs dvasiniai ir emociniai ryšiai, todėl A. B. nužudymas senyvo amžiaus invalidei jo motinai sukėlė dideles dvasines kančias ir išgyvenimus ir tuo jai buvo padaryta didelė neturtinė žala. Iš bylos matosi, kad jauno amžiaus nuteistieji neturi turto ar pajamų, iš kurių visa žala galėtų būti atlyginta šiuo metu. Tačiau nustatant neturtinės žalos dydį gyvybės atėmimo, o juo labiau nužudymo atveju kaltininko turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Be to, jauno amžiaus nuteistieji tą žalą turi galimybę atlyginti ateityje. Todėl teismo priteista 45 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma šiuo atveju nėra per didelė ir ji atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimą teismas pagrįstai priteisė iš nuteistųjų solidariai. Nuosprendžio priėmimo metu D. P. dar buvo nepilnametis, todėl pagrįstai buvo nuspręsta, nuteistajam neturint turto ir uždarbio, jam tenkančią žalos atlyginimo dalį išieškoti iš jo globėjų. Šiuo metu D. P. jau pilnametis, tačiau keisti nurodytą nuosprendžio dalį nėra pagrindo, nes nuteistojo globėjų pareiga atlyginti atitinkamą žalos dalį jau pasibaigė (CK 6.276 str. 3 d.). Turtinės žalos atlyginimų dydžius teismas irgi nustatė teisingai. Iš nukentėjusiosios M. B. prašomos priteisti turtinės žalos sumos buvo atimtos gautos laidojimo pašalpos, nuteistųjų L. K. ir D. P. sumokėtų pinigų sumos, taip pat išskirtos nukentėjusiosios išlaidos jos atstovės advokatės paslaugoms apmokėti. Prokuroro pareikštas civilinis ieškinys irgi sumažintas ta dalimi, kurią tie patys nuteistieji Valstybinei ligonių kasai atlygino savanoriškai. Tokiu būdu teismas nustatė, kad likusi neatlyginta turtinė žala M. B. buvo 4976,10 Lt, o Valstybinei ligonių kasai – 6820,56 Lt, šios sumos apeliaciniuose skunduose neginčijamos. Tačiau nuosprendžio dalis taikyti dalinę atsakomybę, įskaityti nuteistųjų L. K. ir D. P. sumokėtas pinigų sumas ir dėl to priteisti iš kiekvieno nuteistojo atskirai nevienodas turtinės žalos atlyginimo dalis yra nepagrįsta. Nuteistieji A. N., L. K. ir D. P., būdami bendravykdytojais, nusikaltimą padarė bendrais veiksmais, todėl už padarytą žalą turi atsakyti solidariai (CK 6.279 str.). Teismas, nepriklausomai nuo to, kiek ir kuris nuteistasis ar jų artimieji atlygino žalą savanoriškai, likusią neatlygintą turtinę žalą turėjo priteisti solidariai iš visų nuteistųjų. Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į tą kitą asmenį regreso teisę (CK 6.280 str.). Tuo tarpu teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajai iš nuteistųjų solidariai 1600 Lt yra neteisingas dėl kitos priežasties. Iš bylos matosi, kad ši pinigų suma yra M. B. turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos nėra nusikalstama veika padaryta žala ir jos išieškomos BPK 106 str. 2 d. nustatyta tvarka iš kiekvieno nuteistojo atskirai.

53Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1, 2, 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 327 str. 1 p., 328 str. 1, 3, 4 p., 329 str. 2 p., teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a:

54Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. N. pagal BK 159 str. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio dalį, kurioje išdėstytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 6, 8 p., padarymo aplinkybės, nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., BK 187 str. 3 d. ir dėl jiems paskirtų bausmių, nuosprendžio dalį, kuria E. K. byla pagal BK 140 str. 1 d. nutraukta ir, vadovaujantis BK 13 str. 3 d., jai paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, taip pat nuosprendžio dalį dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų išieškojimo klausimų išsprendimo, - pakeisti.

55A. N. pripažinti kaltu pagal BK 159 str. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams.

56Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad L. K., A. N. ir D. P. bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio inksto plyšimu ir krūtinės ląstos kairės pusės 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiais.

57Nuteistojo A. N. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 m. redakciją) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 12 metų. Jo nusikalstamą veiką iš BK 187 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes ir pagal BK 159 str. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę A. N. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gruodžio 29 d. Į bausmę įskaityti A. N. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2006 m. spalio 19 d. iki 2006 m. spalio 30 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d.

58Nuteistojo L. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 metams. Jo nusikalstamą veiką iš BK 187 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. ir paskirti bausmę 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę L. K. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gruodžio 29 d. Į bausmę įskaityti L. K. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2006 m. spalio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d.

59Nuteistojo D. P. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 metams. Jo nusikalstamą veiką iš BK 187 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. ir paskirti bausmę 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę D. P. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio vykdymo pradžios. Į bausmę įskaityti D. P. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2006 m. spalio 27 d.

60Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. byla pagal BK 14 0str. 1 d. nutraukta ir, vadovaujantis BK 13 str. 3 d., jai paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įpareigojimas tris mėnesius būti namuose Joniškio r., Bučiūnų k. nuo 21 val. vakaro iki 8 val. ryto.

61E. K. bylą nutraukti nusikalstamos veikos padarymo metu jai dar nebuvus tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

62Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria išspręsti civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų išieškojimo klausimai, ir šiuos klausimus išspręsti taip.

63Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai priteisti 4976,10 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 6820,56 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

64Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. išieškoti po 533,33 Lt nukentėjusiajai M. B. jos turėtoms išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti.

65Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

66Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. A. N. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 11 metų, pagal... 3. Pagal BK 159 str. A. N. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo... 4. L. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 7 metams, pagal... 5. D. P. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 6 metams, pagal... 6. E. S.-K. baudžiamoji byla pagal BK 140 str. 1 d. nutraukta. Vadovaujantis BK... 7. Iš nuteistojo A. N. priteista 2479,20 Lt turtinės žalos atlyginimo... 8. Iš nuteistojo L. K. priteista 1245 Lt turtinės žalos atlyginimo... 9. Iš nuteistojo D. P., o jam neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų... 10. Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai, o D. P. neturint uždarbio... 11. Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai, o D. P. neturint uždarbio... 12. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija... 13. A. N., L. K. ir D. P. nuteisti už nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą... 14. 2006 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., ( - )gatvėje esančios parduotuvės L.... 15. Tą pačią dieną, apie 23 val., tame pačiame kaime, Miško g. prie pieninės... 16. E. K. (S.) šioje byloje buvo kaltinama pagal BK 135 str. 2 d. 6, 8 p., tačiau... 17. A. N. šioje byloje dar buvo kaltinamas pagal BK 159 str. dėl vaikų... 18. Nuosprendyje nurodyta, kad A. N. nusikalstama veika įtraukiant vaikus į... 19. Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde... 20. Nuteistųjų L. K., A. N. ir D. P. nusikalstamas veikas sulaužant Z. V.... 21. Teismo išvada, kad A. B. nebuvo nužudytas itin žiauriai, taip pat neatitinka... 22. Padaręs išvadą, jog nebuvo surinkta įrodymų, kad E. S. padarė BK 135 str.... 23. A. N. pagal BK 159 str. teismas išteisino padaręs išvadą, kad byloje... 24. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo nuosprendį pakeisti. A. N. nuteisti... 25. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka... 26. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas... 27. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, E. K. atsikirtimuose į... 28. Teismo posėdyje prokuroras nuteistojo A. N., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo... 29. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro ir... 30. Skundžiamu nuosprendžiu teismas A. N. pagal BK 159 str. išteisino... 31. Byloje įrodyta, kad 2006 spalio 14 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 23 val.,... 32. Nuteistojo A. N. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, numatytą BK 159... 33. Kad nuteistieji A. N., L. K. ir D. P. nuosprendyje nustatytu laiku, vietoje ir... 34. Iš nuteistųjų A. N. ir L. K. parodymų matosi, kad pripažino patys laužę... 35. Dėl Z. V. priklausančio dviračio sulaužymo A. N., L. K. ir D. P. buvo... 36. Toks nuteistųjų nusikalstamų veikų perkvalifikavimas yra nepagrįstas,... 37. Visų nuteistųjų kaltę dėl A. B. nužudymo patvirtina tie patys jau... 38. Nuteistasis L. K. savo kaltę dėl A. B. nužudymo pripažino. Teisme jis... 39. A. B. parvesti namo. Jį surado gulintį žolėje, jis su A. N. paėmė... 40. Nuteistųjų kaltę patvirtina ir specialisto bei ekspertizės išvados, taip... 41. Aptartų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų dalyvavimą A. B. nužudyme... 42. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad L. K., A. N. ir D.... 43. D. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. P. nebuvo... 44. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad A. B. prie parduotuvės paliktą... 45. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl... 46. Iš bylos matosi, kad E. K. buvo kaltinama pagal BK 135 str. 2 d. 6, 8 p. dėl... 47. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teismas pripažino... 48. Prokurorui apskundus nuosprendžio dalį dėl E. K. nusikalstamos veikos... 49. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl byloje... 50. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Apeliantų... 51. Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti nuteistiesiems... 52. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad teismas... 53. Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1, 2, 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 327 str. 1 p., 328... 54. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria... 55. A. N. pripažinti kaltu pagal BK 159 str. ir paskirti jam bausmę laisvės... 56. Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad L. K., A. N. ir D. P.... 57. Nuteistojo A. N. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti... 58. Nuteistojo L. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti... 59. Nuteistojo D. P. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti... 60. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. byla pagal BK 14 0str. 1 d.... 61. E. K. bylą nutraukti nusikalstamos veikos padarymo metu jai dar nebuvus tokio... 62. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria išspręsti civilinių ieškinių dėl... 63. Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. solidariai priteisti 4976,10 Lt... 64. Iš nuteistųjų A. N., L. K. ir D. P. išieškoti po 533,33 Lt... 65. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 66. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti....