Byla A-269-520/2018
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVMI) 1 770,06 Eur neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
    1. Pareiškėja nurodė, kad dirbo karjeros valstybės tarnautoja Panevėžio AVMI: iki 2010 m. gegužės 1 d. – Panevėžio skyriaus Mokesčių kontrolės poskyrio vyriausiąja specialiste (A lygio 12 kategorija), nuo 2010 m. gegužės 1 d. – to paties lygio ir kategorijos Mokestinių prievolių departamento Mokesčių mokėtojų skyriaus vyriausiąja specialiste, nuo 2011 m. spalio 4 d. – to paties lygio ir kategorijos Mokestinių prievolių departamento Panevėžio skyriaus vyriausiąja specialiste, nuo 2012 m. kovo 1 d. jai suteikta 3 kvalifikacinė klasė. 2009–2013 metais pareiškėjai buvo nepagrįstai sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedo už kvalifikacinę klasę dydis.
    2. Pareiškėja savo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
  2. Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
  3. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostatomis, daliai reikalavimų (iki 2012 m. gegužės 14 d.) prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
    1. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo darbo užmokestis buvo mokamas taikant tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai mokėti kitokį atlyginimą. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl netekta pareiškėjos darbo užmokesčio dalis jai bus kompensuota pagal įstatymų leidėjo nustatytą tvarką.

6II.

7

  1. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjos D. L. skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas – dirbo Panevėžio AVMI: iki 2010 m. gegužės 1 d. – Panevėžio skyriaus Mokesčių kontrolės poskyrio vyriausiąja specialiste (A lygio 12 kategorija), nuo 2010 m. gegužės 1 d. – to paties lygio ir kategorijos Mokestinių prievolių departamento Mokesčių mokėtojų skyriaus vyriausiąja specialiste, nuo 2011 m. spalio 4 d. – to paties lygio ir kategorijos Mokestinių prievolių departamento Panevėžio skyrius vyriausiąja specialiste, nuo 2012 m. kovo 1 d. jai suteikta 3 kvalifikacinė klasė.
  3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, DK 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bei atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėja su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės mėnesį, teismas sprendė, kad pareiškėja reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2009 m. rugpjūčio mėnesį – 2012 m. balandžio mėnesį yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl jos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už nurodytą laikotarpį atmetė. Byloje spręstas ginčas tik dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
  4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teisės aktų, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatyta tvarka ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatomis bei darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016, Nr. eA-281-552/2016 ir kt.) suformuotos praktikos.
  5. Teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, t. y. ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai bus kompensuota įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.

8III.

9

  1. Pareiškėja D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad skundu kreipiantis į teismą, Grąžinimo įstatymas dar net nebuvo priimtas. Taip pat teismas sprendime nurodė, jog Panevėžio AVMI pažyma patvirtina apie pareiškėjai apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, tačiau neaišku, apie kokį išmokėtą užmokestį kalba teismas, kadangi jokia darbo užmokesčio nepriemoka nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai iki teismo sprendimo priėmimo nebuvo išmokėta. Jokios kompensacijos atsakovas pareiškėjai nemokėjo ir ruošėsi tai daryti tik ateityje, kada bus patvirtinta neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tvarka.
    2. Teismas turėjo patikrinti, ar Grąžinimo įstatymas bei po to priimti jį įgyvendinantys teisės aktai iš tiesų užtikrina visą pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalies kompensavimą.
    3. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtintos Grąžinimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 4 punktą asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys, taip pat susidaręs socialinių ir kitų išmokų skirtumas apskaičiuojami ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d. Ar tokį skaičiavimą atsakovas atliko, neaišku, kadangi pareiškėja nebuvo informuota, kokia neišmokėto atlyginimo dalis jai bus kompensuota po 2015 m. gruodžio 31 d. Apie tai atsakovas neinformavo ir šią bylą nagrinėjusio teismo. Šiam teismui išnagrinėjus skundą, taip ir liko neaišku, kokia 2009–2013 metais pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalis bus kompensuota iki 2021 metų. Tiesiog konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kadangi Grąžinimo įstatymu ir jį įgyvendinančiu teisės aktu yra nustatytas prarastos atlyginimo dalies kompensavimo mechanizmas.
    4. Tai, kad Grąžinimo įstatymas neužtikrins pareiškėjai teisingo neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo, leidžia teigti tas faktas, jog pirmosios instancijos teismui jau priėmus sprendimą Panevėžio AVMI į pareiškėjos sąskaitą pervedė 1,23 Eur, kaip dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimą. Pagal Grąžinimo įstatymą šį suma galbūt yra 5 proc. už 2016 metus išmokėta dalis nuo bendrai išmokėtinos sumos, tad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę pareiškėjai apskaičiuota ir iki 2020 metų imtinai bus grąžinta apie 24,60 Eur, nors realiai atlyginimo nepriemoka šiuo atveju yra 1 770,06 Eur. Tokia kompensacija aiškiai neatitinka Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime bei 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikto išaiškinimo. Taigi įstatymų leidėjo nustatyta tvarka pareiškėjos atveju tikrai neužtikrina jai teisingo kompensavimo mechanizmo ir todėl pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs, kokia bus pareiškėjos prarasto atlyginimo suma kompensuojama, priėmė aiškiai neteisingą sprendimą.
    5. Grąžinimo įstatymas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuota administracinių teismų praktika, kuriais vadovaujantis pareiškėjos skundas atmestas, aiškiai pažeidžia pareiškėjos, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, kuri turi teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, konstitucinę teisę, kadangi nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir po to teisingai atlyginant. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atliktais skaičiavimais jai neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra 1 770,06 Eur, tai teigti, jog 25 Eur sumos grąžinimas per penkerius metus yra teisingas pareiškėjos praradimų kompensavimas pagal Grąžinimo įstatymą, tikrai negalima. Atsakovas kategoriškai atsisako išmokėti pareiškėjos prašomą neišmokėto atlyginimo dalį.
  2. Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuotą praktiką, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – atsakovui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta 2015 m. birželio 8 d.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai D. L. (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Panevėžio AVMI.
  3. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (1 770,06 Eur) bei procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus, daliai pareiškėjos reikalavimų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), o esant nustatytam tokiam praradimų kompensavimui, pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti tenkinimas.
  4. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir prieštarauja Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pareiškėja turi teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir po to teisingai atlyginant.
  5. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, t. y. pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
  6. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais.
  7. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
  8. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka, jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  9. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant, jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.
  10. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  11. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės laikosi pozicijos, jog jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
  12. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jai visos darbo užmokesčio nepriemokos.
  13. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.
  14. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi net nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.
  15. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, taip pat tai, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už ginčo laikotarpiu neišmokėtą dalį, pačios savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) bei pagal juos nustatytų koeficientų (0,98 ir 0,955) atitiktimi Konstitucijai bei joje įtvirtintiems konstituciniams principams.
  16. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjos prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Panevėžio AVMI.
  17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjai apskaičiuotų ir mokėtinų sumų pagal Grąžinimo įstatymą, pagrįstumo.
  18. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą atmesti.

15Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai