Byla eA-10-552/2016
Dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (tretieji suinteresuoti asmenys: Kauno apylinkės teismas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas M. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti 59 503,36 Lt neišmokėtą teisėjo ir teismo pirmininko atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

5Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gegužės 17 d. dekretu Nr. 618 buvo paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju (teisme dirbo 55 teisėjai), 2010 m. rugpjūčio 5 d. dekretu Nr. 1K-447 paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo pirmininku (teisme dirbo 55 teisėjai), 2011 m. balandžio 29 d. dekretu Nr. 1K-682 paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo teisėju (teisme dirbo 55 teisėjai) ir 2012 m. spalio 16 d. dekretu Nr. 1K-1243 vėl buvo paskirtas Kauno apylinkės teismo pirmininku (teisme dirbo 55 teisėjai). Nurodytas pareigas eina iki šiol. Pareiškėjas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 straipsnio 2, 3 dalimis, Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) sumažino teisėjų atlyginimų ir pareiginės algos koeficientus, o 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) dar kartą sumažino teisėjų atlyginimo ir pareiginės algos koeficientus. Pareiškėjo teigimu, nežiūrint į tai, jog 2009 m. liepos 17 d. priimto įstatymo 2 straipsniu buvo nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d., Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) jo galiojimas buvo pratęstas tris kartus. Taip pat Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tris kartus buvo atidėtas iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusių teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientų taikymas pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad jam, kaip Kauno apylinkės teismo (iki 2013 m. sausio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo) teisėjui ir šio teismo pirmininkui įstatymais buvo neteisėtai sumažinti ir išmokėti pareiginės algos koeficientai.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

7Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriame įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės l d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis ir privalo būti vykdomas, todėl įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senatį reikalavimams iki 2010 m. lapkričio 14 d. pareikšti, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuos reikalavimus atmesti. Atsakovas rėmėsi Teismų įstatymo 41 straipsniu, nurodė, kad pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas už 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymėjo, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, įvertinus gaunamas pajamas, laikinai yra sumažintos valstybės išlaidos, todėl iškyla sunkumų ir vykdant teismo sprendimus bylose dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies. Vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams, todėl pareiškėjo reikalavimo tenkinimo atveju atsakovas prašė teismo sprendimo įvykdymą byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apylinkės teismas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad sutinka su jame išdėstytais reikalavimais ir argumentais.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 57 226,16 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Likusioje dalyje teismas skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

11Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad šiuo įstatymu nustatytas bazinis dydis taikomas valstybės politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginėms algoms, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimams ir karių tarnybiniams atlyginimams bei kitoms teisės aktais nustatytoms išmokoms apskaičiuoti 2009 m. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Šis pareiginės algos bazinis dydis 2011 – 2013 m. nekito ir sudarė 450 Lt.

12Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, pirmininko pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 17,7. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.) pakeistas įstatymo priedėlis ir nustatytas apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, pirmininko pareiginės algos koeficientas – 15,58, o 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) buvo pakeistas įstatymo priedėlis ir nustatytas apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, pirmininko pareiginės algos koeficientas – 14,41.

13Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, pirmininko pareiginės algos koeficientas – 17,7.

14Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo reikalavimams dėl neišmokėtos teisėjos atlyginimo dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d., taikė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

15Teismas neturėjo pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apylinkės teismo pateiktoje 2013 m. spalio 21 d. pažymoje nurodytų duomenų teisingumu apie pareiškėjui neišmokėtą teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų buvęs mokamas pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį nuo 2009 m. sausio mėnesio, bei 2014 m. kovo 27 d. rašte nurodytu vienos darbo dienos nepriemokos dydžiu 2010 m. lapkričio mėnesį, kuomet paskaičiavimui buvo taikomas 450 Lt bazinis dydis. Teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 57 226,16 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

16Ta aplinkybė, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

17Kadangi atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui.

18Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu pažymėjo, kad 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, todėl sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

19III.

20Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir nurodo, kad Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą negali būti varžoma, kadangi ji tiesiogiai numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje.

23Pareiškėjas M. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti bei jam priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo ir teismo pirmininko 59 503,36 Lt atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo, kuris reglamentuotų teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kaip patirtų praradimų, kompensavimo mechanizmą ir nėra nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį juos kompensuos. Pareiškėjas pabrėžia, kad įstatymo leidėjas neįvykdė ir toliau nevykdo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytos pareigos nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo dalies, kuria priteista neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, vykdymas atidėtas kitiems biudžetiniams metams, atsakovo argumentai dėl esamų valstybės įsipareigojimų nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes priteistos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies sumokėjimas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi yra atidėtas kitiems biudžetiniams metais ir pareiškėjas šios teismo sprendimo dalies neskundžia. Pareiškėjas pažymi, kad šios bylos aplinkybėmis trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 1 d., todėl į teismą kreipusis 2013 m. lapkričio 14 d. jis nebuvo praleistas ir negalėjo būti pritaikytas (Darbo kodekso 27 str. 2 d., Civilinio Kodekso 1.127 str. 1 d.).

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo dalies, kuria patenkinta dalis pareiškėjo, tuo metu dirbusio Kauno miesto apylinkės teismo teisėju ir teismo pirmininku, skundo ir pareiškėjui priteista neišmokėto teisėjo darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl 2009–2013 metais taikyto įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

27Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d..

28Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

29Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2009 – 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjui turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

30Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

31Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

32Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

33Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

34Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

35Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

36Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

37Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

38Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog tokiam mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos bei išeitinės išmokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

39Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

40Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

41Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Kauno apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nepasisako ir dėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytų argumentų, liečiančių ieškinio senaties taikymą nagrinėjamoje byloje.

42Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis pareiškėjo skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjo skundo dalis atmetama.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

44Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliacinį skundą patenkinti.

45Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

46Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priteista 2010 m. lapkričio 14 d.– 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis – 57 226,16 Lt (16 574 Eur), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytą pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimą atmesti.

47Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas M. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gegužės... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apylinkės teismas pateiktame atsiliepime... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu... 11. Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3... 12. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m.... 13. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m.... 14. Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo... 15. Teismas neturėjo pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno... 16. Ta aplinkybė, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo... 17. Kadangi atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo... 18. Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu pažymėjo, kad 2014... 19. III.... 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 21. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir... 22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apylinkės teismas atsiliepimu į... 23. Pareiškėjas M. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio... 27. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės,... 28. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų... 29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 30. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 31. Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo... 32. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad... 33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136... 34. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos... 35. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 36. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 37. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 38. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos... 39. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką... 41. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas... 42. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 44. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 45. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą... 46. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d.... 47. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d.... 48. Nutartis neskundžiama....