Byla 1A-17-462-2014
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. ir jai paskirta 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

2teisėjų Aurelijai Sadauskaitei ir Linui Pauliukėnui,

3sekretoriaujant Aušrai Čybienei,

4dalyvaujant prokurorei Irmai Gaubytei,

5gynėjui advokatui Aivarui Surbliui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. ir jai paskirta 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.

7Apylinkės teismas I. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. B. pareikštą 20 000 Lt dydžio civilinį ieškinį teismas paliko nenagrinėtu.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10I. K. nuteista už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą: 2012-07-17 valstybinės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filiale, esančiame Šilutės pl. 50, Klaipėdoje, užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė. Tokiu būdu I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.

11Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog I. K. pasirašė pirkimo- pardavimo sutartyje už automobilio savininką D. B., jos veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis, sukčiavimo šios sutarties pasirašymas apgaulės elemento nesudaro, nes ir nukentėjusysis neneigia leidęs I. K. naudotis automobiliu. Nesurinkta įrodymų, kad I. K. apgaule įgijo automobilio dokumentus ir patį automobilį. Vien ta aplinkybė, kad kaltinamoji suklastojo tikrą dokumentą – pasirašė pirkimo - pardavimo sutartyje už automobilio savininką, negali būti pagrindas patraukti kaltinamąją baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien nustatyti turto negrąžinimo faktą. Baudžiamajai atsakomybei būtinas apgaulės panaudojimas, dėl kurios nukentėjusiajam esmingai apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis siekė atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Kaltinamoji suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog yra pagrindas kaltinamajai taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

12Nuteistoji I. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nuosprendį ir ją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. išteisinti, nes jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių.

13Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji nesutinka, kadangi jos veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., požymių, o konkrečiai subjektyviosios veikos pusės. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

14Apeliaciniame skunde I. K. toliau akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustatytų kriterijų ir reikalavimų, nepateikė argumentų, kodėl vienais įrodymais remiasi, kodėl kiti įrodymai neturi reikšmės. Be to, labai svarbu yra tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjas įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis rungimosi principu, teisiamajame posėdyje privalo ištirti visas bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant nusikalstamos veikos požymius. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi; turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma; vertindamas įrodymus, teisėjas turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų ir, pripažindamas ją kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., pažeidė šio įstatymo nuostatas.

15Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir tiriant įrodymus teisme ji, I. K., visiškai pripažino faktines bylos aplinkybes, jog 2012-07-17 valstybinės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filiale, esančiame Šilutės pl. 50, Klaipėdoje, užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pradavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame pasirašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardino D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė. Būtent už tokią veiką ji buvo pripažinta kalta pagal BK 300 str. 1 d. Ji nekvestionuoja įrodytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau vertinant pačius įrodymus, teigtina, jog teismas nevykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarime išaiškintos pareigos išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Pirmosios instancijos teismas jos paminėtus veiksmus įvertino visiškai formaliai, konstatuodamas tik patį faktą, kad ji užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „Transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino įrodymų visumoje ir nevertino teisiniu aspektu.

16Apeliantė toliau teigia, kad nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas, t. y. ji, turėtų suprasti, kad siekdama teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas ją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. išteisino, nesant šio nusikaltimo požymių, t. y. reabilituojančiais pagrindais. Iš to darytina pagrįsta išvada, kad jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios – siekimo teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę. Šią išvadą grindžia toliau nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, ištirtais pirmosios instancijos teismo posėdyje. Visų pirma pažymėtina, kad ji ir nukentėjusysis, tai buvę sutuoktiniai, kurie po skyrybų gyveno faktinėje santuokoje (šią aplinkybe teisme patvirtino ir D. B.) ir susilaukė vaiko, kurį kartu augino, ugdė ir prižiūrėjo. Tai ką ji objektyviai padarė, tai yra pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje už D. B., padarė tik jo paties nurodymu (prašymu ir sutikimu). Tai patvirtina faktinės bylos aplinkybės, o būtent: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į faktą, kad pats nukentėjusysis patvirtino, jog jis leido jai naudotis automobiliu 2012 m. birželio mėn., tuo pačiu davė jai nurodymus techniškai sutvarkyti automobilį, ką ji ir padarė. Liudytojai E. B. ir B. B., kurie yra nukentėjusiojo tėvai, patvirtino jos parodymus apie tai, kad automobilis, jo dokumentai ir rakteliai jai buvo perduoti D. B. nurodymu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais ir kitais byloje ištirtais įrodymais konstatavo, kad jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ji apgaule, be nukentėjusiojo žinios, naudojosi automobiliu. Be to, teismas pažymėjo, kad 2012-07-19 grįžęs į Lietuvą ir sužinojęs, kad ji užregistravo automobilį savo vardu, į policiją nesikreipė, o kreipėsi po pusės metų (2012-12-24), kai pašlijo jo su nukentėjusiuoju tarpusavio santykiai, todėl, teismo nuomone, yra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymų objektyvumo. Šias teismo abejones pagrindžia ir tas faktas, kad D. B., sužinojęs, kad jis automobilį persirašė savo vardu, ne tik, kad nereiškė jokių pretenzijų, bet ir pats naudojosi šiuo automobiliu jai nesant.

17Apeliantė taip pat pažymi, kad D. B. teisme aiškino, jog ji neva automobiliu galėjo naudotis gavusi ir užsidėjusi taip vadinamus raudonuosius numerius. Tačiau remiantis Vidaus reikalų ministro 2008-10-02 įsakymo Nr. IV-353, kuriuo patvirtintas „Leidimo trumpalaikiam (vienos dienos) dalyvavimui eisme motorinei transporto priemonei išdavimo ir tokio dalyvavimo tvarkos aprašas“ 5-ąją dalimi, šie ženklai yra skirti prekybininkui nuosavybės teise priklausančioms arba iš jo įsigytoms transporto priemonėms ženklinti. Tai patvirtina, kad ji tokių valstybinių ženklų netgi vienai dienai teisiškai negalėjo gauti, o pats D. B. jų neišėmė. Ši aplinkybė patvirtina jos parodymus, kad būtent D. B. nurodymu (pasirašant už jį pirkimo-pardavimo sutartyje) ji minėtą mašiną užregistravo savo vardu, kadangi tik tokiu būdu galėjo teisiškai naudotis automobiliu, nes D. B. šio automobilio VĮ „Regitra“ nebuvo registravęs. Be to, svarbi yra ir ta aplinkybė, kad D. B. viso proceso metu reikalavo, kad ji automobilį grąžintų perrašydama jį ne D. B., bet jo vieno iš tėvų vardu. Jeigu ji taip pasielgtų, tai tuomet tikrai jos veiksmuose būtų nusikaltimo sudėtis, nes perrašytas teisiškai galimas iš esmės dviem būdais – arba forminant pirkimo-pardavimo, arba dovanojimo sutartį. Tačiau nei vieno, nei kito santorio ji neturi teisės daryti.

18Apeliacinis skundas apibendrinamas tuo, jog jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., požymių – tai yra tiesioginės tyčios. Apeliantė mano, kad tarp jos ir D. B. dėl minėto automobilio buvo atsiradę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos buvo galima ir reikėjo išspręsti civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai patvirtino pats D. B., jog automobilio perrašymo metu jie buvo sugyventiniai, jam dar 2012-07-19 buvo žinoma apie šias aplinkybes ir jis nereiškė jokių pretenzijų, todėl pagal CK 1.79 str. 2 d. D. B. šį nuginčijamą sandorį pats patvirtino, nes tai preziumuoja minėtos teisės normos.

19Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

20Nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

21Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

22Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d.

23Atsižvelgdama į tai, kad nei nukentėjusysis D. B., nei prokuratūra apeliacinio skundo dėl nuosprendžio dalies, kuria I. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., nepateikė, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies nepasisako (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.). Taigi ginčo dėl to, jog apeliantė pagrįstai išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje nėra.

24Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad apeliantė 2012-07-17 valstybinės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filiale, esančiame Šilutės pl. 50, Klaipėdoje, užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis - vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė.

25Byloje esanti 2012-07-17 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad sutarties grafoje „Pardavėjas“ yra įrašytas – „D. B.“, a.k. „„( - )““, kuris parduoda, o pirkėjas – I. K., a.k. „( - )“, perka transporto priemonę AUDI A4, pilkos spalvos, identifikacinis Nr. „( - )“, už 2 000 Lt. Sutarties grafoje „Transporto priemonę pradavė“ – „D. B., parašas,“ transporto priemonę pirko – „I. K.“, parašas (b. l. 14, t. 1). 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateikta duomenų bazės informacija apie kelių transporto priemones ir išrašas apie kelių transporto priemones patvirtina, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valstybinis Nr. „( - )“, valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17 (b. l. 15-18, t. 1). Nuteistoji I. K. šių aplinkybių neginčija, todėl dėl šių faktų ginčo byloje nėra.

26Apeliacinio skundo reikalavimas – išteisinti I. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. iš esmės grindžiamas tuo, jog jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių, konkrečiai subjektyviosios veikos pusės – tiesioginės tyčios požymio. Tačiau nagrinėjamu atveju toks apeliantės samprotavimas yra nepagrįstas.

27Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies taikymo

28Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012).

29Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186/2009, 2K-244/2009). Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas.

30Pripažindamas apeliantę kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 294. Ji nurodė, kad savo ranka parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė D. B. ir pasirašė. Pasirašytą sutartį pateikė VĮ „Regitra“ transporto priemonės įregistravimui. Tokiu būdu automobilį „Audi A4“ ji registravo savo vardu. Jos nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikta „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis“ Nr. 294, kurioje padarytus rankraštinius įrašus pripažino padariusi kaltinamoji. 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateikta duomenų bazės informacija apie kelių transporto priemones ir išrašas apie kelių transporto priemones taip pat patvirtina, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valstybinis Nr. „( - )“, valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17. Byloje esantys D. B. kelionės DFDS Seaways kelto bilietai patvirtina, kad nuo 2012-06-22 iki 2012-07-19, jis buvo išvykęs į Norvegiją. Atsižvelgiant į tai, kad D. B. Lietuvoje nebuvo, jis fiziškai negalėjo 2013-07-17 pasirašyti kaip automobilio „Audi A4“ pardavėjas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 294 (b. l. 22-29, t. 2).

31Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka visiškai, kadangi jas įrodo byloje surinktų duomenų visuma. Be to, pati apeliantė neginčija šių aplinkybių. Todėl abejoti šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis nėra jokio pagrindo.

32Tai, kad apeliantė padarė žalą valdymo tvarkai, kuri yra saugoma nuo dokumentų suklastojimo, be anksčiau aptartų byloje surinktų rašytinių įrodymų, įrodo ir jos pačios bei nukentėjusiojo D. B. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme.

33Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji I. K. atsakydama į teisėjos klausimą, nurodė, kad ji sutinka atiduoti mašiną, kad nereikėtų atlyginti civilinio ieškinio. Jos vertė žymiai mažesnė, nei nukentėjusysis prašo. Ji pripažįsta, kad suklastojo, padėjo parašą, bet jokia apgaule mašinos neįgijo (b. l. 106, t. 2). Taigi nagrinėjant bylą apylinkės teisme apeliantė pati pripažino faktą, jog padėdama nukentėjusiojo parašą suklastojo dokumentą. Šis faktas patvirtina, jog tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos Valstybės įmonei „Regitra“ pateikti melagingą faktą apie tai, kad tarp šalių tariamai buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris ir automobilis nuosavybės teise atiteko naujam savininkui – apeliantei.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga nekelia abejonių, jog apeliantė viena pati 2013-07-17 sudarė tariamą sandorį, t. y. sandorį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių). CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tariamas sandoris negalioja, tai reiškia, kad tariamas sandoris yra niekinis. Akcentuotina tai, kad pats tariamo sandorio sudarymas nėra nusikaltimas. Tačiau jo įtvirtinimas dokumente jau reiškia to dokumento suklastojimą, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis. Tai netikro dokumento pagaminimas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę (BK 300 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija daro išvada, kad I. K. sudarydama fiktyvią transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, suklastojo šį dokumentą ir jį panaudojo, įregistruodama automobilį Valstybės įmonėje „Regitra“ savo vardu.

35Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tuo atveju, jeigu apeliantė būtų tik užpildžiusi minėtą sutarties blanką, bet nepateikusi jos Valstybės įmonei „Regitra“, tokiais jos veiksmais nebūtų realiai kėsinamasi į valdymo tvarką. Tačiau byloje neginčijamai nustatytos priešingos faktinės aplinkybės.

36Apeliantė skunde teigia, kad jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios – siekimo teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę. Tačiau teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apeliantė savo veiksmais realiai siekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulingus duomenis (faktus) ir dėl tokios jos veikos ne tik buvo kilusi grėsmė žalos atsiradimui, bet ir realiai atsirado. Išanalizavęs byloje esančią įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad I. K. suklastojo nukentėjusiojo parašą ir juo patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis. Ji siekė, jog transporto priemonė „Audi A4“ būtų registruota jos vardu, tai leidžia pagrįstai teigti, jog apeliantė veikė tiesioginė tyčia. Fiktyvaus sandorio patvirtinimą patvirtinančio dokumento pateikimas įgaliotai valstybės įmonei ar institucijai negali būti vertinamas niekaip kitaip, tik kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d.

37Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė pateiktame skunde daug argumentuoja apie tai, kad apylinkės teismas ją dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. išteisino. Ji nesiekė nieko apgauti, veikė tik prašoma paties nukentėjusiojo. Tačiau dėl anksčiau aptartų argumentų šie teiginiai yra nereikšmingi, kadangi byloje neginčijamai yra nustatyta, jog I. K. sąmoningai (niekieno neverčiama) į dokumentą įrašiusi tikrovės neatitinkančius duomenis pateikė jį oficialiai (teisinei) apyvartai (VĮ „Regitra“), siekdama, jog būtų registruoti tam tikri juridiniai faktai. Tokiu būdu buvo suklaidinta Valstybės įmonė „Regitra“ (jos darbuotojai), kurios vienas iš pagrindinių uždavinių yra registruoti kelių transporto priemones ir jų vairuotojus, atlikti Kelių transporto priemonių registro ir Kelių transporto priemonių vairuotojų registro duomenų bazių tvarkymo funkcijas. Todėl neabejotina, kad nagrinėjamu atveju realiai buvo pasikėsinta į nustatytą valdymo tvarką – Kelių transporto priemonių ir jų vairuotojų registravimą.

38Dėl visų išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai įvertino visus įrodymus, tarp jų ir į apeliantės parodymus, atsižvelgė į juos, nustatydamas kaltinamosios I. K. nusikalstamų veiksmų apimtį ir juos aprašydamas. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, kruopščiai juos ištyręs, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais. Išvados dėl I. K. kaltumo padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

39Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

40Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

41nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teisėjų Aurelijai Sadauskaitei ir Linui Pauliukėnui,... 3. sekretoriaujant Aušrai Čybienei,... 4. dalyvaujant prokurorei Irmai Gaubytei,... 5. gynėjui advokatui Aivarui Surbliui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 7. Apylinkės teismas I. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo... 8. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. B. pareikštą 20 000 Lt dydžio... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. I. K. nuteista už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą: 2012-07-17... 11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog I. K. pasirašė... 12. Nuteistoji I. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto... 13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su pirmosios instancijos teismo... 14. Apeliaciniame skunde I. K. toliau akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas... 15. Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 16. Apeliantė toliau teigia, kad nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos... 17. Apeliantė taip pat pažymi, kad D. B. teisme aiškino, jog ji neva automobiliu... 18. Apeliacinis skundas apibendrinamas tuo, jog jos veiksmuose nėra nusikaltimo,... 19. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.... 20. Nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.... 21. Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 22. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes,... 23. Atsižvelgdama į tai, kad nei nukentėjusysis D. B., nei prokuratūra... 24. Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais... 25. Byloje esanti 2012-07-17 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis... 26. Apeliacinio skundo reikalavimas – išteisinti I. K. pagal Lietuvos... 27. Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies taikymo... 28. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį atsako... 29. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje esanti teisės norma... 30. Pripažindamas apeliantę kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 31. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis... 32. Tai, kad apeliantė padarė žalą valdymo tvarkai, kuri yra saugoma nuo... 33. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga nekelia abejonių, jog... 35. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamosios... 36. Apeliantė skunde teigia, kad jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios –... 37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė pateiktame skunde daug... 38. Dėl visų išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą,... 39. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.... 40. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326... 41. nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti....