Byla 2A-439-730/2015
Dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo A. G

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės tesimo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį atsakovui E. Š. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo A. G.,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo E. Š. 22 236,03 Lt nuostolių atlyginimą regreso teise, visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 667,00 Lt žyminį mokestį, 727,90 Lt išlaidas už pateikiamų ieškinio priedų vertimą į valstybinę kalbą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009-05-22 Airijoje dėl A. G., vairavusio E. Š. priklausančią transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ), kaltės įvyko eismo įvykis, kuriuo metu padaryta žala. Lietuvos Respublikoje atsakovo transporto priemonė „V. G.“, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (toliau – TPVCAPD), kuris suteikia draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Įvykus eismo įvykiui Europos Sąjungos valstybėse narėse žalos administravimo, atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau – žaliosios kortelės) dalyvių Biurų tarnybos vidaus nuostatais. Airijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 6440 Eur (22 236,03 Lt) reikalavimą ieškovui – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ieškovas pagal pateiktą reikalavimą sumokėjo Airijos nacionaliniam draudikų biurui 6440 Eur (22 236,03 Lt). Kadangi reikalavimas yra regresinis, kylantis iš delikto, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir LR TPVCAPDĮ) 23 straipsnio nuostatas, ieškovui išmokėjus išmoką autoavarijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagal jo pateiktą reikalavimą, atsiranda reikalavimo teisė į atsakingus asmenis.

3Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš E. Š. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 22 236,03 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 667,00 Lt žyminį mokestį, 727,90 Lt išlaidas, susijusias su dokumentų vertimu į valstybinę kalbą. Priteisė iš E. Š. 43,50 Lt teismo turėtų pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 360,36 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu, į valstybės biudžetą. 2012 m. spalio 26 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog E. Š. VĮ „Regitra“ viešame valstybės registre nurodytas kaip transporto priemonės automobilio „V. G.“, valst Nr. ( - ), savininkas. Kadangi atsakovas E. Š. šio automobilio pardavimo kitam asmeniui sandorio neįrodė, todėl jis laikytinas automobilio savininku. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Ieškovas, 2009-10-26 išmokėjęs 6440 eurų (22 236,03Lt) išmokos sumą pagal Airijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą ir taip įvykdęs savo pagrindinę prievolę, įgijo teisę reikšti regresinį reikalavimą atsakovui. Šiam reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis LR TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, darytina išvada, jog ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė 2009-10-26. Ieškinys Šilalės rajono apylinkės teisme gautas 2012-10-26, paštui įteiktas 2012-10-24, todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą, ieškinio senaties termino nepraleido. Airijos draudikų biuras turėdamas tikslą nedidinti žalos dydžio, taikė supaprastintą žalos nustatymo procedūrą. Iš ieškovo atstovo susirašinėjimo su Airijos draudikų biuru matyti, kad eismo įvykyje dalyvavęs trečiasis asmuo A. G. tyrimo metu nebuvo aktyvus, užpildė įgaliojimą, leidžiantį biurui ginti ir, jei reikia, apmokėti reikalavimą atlyginti žalą ir tai Airijoje pripažįstama atsakomybės pripažinimu. LR TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta Biuro teisė susigrąžinti išmokėtas išmokas iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę visa apimtimi įvykdytų atsakovas E. Š., t. y. asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Ieškovas 2014-04-14 teisme gautu prašymu reikalavimo nesumažino, tačiau atsisakydamas reikalavimo į A. G. jį nukreipė į E. Š., t. y. išsaugojo teisę reikalauti visą prievolę priteisti iš pasirinkto solidariojo bendraskolio. 2014-04-24 teismo nutartimi, nutraukus civilinę bylą A. G. ir jį patraukus trečiuoju asmeniu, reikalavimas priteisti iš atsakovo 22 236,03 Lt nuostolių atlyginimą nepasikeitė ir ieškovas šios teisės neprarado.

4Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2014-11-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą, taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Atsakovo nurodyta automobilio pardavimo data, eismo įvykio kilimo data bei aplinkybės, jog A. G. neseniai įsigijo automobilį „V. G.“, patvirtina, jog eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo A. G., tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių neanalizavo.
  2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pagrindinės prievolės įvykdymo momentą, dėl to neteisingai apskaičiavo ieškinio senaties terminą.
  3. Atsakovas laikosi nuostatos, jog ieškovo reikalavimai kildinami ne iš regreso, o iš subrogacijos. Tokiu atveju ieškinio 3 metų senaties termino pradžia skaičiuojama nuo eismo įvykio datos, t. y. nuo 2009-05-22, ieškinio senatis suėjo 2012-05-22, todėl ieškovas ieškinį padavė praleidęs ieškinio senaties terminą.
  4. Ieškovas reikalavimus įvardija kaip reikalavimus dėl nuotolių atlyginimo regreso teise. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento – 2009-08-28, kai Airijos draudikų biuras išmokėjo išmoką nukentėjusiesiems, todėl ieškinys pateiktas, praleidus ieškinio senaties terminą.
  5. Pirmosios instancijos teismas nevertino, nesiaiškino, kokiu būdu, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatyta A. G. kaltė dėl eismo įvykio, nepagrįstai pripažino, jog byloje pateikti įrodymai pagrindžia A. G. kaltę, kuri turėjo būti nustatyta pagal Airijos teisę ir šioje šalyje galiojančias procedūras.
  6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas (CK 6.8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 6.21 straipsnis) spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

5Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog vien tik atsakovo paaiškinimai arba galimi liudytojų parodymai, jog atsakovas 2009-05-22 eismo įvykio metu galimai nebuvo transporto priemonės savininku, neįrodo, jog transporto priemonės savininkas buvo kitas asmuo. Ieškovas pateikė visus žalos dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Airijos nacionalinio draudikų biuro, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Airijoje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu ir veikia Airijos valstybės vardu, todėl nei teismas, nei ieškovas neturi teisės suabejoti subjektu, veikiančiu valstybės vardu, kuris, remdamasis Airijos teise, nustatė visas būtinas sąlygas transporto priemonės „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairuotojo atsakomybei kilti. Apelianto prašymas taikyti ieškinio senatį visiškai nepagrįstas ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė dėl solidariosios atsakomybės taikymo.

6Apeliacinis skundas netenkintinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimų į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

9Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2009-05-22 Airijoje, Wexforde, įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota, atsakovui priklausančia transporto priemone „V. G.“, valst. Nr. ( - ), buvo padaryta žala (b. l. 106, II tomas). Automobilis nebuvo apdraustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Airijos nacionalinis draudikų biuras – „M. I.“ Bureau – Ireland 2009-08-28 atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui automobilio „( - )“, registracijos Nr. ( - ), savininkui J. D. (J. D.) padarytą žalą – 5600 eurų (b. l. 122, I tomas). Vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais (paskelbtais Europos Komisijos 2003-07-28 sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564/ EB, priedas, 1 papildymas), sureguliavęs ir atlyginęs nukentėjusiajam asmeniui minėto eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota bet neapdrausta transporto priemone „V. G.“, valst. Nr. ( - ), padarytą žalą, Airijos nacionalinis draudikų biuras 2009-09-02 pateikė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui reikalavimą dėl 6440 eurų (22 236,03 Lt) sumos atlyginimo, kurią sudaro nukentėjusiajam asmeniui išmokėta 5600 eurų suma ir Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 straipsnyje numatytas administravimo mokestis – 840 eurų (b. l. 13–14, I tomas). Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2009-10-26 reikalaujamą sumą – 6440 eurų sumokėjo eismo įvykio valstybės Airijos nacionaliniam draudikų biurui – „M. I.“ Bureau – Ireland (b. l. 31, I tomas). Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, jog eismo įvykio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bei remdamasis LR TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 2010-05-19 kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl 22 236,03 Lt sumos (b. l. 32, I tomas).

10Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

112009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje

12Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

13Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnį privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol, kol ji yra įregistruota. Tokia transporto priemonė turi būti draudžiama privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Pagal nurodytame įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoka ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme pateiktos medžiagos visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti Airijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti draudimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei 5 dalis). Tokiu atveju ieškovas vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi pagrįstai reikalauja iš atsakovo, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

15Byloje tarp šalių iškilo ginčas dėl transporto priemonės „V. G.“, valst. Nr. ( - ), kuria buvo padarytas eismo įvykis, savininko, ieškinio senaties termino eigos pradžios, dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltės, solidariosios atsakomybės, tai yra atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su dėl to padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

16Dėl eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „V. G.“, valst. Nr. ( - ), savininko.

17Šiuo atveju keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas apeliantui teigiant, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad eismo įvykio metu transporto priemonės „V. G.“, valstybinis Nr. ( - ), savininkas buvo apeliantas. Apelianto nuomone, atsiliepime pateikti jo paaiškinimai, jog jis 2008-07-08, gyvendamas Airijoje, automobilį buvo pardavęs ukrainiečiui V., o šis jam telefonu nurodė, kad automobilį pardavė kitam asmeniui, kuris, matyt, ir padarė eismo įvykį, ir Gorey policijos nuovados pareigūno P. M. (P. M.) parodymai apie pokalbį telefonu su namo, esančio ( - ), kuriame gyveno eismo įvykyje dalyvavęs trečiasis asmuo A. G., patalpų nuomininku įrodo, jog apeliantas eismo įvykio metu transporto priemonę „V. G.“, valstybinis Nr. ( - ), buvo pardavęs ir nebuvo jos savininku.

18Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl transporto priemonės savininko eismo įvykio metu yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad transporto priemonės savininkas eismo įvykio metu buvo ne apeliantas, o trečiasis asmuo A. G. ar kitas asmuo.

19Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl transporto priemonės savininko eismo įvykio metu padarė, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika panašioje savo aplinkybėmis civilinėje byloje, kur išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga). Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, sandorio sudarymo faktu neigiantis savo atsakomybę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą.

20Nors ieškovas įtraukė dalyvauti byloje A. G. iš pradžių atsakovu, vėliau trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tačiau byloje trečiojo asmens A. G. paaiškinimų apie automobilio įsigijimą nėra. Pirmosios instancijos teismui išnaudojus galimybes trečiajam asmeniui A. G. įteikti procesinius dokumentus asmeniškai, jam procesinių dokumentų įteikti nepavyko, procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliantas neįtraukė dalyvauti byloje asmens, kuriam, kaip jis įrodinėjo, iki eismo įvykio pardavė eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ), bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti šio asmens pavardės, kitų anketinių duomenų, išskyrus, jog tai ukrainietis V., kad teismas turėtų galimybę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti šį asmenį trečiuoju asmeniu ir imtis priemonių jo paaiškinimams gauti.

21Apelianto apeliaciniame skunde pateiktas įrodymų vertinimas neatitinka nurodytos formuojamos kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Be to, formuojama teismų praktika, jog vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Vien suinteresuoto bylos baigtimi asmens – apelianto neišsamūs ir nedetalūs paaiškinimai, policijos pareigūno P. M. tarnybinis pranešimas apie tai, jog jam telefonu nuomininku, kurio anketiniai duomenys nenurodyti, prisistatęs asmuo paaiškino, jog trečiasis asmuo A. G. gyveno tuo pačiu adresu ir neseniai įsigijo juodos spalvos automobilį „V. G.“, sudaro pagrindą abejoti šių įrodymų patikimumu ir yra nepakankami išvadai padaryti, kad eismo įvykio metu apeliantas nebuvo transporto priemonės „V. G.“, valstybinis Nr. ( - ), savininku (CPK 185 straipsnis), ir atleisti apeliantą nuo civilinės atsakomybės taikymo.

22Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios.

23Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nurodoma ginčo teisinių santykių kvalifikacija, jog šiuo atveju reikalavimo teisių perėjimas įvyko subrogacijos būdu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškovo reiškiamas reikalavimas apeliantui kvalifikuotinas regresiniu.

24TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – minėto įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui (šiuo konkrečių atveju apeliantui) ar jo atstovui. Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas vienas iš tokių atveju, tai yra, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Šiuo atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku, todėl nesant sudarytos draudimo sutarties, tai yra nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Tokiu atveju TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką. Taigi, pripažįstama ieškovo teisė regreso tvarka reikalauti patirtos žalos atlyginimo, kurią ieškovas patyrė dėl apelianto neteisėtos veikos.

25Taip formuojama ir teismų praktika, priešingai, nei nurodo apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos 29 punkte kasacinis teismas yra pasisakęs, jog reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, kvalifikuotinas regresiniu.

26Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto nurodytu ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu, tai yra, jog šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu turi būti laikoma data – 2009-08-28, kai Airijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui J. D. išmokėjo draudimo išmoką. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento, nurodė, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, o turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-07 nutartyje Nr. 3K-3-271/2012. Ginčo dėl ieškinio senaties termino trukmės, jog turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, tarp šalių nėra.

27Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui Airijos draudikų biurui, tai yra 2009-10-26.

28Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresiniams reikalavimams, kaip šiuo atveju, remiantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Sutiktina su apelianto nuomone, kad faktiškai prievolė dėl žalos atlyginimo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui buvo įvykdyta tada, kai Airijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui automobilio „Volvo-S40“, registracijos Nr. 01D44222, savininkui J. D. jo patirtą žalą. Tačiau ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina prievolės Airijos nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas. Nurodyta išvada darytina remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas, išmokėtos žalos atlyginimo tik tuo atveju ir tik tada, kai išmoka kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą. Taigi tik nuo to momento, kai ieškovas išmokėjo Airijos nacionaliniam draudikų biurui išmoką, pripažintina, jog jis patyrė nuostolius, taip pat tik nuo šio momento ieškovui tapo žinomas konkretus jo patirtų nuostolių dydis. Taigi, tik išmokos išmokėjimo Airijos nacionaliniam draudikų biurui diena yra ieškinio senaties termino pradžios momentas, o kartu ir pagrindinės prievolės įvykdymo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas.

29CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tiek Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, tai yra bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008, kt.). Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu.

30Akivaizdu, jog tiek apelianto įvardytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-07 nutartis Nr. 3K-3-271/2012), tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos kasacinio teismo bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012) faktinės aplinkybės nesutampa su šios nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, tai yra jos nėra tapačios. Tačiau esminė nuostata dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento ir ją pagrindžiantys argumentai, vertinant jų įtikinamumą, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, teisėjų kolegijos manymu, taikytini ir nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje kasacinio teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 buvo sprendžiama dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, kai regresinis reikalavimas buvo reiškiamas, išmokėjus žalos atlyginimą kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 priimta vėliau nei apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-07 nutartis Nr. 3K-3-271/2012.

31Tokia praktika yra formuojama ir bendrosios kompetencijos apygardų teismuose, kuria pagal anksčiau nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą bendrosios kompetencijos (apygardos) teismų pareigą laikytis savo pačių (t. y. apygardos teismų) sukurtų precedentų teismas turi vadovautis (2012-11-14 Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1471-253/2012, 2013-05-28 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1134-259/2013, 2013-05-22 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1203-343/2013, 2013-04-18 Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-244-280/2013).

32Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos šiuo klausimu, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju apelianto prašymu nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį.

33Dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltės

34Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi eismo įvykis, kuriame dalyvavo Lietuvoje registruota transporto priemonė „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairuojama trečiojo asmens A. G., įvyko Airijoje, Airijos nacionalinis draudikų biuras turėjo teisę savarankiškai, vadovaudamasis šioje šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, administruoti eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą ir pagrįstai išmokėjo eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui žalos atlyginimą, nes turėjo pakankamą pagrindą išvadai padaryti, jog eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairavusio trečiojo asmens A. G. kaltės.

35Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio nuostatas, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tai yra ir dėl eismo įvykio kaltininko nustatymo. Žalos sureguliavimą dėl užsienyje registruotų transporto priemonių sukeltų eismo įvykių Airijoje Airijos nacionalinis draudikų biuras administruoja, remdamasis aplinkos ministro įsakymu dėl savaeigių motorinių transporto priemonių (tarptautinio judėjimo), 1992, S.I. No. 384/1992 (angl. „S.I. No.384/1992 – M. P. Vehicles (International Circulacion) Order, 1992“).

36Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairavusio trečiojo asmens A. G. kaltė nustatyta turinčio teisę tai atlikti Airijos nacionalinio draudiko biuro pagal Airijos teisę ir Airijoje galiojančias procedūras, todėl teismas spręsdamas žalos atlyginimo klausimą regreso tvarka tik patikrina, ar kaltės nustatymas pagal Airijos teisę nekelia abejonių.

37Byloje ieškovo pateikta įrodymų visuma apie Airijoje galiojančią tvarką, tiriant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį, sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog, priešingai, nei nurodo apeliantas, Airijoje asmens kaltę dėl eismo įvykio nebūtinai turi patvirtinti teisėsaugos institucijos priimtas procesinis sprendimas, nustatantis, kad asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio. Iš 2014 m. birželio 12–17 d. ieškovo ir Airijos draudikų biuro susirašinėjimo matyti, jog policijos pareigūnai ne visada nustato atsakomybę už eismo įvykį, jų dalyvavimas yra susijęs su galimais baudžiamaisiais kaltinimais, kurie gali būti pateikti vienai iš eismo įvykyje dalyvavusių šalių (pvz., dėl vairavimo neapsidraudus ir pan.) (b. l. 136, II tomas).

38Taip pat iš 2014 m. birželio 12–17 d. ieškovo ir Airijos draudikų biuro susirašinėjimo matyti, jog šiuo atveju teisėsaugos institucijos procesinis sprendimas, kuriuo būtų nustatytas eismo įvykio kaltininkas, priimtas nebuvo, atsakomybės klausimą sprendė Airijos draudikų biuras (b. l. 136, II tomas). Šią aplinkybę patvirtina ir 2014-06-25 parengta Airijos policijos biuro ataskaita apie eismo įvykį, kurios 11 punkte nurodyta, kad nėra duomenų, jog svarstoma pradėti teismo procesą. Teisėjų kolegijos nuomone, objektyvumo prasme, esant Airijos policijos biuro parengtai ataskaitai apie tai, kad nėra duomenų apie pradėtą teismo procesą dėl šio eismo įvykio, apelianto nurodomas 2009-09-17 Airijos draudikų biuro atstovo elektroninis laiškas apie tai, jog teismo procesas prieš trečiąjį asmenį A. G. yra pradėtas (b. l. 90–94, 1 tomas), nesudaro pagrindo padaryti labiau tikėtiną išvadą, priešingai, nei nurodo apeliantas, jog toks procesas buvo pradėtas ir klausimas dėl eismo įvykio kaltininko išspręstas teisėsaugos institucijos procesiniu sprendimu (CPK 185 straipsnis).

39Iš 2015-05-05 ieškovo ir Airijos draudikų biuro susirašinėjimo (b. l. 65, III tomas) matyti, jog konkretaus Airijos teisės akto, nustatančio vairuotojo atsakomybę, nėra, tai Airijos teisinėje sistemoje yra sprendžiama, vadovaujantis deliktų teise.

40Teisėjų kolegijos nuomone, Airijos draudikų biuro surinkti įrodymai apie eismo įvykį nepaneigia Airijos draudikų biuro išvados, jog eismo įvykis kilo dėl transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairavusio trečiojo asmens A. G. kaltės, jam nesilaikant pareigos vairuoti transporto priemonę saugiai. Iš byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio mechanizmą (b. l. 105, 116, 2 tomas), matyti, jog automobilis „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairuojamas trečiojo asmens A. G., kai įvyko eismo įvykis, buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą (nurodė trečiasis asmuo A. G. savo paaiškinime (b. l. 110, 2 tomas), kuria važiavo kitas eismo įvykyje dalyvavęs automobilis „( - )“, valst. Nr. ( - ). Akivaizdu, jog tai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, kadangi byloje įrodymų, jog kitos transporto priemonės „( - )“, valst. Nr. ( - ), vairuotojas J. D. nesilaikė pareigos saugiai vairuoti transporto priemonę, tai yra pažeidė leistiną vairavimo greitį, buvo neblaivus ar panašiai, nėra. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog automobilį „V. G.“, valst. Nr. ( - ), vairavęs trečiasis asmuo A. G. Policijos biure pripažino, jog dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis (b. l. 114, 2 tomas). Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei nurodo apeliantas, trečiojo asmens A. G. paaiškinimas, kaip, jo nuomone, įvyko eismo įvykis (b. l. 110, III tomas), tai yra apie eismo įvykio mechanizmą, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog trečiasis asmuo A. G. vėliau paneigė, jog eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei įrodinėja apeliantas, abejoti byloje esančių Airijos draudikų biuro pateiktų įrodymų objektyvumu, kuriais remdamasis Airijos draudikų biuras nustatė, jog eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, nėra pagrindo, kadangi jie yra parengti Airijos policijos biuro. Apeliantas, turėdamas teisę, per ilgą bylos nagrinėjimo laiką nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių trečiojo asmens A. G. kaltę dėl eismo įvykio (CPK 178 straipsnis).

41Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, nesiaiškino, kokiu būdu, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatyta A. G. kaltė dėl eismo įvykio, nepagrįstai pripažino, jog byloje pateikti įrodymai pagrindžia A. G. kaltę, kuri turėjo būti nustatyta pagal Airijos teisę ir šioje šalyje galiojančias procedūras.

42Dėl solidariosios atsakomybės taikymo

43Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas (CK 6.8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 6.21 straipsnis) spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės. Apelianto nuomone, ieškovui bylos nagrinėjimo metu atsisakius reikalavimo atsakovui A. G. ir jį įtraukus byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankišku reikalavimų, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą šiuo atveju taikyti CK 6.129 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priteisti iš apelianto ne daugiau nei 1/2 dalį ieškinio reikalavimo sumos.

44Nustatytos faktinės aplinkybės, jog ieškovas teismui pateikė ieškinį atsakovu patraukdamas E. Š., reikšdamas reikalavimą priteisti iš atsakovo E. Š. 22 236, 03 Lt nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjant bylą 2013-12-05 priimtas ieškovo patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas, be atsakovo E. Š., patraukė atsakovu ir A. G., prašydamas solidariai iš bendraatsakovių priteisti 22 236,03 Lt nuostolių atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2014-04-24 nutartimi, patenkinus ieškovo prašymą, priimtas ieškovo ieškinio atsisakymas dėl atsakovo A. G. ir civilinė byla atsakovui A. G. nutraukta, A. G. patrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu.

45Transporto priemonės savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet ir iš įstatymo, tai yra TPVCAPDĮ, kadangi šie asmenys pažeidė šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, todėl jie laikytini solidariaisiais skolininkais.

46Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kreditorius gali atsisakyti reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 8 dalis, 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.23 straipsnis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Taip kreditorius atsisako solidarumo vieno iš solidariųjų skolininkų atžvilgiu, o kitų skolininkų solidarumas išlieka (jei skolininkų daugetą sudarė daugiau kaip du asmenys), jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Jeigu yra tik du bendraskoliai, atsisakius reikalavimo teisės vieno iš jų atžvilgiu, solidariosios prievolės nelieka, ją turi įvykdyti vienas skolininkas. Kreditorius gali atsisakyti visų skolininkų solidarumo, toks solidaraus išieškojimo teisės atsisakymas nereiškia reikalavimo atsisakymo. Atsisakius skolininkų solidarumo skola nesumažėja, o tik padalijama, solidarioji prievolė tampa daline. Kreditoriaus atleidimo nuo prievolės įvykdymo atveju skola sumažėja, tai yra kiti bendraskoliai yra atleidžiami nuo tos dalies, kuria vienas iš bendraskolių atleistas nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnio 6 dalis).

47Vertinant anksčiau nurodytas nustatytas faktines aplinkybes dėl ieškinio atsisakymo atsakovui A. G., kadangi nebuvo sumažinta ieškinio reikalavimų suma ir apimtis, yra pagrindas išvadai padaryti, jog nagrinėjamu atveju byloje kreditorius (ieškovas) atsisakė reikalavimo teisės vieno iš buvusių solidariųjų bendraskolių atsakovo A. G. naudai, visos prievolės vykdymą perkeldamas kitam skolininkui atsakovui E. Š., taip atsisakydamas skolininkų solidarumo, bet ne atleisdamas atsakovą A. G. nuo dalies prievolės įvykdymo.

48Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 6.21 straipsnis) ir pagrįstai nesivadovavo CK 6.129 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

49Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

50Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme ir šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos

52Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestas, todėl apelianto apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus apie jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – vertimo išlaidos 55,18 Eur. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestas, o vertimo išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, todėl iš atsakovo priteistina ieškovui 55,18 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

53Šalys po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos – atsakovas 2015-06-04, ieškovas 2015-06-18 pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas pridėjęs prie bylos ieškovo 2015-05-26 teismo pasiūlytus pateikti papildomus įrodymus, juos 2015-05-27 išsiuntė apeliantui, pasiūlydamas iki teismo posėdžio, tai yra iki 2015-05-28, 14.45 val., pateikti paaiškinimus dėl papildomų įrodymų. Kadangi apelianto paaiškinimai nebuvo pateikti teismo nustatytu terminu, abiejų šalių paaiškinimai buvo pateikti po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl juos atsisakytina priimti (CPK 251 straipsnis, 302 straipsnis).

54Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

55palikti nepakeistą Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

56Priteisti iš atsakovo E. Š. 55,18 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo E. Š. 22... 3. Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu... 4. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės... 5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos... 6. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų... 8. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau... 9. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2009-05-22 Airijoje, Wexforde,... 10. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo... 11. 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010-03-16 nutartis... 12. Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011),... 13. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų... 14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme pateiktos... 15. Byloje tarp šalių iškilo ginčas dėl transporto priemonės „V. G.“,... 16. Dėl eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „V. G.“, valst. Nr.... 17. Šiuo atveju keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas apeliantui... 18. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad... 19. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išvadą... 20. Nors ieškovas įtraukė dalyvauti byloje A. G. iš pradžių atsakovu, vėliau... 21. Apelianto apeliaciniame skunde pateiktas įrodymų vertinimas neatitinka... 22. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios.... 23. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nurodoma ginčo teisinių santykių... 24. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs... 25. Taip formuojama ir teismų praktika, priešingai, nei nurodo apeliantas,... 26. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto nurodytu ieškinio... 27. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė... 28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant Lietuvos Respublikos transporto... 29. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą... 30. Akivaizdu, jog tiek apelianto įvardytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos... 31. Tokia praktika yra formuojama ir bendrosios kompetencijos apygardų teismuose,... 32. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 33. Dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltės... 34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi... 35. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio nuostatas, Biuras yra... 36. Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonę „V. G.“, valst. Nr. ( - ),... 37. Byloje ieškovo pateikta įrodymų visuma apie Airijoje galiojančią tvarką,... 38. Taip pat iš 2014 m. birželio 12–17 d. ieškovo ir Airijos draudikų biuro... 39. Iš 2015-05-05 ieškovo ir Airijos draudikų biuro susirašinėjimo (b. l. 65,... 40. Teisėjų kolegijos nuomone, Airijos draudikų biuro surinkti įrodymai apie... 41. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais atsakovo... 42. Dėl solidariosios atsakomybės taikymo... 43. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto apeliacinio skundo... 44. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog ieškovas teismui pateikė ieškinį... 45. Transporto priemonės savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda... 46. Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek... 47. Vertinant anksčiau nurodytas nustatytas faktines aplinkybes dėl ieškinio... 48. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės... 49. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti... 50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios... 51. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme ir... 52. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestas, todėl apelianto apeliacinės... 53. Šalys po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos – atsakovas 2015-06-04,... 54. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų... 55. palikti nepakeistą Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d.... 56. Priteisti iš atsakovo E. Š. 55,18 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui...