Byla 3K-3-499/2012
Dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Seesam Insurance AS (buvusi UADB „Seesam Lietuva“) kasacinį skundą dėl 2011 m. spalio 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo ir 2012 m. kovo 7 d. Kauno apygardos teismo nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Seesam Lietuva“ ieškinį atsakovui A. P. dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, nuo kada turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, kai reiškiamas regresinis reikalavimas asmeniui pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

6Ieškovas UADB „Seesam Lietuva“ (teisių perėmėjas – Seesam Insurance AS, veikiantis Lietuvos Respublikoje per Seesam Insurance AS filialą Lietuvoje) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. 5639,83 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalys sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 300 0058817, kuria buvo apdrausta automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė. UADB „Seesam Lietuva“ 2008 m. balandžio 11 d. gavo savo korespondento žaloms administruoti Rumunijoje bendrovės AVUS Romania International SRL pranešimą apie tai, kad draudimo apsaugos galiojimo metu, 2008 m. vasario 14 d., Rumunijoje įvyko kelių eismo įvykis, kuriame C. I. vairuojamas automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) apdraustas UADB „Seesam Lietuva“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, susidūrė su automobiliu „Iveco“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), apdraustu bendrovės Asirom SA savanoriškuoju draudimu (šio automobilio savininkas – bendrovė Artego SA). Ieškovas UADB „Seesam Lietuva“ buvo informuotas savo korespondento AVUS, kad 2008 m. vasario 14 d. eismo įvykis kilo dėl automobilio „VW Golf“ vairuotojo kaltės. Ieškovo korespondentas žaloms administruoti Rumunijoje AVUS gavo automobilį „Iveco“ savanoriškuoju draudimu apdraudusios draudimo bendrovės Asirom SA atgręžtinį reikalavimą atlyginti dėl 2008 m. vasario 14 d. įvykio kilusią žalą, šio reikalavimo pagrindu atliko žalos administravimo veiksmus ir, sureguliavus žalos bylą, 2010 m. vasario 11 d. raštu pareikalavo iš ieškovo, kaip atsakingo draudiko, atlyginti išmokėtas žalos sumas bei bylos administravimo išlaidas (iš viso 8167,04 euro, t.y. 28199,16 Lt). UADB „Seesam Lietuva“ pagal išmokos potvarkį Nr. 08/300-0941 2010 m. kovo 5 d. patvirtino draudimo išmoką, lygią korespondento AVUS pateiktam reikalavimui – 28 199,16 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nesilaikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir ieškovo ir atsakovo draudimo sutarties 3.2.4 punkte numatyto įpareigojimo transporto priemonės valdytojui per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, taip pat, kaip numatyta šalių sudarytoje draudimo sutartyje, draudiko prašymu suteikti žinomą informaciją apie autoavarijos aplinkybes bei dalyvius. Tokio pranešimo ar kitos informacijos apie 2008 m. vasario 14 d. kelių eismo įvykį ieškovas UADB „Seesam Lietuva“ iš atsakovo A. P. negavo net ir po atskiro rašytinio 2008 m. balandžio 15 d. užklausimo Nr. 08/300-0941. Vadovaujantis eismo įvykio metu galiojusių Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 54.3 ir 54.5 punktais, jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, draudikas turi iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos dydžio atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį. Ieškovas nurodė, kad atsakovas atsakė į ieškovo pretenziją ir nurodė, kad atsisako atlyginti žalą, bei pateikė su Caldararu B. T. 2007 m. spalio 10 d. sudarytą automobilio „VW Golf“ panaudos sutartį. Atsakovo pateikta apdrausto automobilio panaudos sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir draudimo sutartis, automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) panaudai atsakovas perdavė naudoti penkeriems metams Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų, suteikiant teisę panaudos gavėjui transporto priemonę perleisti naudoti bet kuriems tretiesiems asmenims. Ieškovas nurodė, kad, sudarant draudimo sutartį, draudimo rizika buvo įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nebus naudojama užsienyje daugiau kaip 30 dienų per metus, o atsakovas nei draudimo sutarties sudarymo metu, nei kada nors vėliau ieškovui neatskleidė aplinkybės, kad transporto priemonė bus naudojama užsienyje. Kadangi atsakovas nuslėpė draudimo sutarčiai sudaryti svarbią informaciją apie aplinkybes, turinčias esminę įtaką draudimo rizikai įvertinti, arba nepranešė apie draudimo rizikos pasikeitimą (jeigu panaudos sutartis laiko ir ketinimų atžvilgiu buvo sudaryta vėliau nei draudimo sutartis), ieškovas nurodė, kad pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 56.1 ir 56.2 punktais, jis turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovo 16,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, įvykus eismo įvykiui Europos Sąjungos narėje Rumunijoje, byla turi tarptautinį elementą, todėl jai nagrinėti turi būti taikomos Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatos (inkorporuotos Ketvirtosios direktyvos nuostatos). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ir jo korespondento tarpusavio santykius reguliuoja Europos bendrijų komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimas, draudiko ir jo patikėtinio santykiai analogiškai yra reglamentuojami sprendimo „Dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą“ 4 straipsnio 5 dalies ir 7 straipsnio nuostatomis, kuriose nurodoma, jog patikėtinį patvirtinęs biuras pripažįsta išimtinę jo kompetenciją administruoti ir sureguliuoti žalą biuro vardu ir šį patikėtinį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita. Taigi biuro ir jo patikėtinio santykiai turi įtakos sprendžiant klausimą dėl regresinio reikalavimo ieškinio senaties termino pradžiai skaičiuoti, nes šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad ieškinį teismui ieškovas pateikė 2011 m. kovo 5 d., išsiųsdamas jį paštu, ir sprendė, kad regresinio reikalavimo senaties termino pradžia prasidėjo 2010 m. vasario 11 d., kai ieškovo patikėtinis AVUS Romania International SRL sumokėjo bendrovei Asirom SA žalos atlyginimą. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad ieškovą ir AVUS Romania International SRL siejo bendradarbiavimo santykiai, todėl bendradarbiaujančios šalys galėjo nustatyti įvairius atsiskaitymo būdus ir laikotarpius, tačiau šie santykiai neturi reikšmės tarp draudiko (ieškovo) ir draudėjo (atsakovo) atsiradusiems santykiams. Taigi aplinkybė, kada ieškovas sumokėjo savo korespondentui už draudimo išmoką sumokėtus pinigus, senaties termino eigos pradžiai reikšmės neturi. Esminė aplinkybe senaties termino pradžiai skaičiuoti teismas laikė tai, nuo kada bendrovei Asirom SA subrogacijos pagrindu atsiradusi žala buvo atlyginta, todėl būtent nuo tos datos, t. y. nuo 2010 m. vasario 11 d., ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų regreso tvarka. Svarbia aplinkybe, pagrindžiančia paminėtą teismo išvadą, teismas laikė tai, kad ieškovas 2010 m. vasario 10 d. išmokos potvarkiu Nr. 08/300-0941 nurodė užsienio įmonei savo korespondentui AVUS Romania International SRL išmokėti 28 199,16 Lt draudimo išmoką, susijusią su eismo įvykiu. Taigi šis mokėjimas (AVUS Romania International SRL bendrovei Asirom SA ) atliktas su ieškovo pritarimu. Teismas šalių sudarytą sutartį laikė vartojimo sutartimi, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, būdamas silpnesnioji sandorio šalis, prašydamas taikyti senatį nevisiškai tiksliai suformulavo savo prašymą, savo iniciatyva atsakovo prašymą patikslino ir taikė ieškinio reikalavimams vienerių metų ieškinio senatį, konstatuodamas, kad ieškovas praleido terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išmokėtos dalies draudimo išmokos priteisimo, tai yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis). Teismas nurodė, kad ieškovas yra draudimo veikla užsiimantis verslo subjektas, jam, kaip šią veiklą išmanančiam subjektui, keliami padidinti reikalavimai, todėl sprendė, jog ieškovas įgyvendino savo teises nerūpestingai, neatidžiai, praleido ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinti neprašė.

10Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo ir nurodė, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Draudimo išmoka žalą atlyginusiai draudimo bendrovei Asirom SA išmokėta 2010 m. vasario 11 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią datą laikė ieškinio senaties termino pradžios momentu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovą ir Rumunijos draudimo bendrovę AVUS Romania International SRL siejo atstovavimo teisiniai santykiai, todėl atstovo (patikėtinio, korespondento) AVUS Romania International SRL išmokėta draudimo išmoka nukentėjusiajam tiesiogiai sukūrė teises bei pareigas ieškovui; kadangi ieškovo atstovas žalą atlygino 2010 m. vasario 11 d., tą pačią dieną informavo apie tai ieškovą ir pateikė jam apmokėti 8167,04 euro sąskaitą, o ieškovas 2010 m. vasario 10 d. (tokia data nurodyta potvarkyje) išmokos potvarkiu Nr. 08/300-0941 patvirtino savo atstovo (korespondento) reikalavimo pagrįstumą ir 2010 m. kovo 5 d. sumokėjo jam prašomą 8167,04 euro žalos atlyginimo išmoką, todėl ieškovui dar 2010 m. vasario 11 d. tapo žinomas žalos atlyginimo dydis, nuo šios datos skaičiuotinas ir įstatymu nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovas kreipėsi į teismą 2011 m. kovo 5 d., t.y. praleidęs nustatytą terminą. Kadangi ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, be to, nepateikė jokių įrodymų ar nepaaiškino aplinkybių, dėl kurių būtų galima laikyti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs nustatytą ieškinio senaties terminą, kurį atnaujinti nėra pagrindo.

11III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu kasatorius Seesam Insurance AS prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, taip pat priteisti visas kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais toliau nurodytais argumentais:

  1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo bendrosiomis ieškinio senaties termino ir regreso teisės įgyvendinimo taisyklėmis. CK 6.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pradžia prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje – kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lingvistiniu ir loginiu metodais aiškinant šias teisės normas darytina išvada, kad teisė į ieškinį, su kuria sietinas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas, atsiranda tik nuo tada, kai draudikas atlieka mokėjimą, nes teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas negali atsirasti anksčiau nei faktinis išmokėjimas. Šiuo atveju įstatymas įtvirtina draudiko reikalavimo teisę. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad reikalavimo suma susideda iš dviejų dalių: 7101,78 euro žalos atlyginimo (kurią kasatorius atlygino korespondentui kompensuodama už pastarojo išmokėtą draudimo išmoką) ir 1065,26 euro administravimo mokesčio, kurį kasatorius papildomai sumokėjo korespondentui. Šis administravimo mokestis buvo apskaičiuotas po to, kai korespondentas nukentėjusiojo draudikui išmokėjo žalos atlyginimo sumą, todėl šiai reikalavimo daliai ieškinio senaties termino eiga negalėjo prasidėti anksčiau, nei ši suma buvo apskaičiuota.
  2. Atstovavimo santykiai kasatoriaus ir korespondento nesaistė, tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina ne nuo atstovo, bet nuo atstovaujamojo draudimo išmokos išmokėjimo. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino atstovo veiksmų padarinius atstovaujamajam, kiek tai susiję su ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu. Ieškinio senaties terminas negalėjo prasidėti, kol kasatorius nepatyrė žalos, kuri sietina su 2010 m. kovo 5 d. mokėjimo atlikimu korespondentui. Vien ta aplinkybė, kad korespondentas išmokėjo žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui, nesuteikia teisės draudikui pareikšti ieškinį teisme, nesant vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų – žalos, todėl ir termino ieškiniui pareikšti eiga negali prasidėti.
  3. Teismai nevertino, kad kasatorius ir korespondentas yra specifiniai subjektai – 46 valstybes nares vienijančios žaliosios kortelės sistemos, administruojant žalos bylas, kilusias užsienio valstybėje, nariai. Dėl to kasatoriaus ir korespondento tarpusavio santykių nustatymui turi būti taikomi ir tarptautiniai teisės aktai, visų pirma – Direktyva Nr. 2009/103 ir Bendradarbiavimo nuostatai. Korespondento veiklos pobūdis ir apimtis, veikiant draudiko vardu, yra apibrėžti Direktyvos Nr. 2009/103 tikslais: korespondentai – tai atstovai žalos sureguliavimo tikslais, paskiriami siekiant palengvinti eismo įvykio metu nukentėjusios šalies padėtį žalos nustatymo ir sureguliavimo procese (Direktyvos Nr. 2009/103 36 konstatuojamoji dalis). Taigi Direktyvos Nr. 2009/103 prasme korespondentas galėjo veikti tik žalos nustatymo ir sureguliavimo procese ir jame atlikti veiksmai veikia draudiko teises ir pareigas. Draudiko ir korespondento bendradarbiavimas baigiasi, kai yra sureguliuojama eismo įvykio metu kilusi žala, draudikas atlygina korespondentui už suteiktas paslaugas ir korespondento išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiai šaliai. Nuo šio momento draudikas perima visas korespondento teises draudėjo atžvilgiu, t. y. tampa jo kreditoriumi ir įgyja teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikšti draudėjui regresinius reikalavimus. Pagal Vidaus nuostatų 4 straipsnio 4 ir 5 dalis korespondentas veikia Rumunijos draudikų biuro vardu, kaip užsienio draudikų biuro atstovas. Korespondentas pagal Vidaus nuostatų 2.4 straipsnį yra asmuo, paskirtas žalos administravimo ir sureguliavimo veiksmams atlikti. Tai, kad korespondentas veikia tik žalos sureguliavimo stadijoje, patvirtina ir Vidaus nuostatų 5.1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad korespondentas draudiką apie nukentėjusiai šaliai išmokėtą draudimo išmoką turi informuoti per vienerius metus nuo šios išmokos išmokėjimo momento. Dėl to teismų išvados, kad draudikas savo regreso teisę į draudėją turi įgyvendinti per vienerius metus nuo to momento, kai korespondentas eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui atlygino žalą, yra nelogiškos ir prieštarauja ES įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Pagal teismų padarytas išvadas nagrinėjamoje byloje, draudikui atimama galimybė tinkamai įgyvendinti savo teises, nes korespondentas apie išmokėtą išmoką turi informuoti draudiką per vienerius metus, o draudikas ieškinį pareikšti įpareigojamas per tą patį laikotarpį. Taip nepagrįstai apribojamos draudiko teisės ir nepagrįsta teisinė apsauga yra suteikiama draudėjui, kuris netinkamai laikėsi draudimo sutarties ir teisės aktų nuostatų. Tai prieštarauja ir bendriesiems sąžiningumo bei protingumo principams, be to, nukrypstama nuo Direktyvos Nr. 2009/103 tikslų. Pagal Vidaus nuostatų 5.2 straipsnį draudikas korespondentui turi sumokėti draudimo išmoką ir administravimo mokestį per du mėnesius nuo pranešimo apie atliktus mokėjimus iš korespondento gavimo. Taigi faktiškai gali būti tokia situacija, kad draudikas 1 metus 2 mėnesius nepatirs jokių išlaidų, susijusių su draudėjo sukeltu eismo įvykiu, tačiau pagal teismų išaiškinimus nagrinėjamoje byloje, net ir faktiškai nepatyręs išlaidų, vis tiek būtų įpareigotas reikšti regresinius reikalavimus. Toks aiškinimas iš esmės iškreiptų žalos – jos realumo ir pagrįstumo aspektu – atlyginimo esmę.
  4. Teismai nepagrįstai sutapatino atsakingą draudiką (kasatorių) ir korespondentą, veikiantį savarankiškai draudžiamojo įvykio administravimo ir mokėtinų sumų apskaičiavimo procese. Pagal Vidaus nuostatų 4 straipsnio 4 dalį korespondentas visas žalas turi administruoti pagal draudžiamojo įvykio vietos valstybės teisę, taigi jis tampa atsakingas už žalos administravimo procesą, o kasatorius šio proceso kontroliuoti negali. Taigi kasatorius nepriima sprendimo išmokėti draudimo išmoką, be to, jos dydis nėra derinamas su kasatoriumi. Išmokos potvarkis Nr. 08/300-0941 buvo išimtinai kasatoriaus vidaus dokumentas, teismai neteisingai sprendė, kad jis buvo kasatoriaus patvirtintas 2010 m. vasario 10 d.: data, užrašyta ant dokumento, yra neįskaitoma, be to, tuo metu dar nebuvo gautas AVUS prašymas atlyginti išlaidas – galutinė sąskaita gauta 2010 m. vasario 11 d.
  5. Korespondento ir draudiko atlyginta žala nesutampa – korespondentas atlygina nukentėjusiai šaliai išmokėtą draudimo išmoką, o draudikas korespondentui turi atlyginti šias išlaidas ir kitas išlaidas – žalos administravimo išlaidas, taip pat sumokėti už trečiųjų asmenų paslaugas patirtas išlaidas (pvz., bylinėjimosi kitoje valstybėje išlaidas). Pagal CK 6.259 straipsnio 4 dalies 2 punktą, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Todėl korespondentui sumokėtos žalos administravimo išlaidos taip pat laikytinos kasatorės nuostoliais, kuriuos privalo atlyginti žalą sukėlęs atsakovas.
  6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis draudikams yra akivaizdžiai nepalankūs, ir tai lemia draudikų suinteresuotumą eliminuoti užsienyje kilusios žalos administravimą per korespondentus. Tokia praktika gali neigiamai paveikti Direktyvoje Nr. 2009/103 suformuluotų siekių įgyvendinimą.
  7. Teismai netinkamai taikė CK 1.126 straipsnio 2 dalį, pagal kurią ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas negali būti laikomas pateikusiu tokį prašymą, nes šis buvo išsakytas bylos nagrinėjimo metu – per paskutinį posėdį teismui iškėlus šį klausimą. Pagal teismų praktiką ir CPK 226 straipsnio reikalavimus šalys prašymą taikyti turi suformuluoti pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadijoje ir turi tai padaryti raštu, pateikdamos atsiliepimą į ieškinį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad atsakovas savo prašymą suformulavo netiksliai, todėl teismas savo iniciatyva prašymą tikslina. Taip teismas nusprendė dėl aplinkybių, dėl kurių kasatoriui nebuvo suteikta teisė pasisakyti (momentas, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, ar senaties terminas nebuvo nutrauktas, ar nebuvo sustabdytas, taip pat – ar būtų galimybė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių). Nagrinėjama byla yra privataus pobūdžio ir nepriskirtina kuriai nors bylų kategorijai, kurioje būtų taikomi proceso ypatumai, todėl atsakovas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai laikytas silpnesniąja santykių šalimi. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio senaties termino tariamo praleidimo priežasčių svarbumo, nors pagal suformuotą teismų praktiką tokią pareigą turėjo.
  8. Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos regreso bylose aiškinant ieškinio senaties termino taisykles, taip pat nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią teismas turi pareigą savo iniciatyva vertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. P. prašo kasacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dalis kasacinio skundo argumentų yra fakto klausimai, kurių kasacinės instancijos teismas netiria (CPK 353 straipsnis).
  2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, tai numatyta ir CK 1.127 straipsnio 4 dalyje.
  3. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį šioje byloje taikė savo iniciatyva, yra nepagrįsti. Atsakovas motyvuotai prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas privalėjo nagrinėti tokį atsakovo prašymą. Tai, kad teismas kitaip vertino ieškinio senaties pradžios momentą nei tai darė ieškovas ar atsakovas, nereiškia, kad teismas ieškinio senatį taikė savo iniciatyva. Atsiliepime į ieškovo ieškinį atsakovas nurodė, kad būtina aiškintis aplinkybes dėl to, ar ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, o ieškovas tai įrodančius dokumentus teismui pateikė labai nenoriai. Tik susipažinęs su šiais dokumentais, atsakovas galėjo suformuluoti prašymą taikyti ieškinio senatį.
  4. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o ieškovas, į teismą kreipęsis 2011 m. kovo 5 d., akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

17Nagrinėjamoje byloje keliami aktualūs teisės aiškinimo klausimai transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės srityje.

18Vienas pagrindinių transporto priemonių ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą. Tai pasiekti svarbu ne tik nacionaliniu, bet ir visos Europos Sąjungos mastu tam, kad kiltų kuo mažiau kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Nukentėjusių asmenų teisė į žalos atlyginimą užtikrinama žaliosios kortelės sistemos, apimančios valstybes nares, pagrindu, taip pat 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva Nr. 2009/103/EB) nuostatomis, kurias ES valstybės narės privalo perkelti į savo nacionalinę teisę.

19Žaliosios kortelės sistema – tai valstybių tarpusavio sutarčių pagrindu pagrįsta sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta, nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žalioji kortelė yra tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per žaliosios kortelės sistemos valstybių narių teritorijas, atskirai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Ši sistema įkurta 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu, ir šiuo metu vienija 46 valstybes nares. Šios sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu, jų bendradarbiavimo sąlygas nustato Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai. Žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas vykdo visų žaliosios kortelės sistemos valstybių nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras yra Biurų tarybos, o kartu ir žaliosios kortelės sistemos dalyvis nuo 2003 m. spalio 15 d. Kiekvienas nacionalinis draudikų biuras įsipareigoja atlyginti eismo įvykyje nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai transporto priemonė, kuri šią žalą sukėlė, yra registruota to nacionalinio biuro valstybėje. Draudimo įmonės turi teisę paskirti korespondentą pagal Biuro tarybos 2002 m. gegužės 30 d. patvirtintas Vidaus tvarkos taisykles. Korespondentas – tai draudimo įmonės kitoje žaliosios kortelės sistemos valstybėje narėje paskiriama draudimo įmonė, kuri administruoja ir atlygina toje valstybėje eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai ji padaryta transporto priemonės vairuotojo, turinčio Lietuvos draudimo įmonės išduotą žaliąją kortelę, liudijančią, kad transporto priemonės valdytojas yra sudaręs civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Nacionaliniai draudikų biurai turi plačius įgaliojimus korespondentų paskyrimo procese, nes jie pagal savo nusistatytas sąlygas patvirtina (nepatvirtina) jų veiklos šalyje įsisteigusius korespondentus ar panaikina jų patvirtinimą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik biuras turi teisę vieno iš savo narių prašymu siųsti kitam biurui prašymą patvirtinti to biuro šalyje įsisteigusį nario korespondentą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatuose taip pat nustatyta, kad draudimo įmonės korespondentas administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita.

20Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokio draudimo įgyvendinimo suderinimo įpareigojo ES valstybes nares užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva Nr. 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, sumažino civilinės atsakomybės draudimo valstybėse narėse lygio ir apimties skirtumus, papildomas nuostatas taip pat numatė 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo. Siekiant įtvirtinti efektyvesnes procedūras eismo įvykio metu nukentėjusio asmens interesų apsaugai, tuo atveju, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei asmens nuolatinė gyvenamoji vieta valstybėje, buvo priimta 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva Nr. 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas Nr. 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau – Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva). Pagrindinis Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos tikslas buvo įtvirtinti draudimo įmonės atstovo institutą. Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos konstatuojamųjų dalių (11) ir (12) nuostatų, taip pat 4 straipsnio, reglamentuojančio atstovų žalų sureguliavimo reikalams institutą, 1, 5, 6 dalių normų turinys leidžia daryti išvadą, jog atstovų žalos sureguliavimo reikalams paskyrimo tikslas – padaryti paprastesnį ir lengvesnį pretenzijų dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje gyvena nukentėjusysis, atlyginimo nagrinėjimą būtent nukentėjusiam asmeniui. Remiantis Ketvirtąja transporto priemonių draudimo direktyva, nukentėjusieji, patyrę žalos kitoje valstybėje narėje, be kita ko, turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus; jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (kalbomis) (Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis). Taigi nurodytos nuostatos aiškiai akcentuoja atstovo žalos sureguliavimo klausimais instituto tikslą – supaprastinti žalos išieškojimą nukentėjusiam asmeniui, užtikrinti, kad jo pretenzija galės būti nagrinėjama jam suprantama kalba, be to, kad tai bus vykdoma jam žinoma procedūra.

21Apibendrinant išdėstytą privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentavimo sistemą, matyti, kad šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis.

22Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės buvo kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatomis. Lietuvoje šios direktyvos nuostatos yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, o nagrinėjamoje byloje nėra direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų. Tačiau aiškinti ir taikyti nacionalinius įstatymus, įgyvendinančius direktyvų nuostatas, būtina atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, taip pat į direktyvos nuostatas aiškinančius ESTT sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. 1-01891; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012, 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas" v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).

23Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo momento reiškiant regresinį reikalavimą pagal nacionalinę teisę

24Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, nuo kada ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ieškiniui, kurį draudimo įmonė reiškia draudėjui tuo pagrindu, kad jis pažeidė transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatas, dėl ko draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekia išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo.

25Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai bendrovei Asirom SA subrogacijos pagrindu atsiradusi žala buvo atlyginta Lietuvos draudimo įmonės korespondento Rumunijoje AVUS Romania International SRL, ir teismai laikė, kad būtent nuo tos datos, t. y. nuo 2010 m. vasario 11 d., kasatoriui atsirado teisė reikalauti išmokėtų sumų regreso tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai jis savo korespondentui Rumunijoje pervedė jo sumokėtą draudimo išmokos sumą ir administravimo išlaidas. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio kasacinio skundo argumento ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo.

26Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas, kurie sudaro privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo.

27Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią kasatorius sudarė su atsakovu; draudiko korespondentui Rumunijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, kasatorius – draudikas ir privalomojo motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Rumunijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį korespondentui. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Nors kasatoriaus korespondentas bendrovei Asirom SA subrogacijos pagrindu atsiradusią žalą atlygino 2010 m. vasario 11 d., kasatoriui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui AVUS Romania International SRL, t. y. 2010 m. kovo 5 d. Taigi nuo šio momento kasatorius įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Draudėjas (atsakovas šioje byloje) negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgys teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Dėl to tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą).

28Kasacinis teismas taip pat yra nustatęs, kad kai reikalavimas yra reiškiamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).

29Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai ieškinio senaties momento pradžią tapatino su 2010 m. vasario 11 d., kai ieškovo korespondentas AVUS Romania International SRL sumokėjo bendrovei Asirom SA žalos atlyginimą, neteisėtai taikė ieškinio senaties institutą ir ieškinį atmetė dėl ieškinio senaties termino taikymo pažeidimo. Tai sudaro pagrindą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį (CPK 360 straipsnis).

30Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenagrinėjo ieškinio iš esmės, netyrė ieškovo pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių, pagrindžiančių jo reikalavimus, taip pat atsakovo atsikirtimų į ieškinį. Dėl to bylą reikia grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų išsiaiškintos ir ištirtos visos bylos išnagrinėjimui iš esmės svarbios faktinės aplinkybės.

31Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

32Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2012 m. lapkričio 21 d. pažymą, byloje kasacinės instancijos teisme patirta 25,45 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas teismui priimant sprendimą iš esmės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

34Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį ir ieškovo Seesam Insurance AS (buvusi UADB „Seesam Lietuva“) ieškinį atsakovui A. P. dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka priteisimo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, nuo kada turi būti pradėtas... 6. Ieškovas UADB „Seesam Lietuva“ (teisių perėmėjas – Seesam Insurance... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė... 9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, įvykus eismo įvykiui Europos... 10. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 7 d. nutartimi pirmosios instancijos... 11. III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu kasatorius Seesam Insurance AS prašo panaikinti Kauno miesto... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. P. prašo kasacinį skundą... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 17. Nagrinėjamoje byloje keliami aktualūs teisės aiškinimo klausimai transporto... 18. Vienas pagrindinių transporto priemonių ir valdytojų civilinės atsakomybės... 19. Žaliosios kortelės sistema – tai valstybių tarpusavio sutarčių pagrindu... 20. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose... 21. Apibendrinant išdėstytą privalomojo motorinių transporto priemonių... 22. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės buvo kodifikuotos 2009 m.... 23. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo momento reiškiant... 24. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, nuo kada ieškinio senaties terminas... 25. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikė, kad ieškinio senaties... 26. Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje... 27. Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko... 28. Kasacinis teismas taip pat yra nustatęs, kad kai reikalavimas yra reiškiamas... 29. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai ieškinio... 30. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenagrinėjo ieškinio iš esmės,... 31. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės... 32. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2012 m.... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...