Byla 2-101-585/2017
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo, restitucijos taikymo ir indėlio draudimo išmokų priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“)

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovams M. C., D. M., S. M., V. J. S. ir J. V., ieškovų atstovui pagal pavedimą advokatui Leonidui Pčelincevui (Leonid Pčelincev), atsakovės akcinės bendrovės banko SNORO atstovui pagal pavedimą advokatui Daliui Baranauskui,

2žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovų K. B., V. V. B., M. C., L. (L.) Č., J. D., J. D., G. F., S. G., I. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L. (D. L.), D. M., A. M., S. M., E. M., O. M., D. M., R. P., T. P., M. S., N. S., V. J. S., A. Š., A. U. ir J. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei bankui SNORUI dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo, restitucijos taikymo ir indėlio draudimo išmokų priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“), ir

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai pareiškė teisme ieškinį, prašydami: 1) pripažinti šalių sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis; 2) taikyti restituciją ir konstatuoti, jog visi ieškovų pinigai, sumokėti pagal obligacijų pasirašymo sutartis, turi pinigų, esančių banko sąskaitose, teisinį statusą; 3) priteisti indėlių draudimo išmokas.
  2. Ieškiniu pareikštiems materialiniams subjektiniams reikalavimams pagrįsti nurodoma, jog ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai. Ieškovai neturėjo žinių, patirties ir kvalifikacijos sudaromų sutarčių esmei ir kylančiai rizikai tinkamai suvokti. Vienintelis informacijos šaltinis buvo atsakovės darbuotojai, atstovavę atsakovei sudarant obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovė, veikdama per savo darbuotojus, suklaidino ieškovus dėl sudaromų sutarčių esmės ir prisiimamos rizikos. Atsakovės darbuotojai įtikino ieškovus, jog obligacija yra lygiavertis indėliui (draudimo prasme) produktas. Be to, ir pati sutartis numatė, kad atsakovės įsipareigojimai yra draudimo objektas. Ieškovai, jeigu būtų žinoję, jog obligacijoms nėra taikoma draudimo apsauga, nebūtų sudarę obligacijų pasirašymo sutarčių.
  3. Atsakovė prašo atmesti ieškinį. Atsikerta, jog ieškovai siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), taip tikėdamiesi gauti gerokai didesnę piniginę grąžą. Todėl ieškovai neabejotinai suprato, kad perka vertybinius popierius. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti sandorio esmę ir sukeliamas pasekmes. Ieškovai, pasirašydami sutartis, patvirtino, jog jie buvo supažindinti su visomis sutarties sąlygomis ir rizikomis, kylančiomis investuojant. Pasak atsakovės, obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui.
  4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, prašo atmesti ieškinį. Atsikerta, jog įstatymas numato, kad ginčo sutartimis įsigyta finansinė priemonė nėra draudimo objektas. Įstatymo nežinojimas negali būti pagrindu asmens suklydimui esminiu konstatuoti. Atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės, ieškovams buvo atskleista rizika, susijusi su sutarčių sudarymu.
  5. Ieškovai V. V. B., L. Č., J. D., J. D., G. F., S. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L., A. M., E. M., O. M., D. M., R. P., M. S., N. S., A. U. ir atsakovė sudarė taikos sutartį, pateikė prašymą patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bylą.
  6. Ieškovai D. M., T. P. ir J. V. teisme (tiesiogiai ir per atstovą) pareiškė, jog atsisako savo materialinių subjektinių reikalavimų. Patvirtino, kad jiems yra žinomos procesinės reikalavimų atsisakymo pasekmės.
  7. Kiti ieškovai (K. B., M. C., I. G., S. M., V. J. S. ir A. Š.) teisme (tiesiogiai ir per atstovą) palaikė savo materialinius subjektinius reikalavimus.

    4

  1. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

5Dėl reikalavimų atsisakymo

  1. Ieškovas, laikydamasis procesinių įstatymų nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tarp jų – teise atsisakyti ieškinio (Civilinio proceso kodekso 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Ieškinio reikalavimų (sprendimo 1 ir 6 punktai) atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajam interesui. Ieškovus atstovauja advokatas ir jiems yra žinomos procesinės reikalavimų atsisakymo pasekmės. Todėl teismas priima ieškinio reikalavimų atsisakymą ir šia apimtimi nutraukia bylą (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktas).

6Dėl taikos sutarties patvirtinimo

  1. Proceso įstatymas numato šalių teisę taikos sutartimi baigti bylą (Civilinio proceso kodekso 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, ieškovų (sprendimo 5 punktas) ir atsakovės taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ir viešajam interesui. Šalims, kaip jos pareiškė, yra žinomos procesinės taikos sutarties patvirtinimo pasekmės. Todėl teismas tvirtina taikos sutartį ir nutraukia bylą (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 5 punktas).

7Dėl ginčo esmės

  1. Ieškovė K. B. ir atsakovė 2011 m. liepos 27 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 130 obligacijų. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas. Šalys vėliau (2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. lapkričio 4 d.) sudarė dar dvi obligacijų pasirašymo sutartis, kuriomis ieškovė įsigijo atitinkamai 180 ir 100 obligacijų, o atsakovė vėlgi įsipareigojo numatytais terminais išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  2. Ieškovė M. C. ir atsakovė 2011 m. birželio 10 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 115 obligacijų. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  3. Ieškovė I. G. ir atsakovė 2011 m. balandžio 14 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 1 000 obligacijų. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  4. Ieškovas S. M. ir atsakovė 2011 m. spalio 12 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 100 obligacijų. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  5. Ieškovas V. J. S. ir atsakovė 2011 m. liepos 7 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 43 obligacijas. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas. Šalys vėliau (2011 m. liepos 11 d. ir 2011 m. liepos 22 d.) sudarė dar keturias obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovas įsigijo atitinkamai 92, 113, 30 ir 40 obligacijų, o atsakovė vėlgi įsipareigojo numatytais terminais išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  6. Ieškovas A. Š. ir atsakovė 2011 m. balandžio 1 d. pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 100 obligacijų. Atsakovė įsipareigojo sutarties numatytu terminu išpirkti obligacijas ir sumokėti palūkanas.
  7. Ieškovai teigia, jog jie buvo žodžiu klaidingai informuoti, kad obligacijos yra draudimo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą objektas. Be to, analogiška informacija buvo pateikta ir pačiomis neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartimis. Taip ieškovai buvo suklaidinti dėl sutartimis prisiimamos rizikos. Ieškovai, jeigu būtų žinoję, jog atsakovės įsipareigojimams pagal obligacijų pasirašymo sutartis nėra taikoma draudimo apsauga, nebūtų sudarę šių sutarčių. Todėl reikalauja pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal Civilinio kodekso 1.90 straipsnį ir / arba 1.91 straipsnį.
  8. Sandoris, sudarytas iš esmės suklydus, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų, kuriuos nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  9. Sandoris, sudarytas dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  10. Abiem sandorių nuginčijimo atvejais (sprendimo 17-18 punktai) pasireiškia valios sudarant sandorius trūkumai, tik skiriasi valios trūkumų pasireiškimo / atsiradimo priežastys. Ieškovai, minėta, įrodinėja, jog jiems buvo pateikta klaidinga informacija, susijusi su obligacijų draustumu pagal įstatymą, ir ši informacija apsprendė ieškovų valią sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis (sprendimo 16 punktas).
  11. Kaip nustatyta, visi ieškovai pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Tarp šios sutarties specialiosios dalies nuostatų yra nuostata, kuri numato, jog valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis yra apdraudusi banko (atsakovės) įsipareigojimus klientams. Atsakovė pagrįstai atsikerta, kad šia neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata nėra pateikta pati savaime klaidinga informacija. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (redakcija, galiojusi sutarčių sudarymo laikotarpiu) numatė atvejus, kuriais ir obligacijai, kaip vertybiniam popieriui, buvo taikoma draudimo apsauga (pavyzdžiui, šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Be to, ir kasacinis teismas išaiškino, jog obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau tokiu kaip šis atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, tai yra neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016). Vis dėlto kasacinis teismas pripažino, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties formuluotė „valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis yra apdraudusi banko (atsakovės) įsipareigojimus klientams“, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Teismo vertinimu, tikėtina, jog ir atsakovės darbuotojai, kurie atstovavo atsakovei sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartis, panašiai (neaiškiai ir dviprasmiškai) žodžiu atskleidė ieškovams obligacijų draudžiamumo aspektą. Todėl pripažintina, jog atsakovė tinkamai neatskleidė ieškovams draudžiamumo aspekto. Kita vertus, ką patvirtina ir kasacinio teismo praktika, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks reikšmingas susiformuojant kliento valiai, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  12. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai suprantamas ir žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
  13. Kaip nustatyta, ieškovė K. B. ir atsakovė sudarė tris obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog šalys anksčiau buvo sudariusios daug terminuoto indėlio sutarčių, be to, viena terminuoto indėlio sutartis buvo sudaryta ir 2011 m. rugpjūčio 9 d., tai yra vėliau, negu buvo sudaryta pirmoji obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovė, sudarydama neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pateikė atsakovei informaciją, jog ji turi 1-2 metų patirtį investuojant į akcijas, pradines žinias apie investicines paslaugas ir finansines priemones, nori investuoti saugiai, prisiimdama vidutinę riziką. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė, sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis, siekė investuoti (ir kartu prisiimti riziką, kylančią investuojant), suprato arba turėjo suprasti, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  14. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė M. C. ir atsakovė anksčiau buvo sudariusios daug terminuoto indėlio sutarčių. Ieškovė, sudarydama neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, atsisakė pateikti atsakovei informaciją, kuri būtų leidusi įvertinti ieškovei teikiamų investicinių paslaugų tinkamumą. Ši ieškovė teisme paaiškino, jog yra įgijusi aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Ieškovė, kaip ji pati paaiškino, nutraukė terminuoto indėlio sutartį, suprato, jog, sudarydama ginčo sutartį, perka obligacijas, kaip tokias. Teismo vertinimu, ieškovė atitinka vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdaraus asmens standartą. Remiantis ieškovės paaiškinimais, darytina išvada, jog ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, besiskiriantys nuo indėlio ir pasižymintys kitokiu rizikos laipsniu. Ieškovė pagal turimą išsilavinimą suvokė arba turėjo suvokti, jog produktas (obligacijos), už kurio įsigijimą yra siūlomos ženkliai didesnės palūkanos, objektyviai negali būti lygiavertis (rizikos prasme) indėliui.
  15. Ieškovė I. G., sudarydama neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, atsisakė pateikti atsakovei informaciją, kuri būtų leidusi įvertinti ieškovei teikiamų investicinių paslaugų tinkamumą. Teismas neturi pagrindo abejoti šios ieškovės atitiktimi vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens, kuris supranta arba turi suprasti obligacijos, kaip finansinės priemonės, pobūdį, standartui (sprendimo 21 punktas). Ši ieškovė, kaip ir kiti ieškovai, raštu, pasirašydama ginčo sutartį, patvirtino, jog ji susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, kuriomis pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką.
  16. Ieškovas S. M. ir atsakovė, ką patvirtina šios pateikti įrodymai, anksčiau buvo sudarę daug terminuoto indėlio sutarčių. Šis ieškovas, sudarydamas neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, atsisakė pateikti atsakovei informaciją, kuri būtų leidusi įvertinti ieškovui teikiamų investicinių paslaugų tinkamumą. Ieškovas teisme paaiškino, jog ketino sudaryti indėlio sutartį, tačiau atsakovės darbuotoja, nurodžiusi, kad tapačiomis pasekmėmis (draudimo prasme) yra galimos didesnės palūkanos, įkalbėjo sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Teismo vertinimu, bet kuris vidutiniškai protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, kokiu laikytinas ir ieškovas, turėtų suvokti, jog produktas (obligacijos), už kurio įsigijimą yra siūlomos kelis kartus didesnės palūkanos, objektyviai negali būti lygiavertis (rizikos prasme) indėliui, privalo suprasti, kad turi būti racionalus pagrindas, dėl kurio finansų įstaiga pasiūlo didesnį atlygį. Tokio suvokimo neturėtų eliminuoti ir kitos pusės galimai teikiama informacija, kad rizika yra apdraudžiama „įstatymų nustatyta tvarka“. Byloje tik paties ieškovo paaiškinimai patvirtina jo nurodomą aplinkybę, kad jam atsakovo darbuotojai paaiškino, kad produktai yra lygiaverčiai rizikos prasme, todėl tokia aplinkybė, atsakovui jos nepripažįstant, laikoma neįrodyta. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas negalėjo atskirti obligacijos, kaip vertybinio popieriaus, nuo indėlio ir suvokti skirtingo šių produktų rizikingumo laipsnio.
  17. Kaip nustatyta, ieškovas V. J. S. ir atsakovė sudarė penkias obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog šalys anksčiau buvo sudariusios daug terminuoto indėlio sutarčių. Be to, viena terminuoto indėlio sutartis sudaryta 2011 m. liepos 7 d., kurią, kaip nustatyta, buvo sudaryta pirmoji obligacijų pasirašymo sutartis. Dar daugiau, vėliau (2011 m. rugsėjo 24 d. ir 2011 m. spalio 25 d.) buvo sudarytos dar dvi terminuoto indėlio sutartys. Tai rodo, kad ieškovas, netgi turėdamas laiko susipažinti su sutartimi ir įvertinti investicijos riziką, dar ne kartą grįžo pas atsakovą ir sudarė naujas analogiškas sutartis. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovas, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, siekė investuoti (ir kartu prisiimti riziką, kylančią investuojant), suprato arba turėjo suprasti, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, todėl nebuvo atsakovo suklaidintas ir nepatyrė jo apgaulės.
  18. Atsakovė pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog ieškovas A. Š. ir atsakovė 2010 m. kovo 31 d. sudarė terminuoto indėlio sutartį. Sutarties terminas baigėsi 2011 m. kovo 31 d. Kaip nustatyta, kitą dieną buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis. Todėl ieškovas suprato arba turėjo suprasti, kad įsigyja kitokį produktą. Kaip jau buvo kelis kartus paminėta, už obligacijų įsigijimą buvo siūlomos gerokai didesnės palūkanos (lyginant su indėliu). Tikėtina, jog obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta, siekiant gauti didesnę grąžą (lyginant su ta grąža, kuri būtų gauta pagal terminuoto indėlio sutartį). Todėl ieškovas suvokė arba turėjo suvokti, jog, įsigydamas obligacijas ir taip įgydamas galimybę gauti didesnę piniginę grąžą, prisiima didesnę finansinę riziką.
  19. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis (sprendimo 22-27 punktai), konstatuotina, jog visiems ieškovams buvo arba turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, besiskiriantys nuo indėlio ir pasižymintys kitokiu rizikos laipsniu. Kaip jau buvo pripažinta (sprendimo 20 punktas), ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas draudžiamumo aspektas. Tačiau, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti sandorio. Kaip nurodo kasacinis teismas, tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
  20. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog nėra įrodyti esminio suklydimo ir /ar apgaulės sudarant obligacijų pasirašymo sutartis faktai. Todėl nėra pagrindo šioms sutartims negaliojančiomis pripažinti. Teismas atmeta ieškovų materialinius subjektinius reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Kartu, nesant pagrindo restitucijai taikyti (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.91 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), atmetami reikalavimai dėl restitucijos taikymo.
  21. Kiti šalių argumentai ir nurodytos aplinkybės neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl teismas jais nepasisako.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Atsakovė nurodo, jog ji patyrė 2 222,77 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Ieškovai (sprendimo 5 punktas) ir atsakovė, sudarydami taikos sutartį, susitarė, jog kiekvienas ieškovas sumokės atsakovei po 41,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė prašo priteisti iš kitų ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį, kurios neapima taikos sutartis.
  2. Byla nėra sudėtinga, šiame procese nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog advokatas Dalius Baranauskas atstovavo ir atstovauja atsakovės interesams ir kitų vienarūšių bylų procesuose. Atsakovės pozicijai apginti ir atsikirtimams pagrįsti naudoti iš esmės analogiški argumentai. Atsakovė (per savo atstovą) išdėstė standartinę (visoms vienarūšėms byloms) poziciją. Atsakovės interesams (šios bylos procese) ginti nereikėjo didelių darbo ir laiko sąnaudų. Be to, nereikėjo ir specialių teisinių žinių. Teismo vertinimu, 90 Eur kompensacija kartu su ta kompensacija, kurios mokėjimas sulygtas taikos sutartimi (752,40 Eur), yra teisinga, protinga ir proporcinga suteiktų paslaugų pobūdžiui kompensacija. Todėl 90 Eur kompensacija ir paskirstoma (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis).
  3. Visos teisinės paslaugos, kurioms kompensuoti yra pateiktas atsakovės prašymas, buvo suteiktos, iki keli ieškovai atsisakė savo materialinių subjektinių reikalavimų. Todėl pareiga padengti 90 Eur bylinėjimosi išlaidas paskirstoma ne tik tiems ieškovams, kurių reikalavimai yra atmesti (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis), bet ir tiems ieškovams, kurie atsisakė savo reikalavimų (Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalis). Atsakovei iš kiekvieno šio ieškovo priteisiamas po 10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  4. Trečiasis asmuo pateikė prašymą dėl 430,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas tais pačiais motyvais (sprendimo 32 punktas) pripažįsta, jog 54 Eur kompensacija yra teisinga, protinga ir proporcinga trečiajam asmeniui suteiktų paslaugų pobūdžiui kompensacija. Todėl tokia kompensacija ir paskirstoma. Visos teisinės paslaugos, kurioms kompensuoti yra pateiktas trečiojo asmens prašymas, suteiktos, iki atitinkami ieškovai atsisakė savo materialinių subjektinių reikalavimų ir buvo sudaryta taikos sutartis. Todėl pareiga padengti trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas paskirstoma visiems ieškovams, priteisiant trečiajam asmeniui iš kiekvieno ieškovo po 2 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 265 ir 270 straipsniais, teismas

Nutarė

10atmesti K. B., M. C., I. G., S. M., V. J. S. ir A. Š. ieškinį.

11Priimti D. M., T. P. ir J. V. reikalavimų dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo, restitucijos taikymo ir indėlio draudimo išmokų priteisimo atsisakymą ir šia apimtimi nutraukti bylą.

12Patvirtinti ieškovų V. V. B., L. (L.) Č., J. D., J. D., G. F., S. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L. (D. L.), A. M., E. M., O. M., D. M., R. P., M. S., N. S., A. U. ir atsakovės akcinės bendrovės banko SNORO taikos sutartį:

  1. Ieškovai atsisako savo reikalavimų dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo, restitucijos taikymo ir indėlio draudimo išmokų priteisimo. Ieškovai įsipareigoja per 30 dienų nuo taikos sutarties įsigaliojimo dienos sumokėti atsakovei į taikos sutarties preambulėje nurodytą sąskaitą po 41,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Atsakovė atsisako reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalies ir sutinka, kad kiekvienas ieškovas per 30 dienų nuo taikos sutarties įsigaliojimo dienos sumokėtų atsakovei po 41,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė prisiima kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas ieškovų V. V. B., L. Č., J. D., J. D., G. F., S. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L., A. M., O. M., E. M., D. M., R. P., M. S., N. S., A. U. atžvilgiu, taip pat visas kitas išlaidas, nuostolius, kurie atsirado ar gali atsirasti ateityje dėl nagrinėtų ieškovų reikalavimų.

13Priteisti akcinei bendrovei bankui SNORUI iš K. B., M. C., I. G., D. M., S. M., T. P., V. J. S., A. Š. ir J. V. (iš kiekvieno) po 10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14Priteisti valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš K. B., V. V. B., M. C., L. Č., J. D., J. D., G. F., S. G., I. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L., D. M., A. M., S. M., O. M., E. M., D. M., R. P., T. P., M. S., N. S., V. J. S., A. Š., A. U. ir J. V. (iš kiekvieno) po 2 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai