Byla 2A-531-527/2012
Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolitos Cirulienės (pranešėja), Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14570-774/2011 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo ir

Nustatė

2ieškovė Kauno miesto apylinkės teismui pateiktu ieškiniu (b. l. 3-4) prašė pripažinti jai teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias Kaune, ( - ) pr. 59-54, pagal LR butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojant atsakovę sudaryti su ja šio buto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad ji yra ginčo buto nuomininkė. Ankstesnis šio buto nuomininkas buvo jos vyras L. B., kuris mirė, o po jo mirties nuomos sutartis buvo perrašyta ieškovės vardu. Buvęs ginčo buto nuomininkas (ieškovės vyras) laiku, tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, 1992-03-21 pareiškimu kreipėsi į atsakovę, prašydamas privatizuoti ginčo butą. Pareiškimą pagal tuo metu galiojusią tvarką padavė tuometiniam inventorizacijos biurui, kur pareiškimas buvo priimtas, suteikiant registracijos numerį P-34454, buvo parengta inventorinė byla, todėl privatizavimo procedūros turėjo būti tęsiamos. Teisiniai santykiai dėl ieškovės nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nes šio įstatymo galiojimo metu ieškovės sutuoktinis išreiškė atsakovei savo valią dėl ginčo buto privatizavimo. Tai patvirtina ieškovės pateiktas pareiškimo nuorašas, Registrų centro raštas, kad buvo paruošta buto inventorinė byla buto privatizavimui. Ieškovės sutuoktinis įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau negalėjo įgyvendinti šios teisės dėl užtrukusios procedūros. Ieškovės vyras ir ji pati nuo pat prašymo privatizuoti butą pateikimo nuolat domėjosi savo reikalais, tačiau atsakovės darbuotojai nuolat aiškino, kad dokumentai buto privatizavimui dar neparuošti, nurodė laukti pranešimo. Tik tuomet, kai buto nuomos sutartis buvo perrašyta ieškovės vardu, gavusi atsakovės privatizavimo skyriaus 2011-05-17 raštą Nr. 66-6-385 ieškovė sužinojo, kad butas nebus privatizuotas, nurodant kreiptis į teismą, todėl ieškinio senatis, ieškovės nuomone, skaičiuotina nuo 2011-05-17. Butų privatizavimo klausimus sprendė skirtingos atsakovės tarnybos, perduodant ne visi dokumentai išlikdavo.

3Kauno miesto apylinkės teismas 2011-11-11 sprendimu (b. l. 57-63) ieškinį tenkino visiškai: pripažino teisę ieškovei privatizuoti nuomojamas ginčo gyvenamąsias patalpas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo atsakovę sudaryti su ieškove šio buto pirkimo–pardavimo sutartį.

4Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 64-70) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad Gyvenamosios ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso atsakovei. Kauno miesto LDT VK 1986-07-04 orderiu Nr. 1124p 1986-06-10 buvo nuspręsta leisti apsikeisti L. B., gyvenančio Kaune, ( - ) pr. 27-7, šeimai gyvenamosiomis patalpomis su O. P. K., gyvenančia Kaune, ( - ) pr. 59-54. L. B. šeimą sudarė žmona I. B. ir sūnus T. B.. Ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkas L. B. 2001 m. mirė. Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-03-17 įsakymu Nr. A-649 ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu Kaune, ( - ) pr. 59-54, nuomos sutartis 2004-03-24 buvo pakeista ieškovės vardu. Ketinimą įsigyti nuosavybėn LR Butų privatizavimo įstatymo 2 str. numatytas gyvenamąsias patalpas nuomininkai turėjo išreikšti ne vėliau kaip iki 1991-12-31. 1991-20-20 įstatymu Nr. I-2128 LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. buvo pakeistas, leidžiant nuomininkams išreikšti valią privatizuoti gyvenamąsias patalpas iki 1992-03-01. 1992-10-06 įstatymu Nr. I-2934 LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. buvo pakeistas, leidžiant nuomininkams išreikšti valią privatizuoti gyvenamąsias patalpas iki 1992-12-01. 1993-04-01 įstatymu Nr. I-116 LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. buvo papildytas nauja antra dalimi, kurioje asmenims buvo suteikta galimybė prašymus dėl buto privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1993-11-01. 1993-12-09 įstatymu Nr. I-329 LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. buvo pakeistas, leidžiant nuomininkams pateikti prašymus dėl butų privatizavimo Valstybinei komisijai iki 1994-03-31; 1994-05-19 įstatymu Nr. I-470 - iki 1994-07-01; 1994-10-25 įstatymu Nr. I-616 - iki 1995-03-31; 1995-07-03 įstatymu Nr. I-998 - iki 1996-03-31; 1996-07-10 įstatymu Nr. I-1465 - iki 1996-12-31; 1997-04-29 įstatymu Nr. VIII-205 - iki 1997 -12-31. Ieškovė nurodo, jog su prašymu dėl buto privatizavimo kreipėsi 1992-03-21, tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodytų Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pakeitimų, laikotarpiu nuo 1992-03-01 iki 1992-10-06 pareiškimai negalėjo būti pateikiami, nes nuomininkai, kurie nepateikė atitinkamos formos prašymo įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1992-03-01, tai galėjo padaryti tik nuo 1992-11-01, kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 str. pakeitimas. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė laiku ir tinkamai kreipėsi į atsakovą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, nes byloje pateiktas nepatvirtintas prašymas nurodyta data net negalėjo būti pateiktas ir priimtas. Sprendimą priėmęs teismas nukrypo nuo šios LAT praktikos, nes nesant įrodymų apie įstatymo galiojimo metu įgytas teises, nepagrįstai pripažino teisę pasibaigus įstatymo galiojimui (LAT 2000-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos valia privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas buvo tinkamai išreikšta galiojant LR butų privatizavimo įstatymui, t. y. iki 1998-07-01. Ieškovė teismui pateikė 1992-03-21 pareiškimo Nr. P-34454 dėl ginčo buto pirkimo Kauno miesto valdybai nuorašą, kuris nėra tinkamai patvirtintas, kaip to reikalauja CPK 114 str. nuostatos, todėl negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje. Nors ieškovė nurodo, kad dokumentus pateikė Inventorizacijos biurui, tačiau prašyme duomenis tikrino 3-ios butų ūkio tarnybos darbuotoja, kas patvirtina, jog abejotina, ar pareiškimas buvo pateiktas LR Butų privatizavimo įstatyme nurodytoms institucijoms. Toje pačioje grafoje yra nurodoma tik duomenis tikrinusio darbuotojo pavardė ir institucija, tačiau nėra įstaigos antspaudo, taip pat nėra žymos apie dokumento gavimą atitinkamoje privatizavimą vykdžiusioje institucijoje. Teismas, konstatuodamas, jog ieškovė tinkamai ir laiku išreiškė savo valią dėl buto privatizavimo, netinkamai rėmėsi tik ieškovės pateiktu pareiškimo nuorašu, kuris net negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (nuorašas užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko pačios ieškovės, nėra jokių antspaudų, patvirtinančių, kad pareiškimas gautas ir patvirtintas privatizavimą vykdžiusios institucijos darbuotojo), ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011-04-11 raštu Nr. (3.1.6.) S-1269, kuriame pateikta informacija nėra grindžiama įrodymais (neargumentuota, kuo remiantis nustatyta, kad VĮ Registrų centre registruotas prašymas Nr. P-34454 atitinka L. B. prašymą, neįrodytas duomenų persiuntimo faktas Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybai). Tiek ieškinyje ieškovė, tiek teismo posėdžio metu ieškovės atstovė teigė, jog savalaikiai ginčo butas nebuvo privatizuotas dėl atsakovės kaltės, tačiau, savo teiginių rašytiniais įrodymais nepagrindus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo buto privatizavimas neatliktas dėl privatizavimo procedūras vykdančių institucijų darbuotojų kaltės. Akivaizdu, jog ieškovė neįrodė, kad jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Atsakovė pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011-07-21 raštą Nr. 66-3-412, kuriame teigiama, kad Privatizavimo skyriuje nėra L. B., I. B., T. B. LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo bei kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų adresu ( - ) pr. 59-54 privatizavimo. Kad šis byloje pateiktas Privatizavimo skyriaus raštas laikomas oficialiu dokumentu, patvirtina ir LAT suformuota praktika analogiškose bylose: LAT 2005-03-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-142/2005, konstatuota, kad „<...> byloje yra pateikta Kauno mieto savivaldybės Būsto skyriaus pažyma apie tai, kad nėra duomenų, jog ieškovas <...> ar jo šeimos nariai kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo. Pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.“ Todėl atsakovė nesutinka su teismo motyvu, kad ieškovės pateikto prašymo dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo nuorašo numeriui ir VĮ Registrų centro Kauno filialo rašte prašymo numeriui sutampant ieškovės pateikto prašymo dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo nuorašas laikytinas tinkamu įrodymu byloje. 1992 metais negavusi rašytinio L. B. kreipimosi dėl gyvenamųjų patalpų ( - ) pr. 59-54 privatizavimo, atsakovė neturėjo galimybės ar pareigos ieškovės ir jos šeimos narių prašymą išnagrinėti ir atsakyti į jį Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose tvarkoje, patvirtintoje LR Vyriausybės 1992-10-16 nutarimu Nr. 774, nustatytais terminais. Atsakovė nesutinka su teismo motyvu, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, dėl kokių priežasčių visi piliečių pateikti savivaldybei butų privatizavimo dokumentai neišliko ir kas kaltas dėl ieškovės nuomojamo buto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 (Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus 2010-10-18 įsakymo Nr. V-46 redakcija), 5.30 punktu, asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo dokumentų saugojimo laikas yra 5 metai. Todėl atsakovė nesutinka su teismo motyvu, kad net ir ieškovei ar jos šeimos nariams pateikus prašymą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, Savivaldybė privalėjo saugoti dokumentus ilgesnį laikotarpį, nei tai numato teisės aktai. Teismas net nepasisakė apie ieškovės pareigą tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus. Taip pat teismas nepasisakė ir dėl ieškovės pareigos aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu, o šią pareigą perkėlė atsakovei, nustatydamas, kad menamai pateiktus ieškovės dokumentus atsakovė privalėjo saugoti ilgiau, nei tai nustatė teisės aktai. Atsakovė nesutinka su teismo motyvu, kad ieškovė ar jos šeimos nariai turėjo pateikti prašymą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, o kitus veiksmus turėjo atlikti atsakovė. Nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo, t. y. buto nuomininkas bei jo šeimos nariai turi laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo eigoje (LAT 2007-10-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-440/2007). Vadovaujantis LR butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 str., tam, kad galėtų sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis, ieškovė turi būti ne tik tinkamu subjektu tokiam sandoriui sudaryti, bet ir ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise turi pasinaudoti, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tarp šalių, kaip buto privatizavimo subjektų turi susiklostyti santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Ši sąlyga yra viena iš būtinų sąlygų, norint pripažinti ieškovei teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Teismas, nuspręsdamas, kad ieškovė atliko visus būtinus veiksmus kaip viena iš sandorio šalių ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas ( - ) pr. 59-54, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, vadovavosi vien tik ieškovės žodiniais paaiškinimais ir liudytojų parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia šiuos žodinius parodymus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymas pilna apimtimi galiojo tik iki 1998-07-01, o ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2011 m., atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė teismą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Tačiau teismas, pripažindamas, kad ieškovė laiku ir tinkamai įgyvendino savo subjektinę teisę kreipdamasi į atsakovę dėl ginčo patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, buvo nenuoseklus bei nepagrįstai nusprendė, jog taikyti ieškinio senaties termino šioje byloje nėra pagrindo, nes ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2004-03-17, kai buvo nuspręsta pakeisti nuomos sutartį ieškovės vardu (LAT 2000-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000, 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Ieškovė ir jos šeimos nariai, kaip nurodyta ieškinyje, dėl buto privatizavimo su pareiškimu kreipėsi 1992-03-21, o ieškinį dėl savo pažeistų teisių pateikė tik 2011 m., t. y. praleidusi ne tik 1964 m. CK numatytą 3 metų senaties terminą (terminas 1995-03-21), bet ir 10 metų bendrąjį senaties terminą (terminas 2002-03-21) pagal 2000 m. CK. Net jei senaties eigos pradžios terminas ieškovei apginti jos pažeistas teises būtų skaičiuojamas nuo 1998-07-01, t. y. LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, tokiu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2008-07-01. Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina, jog ieškovės pateikto ieškinio senaties terminas praleistas, todėl su teismo sprendimu netaikyti ieškinio senaties termino atsakovė nesutinka ir mano, kad teismas neteisingai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias procesines ir materialines teisės normas. Ieškovė ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog iki 2011 metų liepos mėnesio, kuomet su ieškiniu kreipėsi į teismą, ji ar jo šeimos nariai būtų kokiu nors būdu gynę savo pažeistas teises arba atlikę kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo, nors nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti, atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti reikalavimo teisę turintis asmuo, kuris gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose turi elgtis rūpestingai ir atsakingai. Todėl atsakovė laiko, jog ieškovės pateikto ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės aktų normas, nustatydamas, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2004 m., kuomet atsakovė nusprendė pakeisti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovės vardu. Teismas neįvertino aplinkybių, kada ieškovė turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje. Atsižvelgiant į protingumo, proporcingumo principus, asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų teisių suvaržymo. Teismas nepagrįstai nevertino, kad ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, bei teismas, pažeisdamas proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžiąją atsakomybės dalį dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos ginčo buto privatizavimo procedūros perkėlė atsakovei, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė ieškovės aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinti.

5Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 74-76) prašo teismo 2011-11-11 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nesutinka su apeliante, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė laiku ir tinkamai kreipėsi į atsakovę dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Ieškovė mano, kad teismas teisingai nustatė šią aplinkybę, o savo išvadą grindė pateiktais byloje rašytiniais įrodymais. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu dėl pateikto į bylą nepatvirtinto 1992-03-21 prašymo, jo vertinimo bei nuorodos dėl priėmimo datos. Ne nuo pageidaujančio privatizuoti savo nuomojamą butą asmens priklausė atliekami savivaldybės ar inventorizacijos biuro darbuotojų veiksmai. Pareiškimas buvo priimtas ir įregistruotas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laiku, ir ieškovė savo valią išreiškė tinkamai. Konkretizuoti datas - ne ieškovės kompetencija, o konkrečiai atkurti visus įvykius, datas, susijusias su buto privatizavimu 1991 m., 1992 m. yra nepaprastai sunku, sudėtinga. VĮ Registrų centro Kauno filialo raštas nurodo, kad toks pareiškimas buvo užregistruotas Nr. P-34454 ir sudaryta inventorinė byla bei visi dokumentai perduoti savivaldybės privatizavimo tarnybai. Teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus bei ieškovės pateiktą 1992-03-21 pareiškimą (b. l. 18). Ieškovė mano, kad šis įrodymas, kad ir nebuvo tinkamai patvirtintas, yra įrodymas, kad ieškovė savo valią išreiškė tinkamai ir laiku. Šis įrodymas nenuginčytas, nepateikti kiti įrodymai, kad tokio pareiškimo nebuvo, kad tokios registracijos nebuvo. O būtent priešingai, byloje pateiktas rašytinis įrodymas iš VĮ Registrų centro patvirtina, kad toks pareiškimas buvo ir jis įregistruotas. Visų įrodymų visuma tik pagrindžia teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinio skundo nuoroda į naikinamąjį terminą, į tai, kad „pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybė tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises. Tai yra naikinamasis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys jų susitarime, nei teismas“ yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. LAT savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, kad LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. normos neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kad šiuo įstatymo pagrindu siekiama sudaryti galimybę LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti (LAT 2009-10-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-381/2009, 2009-12-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-588/2009). Kadangi ieškovė savo valią išreiškė laiku ir tinkamai, ji nėra priskirtina tai nuomininkų kategorijai, kurie nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė ir neišreiškė savo valios privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tai pagrįstai pripažino teismas ir tai įrodyta surinkta bylos medžiaga. Todėl apeliantės nuoroda į tai, kad teismas nukrypo nuo LAT praktikos, yra visiškai neteisinga. Apeliantė nepagrįstai laiko, kad 1992-03-21 pareiškimas Nr. P-34454 negali būti tinkamu įrodymu byloje. Tokie teiginiai prieštarauja LAT suformuotai praktikai. Ieškovė mano, kad teismas vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle bei byloje esančių įrodymų visuma, todėl teisingai nustatė, kad ginčo buto privatizavimo santykiai susidarė galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, kad ieškovė 1992 m. kovo mėn. kreipėsi dėl buto privatizavimo, taip išreiškiant savo valią, kad privatizavimo procesas nebaigtas ne dėl nuo ieškovo priklausančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, priėjo teisingos išvados, kad ieškovas turi teisę užbaigti ginčo buto privatizavimo procedūras. LAT ne vienoje nutartyje yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai. Šios kategorijos bylose visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai dėl socialiai aktualios asmenų teisės - teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (LAT c. b. Nr. 3K-3-543/2008, Nr. 3K-3-588/2009). Šioje byloje teismas ir vykdė savo pareigą teisingai išsiaiškinti aplinkybes ir teisingai taikyti teisės normas. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog ieškovė neįrodė, kad jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, padarė teisingą išvadą, kad miesto Savivaldybė, kaip valstybinės valdžios institucija, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes ieškovės vyro L. B. pateikti dokumentai dingo, o neišlikus dokumentams butas negalėjo būti privatizuotas ne dėl ieškovės kaltės. Teismas teisingai nustatė, kad dokumentai neišliko dėl atsakovo darbuotojų kaltės, o ieškovė tam neturėjo jokios įtakos (LAT 2010-03-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-67-2010). Apeliantės nuoroda į 2011-07-21 Privatizavimo skyriaus raštą Nr. 66-3-412, kuriame nurodoma, kad Privatizavimo skyriuje nėra L. B., I. B., T. B. LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų ( - ) pr. 59-54 privatizavimo ir teigimas, kad tai oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, yra nepagrįstas. Ieškovė mano, kad šis raštas negalėjo būti teismo vertinamas, kaip įrodymas, kad ieškovė neišreiškė valios privatizuoti butą Butų įstatymo galiojimo metu, nes jame tik nurodoma, kad Privatizavimo skyriuje nėra tokių dokumentų, o kaip žinia, tokio skyriaus 1991-1992 metais Savivaldybėje net nebuvo, butų privatizavimo procedūras vykdė Butų privatizavimo tarnyba, kurios šiuo metu nėra. Miesto Savivaldybė nėra net pateikusi rašytinių įrodymų apie dokumentų perdavimą iš skyriaus į skyrių. Tuo labiau šis raštas nelaikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Teismas nurodo motyvus, kodėl nelaiko šio rašto turinčiu didesnę įrodomąją galią ir vadovaujasi suformuota kasacinio teismo praktika. Nepagrįsti ir kiti apeliacinio skundo motyvai, tai tik neįrodyti, menami teiginiai. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, nuginčijančių ieškovo surinktus ir pateiktus byloje įrodymus. Apeliantės motyvai dėl ieškininės senaties taikymo taip pat yra nepagrįsti. Ieškovė mano, kad teismo išvados dėl ieškininės senaties taikymo yra teisingos. Teismas teisingai pasisakė, vertino pateiktus įrodymus dėl ieškininės senaties taikymo ir konstatavo, kad senaties terminas nepraleistas ir skaičiuotinas nuo 2011-05-11, kai ieškovės buvo gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento privatizavimo skyriaus raštas Nr. 66-6-38 ir ji sužinojo apie savo teisės pažeidimą. LAT 2010-03-01 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-67-2010 yra išsamiai pasisakęs dėl ieškinio senaties termino taikymo šios kategorijos bylose.

6Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 2 punktu, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

8Kolegijos nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, kadangi teismas nusprendė dėl materialiųjų teisių ir pareigų neįtraukto į bylą asmens – ieškovės ir B. L. sūnaus B. T., gimusio ( - ), kuris, kaip spręstina iš 1992-03-21 Pareiškimo, ieškovės vyro B. L. kreipimosi dėl buto privatizavimo metu 1992-03-21 gyveno kartu su tėvais ginčo bute ir buvo jame registruotas. Butų privatizavimo įstatymo 5 str. buvo numatyta, jog gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Akivaizdu, jog Tomas, gimęs 1977-10-14, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu sulaukė pilnametystės, todėl, nesuspėjus buto privatizuoti iki jo pilnametystės, nuomininkui atsirado pareiga su juo, kaip kartu gyvenusiu nuomininko šeimos nariu, susitarti dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais).

9Be to, kolegijos nuomone, šioje byloje ieškovei įrodinėjant aplinkybę, jog privatizavimo procedūrą pradėjo jos vyras L. B., miręs 2001-01-16, liko neišsiaiškintos aplinkybės, ar nėra dar kitų L. B. palikimą priėmusių asmenų, kurie, kolegijos nuomone, taip pat turėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis.

10Kadangi pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį dėl pripažinimo teisės ieškovei privatizuoti ginčo patalpas, tokiu būdu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje materialiųjų asmens teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Šio procesinės teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, todėl privalo naikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje (2000 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-522/2000; 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-1227/2002; 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-5/2003; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-458/2003; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006) yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas negali pats įtraukti į bylą suinteresuotų asmenų, t.y. šis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme; be to, neįtrauktas į procesą asmuo, kurio teisės ir pareigos susijusios su nagrinėjamu ginču, turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą bei naudotis visomis byloje dalyvaujančio asmens teisėmis, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti nuo proceso teisme pradžios. Teismui įtraukus į bylą trečiuoju asmeniu, pagal CPK 47 str. 2 dalį ji įgytų šalies procesines teises ir pareigas, kuriomis visa apimtimi galėtų pasinaudoti tik pirmosios instancijos teisme.

11Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 239 str. 2 d. 2 p.) ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

12Kadangi dėl nurodyto pažeidimo teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, dėl kitų apeliacinio skundų argumentų, kaip teisiškai nebereikšmintų šios apeliacijos rezultatui, kolegija nepasisako.

13Kolegija, vadovaudamasi CPK 325-331 str.,

Nutarė

14apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

15Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą c. b. Nr. 2-14570-774/2011 panaikinti ir bylą perduoti Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai