Byla e2A-1040-430/2019

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Neringos Švedienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-22005-592/2018 pagal ieškovo S. K. (S. K.) ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti gyvenamąjį namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. K., E. B., V. B., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – SĮ „Vilniaus miesto būstas“).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam teisę privatizuoti gyvenamąjį namą ( - ), lengvatinėmis sąlygomis ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2.

7Ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas nuo 2017 m. liepos 17 d. yra pagrindinis gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ( - ), nuosavybės teise priklausančio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas. Name šiuo metu gyvena ieškovas, R. K., E. B. ir V. B.. 1979 m. kovo 21 d. Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name nuomos sutarties pagrindu ginčo namas buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei), kuri ( - ) mirė. Pažymėjo, kad nors gyvenamojo namo nuomos sutartis buvo sudaryta tik 1979 metais, tačiau ieškovas šiame name gyveno nuo savo gimimo, o 1975 m. liepos 14 d. šiame name deklaravo savo gyvenamąją vietą, kuri deklaruota iki šiol. Mirus A. Š., pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta). 1995 m. birželio 19 d. tarp visų namo nuomininkų (įskaitant ieškovą ir R. B.) buvo pasirašytas Susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namas bus perkamas R. B. vardu. 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, o 1995 m. gruodžio 18 d. R. B. buvo leista privatizuoti namą. 2000 m. sausio mėnesį tarp Viršuliškių seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Viršuliškių seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m gyvenamojo namo už 1 945,49 Lt kainą. Ieškovo teigimu, jokie tolimesni veiksmai atlikti nebuvo, nes dalis nuomininkų, priregistruotų ginčo name, bet faktiškai gyvenančių name ( - ), nedavė reikalingų sutikimų, nes minėtame name gyveno neteisėtai ir būtų netekę gyvenamo ploto. 2016 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu R. B. buvo pripažinta neveiksnia, o ieškovas tapo pagrindiniu namo nuomininku. 2017 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį, tačiau 2018 m. kovo 19 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu ieškovui nurodė, jog trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos Valstybinės komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, kartu informuodama ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo. Ieškovo manymu, jokios jo kaltės dėl to, kad ginčo namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, nėra, nes anksčiau teisė tą padaryti buvo suteikta R. B.. Be to, iki 2015 metų name buvo priregistruoti nuomininkai, kurie buvo atsisakę duoti bet kokius sutikimus dėl namo privatizavimo procedūros užbaigimo. Ieškovo nuomone, tuometinė namo nuomininkė R. B. (atitinkamai ir ieškovas, kuris tuo metu buvo R. B. šeimos narys) pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkami jiems išnuomoto buto privatizavimo subjektai, o namas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Pažymėjo, kad R. B., taip pat ir ieškovas, pasirašydamas Susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo išreiškė sutikimą, jog namas būtų perkamas R. B. vardu, nustatyta tvarka ir terminais, išreiškė valią privatizuoti namą. Be to, buvo priimtas sprendimas leisti privatizuoti namą, dėl to turi būti laikytina, kad R. B. įgijo subjektinę teisę privatizuoti namą. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta komisija leidimą privatizuoti namą išdavė R. B., ieškovui teisė privatizuoti namą gali būti pripažinta tik teismo sprendimu. 3.

8Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį, o šio prašymo netenkinus, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. 4.

9Atsakovė patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ginčo namas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei; 1979 m. kovo 21 d. Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos nuomos sutartimi namas buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei); po A. Š. mirties 1991 m. gruodžio 5 d., vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1124V, pagrindine buto nuomininke paskirta R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta). 2017 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartimi Nr. 1.41-G17/1314 ginčo namas išnuomotas ieškovui ir jo septynių asmenų šeimai. Atsakovės manymu, ieškovas neįrodė, kodėl ginčo namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti ginčo namą. Atkreipė dėmesį, kad komisijai leidus privatizuoti namą, R. B., kaip pagrindinė būsto nuomininkė, privalėjo pateikti atsakingoms už privatizavimą institucijoms ne tik prašymą dėl buto privatizavimo, bet ir šeimos narių susitarimą, tačiau minėtų veiksmų tinkamai neįgyvendino, dėl to laikytina, kad ieškovo šeima tinkamai neužbaigė namo privatizavimo procedūros. R. B. privatizavimo įstatymo nuostatomis, nurodė, kad tam, jog asmuo įgytų teisę privatizuoti butą, buvo būtinos sąlygos: 1) atitinkamos patalpos yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas; 2) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti; 3) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo. Atsakovės manymu, ieškovas trečiosios sąlygos neįvykdė. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju subjektinių teisių pažeidimas būtų nustatytas tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas faktas, kad ieškovo teta R. B. privatizavimo laikotarpiu tinkamai kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo į atsakovę, tačiau atsakovė atsisakė leisti jai jas privatizuoti. Atsakovės manymu, aukščiau nurodomų aplinkybių ieškovas neįrodė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovas tuo metu tinkamai veikė ir buvo aktyvus bei rūpinosi būsto privatizavimo procedūra. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad ieškovas ar jo šeimos nariai po 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą ( - ), turėjo kreiptis į atsakingą instituciją dėl privatizavimo procedūros užbaigimo, tačiau to nepadarė matydami, kad kiti name gyvenantys asmenys, neduoda sutikimų. Atsakovės teigimu, ieškovas dar 1996 metais suvokė ir žinojo apie kliūtis R. B. ir jos šeimos nariams nuosavybės teisėms į gyvenamąsias patalpas įgyti, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir tokiu būdu praleido įstatyme numatytą 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris šiuo atveju skaičiuotinas nuo 1998 m. liepos 1 d. (nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui). 5.

10Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Trečiojo asmens manymu, šiuo atveju taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje, kuris skaičiuotinas nuo 1995 metų pabaigos. Nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę. Pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas pareiškusiems iki 1991 m. gruodžio 31 d, tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog būsto gyventoja R. B. ar ieškovas iki 1991 m. gruodžio 31 d. būtų pareiškę norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktoje sutartyje nurodytas būstas ( - ), o ginčo būsto adresas yra ( - ); sutartyje nurodytas būsto bendrasis (naudingasis) plotas – 33,78 kv. m, o ginčo būsto ( - ) bendrasis plotas sudaro 98,53 kv. m., naudingasis 94,52 kv. m. Taigi, trečiojo asmens manymu, sutartimi galimai parduotas ne visas ginčo būstas ( - ). Taip pat pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės parduoti tokių patalpų, o Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas. 6.

11Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. B. ir R. K. atsiliepimų į ieškovo ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. 7.

12Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. B. nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį ir nedalyvavo teismo posėdyje.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

148.

15Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovo S. K. ieškinį tenkino – pripažino ieškovui teisę privatizuoti gyvenamąjį namą ( - ), lengvatinėmis sąlygomis ir priteisė iš atsakovės ieškovui 675 Eur bylinėjimosi išlaidų. 9.

16Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 1975 m. liepos 14 d. registruotas ir gyveno kartu su kitais šeimos nariais gyvenamajame name ( - ). Gyvenamosios patalpos 1979 m. kovo 21 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotos A. Š. (ieškovo senelei). ( - ) jai mirus, pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta). 1995 m. birželio 19 d. tarp ginčo namo nuomininkų (taip pat ieškovo ir R. B.) buvo pasirašytas Susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namas bus perkamas R. B. vardu. 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, o 1995 m. gruodžio 18 d. R. B. buvo leista privatizuoti namą. 2000 m. sausio mėnesį tarp Viršuliškių seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Viršuliškių seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m. namo už 1 945,49 Lt kainą. Nuo 2017 m. liepos 17 d. ieškovas yra pagrindinis gyvenamojo namo ( - ), nuosavybės teise priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas. Ginčo name kartu gyvena R. K., E. B. ir V. B.. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo namas yra tinkamas privatizavimo objektas, o ieškovas – tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti namą. 10.

17Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo ir asmens išreikštos valios pasinaudoti privatizavimo teise per įstatyme nustatytus terminus sąlygos buvimo, padarė išvadą, kad ieškovas buvo pasirašęs susitarimą privatizuoti namą, R. B. leista privatizuoti šį namą, buvo pasirašyta sutartis dėl dalies namo pardavimo. Atsakovė neginčijo aplinkybių, kad trūko tik notarinio susitarimo, reikalingo viso namo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, kad tik 2015 metais iš ginčo namo buvo iškeldintas paskutinis savavališkai gyvenęs asmuo, dėl kurio ir kitų anksčiau savavališkai name, priklausančiame nuosavybės teise savivaldybei, gyvenusių asmenų nebuvo galima įforminti notarinio susitarimo. Teismas padarė išvadą, atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, kad ji tinkamai informavo ieškovą ir kitus namo gyventojus dėl tolimesnės privatizavimo procedūros eigos ir jos nevykdymo pasekmių. Atsakovė negalėjo taip pat paaiškinti aplinkybių, susijusių su dalies namo pardavimo pagrįstumo ir teisėtumo, dėl to teismui labiau tikėtina, kad atsakovės neveikimas lėmė tai, jog nebuvo sudarytas minimas notarinis susitarimas, o 2016 metais R. B. tapus neveiksnia tam tikrose srityse, be pagrindo atsisakyta sudaryti su ieškovu ginčo namo pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, faktiškai kliūtis privatizuoti ginčo namą išnyko ne anksčiau kaip 2015 metais, iškeldinus asmenis, dėl to ieškovas nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino.

18III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai

1911.

20Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 12.

21Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, bylos įrodymus ir klaidingai aiškino teisės aktų nuostatas. 13.

22Atsakovės manymu, teismas skundžiamame sprendime vadovavosi tik ieškovo subjektyvia nuomone, neatsižvelgdamas į kitus byloje pateiktus teisinius argumentus, nevertino aplinkybių, kodėl ir kas trukdė ieškovui kreiptis į notarų kontorą, kurioje buvo sudarytas minėtas šeimos narių susitarimas, nors šiuo atveju ne atsakovui, bet ieškovui kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia aplinkybes. 14.

23Nesutinka, kad nagrinėjamu atveju visi veiksmai, kurie suteikia asmenims teisę privatizuoti jų nuomojamus būstus buvo įvykdyti, o ginčo namas negalėjo būti privatizuotas dėl trečiųjų asmenų neveikimo. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse (5 ir 18 p.), imperatyviai nustatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Šeimos nariai privalo sutarti dėl buto pirkimo, kieno vardu buvo sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo buto savininku (bendrasavininkais) ir toks susitarimas (susitarimui taikoma notarinė forma) pridedama prie pareiškimo. Taigi, ginčo namui privatizuoti, buvo būtina raštu kreiptis į atsakingą instituciją ir pateikti šeimos narių susitarimą. Ginčo atveju, toks namo gyventojų susitarimas nebuvo pasiektas, R. B. nesikreipė į atitinkamas institucijas, dėl to negalima teigti, jog dėl to, kad laiku nebuvo užbaigta privatizavimo procedūra, buvo pažeista kokia nors ieškovo subjektinė teisė. Prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Apelianto manymu, ieškovo samprotavimai ir nuomonė be konkrečių įrodymų, negali būti laikoma jo pažeista subjektine teise, o ieškovas neįrodė, kad tuo metu tinkamai veikė ir buvo aktyvus bei rūpinosi būsto privatizavimo procedūra. 15.

24Apeliantės manymu, skundžiamu sprendimu taip pat pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame griežtai nustatyta, kad nesutarus tarp šeimos narių, negalima pirkti privatizuojamo buto, nes visų nuomininko šeimos narių teisės į gyvenamąjį plotą yra lygios, dėl to jeigu tarp nuomininko šeimos narių kyla ginčas, kieno vardu turi būti išperkamas butas, tokio ginčo negali spręsti teismas. Prievartinis butų išpirkimas negalimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas negavo notarine tvarka patvirtinto sutikimo privatizuoti butą, dėl to nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų, kurios teismas skundžiamame sprendime nevertino. 16.

25Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomojamas butas nebuvo privatizuotas dėl savivaldybės darbuotojų kaltės. Pažymi, kad privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai. Nagrinėjamu atveju, ieškovo veiksmai turi būti vertinami pagal bonus pater familias elgesį adekvačioje situacijoje kriterijus ir turėjo būti taikoma ieškinio senatis, nes jeigu ieškovas, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir kitos šalies nepripažįstamą teisę, tuomet kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog ieškovas arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tuo atveju teisės pažeidimas įsisenėja ir negali būti teismo pašalintas priverstinai, kitai šaliai tam prieštaraujant, dėl to turi būti taikoma ieškinio senatis. 17.

26Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundu nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovės 300 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. 18.

27Nesutinka su skundu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, faktines aplinkybes, teisinius argumentus, o priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. 19.

28Ieškovo manymu, atsakovė klaidingai suabsoliutina notarinio susitarimo būtinybę, kadangi jeigu toks susitarimas būtų buvęs sudarytas (tą būtų buvę įmanoma padaryti), tai ieškovui nebūtų reikėję kreiptis į teismą su ieškiniu, kurio pagrindu nagrinėjama ši civilinė byla. Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos privatizavimo teisei įgyti, tik šioje byloje egzistuoja esminis nesutarimas dėl to, ar iš ieškovo pusės buvo atlikti visi veiksmai, būtini privatizavimo teisei įgyti. Pažymi, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog 1995 m. birželio 19 d. tarp visų namo nuomininkų (įskaitant R. B. ir ieškovą) buvo pasirašytas susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namas bus perkamas nuomininkės R. B. vardu. Šis susitarimas buvo patvirtintas seniūno pavaduotojos ir toks susitarimas buvo visiškai tinkamas ir pakankamas dokumentas, dėl to 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, o 1995 m. gruodžio 18 d. R. B. buvo leista privatizuoti namą. 2000 m. tarp Viršuliškių seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis dėl namo pardavimo. Taigi, šių aplinkybių visuma patvirtina, jog buvo ne tik išreikšta valia privatizuoti ginčo namą, bet jau buvo priimtas sprendimas leisti namą privatizuoti, privatizuotinas turtas įkainotas, įteiktas mokėtinas pranešimas ir buvo sumokėta dalis kainos už privatizuojamą namą, dėl to notariškai patvirtinto susitarimo nebuvimas nepaneigia išreikštos valios įgyti teisę privatizuoti namą. Be to, notariškai patvirtinto susitarimo buvimas ar nebuvimas nėra esminė sąlygą pripažinti privatizavimo teisę. 20.

29Teigia, kad privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne tik dėl trečiųjų asmenų neveikimo, bet ir dėl atsakovės neveikimo. Nagrinėjant šią civilinę bylą buvo įrodyta, kad dalis nuomininkų, priregistruotų name, bet faktiškai gyvenusių kitame name ( - ), nedavė reikalingų sutikimų, dėl to šie asmenys minėtame statinyje faktiškai gyveno neteisėtai. R. B. su kitais nuomininkais ne vieną kartą kreipėsi į atsakingas institucijas dėl nuomininkų, faktiškai gyvenusių kitame name, išregistravimo, tačiau kitas gyvenamasis namas ( - ), buvo įteisintas tik 2013 m. spalio 21 d. Už tokį nepagrįstai ilgą delsimą įteisinti statinį yra atsakinga atsakovė, kurios neveikimas pasireiškė ir tuo, kad atsakovė neatliko savo tiesioginės pareigos informuoti ieškovą apie galimybę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį arba apie atsisakymą parduoti namą. 21.

30Teigia, kad apeliantė neteisingai interpretuoja teisės aktuose ieškovui nustatytas pareigas, nes nė vienas teisės aktas nenustatė R. B. pareigos raštu kreiptis į atitinkamas institucijas dėl privatizavimo procedūras užbaigimo. Apeliantės minimų Vyriausybės patvirtintų taisyklių 5 punkte nustatyta pareiga, kreiptis raštu į atitinkamą instituciją pageidaujant pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ši teisės norma reiškia, kad turi būti raštu kreiptasi į atitinkamą instituciją dėl privatizavimo procedūros užbaigimo. R. B. įgyvendino pareigą raštu kreiptis į atitinkamą instituciją pageidaujant pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą, jai buvo leista privatizuoti namą, ir atsakovė turėjo pareigą informuoti ieškovą apie tai, kokie baigiamieji veiksmai turėjo būti atlikti, o atsakovei tos pareigos neįvykdžius, privatizavimo procedūra negalėjo būti užbaigta. Akcentuoja, kad atsakovei butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Ieškovo manymu, dėl atsakovės neveikimo, nagrinėjamu atveju nebuvo užbaigtos privatizavimo procedūros, tokiu būdu atsakovė pažeidė ieškovės teisę privatizuoti namą. Prašo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-695/2016 išaiškinimais. 22.

31Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovas neįrodė, jog privatizavimo metu veikė tinkamai, buvo aktyvus ir rūpinosi namo privatizavimo procedūra. Pažymi, kad ieškovas iš savo pusės atliko visus įmanomus veiksmus privatizavimo procedūrai įgyvendinti, o atsakovė iš savo pusės neatliko jokių veiksmų, išskyrus tai, kad 2013 m. spalio 21 d. įteisino nelegalų statinį ir užtikrino, kad iš ginčo namo 2015 m. būtų išregistruotas paskutinis nuomininkas, kuris faktiškai gyveno gyvenamajame name ( - ). Prašo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 išaiškinimais. 23.

32Nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas, kadangi atsakovė klaidingai interpretuoja tiek teisės aktus, reglamentuojančius privatizavimo procedūrą, tiek minėtą nutarimą. Akcentuoja, kad jokio ginčo tarp šeimos narių nėra ir šioje byloje sprendžiamas ne šeimos narių ginčas dėl to, kieno vardu turi būti išperkamas turtas, o sprendžiamas klausimas dėl ieškovo teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis, dėl to sprendimu minėtas nutarimas nėra pažeistas. 24.

33Nesutinka su apeliantės argumentais, kad šioje byloje turėjo būti taikoma 3 arba 10 metų ieškinio senatis. Pažymi, kad atsakovas neturėjo aiškios pozicijos dėl to, koks senaties terminas turėtų būti taikomas. Be to, ieškovas nėra pralaidęs nei 3, nei 10 metų ieškinio senaties termino, kadangi nė vienas teisės aktas nenustato, per kiek laiko turi būti užbaigta privatizavimo procedūra, o kliūtys, kliudžiusios ieškovui užbaigti privatizavimo procedūrą išnyko tik 2015 metais. 25.

34Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinį skundu sutinka su skundu, prašo jį tenkinti – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir ieškovo S. K. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. 26.

35Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to turi būti panaikintas. 27.

36Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarybos atliktus atitinkamus veiksmus, nes pagal suformuotą teismų praktiką būtent ieškovas privalėjo veikti aktyviai ir rūpestingai, prašo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007, kurioje buvo nagrinėjamos identiškos aplinkybės šiai bylai. Nagrinėjamos bylos įrodymams patvirtinant, jog ieškovas ilgą laiką nesidomėjo ir nesirūpino savo prašymo privatizuoti butą likimu, dėl to teismas turėjo pagrindą konstatuoti ieškinio senaties praleidimo faktą. 28.

37Teigia, kad ieškovas įgyvendino visas privatizavimas sąlygas ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo būsto gyventoja R. B. ir/ar ieškovas laiku pareiškė norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Akcentuoja, kad ieškovo byloje pateiktoje sutartyje nurodytas būstas ( - ), o ginčo būsto adresas yra ( - ). Be to, minėtoje sutartyje nurodytas būsto bendrasis (naudingasis) plotas 33,78 kv. m, nors ginčo būsto bendrasis plotas sudaro 98,53 kv. m, naudingasis sudaro 94,52 kv. m. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, trečiojo asmens nuomone, minėtoje sutartyje galimai parduotas ne visas ginčo būstas ( - ). 29.

38Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 30.

39Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. 31.

40CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka. 32.

41Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl teisės privatizuoti gyvenamąjį namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. 33.

42Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ( - ), šiuo adresu registruotas ir gyvenamasis namas ( - ) (el. b. t. 1, b. l. 26–27). Ieškovas S. K. nuo 1975 m. liepos 14 d. registruotas ir gyveno kartu su kitais šeimos nariais name ( - ) (el. b. t. 1, b. l. 25). Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name (ginčo namas) 1979 m. kovo 21 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei) (el. b. t. 1, b. l. 28). ( - ) jai mirus, pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta) (el. b. t. 1, b. l. 19). 1995 m. birželio 19 d. tarp ginčo namo nuomininkų (taip pat ieškovo ir R. B.) buvo pasirašytas Susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namas bus perkamas R. B. vardu (el. b. t. 1, b. l. 31–32). 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą (el. b. t. 1, b. l. 7). Valstybinė komisija 1995 m. gruodžio 18 d. leido R. B. privatizuoti 83,17 kv. m gyvenamąsias patalpas ( - ) (el. b. t. 1, b. l. 8–9). 2000 m. sausio mėnesį tarp Viršuliškių seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Viršuliškių seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m. namo už 1 945,49 Lt kainą, t. y. sumokėjo 100,05 Lt pirkėjui, 1 845,44 Lt kompensuoja valstybė (el. b. t. 1, b. l. 10). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viršuliškių seniūnijos 2008 m. gruodžio 9 d. pažymą Nr. (2008-42413-PS)-30 gyvenamojoje patalpoje ( - ), savo gyvenamąją vietą deklaravo – S. K., A. K., V. Š., R. B., R. K., L. V., E. B., I. K., I. K., J. Š., L. K., A. K., V. B., A. B., A. C., V. K., V. K., A. R. ir D. Š. (el. b. t. 1, b. l. 17). 2014 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure sudarytas R. B., E. B., L. V., S. K., R. K., V. Š., J. Š., L. K., A. K., I. K. ir V. Ž. Susitarimas dėl to kas gyvens name ( - ), o kas ( - ) (el. b. t. 1, b. l. 130–133). Pagal trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2015 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą, gyvenamajame name ( - ) faktiškai gyveno S. K., R. K., L. V., M. V., A. A., E. B., V. B. ir R. B. (el. b. t. 1, b. l. 11–12). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2721-465/2016 R. B. pripažinta neveiksnia tam tikrose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, jos globėja ir turto administratore paskirta A. B. (el. b. t. 1, b. l. 21–22). Nuo 2017 m. liepos 17 d. ieškovas yra pagrindinis gyvenamojo namo ( - ), nuosavybės teise priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas (el. b. t. 1, b. l. 23–24). 2017 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį (el. b. t. 1, b. l. 13). 2018 m. kovo 19 d. trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktame ieškovui atsakyme nurodė, jog trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos Valstybinės komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, kartu informuodama ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo (el. b. t. 1, b. l. 15). 34.

43Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). 35.

44CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. 36.

45Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, kadangi teismas nusprendė dėl materialiųjų teisių ir pareigų dėl neįtraukto į bylą asmens – R. B., kuri buvo pradėjusi ginčo gyvenamojo namo (( - )) privatizavimo procedūrą, Valstybinė komisija buvo leidusi jai privatizuoti ir ji buvo sumokėjusi pirkimo kainą, nuomininkų susitarimu sutarta, kad R. B. yra pagrindinė nuomininkė, kurios vardu bus privatizuojamas butas. Nors 2016 m. rugsėjo 14 d. teismo sprendimu R. B. buvo pripažinta neveiksnia tam tikrose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, tačiau pirmosios instancijos teismui tai negalėjo būti pagrindas minėto asmens neįtraukti į procesą. CPK 38 straipsnis nustato, kad fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais, teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – globėjai. Taigi, jai buvo paskirta globa, kuri padėjo užtikrinti neveiksnaus fizinio asmens teisių ir interesų įgyvendinimą bei apsaugą. CK 3.240 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad globėjas yra globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo. Šiuo atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. B., atstovaujama globėjos, nebuvo įtraukta į bylos procesą trečiuoju asmeniu, nors bylos duomenimis, ji, o ne ieškovas, buvo pagrindinė ginčo gyvenamojo namo privatizavimo procedūrų, kuriomis grindžiamas ieškinys, vykdytoja. 37.

46Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš Gyventojų registro duomenų paaiškėjo, kad R. B. 2019 m. liepos 6 d. mirė. Byloje nėra duomenų apie jos palikimą priėmusius asmenis, kurie, kolegijos nuomone, turėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, kai bus baigtos paveldėjimo procedūros. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, jog subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymo) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008). 38.

47Kadangi pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį dėl pripažinimo teisės ieškovui privatizuoti ginčo patalpas, tokiu būdu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje materialiųjų asmens teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Šio procesinės teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, dėl to privalo naikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje (2000 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000; 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1227/2002; 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2003; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2003; 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006) yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas negali pats įtraukti į bylą suinteresuotų asmenų, t. y. šis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme; be to, neįtrauktas į procesą asmuo, kurio teisės ir pareigos susijusios su nagrinėjamu ginču, turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą bei naudotis visomis byloje dalyvaujančio asmens teisėmis, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti nuo proceso teisme pradžios. Teismui įtraukus į bylą asmenį trečiuoju asmeniu, pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jis įgytų šalies procesines teises ir pareigas, kuriomis visa apimtimi galėtų pasinaudoti tik pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad tokios praktikos (mirus privatizavimą vykdžiusiam asmeniui) laikosi ir kiti apygardų teismai (pvz., Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-531-527/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjant iš naujo, turėtų būti vertinamos aplinkybės dėl pagrindinio nuomininko pasikeitimo. 39.

48Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo apylinkės teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). 40.

49Kadangi dėl nurodyto pažeidimo teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, dėl kitų apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nebereikšmintų šios apeliacijos rezultatui, kolegija nepasisako.

50Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Nutarė

51apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

52Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-22005-592/2018 panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam... 7. Ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas nuo 2017 m. liepos... 8. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį... 9. Atsakovė patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ginčo namas... 10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SĮ „Vilniaus... 11. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. B. ir R. K.... 12. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. B.... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. 8.... 15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovo S.... 16. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 1975 m. liepos 14 d. registruotas ir gyveno... 17. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo ir asmens išreikštos... 18. III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai... 19. 11.... 20. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto... 21. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines... 22. Atsakovės manymu, teismas skundžiamame sprendime vadovavosi tik ieškovo... 23. Nesutinka, kad nagrinėjamu atveju visi veiksmai, kurie suteikia asmenims... 24. Apeliantės manymu, skundžiamu sprendimu taip pat pažeidžiamas Lietuvos... 25. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomojamas butas nebuvo... 26. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundu nesutinka su skundu, prašo jį... 27. Nesutinka su skundu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir... 28. Ieškovo manymu, atsakovė klaidingai suabsoliutina notarinio susitarimo... 29. Teigia, kad privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne tik dėl trečiųjų... 30. Teigia, kad apeliantė neteisingai interpretuoja teisės aktuose ieškovui... 31. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovas neįrodė, jog... 32. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas... 33. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad šioje byloje turėjo būti taikoma 3... 34. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SĮ „Vilniaus... 35. Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas,... 36. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad privatizavimą... 37. Teigia, kad ieškovas įgyvendino visas privatizavimas sąlygas ir nepateikė... 38. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė. IV.... 39. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 40. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas... 41. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo... 42. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei... 43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs gyvenamųjų... 44. CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo... 45. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo... 46. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš Gyventojų registro... 47. Kadangi pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį dėl pripažinimo... 48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios... 49. Kadangi dėl nurodyto pažeidimo teismo sprendimas yra absoliučiai... 50. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 52. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje...