Byla A-261-311-13
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoringas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoringas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždarojo akcinė bendrovė „Autoringas“ (toliau – ir UAB „Autoringas“, pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) ir patikslintu skundu (b. l. 57–63) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos mero, pareiškėjo naudai 3 050 000 Lt žalos (negautų pajamų) atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

5Nurodė, kad UAB „Autoringas“ nuo 1996 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. birželio 9 d. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – parduotuvę su automobilių techninio aptarnavimo centru, adresu ( - ), Vilnius, unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 894,83 kv. m. (toliau – ir Turtas). Žemės sklypu, esančiu po Turtu (kadastrinis Nr. ( - )), pareiškėjas naudojosi 1998 m. gegužės 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/98-15383 pagrindu. 2006–2007 metais nusprendė parengti žemės sklypo detalųjį planą, leisiantį vystyti komercinio ir gyvenamojo ploto plėtrą žemės sklype. 2006 m. spalio 27 d. sudarė projektavimo darbų rangos sutartį Nr. 2006_10_KAPSŲ su rangovu – UAB „RV architektų studija“ kuris, be kita ko, įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka parengti žemės sklypo detaliojo plano sprendinius. 2007 m. vasario 12 d. pareiškėjas sudarė „Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ sutartį Nr. 04858 ir gavo Savivaldybės Miesto plėtros departamento planavimo sąlygas teritorijų planavimo dokumentui rengti. 2007 m. lapkričio 15 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. (100)-11.81-461 nurodė, jog projekto rengimo, derinimo procedūrų bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta, todėl projektą „Žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - ) Vilnius) detalusis planas“ galima tvirtinti. 2007 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su pirkėju – UAB „Entoja“. Šalys susitarė ir preliminariąja sutartimi nustatė Turto, kartu įvertindamos turtines teises pagal žemės nuomos sutartį, kainą – 4 000 000 Lt. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008 m. lapkričio 20 d. Be to, preliminariąja sutartimi pareiškėjas įsipareigojo iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo savo lėšomis paruošti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus. Pareiškėjas, nuosekliai vykdydamas tiek savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, tiek atlikdamas būtinus detaliojo teritorijų planavimo veiksmus, kreipėsi į Savivaldybės tarybą, kuri, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 4 dalimi, privalėjo patvirtinti arba motyvuotai nepatvirtinti detalųjį planą per 20 darbo dienų, tačiau atsakovas nevykdė Įstatyme nustatytų pareigų, todėl 2008 m. lapkričio 20 d. preliminari sutartis nebuvo įvykdyta.

6Vyriausybės atstovas, atlikdamas savivaldybių administracinę priežiūrą, pastebėjęs, jog Savivaldybės taryba nesilaiko įstatymų reikalavimų, 2008 m. birželio 30 d. reikalavimu Nr. 1R-56 kreipėsi į Savivaldybės tarybą dėl Įstatymo 26 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis Vyriausybės atstovo reikalavimas turėjo būti apsvarstytas artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos. Nors įvyko keli Savivaldybės tarybos posėdžiai, į darbotvarkę klausimas dėl Žemės sklypo detaliojo plano svarstymo įtrauktas nebuvo. Dėl tokių Savivaldybės tarybos Įstatymo 26 straipsnio 4 bei 5 dalies pažeidimų Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2008 m. spalio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4073-426/2008 Vyriausybės atstovo prašymą tenkino ir įpareigojo Savivaldybės tarybą per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti žemės sklypo ( - ) Vilniuje, detalųjį planą arba priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano ir detaliojo plano organizatoriui pateikti motyvuotą atsisakymą dėl minėto detaliojo plano netvirtinimo. Nespėjus sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu, pareiškėjas derybomis sutarė preliminariosios sutarties įsipareigojimų įvykdymo terminą pratęsti iki 2009 m. sausio 20 d. Tačiau dėl neteisėto Savivaldybės pareigūnų neveikimo detalusis planas nebuvo nei motyvuotai nepatvirtintas, nei patvirtintas, todėl preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta. Nepaisant minėto teismo sprendimo, sprendimas dėl detaliojo plano motyvuotai nebuvo priimtas net iki 2009 m. rugsėjo 9 d., kuomet pareiškėjas jau buvo pardavęs Turtą ir turtines teises į žemės sklypą.

7Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė tiesioginių nuostolių – 214 160 Lt (detaliojo plano ruošimo ir projektavimo darbai, nuostolių atlyginimas UAB „Entoja“). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas 2010 m. vasario 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, reikalaudamas priteisti iš Savivaldybės paminėtus tiesioginius nuostolius ir teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendime reikalavimus atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 26 770 Lt tiesioginių nuostolių atlyginimą. Teismas sumažino priteistinų tiesioginių nuostolių sumą, pasisakydamas, jog pareiškėjas turėjo įvertinti ir galimą detaliojo plano nepatvirtinimo riziką.

8Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų žalą patyręs pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginami ne tik tiesioginiai nuostoliai, bet ir netiesioginiai nuostoliai – pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (negauta nauda). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjui priteisė dalinį tiesioginių nuostolių atlyginimą, šio teismo sprendime konstatuotos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto tikslus ir vadovaujantis Civiliniu kodeksu, pareiškėjas turi teisę reikalauti ir netiesioginių nuostolių atlyginimo.

9Kadangi iki 2009 m. sausio 20 d., kuomet po termino pratęsimo turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, detalusis planas vis dar nebuvo nei patvirtintas, nei motyvuotai atmestas, pareiškėjas negalėjo nekilnojamojo turto parduoti pagal 2007 m. lapkričio 30 d. preliminariąją sutartį ir gauti planuotų pajamų. 2009 m. prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, pareiškėjas, siekdamas vykdyti įsipareigojimus bankams, buvo priverstas parduoti nekilnojamąjį turtą daug žemesne kaina, nei galėjo parduoti, jeigu atsakovas būtų laiku ir tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus. 2009 m. birželio 9 d. tarp UAB „Autoringas“ ir UAB „Notangų investicijos“ buvo sudaryta Turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią Turtas buvo parduotas už 950 000 Lt. Taigi, 2009 m. birželio 9 d. Turto pirkimo–pardavimo sutartimi perleidęs Turtą UAB „Notangų investicijos“, pareiškėjas patyrė 3 050 000 Lt žalą (netiesioginius nuostolius).

10Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastini ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi parduoti Turtą ir perleisti turtines valstybinės žemės sklypo nuomos teises už 4 000 000 Lt, todėl pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, tuo tikslu buvo pasirašyta preliminarioji Turto pirkimo–pardavimo sutartis bei sutarties pakeitimas, kuris numatė pagrindinės Turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo termino atidėjimą. Taigi, pareiškėjas turėjo realius ir teisėtus lūkesčius gauti sulygtą 4 000 000 Lt kainą už parduodamą turtą. Pareiškėjo galimybė parduoti Turtą ir perleisti nuomos teises preliminariojoje sutartyje nurodyta kaina buvo reali. Šalys dėl kainos susitarė laisvų ir lygiaverčių derybų metu, įvertinusios visas tuo metu buvusias rinkos sąlygas ir aplinkybes. Preliminariosios sutarties šalių veiksmai rodo, jog jos siekė pagrindinės sutarties sudarymo ir būtų ją sudariusios, jeigu laiku pagal Įstatymo reikalavimus būtų patvirtintas žemės sklypo detalusis planas. Rinkos kainos pagrįstumą įrodo ir tuo metu pareiškėjo gauti kiti pasiūlymai parduoti nekilnojamąjį turtą (2007 m. lapkričio 29 d. UAB „Vilnius Realty“ pasiūlymas dėl statinio pardavimo už 3 500 000 Lt). Preliminariosios sutarties pasirašymo faktą, kaip pakankamo negautų pajamų įrodymo taisyklę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo 2009 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2009. Pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu 2008 m. lapkričio 20 d., nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių ši sutartis nebuvo pasirašyta, pareiškėjas visiškai pagrįstai tikėjosi gauti 4 000 000 Lt už atlikus įprastą nekilnojamo turto rinkos operaciją parduotą Turtą ir perleistas valstybinės žemės sklypo nuomos teises. Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Todėl pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 5 dalį pareiškėjo patirta žala – netiesioginiai nuostoliai, vertinant negautas pajamas susidariusio kainų skirtumo būdu, sudaro 3 050 000 Lt.

11Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70–79) su juo nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui, o teismui nenustačius pagrindo taikyti ieškinio senatį, UAB „Autoringas“ reikalavimą Savivaldybei dėl 3 050 000 Lt nuostolių atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

12Nurodė, jog Savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 1-1185 „Dėl atsisakymo tvirtinti sklypo ( - ) detalųjį planą“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-1185) atsisakyta tvirtinti 2 120 kv. m ploto sklypo ( - ) (kadastro Nr. ( - )) Naujininkų seniūnijoje, detalųjį planą ir jo sprendinius, nurodant, jog pasibaigęs sklypo ( - ) detaliojo plano projekto 2007 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto Nr. (100)-11.81 galiojimo terminas bei detaliojo plano sprendiniais numatomas iki 9 aukštų statinių aukštis teritorijoje, kurioje vyrauja 5 aukštų užstatymas, turės neigiamos įtakos miesto siluetui, žvelgiant nuo pagrindinių miesto apžvalgos taškų. Dėl tokių veiksmų pareiškėjo skaičiavimais buvo patirti 214 160 Lt tiesioginiai nuostoliai, dėl kurių priteisimo 2010 m. vasario 25 d. kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašant juos priteisti iš Savivaldybės, tačiau šis reikalavimas atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendime iš dalies skundą patenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir priteisė pareiškėjui 26 770 Lt tiesioginių nuostolių sumą, pasisakydamas, jog pareiškėjas turėjo įvertinti ir galimą detaliojo plano nepatvirtinimo riziką.

13Remiantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, tai pagrindžia ir teismų praktika bylose dėl žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-280/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino eigos pradžia laikant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4073-426/2008, kurioje teismas tenkino Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojo Savivaldybės tarybą per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti žemės sklypo ( - ), Vilniuje, detalųjį planą arba priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano ir organizatoriui pateikti motyvuotą atsisakymą dėl minėto detaliojo plano netvirtinimo bei konstatavo Savivaldybės tarybos neteisėtus veiksmus; būtent nuo šios datos pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir šias pažeistas teises turėjo galimybę ginti teisme, tačiau tokia savo teise laiku nepasinaudojo ir praleido teisės aktuose numatytą terminą ginti savo pažeistas teises. Neteisėti veiksmai konstatuoti būtent Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendime, tai pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo. Tačiau ginti savo tariamai pažeistas teises pareiškėjas ėmėsi tik 2012 m. birželio 5 d., su skundu kreipdamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą t. y. akivaizdžiai praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą kuris suėjo dar 2011 m. spalio 6 d.

14Tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, kadangi neegzistuoja būtinųjų civilinei atsakomybei atsirasti reikalingų sąlygų visuma. Nepaisant to, jog neteisėti atsakovo veiksmai yra patvirtinti įsiteisėjusiame teismo sprendime, tai tėra vienintelė iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ir jos vienos egzistavimas nesudaro pagrindo tenkinti skundo reikalavimo. Nors pareiškėjas nurodo, jog priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos buvimo faktas patvirtintas įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011, kuriame konstatuota, jog „pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad žala atsirado ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų, o priežastinis ryšys yra netiesioginis, neturintis teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju neteisėtas atsakovo neveikimas sietinas su nemotyvuotu delsimu patvirtinti detalųjį planą, todėl yra susijęs pakankamai teisiškai reikšmingu ryšiu su pareiškėjo patirtais nuostoliais“, tačiau nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio buvimas vertintinas ir nustatinėtinas iš naujo, visų pirma dėl to, jog siekiama prisiteisti netiesioginius nuostolius.

15Nagrinėjamu atveju vertintina, ar neteisėti veiksmai susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo reikalautinais atlyginti nuostoliais. Detaliojo plano ( - ) Vilniuje, nepatvirtinimas ir Savivaldybės tarybos sprendimo dėl atsisakymo tvirtinti detalųjį planą nepriėmimas niekaip nesusijęs su pastato ( - ), Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutarties tarp UAB „Autoringas“ ir UAB „Entoja“ nesudarymu, t. y. preliminarios sutarties egzistavimas dar neabejotinai nereiškia, kad bus sudaryta pagrindinė sutartis ir kad pareiškėjas būtų gavęs nurodyto dydžio (4 mln. Lt) pajamas, taigi, Savivaldybės veiksmai šiam procesui neturėjo įtakos. Sandorių sudarymas, derybos dėl jų yra išimtinai pačios įmonės ūkinės veiklos rezultatas, veikimas įmonės interesais, apsisprendimas, kokie veiksmai yra būtini, siekiant išlikti konkurencingu subjektu rinkoje ir gauti maksimalų pelną, ir šiam procesui jokie trečiųjų asmenų veiksmai negali turėti lemiamos įtakos. Tarp UAB „Autoringas“ ir UAB „Entoja“ 2007 m. lapkričio 30 d. sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 1.2. punkte buvo susitarta dėl keturių esminių Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, kurios po sutarties pasirašymo galėjo būti keičiamos tik šalių susitarimu, o būtent: pardavėjas įsipareigojo parduoti, pirkėjas – pirkti parduotuvę su automobilių techninio aptarnavimo centru ( - ) Vilniuje, bei turtines teises pagal 1998 m. gegužės 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/98-15383; šalys susitarė dėl objekto kainos – 4 mln. Lt; šalys susitarė dėl objekto kainos sumokėjimo datos – t. y. įvardino ją pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo diena; UAB „Autoringas“ įsipareigojo gauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) leidimą perleisti pirkėjui turtines teises pagal valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/98-15383. Pardavėjo įsipareigojimas savo lėšomis paruošti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus buvo įtrauktas į preliminariosios sutarties 1.3 punktą ir nėra laikytinas viena iš keturių esminių sutarties sąlygų; 1.3 punkte įtvirtinta sąlyga laikytina santykinai valine, t. y. nors tokiu atveju prievolė galioja, tačiau tokiu atveju pardavėjas turi elgtis pagal Civilinio kodekso 1.5 straipsnio reikalavimus, t. y. vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Kvestionuotina, ar nagrinėjamu atveju UAB „Autoringas“ elgėsi sąžiningai ir veikė tinkamai, vykdydamas sutartį, ar atliko visus veiksmus, kad sutarties 1.3 punkte numatyta sąlyga būtų įvykdyta. Be to, nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomas Civilinio kodekso 6.203 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, jeigu per nustatytą terminą, o jei toks terminas nenustatytas, privalomas leidimas nepaisant šalies būtinų pastangų negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, tai abi sutarties šalys turi teisę nutraukti sutartį; pagal to paties straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai privalomas leidimas (nagrinėjamu atveju – detalusis planas, jo patvirtinimas) susijęs tik su kai kuriomis sutarties sąlygomis, tai šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai protinga palikti galioti sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į tai, jog detaliojo plano patvirtinimas nebuvo esminė sutarties sąlyga, tai reiškia, jog pagrindinė sutartis galėjo būti sudaryta ir be patvirtinto detaliojo plano. Negalima situacija, kuomet sutarties šalis (šiuo atveju – pareiškėjas) prisiima riziką dėl detaliojo plano patvirtinimo, o vėliau atsakomybę perkelia detalųjį planą tvirtinančiai institucijai. Šiuo atveju Savivaldybės civilinės atsakomybės ribos negali būti taip neprotingai išplėstos.

16Dėl negautų pajamų sąvokos aiškinimo atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią nustatant prarastos galimybės piniginę vertę turi būti remiamasi realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis (2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2009). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti priteisti jo negautas pajamas, kadangi privalo įrodyti žalos dydį, tačiau visiškai nepagrįstai remiasi skunde nurodoma teismų praktika bei siekdamas institucijos civilinės atsakomybės pritaikymo, nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 6.258 straipsniu, netaikytinu nagrinėjamai situacijai. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, civilinė byla Nr. 3K-3-74/2009 negali būti taikomi šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi nagrinėtos bylos ir šios bylos aplinkybės (ratio decidendi) iš esmės skiriasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009 ir kt.).

17Pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 5 dalį, jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Tačiau Savivaldybė niekada nebuvo preliminariosios sutarties šalimi ir neįsipareigojo atlikti/neatlikti tam tikrų veiksmų, kaip antai, patvirtinti/nepatvirtinti detaliojo plano. Preliminariosios sutarties šalimis buvo UAB „Entoja“ ir pareiškėjas, būtent pastarosios sutarties šalies veikimas, rizika ir sąlyginių įsipareigojimų, nepriklausančių nuo šios sutarties šalies valios prisiėmimas, galimai lėmė sutarties nesudarymą Tai, kad Savivaldybė nebuvo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių dalyve, nesudaro nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 5 dalies ir reikalauti kainų skirtumo bei vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo.

18Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytos žalos dydį. Bylai reikšmingi dokumentai akivaizdžiai liudija, jog pareiškėjas negautas pajamas skaičiuoja visiškai ignoruodamas sandorio sudarymo metu (2009 m. birželio 9 d.) buvusią, taip pat ir šiuo metu esamą parduodamo pastato vidutinę rinkos vertę. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, jog 2009 m. visuotinis ekonominis nuosmukis turėjo įtakos parduodamo pastato rinkos vertei ir tai lėmė pastato pardavimą mažesne (t. y. 950 000 Lt) negu rinkos kaina. Remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (Nr. 10/147905) duomenimis, pastato–parduotuvės su automobilių techninio patarnavimo centru vidutinė rinkos vertė šiuo metu yra 3 322 000 Lt. Rinkos vertės nustatymo data – 2009 m. birželio 3 d. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, dėl kokios priežasties turtas buvo parduotas už gerokai žemesnę negu rinkos kainą. Iš tarp pareiškėjo ir UAB „Notangų investicijos“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir joje esančių parduodamo nekilnojamąjį turtą aprašančių duomenų matyti, jog sandorio sudarymo metu parduodamam pastatui buvo nustatyta hipoteka, parduodamas turtas buvo įkeistas AB SEB bankui. Manytina, jog pareiškėjui priklausančio pastato skubų pardavimą lėmė siekis atsiskaityti su banku, o daikto apsunkinimas įkeitimu taip pat lėmė mažesnę negu rinkos vertė sandorio kainą. Taigi, pareiškėjas ir jo, kaip verslininko, ekonomiškai nepagrįstas ir neprotingas turto valdymas, sudarė sąlygas kilti netiesioginiams nuostoliams, t. y. negautoms pajamoms. Tačiau niekaip negalėtų būti įžvelgtinas priežastinis ryšys tarp Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nuostolių, kilusių dėl 4 mln. vertės sandorio su UAB „Entoja“ nesudarymo. Pardavėjas, kaip stiprioji sandorio šalis (verslininkas), prisiima visą galimą riziką dėl tokių preliminariųjų sutarčių nutrūkimų. Nutraukta preliminarioji sutartis neatima iš pardavėjo turimo turto, kuris gali būti realizuotas kitam pirkėjui. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų ėmęsis priemonių ir ieškojęs kitų galimų pirkėjų, suinteresuotų pastato pirkimu už rinkos ar didesnę vertę.

19Vertintinas ir pareiškėjo nepagrįstas rinkos vertės suvokimas ir nepagrįsto dydžio nuostolių reikalavimas. Remiantis bylos duomenimis, preliminariosios sutarties terminas, iki kuomet turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, buvo pratęstas iki 2009 m. sausio 20 d., t. y. vėliausiai šią dieną turėjo būti pasirašyta pagrindinė sutartis ir pastatas parduotas UAB „Entoja“ už 4 mln. Lt, tačiau 2009 m. birželio 9 d. sudaryta sutartis su UAB „Notangų investicijos“ ir pastatas parduotas už 950 000 Lt. Nėra pagrindo teigti, kad per 5 mėn. pastato rinkos vertė būtų galėjusi taip ženkliai pakisti: toks ženklus pokytis aiškiai rodo reikalaujamų nuostolių nepagrįstumą ir sudaro pagrindą abejoti, jog UAB „Entoja“ būtų vykdžiusi 2007 m. lapkričio 30 d. preliminariąją sutartį. Pažymėtina, kad šalis siejo tik preliminariosios sutarties santykiai. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, jog UAB „Entoja“ 2009 m. sausio 20 d. vis dar būtų sutikusi sudaryti pagrindinę sutartį ir pirkti pastatą būtent už 4 mln. Lt. Taigi, nėra aišku, ar 4 mln. Lt pastato pardavimo kaina atitinka realumo kriterijų ir ar realiai už tokią sumą pastatas tuo metu galėjo būti parduotas. Vertintinas ir preliminariosios sutarties šalių sąžiningumo klausimas. Kvestionuotina, ar sutarties šalys, įvertinusios nuosmukį rinkoje, nutraukusios santykius, nuostolių atlyginimo klausimą išsprendusios taikiai – t. y. sudariusios taikos sutartį dėl 200 000 Lt, elgėsi sąžiningai. Pareiškėjas, sudarydamas taikos sutartį su UAB „Entoja“, prisiėmė visą riziką, nors jo kaltės klausimas dėl ikisutartinių įsipareigojimų tinkamo neįvykdymo galėjo būti ginčytas civilinėje byloje Nr. L2-7930-585/2009. Šiuo atveju pareiškėjas pats sutiko sumokėti tokio dydžio sumą, ši suma nebuvo iš jo priteista teismo sprendime. UAB „Autoringas“ galėjo taikos sutarties nepasirašyti ir neprisiimti įsipareigojimų sumokėti 200 000 Lt, nes net neaišku, ar teismas būtų tenkinęs UAB „Entoja“ ieškinį ir priteisęs tokią sumą. Šalys, taikos sutartyje pačios prisiėmusios įsipareigojimus, dabar, kai yra siekiama prisiteisti netiesioginius nuostolius, juos perkeldamos trečiajam asmeniui – Savivaldybei, elgiasi nesąžiningai. Be to, su UAB „Entoja“ sudarytoje preliminariojoje pastato pirkimo–pardavimo sutartyje į sandorio vertę įskaičiuota ne tik pastato kaina, bet kartu įvertintos ir turtinės teisės pagal sudarytą žemės sklypo ( - ) Vilniuje, nuomos sutartį.

20Pažymėta, jog 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1185 atsisakius tvirtinti 2 120 kv. m ploto žemės sklypo ( - ) (kadastro Nr. ( - ), Naujininkų seniūnijoje, detalųjį planą ir jo sprendinius, UAB „Autoringas“, gindamas savo galimai pažeistas teises, turėjo galimybę ginčyti minėtą sprendimą, tačiau šia teise nepasinaudojo bei pats savo veiksmais galimai prisidėjo prie kilusios žalos. Taigi, minėtas sprendimas yra nenuginčytas, pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo argumentai, kad sprendimo Nr. 1-1185 jis neskundė, nes 2009 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4112 pagrindu jau buvo perleidęs nuosavybės teisę į parduotuvę su automobilių techninio aptarnavimo centru, adresu: ( - ) Vilnius, UAB „Notangų investicijos“ ir todėl neturėjo jokio suinteresuotumo skųsti šį sprendimą, laikytini nepagrįstais, kadangi bylos faktiniai duomenys rodo priešingai. Nepaisant to, kad 2009 m. birželio 9 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Notangų investicijos“, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (Registro Nr. ( - )) tarp naujojo parduotuvės savininko ir pareiškėjo 2009 m. birželio 10 d. buvo sudaryta minėto pastato-parduotuvės su automobilių techninio aptarnavimo centru terminuota (24 mėn. nuo patalpų priėmimo–perdavimo akte fiksuotos patalpų perdavimo nuomininkui datos) nuomos sutartis, kuri akivaizdžiai įrodo pareiškėjo patalpų ( - ) valdymą ir po Savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo datos, ir, atitinkamai, pareiškėjo suinteresuotumo buvimą, paneigiant pareiškėjo argumentus dėl nesinaudojimo galimybe ginti galimai pažeistų teisių. Be to, pareiškėjas galėjo ne tik ginčyti priimtą Savivaldybės sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, tačiau galėjo sudaryti tokią preliminarią sutartį, kurioje būtų įtrauktos apsauginės nuostatos, maksimaliai užtikrinančios pareiškėjo interesus įsipareigojimų neįvykdymo atveju ir padedančios išvengti kilusių nuostolių.

21UAB „Autoringas“ iš esmės galėjo sudaryti pagrindinę sutartį su UAB „Entoja“, kadangi sąlyga dėl detaliojo plano patvirtinimo nelaikytina esmine preliminariosios sutarties sąlyga, ji iš dalies priklausė nuo UAB „Autoringas“ valios, taip pat tokia sąlyga galėjo būti nuginčijama. Tačiau jokių veiksmų šiai sąlygai pakeisti nebuvo atlikta (įrodymų apie tokius veiksmus nepateikta), vadinasi, UAB „Autoringas“ savo elgesiu, nepaisydamas protingumo principo, prisidėjo prie atsiradusių nuostolių, t. y. nesielgė kaip bonus pater familias. Tą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo.

22II.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24Teismas sutiko su pareiškėju, kad šioje administracinėje byloje prejudicinę galią turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 (b. l. 31–40), kuriame, be kita ko, konstatuota, kad „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtas neveikimas buvo pagrindine faktine priežastimi, lėmusia pareiškėjo sutartinių santykių nutrūkimą“. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės ir mano, jog būtent dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėto neveikimo – Teritorijų planavimo įstatyme nustatytos pareigos patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą arba priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano ir organizatoriui pateikti motyvuotą atsisakymą dėl minėto plano netvirtinimo nevykdymo – jis negavo 3 050 000 Lt pajamų. Todėl šiuo aspektu teismas vertino, kad neteisėti atsakovo veiksmai yra įrodyti.

25Tačiau nesutiko, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtas neveikimas – Teritorijų planavimo įstatyme nustatytos pareigos patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą arba priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano ir organizatoriui pateikti motyvuotą atsisakymą dėl minėto plano netvirtinimo nevykdymas – sukėlė pareiškėjui 3 050 000 Lt žalą arba apskritai kokią nors žalą, susijusią su negautomis pajamomis. Pabrėžtina, kad pareiškėjas preliminariojoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje 2007 m. lapkričio 30 d. (b. l. 8–13), nurodė, kad jis ginčo nekilnojamąjį turtą ir turtines teises į jį parduos UAB „Entoja“ už 4 000 000 Lt (minėtos sutarties 1.2.2 punktas), tačiau su sąlyga, numatyta sutarties 1.3 punkte, t. y. iki kol bus pasirašoma Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, pareiškėjas įsipareigojo savo lėšomis parengti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus. Taigi, pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ginčo nekilnojamojo turto kainą sudarė ne tik paties turto kaina, bet ir pareigos savo lėšomis parengti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus įvykdymas. Todėl paprasta matematinė negautų pajamų suma, kurią pateikia pareiškėjas, iš 4 000 000 Lt, kuriuos jis tikėjosi gauti pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, atimdamas realiai gautą sumą pagal 2009 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 41–49), t. y. 950 000 Lt, yra visiškai netiksli. Teismas pabrėžė, kad 2009 m. birželio 9 d. sutartyje (b. l. 41–49) aiškiai nurodoma, kad ginčo nekilnojamojo turto, esančio ( - ) Vilniuje, vidutinė rinkos vertė – 3 322 000 Lt, todėl negautas pajamas dėl neteisėto neveikimo – Teritorijų planavimo įstatyme nustatytos pareigos patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą arba priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano ir organizatoriui pateikti motyvuotą atsisakymą dėl minėto plano netvirtinimo nevykdymo – pareiškėjas galėjo įvertinti ne daugiau negu 4 000 000 – 3 322 000 = 678 000 Lt, nes atsakovas ne tik kad nepadarė, bet negalėjo padaryti žalos turto rinkos vertės mažėjimui detaliojo plano nepatvirtinimu.

26Tačiau teismas papildomai pabrėžė, kad Preliminariojoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, jos 1.3 punkte, nustatyta sąlyga – pareiškėjo pareiga savo lėšomis parengti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus tebuvo tik prielaida pareiškėjui gauti papildomas 678 000 Lt pajamas, kurios realiai galėjo būti gautos tik patvirtinus detalųjį planą. Tuo tarpu šioje byloje ginčo nėra dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 1-1185 „Dėl atsisakymo tvirtinti sklypo ( - ) detalųjį planą“ (žr. atsiliepimą (b. l. 70–79)) atsisakė patvirtinti detalųjį planą. Vadinasi, Preliminariojoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, jos 1.3 punkte, nustatyta sąlyga teliko prielaida pareiškėjui gauti papildomas 678 000 Lt pajamas, nes jų pareiškėjas realiai negalėjo gauti ir todėl negavo. Būtent todėl tokios tikėtinos (hipotetinės) pajamos negali būti laikomos negautomis pajamomis (atlygintina žala) Civilinio kodekso prasme.

27Kadangi sprendime teismas nenustatė žalos, todėl pareiškėjo – UAB „Autoringas“ – reikalavimas priteisti iš atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės – pareiškėjo naudai 3 050 000 Lt žalos (negautų pajamų) atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas.

28Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas teisinei pagalbai apmokėti taip pat nebuvo patenkintas.

29III.

30Pareiškėjas UAB „Autoringas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 3 050 000 Lt žalos (negautų pajamų) atlyginimą.

31Apeliaciniame skunde (b. l. 113-114) nurodoma, kad:

  1. Preliminari turto pirkimo pardavimo sutartis su UAB „Entoja“ buvo sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., o turto vertė masinio vertinimo būdu nustatyta tik 2009 m. birželio 3 d. Pareiškėjas visiškai pagrįstai tikėjosi parduoti Nekilnojamąjį turtą ir perleisti turtines valstybinės žemės sklypo nuomos teises už preliminariosiose sutartyse nustatytą 4 000 000 Lt sumą, todėl pajamos už ginčo nekilnojamąjį turtą buvo numatytos gauti iš anksto. Pareiškėjo galimybė parduoti nekilnojamąjį turtą ir perleisti nuomos teises preliminariojoje sutartyje nurodyta kaina buvo reali. Šalys dėl kainos susitarė laisvų ir lygiaverčių derybų metu, įvertinusios visas tuo metu buvusias rinkos sąlygas ir aplinkybes. Preliminariosios sutarties šalių veiksmai rodo, jog jos siekė pagrindinės sutarties sudarymo ir būtų ją sudariusios, jeigu atsakovas būtų veikęs pagal įstatymų reikalavimus ir laiku būtų patvirtintas žemės sklypo detalusis planas. Tačiau iš anksto numatytų ir realių pajamų nebuvo gauta Ši aplinkybė patvirtinta prejudicinę galią šioje byloje turinčiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011. Taigi, būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas negavo iš anksto planuotų ir realių 4 000 000 Lt pajamų. Būtent ši suma yra pareiškėjo negautos pajamos dėl atsakovo kaltės nutrūkus ikisutartiniams santykiams ir būtent šios sumos dydžio netiesioginės žalos atlyginimo pareiškėjas turi teisę reikalauti nepriklausomai nuo nekilnojamo turto rinkos vertės pokyčių.
  2. Sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išskirstė pagal preliminariąsias sutartis sulygtą 4 000 000 Lt ginčo nekilnojamojo turto kainą į paties nekilnojamojo turto kainą ir pareigos parengti bei patvirtinti detalųjį planą kainą. Toks skirstymas yra dirbtinė teismo sukurta ir nepagrįstai pritaikyta konstrukcija, kuri visiškai neatitinka nei ikisutartinių santykių esmės, nei nekilnojamojo turto rinkos realijų. Ginčo nekilnojamojo turto preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta potencialiam pirkėjui turint tikslą žemės sklype vystyti komercinio ir gyvenamojo ploto plėtrą. Būtent šiuo tikslu turėjo būti parengtas ir patvirtintas žemės sklypo detalusis planas. Atsakovui nustatyta tvarka patvirtinus žemės sklypo detalųjį planą potencialus pirkėjas būtų įsigijęs žemės sklypą už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Priešingu atveju potencialus pirkėjas neturėjo jokio suinteresuotumo įsigyti nekilnojamąjį turtą be galimybės vystyti komercinio ir gyvenamojo būsto statybą žemės sklype. Būtent detaliojo plano nepatvirtinimas, o ne nekilnojamojo turto masinio vertinimo būdu nustatyta rinkos kaina, turėjo lemiamą reikšmę ginčo nekilnojamojo turto kainai. Nuo detaliojo plano patvirtinimo priklausė pareiškėjo 4 000 000 Lt pajamų gavimas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad net ir neparengus detaliojo plano ginčo nekilnojamasis turtas kitam pirkėjui galėtų būti parduodamas už tuo metu nustatytą jo rinkos kainą. Nepatvirtinus detaliojo plano ginčo nekilnojamasis turtas negalėjo būti parduotas rinkos kainomis, nes pats savaime šis nekilnojamasis turtas nebuvo paklausus ir tokio pobūdžio sandoriai rinkoje buvo itin reti. Tai patvirtina ir potencialaus pirkėjo preliminariosios sutarties nutraukimas nustatytu laiku nepatvirtinus žemės sklypo detaliojo plano. Taigi, išskyręs ginčo nekilnojamojo turto kainą į paties turto kainą ir detaliojo plano parengimo kainą pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ikisutartinių santykių pobūdį, turto įsigijimo tikslus ir detaliojo plano būtinumą parduodant ginčo nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumažinta pareiškėjo galimų reikalauti patirtų netiesioginių, nuostolių suma.
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas 2009 m. birželio 9 d. galėjo būti parduotas už pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvusią vidutinę rinkos vertę – 3 322 000 Lt. Kaip minėta, vidutinė ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo nustatyta masinio turto vertinimo būdu. Atliekant masinį turto vertinimą konkretus nekilnojamasis daiktas nėra individualizuojamas ir vertinamas kaip atskiras objektas. Dėl šios priežasties masinio turto vertinimo metu nustatyta turto vertė negali būti be jokių išlygų laikoma tikrąja to turto verte. Reali nekilnojamojo turto objekto vertė rinkoje yra nustatoma konkretaus sandorio tarp dviejų ūkio subjektų metu. Masinio vertinimo metu nustatyta turto vertė gali iš esmės skirtis nuo konkrečios turto vertės, kurią suformuoja rinkoje veikiančios paklausos ir pasiūlos jėgos ir kuri konkretaus sandorio metu yra priimtina tiek pardavėjui, tiek pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2009). Šiuo konkrečiu atveju faktinių aplinkybių visuma patvirtina tai, kad turtas buvo parduotas už tuo metu realiai egzistavusią rinkos kainą. Visų pirma, nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta laisvų ir lygiaverčių derybų metu, įvertinus visas tuo metu buvusias rinkos sąlygas ir aplinkybes. Pareiškėjas neturėjo jokio suinteresuotumo veikti priešingai savo komerciniams interesams ir sąmoningai parduoti nekilnojamąjį turtą mažesne nei rinkos kaina. Antra, sudarant 2009 m. birželio 9 d. sutartį vis dar nebuvo išspręstas klausimas dėl detaliojo plano tvirtinimo. Taigi, žemės sklype gyvenamojo ir komercinio ploto plėtra nebuvo įmanoma. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad nekilnojamasis turtas galėjo būti parduotas už didesnę, nei tuo metu rinkoje buvusi, kainą.
  4. Aplinkybė, ar pareiškėjo įsipareigojimas preliminariojoje sutartyje iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo savo lėšomis paruošti ir patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus laikytinas išimtinai jo prisiimta ūkinės-komercinės veiklos rizika, taigi tik prielaida pareiškėjui gauti papildomas pajamas, turi būti sprendžiama įvertinus faktines detaliojo plano rengimo aplinkybes, realias asmens galimybes parengti tokį dokumentą ir su tuo susijusius teisėtus lūkesčius. Detalaus plano tvirtinimas yra konkretus įvykis, kuris neišvengiamai turi įvykti (2010 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas c. b. Nr. 2-7136-600/2010). Todėl būsimą savivaldybės tarybos sprendimą galima numatyti ir tikėtis vienokios ar kitokios detaliojo plano patvirtinimo procedūros baigties. Šiuo atveju įvykių eiga leido pagrįstai manyti, jog nėra priežasčių nepatvirtinti pareiškėjo rangovo parengtą detalųjį planą. Žemės sklypo detalaus plano patvirtinimas yra sudėtinga procedūra, smulkiai reglamentuota teisės aktais ir apimanti ne vieną stadiją bei patenkanti į ne vienos valstybės institucijos kompetenciją. Dėl šios priežasties šalys preliminariosiose nekilnojamojo turto pirkimo—pardavimo sutartyse numatė pakankamai ilgus, bet protingus, terminus pagrindinei nekilnojamojo turto sutarčiai sudaryti. Savivaldybės sprendimas tvirtinti detalųjį planą yra paskutinis dokumentas, kuriuo pritariama jo atitikčiai bendrajam planui. Kadangi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalis sudaro pagrindą asmenims tikėtis, jog detalusis planas bus pratvirtintas savivaldybės tarybos per 20 dienų nuo plano pateikimo dienos, preliminariosiose sutartyse nustatyti terminai objektyviai garantavo pareiškėjui, jog sunkumų įgyvendinant įsipareigojimą parengti Žemės sklypo detalųjį planą ir jį patvirtinti nekils, juo labiau, kad iki šio sprendimo priėmimo, žemės sklypo detaliojo plano projektą tikrino eilė kitų viešojo administravimo subjektų, pritarusių rangovo parengtam detaliojo plano projektui. Todėl tai suformavo pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad įvykdžius visus įstatymo reikalavimus detalusis planas bus patvirtintas. Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, atsakovui tinkamai vykdant savo įstatymines pareigas, tiek priėmus teigiamą, tiek ir neigiamą sprendimą žemės sklypo detalaus plano projekto atžvilgiu, nuostoliai galėjo neatsirasti. Tuo tarpu, nepriėmus jokio sprendimo, pareiškėjui buvo akivaizdžiai padaryta turtinė žala, nes jis buvo priverstas parduoti nekilnojamąjį turtą jam nepalankia kaina. Pirmosios instancijos teismas sprendime paneigė konstitucinį pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą visiškai nepagristai sutapatindamas griežtai įstatymo reglamentuotas detaliojo plano svarstymo ir tvirtinimo procedūras su įvykiu, kuris priklauso išimtinai nuo atsakovo valios bei gali įvykti arba neįvykti. Tokiu būdu teismas, nepaisydamas nei griežto detaliojo plano procedūrų reglamentavimo, ne prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčio teismo sprendimo, iškėlė nepagristą ir neteisėtą savivaldybės tarybos veiksmų diskrecijos teisę aukščiau už Konstitucijos saugomą teisinio tikrumo principą.
  5. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo prejudicinę reikšmę, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai juo nesivadovavo aiškindamas tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių turinį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjo pareiga savo lėšomis parengti bei patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus, buvo tik prielaida pareiškėjui gauti papildomas pajamas, kuri taip ir liko neįgyvendinta atsakovui atsisakius patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą. savivaldybės tarybos diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliųjų planų tvirtinimo laikytina objektyvia aplinkybe, lemiančia pareiškėjo galimų patirti nuostolių didesnį rizikos laipsnį, nagrinėjamu atveju pripažintina neturinčia esminės reikšmės realiai patirtų nuostolių faktui, nes nėra byloje įrodyti motyvai, kuriais atsakovas galėtų pagrįsti savo argumentus pasinaudoti diskrecijos teise. Nagrinėjamu atveju neteisėtas atsakovo neveikimas sietinas su nemotyvuotu delsimu patvirtinti detalųjį planą, todėl yra susijęs pakankamai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo patirtais nuostoliais. Dėl šios priežasties visiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, kad nuostolių atsiradimas priklausė išimtinai nuo atsakovo diskrecijos teisės įgyvendinimo. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aplinkybė, jog vėliau ginčo teritorijos detalusis planas apskritai nebuvo patvirtintas, nesvarstytina šioje byloje, nesietina su konkrečios preliminariosios sutarties pasibaigimu, nes toks sprendimas buvo priimtas praėjus dideliam laiko tarpui (9 mėnesiams) po preliminariosios sutarties nutraukimo, pareiškėjas žemės sklypą buvo 2009 m. birželio 9 d. sutartimi pardavęs ir dėl to netekęs komercinio intereso vienokiu ar kitokiu sprendimu dėl detaliojo plano. Taigi 2009 m. rugsėjo 9 d. atsakovo sprendimas netvirtinti detaliojo plano neturėjo jokios reikšmės pareiškėjo patirtų netiesioginių nuostolių atsiradimui, nes buvo priimtas jau po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir žalos kilimo.

32Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą.

33Atsiliepime (b. l. 126-130) remiamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

  1. Tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateikti išaiškinimai gali būti pagrindu, kuriais, egzistuojant vienodam ratio decidendi, galėtų būti remiamasi ir šioje nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu pareiškėjo pateikto 2010 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo argumentai nelaikytini reikšmingais ar aktualiais nagrinėjamai bylai. Be to, savivaldybės Tarybos diskrecijos teisė laisvai veikti išplaukia iš Vietos savivaldos įstatymo, kuriame apibrėžta savivaldybės tarybos nario laisvo mandato teisė. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo aiškiai konstatavo, jog nesiimdama civilinio proceso įstatyme numatytų visų galimų priemonių savo elgesiu UAB „Autoringas“ galėjo prisidėti prie didesnių nuostolių atsiradimo, taip pat nurodė, jog objektyviuoju požiūriu detaliojo plano patvirtinimas yra tarybos diskrecija, ir vien ši aplinkybė lemia pareiškėjo kur kas didesnį atsakomybės laipsnį, prisiimant sutartinę atsakomybę, nepaisant teisėtų lūkesčių, už sprendimus, kurie yra kito subjekto kompetencijos dalykas.
  2. Visiškai nesuprantami apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai vadovavosi ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusia masinio turto vertinimo būdu nustatyta verte (nustatymo data – 2009 m. liepos 2 d.), nes būtent ši vertė ir yra užfiksuota tarp šalių sudarytoje sutartyje, o objektyvių įrodymų apie kitokią anksčiau, t. y. 2007 m. lapkričio 30 d. preliminariosios sutarties su UAB „Entoja“ sudarymo metu egzistavusią nekilnojamojo turto ( - ) Vilniuje, vertę pareiškėjas į bylą nepateikė. Todėl nėra pagrindo teiginiams, jog tokia verte vadovautis visiškai nelogiška, juo labiau, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikytini teisingais, kol jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, taigi teismas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo jais nesivadovauti.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV.

36Bylos ginčas yra dėl žalos, atsiradusios dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

37Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad pareiškėjas patyrė 3 050 000 Lt žalą (negautų pajamų), todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

38Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.

39Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

40Bendrajai civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.).

41Ginčui yra reikšminga tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011 buvo konstatuota, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtas neveikimas buvo pagrindine faktine priežastimi, lėmusia pareiškėjo sutartinių santykių nutrūkimą. Teismo sprendimas šiam ginčui turi prejudicinę reikšmę ir faktai, nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2734/2011, iš naujo neįrodinėjami (ABTĮ 58 str. 2 d.). Minėtu teismo sprendimu pareiškėjui buvo priteistas žalos atlyginimas – tiesioginių nuostolių atlyginimas, o šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti netiesioginių nuostolių atlyginimą. Teismo sprendimu nustatyto fakto, reikšmingo šiam ginčui, sudėtį sudaro civilinės atsakomybės elementai, t. y. neteisėtas neveikimas ir priežastinis ryšys, o civilinės atsakomybės elementas – turtinė žala, įrodinėtinas šioje byloje.

42Nesant bent vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino du žalos atlyginimo elementus, t. y. priešingą teisei veiką ir priežastinį ryšį. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog nėra įrodytas žalos dydis. Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina, ar pirmosios instancijos teismo išvada dėl žalos yra pagrįsta.

43turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, grindžiama tuo, kad žalos atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų, atliekant viešojo administravimo funkcijas, neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

44Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

45Pareiškėjas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia negauta 4 000 000 Lt suma pagal preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2007 m. lapkričio 30 d. su UAB „Entoja“. Šioje dalyje teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad nurodyta minėtoje sutartyje turto pardavimo kaina nėra pagrįsta. Šiuos argumentus patvirtina UAB „Vilniaus realty“ 2007 m. lapkričio 29 d. pasiūlymas tą patį turtą pirkti už 3,5 mln. Lt (b. l. 51). Akivaizdus preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir pasiūlytos kainos skirtumas kelia abejones, kad 4 000 000 Lt kaina buvo reali. Tas pats turtas pagal 2009 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo parduotas UAB „Notangų investicijos“ už 950 000 Lt (b. l. 41-49), nors pagal nekilnojamojo turto registro 2009 m. birželio 3 d. duomenis šio turto vidutinė rinkos vertė buvo 3 322 000 Lt. Šis kainų skirtumas yra pagrindas vertinti, kad 2009 m. birželio 9 d. turtas buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina, kuri negali būti pripažinta kaip reali, nuo kurios turėtų būti skaičiuojami pareiškėjo patirti nuostoliai.

46Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nustatė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus.

47Kaip minėta, ginčo žala kildinama iš preliminariosios turto pirkimo-pardavimo sutarties, kuri pagal savo prigimtį yra ikisutartinė pagrindinei turto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ir preliminariosios sutarties sudarymas pats savaime nesuteikia sutarties šalims ikisutartinių santykių etape įgyti visiškų garantijų, kad bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis. Nė viena preliminariosios sutarties šalis negali pagrįstai iš anksto numatyti, kad bus gautos tam tikros pajamos, ji gali tik prognozuoti galimų pajamų gavimą, taip pat nėra žinoma, ar tokios pajamos būtų buvusios net ir nesant atsakovo neteisėto neveikimo ir dėl to nepakanka vien tik formalaus parduodamo ir parduoto turto kainų skirtumo pripažinti nuostoliais bei vertinti kaip sutarties šalies negautas pajamas.

48Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis parduoto turto kainų analize, daro išvadą, kad nėra neginčytinų įrodymų, jog pareiškėjas būtų gavęs preliminariojoje sutartyje sutartą 4 000 000 Lt sumą. Tai patvirtina, kad dėl preliminariosios sutarties nutraukimo negautos pajamos šiuo atveju nėra realios, bet hipotetinės, o teisė reguliuoja tik tai, kas yra įmanoma bei egzistuoja tikrovėje (ius impossibilitum est non iuris), todėl menami turtiniai praradimai negali būti kompensuojami. Taip pat teismas negali nustatyti nuostolių dydžio, kilusių dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi nėra galimybės pripažinti, ar preliminarioji sutartis galėjo būti įvykdyta atsakovui priėmus atitinkamą sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ir, jei sutartis būtų įvykdyta, tai kokiomis sąlygomis, nes dėl jos sąlygų galimos šalių derybos (preliminariosios sutarties 8.2 p.) ir nežinoma, koks būtų rezultatas, t. y. už kokią sumą turtas būtų buvęs parduotas ir ar dėl objektyvių aplinkybių, ar dėl šalių susitarimo būtų nepasirašyta turto pirkimo-pardavimo sutartis. Tokiu būdu nuostoliai, kilę dėl preliminariosios sutarties nutraukimo dėl trečiųjų asmenų veikos pagal CK 6.271 straipsnį, gali būti priteisti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir tik realūs bei įrodyti.

49Šioje byloje minėtų aplinkybių nėra, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nesant vieno iš civilinės atsakomybės elemento – žalos.

50Įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

52uždarosios akcinės bendrovės „Autoringas“ apeliacinį skundą atmesti.

53Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

54Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždarojo akcinė bendrovė „Autoringas“ (toliau – ir UAB... 5. Nurodė, kad UAB „Autoringas“ nuo 1996 m. gegužės 15 d. iki 2009 m.... 6. Vyriausybės atstovas, atlikdamas savivaldybių administracinę priežiūrą,... 7. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė tiesioginių... 8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi,... 9. Kadangi iki 2009 m. sausio 20 d., kuomet po termino pratęsimo turėjo būti... 10. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad apie tai,... 11. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.... 12. Nurodė, jog Savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 1-1185... 13. Remiantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo... 14. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo... 15. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar neteisėti veiksmai susiję teisiškai... 16. Dėl negautų pajamų sąvokos aiškinimo atsakovas rėmėsi Lietuvos... 17. Pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 5 dalį, jeigu šalis nutraukė... 18. Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių... 19. Vertintinas ir pareiškėjo nepagrįstas rinkos vertės suvokimas ir... 20. Pažymėta, jog 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1185 atsisakius tvirtinti... 21. UAB „Autoringas“ iš esmės galėjo sudaryti pagrindinę sutartį su UAB... 22. II.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu... 24. Teismas sutiko su pareiškėju, kad šioje administracinėje byloje... 25. Tačiau nesutiko, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtas... 26. Tačiau teismas papildomai pabrėžė, kad Preliminariojoje nekilnojamojo turto... 27. Kadangi sprendime teismas nenustatė žalos, todėl pareiškėjo – UAB... 28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau... 29. III.... 30. Pareiškėjas UAB „Autoringas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo... 31. Apeliaciniame skunde (b. l. 113-114) nurodoma, kad:
    32. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį... 33. Atsiliepime (b. l. 126-130) remiamasi iš esmės tais pačiais argumentais,... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV.... 36. Bylos ginčas yra dėl žalos, atsiradusios dėl savivaldybės valdžios... 37. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad pareiškėjas patyrė 3 050 000... 38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas... 40. Bendrajai civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai yra: 1)... 41. Ginčui yra reikšminga tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 42. Nesant bent vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės... 43. turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar... 44. Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi... 45. Pareiškėjas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia negauta 4 000... 46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu... 47. Kaip minėta, ginčo žala kildinama iš preliminariosios turto... 48. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis parduoto turto kainų analize,... 49. Šioje byloje minėtų aplinkybių nėra, todėl pagrįstai pirmosios... 50. Įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 51. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 52. uždarosios akcinės bendrovės „Autoringas“ apeliacinį skundą atmesti.... 53. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą... 54. Nutartis neskundžiama....