Byla A-57-492/2018

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui, B. M., G. M., V. M. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Mažėnai forest“ (UAB „Mažėnai forest“ teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė ,,ML forest“), A. S., V. M. dėl sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 13 d. gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), ginančio viešąjį interesą, pareiškimas, vėliau patikslintas, kuriuo prašoma:

61.1. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“;

71.2. Panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymą Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;

81.3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“;

91.4. Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. ( - ));

101.5. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtintą A. S., atstovaujančio V. M. P. pagal 2010 m. balandžio 1 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. ( - ), ir B. M. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. ( - ), kuria V. M. P. už 10 000 Lt pardavė B. M. žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), esančius ( - );

111.6. Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti Lietuvos valstybei 3,90 ha žemės sklypą, registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), ir 6,30 ha žemės sklypą, registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ); įpareigoti V. M. P. grąžinti B. M. 10 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) pirkimo – pardavimo sutartį.

  1. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.
  2. 2016 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas įteikė teismui pareiškimą dėl dalies pareiškimo reikalavimų atsisakymo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu, pareiškėjas atsisakė dalies pareiškimo reikalavimų dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo ir Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo. Pareiškėjas nurodė, jog 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 ir 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr. VM4-11 nesukelia jokių teisinių pasekmių.
  3. Pareiškėjas reikalavimą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio skyrius) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“ (kiti reikalavimai yra išvestiniai iš pastarojo), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsniais (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario l d.), grindė tuo, kad pretendentui M. E. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į brolio E. D. nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjo nuomone, žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., žemės valdą tuometiniame ( - ) kaime valdė M. E. brolis D. E., o ne tėvas D. E. Ši išvada darytina šių dokumentų pagrindu: 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo protokolu, surašytu matininko J. U. ir patvirtinto dviejų liudytojų, tėvas D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį ( - ), susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, perleido savo sūnui D. E. nuosavybėn. Šis protokolas atitiko tuo metu galiojusį reglamentavimą, t. y. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo nuostatas, o būtent 91 straipsnyje buvo numatyta, jei kuris žemės savininkas dalį savo žemės yra atidalinęs savo būsimam įpėdiniui ir šis atidalintąją žemę faktinai valdo, tai išdirbant vienasėdžių projektą, atidalintasis įpėdinis laikomas atidalintosios žemės savininku; o 92 punkte numatyta, kad pasidalindami savininkai gali perleisti savo teises vieni kitiems, pareikšdami tatai prieš vienasėdžių projekto išdirbimą, prie dviejų liudytojų vykdančiam bylą matininkui. Matininkas surašo įvykusio žemės perleidimo protokolą ir žemės perleidimą įtraukia į žemės tvarkymo projektą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje (pvz., civilinė byla Nr. 3K-3-361/2000) laikomasi nuostatos, kad Žemės tvarkymo įstatymas yra specialusis įstatymas kito tuo metu galiojusio teisės akto – Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo atžvilgiu, todėl turi būti taikomos specialiojo įstatymo nuostatos. 1938 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punktu D. (D.) E. buvo skirtas Nr. ( - ) – 44,77 ha ploto žemės sklypas; 1942 m. lapkričio 27 d. Skuodo-Ketūnų kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodyta, kad 13 p. E. D., D. sūn., žemės sklypas Nr. ( - ) – plotas 44, 72 ha; 1944 m. lapkričio 11 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių vls. Skuodo Ketūnų kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigai praneštinų Žinių lapo 34 p. nurodytas savininkas E. D., D. sūn., žemės sklypas Nr. ( - ), kuris turi išpildyti prievoles, nurodytas 1938 m. spalio 30 d. protokole; 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lape Nr. 19, t. y. D. E. nurodyta, kad šeimos galva – D. E., gim. ( - ); motina E. E., gim. ( - ), našlė; 1991 m. gruodžio 23 d. M. E. prašymas grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) patvirtina, kad jis prašė grąžinti brolio, o ne tėvo žemę, taip leidžia manyti šie įrašai: 4.1. p. buvęs savininkas E. D., D. (miręs ( - )), 4.2. p., nurodyta sutuoktinė E. A. Tėvo sutuoktinė buvo E., abejotina, kad sūnus būtų nežinojęs savo motinos vardo. Šie dokumentai patvirtina, kad 1940 m. liepos 22 d. žemės valdą tuometiniame ( - ) kaime valdė M. E. brolis D. E., o ne tėvas D. E., taigi M. E. negalėjo pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – sprendimas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pareiškėjas taip pat nurodė – kadangi iš neteisės neatsiranda teisė, V. M. P. negalėjo paveldėti turto, kurio teisėtu savininku nebuvo M. E. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduodamą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju panaikinus administracinį aktą, kurio pagrindu M. E. įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, pagal kurį ginčo žemės sklypą po M. E. mirties paveldėjo V. M. P., nelieka jokio teisinio pagrindo ginčo žemės sklypus perleisti kitiems asmenims, t. y. asmuo negali kitam asmeniui perleisti nuosavybės teisių į daiktą, kurių jis neturėjo. Panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos aprobuota 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003). Pažymėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą yra neatlygintinas sandoris, todėl CK 4.96 straipsnio 3 dalies prasme pripažinus negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, minėti žemės sklypai turi būti išreikalaujami iš atsakovo V. M. P. ir grąžinti valstybei. Be to, kadangi šiuo atveju ginčo žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta ginčijamo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, restitucija taikytina ir šiai sutarčiai (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-523-03157-2012-3). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra. Atsakovas V. M. P. žemės sklypus įgijo neatlygintinai ginčijamo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, todėl jis negali ginti savo teisių remdamasis sąžiningo įgijėjo instituto normomis. Prokuroras nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuriam nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisę į žemę. Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2015 m. kovo 19 d. iš Vilniaus apygardos prokuratūros gavo 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 2.S-(206)-l 6834 (su priedais), kuriuo buvo informuotas apie galimus viešojo intereso pažeidimus atkuriant nuosavybės teises į žemę M. E. Tačiau iš pateiktų duomenų nebuvo galima spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, todėl Generalinė prokuratūra rinko papildomus duomenis: 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 17.2.-3555 kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie E. M., D. ir E. D., D. 2015 m. kovo 25 d. gautas atsakymas (reg. Nr. 17.1-4313), kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie šiuos asmenis nėra; 2015 m. kovo 31 d. raštu Nr. 17.2.-3890 – į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, prašydama pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją. Dokumentų kopija gauta 2015 m. balandžio 3 d., reg. Nr. 17.1.-4913; 2015 m. kovo 25 d. raštu – į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę V. M. Paveldėjimo pagal testamentą bylos dokumentų kopija gauta 2015 m. kovo 30 d., reg. Nr. ( - ); 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2.-3589 – į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašant pateikti duomenis apie buvusį savininką E. D., D. Atsakymas gautas 2015 m. balandžio 1 d., reg. Nr. 17.1-4696. Iš šių dokumentų galutinai tapo aišku, kad M. E. ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į brolio D. nuosavybės teise valdytą žemę. 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 17.2.-3763 kreipėsi į valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Šiaulių filialą, paprašė pateikti V. M. P. ir B. M. 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 8063 kopiją. Dokumentai gauti 2015 m. balandžio 1 d., reg. Nr. 17.1.-4698. Tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2015 m. balandžio 1 d., todėl terminas prokurorui kreiptis su prašymu į teismą skaičiuotinas nuo šių reikšmingų dokumentų gavimo dienos ir prašymo teismui pateikimo metu nėra praleistas. Pažymėjo, kad teismų formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalima sieti dviejų tyrimų – ikiteisminio tyrimo ir viešojo intereso, nes šių tyrimų tikslai yra visiškai kitokie. Ikiteisminiame tyrime tokio pobūdžio bylose siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaravimą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisės atkūrimą. Todėl pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis negalima spręsti, kad būtent tai tie duomenys, kurie reikalingi prokurorui, besikreipiančiam į teismą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010 m. pažymėjo, kad administracinės bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo klausimas. Be to, teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminiu tyrimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi.
  4. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus (toliau – ir NŽT Radviliškio skyrius) atsiliepime nurodoma ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimams prieštaravimų nereiškia. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“ M. E. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 5,95 ha (vertė 1 243,00 (vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt trys) Lt) žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 4,25 ha (vertė 2 863,00 (du tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt trys) Lt) miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Minėtu sprendimu nuosavybės teisės į M. E. tenkančią nekilnojamojo turto dalį pagal Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. patvirtintą išvadą Nr. VM.4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) atkurtos pilnai. NŽT Radviliškio skyriaus atstovė nurodė, kad dokumentai buvo vertinti pateikimo momentu. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į brolio žemę.
  5. Atsakovo V. M. P. atstovas advokatas teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis dėl ginčo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad M. E. nuosavybės teisės buvo atkurtos į brolio D. E., D. sūnaus žemę. Neaišku, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjas teigia, jog nuosavybės teisės buvo atkurto į brolio žemę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. kovo 30 d. pažyma Nr. R4-380 nepatvirtina, kas buvo žemės savininkas iki jos nacionalizacijos. Pažymėjo, kad šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940–1941 m. byloje Tirkšlių valsčiaus suvestinės žiniose (be datos) apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, įrašytas ( - ) kaimo 44,64 ha žemės savininkas E. D. Į valstybinį žemės fondą paimta 14,64 ha žemės. Šie duomenys patvirtina, kad žemė nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos priklausė E. D. (D.), t. y. M. D. tėvui, o ne broliui. Minėti duomenys byloje nepateikti, todėl pareiškėjas elgiasi nesąžiningai. Šie duomenys taip pat patvirtinti ir 1943 m. sausio 28 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Skuodo-Ketūnų kaimo viensėdžiais išskirstymo plano eksplikacija, kuria remiantis ir buvo atstatytos nuosavybės teisės į tėvo D. nuosavybės teise valdytą žemę: 44,72 ha bendro ploto ir iš to skaičiaus 4,04 ha miško. Pateikti dokumentai neįrodo to fakto, kad žemė buvo perduota sūnui D. E., o ją valdė tėvas. Pareiškėjas vadovaujasi sklypų paskirstymo protokolu, surašytu 1939 m. rugpjūčio 22 d. Žemės tvarkymo departamento matininko J. U. Šis dokumentas patvirtina, kad žemė, kurios nuosavybė buvo atstatyta M. E. vardu, tuo metu priklausė E. D. (tėvui), ką patvirtina ir 1938 m. spalio 30 d. to paties matininko surašytas protokolas. Pateiktas 1938 m. spalio 30 d. surašytas protokolas yra ankstesnis už duomenis, esančius Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940–1941 m. byloje, kurioje nurodyta, kad į valstybinį žemės fondą paimta žemė iš E. D. Būtent paskutiniais duomenimis iki perimant žemę (ją nacionalizuojant) būtina vadovautis sprendžiant, kas valdė turtą nuosavybės teise. Minėtame 1938 m. spalio 30 d. protokole yra duomenys, kad tėvas D. E. perdavė savo žemės ūkį, esantį ( - ) kaime, valdyti sūnui D. E., kuris ūkį valdo, tik dokumentų nėra sudarę. Šiuo protokolu tvirtinama, kad ūkis perleidžiamas sūnui E. D. numatant įsipareigojimus tėvams D. ir E. E. Šis dokumentas neatitinka tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, nustatančių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo tvarką. Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į hipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Taigi nuosavybės teisės atsiradimo faktas siejamas būtent su juridinio fakto įrašymu į hipotekos knygą nuo įrašymo momento. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės teisę į D. E. (tėvo) žemę sūnus D. E. įgijo tuo metu galiojusių įstatymų pagrindu ir kad įgyta nuosavybės teisė buvo įregistruota nustatyta tvarka. Tiek iš protokolo, tiek iš byloje esančių dokumentų negalima konstatuoti to fakto, kad buvo vykdomas žemės atidalijimas. Žemės sklypas perduotas valdyti tėvo sūnui, tačiau jokio atidalinimo pagal minėtą protokolą neįvyko. Faktinis valdymas, nuosavybės teisės faktas pagal pateiktus dokumentus nėra įrodytas. Kadangi, kaip nurodyta įstatymuose ir teismų jurisprudencijoje, nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiant administracine tvarka turi būti vadovaujamasi dokumentais, patvirtinančiais turto valdymo nuosavybės teise faktą, tokie dokumentai sprendžiant nuosavybės teisių į M. E. priklausančią žemę atstatymo klausimą buvo pateikti, M. E. turėjo teisę pretenduoti į tėvo D. E. žemę, ( - ) k., pateiktų dokumentų pakako nuosavybės teisių atkūrimui, todėl sprendimai, susiję su nuosavybės teisių atstatymu, kuriuos ginčija pareiškėjas, laikytini teisėtais ir pagrįstais. Nuosavybės teisių į žemę atstatymo apskrities viršininko sprendimu negali lemti ankstesnių administracinių aktų neteisėtumas. Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“, kuriuo patvirtino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarką. Vyriausybės nutarimo 2.1 punkte nurodyta: asmenims, kurie pateikė prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po 1992 m. kovo 31 d. (kai turėtoji žemė ir miškas yra miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse) arba po 1992 m. gegužės 31 d. (kai turėtoji žemė ir miškas yra kaimo vietovėje), bet ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisė atstatoma: 2.1.2 jeigu iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos (imtinai) apylinkių agrarinės reformos tarnybos nėra padariusios išvadų dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo kitiems pretendentams. Iš to darytina išvada, kad išvados yra juridinę galią turintis dokumentas, sąlygojantis nuosavybės teisių į žemę atstatymą, todėl nepripažinus tokių išvadų neteisėtomis, neatsiranda teisinės pasekmės pagal vėlesnius šio akto realizavimo veiksmus. Kadangi pareiškėjas neginčija savivaldybės administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, kuriais remdamasis Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius (tuo metu Telšių apskrities viršininkas) priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo M. E. turto paveldėtojui V. P. (patvirtino išvadą VM 4-10), esant minėtoms aplinkybėms teismas neturi teisinio pagrindo tikrinti savivaldybės administravimo subjekto administracinių aktų, kuriais remdamasi Telšių apskrities viršininko administracija priėmė pareiškėjo skundžiamą 2010 m. kovo 31 d. sprendimą, pagrįstumo bei teisėtumo, bei jos realizavimo neteisėtumo tuo aspektu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1-25 patvirtintų Rekomendacijų „Dėl viešojo intereso gynimo“ 12 punkte yra nustatyta, jog prokuroras, turėdamas informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą, dėl kurio tyrimas prokuratūroje neatliekamas, pateikia Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ar kitam aukštesniajam prokurorui tarnybinį pranešimą. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijų reglamentavimą, atsakovas mano, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir dėl to spręstinas klausimas dėl viešojo intereso gynimo, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ilgą laiką nepateikė tarnybinio pranešimo (informacija gauta 2013 m. rugpjūčio 12 d. bei 2014 m. kovo 21 d., o tarnybinis pranešimas pateiktas tik 2015 m. kovo 6 d.), todėl terminas paduoti pareiškimą administraciniam teismui turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismų praktikoje tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo bei kiti principai reikalauja nustačius viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje nedelsiant informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Atsakovas nesutinka su pareiškime nurodytu argumentu, kad terminas prokurorui paduoti pareiškimą yra skaičiuotinas nuo 2015 m. balandžio 1 d. ar 2015 m. balandžio 20 d., t. y. nuo tada, kai buvo gauti tyrimui reikšmingi dokumentai. Atkreipė dėmesį, kad su 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu buvo pateiktas vokas su M. E. nuosavybės teisių atkūrimo bylų originalais, tačiau pareiškėjas vėl kreipėsi 2015 m. kovo 31 d. raštu Nr. 17.2.-3890 į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių (toliau – ir NŽT Mažeikių skyrius), prašydamas pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba kopiją. Pareiškėjas susipažinęs su papildomai gautais dokumentais pareiškime patvirtino (4 ir 5 psl.), kad jo išvadą, jog 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, patvirtina ir minėti pareiškimo priede Nr. 14 esantys dokumentai, kurie buvo gauti dar 2013 bei 2014 metais ikiteisminio tyrimo metu. Taigi nurodytų papildomų dokumentų tam, jog nuspręstų, ar yra viešojo intereso pažeidimas, nereikėjo, kadangi šią informaciją jau atskleidė esantys ikiteisminio tyrimo metu gauti dokumentai. Pareiškėjo prašomi notarų patvirtinti dokumentai taip pat nepateikia jokios informacijos, ar buvo pažeistas viešasis interesas. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui terminas yra praleistas. Atsakovo nuomone, termino kreiptis į teismą pradžia turėtų būti ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00688-11 nutraukimo diena, nes reikiami duomenys buvo surinkti bei galėjo būti įvertinti. Skaičiuojant pareiškimo terminą nuo paskutinio pareiškėjo reikalauto dokumento gavimo dienos, prokurorai nepagrįstai iškeliami privačių asmenų atžvilgiu, o tai pažeidžia teisinių santykių stabilumą ir prieštarauja proceso įstatymų sistemai. Net nevertinant ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro delsimo, pareiškėjas taip pat praleido ABTI 33 straipsnyje numatytą terminą, kadangi visi reikalingi duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą iš esmės buvo surinkti minėto ikiteisminio tyrimo metu ir pateikti pareiškėjui kartu su minėtu tarnybiniu pranešimu, kurį pareiškėjas gavo 2015 m. kovo 19 d., todėl šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu į teismą turėjo kreiptis iki 2015 m. balandžio 19 d. Kadangi pareiškėjas nepagrindė nuosavybės teisių į M. E. priklausančią žemę atkūrimo neteisėtumo, jo reikalavimai dėl 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo, dėl žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.
  6. Atsakovė B. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka su pareiškėjo pareiškimu.
  7. Atsakovas G. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog neturi nuomonės dėl pareiškėjo pareiškimo.
  8. Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mažėnai forest“ (UAB „Mažėnai forest“ teisių perėmėjas – UAB ,,ML forest“) ir UAB „Ignalina agrar“ nurodė, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio pareiškimo pateikimo administraciniam teismui terminą. Atsiliepime nurodė, jog nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 1SD-(7.3)-2158 „Dėl informacijos pateikimo“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriui buvo žinoma, kad Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-2-13 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ buvo parengta tariamai neįrodžius, jog M. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko D. E. iki nacionalizacijos turėtą žemę ir galbūt pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 9 ir 10 straipsnių reikalavimus. Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus turimuose dokumentuose galbūt nėra M. E. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku D. E. (sūnumi D.) įrodančių dokumentų, t. y. dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad M. E. yra sūnus D. E. (sūnaus D.) ir kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turi teisę atkurti nuosavybės teises į D. E., sūnaus D., iki nacionalizacijos turėtą žemę. Taip pat prie pareiškimo yra pridėta specialisto apklausos protokolo, surašyto 2014 m. kovo 21 d., kopija, kuriame B. K. yra nurodžiusi analogiškas, kaip ir minėtame NŽT 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 1SD-(7.3)-2158, aplinkybes, t. y. nesant nurodytų dokumentų, patvirtinančių M. E. ir D. E. (sūnaus D.) giminystės ryšius, Mažeikių rajono darbuotojai neturėjo teisinio pagrindo parengti atitinkamų išvadų bei sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl to M. E. įpėdiniams buvo neteisėtai perduoti žemės sklypai bei valstybei padaryta turtinė žala. Tai, jog aplinkybės, kad M. E. buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00688-11 (kuris buvo nutrauktas) metu, patvirtina pareiškimo priede Nr. 2 esantis 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybinis raštas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 straipsnio nuostatomis, ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00688-11 kontroliavusiam prokurorui ši informacija turėjo būti žinoma dar 2013/2014 metais. Net nevertinant ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro delsimo, mano, kad pareiškėjas taip pat praleido ABTI 33 straipsnyje numatytą terminą, kadangi visi reikalingi duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą iš esmės buvo surinkti minėto ikiteisminio tyrimo metu ir pateikti pareiškėjui kartu su minėtu tarnybiniu pranešimu, kurį pareiškėjas gavo 2015 m. kovo 19 d., todėl šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu į teismą turėjo kreiptis iki 2015 m. balandžio 19 d. Taip pat pažymėjo, jog šioje byloje svarbu išsiaiškinti ginčo sklypo savininką nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Byloje nėra dokumentų patvirtinančių, jog tėvas E. D. buvo perleidęs nuosavybę sūnui D. Taip pat nesutinka, jog restitucija turėtų būti taikoma natūra. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teisę į grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos (CK 6.153 str. 1 d.). Šia nuostata CK numato sąžiningų asmenų apsaugą. Iš sąžiningo įgijėjo daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintiną sandorį, negalima išreikalauti, išskyrus CK 4.96 straipsnyje numatytas išimtis. Pareiškime nėra nurodyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje paminėtų aplinkybių, todėl šiuo atveju restitucija natūra negalima. Taip pat pažymėjo, kad atsakovų įsigyti žemės sklypai pagal jų teisinį režimą nepriskirtini išimtinei valstybės nuosavybės teisei (kaip, pav., miesto miško žemė) ir gali būti civilinės apyvartos objektas.
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
  10. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. nurodė, jog jeigu bus nustatyta, kad ginčijamas sprendimas ir kiti dokumentai, kurių pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra neteisėti, tai suprantama, ir paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą naikintinas.

12II.

13

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies – pareiškėjo atsisakymą nuo pareiškimo dalies priėmė ir administracinę bylą dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo, Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo nutraukė pareiškėjui atsisakius pareiškimo, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio žemėtvarkos skyrius) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“, panaikino 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. ( - )), taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisė iš atsakovo V. M. P. 2 896,20 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt šeši Eur 20 ct) (10 000 Lt) Lietuvos valstybei. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą.
  2. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo dalies patikslinto pareiškimo reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, administracinės bylos dalį dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo ir Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. V.M.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo nutraukė pareiškėjui atsisakius dalies patikslinto pareiškimo.
  3. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.
  4. Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra apie galbūt pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 19 d., gavusi Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 2.S-(206)-16834 (su priedais, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 10-2-00688, 27 tomai, 2015 m. kovo 6 d. tarnybinis pranešimas su priedais, vokai, prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą), kuriuo buvo informuota apie galimus viešojo intereso pažeidimus atkuriant nuosavybės teises į žemę M. E. Generalinė prokuratūra 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 17.2.-3555 kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie E. M., D., ir E. D., D. 2015 m. kovo 25 d. Generalinėje prokuratūroje gautos 2015 m. kovo 25 d. pažymos apie asmenų duomenis Nr. 3A-226-2, Nr. 3A-226-1, kuriose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie asmenis – D. E., M. E. nėra. 2015 m. kovo 25 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę V. M. Generalinėje prokuratūroje paveldėjimo pagal testamentą bylos dokumentų kopijos gautos 2015 m. kovo 30 d. 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2.-3589 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašant pateikti duomenis apie buvusį savininką E. D., D. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2015 m. kovo 30 d. pažymą Nr. R4-380 apie D. (D.) E. (E.), D. s., nekilnojamąjį turtą ir jo šeimos narius, viso 17 lapų, Generalinei prokuratūrai; medžiaga gauta 2015 m. balandžio 1 d. 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 17.2.-3763 kreipėsi į VĮ Registrų centro Šiaulių filialą, prašė pateikti V. M. P. ir B. M. 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 8063 kopiją. Dokumentai gauti 2015 m. balandžio 1 d. Generalinė prokuratūra 2015 m. kovo 31 d. raštu Nr. 17.2.-3890 kreipėsi į NŽT Mažeikių skyrių, prašydama pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją, prašymą atkurti į šio savininko nuosavybės teise valdytą žemę (44,72 ha). Generalinėje prokuratūroje dokumentų kopijos gautos 2015 m. balandžio 3 d. 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2.-3590 kreipėsi į NŽT Mažeikių skyrių, prašė pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos Nr. 50 originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją. Dokumentai gauti 2015 m. kovo 30 d.
  5. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Be to, teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010). Be to, M. E. nuosavybės teisių atkūrimo byla nebuvo pateikta atliekant ikiteisminį tyrimą.
  6. Įvertinusi ginčo pobūdį (viešojo intereso gynimas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, ginčo išsprendimui svarbus žemės savininko nacionalizacijos momentu nustatymas) bei tai, kokius duomenis (dokumentus) Generalinei prokuratūrai pateikė NŽT Mažeikių skyrius, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog iki kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą Generalinė prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 13 d., nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galbūt pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 1 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
  7. Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl to, jog nuosavybės teisės M. E. nepagrįstai buvo atkurtos į buvusios savininko D. E. turėtą žemės valdą tuometiniame ( - ) kaime, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į brolių turėtas žemių valdas.
  8. Teismas nurodė, kad ginčo teisiniai santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.
  9. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra išvardinti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, „savininkas“ – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. LAT 2000 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000 taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą, kas buvo nacionalizuotos žemės sklypo savininku, reikia remtis ne dabar, o iki žemės nacionalizavimo metu galiojusiais teisės aktais.
  10. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Minėtas įstatymo nuostatas detalizuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11–14 punktai.
  11. Teismas pažymėjo, kad bendrosios nuosavybės teisės į žemės sklypą padalijimą reguliavo specialus įstatymas, nustatęs specialią tokio sandorio formą, ir šiuo atveju turi būti taikomas specialus Žemės tvarkymo įstatymas, o ne iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomas (žr., pvz., LAT 2000 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000).
  12. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus – 1938 m. spalio 30 d. protokolą, surašytą matininko J. U. ir patvirtintą dviejų liudytojų, 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punktą, 1944 m. lapkričio 11 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių vls. Skuodo-Ketūnų kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigai praneštinų Žinių lapo 34 p., 1942 m. lapkričio 27 d. Skuodo-Ketūnų kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodytą 13 p., 1942 m. gegužės 27 d. Buto-ūkio lapą Nr. 19, Lietuvos valstybės istorijos archyvo civilinės metrikacijos įstaigos dokumentų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 11 d. archyvo pažymą Nr. P6-1683/P10-2555, 1991 m. gruodžio 23 d. M. E. prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), santuokos liudijimą, vadovaudamasis 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsniu, 92 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E. Be to, teismas pažymėjo, jog M. E. dalyvavo 1938 m. spalio 30 d. protokolo surašyme, M. E. protokolą pasirašė už beraštę motiną E. E., todėl žinojo, kad tėvas D. E. ir motina E. E. savo žemės ūkį, esantį ( - ) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais, perleido sūnui D. E.. M. E. 1991 m. gruodžio 23 d. teikdamas prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) žinojo, jog žemę valdė jo brolis D. E., o ne tėvas. Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, M. E. negalėjo pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – sprendimas, priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
  13. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (LAT bylos Nr. 3K-3-662/82004; Nr. 3K-3-328/2006; Nr. 3K-3-149/2007). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (LAT 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
  14. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 str. 2 d.). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. LAT formuoja praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai panaikinus administracinį aktą, ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens restitucija turi būti vykdoma pinigais (LAT 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1204/2003).
  15. Teismas nurodė, kad M. E. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas, dėl šios priežasties 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas notarinio registro Nr. ( - ), patvirtintas Mažeikių rajono 1-o notaro biuro notarės V. M., yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str., 4.48 str.).
  16. Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl restitucijos taikymo natūra, nes nenustatytas atsakovų B. M. ir G. M. nesąžiningumas, todėl restituciją taikė sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovo V. M. P. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas V. M. P. yra M. E., mirusio ( - ), teisių perėmėjas, V. M. P. 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. ( - ), patvirtinto Mažeikių rajono 1-o notarų biuro notarės V. M., pagrindu paveldėjo M. E. turtą. Atsakovas V. M. P. laikytinas sąžiningu įgijėju, todėl jis turi valstybei atlyginti mažiausią turto vertę – 2 896,20 Eur (10 000 Lt).
  17. Vertindamas tai, kad nuosavybės teisės ginčijamu administraciniu sprendimu (M. E.) apskritai buvo atkurtos nesant tam faktinių nei materialiųjų teisinių pagrindų, t. y. į turtą, į kurį jis neturėjo teisės pretenduoti, teismas konstatavo, kad gintino privataus intereso šioje byloje negali būti ir šiuo aspektu toliau nepasisakė.
  18. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodoma, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.
  19. Teismas konstatavo, kad šioje byloje prokuratūra pagrįstai ėmėsi pažeistų viešojo intereso gynimo priemonių, todėl ir argumentai, susiję su viešojo intereso nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti. Kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.
  20. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad šioje byloje skundžiamo administracinio akto panaikinimas neužkerta kelio atsakovui kreiptis dėl turtinės ar neturtinės žalos, jei, atsakovo manymu, jis ją patyrė dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo jiems atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).
  21. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta motyvuoto pareiškėjo prašymo dėl išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus apskaičiavimo bei jų pagrindimo, todėl teismas pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą.

14III.

15

  1. Atsakovas V. M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1633.1. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Kai juridiškai reikšmingas valdymo nuosavybės teise faktas yra nustatinėjamas teismine tvarka, tokio fakto įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Tokia išvada darytina lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas. Šiuose teisės aktuose išvardytais dokumentais administracine tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinantys dokumentai dėl įvairių priežasčių gali būti neišlikę, tačiau pats valdymo nuosavybės teise faktas patvirtintas kitais dokumentais, kurie yra pakankami fakto nustatymui administracine tvarka. Kai teisės aktuose nurodyti dokumentai neišlikę, ar jų nepakanka administracine tvarka nustatyti valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti šį faktą nustatyti CPK tvarka. Tokiu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių susiaurinti juridiškai reikšmingo fakto įrodinėjimą iki nuosavybės teisės pagrindo įrodinėjimo.

1733.2. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Dėl to nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialinės teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai, pvz., draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikant didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį.

1833.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigė ir teismas padarė prieštaraujančią faktiniams duomenims išvadą, kad M. E. nuosavybės teisės atkurtos į brolio D. E., D. sūnaus, nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį. Pareiškėjas ir teismas rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. kovo 30 d. pažymos Nr. R4-380 duomenimis, tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kas buvo žemės savininkas iki jos nacionalizacijos. Vadovaujantis prie minėtos Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymos pateiktu matininko J. U. 1938 m. spalio 30 d. surašytu protokolu ir protokolo nuorašu, žemės savininkai E. D., tėvas, ir E. E. savo žemės ūkį, esantį ( - ) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, perleido nuosavybėn savo sūnui D. E. Šie duomenys prieštarauja nurodytiems archyviniams duomenims, kitiems byloje esantiems rašytiniams dokumentams bei įstatymų reikalavimams.

1933.4. LAT yra suformulavęs taisyklę, kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 ir kt.). Žemės nuosavybės teisinių santykių iki jų nutraukimo neteisėta nacionalizacija metu Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo nuostatos. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normas, turto faktinis valdymas nuosavybės teisių perleidimo neįrodo (Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 70708, 713 str.). Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės į D. E. (tėvo) žemę sūnus D. E. įgijo tuo metu galiojusių įstatymų pagrindu ir kad įgyta nuosavybės teisė buvo įregistruota nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai netaikė minėtų teisės aktų.

2033.5. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio ir 92 straipsnio nuostatos reglamentavo tik žemės savininko dalies savo žemės atidalinimą savo būsimajam įpėdiniui bei bendrai valdomos žemės pasidalijimą, visų jos savininkų susitarimu, ką ir nurodė teismas sprendime. Tačiau minėtas įstatymas reguliavo tik bendrasavininkių valdomos žemės pasidalijimą, dalies jos atidalinimą. Pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 paragrafą, kuris skelbė, kad pažymėjus tokį turto perleidimą atitinkamose (ipotekos) knygose, toks aktas įgyja nuosavybės akto galią. Kadangi bylos medžiaga nėra nustatyta, kad E. D. (tėvas) su sūnumi E. D. buvo žemės bendrasavininkai, nėra jokių duomenų, kad turto perleidimas buvo pažymėtas ipotekos knygose, todėl 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašytas protokolas negali būti pripažintas teisėtu sandoriu, kurio pagrindu sūnus E. D. dovanojimo pagrindu įgijo tėvui priklausantį ūkį, tarp jų žemes. Be to, vėlesnis planas ir 1939 m. rugpjūčio 22 d. protokolas paneigia sūnaus E. D., kaip žemės savininko, nuosavybės teises. E. D. (tėvo) nuosavybės teisę patvirtino Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Skuodo-Ketūnų kaimo viensėdžiais išskirstymo planas ir eksplikacija (toliau – ir nuosavybės dokumentas), kurioje 13 numeriu žemės valdytoju buvo nurodytas D. E., valdęs 44,72 ha žemės. Šis dokumentas buvo surašytas 1943 m. sausio 22 d., t. y. po 1940 m. liepos 22 d. visuotinės žemės nacionalizacijos, ir, kaip ir 1939 m. rugpjūčio 22 d. protokolas, nėra paneigtas pareiškėjo pateiktais dokumentais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų pagrindžiančių jo reikalavimų ir reikalavimus grindė prielaidomis.

2133.6. Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. patvirtinta išvada yra norminis aktas priimtas viešojo administravimo subjekto veikiančio pagal įstatymais suteiktus įgaliojimus ir įstatymą nustatyta tvarka ir turinti tam tikrą teisinę galią. Tokia išvada darytina analizuojant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Išvada galėjo būti skundžiama ir skundai nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjas neginčija savivaldybės administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, kuriais remdamasis atsakovas NŽT Mažeikių skyrius (tuo metu – Telšių apskrities viršininkas) priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo M. E. turto paveldėtojui V. P., teismas neturėjo teisinio pagrindo tikrinti savivaldybės administravimo subjekto administracinių aktų, kuriais remdamasi Telšių apskrities viršininko administracija priėmė pareiškėjo skundžiamą 2010 m. kovo 31 d. sprendimą, pagrįstumą bei teisėtumą. Nepanaikinus minėto norminio akto, jis turi teisinę galią, kas sąlygoja V. P. teisės nustatytos Išvadoje galimą tolesnį įgyvendinimą pateikiant šią išvadą.

2233.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras pateikdamas pareiškimą nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio pareiškimo pateikimo administraciniam teismui termino. Ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir dėl to spręstinas klausimas dėl viešojo intereso gynimo, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ilgą laiką nepateikė tarnybinio pranešimo, todėl terminas paduoti pareiškimą administraciniam teismui turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Skaičiuojant pareiškimo terminą nuo paskutinio pareiškėjo reikalauto dokumento gavimo dienos, prokurorai nepagrįstai iškeliami privačių asmenų atžvilgiu.

2333.8. Teismas nepagrįstai panaikino 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą bei taikė restituciją piniginiu ekvivalentu. Kadangi pareiškėjas nepagrindė nuosavybės teisių į M. E. priklausančią žemę atkūrimo neteisėtumo, todėl jo reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, dėl restitucijos taikymo teismo turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti.

  1. Pareiškėjas prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
  2. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi iki žemės nacionalizavimo galiojusiu bendrasavininkų valdomos žemės pasidalijimą reguliavusiu 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymu. Teismas teisingai pritaikė tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką, kad šiuo atveju turi būti taikomas specialus Žemės tvarkymo įstatymas, reguliavęs bendrosios nuosavybės teisės į žemės sklypą padalijimą, o ne iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomas (žr., pvz., LAT 2000 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000). Teismas, priešingai nei atsakovas, išsamiai argumentavo, kuo remdamasis 1938 m. spalio 30 d. protokolą, surašytą matininko J. U., ir kitus į bylą pateiktus įrodymus pripažino tinkamais ir pakankamais įrodymais, kad tėvai D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį ( - ) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais, perleido savo sūnui D. E. nuosavybėn. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų leistinumo principo pažeidimo. M. E., D. 1991 m. gruodžio 23 d. žemės reformos tarnybai pateiktame prašyme grąžinti žemę nurodžius, kad prašo grąžinti tėvo E. D. žemę, jokiu būdu neįrodo, jog M. E., D. yra E. D. sūnus, juolab, kad prašymo 4.2 punkte nurodyta buvusio žemės savininko sutuoktinė E. A. Tėvo sutuoktinė, t. y. M. E., motina buvo E. Abejotina, kad sūnus būtų nežinojęs savo motinos vardo. Prašymas nėra nei giminystės ryšį, nei nuosavybės teisę įrodantis dokumentas. Pažymi, kad bylai neturi jokios reikšmės, kur mirė E. D.: pareiškimo atkurti nuosavybės teises 4.1 punkte nurodyta, kad buvęs savininkas E. D., D. miręs ( - ). Atsakovo priešinga, nei išdėstyta teismo, nuomonė nepagrįsta jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, todėl negali būti laikoma tinkamu pagrindu skundžiamo sprendimo panaikinimui. Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese teisines pasekmes sukelia valstybės įgaliotos institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko nuosavybės teise valdytą turtą. Prašoma panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr. VM.4-11 buvo parengtos iki nurodyto sprendimo priėmimo, todėl jokių materialinių teisinių pasekmių nesukūrė ir yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio. Teismo sprendimas nutraukti bylos dalį dėl minėtų pažymos ir išvados panaikinimo laikytinas teisingu, priimtu tinkamai pritaikius ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą. Kadangi tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2015 m. balandžio 1 d., todėl terminas prokurorui kreiptis su prašymu į teismą skaičiuotinas nuo šių reikšmingų dokumentų gavimo dienos ir prašymo teismui pateikimo metu nebuvo praleistas. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų ir priimtų teismo sprendimų atsakovas pateikia tik teiginį, kad teismas turėjo atmesti reikalavimą dėl išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo panaikinimo bei restitucijos taikymo, bet nepateikė jokių argumentų šiam teiginiui pagrįsti, dėl to nėra pagrindo ir atsiliepimams teikti.
  3. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų bei tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisėtai tenkino prokuroro pareiškimą dėl NŽT (Radviliškio skyriaus) sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
  5. Atsakovai G. M. ir B. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: pripažinus, kad buvo pažeistas kreipimosi į pirmosios instancijos teismą procesinis vieno mėnesio terminas, atmesti prokuroro pareiškimą; jei nebus pripažintas termino pažeidimas, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu.
  6. Atsakovai nurodo, kad ABTĮ 33 straipsnyje numatytas terminas buvo pažeistas. Teismas teisingai taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, o ne natūra, nes atsakovai yra sąžiningi įgijėjai ir per pakankamai ilgą laikotarpį jau iš esmės pagerino nupirktą žemės sklypą.
  7. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ignalina agrar“ ir UAB „Mažėnai forest“ (UAB „Mažėnai forest“ teisių perėmėjas – UAB ,,ML forest“) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti; nustačius, kad pareiškėjas pareiškimą pateikė nepraleidęs procesinių terminų ir, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 30S-99 yra neteisėtas – palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį dėl restitucijos būdo nepakeistą.
  8. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. E. teisėtumo ir dėl procesinių terminų. Pažymi, kad teismas, neperžengdamas jam suteiktos kompetencijos, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu teisės aktų normomis, vienoda teismų praktika ir atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą restituciją taikyti piniginiu ekvivalentu iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens. Teismas, nustatydamas restitucijos būdą piniginiu ekvivalentu, proporcingai paskirstė atsakomybę tiek valstybei, dėl kurios pareigūnų veiksmų buvo priimtas neteisėtas administracinis aktas, tiek asmeniui, kuriam pagal nuginčytą administracinį aktą žemės sklypai buvo perduoti neatlygintinai. Teismas, nustatydamas restitucijos būdą piniginiu ekvivalentu, išlaikė viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą. Restitucijos taikymas natūra įpareigojant atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti valstybei sąžiningai įgytus žemės sklypus būtų neproporcingas ir negalimas. Tokio restitucijos būdo taikymas neabejotinai būtų pažeidęs šių atsakovų, sąžiningai ir laikantis visų įstatymų reikalavimų įsigijusių žemės sklypus, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Teismas, taikydamas restituciją piniginiu ekvivalentu, apgynė ne tik viešąjį interesą, bet ir asmenų, kurie siekė turtą įgyti teisėtai ir sąžiningai, interesus.
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos piliečiui, neturėjusiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.
  10. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sprendimas, pagal kurį buvo išduotas paveldėjimo teises liudijimas, teismo sprendimu panaikintas, todėl ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimas yra logiškas ir suprantamas.
  11. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nuomonės dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo ar nepagrįstumo pareikšti negali, todėl palieka teismo nuožiūra priimti šioje byloje visus sprendimus ir/ar nutartis.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26

  1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
  2. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso gynimas atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bei administracinių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas ir pagrįstumas.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumas yra viešojo intereso dalykas, prokuroras į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymuose nustatyto termino, bei, įvertinęs faktinius duomenis byloje, padarė išvadą, kad nuosavybės teisės M. E. buvo atkurtos į jo brolio D. E. žemę nesant teisėto pagrindo, panaikino neteisėtus administracinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, panaikino paveldėjimo teisės liudijimą ir taikė restituciją – iš atsakovo V. M. P. Lietuvos valstybei priteisė 2 896,20 Eur.
  4. Atsakovas V. M. P. apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismu sprendimu teigė, kad buvo netinkamai vertinamos aplinkybės ir padaryta nepagrįsta išvada, jog prokuroras nėra praleidęs termino kreiptis į teismą; mano, kad byloje nėra viešo intereso, teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką ir netinkamai vertino įrodymus bei nepagrįstai konstatavo, kad M. E. nuosavybės teisės atkurtos į brolio žemę, nurodė, kad nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo M. E. tėvas, turto perleidimas sūnui nebuvo pažymėtas ipotekos knygose, kaip to reikalavo galioję įstatymai.
  5. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės kelia tuos pačius nesutikimo su prokuroro pareiškimu argumentus, kurie jau buvo vertinami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į juos atsakyta teismo sprendime. Apeliantas, nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu, siekia perkelti įrodinėjimo procesą į apeliacinės instancijos teismą, tačiau apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.
  6. Atsižvelgdama į minėtus apeliacijos proceso ypatumus, teisėjų kolegija detaliai nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų dėl aplinkybių, kurios yra išsamiai įvertintos pirmosios instancijos teismo sprendime. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
  7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešasis interesas turi būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014).
  8. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., LVAT 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1702-525/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006, 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).
  9. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra dėl imperatyviųjų Atkūrimo įstatymo normų, nustatančių subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, pažeidimo. Nuosavybės teisių atkūrimas ne į savininkui, bet į kitiems asmenims tenkantį turtą, negali būti laikomas formaliu procedūros pažeidimu, nes dėl jo kilo objektyvios materialiosios pasekmės – nuosavybės teisės asmeniui į turtą buvo atkurtos nesant teisėto pagrindo. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo užtikrinimas taip pat yra viešo intereso dalykas.
  10. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, taigi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Valstybės institucijų administraciniai aktai, nuosavybės teisių atkūrimo srityje priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, laikytini viešojo intereso pažeidimu.
  11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodoma, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.
  12. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).
  13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).
  14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamos bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Be to, teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-251/2010). Teismas pagrįstai vertino, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, veikė pakankamai operatyviai, nes Generalinė prokuratūra apie galbūt pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 19 d. gavusi Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 2.S-(206)-16834, būtiną informaciją, kurios pagrindu galėjo teikti pareiškimą teismui, surinko 2015 m. kovo 30 d. – balandžio 1 d., į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 13 d.
  15. Minėta, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje bei padaryta išvada, kad nuosavybės teisės M. E. buvo atkurtos ne į jo tėvo, bet į jo brolio nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdytą žemę.
  16. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
  17. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
  18. Ginčuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo įrodinėjimo ypatumus lemia būtinumas remtis konkrečiai nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais duomenimis, patvirtinančiais tam tikrų faktų egzistavimą nacionalizacijos metu (Atkūrimo įstatymo 9 str. – išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai), bei teisės normų, reglamentavusių nuosavybės santykius tuo metu konkrečioje teritorijoje, taikymas ir aiškinimas. Atsižvelgiant į sudėtingas istorines aplinkybes, sąlygojusias nacionalizacijos proceso pradžią bei jo vykdymą, surinkti archyviniai duomenys turi būti vertinami atsižvelgiant į jų visumą, iškilusius prieštaravimus šalinant logiškiausiu esant tokioms sąlygoms būdu. Kilus ginčui teisme dėl turto valdymo nuosavybės teise, turi būti patikrintos visos aplinkybės ir nagrinėjamoje byloje nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-304-492/2016).
  19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kas valdė ginčo žemės sklypą nacionalizacijos metu nuosavybės teise, rėmėsi Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Skuodo-Ketūnų kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esančiu 1938 m. spalio 30 d. protokolu, surašytu matininko J. U., kuriame žemės savininkai D. E. tėvas, E. E. ir jų sūnūs D. ir M. E. pareiškė, kad E. D., tėvas ir E. E. savo žemės ūkį esantį ( - ) kaime yra atidavę valdyti sūnui D. E. nuo 1935 metų ir nuo tų metų minėtą ūkį D. E., sūnus, faktinai valdo, tik nebuvo sudarę dokumentų. Šiandieną E. D., tėvas ir E. E. savo žemės ūkį, esantį ( - ) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, pažymėtą Skuodo-Ketūnų k. faktino valdymo plane 94 Nr. perleidžia savo sūnui D. E. nuosavybėn <...> E. D. sūnus pareiškė, kad jis šiuo protokolu perleidžiamą žemės ūkį sutinka priimti nuosavybėn ir pažada išimtinės sąlygas sąžiningai pildyti. Šis protokolas surašytas dalyvaujant liudytojams B. B. ir J. S.. E. E. beraštė, jai prašant už ją pasirašo jos sūnus M.: (pas.) M. E., D. A., D. E.. Liudytojai: (pas.) B. B., J. S. Matininkas (pas.) J. U.“ (I t., b. l. 81–83, 90–91).
  20. Spręsdamas dėl šio protokolo teisinės reikšmės perleidžiant nuosavybės teises, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į 1935 m. galiojusio Žemės tvarkymo įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 91 straipsnis nustatė, kad „Jei kuris nors žemės savininkas dalį savo žemės yra atidalinęs savo būsimajam įpėdiniui ir šis atidalintąją žemę faktinai valdo, tai, išdirbant vienasėdžių projektą, atidalintasis įpėdinis laikomas atidalintosios žemės savininku, nors atidalinta būtų buvę ir ne ta tvarka, kuri numatyta įstatyme“. Šio Įstatymo 92 straipsnis nustatė, kad bendrai valdoma žemė, visų jos savininkų susitarimu, gali būti pasidalinama. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad „pasidalindami savininkai gali perleisti savo teises vieni kitiems, pareikšdami apie tai prie dviejų liudytojų vykdančiam bylą matininkui. Matininkas surašo įvykusio žemės perleidimo protokolą ir žemės perleidimą įtraukia į žemės tvarkymo projektą”. Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės teisės į žemės sklypą padalijimą reguliavo specialus įstatymas, nustatęs specialią tokio sandorio formą, ir šiuo atveju turi būti taikomas specialus Žemės tvarkymo įstatymas, o ne iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000).
  21. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl protokolo kaip tinkamai, Žemės tvarkymo įstatyme numatytu būdu, įforminto sandorio įrodomosios vertės pripažįsta pagrįstomis.
  22. Vėlesni archyviniai duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisių perleidimas įvyko: 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punktu D. (D.) E. buvo skirtas 44,77 ha ploto žemės sklypas (I t., b. l. 85). Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities valstybino žemės fondo 1940–1941 m. byloje, Tirkšlių valsčiaus suvestinėse žiniose (be datos) apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, įrašytas ( - ) kaimo 44,64 ha žemės savininkas E. D., į valstybinį žemės fondą paimta 14,64 ha. 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo Buto-ūkio lape Nr. 19 nurodyta buto-ūkio šeimininkas E. D., gim. ( - ), ( - ); motina E. E., gim. ( - ), našlė. 1942 m. lapkričio 27 d. Skuodo-Ketūnų kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodyta 13 p. E. D., D. sūn., žemės sklypas Nr. ( - ) – plotas 44,72 ha (II t., b. l. 39). 1944 m. lapkričio 11 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių vls. Skuodo-Ketūnų kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigai praneštinų Žinių lapo 34 p. nurodytas savininkas E. D., sūn. D., žemės sklypas Nr. ( - ), kuris turi išpildyti prievoles, nurodytas 1938 m. spalio 30 d. protokole (I t., b. l. 86–89).
  23. Apeliantas, teigdamas, kad nėra jokių duomenų, kad turto perleidimas buvo pažymėtas ipotekos knygose, todėl 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašytas protokolas negali būti pripažintas teisėtu sandoriu, bylos aplinkybes interpretuoja subjektyviai ir neatsižvelgia į duomenų visumą. Jo teiginys, kad 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punkte buvo nurodytas D. (D.) E., t. y. tėvas, niekuo nepagrįstas, neatitinka vėlesnių archyvinių duomenų – minėto 1942 m. gegužės 27 d. Buto-ūkio lapo Nr. 19, 1942 m. lapkričio 27 d. Skuodo-Ketūnų kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos. Pažymėtina, kad 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo Buto-ūkio lape Nr. 26 nurodyta buto-ūkio šeimininkas A. M., gim. ( - ), ( - ); žmona A. A., gim. ( - ), 1942 m. lapkričio 27 d. Skuodo-Ketūnų kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodyta 14 p. E. M. ir E. A., žemės sklypas Nr. ( - ) – plotas 31,27 ha (II t., b. l. 39), taigi M. E. turėjo atskirą ūkį, ir tai netiesiogiai taip pat patvirtina jo tėvo valią ginčo žemės sklypą su kitu turtu perleisti įpėdiniui, kitam sūnui D. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad M. E. dalyvavo 1938 m. spalio 30 d. protokolo surašyme, M. E. protokolą pasirašė už beraštę motiną E. E., todėl žinojo apie ūkio perleidimą sūnui D. E.
  24. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl 1938 m. spalio 30 d. protokolo kaip tinkamai, Žemės tvarkymo įstatyme numatytu būdu, įforminto sandorio įrodomosios vertės pripažįsta pagrįstomis. Nors duomenų, pasak apelianto, apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriškai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi būti vertinama kaip išskirtinai formali kliūtis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikšmę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M. E. brolis D. E., sūnus D., g. ( - ), konstatavimui.
  25. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ bei Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų laikytini administraciniais aktais, kurie sukelia savarankiškas teisines pasekmes atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teisines pasekmes sukelia kompetentingų subjektų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jie grindžiami dokumentais, kurie patvirtina faktinį priimamų sprendimų pagrindą. Nagrinėjamu atveju byloje konstatavus, kad nebuvo faktinio pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokie kitų duomenų pagrindu sudaromi tarpinio pobūdžio procedūros dokumentai kaip išvada ir/ar pažyma taip pat netenka galios, nes juose užfiksuoti duomenys paneigiami, ir jie daugiau nebegali būti pagrindu administraciniam sprendimui priimti. Šių dokumentų pagrįstumas įvertinamas kartu su ginčijamo administracinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumu, tačiau jie nesukuria savarankiškų teisinių pasekmių konkretiems subjektams nuosavybės teisių atkūrimo prasme, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinių procesinių prielaidų juos savarankiškai ginčyti (ABTĮ 15 str., 22 str. 1 d.).
  26. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, nenustatė pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą santykius reglamentuojančias teisės normas bei aktualią teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

28Atsakovo V. M. P. apeliacinį skundą atmesti.

29Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5.
  1. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m.... 6. 1.1. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr.... 7. 1.2. Panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių... 8. 1.3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 9. 1.4. Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės... 10. 1.5. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro... 11. 1.6. Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti... 12. II.... 13.
    1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016... 14. III.... 15.
      1. Atsakovas V. M. P. apeliaciniame skunde prašo... 16. 33.1. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių... 17. 33.2. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti... 18. 33.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigė ir teismas padarė prieštaraujančią... 19. 33.4. LAT yra suformulavęs taisyklę, kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto... 20. 33.5. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio ir 92 straipsnio... 21. 33.6. Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. patvirtinta išvada... 22. 33.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras pateikdamas pareiškimą... 23. 33.8. Teismas nepagrįstai panaikino 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26.
        1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos... 27. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 28. Atsakovo V. M. P. apeliacinį skundą atmesti.... 29. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą... 30. Nutartis neskundžiama....