Byla 2-786-798/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo kreditoriaus M. Š. (M. Š.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties G. B. personalinės įmonės bankroto byloje pagal pareiškėjo kreditoriaus M. Š. pareiškimą dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo ir bankroto administratorės nušalinimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, antstolis R. V., kreditorius E. B. (E. B.), ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi G. B. personalinei įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Pacta servanda“. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi G. B. personalinė įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Pareiškėjas prašė patikrinti VMI reikalavimus ir juos atmesti, išbraukti VMI iš kreditorių sąrašo, patikrinti VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus ir juos atmesti arba įpareigoti pateikti patikslintus reikalavimus, nustatyti kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumą iš realizuojamo 0,1511 ha žemės sklypo, į procesą įtraukti visus suinteresuotus asmenis, atstatydinti bankroto administratorę ir paskirtį naują.
  3. Nurodė, jog VMI praleido terminą per kurį galėjo pareikšti savo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Šis terminas turėjo pasibaigti 2013 m. kovo 21 d. VMI finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, kreditorė neturėjo teisės bankroto proceso metu kreiptis į antstolį dėl priskaičiuotos skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, o antstolis privalėjo vykdomąją bylą nutraukti. Bankroto administratorė savavališkai surašė prašymą VMI įtraukti į kreditorių sąrašą, taip pat nepatikrino šio finansinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas nepagrįstai nevykdė savo pareigos patikrinti VMI finansinio reikalavimo pagrįstumo.
  4. VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nevykdė savo pareigos laiku ir objektyviai apskaičiuoti savo reikalavimus, nurodyti, kokiu pagrindu apskaičiavo mokesčius už visą laikotarpį nuo 2000 m. iki bankroto bylos iškėlimo. VSDFV turėjo teisę apskaičiuoti sumas už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Byloje nepateikta įrodymų, ar buvo inicijuoti išieškojimo procesai. VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas tikslintinas ir sprendžiant klausimą dėl delspinigių pagrįstumo, kadangi jiems taikytinas 5 metų senaties terminas. Reikalavimas už priskaičiuotą skolą iki 2008 metų yra atmestinas.
  5. Bankroto administratorė siūlo mažinti 0,1511 ha žemės sklypo pardavimo kainą, todėl nebus galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kadangi žemės sklypas grąžintas tam, kad būtų patenkinti tik pareiškėjo reikalavimai, todėl pirmiausiai turėtų būti patenkinamas pareiškėjo finansinis reikalavimas. Bankroto administratorė yra šališka, nevykdo savo pareigų, sąmoningai dengia nepagrįstus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimus, kartu su antstoliu ir VMI atstovu apgavo teismą į bankroto bylą įtraukiant VMI, savo prašymais ir veiksmais klaidina teismą, siekdama įgyti neribotą disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypu
  6. Bankrutavusi G. B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ nesutinka su pareiškimu, prašo jį atmesti, taikyti senaties terminą atskiriesiems skundams dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių reikalavimai, paduoti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad VMI finansinis reikalavimas atsirado ne iki bankroto bylos iškėlimo, o bankroto proceso metu, t.y. paskyrus baudą įmonės savininkui. Antstolio pateiktas patvarkymas atitiko finansiniam reikalavimui keliavimus reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimais, galėjo juos apskųsti apeliacine tvarka, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Pareiškėjas klaidingai vertina civilinės ir viešosios teisės normas, kadangi, apskaičiuojant delspinigius, viešosios teisės normoms senaties terminas netaikytinas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenumato išlygų pareiškėjo finansinį reikalavimą tenkinti pirmiau nei kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Administratorės nesutikimas veikti pagal pareiškėjo reikalavimus negali būti traktuojamas kaip jos šališkumas ar piktnaudžiavimas.
  7. Suinteresuotas asmuo VMI nesutiko su pareiškimu, prašė pareiškėjo prašymą išbraukti VMI ir VSDFV Vilniaus skyrių iš kreditorių sąrašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog antstolis R. V. pagal VMI išduotą sprendimą vykdė išieškojimą valstybei iš skolininko G. B., todėl jo įmonei iškėlus bankroto bylą, patvarkymas buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Vilniaus apygardos teismas atitinkamai patikslino kreditorių sąrašą ir patvirtino VMI finansinį reikalavimą. VMI finansinį reikalavimą sudaro įmonės savininko žemės mokesčio nepriemoka.
  8. Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius nesutiko su pareiškimu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonės savininkas privalėjo už save mokėti privalomas VSD ir PSD įmokas, tačiau nuo 2001 m. balandžio 1 d. šios prievolės nevykdė. VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas buvo tikslinamas po bankroto administratorės prašymo pateikimo VMI dėl įmonės veiklos sustabdymo nuo 2013 m. sausio 1 d. Suinteresuotas asmuo nuolat įmonei taikė priverstinio išieškojimo priemones.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi civilinės bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo nutraukė. Pareiškėjo M. Š. prašymo dėl bankroto administratorės nušalinimo netenkino ir priteisė iš pareiškėjo M. Š. 308,76 Eur bylinėjimosi išlaidų bankrutavusiai G. B. personalinei įmonei.
  2. Teismas nustatė, jog 2013 m. birželio 3 d. nutartimi G. B. personalinės įmonės bankroto byloje VSDFV Vilniaus skyrius buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą ir patvirtintas jo 13 951,74 Lt finansinis reikalavimas, kuris teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo sumažintas iki 4 014,64 Eur. Nutartys įsiteisėjusios. Šių nutarčių pareiškėjas apeliacine tvarka neskundė. Taip pat teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi VMI buvo įtraukta į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 121,88 Eur finansinis reikalavimas. Nutartis įsiteisėjusi. Dėl šios nutarties pareiškėjas atskirojo skundo taip pat neteikė.
  3. CPK 293 straipsnio 3 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustačius, kad dėl kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus nutartys, kuriomis patvirtinti jų finansiniai reikalavimai, yra įsiteisėjusios, ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu iš naujo negali būti pradėtas, todėl bylos dalis dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą.
  4. Teismas nenustatė pagrindų atstatydinti bankroto administratorę. Bankroto administratorė ĮBĮ nustatytų teisių ir pareigų nepažeidė, tinkamai atlieka bankroto procedūras. Pareiškėjo argumentus dėl to, kad bankroto administratorė sąmoningai dengia nepagrįstus kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi minėtų kreditorių finansinių reikalavimų pareiškėjas laiku neginčijo.
  5. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad bankroto administratorė savo veiksmais klaidina teismą, siekdama įgyti neribotą disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypą, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-155-798/2018 nenustatė bankroto administratorės neteisėtų veiksmų, siekiant parduoti nurodytą žemės sklypą.
  6. Teismas netenkino suinteresuoto asmens bankrutavusios G. B. personalinės įmonės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ prašymo taikyti senaties terminą atskiriesiems skundams dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių reikalavimai, kadangi tai nėra ginčo nagrinėjimo dalykas. Bankrutavusi G. B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ prašė iš pareiškėjo priteisti 308,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias teismas pripažino pagrįstomis ir proporcingomis, todėl priteisė iš pareiškėjo (CPK 93 straipsnis).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas M. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išnagrinėti iš esmės arba grąžinti jį nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, pripažinti, kad keliamus klausimus reikia nagrinėti žodinio proceso tvarka pagal ginčo teisenos taisykles. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinių reikalavimų patikslinimo pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą. Pagal teismų praktiką kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas, nors pagal savo teisinę prigimtį ir yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė tokią nutartį skųsti administratoriui, kreditoriams, kuriems jos priimtos, ir kitiems kreditoriams, tenkinantiems šioje dalyje įtvirtintas sąlygas. Taigi bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).
    2. Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Paprastai bankroto administratoriaus ir kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai bankroto administratorius ar kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
    3. Nagrinėjamoje byloje VSDFV Vilniaus skyriaus 4 040,70 Eur finansinis reikalavimas buvo patvirtintas 2013 m. birželio 3 d., t.y. dar iki pareiškėjo įtraukimo į kreditorių sąrašą, todėl jam dėl objektyvių priežasčių nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su minėto kreditoriaus reikalavimų patvirtinimu. Pažymėtina, kad praėjus penkerių metų senaties terminui VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisės pradėti naujo išieškojimo proceso. Teismas, tvirtindamas VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus, neįvykdė pareigos veikti aktyviai ir pakartotinai patikrinti reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.
    4. Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 3 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, kuriuo pagrindu taip pat buvo skaičiuojami delspinigiai už nesumokėtus Sodrai mokesčius, prieštaravo Konstitucijai. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius yra neteisėtai priskaičiavęs delspinigius už didesnį negu 180 dienų laikotarpį.
    5. Teismas nepagrįstai sureikšmino 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir neteisingai pasisakė dėl šios nutarties teisinių pasekmių. Ši nutartis buvo priimta, neinformavus apie procesą pareiškėjo. Šios nutarties priėmimo metu dar nebuvo žinoma, ar užteks 0,1511 ha žemės sklypo vertės visų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Bankroto administratorei visada buvo žinoma pareiškėjo pozicija, kad jeigu iš nuginčyto sklypo nebus įmanoma patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tada reikės spręsti klausimą dėl reikalavimų patenkinimo eilės nustatymo iš 0,1511 ha žemės sklypo. Pareiškėjas niekada nebuvo atsisakęs įgytų pirmenybės teisių į reikalavimų patenkinimą iš nuginčyto 0,1511 ha žemės sklypo.
    6. Teismas nemotyvavo savo atsisakymo išspręsti klausimo dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš žemės sklypo gautų lėšų eilės nustatymo. Visų instancijų teismai tenkino pareiškėjo ieškinį actio Pauliana pagrindu. Šių teismų sprendimas ir nutartys įsiteisėjo dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, o kiti kreditoriai ir bankroto administratorė praleido tiek savo ieškinių padavimo terminą, tiek prašymų dėl proceso atnaujinimo terminus, todėl jie jau negali įgyti lygiaverčių teisių į savo reikalavimų patenkinimą. Pareiškėjas nebuvo įmonės kreditorius, bet sandorį nuginčijo, būdamas G. B. kreditoriumi.
    7. Pažymėtina, kad ĮBĮ nustato tik įmonių kreditorių eiliškumą ir nereglamentuoja situacijos, kaip turi būti realizuotos pareiškėjo pirmenybės teisės į reikalavimų patenkinimą iš 0,1511 ha žemės sklypo. Todėl būtina vadovautis analogijos principu ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-783-464/2016 išaiškino, kad CK 6.66 straipsnio 4 dalis – tai išimtis iš bendrosios taisyklės, aiškiai nustatanti, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinės pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui, kad šioje materialinėje teisės normoje tiesiogiai įtvirtintos kreditoriaus, pareiškusio actio Pauliana ieškinį, reikalavimo patenkinimo tvarkos bei būdo pakeitimo negali nulemti procesinės teisės normos.
    8. Bankroto administratorei buvo žinomos pareiškėjo abejonės ir pretenzijas dėl patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų dydžio. Kadangi po VMI įtraukimo į bankroto bylą, bankroto administratorė atsisakė pateikti atitinkamus paaiškinimus, pradėjo ignoruoti pareiškėjo rašytinius prašymus dėl informacijos pateikimo, pasiūlymus dėl kreditorių susirinkimo dienotvarkės, atsisakė kreiptis į teismą, todėl bet koks tolesnis konstruktyvus bendradarbiavimas jau neįmanomas. Taigi būtina išspręsti klausimą dėl bankroto administratorės pakeitimo. Bankroto administratorė iš kilusio ginčo bandė pasipelnyti, nes prašė teismo priteisti piniginę sumą už atsiliepimo į pareiškimą surašymą.
  2. Kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo M. Š. atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl bankroto administratorės nušalinimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus patikslintas 4 014,64 Eur finansinis reikalavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) normomis, kurios reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir mokėjimą.
    2. Vadovaujantis VSDĮ redakcija, galiojusia nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami bazinei pensijai ir turėjo mokėti 50 proc. bazinės pensijos dydžio VSD įmokas. Pagal VSDĮ redakciją, galiojusią nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pagal VSDĮ redakciją, galiojusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti ir sveikatos draudimu. Individualios įmonės už įmonių savininkus privalėjo kiekvieną mėnesį mokėti 28,5 procento dydžio valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokas ir 9,0 procento dydžio privalomojo sveikatos draudimo (toliau - PSD) įmokas.
    3. G. B. personalinės įmonės savininkas privalėjo mokėti už save privalomas VSD ir PSD įmokas, tačiau nuo 2001 m. balandžio 1 d. jis šios prievolės nevykdė, todėl įmokų įsiskolinimas pagal patikslintą finansinį reikalavimą 2016 m. 2 ketvirčio Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinių ataskaitų duomenimis sudarė 4 014,64 Eur, iš jų: VSD įmokos už savininką 2 968,54 Eur ir 249,79 Eur delspinigių, PSD įmokų už savininką 757,94 Eur ir 38,37 Eur delspinigių. VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas buvo tikslinamas po bankroto administratorės prašymo pateikimo VMI dėl G. B. personalinės įmonės veiklos sustabdymo nuo 2013 m. sausio 1 d.
    4. Pagal VSDĮ 19 straipsnio 7 dalį nesumokėtų į Fondo biudžetą socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėtos, priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą.
    5. VSDFV Vilniaus skyrius nuolat taikė priverstinio skolos išieškojimo būdus G. B. individualiai įmonei, kurie nustatyti VSDĮ 20 straipsnyje, todėl priverstinio skolos išieškojimo terminas nebuvo praleistas. VSDFV Vilniaus skyrius nuolat teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka iš įmonės ir savininko sąskaitų, teikė sprendimus antstoliui dėl periodiškai susidariusios skolos išieškojimo iš G. B. personalinės įmonės turto. Tačiau skola pagal pateiktus sprendimus nebuvo išieškota. Antstolis, vykdydamas skolos išieškojimą pagal pateiktus sprendimus, pardavinėjo varžytynėse G. B. priklausančią turtinę teisę į 0,6889 ha ploto žemės sklypą, tačiau varžytynėse teisė nebuvo parduota. Kadangi draudėjas skolos nesumokėjo, VSDFV Vilniaus skyrius pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl G. B. personalinės įmonės bankroto bylos iškėlimo ir 2013 m. sausio 25 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla.
    6. Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą nustatyta VSDĮ 19 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai socialinio draudimo įmokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiami skaičiuoti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo dieną įskaitytinai. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministras.
    7. VSDFV Vilniaus skyrius G. B. personalinei įmonei periodiškai apskaičiuodavo delspinigius už laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas laikantis VSDĮ nustatytos tvarkos ir taikė priverstinį jų išieškojimą kartu su nesumokėtomis socialinio draudimo įmokomis, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus teismo patvirtintame finansiniame reikalavime delspinigių suma yra pagrįsta ir teisėta.
    8. Nagrinėjamoje byloje atstatydinti bankroto administratorę nėra jokio pagrindo, nes ji nepažeidė ĮBĮ nustatytų teisių ir pareigų ir tinkamai atlieka bankroto procedūras. Priešingai, pareiškėjas M. Š. trukdo bankroto administratorei operatyviai vykdyti G. B. personalinės įmonės bankroto procedūrą. Pareiškėjo atskirasis skundas vertintinas kaip siekis panaikinti teismo patvirtintus teisėtus antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus G. B. personalinės įmonės bankroto byloje ir padidinti trečios eilės kreditoriams, į kurių sąrašą įtrauktas ir M. Š., galimybę atgauti lėšas iš parduodamo turto.
  3. Atsakovė G. B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta Servanda“ atsiliepimu į pareiškėjo M. Š. atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kreditorių reikalavimai gali būti keičiami ir tikslinami, tačiau tam turi būti teisinis pagrindas, kurio šios bylos nagrinėjimo atveju nėra. Visos aplinkybės dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio, jo patvirtinimo trečios eilės kreditorių eilėje buvo apeliantui žinomos nuo teismo nutarčių priėmimo momento. Naujų faktinių aplinkybių tikslinti pareiškėjo (kreditoriaus) finansinį reikalavimą, jį įtraukiant į pirmos eilės kreditorių sąrašą arba suteikiant jam hipotekos kreditoriaus statusą, arba taikant kitokią pirmenybę prieš kitus kreditorius, nėra.
    2. Faktas, kad žemės sklypas grąžintas G. B. (įmonės savininkui) teismų sprendimais būtent apelianto pastangomis, neturi jokios įtakos tam, kad būtų tenkintas tik kreditoriaus M. Š. kreditoriniai reikalavimai. Apelianto argumentai dėl VMI ir VSDFV kreditorinių reikalavimų tvirtinimo iš esmės yra analogiški, ir neturi jokio teisinio pagrindo.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
  2. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvo netenkintas bankrutavusios įmonės kreditoriaus prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, o bylos dalis dėl prašymo patikslinti kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
  1. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi, kokia forma vyks apeliacijos procesas, yra skundus nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė.
  2. Apeliantas atskiruoju skundu prašė teismo pripažinti, kad keliamus klausimus reikia nagrinėti žodinio proceso tvarka pagal ginčo teisenos taisykles, tačiau nepateikė jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visi atskirajame skunde nurodyti argumentai ir nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi motyvai yra susiję su byloje esančių rašytinių dokumentų vertinimu bei teisės normų taikymu ir egzistuojančios teismų praktikos aiškinimu. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos.
  3. Pažymėtina, jog ĮBĮ nenustato konkrečios teismo posėdžių formos kreditorių reikalavimų tvirtinimo nagrinėjimui, todėl teismas taip pat turi diskrecijos teisę pasirinkti tinkamą posėdžio formą. Pripažintina, kad ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu pareiškėjo reikalavimai buvo pagrįsti byloje esančiais rašytiniais dokumentais ir įstatymo taikymo aiškinimu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimus nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Dėl kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimų
  1. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios G. B. personalinės įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį sudarė tik VSDFV Vilniaus skyriaus 13 951,74 Lt (4 040,70 Eur) dydžio finansinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtino trečios eilės kreditoriaus M. Š. 91 974,95 Lt dydžio reikalavimą, kuris 2014 m. vasario 28 d. nutartimi buvo padidintas iki 92 971,73 Lt. (26 926,47 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi į kreditorių sąrašą buvo įtraukta VMI su 121,88 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, o kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas sumažintas iki 4 014,64 Eur.
  2. Pirmos instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo išbraukti VMI iš kreditorių sąrašo ir patikslinti VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, kadangi teismo sprendimai dėl VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų patvirtinimų jau yra įsiteisėję. Apeliantas nesutinka su tokiu civilinės bylos dalies nutraukimo pagrindu, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
  3. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  4. Sutiktina su apelianto argumentu, jog kasacinis teismas išaiškino, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).
  5. Tačiau, remiantis cituota teismo praktika, esminę reikšmę pakartotiniam teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo tikrinimui turi objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjui negalėjo būti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą. Be to, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
  6. Pareiškėjo kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi. Taigi, jis turėjo galimybę susipažinti su visais bankroto byloje esančiais dokumentais, dalyvauti kreditorių susirinkimuose, todėl jam turėjo būti žinomi kiti G. B. personalinės įmonės kreditoriai bei jų reikalavimų dydis ir eilė. Pažymėtina, jog pati įmonės bankroto byla buvo iškelta pagal kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą. Todėl byloje nuo pat jos pradžios buvo pateikta pakankamai duomenų apie VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimo pagrįstumą, kuris buvo vertinamas teismo nuo pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo.
  7. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas buvo tik sumažintas iki 4 014,64 Eur, o į kreditorių sąrašą buvo įtraukta VMI su 121,88 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Vienintelis argumentas, kuriuo pareiškėjas ginčija VMI reikalavimo patvirtinimą yra praleistas prašymo dėl reikalavimo patvirtinimo terminas. Kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos, konkretų pateikimo terminą nustato ne įstatymas, o teismas, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino pasibaigimo faktas pats savaime nesudaro kliūčių tokiam kreditoriui kreiptis į teismą dėl jo reikalavimo patvirtinimo, kadangi įstatymas jam suteikia teisę prašyti atnaujinti praleistą terminą (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis, CPK 78 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte reglamentuojamas terminas yra procesinis, todėl jo atnaujinimo terminas sprendžiamas CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1356-178/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2671/2013 ir kt.).
  8. Pagal CPK 78 straipsnio 5 dalį atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją. Atsisakydamas patenkinti pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 78 straipsnio 6 dalis). Taigi nurodytas teisinis reguliavimas neįpareigoja teismo motyvuoti sprendimo atnaujinti terminą, o nutartis (jos dalis) atnaujinti procesinį terminą atskiruoju skundu pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1-2 punktus negali būti skundžiama. Be to, pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva. Todėl aplinkybė, jog teismas patvirtino VMI kreditorinį reikalavimą, kartu reiškia ir tai, jog teismas pripažino, kad yra pagrindas atnaujinti terminą tokio reikalavimo pareiškimui. Pats VMI reikalavimo pagrindas buvo skolininko G. B. 121,88 Eur žemės mokesčio nepriemoka, tai yra VMI, kaip ir pats pareiškėjas, buvo ne bankrutuojančios įmonės, o jos savininko kreditorė. Taigi terminą kreditoriniam reikalavimui VMI praleisti galėjo ir dėl objektyvių priežasčių.
  9. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčyti teismo patvirtintus kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus pradėjo tik 2017 m. rugpjūčio 24 d., tai yra po to, kai teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi leido išieškojimą nukreipti į G. B. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą nepatenkintų kreditorinių reikalavimų apimtimi ir kada kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimų metu priimtų nutarimų dėl šio žemės sklypo pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Pareiškėjas nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl antros eilės kreditorių patvirtintų reikalavimų nepagrįstumo, kurios jam negalėjo būti žinomos dar 2013 m. spalio 28 d. ar 2016 m. rugpjūčio 11 d. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šią bylos dalį nutraukė.
Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės iš parduodamo 0,1511 ha žemės sklypo patikslinimo
  1. Vienas iš pareiškėjo reikalavimų nagrinėjamoje byloje buvo jo reikalavimo patenkinimo iš lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypą, eilės patikslinimas. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šio klausimo neanalizavo ir dėl jo visiškai nepasisakė nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje nutarties dalyje. Teismas tik atmetė pareiškėjo argumentus, kad bankroto administratorė siekia įgyti neribotą disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypą, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-155-798/2018 nenustatė bankroto administratorės neteisėtų veiksmų, siekiant parduoti pareiškėjo nurodytą žemės sklypą. Tačiau teismas visai nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų, susijusių su jo teise į savo reikalavimo patenkinimą iš šio sklypo gautomis lėšomis.
  2. Pažymėtina, jog cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje buvo vertinamas tik pareiškėjo ginčytas kreditorių susirinkimo nutarimo dėl šio žemės sklypo kainos ir pardavimo iš varžytynių nustatymo teisėtumas. Tuo tarpu galima pareiškėjo reikalavimo patenkinimo eilė nebuvo analizuojama, kadangi buvo nustatyta, jog minėtas klausimas kartu su VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų patikslinimu buvo paskirtas nagrinėti pirmos instancijos teisme.
  3. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo, jog galutinė patikslinta kreditorių eilė ir jų reikalavimai buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi. ĮBĮ 33-35 straipsniai nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, kurioje yra aiškiai ir griežtai apibrėžta, kokių kreditorių reikalavimai tenkinami pirmąja, antrąja ir trečiąja eile, išskiriant tik kreditorius, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka ar įkeitimu, kurių reikalavimai tenkinami pirmiausiai iš parduoto įkeisto turto vertės. Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su kreditoriaus veiksmais dėl skolos iš bankrutavusios įmonės išsiieškojimu, jo procesiniu aktyvumu, neturi jokios įtakos ĮBĮ nustatytai kreditorių tenkinimo eilei. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nebuvo žinomos visos su pareiškėjo patvirtintu reikalavimu susijusios aplinkybės ir dokumentai, kuriuos jis pateikė pirmos instancijos teismui nagrinėjamoje byloje.
  4. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas bankrutavusios įmonės savininkui atsirado pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-7967-294/2006. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu tenkino ieškovo M. Š. ieškinį ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino G. B. žemės sklypą. Taigi reikšmę, vertinant pareiškėjo reikalavimo tenkinimo eilę, turi kasacinio teismo išaiškinimas, jog nei CK, nei ĮBĮ, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad pasibaigia individualios įmonės savininko prievolės, kurias jis asmeniškai prisiėmė, po jo įmonės likvidavimo dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017).
  5. Kadangi pirmos instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo nustatyti jo reikalavimo tenkinimo iš lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypą, eilę, bylos dalis dėl šio klausimo išnagrinėjimo perduotina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Dėl bankroto administratorės atstatydinimo
  1. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo atstatydinti bankroto administratorę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindinė pareiškėjo keliama problema dėl jo reikalavimo tenkinimo eilės nustatymo nėra detaliai reglamentuota nei ĮBĮ, nei aptarta teismų praktikoje, todėl ją tinkamai gali išspręsti tik teismas. Todėl aplinkybė, jog bankroto administratorė nesutinka su pareiškėjo pateiktu įstatymų aiškinimu dėl jo reikalavimo eilės nustatymo, negali būti pagrindas pripažinti, jog bankroto administratorė būtų pažeidusi ĮBĮ jai nustatytas teises ir pareigas ar būtų netinkamai atlikusi bankroto procedūras.
  2. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nutraukė bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl bankroto administratorės atstatydinimo, tačiau neatskleidė ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dalies dėl jo reikalavimo patenkinimo eilės nustatymo, todėl šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjas,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria nepasisakyta dėl pareiškėjo M. Š. prašymo nustatyti jo reikalavimo tenkinimo iš lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypą, eilę, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai