Byla 2A-1178-826/2017
Dėl įpareigojimo sudaryti viešąją sutartį

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ABF „Šilutės Rambynas“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ABF „Šilutės Rambynas“ ieškinį atsakovei UAB „Šilutės vandenys“ dėl įpareigojimo sudaryti viešąją sutartį.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė ABF „Šilutės Rambynas“ prašė įpareigoti atsakovę UAB „Šilutės vandenys“ sudaryti sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pagal ieškovės 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01-41)-91 pateiktame Nesutarimų protokole suformuluotas naujas sąlygas.
  2. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 1 d. šalys sudarė Šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 249 (toliau – Sutartis Nr. 249), pagal kurią atsakovė įsipareigojo tiekti geriamąjį vandenį bei priimti ieškovės nuotekas pagal 1.2 p. apibrėžtas teršiančiųjų medžiagų koncentracijas (BDS7 1500 mg/1, riebalų 50 mg/1, naftos produktų 5 mg/1, Cu 0 mg/1, Cr 0 mg/1, Zn 0 mg/1, Fe 0 mg/1, Ni 0 mg/1, Nb 58 mg/1, Pb 13 mg/1, detergenų 2 mg/1, ph ne mažiau 6,5 ir ne daugiau kaip 8,5). 2010 m. birželio 4 d. ji pasirašė atsakovės parengtą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 001-00249-001-03 (toliau – Sutartis Nr. 001-00249-001-03), kuria atsakovė įsipareigojo tiekti geriamąjį vandenį bei priimti ieškovės nuotekas pagal 1.6 punkte apibrėžtas teršiančiųjų medžiagų koncentracijas (BDS7 800 mg/1, riebalų 100 mg/1, naftos produktų 5 mg/1, Pb 20 mg/1, detergentų 8 mg/1, ph ne mažiau 6,5 ir ne daugiau kaip 8,5, ChDS/BDS7 santykis mažesnis už 3). Šios sutarties sąlygos buvo keičiamos 2011 m. balandžio 18 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. susitarimais, taip pat 2013 m. gegužės 2 d. 4 priedu ir 2014 m. spalio 3 d. 5 priedu.
  3. Paaiškino, kad 2016 m. gegužės 23 d. gavo iš atsakovės ofertą pasirašyti naujos redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties Nr. 001-00249-001-04 projektą. Su pateiktu pasiūlymu negalėjo sutikti, nes siūloma atsiskaityti tvarka, kuria visiškai neatsižvelgiama į faktinius nuotekų užterštumo rodiklius, kurie mažesni nei atsiskaitymo tvarkos aprašo 13 punkte nustatytos bazinės koncentracijos, t. y. reikalaujama mokėti už didesnės koncentracijos teršalų tvarkymą pagal atsakovės vienašališkai nustatytus ir Projekto 1.6 punkte surašytus rodiklius. Atsakovės vienašališkai parengtose sąlygose visiškai neatsižvelgta į jos įdiegtas teršiančiųjų medžiagų nuotekose nustatymo ir kontrolės sistemas, kurios sudaro realias galimybes tiek sumažinti teršalų koncentracijas žemiau teisės aktuose numatytų bazinių dydžių, tiek nenutrūkstamai matuoti faktinį nuotekų užterštumą.
  4. Nesutikdama su pateikta oferta, 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01-41)-91 pateikė atsakovei nesutarimų protokolą, kuriame nurodė kitas sąlygas, kurios atitinka faktinę padėtį ir galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsakovė 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. 15V(1.19)208 pateikė atsakymą, kuriuo su dalimi pasiūlytų pakeitimų sutiko, dalį atmetė, o dėl esminių sąlygų taikyti faktinio nuotekų užterštumo nustatymo metodą nuotekų tvarkymo kainai apskaičiuoti visiškai nepasisakė teigdama, kad savo poziciją galės suformuoti tik gavusi Aplinkos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) atsakymus į šioms institucijoms pateiktus klausimus. Iki šiol atsakovė jokių duomenų nepateikė, todėl mano, jog ji pažeidė CK 6.184 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytą įsipareigojimą per 14 dienų priimti Nesutarimų protokole nurodytas sąlygas arba pranešti apie atsisakymą jas priimti ir kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo motyvai:
    1. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog yra įsirengusi faktinio nuotekų užterštumo sistemą, apibrėžtą nurodytuose teisės aktuose, kurią siūlo įtvirtinti kaip sutarties 19 punkto sąlygą (Nesutarimų protokolo 19 punktas).
      1. Teismas laikė, kad ieškovės nurodyti prietaisai nelaikytini faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema ar jos dalimi, kadangi jie nėra skirti nei nuotekų mėginiams, kurie bus tiriami laboratorijoje, imti nustatytu režimu, nei tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti.
      2. Teismas laikė, kad gamybinio vandens ir nuotekų sumaišymo įranga nėra patikrinta ir užplombuota atsakovės kaip geriamojo vandens tiekėjos ir nuotekų tvarkytojos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTINTĮ) 35 straipsnio 8 dalis.
      3. Teismas nustatė, kad nuotekų apskaitos prietaisas PROMAG51W Nr. H202F019000 priklauso ne ieškovei, bet atsakovei, todėl laikė, jog ieškovė neturi savo lėšomis įsirengtos nuotekų apskaitos, nors yra investavusi lėšas į tai, kad sistema veiktų, kaip tai nustato GVTNTĮ 35 straipsnio 8 dalis.
      4. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovės įsirengto indo – automatinio mėginių semtuvo PP2002, t. y. skaitmeninio termometro EL-USB-TC-LCD, atliktas kalibravimas negali būti prilygintas teisiniam metrologiniam patvirtinimui, kuris privalomas norint mokėti už nuotekų tvarkymo paslaugas pagal faktinį nuotekų užterštumą.
      5. Teismas nurodė, kad ieškovė, siekianti atsiskaityti už nuotekų tvarkymo paslaugas pagal faktinį užterštumą, neįrodė, kad siūlomas mėginių ėmimo periodiškumas atitiktų faktinį nuotekų užterštumą nustatančios sistemos sąlygą – tam tikrų teršalų parametrų matavimą nenutrūkstamai. Šiame kontekste „nenutrūkstamumo“ sąvokos neapibrėžė ir neįrodė pati atsakovė.
    2. Teismas nurodė, kad tam tikros siūlomos nesutarimų protokole nurodytos keistinos sutarties sąlygos prieštarauja teisės aktams.
      1. Nesutarimų protokolu siūlomos mėginių paėmimo ir ištyrimo sąlygos, nenumatant apmokėjimo tvarkos, prieštarauja GVTNTĮ 17 straipsnyje nustatytų sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principams.
      2. Ieškovės Nesutarimų protokolo 19 punkte siūloma keisti sutarties 19 punkto sąlyga nustatanti, kad abonentas moka už nuotekų tvarkymą pagal faktinį nuotekų užterštumą, nustatomą šioje sutartyje nustatyta tvarka paimtuose ir ištirtuose vidutiniuose paros mėginiuose, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos 41.2.4 p., GVTNTĮ 34 straipsnio 18 daliai. Šį argumentą motyvavo tuo, jog atsakovė, kurios paslaugų kainas nustato Šilutės savivaldybė pagal viešųjų vandens tiekėjų kainų priežiūrą reglamentuojančias įstatymo normas ir prižiūri VKEKK, neturi teisės savo nuožiūra nustatyti sutartimi mažesnių kainų.
      3. Ieškovė Nesutarimų protokole 2 punkte siūlomose sutarties sąlygose nenurodė esminės sąlygos – numatomų šalinti nuotekų užterštumo rodiklių. Ieškovė siūlo išbraukti iš Projekto momentinių mėginių ėmimą, tačiau tokią galimybę numato Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 46 punktas, nustatantis, kad „momentiniai mėginiai gali būti imami ir jų tyrimų rezultatai naudojami siekiant nustatyti, ar neviršijamas nuotekų užterštumas, kuris negali būti viršijamas dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybių“. Pažymėtina, kad Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 22 punktas nustato, jog abonentas ir geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali sutartyje nustatyti, kad nuotekų mėginius, kurie skirti nuotekų paslaugų kainoms nustatyti, tai yra pagal kurių tyrimų rezultatus bus atsiskaitoma už nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą, tuo pačiu metu paimtų geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ir Aplinkos apsaugos agentūros leidimą turinčios laboratorijos atstovas. Gavus skirtingus nuotekų tyrimo rezultatus, taikomas laboratorijos, turinčios Aplinkos apsaugos agentūros leidimą, nustatytas rezultatas. Už Aplinkos apsaugos agentūros leidimą turinčios laboratorijos atliktus tyrimus sumoka abonentas. Tai yra ši nuostata neįpareigoja atsakovės imti du mėginius – vieną sau, kitą ieškovei.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo, prašė jį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jos ieškinį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į GVTNTĮ 35 straipsnio 8 dalyje suformuluotą principinę nuostatą, leidžiančią atsiskaityti pagal nuotekų tvarkytojo patikrintų ir plombuotų faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistemų duomenis, o Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Kainų skaičiavimo aprašas) 6 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu patvirtinto Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašo (toliau – Atsiskaitymo tvarkos aprašas) 2.3 punkte, papildomi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 990 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo (toliau – Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašas) 52 punkte nurodyti savo esme tapatūs tokios sistemos reikalavimai. Šių aktų nuostatos yra privalomos ir aiškinamos kaip viešosios sutarties standartinės sąlygos, reglamentuojančios nuotekų tvarkymo kainų skaičiavimo metodą, jos nustato du alternatyvius būdus ir vienas jų yra atsiskaitymas pagal faktinį nuotekų užterštumą.
    2. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog atsakovė, remdamasi savo laboratorijoje atliktais nuotekų vidutinių paros mėginių tyrimais, kiekvieną mėnesį išrašo 1 ar 2 sąskaitas nuotekų tvarkymui apmokėti, nurodydama faktinę teršalų koncentraciją pagal pridedamus jų tyrimo laboratorijoje protokolus priklausomai nuo faktinės situacijos. Tai patvirtina faktinę praktiką, kurią taiko atsakovė, kad už padidėjusią taršą pagal faktinį jų užterštumo metodą mokama, remiantis automatiniu semtuvu PP2002 nustatytu rėžimu atsakovės paimtų mėginių laboratorinio tyrimo rezultatais.
    3. Teismo išvada, kad ieškovės nurodyti prietaisai, įskaitant mėginių semtuvą PP2002, tariamai nelaikytini faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema ar jos dalimi, nes esą nėra skirti nei nuotekų mėginiams, kurie bus tiriami laboratorijoje, imti nustatytu režimu, nei tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir galiojantiems teisės aktams.
    4. Teismas netinkamai aiškino nenutrūkstamumo kriterijų. Ši sąvoka aiškinama kaip alternatyvus teršalų mėginių ėmimas nustatytu režimu ir tyrimo laboratorijoje reikalavimui naudojant žodžius „ir (arba)“, todėl visiškai akivaizdu, kad nenutrūkstamumo kriterijus taikytinas išimtinai tik tokioms teršiančiosioms medžiagoms, kurioms tokį reikalavimą kelia teisės aktai. Jos gamybinėse nuotekose aptinkamų teršalų (BDS7, riebalų, naftos produktų, fosforo Pb, detergentų, ph, ChDS, azoto Nb, skendinčiųjų medžiagų SM) koncentracijos matavimo periodiškumas nėra reglamentuotas jokiu teisės aktu, taip pat jokiu teisės aktu nenustatytas reikalavimas šiuos teršalus matuoti nenutrūkstamai (nepertraukiamai kiekvieną dieną). Skundžiamame sprendime netgi pripažįstama, kad tokios aplinkybės neįrodė ir atsakovė. Todėl tokioje situacijoje gali būti taikomas tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 „Dėl ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 113-4831) patvirtintuose Monitoringo nuostatuose (toliau – Monitoringo nuostatai) apibrėžtas nuotekų mėginių ėmimo periodiškumas – 1 kartą per mėnesį.
    5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė užtikrina nenutrūkstamą nuotekų išleidimo faktų bei kiekių apskaitą nuotolinio duomenų perdavimo būdu realiu laiku perduodama duomenis atsakovei. Taip pat savo lėšomis įrengė automatinį mėginių semtuvą PP2002 nuotekų mėginiams imti tirti laboratorijoje, kuris reguliuojamas ir plombuojamas išimtinai atsakovės nuožiūra. Nuotekų mėginiai laboratoriniam tyrimui iš automatinio semtuvo imami tik atsakovės darbuotojų nustatytu režimu (nuo 2 iki 4 kartų per mėnesį), t. y. netgi dažniau, nei nustatyta Monitoringo nuostatuose. Ieškovės iniciatyva semtuvas įrengtas taip, kad vienu metu galima būtų paimti 2 mėginius: viename teršalų koncentracijos nustatomos atsakovės laboratorijoje, kitame – bet kurioje kitoje akredituotoje laboratorijoje ieškovės pasirinkimu.
    6. Nors teismas nurodė, kad reikia atsižvelgti į prejudicinius faktus dėl taršos, tačiau pateiktos teismui atsakovės suformuotos sąskaitos faktūros bei nuotekų mėginių tyrimo laboratorijoje rezultatai patvirtina, jog 2014 m. spalio 31 d. – 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu nebuvo nustatytas nė vienas atvejis, kuomet būtų viršytas galiojančia sutartimi ir teisės aktais apibrėžtas rodiklis – didžiausias bazinis užterštumas (pvz., BDS7 – 800 mg/l), kuris negali būti viršytas dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybių.
    7. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nemotyvavo, kodėl atmeta pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Kauno technikos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto doc. dr. I. K. tyrimo išvadas, padarytas atlikus aplinkosauginį ieškovės vertinimą, taip pat I. K. paaiškinimus teisme, teisės aktus dėl teršalų matavimo nenutrūkstamumo, dokumentus apie investicijas įrengiant atsakovei priklausantį nuotekų apskaitos prietaisą ir kt. Taip pat teismas nepasisakė dėl Aplinkos ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr.(19-2)-D8-6176.
  2. Atsakovė UAB „Šilutės vandenys“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimo motyvai:
    1. Ieškovės nuotekų užterštumo nustatymo sistema bei Nesutarimų protokole nurodytos sąlygos dėl faktinio nuotekų užterštumo sistemos nuotekų mėginių ištyrimo tvarkos bei šių mėginių tyrimų apmokėjimo neatitinka GVTNTĮ 34 straipsnio 18 dalies, 35 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – MĮ) 15 straipsnio 1 dalies, Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 52 punkto, Kainų skaičiavimo aprašo 6 punkto, Kainų skaičiavimo aprašo 2.3 punkto, Metodikos 41.2.4 punkto.
    2. Ieškovė neįrodė, kad ji įrengė ir savo lėšomis eksploatuoja bei prižiūri faktinį užterštumą nustatančius įrenginius, kuriais pagal Nesutarimų protokolu ieškovės pasiūlytas sąlygas nuotekų mėginiai būtų tiriami laboratorijoje nustatytu rėžimu ir (arba) tam tikrų teršalų parametrai būtų naudojami nenutrūkstamai.
      1. Nei gamybinio vandens ir nuotekų sumaišymo įranga, nei nuotekų apskaitos prietaisas PROMSG51W Nr. H202F019000 nelaikytini faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema ir jos dalimi, nes jie nėra skirti nei nuotekų mėginiams, kurie tiriami laboratorijoje, imti nustatytu rėžimu, nei tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti.
      2. Nuotekų apskaitos prietaisas PROMSG51W Nr. H202F019000 priklauso atsakovei. Todėl ieškovė neturi savo lėšomis įsirengtos nuotekų apskaitos.
      3. Ieškovė neapgrįstai nurodė, jog ieškovės nuotekų sistema patikrinta ir užplombuota. 2014 m. rugsėjo 25 d. aktu šalių atstovai suderino nuotekų apskaitos prietaiso rodmenis po gamybinio vandens ir nuotekų sumaišymo įrangos, kurią sudaro dvi talpyklos ir automatinio procesų valdymo sistema SIEMENS KTP900, prisijungimo prie nuotakyno. Šis aktas buvo pasirašytas siekiant nustatyti pasikeitusias parodymų reikšmes atlikus vidaus nuotekų tinklų rekonstrukciją ir atjungiant nuotekų apskaitos prietaisus, o ne siekiant patikrinti, ar užplombuotas nuotekų apskaitos prietaisas matuoja tik išleidžiamų nuotekų kiekį, o ne teršalus.
      4. Apeliantė neteisingai traktuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą. Jame nurodyta, jog siekiant įrodyti, kad mėginių ėmimo indas PP2002 yra faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema, naudojimosi instrukcijoje turi būti nurodyta, kad šis įrenginys atitinka Atsiskaitymo tvarkos apraše 2.3 p. įtvirtintą nuotekų užterštumo nustatymo sistemos apibrėžimą, o ne vien tai, kad pagal instrukciją matyti, jog galima prietaisą naudoti laboratorijoje tam tikru rėžimu. Ir šio prietaiso instrukcijoje nėra tokios sąlygos nurodytos.
      5. Faktinį nuotekų užterštumą nustatančios sistemos turi užtikrinti, kad užterštumo parametrai būtų matuojami kas sekundę, išskyrus atvejus, kai tai techniškai nėra įmanoma ar kai užterštumo parametro tikslumas priklauso ne nuo momentinės teršalo koncentracijos, o imamas vidutinis (sudėtinis) paros mėginys.
      6. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl Monitoringo nuostatose nurodyto nuotekų mėginių ėmimo periodiškumo – 1 kartą per mėnesį. Toks nuotekų mėginių ėmimo periodiškumas neatitinka Atsiskaitymo tvarkos aprašo 2.3 punkto, t. y. nėra laikomas nepertraukiamu rėžimu. Pagal ieškovės siūlomą tvarką vos 10 kartų per mėnesį paimtų išleidžiamų nuotekų mėginių duomenys neatspindės faktiškai išleidžiamų nuotekų užterštumo ir neužtikrina aplinkos apsaugos pagal tarptautinius teisės aktus nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio.
    3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės įrengto indo – automatinio mėginių semtuvo PP2002 atliktas kalibravimas negali būti prilyginamas teisiniam metrologiniam patvirtinimui pagal Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Nesant šios aplinkybės, nėra galimybės mokėti už nuotekų tvarkymo paslaugas pagal faktinį nuotekų užterštumą. Jei tokiai sistemai užtektų kalibravimo, tai būtų tiesiogiai įtvirtinta Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo 6 punkte.
    4. Ieškovė yra priskirtina prie subjektų, kurie numatyti Metodikos 41.2.4 punkte. Todėl pagal GVTNTĮ 34 straipsnio 18 dalį visiems tos pačios kategorijos abonementams ir vartotojams tiekia geriamąjį vandenį ir tiekia nuotekų tvarkymo paslaugas vienodomis sąlygomis ir kainomis. Ieškovės išskyrimas iš šių subjektų rato ir individualios kainos nustatymas pažeistų imperatyviąsias teisės normas.
  3. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Į teismo posėdį prašė kviesti liudytoją Kauno technikos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto doc. dr. I. K., kuri papildomai paaiškintų reikalavimus faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistemoms ir mėginių ėmimo periodiškumui.
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).
  3. Nagrinėjamu atveju būtinumo taikyti nurodytą išimtį teisėjų kolegija nenustatė. Apeliantės nurodyta liudytoja buvo apklausta pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. posėdyje. Aplinkybių, kad jos duoti paaiškinimai yra neteisingi ar subjektyvūs, ieškovė nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė vedė bylą per atstovą, kuris dalyvavo teismo posėdyje, taigi turėjo visas galimybes užduoti papildomus klausimus liudytojai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14Bylos faktinės aplinkybės ir apeliacinio skundo argumentai

  1. Ginčas byloje kilo dėl įpareigojimo sudaryti viešąją sutartį pagal CK 6.184 straipsnį. Pagal CK 6.184 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis, jeigu pagal įstatymus šalis, kuriai nusiųsta oferta, privalo sudaryti sutartį, tai ši šalis per keturiolika dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą arba apie atsisakymą akceptuoti, arba apie akceptavimą kitomis sąlygomis (nesutarimų protokolą). Šalis, nusiuntusi ofertą ir gavusi akceptą su nesutarimų protokolu, turi arba priimti akcepte nurodytas sąlygas, arba per keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo. Jeigu pagal įstatymus ofertą išsiuntusiai šaliai sutartį sudaryti privaloma, tai ji privalo per keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo pranešti kitai šaliai apie sutikimą su protokole nurodytomis sąlygomis arba apie atsisakymą tas sąlygas priimti. Kai nesutarimų protokolą gavusi šalis nesutinka su jo sąlygomis arba į jį per nustatytą terminą neatsako, nesutarimų protokolą išsiuntusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo. Jeigu privalanti sudaryti sutartį šalis vengia tai padaryti, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti įpareigoti šalį sutartį sudaryti bei atlyginti dėl vengimo patirtus nuostolius.
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 1 d. šalys sudarė Šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 249 (toliau – Sutartis Nr. 249), pagal kurią atsakovė įsipareigojo tiekti geriamąjį vandenį bei priimti ieškovės nuotekas pagal 1.2 p. apibrėžtas teršiančiųjų medžiagų koncentracijas (BDS7 1500 mg/1, riebalų 50 mg/1, naftos produktų 5 mg/1, Cu 0 mg/1, Cr 0 mg/1, Zn 0 mg/1, Fe 0 mg/1, Ni 0 mg/1, Nb 58 mg/1, Pb 13 mg/1, detergenų 2 mg/1, ph ne mažiau 6,5 ir ne daugiau kaip 8,5). 2010 m. birželio 4 d. ieškovė pasirašė atsakovės parengtą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 001-00249-001-03 (toliau – Sutartis Nr. 001-00249-001-03), kuria atsakovė įsipareigojo tiekti geriamąjį vandenį bei priimti ieškovės nuotekas pagal 1.6 punkte apibrėžtas teršiančiųjų medžiagų koncentracijas (BDS7 800 mg/1, riebalų 100 mg/1, naftos produktų 5 mg/1, Pb 20 mg/1, detergentų 8 mg/1, ph ne mažiau 6,5 ir ne daugiau kaip 8,5, ChDS/BDS7 santykis mažesnis už 3). Šios sutarties sąlygos buvo keičiamos 2011 m. balandžio 18 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. susitarimais, taip pat 2013 m. gegužės 2 d. 4 priedu ir 2014 m. spalio 3 d. 5 priedu.
  3. Ieškovė 2016 m. gegužės 23 d. gavo iš atsakovės ofertą pasirašyti naujos redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties Nr. 001-00249-001-04 projektą. Nesutikdama su pateikta oferta, ieškovė 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01-41)-91 pateikė atsakovei nesutarimų protokolą, kuriame nurodė kitas sąlygas, kurios atitinka faktinę padėtį ir galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsakovė 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. 15V(1.19)208 pateikė atsakymą, kuriuo su dalimi pasiūlytų pakeitimų sutiko, dalį atmetė, o dėl esminių sąlygų taikyti faktinio nuotekų užterštumo nustatymo metodą nuotekų tvarkymo kainai apskaičiuoti visiškai nepasisakė teigdama, kad savo poziciją galės suformuoti tik gavusi Aplinkos ministerijos ir VKEKK atsakymus į šioms institucijoms pateiktus klausimus.
  4. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę sudaryti viešąją sutartį, t. y. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, pagal jos 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01-41)-91 pateiktame Nesutarimų protokole suformuluotas naujas sąlygas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad Nesutarimų protokole nurodytos sąlygos tiek dėl faktinio nuotekų užterštumo sistemos, tiek dėl nuotekų mėginių ėmimo periodiškumo, mėginių ištyrimo bei šių mėginių tyrimų apmokėjimo neatitinka atsiskaitymo už nuotekų valymą pagal faktinį nuotekų užterštumą esmės, ieškovės kai kurios nurodytos sąlygos prieštarauja teisės aktams. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutiko motyvuodama, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, faktines aplinkybes ir nepasisakė dėl dalies rašytinių įrodymų.
  5. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.
  6. Vandens paskirstymo ir tiekimo paslaugos bei nuotekų tvarkymo paslaugos priskirtinos bendro ekonominio intereso paslaugoms (viešosioms paslaugoms) (Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 17 straipsnio 1 punkto e papunktis), kurioms taikomi tam tikri viešųjų paslaugų įpareigojimai, nustatomi paslaugos tiekėjui, norint užtikrinti, kad būtų siekiama tam tikrų visuomenės intereso tikslų. Netinkamai valomos nuotekos gali labai pakenkti vandens kokybei, todėl visuomenės interesas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio. Nuotekų tvarkymą, be jau minėtos direktyvos, reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai: 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotekų su paskutiniais pakeitimais ir papildymais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1137/2008, 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/11/EB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos (kodifikuota redakcija), 2006 m. lapkričio 11 d. Europos Komisijos rekomendacijos 2006/283/EC dėl cheminių medžiagų rizikos mažinimo priemonių, 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, su paskutiniais pakeitimais ir papildymais, padarytais 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/39/ES, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/105/EB dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, iš dalies keičiančios ir panaikinančios Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EEB, 84/491/EEB, 86/280/EEB ir iš dalies keičiančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB, su paskutiniais pakeitimais ir papildymais, padarytais 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/39/ES, ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/39/ES, kuria iš dalies keičiamos direktyvų 2000/60/EB ir 2008/105/EB nuostatos dėl prioritetinių medžiagų vandens politikos srityje ir kt.
  7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta sutartis yra viešoji, kad jų santykius reglamentuoja tokie teisės aktai kaip GVTNTĮ, Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašas, Atsiskaitymo tvarkos aprašas, Kainų skaičiavimo aprašas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintas Nuotekų tvarkymo reglamentas su vėlesniais pakeitimais.
  8. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę sudaryti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sutartį pagal jos 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01-41)-91 pateiktame Nesutarimų protokole suformuluotas sąlygas, kurių esmė buvo nuotekų tvarkymo kainos skaičiavimo metodo projektas, siūlant atsiskaityti pagal faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistemą, o ne pagal atsakovės siūlomą didžiausio leidžiamo nuotekų užterštumo rodiklius. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog yra įsirengusi faktinio nuotekų užterštumo sistemą, apibrėžtą teisės aktuose, kurią siūlo įtvirtinti kaip sutarties 19 p. sąlygą, Nesutarimų protokolo 19 p. apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu nesutiko motyvuodama tuo, jog teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai vertino faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo motyvu.
  9. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuotekų tvarkymo srityje yra taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos (GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalis). Nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su paviršinių nuotekų tvarkymo veikla ir paslaugų organizavimu abonentams, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą (GVTNTĮ 33 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainos abonentams (išskyrus vartotojus) nustatomos atsižvelgiant į išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją (GVTNTĮ 34 straipsnio 8 dalis). Bazinis nuotekų užterštumas, kurį viršijus konkretiems abonentams skaičiuojama papildoma kaina už nuotekų valymą, nustatomas Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše (GVTNTĮ 34 straipsnio 22 dalis). Už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą nustatyta nuotekų valymo paslaugų kaina didinama, kai abonento deklaruotas sutartyje nuotekų užterštumas yra didesnis nei bazinė tarša. Abonentas už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą gali atsiskaityti pagal faktinį nuotekų užterštumą, jei abonentas įrengia ir savo lėšomis eksploatuoja, prižiūri įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui nustatyti, taip pat atlieka jų metrologinę patikrą teisės aktų nustatyta tvarka. Padidėjusios nuotekų valymo sąnaudos apskaičiuojamos pagal Aprašo IV dalyje pateiktus skaičiavimus, nuotekų valymo paslaugų kainą didinant proporcingai padidėjusioms sąnaudoms už padidėjusios ir specifinės taršos valymą (Lt/kub. m) už kiekvieną 6.1–6.4 punktuose nustatyto taršos žingsnio koncentracijos didėjimą (Aprašo 6 p.).
  10. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pagal galiojančius teisės aktus yra galimybė atsiskaityti už nuotekų tvarkymą pagal faktinį nuotekų užterštumą, tačiau būtinos sąlygos, jog abonentas būtų įsirengęs ir savo lėšomis eksploatuotų, prižiūrėtų įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui nustatyti, taip pat atliktų jų metrologinę patikrą teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovė nurodė, kad išleidžiamoms nuotekoms kontroliuoti yra automatinis mėginių semtuvas PP2002, gamybinio vandens ir nuotekų sumaišymo įranga, kurią sudaro 2 vnt. nerūdijančio plieno talpyklų (kiekviena po 302 kub. m) ir automatinė procesų valdymo sistema SIEMENS KTP900, atsakovei priklausantis nuotekų apskaitos prietaisas PROMAG51W Nr. H202F019000, kurio metrologinė patikra galioja iki 2017 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad šiais prietaisais būtų skaičiuojamas faktinis nuotekų užterštumas. Iš dalies sutiktina su šiais teismo motyvais.
  11. Pagal Atsiskaitymo tvarkos aprašo 2.3 punktą faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema – tai sistema mėginiams, kurie bus tiriami laboratorijoje, imti nustatytu rėžimu ir (arba) tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti.
  12. Ieškovė nurodė, kad pagal 2008 m. gegužės 1 d. šalių sudarytos Sutarties Nr. 249 4 punkto nuostatas ji įsipareigojo įrengti automatinį mėginių semtuvą. 2009 m. gegužės 12 d. ieškovė įrengė sertifikuotą automatinį mėginių semtuvą PP2002 vidutiniams paros mėginiams imti ir matuoti bei 2009 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 01-34/58 informavo atsakovę. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės įsirengto indo – automatinio mėginių semtuvo PP2002, t. y. skaitmeninio termometro EL-USB-TC-LCD, atliktas kalibravimas negali būti prilygintas teisiniam metrologiniam patvirtinimui, kuris privalomas norint mokėti už nuotekų tvarkymo paslaugas pagal faktinį nuotekų užterštumą. Šiam teismo motyvui pritarė ir atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šis prietaisas negalėtų būti naudojamas atsiskaityti už nuotekų tvarkymą pagal faktinį nuotekų užterštumą. Lietuvos metrologijos inspekcija 2016 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 13SR-370 nurodė, kad pagal Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ir 19 straipsnio 8 dalį Ūkio ministerija tvirtina teisinei metrologijai paskirtų matavimo priemonių sąrašą bei nustato laiko intervalus tarp patikrų. Mėginių ėmimo indai neįrašyti į Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 4-523 patvirtintą Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių ir laiko intervalų tarp periodinių patikrų sąrašą, jiems nenustatytas patikrų periodiškumas, todėl mėginių ėmimo indai nėra teisinio reglamentavimo objektai ir jiems teisinis metrologinis patvirtinimas netaikomas.
  13. Teisės aktuose nėra konkrečiai įvardijami prietaisai, kurie turi būti naudojami, tačiau nurodyti požymiai, t. y. sistema mėginiams, kurie bus tiriami laboratorijoje, nustatytu rėžimu imti ir (arba) tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti. Šiuos požymius įvardijo ir Aplinkos ministerija, kuri 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. (19-2)-D8-6176 nurodė, kad jei šio prietaiso instrukcijoje nurodyta, kad mėginių ėmimo indas PP2002 skirtas mėginiams, kurie bus tiriami laboratorijoje, imti nustatytu rėžimu ir (ar) tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti, tai būtų faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė pripažino šį įrenginį, t. y. automatinį mėginių semtuvą PP2002, kaip tinkamą bei atitinkantį teisės aktų reikalavimus prietaisą imti mėginiams jų tyrimui laboratorijoje ir visą sutartinių santykių vykdymo laikotarpį iki šiol nuotėkų mėginiai laboratoriniam tyrimui buvo ir yra imami būtent šiuo įrenginiu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad šis prietaisas negalėtų būti naudojamas užterštumui nustatyti.
  14. Kiti apeliantės nurodyti prietaisai, t. y. gamybinio vandens ir nuotekų sumaišymo įranga, nuotekų apskaitos prietaisas PROMSG51, Nr. H202F019000, nelaikytini faktinio nuotekų užterštumo nustatymo sistema ir jos dalimi, nes jie nėra skirti nei nuotekų mėginiams, kurie tiriami laboratorijoje, imti nustatytu rėžimu, nei tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti. Be to, nuotekų apskaitos prietaisas PROMSG51W Nr. H202F019000 priklauso atsakovei. Todėl ieškovė neturi savo lėšomis įsirengtos nuotekų apskaitos.
  15. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog yra įsirengusi faktinio nuotekų užterštumo sistemą, apibrėžtą nurodytuose teisės aktuose, kurią siūlo įtvirtinti kaip sutarties 19 p. sąlygą, Nesutarimų protokolo 19 p.
  16. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nenutrūkstamumo kriterijų, nes šis reikalavimas suformuluotas kaip alternatyvus teršalų mėginių ėmimo nustatytu režimu ir tyrimo laboratorijoje reikalavimui naudojant žodžius „ir (arba)“, todėl visiškai akivaizdu, kad nenutrūkstamumo kriterijus taikytinas išimtinai tik tokioms teršiančiosioms medžiagoms, kurioms tokį reikalavimą kelia teisės aktai. Be to, ieškovės gamybinėse nuotekose aptinkamų teršalų (BDS7, riebalų, naftos produktų, fosforo Pb, detergentų, ph, ChDS, azoto Nb, skendinčiųjų medžiagų SM) koncentracijos matavimo periodiškumas nėra reglamentuotas jokiu teisės aktu, taip pat jokiu teisės aktu nenustatytas reikalavimas šiuos teršalus matuoti nenutrūkstamai (nepertraukiamai kiekvieną dieną). Skundžiamame sprendime netgi pripažįstama, kad tokios aplinkybės neįrodė ir atsakovė. Todėl tokioje situacijoje gali būti taikomas tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 „Dėl ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 113-4831) patvirtintuose Monitoringo nuostatuose apibrėžtas nuotekų mėginių ėmimo periodiškumas – 1 kartą per mėnesį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu.
  17. Pagal Atsiskaitymo tvarkos aprašo 2.3 punktą mėginiai imami nustatytu režimu ir (arba) tam tikrų teršalų parametrams nenutrūkstamai matuoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši norma nenumato nepertraukiamo rėžimo, norint nustatyti realų ieškovės išleidžiamų nuotekų faktinį užterštumą. Pagal ieškovės siūlomą tvarką vos 10 kartų per mėnesį paimtų išleidžiamų nuotekų mėginių duomenys neatspindės faktiškai išleidžiamų nuotekų užterštumo. Pritartina atsakovės pozicijai, kad toks nustatytas užterštumas, kai atliekami tik kelių dienų laboratoriniai tyrimai per mėnesį, negali būti prilyginamas faktiniam užterštumui ir yra laikytinas momentiniu užterštumu. Realus faktinis užterštumas gali būti nustatytas tik kasdien matuojant debitą, imant automatiniu semtuvu mėginius ir atliekant laboratorinius tyrimus, su kuo ieškovė nesutinka. Šiuo atveju svarbu apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio, nes tuo metu, kai automatinis nuotekų semtuvas nėra nustatytas imti vidutinį paros mėginį, apeliantė gali išleisti tokio užterštumo nuotekas, kurios kels grėsmę atsakovės eksploatuojamiems nuotekų valymo įrenginiams ir netgi trikdytų jų veiklą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog beveik kiekvieną mėnesį atsakovė išrašė ieškovei sąskaitas faktūras už padidintos taršos išvalymą nuotekose. Ieškovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra pateiktos atsakovės sąskaitos faktūros bei nuotekų mėginių tyrimo laboratorijoje rezultatai, kurie patvirtina, jog 2014 m. spalio 31 d. – 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu nebuvo nustatytas nė vienas atvejis, kada būtų viršytas galiojančia sutartimi ir teisės aktais apibrėžtas rodiklis – didžiausias bazinis užterštumas (pvz., BDS7 – 800 mg/l), kuris negali būti viršytas dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybių. Tačiau atsižvelgus į aplinkos apsaugos svarbą ir 2009 m. ieškovės padidintos taršos išleidimą, neatmetama prielaida, kad automatinis nuotekų semtuvas nėra nustatytas imti vidutinį paros mėginį, apeliantė gali išleisti tokio užterštumo nuotekas, kurios kels grėsmę atsakovės eksploatuojamiems nuotekų valymo įrenginiams ir netgi trikdytų jų veiklą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės siūlomas periodiškumas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tokia siūloma sutarties sąlyga negali būti tvirtinama.
  18. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad mėginių paėmimo ir ištyrimo išlaidas privalo apmokėti teršėjas (principas „teršėjas moka“), šiuo atveju apeliantė, todėl atsakovė pagrįstai nesutiko su ieškovės Nesutarimo protokole siūlomomis mėginių paėmimo ir ištyrimo sąlygomis nenumatant jų apmokėjimo tvarkos.
  19. Apeliacinės instancijos teismas dar pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad ji yra įpareigota sudaryti viešąją sutartį, tačiau iš faktinių bylos duomenų matyti, kad šalys 2010 m. birželio 4 d. sudarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Šalių susitarimu jos sąlygos buvo keičiamos. Atsižvelgus į tai laikytina, kad apeliantės nurodomas CK 6.184 straipsnis turi būti taikomas viešųjų sutarčių sudarymui, o ne jų keitimui.

15Dėl proceso teisės normų pažeidimo

  1. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė skundžiame sprendime dėl pateiktų rašytinių įrodymų ir liudytojos parodymų, t. y. Kauno technikos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto doc. dr. I. K. tyrimo išvadų, padarytų atlikus aplinkosauginį ieškovės vertinimą, taip pat I. K. paaiškinimų teisme.
  2. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P., kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.
  3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai neišskyrė Kauno technikos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto doc. dr. I. K. tyrimo išvadų ir jos duotų parodymų posėdžio metu, tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 lapo 4 pastraipoje yra nurodyta, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas įvertinus visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir apeliantės nurodytus. Be to, teisėjų kolegijai pakartotinai įvertinus apeliantės nurodytus įrodymus ir išklausius posėdžio metu duotus liudytojos paaiškinimus nustatyta, kad liudytoja pasisakė iš techninės pusės dėl veikiančių įrenginių ir galimybės pagal juos atsiskaityti už faktinę taršą. Kaip pati liudytoja nurodė, ji neanalizavo teisės aktų reglamentacijos dėl atsiskaitymo mechanizmo pagal faktinę taršą. Remiantis šiomis aplinkybėmis matyti, jog nors pirmosios instancijos teismas atskirai neišskyrė šios liudytojos paaiškinimų ir tyrimo išvados, tačiau teismo sprendimu buvo įvertinti visi byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
  4. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės ABF „Šilutės Rambynas“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus apeliacinį skundą apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsakovė teismui pateikė duomenis, kad jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra 1 850,24 Eur. Šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, atsakovei iš ieškovės priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 850,24 Eur išlaidos.

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

19Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

20Priteisti atsakovei UAB „Šilutės vandenys“ iš ieškovės ABF „Šilutės rambynas“ jos turėtas apeliacinės instancijos teisme 1 850,24 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Proceso dalyviai
Ryšiai