Byla e2A-730-302/2016
Dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo atsakovei S. A., tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Kauno miesto 7-jo notarų biuro notarė J. V., M. D. B., akcinė bendrovė „Swedbank“, AIG „Europe Limited“ (Finland Branch)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-980-153/2016 pagal ieškovų N. G. ir M. G. ieškinį dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo atsakovei S. A., tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Kauno miesto 7-jo notarų biuro notarė J. V., M. D. B., akcinė bendrovė „Swedbank“, AIG „Europe Limited“ (Finland Branch).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovai N. G. ir M. G. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: panaikinti 2007-08-03 tarp ieškovų N. G. (ikisantuokinė pavardė S.), M. G. ir atsakovės S. A. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarės J. V., kurios pagrindu ieškovai N. G. ir M. G. nusipirko butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalių ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ); taikyti restituciją – grąžinti atsakovei S. A., butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalis ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), o ieškovams N. G. ir M. G. grąžinti 46 339,20 Eur, bei priteisti iš atsakovės 108,61 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai nurodė, kad notarine 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš atsakovės S. A. butą, kurį pirko išsimokėtinai, t. y. paėmė 155 000 Lt (44 891,10 Eur), būsto paskolą iš AB „Swedbank“. Už butą atsakovei sumokėjo 160 000 Lt (46 339,20 Eur), o 5 000 Lt (1 448,10 Eur) buvo sumokėta kaip avansas grynaisiais pinigais. UAB „Korporacija matininkai“ 2007 metais prieš ieškovams įsigyjant ginčo butą parengė jo vertinimo ataskaitą, kuri buvo parengta pagal oficialius buto duomenis, užfiksuotus Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje. Apie tai, kad ginčo butas, esantis ( - ), neturi tinkamai ir teisėtai įrengtos kanalizacijos ir vandentiekio, buvo sužinota tik 2013-10-14 gavus UAB „Būsto valda“ raštą Nr. S-893 ir 2014-02-28 UAB „Kauno vandenys“ raštą Nr. (32-07.19)8-591. Ieškovų teigimu, jie buto be patogumų (ar su daliniais patogumais) įsigyti nenorėjo ir nesiekė, todėl mano, kad, įsigyjant butą ( - ), jie buvo suklaidinti dėl esminio šio buto trūkumo, t.y. buvo klaidingai informuoti apie šio buto kanalizacijos sistemos rūšį (tiek vietinę, tiek miesto), jos įrengimo bei prijungimo prie tam tikrų sistemų teisėtumą, dėl ko šiuo butu negali naudotis, nes nesant galimybės naudotis kanalizacija ir nuotekų šalinimo sistema (t. y. tualetu, vonia, kriaukle, dušu), sąlygos šiame bute yra netinkamos gyventi. Ieškovai mano, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis 1 dalis), o jei apgaulės aplinkybė nebūtų nustatyta, tuomet ieškovai mano, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis naikintina, ieškovų nuomone, atsakovei kyla atsakomybė atlyginti ieškovų sumokėtą mokestį notarei už buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą – 375 Lt (108,61 Eur).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, panaikino tarp ieškovų N. G. (ikisantuokinė pavardė S.) ir M. G. bei atsakovės S. A. sudarytą 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarės J. V., kurios pagrindu ieškovai N. G. ir M. G. nusipirko butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ); taikė restituciją – grąžino atsakovei S. A. butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), o ieškovams N. G. ir M. G. grąžino 46 339,20 Eur. Be to, iš atsakovės S. A. priteisė 108,61 Eur žalos atlyginimą lygiomis dalimis ieškovams N. G. ir M. G., t.y. po 54,30 Eur kiekvienam ieškovui, ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Konstatavęs, kad, atsakovei nuslėpus informaciją, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminio ginčo buto trūkumo – kanalizacijos nebuvimo, teismas, vadovaudamasi CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimus tenkino ir taikė abipusę restituciją. Vertindamas ginčo šalių argumentus dėl suklydimo, pirmos instancijos teismas sprendė, kad byloje nenuginčytas ieškovų paaiškinimas, jog ieškovai planavo įsigyti butą su visais patogumais, įskaitant veikiančią kanalizaciją, ir kad ginčo butas atitiko ieškovų lūkesčius, kol nepaaiškėjo, jog butas nėra tinkamas gyventi dėl bute neįrengtos kanalizacijos. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės ir trečiojo asmens M. D. B. teiginį, kad ieškovai privalėjo suvokti, jog butas neturi visų patogumų, vien dėl to, kad butas kūrenamas krosnimi (židiniu). Taip pat teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovai žinojo, jog ginčo bute neįrengta kanalizacija, kad buto kanalizacija neprijungta prie miesto tinklų, kad VĮ Registrų centro duomenų sistemoje klaidingai nurodyti duomenys apie įrengtą kanalizaciją, kad kanalizacijos apskritai name nėra, dėl to, jog apie tai žinojo visi namo gyventojai, dėl to, kad namo išorėje buvo sumontuoti vamzdžiai, dėl to, jog ieškovai keletą kartų iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo butą apžiūrėjo su giminaičiais, be to, buto kaina atitiko buto be patogumų kainą, t. y. buvo gerokai mažesnė, nei buvo parduodami butai su patogumais. Teismas laikė, kad atsakovė nagrinėjamojoje byloje neįrodė, jog ieškovai žinojo apie kanalizacijos nebuvimą ginčo bute. Teismo įsitikinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė neatskleidė ieškovams ginčo buto kanalizacijos trūkumų, tyčia suklaidino ieškovus nutylėdama apie kanalizacijos nebuvimą gyvenamajame name. Remdamasis UAB „Laudomus“ 2015-01-09 išvadoje nurodyta informacija, kad ginčo buto rinkos vertės teigiamas pokytis po analizuojamame bute vietinio nuotekų šalinimo įrengimo galėtų būti 5 000 Eur, teismas darė išvadą, jog ginčo buto kaina, kurią ieškovai sumokėjo atsakovei, nepatvirtina, jog ieškovai nupirko butą žymiai pigiau, nei toks butas kainavo rinkoje be įrengtos nuotekų šalinimo sistemos. Teismas, įvertinęs tai, kad VĮ Registrų centro dokumentuose užfiksuotos informacijos neatitikimą apie įrengtą gyvenamajame name kanalizaciją nustatė įvairių institucijų specialistai 2013 metais atlikę patikrinimą, sprendė, jog mažai tikėtina, kad ieškovai iki ginčo sandorio sudarymo, vadovaudamiesi vien savo gyvenimiška patirtimi, paslaugų apmokėjimo kvituose nurodytais įkainiais galėjo nustatyti, jog miesto tinklų vandentiekio kanalizacijos ginčo bute nėra. Šalims nepavykus sudaryti kompromisinio susitarimo, teismas sprendė, kad pripažinti, jog ieškovai gali naudotis ginčo butu esamojoje situacijoje, būtų nesąžininga.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Be to, prašo prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pripažindamas, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl atsakovės apgaulingų veiksmų – esminių aplinkybių nutylėjimo, ir taikydamas CK 1.91 straipsnį, pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį.
    2. Pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pareiga įrodyti, jog buvo suklysta, tenka ieškovams. Apie tai, kad atsakovė apgavo ieškovus, teismas sprendė remdamasis tik ieškovės paaiškinimais, nepagrįstai suteikdamas jiems didesnę įrodomąją galią nei atsakovės paaiškinimams. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl patikėjo ieškovų teiginiais, kad atsakovė neįspėjo jų, jog nuotekų surinkimo įrenginiai (dušas, klozetas, vandentiekis) neprijungti prie miesto nuotekų šalinimo sistemos, ir kodėl atmetė atsakovės paaiškinimus, kad, ieškovams pirmą kartą apsilankius bute, ji aprodė vonios kambarį, atidarė langą, parodė vamzdį įkastą į žemę, kuriuo buitinės nuotekos buvo pašalinamos iš parduodamo buto, perspėjo, kad VĮ Registro centro dokumentuose neteisingai nurodyta, jog bute yra miesto kanalizacija. Teismas neįvertino ieškovų neatidumo ir nerūpestingumo sprendžiant dėl pirkimo objekto pasirinkimo. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu suklydo šalis dėl savo didelio neatsargumo.
    3. Nenustačius atsakovės veiksmuose apgaulės, ieškovai prašė teismo taikyti kitą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą – dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), kas galutinai patvirtina ieškinio nepagrįstumą ir ieškovų dviveidiškumą.
    4. Ieškovai savo neva pažeistas teises turėjo ginti ne po aštuonių metų nuo sandorio sudarymo dienos, bet nedelsiant. Pirmos instancijos teismas neįvertino, ar ieškovai savo teises ir interesus galėjo apginti kitais gynybos būdais, pavyzdžiui, prašydami atlyginti nuostolius, patirtus dėl miesto kanalizacijos įrengimo. Ieškovai pateikė kanalizacijos įrengimo sąmatą, atliktą UAB „ARG Projektai“, kurioje nurodyta kanalizacijos įrengimo suma su PVM tik 10 508,55 Eur. Padalinus iš 11 butų, esančių name, gautųsi, kad ieškovams kanalizacijos įrengimas kainuotų tik 955,32 Eur. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai šešerius metus naudojosi butu be pretenzijų, tik trejus metus bute „nebegyvena“ ir iš jų, dvejus metus sąžiningai negynė savo teisių.
    5. Spręsdamas restitucijos klausimą, teismas visiškai netyrė grąžintino turto būklės ir galimybės grąžinti jį atsakovei. Po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovei nuvykus į ginčo butą, paaiškėjo, kad yra nugriautas kartu su butu priėmimo – perdavimo aktu ieškovams perduotas ūkinis pastatas, o naujas ūkinis pastatas yra pastatytas be statybos leidimo. Neišlikus daiktui, dėl jo restitucija nėra galima. Taip pat pirmos instancijos teismas neišsprendė hipotekos panaikinimo klausimo, todėl, patenkinus ieškinį dalyje dėl restitucijos taikymo, atsakovei buvo grąžintas hipoteka apsunkintas daiktas, o tai prieštarauja restitucijos esmei – grąžinti šalis į pradinę padėtį. Be to, teismas neįvertino to, kad dėl restitucijos taikymo atsakovės padėtis tapo ženkliai blogesnė nei ieškovų. Ieškovai net 8 metus nemokamai naudojosi butu, tuo tarpu atsakovė po devynerių metų atgauna butą, kurio jai nereikia, ir turi nedelsiant ieškovams išmokėti didžiulę pinigų sumą, visi galimi nekilnojamojo turto nuvertėjimo padariniai perkeliami tik atsakovei.
  2. Ieškovai N. G. ir M. G. su apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Ieškovai nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, jog ginčo butas neturi kanalizacijos. Bute buvo įrengta ir veikianti dušo kabina, kriauklė, klozetas, aplinkybę, kad butas turėjo kanalizaciją patvirtino ir VĮ Registrų centro išrašas, Nekilnojamojo kadastro ir registro dokumentų byla bei 2007 m. UAB „Korporacija matininkai“ parengta vertinimo ataskaita, kuri buvo parengta pagal oficialius buto duomenis, užfiksuotus nekilnojamojo kadastro ir registro dokumentų byloje. Atsakovės teiginys, kad ieškovai privalėjo suvokti, jog butas neturi visų patogumų, vien dėl to, kad butas šildomas krosnimi, nepagrįstas. Krsoninis šildymas ieškovus tenkino, dėl to pretenzijų ieškovai niekada neturėjo. Be to, ir tai, kad prie namo yra keli lauko tualetai, ar yra nutiesti vamzdžiai namo išorėje, ar tai, kad kiti namo gyventojai žinojo, jog name nėra įrengtos kanalizacijos, nesudaro pagrindo ieškovams suprasti to, jog namas neturi veikiančios kanalizacijos. Atsakovei nepateikus jokių įrodymų, kad ji ieškovus informavo apie tai, jog ginčo buto nėra kanalizacijos, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovai buvo suklaidinti dėl ginčo bute įrengtos kanalizacijos. Aplinkybė, kad ginčo butas neturi tinkamai ir teisėtai įrengtos kanalizacijos ir vandentiekio, buvo sužinota 2013-10-14 gavus UAB „Būsto vada“ raštą Nr. S-893 ir 2014-02-28 UAB „Kauno vandenys“ raštą Nr. (32-07.19)8-591.Nuo to laiko ir buvo pradėtos aiškintis aplinkybės dėl kanalizacijos įrengimo.
    2. Visiškai nepagrįstas ir atsakovės teiginys, jog ieškovai galėjo ir turėjo gintis kitais teisių gynimo būdais. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, ieškovas savo teisių gynimo būdą pasirenka savo nuožiūra. Atsižvelgiant į visus bandymus išspręsti ginčą kitais būdais ir į atsakovės nesutikimą nei su vienu iš siūlytų būdų bei siūlymą ieškovams naudotis neteisėta kanalizacija, kol bus įvesta nemokama kanalizacija, atsakovė nepagrįstai nurodo, jog ieškovai savo teises galėjo ginti kitais būdais. Nei vienam iš butų savininkų nesutinkant įsivesti kanalizacijos, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovams kanalizacijos įvedimas kainuotų tik 955,32 Eur.
    3. Įsigyjant butą, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminio buto trūkumo, t.y. egzistuojančios kanalizacijos, todėl įsigijo butą su esminiu trūkumu, dėl kurio šiuo metu butu naudotis negali. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė žinojo, jog ginčo bute nėra kanalizacijos, kad namas neprijungtas prie miesto tinklų, tačiau šią ieškovams svarbią informaciją nutylėjo bei pateikė klaidingus VĮ Registrų centro dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, jog gyvenamasis namas prijungtas prie miesto tinklų. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog ieškovai suklydo dėl savo kaltės, kadangi visomis įmanomomis priemonėmis domėjosi, ar kanalizacija egzistuoja, o dėl gyvenimiškos patirties neturėjo netgi negalėjo numatyti, kad nuotekos šiais laikais gali būti išleidžiamos į greta esantį šlaitą. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama kuo greičiau ir brangiau parduotu butą, žinodama, kad bute įrengta neteisėta kanalizacija, piktavališkai ir sąmoningai nuslėpė šią aplinkybę, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį vadovaudamasis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi ir byloje taikė abipusę restituciją.
    4. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl restitucijos negalimumo. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad yra nugriaustas su butu priėmimo – perdavimo aktu perduotas ūkinis pastatas, šis atsakovės teiginys yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis tiesos. Vien ta aplinkybė, kad atsakovei buto nereikia, negali būti pagrindu netaikyti restitucijos.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

8Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė N. G. (S.) pagal avansinio mokėjimo 2007-06-28 sutartį Nr. 1-031 už perkamą iš atsakovės S. A. butą sumokėjo 5 000 Lt avansą. 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarės J. V., pagrindu ieškovai N. G. ir M. G. iš atsakovės S. A. už 160 000 Lt nusipirko butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), kurie ieškovams buvo perduoti 2007-08-03 perdavimo – priėmimo aktu. Į bylą pateiktas UAB „Kauno vandenys“, UAB „Būsto valda“, Kauno miesto savivaldybės administracijos bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus susirašinėjimas tiek su ginčo šalimis, tiek tarpusavyje patvirtina, kad pastate ( - ), daugiabučio namo gyventojai buitines nuotekas leidžia į greta esantį šlaitą, taip pažeisdami visus galiojančius norminius aktus, nes namas neturi buitinių nuotekų tinklo, gyventojai neturi galimybės prie jo prisijungti, kadangi artimiausias centralizuotas nuotekų tinklas, prie kurio tai galima padaryti, yra nutolęs per 100 metrų. Nekilnojamo turto kadastro ir registro bylų Nr. 20/162841 ir Nr. 850/1967 duomenys patvirtina, kad ( - ), gyvenamasis namas 1A2m, unikalus Nr. ( - ) (1948 m.) iki 2000-11-16 neturėjo įrašų apie kanalizacijos buvimą. Įrašas apie tai, kad nurodytu adresu gyvenamajame name 1A2m, unikalus Nr. ( - ), miesto kanalizacija yra, padarytas 2000-11-16 atliktų kadastrinių matavimų metu (Kadastro ir registro dokumentų bylos t. 1, b.l. 3, 265–267, VĮ Registrų centro 2015-09-28 raštas Nr. (3.1.6)KAS-1335). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuo 2005-06-29 iki 2006-03-13 ginčo butą asmeninės nuosavybės teise valdė M. D. B., iš kurios butą įsigijo atsakovė. 2013-10-14 UAB „Būsto valda“ raštu Nr. S-893 ir 2014-02-28 UAB „Kauno vandenys“ raštu Nr. (32-07.19)8-591 ieškovai buvo informuoti, kad ginčo butas neturi tinkamai ir teisėtai įrengtos kanalizacijos ir vandentiekio. Iš 2015-08-06 Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad butui, unikalus Nr. ( - ), nuo 2013-11-25 galioja įrašas apie klaidos ištaisymą dėl nuotekų šalinimo tipo.
  2. 2015-08-05 ieškovai N. G. ir M. G. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: panaikinti 2007-08-03 tarp ieškovų ir atsakovės sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją – grąžinti atsakovei S. A., butą, unikalus Nr. ( - ), 14/100 dalis ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), o ieškovams N. G. ir M. G. grąžinti 46 339,20 Eur, bei priteisti iš atsakovės 108,61 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų teigimu, parduodama ginčo butą atsakovė jų neinformavo, kad butas neturi tinkamai ir teisėtai įrengtos kanalizacijos ir vandentiekio, todėl laikytina, kad 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis 1 dalis), o jei apgaulės aplinkybė nebūtų nustatyta, tuomet buto pirkimo–pardavimo sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.
  3. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovė žinojo, jog ginčo bute nėra kanalizacijos, kad namas neprijungtas prie miesto tinklų, tačiau nutylėjo nuo ieškovų svarbią informaciją apie buto (namo) inžinerinės įrangos (kanalizacijos) nebuvimą, todėl sprendė, kad, atsakovei nuslėpus šią informaciją, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminio ginčo buto trūkumo – kanalizacijos nebuvimo, ir vadovaudamasis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, ginčo sutartį pripažino negaliojančia ir taikė abipusę restituciją. Atsakovė su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamais šiais esminiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį; 2) pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą; 3) ieškovai savo teises ir interesus galėjo apginti kitais gynybos būdais; 4) teismas netinkamai išsprendė restitucijos klausimą.

9Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

  1. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė 2007-08-03 ginčo buto ir dalies ūkinio pastato perdavimo – priėmimo akto kopiją, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-11-07 rašto Nr. (33.-200)R-5299 kopiją, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros 2013-11-29 rašto Nr. KM2-424 kopiją, UAB „Kauno vandenys“ 2015-11-23 rašto Nr. (04-04.01)8-2923 kopiją ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus 2015-11-23 rašto Nr. 43-10-1190 kopiją. Pastebėtina, kad minėti rašytiniai įrodymai jau yra byloje, todėl šiuos rašytinius įrodymus, kaip perteklinius, atsisakytina prijungti.

10Dėl įrodymų vertinimo

  1. Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo turinio, didžiąją dalį skundo iš esmės sudaro argumentai dėl įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimo.
  2. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti, jog, sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovė neatskleidė informacijos apie tai, kad ginčo butas nėra prijungtas prie miesto kanalizacijos, o atsakovė tai įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo paneigti.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymas nenustato, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.
  5. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).
  6. Įvertinus apskųsto pirmos instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei faktinius bylos duomenis, darytina išvada, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus. Teismas pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, VĮ Registrų centro bei kadastro bylų duomenimis ir šalių paaiškinimais, kurie patvirtina, kad ieškovai siekė įsigyti butą su visais patogumais, įskaitant ir veikiančią kanalizaciją, ir apžiūrėję ginčo butą jie negalėjo numatyti, jog daugiabutis namas, kuriame yra ginčo butas, nėra prijungtas prie miesto nuotekų surinkimo sistemos, o atsakovė nutylėjo nuo ieškovų svarbią informaciją apie bute (name) inžinerinės įrangos (kanalizacijos) nebuvimą. Nustatęs minėtas aplinkybes, pirmos instancijos teismas 2007-08-03 tarp ieškovų N. G. (ikisantuokinė pavardė S.), M. G. ir atsakovės S. A. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia. Tokia išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.
  7. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovei nenurodant ir nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015). Pažymėtina, kad įrodymų ir jų turinio vertinimas ir interpretavimas kitaip nei juos supranta šalis, nesutikimas su šalies pateiktais įrodymais nelaikomas CPK normų pažeidimu.

11Dėl ginčo teisinės kvalifikacijos

  1. Nagrinėjamu atveju ieškovai, prašydami pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, rėmėsi ir CK 1.90 straipsniu (sandoris sudarytas iš esmės suklydus), ir CK 1.91 straipsniu (sandoris sudarytas dėl apgaulės). Apeliantės teigimu, toks ieškovų neapsisprendimas, kuriuo pagrindu ginčyti sutartį, tik patvirtina ieškinio nepagrįstumą.
  2. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialinės teisės normas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; kt.). Kita vertus, ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netiksliai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
  3. Teismų praktikoje nurodoma, kad tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau, kaip minėta, apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).
  4. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje, inter alia, nustatyta, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės, nedetalizuojama apgaulės sampratos ir sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu sąlygų, tačiau šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaulė yra taip pat ir tada, kai pats asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę ar aplinkybes, o kitas asmuo, tą žinodamas, pasinaudoja tokiu suklydimu. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Be to, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
  5. Taigi apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis.
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jokiomis CPK leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo paneigti ieškovų paaiškinimai, kad jie planavo įsigyti butą su visais patogumais, įskaitant ir teisėtai veikiančią kanalizaciją. Sutiktina su pirmos instancijos teismu, jog, apžiūrėję ginčo bute įrengtą (dušo kabina, kriauklės, klozetas) ir veikiančią santechnikos įrangą, ieškovai negalėjo numatyti, kad ginčo namas neturi kanalizacijos. Be to, oficialiuose VĮ Registrų centro duomenyse ir kadastro bylose buvo aiškiai nurodyta, jog bute yra komunalinis nuotekų šalinimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, visi duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.Vien ta aplinkybė, kad prie namo yra keli lauko tualetai ar yra nutiesti vamzdžiai namo išorėje bei tai, kad kiti namo gyventojai žinojo, jog name nėra įrengta kanalizacija, nesuteikia pagrindo išvadai, kad ieškovai turėjo suprasti, jog jų perkamas butas nėra prijungtas prie miesto centralizuotų ūkio buities nuotekų surinkimo tinklų. Be to, ir ginčo buto kaina, kurią ieškovai sumokėjo atsakovei, nepatvirtina, jog ieškovai nupirko butą žymiai pigiau. Ginčo dėl to, kad atsakovė žinojo, jog jos parduodamas butas nėra prijungtas prie miesto centralizuotų ūkio buities nuotekų surinkimo tinklų, nėra. Nors atsakovė ir tvirtina, kad ji ieškovus įspėjo, jog buto kanalizacija neprijungta prie miesto tinklų, tačiau šie atsakovės teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, kurie bent jau preliminariai patvirtintų šį atsakovės teiginį, todėl vien jais remtis būtų teisiškai nepagrįsta. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad atsakovė nesugebėjo teismui paaiškinti, kodėl ji, žinodama, jog VĮ Registrų centro duomenys apie įrengtą kanalizaciją yra neteisingi, prieš parduodant butą neiniciavo duomenų pakeitimo procedūros ir klaidingą VĮ Registrų centro išrašą pateikė notarei.
  7. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Įvertinus CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo taikymo pagrindus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovai įrodė, jog atsakovė, sąmoningai nutylėdama, kad gyvenamasis daugiabutis, esantis ( - ), nėra prijungtas prie miesto centralizuotų ūkio buities nuotekų surinkimo tinklų, ieškovus suklaidino dėl esminių aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, asmenims, įsigyjantiems nekilnojamąjį turtą, informacija, susijusi su buto (namo) inžinerinės įrangos (kanalizacijos) įrengimu, neabejotinai vertintina kaip svarbi bei esminė. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, jog pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškinio reikalavimus tenkino vadovaudamasis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi.

12Dėl galimybės ieškovams pasirinkti kitą teisinės gynybos būdą

  1. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad ieškovai, kurie kreipėsi į teismą tik po aštuonių metų nuo ginčo sandorio sudarymo, savo teises ir interesus gali apginti kitais gynybos būdais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka ir savo pažeistos teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; 2014 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2014 ir kt.).
  3. Kaip matyti iš ieškinyje suformuluotų reikalavimų, nagrinėjamu atveju ieškovai, siekdami efektyviausiai apginti savo galimai pažeistas teises, nusprendė pateikti ieškinį dėl 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo tokį ieškovų pasirinkimą vertinti kaip neteisėtą. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai).
  4. Vien ta aplinkybė, kad ieškinys buvo pareikštas praėjus aštuoneriems metams po ginčijamo sandorio sudarymo, negali būti pagrindas atmesti teisėtą ir pagrįstą ieškovų reikalavimą dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris akivaizdu, jog nebuvo praleistas, todėl apeliantės samprotavimai, kad ieškovai savo neva pažeistas teises turėjo ginti anksčiau, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas, todėl dėl jo plačiau nepasisakytina.

13Dėl restitucijos taikymo

  1. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad pirmos instancijos teismas netinkamai išsprendė restitucijos klausimą. Atsakovės teigimu, taikydamas restituciją, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino ginčo butui taikomos hipotekos. Be to, apeliantė nurodo, kad kartu su butu priėmimo – perdavimo aktu ieškovams perduotas ūkinis pastatas yra nugriautas, o naujas ūkinis pastatas pastatytas be statybos leidimo, todėl neišlikus daiktui restitucija yra negalima.
  2. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia tai, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad ji būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).
  3. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016; kt.). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.
  4. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo butas buvo įkeistas „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“), užtikrinant ieškovų 155 000 Lt dydžio prievolę, kurios įvykdymo terminas pasibaigs tik 2037-08-14, t.y. ginčo butui buvo įregistruota hipoteka.
  5. Įstatymas hipoteką apibrėžia kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantį nekilnojamojo daikto įkeitimą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos sandoris yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole (CK 4.170 straipsnio 1, 4 dalys, 4.174 straipsnis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios prievolės akcesoriškumas pasireiškia per jos priklausomumą nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio ir pabaigos galiojimo. Hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas ir iš civilinės apyvartos neišimtas daiktas, kuris, jį įkeitus, lieka valdomas įkaito davėjo. Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis (CK 4.9 straipsnio 2 dalis), t. y. hipoteka išlieka, pasikeitus įkeisto daikto savininkui (CK 4.171 straipsnio 9 dalis).
  6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įkeitimo teisė tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2007; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-611/2015). CK 4.197 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos pabaigos pagrindus, 2 dalyje nustatyta, kad hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais; teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka; hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos; hipotekos objektas žuvo bei kitais CK numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie hipotekos pabaigą nenustatyta. Taigi atsakovei buvo grąžintas nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka. Įvertinus minėtą aplinkybę, sutiktina su apeliante, kad ginčo buto, apsunkinto hipoteka, grąžinimas, prasilenkia su restitucijos esme – grąžinti šalis į pradinę padėtį.
  7. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, nagrinėjamu atveju, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, pirmos instancijos teismas apsiribojo tik nurodymu, kad, tenkinus ieškovų reikalavimą sutartį pripažinti negaliojančia, taikytina abipusė restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau absoliučiai neargumentavo, kodėl būtent tokį restitucijos būdą pasirinko bei, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo butas yra apsunkintas hipoteka, nesvarstė kitų restitucijos taikymo galimybių. Be to, nors iš bylos medžiagos ir žinojo, kad ginčo butui yra įregistruota hipoteka, į šią aplinkybę taip pat visiškai neatsižvelgė. Teismas netyrė kitokio restitucijos taikymo būdo, o taip pat nevertino kredito sutarties turinio, nesiaiškino jokių su kredito sutartimi, sudaryta tarp ieškovų ir „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“), aplinkybių, t. y. kaip vykdomi ieškovų finansiniai įsipareigojimai bankui, koks yra negrąžintas kredito likutis, ar ieškovai pagal sutarties sąlygas turėtų galimybę grąžinti kreditą anksčiau ir pan. Maža to, spręsdamas restitucijos klausimą, teismas visiškai nesiaiškino grąžintino turto būklės ir dabartinės jo rinkos vertės, kas taip pat svarbu siekiant grąžinant šalis į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tik įvertinus šias ir kitas iškilsiančias aplinkybes dėl restitucijos taikymo, bus įmanoma taikyti restituciją, parenkant tinkamą restitucijos būdą.
  8. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ar jo dalį ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).
  9. Pirmos instancijos teismui neįvertinus 35 punkte išvardintų aplinkybių, byla dalyje dėl restitucijos taikymo būtų beveik visa apimti turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla dalyje dėl restitucijos taikymo grąžintina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą dėl 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, neatskleidė bylos esmės šioje dalyje, o pagal į bylą pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo panaikinti ir šioje dalyje bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui iš esmės sutinkant su tuo, kad pirmos instancijos teismas šalių ginčą dėl 2007-08-03 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia išsprendė teisingai ir pirmos instancijos teismo sprendimą naikinant tik dalyje dėl restitucijos, kuri nėra laikoma savarankišku teisių gynimo būdu, taikymo spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovams atlyginimo.
  2. Ieškovų advokatė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti ieškovams 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai savo išlaidas advokato pagalbai apmokėti tinkamai pagrindė, jos, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, yra protingos, todėl priteistinos iš atsakovės.

16Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

17Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

18Kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti ieškovams N. G. (a.k. ( - ) ir M. G. (a.k. ( - ) iš atsakovės S. A. (a.k. ( - )) 800 (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai