Byla 2-520/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-2072-553/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Eurorenovacijos“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,SIV“ ir A. V. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas UAB „Eurorenovacijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,SIV“ ir A. V. , kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „SIV“ ir subsidiariai iš atsakovo A. V. , kuris yra šios bendrovės vienasmenis valdymo organas ir vienintelis akcininkas, 1 184 417,60 Lt įsiskolinimą bei 15,21 procento dydžio procesines palūkanas. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „SIV“ 1 184 417,60 Lt vertės turtą, o nepakankant šio atsakovo turto, trūkstamai daliai užtikrinti areštuoti atsakovo A. V. turtą.

4Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartimi šį prašymą patenkino: areštavo atsakovui UAB „SIV“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis bendrai 1 184 418,00 Lt sumai, o šio turto nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant reikalavimo sumos 1 184 418,00 Lt, leidžiant mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Taip pat teismas nusprendė, jog tuo atveju, jeigu minėtas atsakovas turto neturi arba jo neužtenka galimo sprendimo įvykdymui užtikrinti, trūkstamo turto apimtimi (o jeigu turto iš viso nėra – visa apimtimi) laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos subsidiariam skolininkui A. V. , todėl tokiu atveju turi būti areštuotas šio atsakovo kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakankant – piniginės lėšos.

5Teismas nurodė, kad ieškovas pareiškė didelės vertės turtinį reikalavimą atsakovams ir vien tik ši aplinkybė leidžia manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas (CPK 144 str.). Taip pat teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl įmonių, susijusių su UAB „SIV“, steigimo, UAB „SIV“ turint didelės apimties turtinę prievolę ieškovo atžvilgiu ir tai patvirtinantys pateikti įrodymai sudaro prielaidą manyti, jog yra grėsmė, kad atsakovai vengs įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

6Klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė apie tai nepranešęs atsakovams (CPK 148 str. 1 d.).

7Atskiruoju skundu atsakovas A. V. prašo panaikinti teismo nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos jo atžvilgiu, šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti ieškovo prašymą taikyti minėtas priemones apelianto atžvilgiu. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismas pažeidė atsakovų procesines teises, nes nepagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė neinformavęs apie tai atsakovų. CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos pareigos informuoti atsakovą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nesilaikymas lėmė teismo nutarties neteisėtumą, nes teismas užkirto kelią gauti objektyvią informaciją dėl ieškovo pareikšto prašymo ir sąlygojo teismo nutarties, grįstos klaidingomis išvadomis, priėmimą.
  2. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumą. Ieškovas nuslėpė kai kurias esmines tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių detales, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovas sąmoningai klaidina teismą bei akivaizdžiai piktnaudžiauja teise. Pagal ieškovo pateiktus dokumentus, už atsakovą UAB ,,SIV“ su ieškovu yra pilnai atsiskaičiusi VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba, todėl ieškovas ieškiniu prašo atsakovo sumokėti už darbus, už kuriuos vieną kartą jau buvo sumokėta.
  3. Teismas negalėjo apsispręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto, kaip UAB ,,SIV“ dalyvio, atžvilgiu. Juridinio asmens dalyvis, kokiu turi būti laikomas apeliantas, neatsako už juridinio asmens atsakovo UAB ,,SIV“ prievoles (ABĮ 14 str. 2 d.). Teismui nebuvo pateikta jokių apelianto nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų (CK 2.50 str. 3 d.), todėl teismas pažeidė subjektų lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principą. Be to, ieškovo siekis ginčui, kylančiam iš ūkio subjektų prievolinių santykių, taikyti individualią atsakovo atsakomybę, bei noras teismo pagalba imtis veiksmų, kuriais būtų apribotos minėto atsakovo galimybės disponuoti savo turtu visa apimtimi, taip sukeliant dirbtines kliūtis šio atsakovo teisių įgyvendinimui, rodo, kad ieškovas piktnaudžiauja savo teise.
  4. Teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidusių teigti, jog byloje egzistuoja CPK 144 straipsnio pirmojoje dalyje numatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, todėl teismas negalėjo taikyti minėtų priemonių apelianto atžvilgiu.

8Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB ,,Eurorenovacijos“ prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus bei didelę pareikšto reikalavimo sumą, pagrįstai taikė minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, teismas minėtas priemones taikė UAB ,,SIV“ ir tik tokiu atveju, kai nėra pagrindinio skolininko turto ar jo nepakanka, - apelianto turtui, neviršydamas reikalavimo sumos. Dėl to taikytos priemonės nesuvaržo apelianto teisių labiau nei yra būtina galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė apie tai nepranešęs atsakovams, be to, net ir laikant tai pažeidimu, tai nesudaro pagrindo naikinti teismo nutarties, nes nepranešimas niekaip neįtakojo teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

9Atskirasis skundas atmestinas.

10Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

11Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apelianto teigimu, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta dėl dviejų priežasčių: pirma, apie klausimo nagrinėjimą teismas nepagrįstai nepranešė apeliantui; antra, nėra pagrindo taikyti ginčo laikinąsias apsaugos priemones, o ieškovas, teikdamas tokį prašymą, piktnaudžiauja teise. Teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutarties neduoda pagrindo nė vienas iš apelianto nurodomų argumentų (CPK 185 str.).

12Pirma, atmestini apelianto teiginiai, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti esant CPK 144 straipsnio pirmojoje dalyje numatytus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-437/2008; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-513/2008, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271/2008 ir kt.).

13Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo UAB „SIV“ ir subsidiariai iš atsakovo A. V. 1 184 417,60 Lt įsiskolinimą ir 15,21 procento dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į bendrą gyvenimo lygį bei ekonominę situaciją valstybėje, nurodyta suma yra didelė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad reikalavimo patenkinimo atveju palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir dėl to būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 185 str.).

14Antra, apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl to, jog su ieškovu yra atsiskaityta, jog ieškovas negali reikšti reikalavimų apeliantui, kaip atsakovo UAB ,,SIV“ dalyviui, ir pan., neduoda pagrindo kitaip vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingas aplinkybes (CPK 185 str.). Kaip žinoma, CPK nereikalauja, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant minėtas priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas bei su tuo susiję klausimai (nagrinėjamu atveju – aplinkybės, susijusios su ieškovo teise reikšti ieškinio reikalavimus; su tuo, ar ieškovas pagrįstai reiškia subsidiarų reikalavimą apeliantui ir pan.), o kitos aplinkybės - teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo užtikrinimas. Atsakovams yra pareikštas didelės vertės materialinis reikalavimas, kurio pagrįstumas, kaip ir ieškovo turima materialinė reikalavimo teisė bei teisė reikšti tokius reikalavimus apeliantui, kaip juridinio asmens dalyviui, vertinami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 320 str. 1 d., 334 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija nevertina apelianto nurodytų motyvų, susijusių su tuo, ar ieškovas teisėtai reiškia reikalavimus, ar su ieškovu yra atsiskaityta, ar ieškovas gali kelti reikalavimus apeliantui ir pan.

15Trečia, atmestini apelianto teiginiai, jog teismas, taikydamas šias priemones, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą bei apelianto teises. Kaip buvo minėta, ieškinys pareikštas atsakovui UAB ,,SIV“ bei subsidiariai apeliantui, o taikant ginčo priemones šis principas buvo išlaikytas, tai yra pirmiausia reikalavimo sumai nurodyta areštuoti atsakovo UAB ,,SIV“ turtą, o tik šio turto nesant ar nepakankant – apelianto turtą.

16Ketvirta, atmestini apelianto argumentai, kad skundžiama teismo nutartis turi būti panaikinta, nes prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėjo nepranešęs atsakovams ir tuo, apelianto teigimu, pažeidė CPK 148 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus bei šalių procesines teises. Teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, turėjo pagrindo taikyti CPK 148 straipsnio pirmosios dalies taisyklę ir ieškovo prašymą dėl šių priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovams. Kaip žinoma, CPK 148 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka, o remiantis CPK 153 straipsnio antrąja dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovas turi būti informuojamas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Taigi realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovams galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepranešimas apeliantui apie klausimo nagrinėjimą laikinųjų priemonių taikymo atveju nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl CPK 148 straipsnio pirmosios dalies pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti, nes nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.). Be to, nėra pagrindo laikyti atsakovų teises pažeistomis, nes jiems suteikiama teisė būti išklausytiems kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu.

17Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai