Byla 1A-287-318/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnienei, nuteistajam O. T. ir jo gynėjai Aušrai Saulėnienei, nuteistajam G. I. ir jo gynėjui Henrikui Mackevičiui, nuteistajam L. R. ir jo gynėjui Rimantui Prieskėniui, ekspertams L. G., R. P., R. S.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

3L. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

4Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d.

5G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

7Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir iš dalies atliktos bausmės laikas pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendį bei laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2017 m. balandžio 26 d.

8O. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

9Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. gegužės 13 d.

10Nukentėjusiosios D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų O. T., L. R., G. I. priteista solidariai 4 423,16 Eur (15 272,30 Lt) turtinės ir 14 481 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. J.

11Nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų O. T., L. R., G. I. priteista solidariai 14 481 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. J.

12Nuteistojo L. R. laikino nuosavybės teisės į jam priklausančius 290 Lt, saugomus Klaipėdos apskrities VPK buhalterijos depozitinėje sąskaitoje, į banko sąskaitą ( - ), esančią AB banke „S“, į banko sąskaitas ( - ) ir ( - ), esančias AB „D“, bei į banko sąskaitą ( - ), esančią AB Ū, apribojimo terminas pratęstas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo.

13Nuteistojo O. T. laikino nuosavybės teisės į banko sąskaitas ( - ) ir ( - ), esančias AB banke „S“, bei į banko sąskaitą ( - ), esančią AB „D“, apribojimo terminas pratęstas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo.

14Teisėjų kolegija,

Nustatė

15I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

161. O. T., L. R., G. I. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent: 2012 m. rugsėjo 10 d. apie 14.00 val. prie prekybos centro „M“ (duomenys neskelbiami) mieste, O. T. tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip 2 kartus sudavė kumščiu į galvą D. J., apie 14.30 val. prie namo (duomenys neskelbiami) mieste, L. R. ir G. I., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su D. J. kiekvienas sudavė ne mažiau kaip 2 kartus kumščiais šiam į galvą, dėl to D. J. nuo suduotų šešių smūgių į galvą visumos išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, kraujas išsiliejo į galvos smegenų skilvelių sistemą, atsirado plaučių pabrinkimas, galvos smegenų edema ir suspaudimas, dėl to nuo sunkios galvos traumos D. J. įvykio vietoje mirė, t. y. taip O. T., L. R., G. I. tyčia jį nužudė.

17II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

182. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, G. I. išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat apeliantas nurodo ir du alternatyvius prašymus: Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendį pakeisti ir G. I. veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį arba pagal BK 132 straipsnį.

192.1. Apeliantas nurodo, kad G. I. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Teismo padarytos išvados, kad G. I. sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius į galvą, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Liudytojų S. O., V. Z., R. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, liudytojos L. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, nėra patikimi G. I. kaltės įrodymai. Toliau apeliantas skunde išsamiai pacituoja minėtų liudytojų proceso metu duotus parodymus ir nurodo, dėl kokių priežasčių yra pagrindas abejoti jų patikimumu.

202.1.2. Pasak apelianto, liudytojos V. Z. parodymai nėra pakankamai tikslūs ir detalūs, be to juose yra prieštaravimų, todėl jie negali būti laikomi neginčijamu G. I. kaltės įrodymu. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu 2012-09-13 jos apibūdintą vyresnio amžiaus vyrą atpažino kaip O. T., tuo tarpu praėjus daugiau nei dviem mėnesiams papildomos apklausos metu tvirtino, kad atpažinimo metu galėjo apsirikti ir atpažinimo metu nurodė G. I., kaip vyresnio amžiaus vyrą, sudavusį smūgius D. J. Apeliantas nesupranta kaip liudytoja juos galėjo supainioti, kaip O. T. ir G. I. kūno sudėjimai skiriasi. Taip pat papildomos apklausos metu liudytoja nurodė, kad O. T. buvo kompanijoje su D. J., kas, anot apelianto, yra neįtikėtina, nes liudytoja matė įvykius tik darželio teritorijoje, o byloje nustatyta, kad O. T. šioje teritorijoje nebuvo, nuo nukentėjusiojo ir kitų asmenų šis atsiskyrė prie ,,M“ parduotuvės. Liudytoja 2012-09-13 apklausos metu negalėjo tiksliai pasakyti, kuris iš vyrų sudavė smūgį nukentėjusiajam, tik nurodė vietą, į kurią buvo suduota.

212.1.3. Liudytojo R. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apie asmenų suduotų smūgių skaičių, skyrėsi. Ikiteisminio tyrimo metu 2012-09-18 liudytojas nurodė, kad nukentėjusiajam vyras sportine apranga į galvą sudavė du kartus, o kitas, stambesnio sudėjimo vyras – į galvą vieną kartą. Tokius parodymus liudytojas davė ir 2012-12-05 apklausos metu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme liudytojas parodymus pakeitė. Liudytojas negalėjo paaiškinti apie parodymų pakeitimo priežastis. Teismas pripažino, kad toks pakeitimas yra susijęs su liudytojui daromu spaudimu.

222.1.4. Liudytojas S. O. patvirtino tik tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, tačiau negalėjo nurodyti, kas šiuos smūgius sudavė. Be to pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis įvykio metu buvo be akinių ir dėl silpno regėjimo smurtavusių prieš nukentėjusįjį vyrų negali atpažinti.

232.1.5. Liudytoja L. B. įvykio metu buvo neblaivi, sunkiai orientavosi aplinkoje, ką patvirtina jos proceso metu duotų parodymų prieštaringumas. Ikiteisminio tyrimo metu (2012-09-14 ir 2012-09-19) tvirtino, kad ji darželio teritorijoje buvo kartu su nukentėjusiuoju ir kaltinamaisiais O. T., L. R. O. T. nukentėjusiajam spyrė į petį. Pirmosios instancijos teisme aplinkybes jau aiškino kitaip, nurodė, kad nukentėjusiajam į galvą spyrė G. I. Be to, anot apelianto, atsižvelgiant į liudytoją su L. R. siejamus ryšius, nėra paneigta, kad liudytoja tokius parodymus davė ir norėdama padėti L. R.

242.2. Taip pat apeliantas nurodo, kad laikantis BPK 2 straipsnio dalies reikalavimų šioje byloje turėjo būti patikrintos ir kitos nukentėjusiojo nužudymo versijos. Nuteistųjų G. I., O. T., liudytojos L. B. duoti parodymai, kuriuos apeliantas skunde pacituoja, rodo, kad nukentėjusysis konfliktavo su kitais asmenimis ir jo atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Teismo argumentai, kuriais remiantis atmesta ši versija, yra neįtikinantys. Nors nuteistųjų G. I., O. T. parodymai dėl asmenų konfliktavusių su nukentėjusiuoju sutapo nevisiškai, bet jie abu patvirtino tą faktą, kad konfliktas buvo. Liudytoja L. B., nors nurodė, kad neprisimena, jog tarp nukentėjusiojo ir kitų asmenų buvo konfliktas, tačiau patvirtino, kad nukentėjusysis kabinėjosi prie kažkokių nepilnamečių. Tuo tarpu liudytojai G. M. ir A. K. įvykio vietoje nebuvo, todėl remiantis jų parodymais negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis su kitais asmenimis nekonfliktavo. Nežiūrint į tai, šios aplinkybės nebuvo patikrintos ir įvertintos. Nepatikrinus šių aplinkybių, byloje liko nepaneigta, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ir jo mirtį sąlygojusius sužalojimus padarė kiti asmenys, o ne nuteistieji. Remiantis teismų formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005), kurią teismas ignoravo, visos abejonės, kurių nepavyko šioje byloje pašalinti, turėjo būti aiškinamos nuteistojo G. I. naudai.

252.3. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad šioje byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp G. I. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Teismo padaryta išvada, kad nesant galimybės nustatyti, nuo kurio kaltinamųjų suduotų smūgių ar smūgio įvyko nukentėjusiojo mirtis, už atsiradusias pasekmes atsako visi prieš nukentėjusįjį smurtavę asmenys, tai yra visi kaltinamieji, yra nepagrįsta. Teismas tokią išvadą padarė iš esmės remdamasis ekspertizės aktu Nr. 15/15(02) ir specialisto išvada Nr. pM1/13(03), kurių patikimumas yra abejotinas. Byloje yra nustatyta specialisto išvada Nr. pM1/13(03) yra neaiški, prieštaringa. Šios specialisto išvados neaiškumų nepašalino ir eksperto teisme duoti paaiškinimai. Dėl to buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė. Teismas remtis tokia specialisto išvada, kuri teismo jau buvo pripažinta nepatikimu įrodymu, neturėjo pagrindo. Kitas teismo minimas įrodymas – ekspertizės aktas Nr. 15/15(02) taip pat negali būti laikomas patikimu G. I. kaltės įrodymu. Šio ekspertizės akto išvados, kurias apeliantas skunde išsamiai pacituoja, nepaneigė pirmojo ekspertizes akto išvadų (ekspertizės akte nėra nurodyta, kodėl pirmojo ekspertizės akto išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių ar teismo medicinos teorijos), kad nukentėjusysis mirė nuo O. T. pavartoto smurto. Ekspertizės akte iš esmės yra atkartojama pirmosios ekspertizės akto tiriamoji dalis, byloje apklaustų liudytojų parodymai, tačiau pasigendama išvadų argumentavimo atsakant į teismo pateiktus klausimus. Tuo tarpu pirmasis ekspertizės akto išvados, kurias apeliantas skunde išsamiai pacituoja, yra daug konkretesnės (tiek laiko, tiek mirtino sužalojimo aspektais) ir atitinka byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes. Tokią išvadą apeliantas daro remdamasis liudytojų V. Z., R. A., S. O. parodymais apie tai, kada kaltinamieji išėjo iš darželio teritorijos (po smūgių D. J. sudavimo) ir, kada sugrįžo (po maždaug 40-50 min., apie 16 val.), kaip jų išėjimo metu D. J. jautėsi (jau gulėjo, atsikelti nesisekė), ir 2015-03-16 apeliacinės instancijos teisme apklaustų ekspertų paaiškinimu, kad D. J. mirtis negalėjo įvykti staiga, medicininiams pakitimams buvo reikalingas tam tikras laiko tarpas – nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. Pasak apelianto, minėti įrodymai leidžia teigti, kad mirtį sukėlę smūgiai D. J. galėjo būti suduoti L. R. ir L. B. esant parduotuvėje (pagal nuteistųjų, liudytojų parodymus, kasos čekio, vaizdo medžiagos duomenis, maždaug 14 val.). Anot apelianto, yra neįtikėtina, kad per tokį trumpą laiką – nuo maždaug 14.30 val. (po apsipirkimo būtina dar nueiti į darželį, kas taip pat reikalauja tam tikro laiko) iki liudytojų V. Z., R. A., S. O. išėjimo iš darželio teritorijos apie 15.10 – 15.20 val. – po G. I. ir L. R. suduotų smūgių būtų atsiradę tokie žymūs medicininiai smegenų pakitimai, kurie būtų sukėlę D. J. mirtį. Teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kodėl teismas nesivadovavo šiuo ekspertizės aktu, dėl to pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

262.4. Be to, apelianto nuomone, net ir tuo atveju, jeigu teismas tik dėl jam žinomų priežasčių turėjo pagrindą nesivadovauti pirmojo ekspertizės akto išvadomis, šioje byloje abejonės dėl nukentėjusiojo mirties priežasties išlieka, nes antrosios ekspertizės metu ekspertai neatmetė pirmosios ekspertizės išvados, susijusios su nukentėjusiojo galvos rotacinio ar linijinio judesio padariniais. Prokuroras prašė skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau apygardos teismas tokį prokuroro prašymą atmetė. Šioje byloje siekiant, kad būtų pašalintos visos abejonės, anot apelianto, yra būtina atlikti įrodymų tyrimą ir spręsti klausimą dėl ekspertizės paskyrimo.

272.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog G. I. smurtavo prieš D. J. ir jo veiksmai yra priežastiniame ryšyje su D. J. mirtimi, teismas, kvalifikuodamas G. I. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

282.6. Apelianto nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto išaiškinimais, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Šioje byloje O. T., L. R., G. I. bendrininkavimas nužudant D. J. nebuvo inkriminuotas, todėl G. I. gali atsakyti tik už tą veiką, kurią apėmė vieno jo, o ne kitų nuteistųjų tyčia. Tai yra, šiuo atveju tik už du nukentėjusiajam suduotus smūgius pagal BK 284 straipsnį, jeigu teismas nustatytų, kad G. I. smūgių sudavimas nukentėjusiajam įrodytas.

292.7. Apeliantas skunde remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punkto, 27 punkto išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-P-247/2009, pacitavęs BK 15 straipsnio, 129 straipsnio 1 dalies, 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog G. I. D. J. nužudė tyčia. Byloje tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. I. padarė tyčinį nužudymą veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, nėra. Byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės (nuteistieji smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo skirtingu laiku, G. I. ir L. R. nematė to momento, kai smūgius nukentėjusiajam sudavė O. T.. Nenustatyta, kad G. I. su L. R. intensyviai mušė nukentėjusįjį abu ir vienu metu, G. I. sudavė tik du nestiprius smūgius, jokių įrankių nenaudojo, nestiprių smūgių sudavimas negali sukelti sunkių pasekmių, G. I. iki įvykio D. J. nepažinojo, priežasties prieš nukentėjusįjį smurtauti ir padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą neturėjo). Tai leidžia daryti išvadą, kad G. I., jeigu ir sudavė nukentėjusiajam du smūgius, veikė neatsargia kaltės forma, bet ne tyčia. Todėl jo padaryti veiksmai atitinka BK 132 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius.

302.8. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ir prokuroro dviprasmiška pozicija dėl kaltinimo sutrukdė nuteistajam tinkamai gintis nuo kaltinimo, o kartu patvirtina jo skunde dėstomus argumentus, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neišsamiai, abejonės dėl nukentėjusiojo mirties priežasties liko nepašalintos ir G. I. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nesant byloje neginčijamų jo kaltės įrodymų.

313. Nuteistasis L. R. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį bei paskirti švelnesnę bausmę.

323.1. Apeliantas nurodo, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes sudavė nukentėjusiajam tik į petį ir tokie jo veiksmai nebuvo pavojingi nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, jie nukentėjusiajam sukėlė tik skausmą. Daugiau prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nenaudojo ir nematė, kad kas nors kitas būtų naudojęs. Tokius parodymus jis davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, todėl pagrindo abejoti jų teisingumu nėra. Liudytojų parodymai yra nepatikimi, nes juos davė asmenys iš pataisos įstaigos, jų parodymai buvo prieštaringi ir neįtikėtini (neįtikėtina, kad asmuo gali girdėti pokalbį būdamas nuo asmens nutolęs apie vieną metrą). Jis nematė konflikto kilusio tarp nukentėjusiojo ir O. T. Jam tik O. T. sakė, kad konfliktas kilo dėl L. B. ir jis matė, kad nukentėjusiajam yra praskelta lūpa. Jis negali atsakyti už kito asmens veiksmus. Todėl teismas turėtų byla dalyje dėl O. T. išskirti, o siekdamas pašalinti visas abejones, paskirti naują ekspertizę.

334. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 234 straipsnio 4 dalimi, bylą jo atžvilgiu išskirti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.

344.1. Apeliantas nurodo, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes tyčios nužudyti nukentėjusįjį neturėjo. Nukentėjusiajam nestipriai sudavė delnu į veidą gindamasis nuo pastarojo puolimo (nukentėjusysis jį čiupo už nugaros ir bandė prisitraukti). D. J. buvo tik nestipriai sužalota lūpa. Po to jis su nukentėjusiuoju susitaikė. Pastarasis jo atsiprašė supratęs nepagrįstai jį apkaltinęs dėl bendravimo su L. B. Šio konflikto metu jis buvo blaivus. Todėl nebuvo pagrindo jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažinti tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Kitame konflikte, kilusiame tarp nukentėjusiojo, L. R. ir G. I., jis nedalyvavo, nes tuo metu buvo (duomenys neskelbiami) universitetinėje ligoninėje. Tai patvirtina liudytojų G. M. ir A. K. parodymai. Todėl jis negali būti teisiamas už tuos veiksmus, kurių nepadarė. Jo atžvilgiu byla turėtų būti išskirta. Nuteistojo G. I. parodymai yra melagingi, duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai patvirtina pastarojo atžvilgiu 2013 m. gruodžio 10 d. priimtas nuosprendis, kuriuo G. I. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paleistas į laisvę, kur toliau darė nusikaltimus, o jis buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Byloje atliktos ekspertizės taip pat neįrodo, kad jo veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su nukentėjusiojo mirtimi. Pirminės ekspertizės metu buvo nustatyta, kad jo smūgis nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pakartotinės ekspertizės metu duotos išvados yra abejotinos. Byloje yra pagrindas abejoti eksperto J. R., kuris atliko šią ekspertizę, nešališkumu. Neįtikėtina, kad ekspertas, praėjus daugiau negu pusę metu po įvykio, galėjo nustatyti net minučių tikslumu, nuo kada pradėjo vystytis medicininiai smegenų pakitimai, kurie sukėlė D. J. mirtį. Trečiosios komisijinės ekspertės išvados yra netikslios, nemotyvuotos, nes ekspertai nedetalizavo įvykių, tik konstatavo, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo suduotų smūgių visumos. Tokia išvada rodo ekspertų nekompetentingumą. Todėl šioje byloje yra tikslinga atlikti dar vieną ekspertizę, jos atlikimą pavedant nepriklausomiems ekspertams.

354.2. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad procesas šioje byloje jau tęsiasi 5 metus ir 6 mėnesius, tačiau vis dar tiesa nepaaiškėjo, nors byloje jau atliktos trys ekspertizės, o kalėjime jis praleido jau 4 metus. Visa tai leidžia abejoti prokuroro ir teismo šališkumo. Jis negali atsakyti už prokuroro ar teismo padarytas klaidas. Šioje byloje akivaizdžiai yra pažeistos jo teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 5 punkte, tyčiojamasi iš jo kaip žmogaus. 2016 m. gegužės 13 d. teismo nutartimi nuteistajam buvo pakeista kardomoji priemonė – suėmimas – į švelnesnę. Per visą tą laiką jis jokių teisės pažeidimų nepadarė, laikėsi paskirtų apribojimų, sukūrė šeimą, įsidarbino.

365. Atsikirtimuose į nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinį skundą nuteistasis O. T. nurodo, kad su šiame apeliaciniame skunde dėstomais argumentais sutinka tik iš dalies. O. T., išsamiai aptaręs visas šioje byloje atliktų ekspertizių išvadas, sutinka su tuo, kad teismas išsamiai ir nešališkai šios bylos neišnagrinėjo ir nepašalino visų abejonių dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, taip pat, kad šioje byloje būtina atlikti pakartotinę ekspertizę. Tuo tarpu su kitais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentas, jog G. I. nenaudojo prieš nukentėjusįjį fizinio smurto, o O. T. sudavė smūgį nukentėjusiajam į antakį, yra nepagrįstas. Tokias aplinkybes, anot apelianto, paneigė šioje byloje apklausti liudytojai G. M., A. K., S. O., V. Z., R. A., L. B. Be to nuteistasis O. T. teigia, kad šioje byloje liko tinkamai nepatikrinti liudytojos L. B. parodymai dėl G. I. nukentėjusiajam suduoto smūgio koja, neįvertinta, ar dėl šio smūgio galėjo įvykti nukentėjusiojo mirtis.

376. Atsikirtimuose į nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinį skundą nuteistasis L. R. nurodo, kad su šiame apeliaciniame skunde dėstomais argumentais sutinka tik iš dalies. L. R. sutinka, kad teismas šioje byloje nepašalino visų abejonių dėl kitų asmenų prieš nukentėjusįjį galimai vartoto fizinio smurto, kad šioje byloje turi būti paskirta pakartotinė ekspertizė ir, kad byla O. T. atžvilgiu turėjo būti išskirta ir kiekvienas asmuo turi atsakyti už savo atliktus veiksmus. Tuo tarpu su kitais apelianto nuteistojo G. I. gynėjo argumentais L. R. nesutinka. Apelianto nuomone, gynėjo nurodyti pirminiai G. I. parodymai, kurie neva patvirtina, jog jis (L. R.) sudavė smūgį nukentėjusiajam, yra melagingi. G. I. teisme pripažino, kad jo (L. R.) suduotas smūgis į petį daugiau buvo kaip pastūmimas. Jis viso proceso metu buvo nuoširdus ir neklaidino teismo, pripažino tik tai, ką padarė. Liudytojų parodymai patvirtina jo parodymus. G. I. skunde daug aplinkybių nutyli (dėl L. B. parodymų apie G. I. smūgį koja į galvą ir kt.).

387. Teismo posėdyje nuteistieji O. T., G. I., L. R. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

39III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

408. Nuteistųjų O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

419. Teisėjų kolegijos nuomone, O. T., L. R. ir G. I. kaltė tyčia nužudžius D. J. įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė nusikaltimo įvykio aplinkybes ir teisingai nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

429.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. I. gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir G. I. išteisinti. Atmetus šį prašymą, prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: G. I. veiką perkvalifikuoti į BK 284 straipsnį arba BK 132 straipsnį. Nuteistasis L. R. apeliaciniame skunde taip pat prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o atmetus šį prašymą, jo veiką perkvalifikuoti į BK 284 straipsnį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašo bylą dėl jo išskirti ir pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant švelnesnę bausmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dėl visų apeliacinių skundų pasisakys bendrai.

43Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu

4410. Nuteistieji O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti.

4510.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

4610.2. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

4710.3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

4810.4. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

4910.5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos BPK nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

5010.6. Visų nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – iš dalies pačių nuteistųjų O. T., L. R. ir G. I. parodymais, iš dalies liudytojos L. B. parodymais, liudytojų G. M., A. K., V. Z., S. O. (O), R. A. parodymais, asmens parodymų atpažinti iš vaizdo įrašo protokolo duomenimis, specialistų išvadomis Nr. M535/12(03), Nr. pM1/13(03) ir ekspertizės aktu Nr. EKM 97/13 (01) dalyje dėl sužalojimų lokalizacijos ir apimties, ekspertų R. P. ir J. R. paaiškinimais, komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 15/15(02) išvadomis, ekspertų S. B. ir L. G. paaiškinimais bei kitais įrodymais. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis. Nagrinėjamoje byloje taip pat imtasi būtinų priemonių tikrinant nuteistųjų keltas versijas apie tai, kokiomis aplinkybėmis galėjo būti sužalotas D. J., ir tvirtinimą, kad D. J. konfliktavo, mušėsi su nepilnamečių asmeniu ar jų kompanija, taip pat pro šalį ėjusiu romų tautybės asmeniu.

5110.7. Nuteistasis L. R. nesutinka su pirmosios instansijos teismo išvada dėl jo parodymų įvertinimo, o nuteistojo O. T. gynėjas apeliaciniame skunde akentuoja kito nuteistojo G. I. parodymų melagingumą. Be to, visi apeliantai savo skunduose abejoja byloje apklaustų liudytojų parodymų patikimumu ir teigia, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi ir neįtikinami. Tokie apeliantų argumentai taip pat nepagrįsti.

5210.7.1. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo nuteistojo O. T. parodymų dalimi dėl kitų asmenų smurtavimo prieš nukentėjusįjį, kai jis buvo prie parduotuvės, ir juos pripažino prieštaringais, atmetė nuteistojo G. I. parodymus dėl nukentėjusiojo konflikto su romų tautybės asmeniu, jo paties suduotų smūgių nukentėjusiajam ir laikė juos kaip pasirinktą gynybos poziciją, nesivadovavo liudytojos L. B. parodymų dalimi dėl nuteistojo L. R. vaidmens nusikaltimo padaryme ir rėmėsi liudytojo R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, dėl L. R. suduotų smūgių skaičiaus, nepatikėjo nuteistojo L. R. versija, jog jis tik pastūmė nukentėjusįjį, nepatvirtina, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus nuteistųjų ir liudytojų parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai rėmėsi ta jų dalimi, kuri atitiko kitus objektyvius bylos duomenis, patvirtinančius nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

5310.7.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus vertina teismas, tai yra išimtinė jo teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomų nuomonių dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų O. T., L. R. ir G. I. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

5410.7.3. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas nuteistųjų O. T., L. R. ir G. I., minėtų liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir ekspertizės aktų duomenis bei rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, o apeliantai savo skunduose vadovaujasi tik nuteistiesiems palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

5510.8. Apeliantai skunduose teigia, kad esant nepašalintiems prieštaravimams ir abejonėms, kas padarė nukentėjusiojo mirtį sukėlusį trauminį poveikį, būtina skirti kompleksinę komisijinę ekspertizę. Apygardos teismas nepagrįstai netenkino tokio prokuroro prašymo.

5610.8.1. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti, nes jie nepagrįsti.

5710.8.2. Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis).

5810.8.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 7 d. posėdyje prokuroras pareiškė prašymą paskirti naują komisijinę kompleksinę teismo medicinos ekspertizę tam, kad būtų išsiaiškinta, ar D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio) ir asmenų vėliau suduotų smūgių visumos, ar kitų asmenų vėliau padaryta veika neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl prokuroro prašymo, nutarė jo netenkinti. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad šioje byloje ekspertizių atlikta pakankamai, jų išvadas vertinti yra teismo pareiga, o skirti papildomą ekspertizę netikslinga (t. 7, b. l. 15–16). Apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį iškviesti ekspertus J. R., R. P., surašiusius ekspertizės aktą Nr. EKM 97/13(01) (J. R.) ir specialisto išvadas Nr. M-535/12(03), pM 1/13(03) (R. P.) (t. 4, b. l. 145–155; t. 1, b. l. 32-34, 40-43), o dėl pareikšto nuteistųjų ir prokuroro prašymo spręsti vėliau (t. 7, b. l. 137–139). Taip pat į teismo posėdį iškviesti ekspertas L. G., surašęs ekspertizės aktą Nr. EKM 15/15(02) (t. 5, b. l. 183–198), ir ekspertė R. S., surašiusi ekspertizės aktą Nr. EKM 97/13(01) (tyrimas atliktas kartu su ekspertu J. R.) (t. 4, b. l. 145–155), nesant galimybių į bylos nagrinėjimą atvykti ekspertui J. R. (t. 7, b. l. 154, 158, 159). Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje, ekspertai L. G., R. P. ir R. S. davė išsamius paaiškinimus ir atsakė į proceso dalyvių klausimus dėl jų atliktų tyrimų, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, jų lokalizacijos ir sužalojimų, sąlygojusių nukentėjusiojo mirties priežastį. Apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus davę ekspertai atsakė į visus proceso dalyvių ekspertams pateiktus klausimus. Daugiau prašymų papildyti įrodymų tyrimą, taip pat skirti papildomą ekspertizę, nebuvo (t. 7, b. l. 161–166). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog proceso dalyvių teisės, tiriant šiuos įrodymus, buvo užtikrintos įstatymų nustatyta tvarka.

5910.8.5. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog apeliantų skunduose minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės. Tai patvirtina ir teismo medicinos ekspertų paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ekspertai patvirtino, kad šiuo metu nėra galimybės atlikti daugiau objektyvių medicininių tyrimų, kurie galėtų padėti dar tiksliau nustatyti D. J. padarytų sužalojimų laiką ar kiekvieno iš jų įtaką mirtinų pasekmių atsiradimui.

6010.9. Apeliantai skunduose abejoja apygardos teismo nešališkumu ir tai argumentuoja iš esmės netinkamu bylos išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie argumentai nėra pagrindas išvadai, kad teismas buvo šališkas.

6110.9.1. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė taip pat numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

6210.9.2. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti nešališkas subjektyviai, t. y. teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-243/2009, 2K-466/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-491/2014 ir kt.). Be to, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.).

6310.9.3. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjęs nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

6410.9.4. Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vien bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo.

6510.9.5. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistųjų kaltės. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, taip pat nėra.

6610.10. Teisėjų kolegija tais pačiais motyvais atmeta apeliantų argumentus dėl prokuroro šališkumo. Ta aplinkybė, kad viso proceso metu prokuroras ne kartą keitė nuomonę dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ikiteisminį tyrimą atliko bylos baigtimi suinteresuotas prokuroras.

6710.11. Nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinio skundo argumentas dėl kaltinimo keitimo procese ir G. I. pažeistos teisės tinkamai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, atmetamas kaip deklaratyvus.

6810.11.1. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje nutartimi, jei su byla susipažinęs teisėjas nustato, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme (BPK 233 straipsnio 1 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas, kuriame be kitų aplinkybių nurodoma, kokie asmenys kokiomis nusikalstamomis veikomis yra kaltinami, ir teisėjo priimta nutartis bylą pagal surašytą kaltinamąjį aktą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis gali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jei apie tokią galimybę prieš tai jam iš anksto pranešta teisiamajame posėdyje.

6910.11.2. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. rugsėjo 11 d. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 3) po to, kai tą pačią dieną buvo aptiktas ant žemės gulinčio D. J. lavonas su smurtinėmis žymėmis. Šio nusikaltimo vykdytojai O. T., L. R. ir G. I. netrukus buvo nustatyti ir sulaikyti (t. 1, b. l. 22, 141; t. 2, b. l. 15, 18, 23, 103, 108, 68). Tiriant šią nusikalstamą veiką toliau buvo aiškinamasi, kada ir kokiu būdu buvo sužalotas D. J. Nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad L. R. ir G. I. smurtavo prieš nukentėjusįjį vėliau nei O. T., tyrimai išskirti nebuvo, byloje buvo surašytas vienas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, o 2013 m. kovo 19 d. teismo nutartimi baudžiamoji byla, kaltinant O. T., L. R. ir G. I., perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 92–100, 103, 145). Atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir L. R. bei G. I. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip viešosios tvarkos sutrikdymą, padarant D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 5, b. l. 5–6). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu O. T. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o L. R. ir G. I. – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (t. 5, b. l. 29–45). Nuteistasis O. T. šį nuosprendį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (t. 6, b. l. 135–146), nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą O. T., jo veiksmus perkvalifikuojant iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 284 straipsnį (t. 7, b. l. 16, 18–19). Skundžiamu nuosprendžiu teismas nuteisė O. T., L. R. ir G. I. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kurį jie padarė bendrais veiksmais, t. y., tyčia nužudė D. J.

7010.11.3. Taigi bylos duomenys tvirtina, kad teisiamajame posėdyje keičiant kaltinimus, nebuvo pažeista nei nuteistojo G. I., nei kitų nuteistųjų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, nes veikų kvalifikacija iš nužudymo į viešosios tvarkos sutrikdymą ir atvirkščiai buvo keičiama, apie kaltinimo pakeitimą teisiamajame posėdyje supažindinus kaltinamuosius bei jų gynėjus ir tame pačiame posėdyje dėl to išklausytos jų nuomonės. Pažymėtina, kad bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamojo akto nustatytas ribas, t. y. kaltinamuosius kaltinant D. J. tyčiniu nužudymu, t. y., dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Tai atitinka įstatymo reikalavimus ir nepažeidžia nuteistojo G. I. (kaip ir kitų nuteistųjų) teisės į gynybą.

7110.12. Nepagrįstas nuteistųjų L. R. ir O. T. argumentas, kad byla O. T. atžvilgiu turėjo būti išskirta į atskirą bylą.

7210.12.1. BPK 254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu bylą išskirti į kelias galima tik BPK 234 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju – jei tai padės greičiau išnagrinėti išskirtas bylas.

7310.12.2. Nagrinėjamoje byloje visi kaltinamieji buvo kaltinami to paties nusikaltimo padarymu, todėl bylos išskyrimas bent kurio iš jų atžvilgiu būtų apsunkinęs įvykio aplinkybių nustatymą, vertinant kiekvieno iš jų nusikalstamus veiksmus bei jų priežastinį ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis, o tai neigiamai būtų paveikę ir bylos tyrimo bei nagrinėjimo teisme trukmę. Taigi išskirti bylą O. T. atžvilgiu teismas neturėjo jokio pagrindo.

7410.13. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų turėję įtaką nuosprendžio teisėtumui, nepadarė.

75Dėl O. T., L. R. ir G. I. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

7611. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tarp nukentėjusiojo D. J. ir nuteistojo O. T. bei tą pačią dieną vėliau – tarp nukentėjusiojo D. J. ir nuteistųjų L. R. bei G. I., įvyko konfliktai, kurių metu nuteistieji, t.y., kiekvienas iš jų, sudavė ne mažiau kaip po du smūgius kumščiais nukentėjusiajam D. J. į galvos sritį, dėl to D. J. išsiliejo kraujas, atsirado plaučių pabrinkimas, galvos smegenų edema, suspaudimas, ir pastarasis vėliau mirė.

7711.1. Iš paduotų apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji O. T., L. R. ir G. I. pripažįsta patį konflikto faktą. O. T. teigia, jog, gindamasis nuo nukentėjusiojo puolimo, sudavė vieną kartą delnu nukentėjusiajam į veidą ir taip nestipriai sužalojo D. J. lūpą; R. teigimu, jis sudavė nukentėjusiajam į petį ir tokie jo veiksmai sukėlė nukentėjusiajam tik fizinį skausmą. G. I. aiškina, kad jis jokių smūgių nesudavė. Dėl to nuteistųjų veikos turėtų būti kvalifikuojamos ne kaip nužudymas, o kaip viešosios tvarkos sutrikdymas ar fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimas. G. I. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad neįrodyta, jog G. I. smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau tuo pačiu teigia, kad jeigu pastarasis ir sudavė nukentėjusiajam du smūgius, jis veikė neatsargia kaltės forma, t. y. prašo G. I. veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį arba BK 132 straipsnį. Nuteistieji O. T. ir G. I. gynėjas taip pat tvirtina, kad su nukentėjusiuoju mušėsi kiti, nenustatyti asmenys, todėl, jų nuomone, pastarieji galėjo padaryti nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių šis mirė.

7811.2. Tokie apeliantų skundų argumentai yra nepagrįsti.

7911.3. Šie du konfliktai įvyko skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis, todėl bus aptarti atskirai, pirmiausia atsakant į nuteistojo O. T. apeliacinio skundo argumentus.

8011.4. Kaip minėta, nuteistasis O. T. ginčija jo prieš D. J. atliktų veiksmų pobūdį ir apimtį. Nepaisant to, nors O. T. neigia sudavęs du smūgius kumščiais nukentėjusiajam į veidą, šias aplinkybes iš dalies patvirtina nuteistojo G. I., liudytojų L. B., G. M., A. K., V. Z. parodymai, lavono tyrimo išvados bei kiti byloje esantys įrodymai.

8111.2.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. T. nebuvo nuoseklus viso proceso metu, jo parodymai visą laiką kito. O. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus, be to, jo parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje. 2012 m. rugsėjo 18 d. pirmos apklausos metu (t. 2, b. l. 16) apklausiamas kaip įtariamasis O. T. paaiškino, kad nukentėjusiajam D. J. jis sudavė delnu į veidą, nuo smūgio nukentėjusysis nukrito ant šaligatvio. Kai nukentėjusysis atsistojo, jam bėgo kraujas iš lūpos. Sugrįžus iš parduotuvės L. B. ir L. R., jie toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Begeriant D. J. pradėjo kabinėtis prie nepažįstamų vaikinų, su kuriais susistumdė. Apie tai, kad nukentėjusysis prieš jiems susitinkant buvo sumuštas, O. T. nenurodė. Kitos apklausos metu 2013 m. vasario 15 d. O. T. iš pradžių teigęs, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį delnu į kairę veido pusę, vėliau aiškino, kad jo suduotas smūgis buvo labiau panašus į pastūmimą, nuo kurio nukentėjusysis tik paėjo kelis žingsnius atgal ir atsisėdo. Patvirtino, kad nuo jo suduoto smūgio nukentėjusiajam iš lūpos bėgo kraujas. Toliau jiems begeriant, D. J. buvo nuėjęs prie jaunuolių, su kuriais apsistumdė, tačiau O. T. priėjęs juos išskyrė. Nukentėjusysis su jaunuoliais nesimušė (t. 3, b. l. 38–39). Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu O. T. parodė, kad jis su D. J. stovėjo vienas priešais kitą, kai nukentėjusysis pradėjo jam priekaištauti dėl savo sugyventinės ir suėmė jį (O. T.) už švarkelio kairės pusės apykaklės. Tada jis sudavė nukentėjusiajam dešinės rankos delnu į kairės pusės veido sritį ir praskėlė lūpą. Nukentėjusysis nuo suduoto smūgio paėjo kelis žingsnius atgal ir atsisėdo ant žolės (t. 2, b. l. 82–92). Tokie nuteistojo parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, tiek bylą nagrinėjant pirmąkart, tiek iš naujo pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 33; t. 7, b. l. 13). Nagrinėjant bylą teisme pirmą kartą, O. T. parodė, kad nukentėjusysis ji užsipuolė, todėl, norėdamas jį atstumti nuo savęs, pataikė jam (D. J.) į lūpą, nukentėjusysis, traukdamasis atbulas, užkliuvo už savo kojos ir atsisėdo ant žemės. Po to iš parduotuvės sugrįžo L. B. su L. R., jie vartojo alkoholį. Tada priėjo vaikinukas ir pasikvietė D. J. į šoną. Po kurio laiko O. T. išgirdo triukšmą ir pamatė, kaip nukentėjusysis su vienu vaikinu voliojosi ant žemės, o kitas vaikinas D. J. smūgiavo iš viršaus. Juos išskyręs, nuteistasis pasodino nukentėjusįjį ant žolės. Po to jis (O. T.) išėjo į kitą vietą. Dėl ikiteisminiame tyrime savo duotų parodymų O. T. paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. ir 2013 m. vasario 15 d. apklausos protokolus tyrėjai surašė neteisingai, nes iš tiesų prie parduotuvės vyko muštynės tarp nukentėjusiojo ir jam nepažįstamo vaikino, D. J. kabinėjosi prie nepilnamečių (t. 4, b. l. 33). Bylą nagrinėjant teisme iš naujo, O. T. patvirtino, kad jis nukentėjusiajam sudavė delnu vieną smūgį į veidą, po ko pastarasis paėjo atbulas ir atsisėdo ant žemės. D. J. iš lūpos bėgo kraujas. Vėliau jis apklausiamas paaiškino, kad išskyrė konfliktuojantį nukentėjusįjį su jaunimu, tačiau nematė, kad nukentėjusysis konfliktuotų su romų tautybės asmeniu (kaip kad nurodė nuteistasis G. I.), nes tuo metu galėjo būti jau išėjęs su draugais į kitą vietą (t. 7, b. l. 13). Iš nuteistojo O. T. parodymų analizės matyti, kad jis parodymus keitė, švelnindamas savo teisinę padėtį, nurodydamas aplinkybes, kurios verstų abejoti jo suduotų smūgių stiprumu, įvesdamas į smurtavusiųjų ratą kitus, neva nenustatytus asmenis.

8211.2.2. Esant tokioms aplinkybėms, vertinant, kad nuteistasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, jo duoti parodymai gali būti vertinami tiek, kiek jie gauti teisėtu būdu ir kiek juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs faktiniai duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu O. T., kaip įtariamasis, buvo apklaustas, vadovaujantis BPK 179 ir 188 straipsnių reikalavimais. Abi apklausos vyko dalyvaujant advokatei. Protokolus jis pasirašė, raštu patvirtindamas jų teisingumą. Po antros apklausos O. T. protokole padarė prierašą, kad protokolą perskaitė, iš jo žodžių surašyta teisingai. Todėl nuteistojo aiškinimas teisme, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis davė skirtingus parodymus, yra neįtikinami ir atmetami kaip deklaratyvūs.

8311.2.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas O. T. paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai apie suduotų smūgių skaičių, jų sudavimo aplinkybes ir padarytus sužalojimus yra teisingi, nes juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. O. T. parodymus, kuomet jis neigė sudavęs ne mažiau nei du smūgius į veidą ir tvirtino, kad matė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo kiti asmenys (nepilnamečiai), ir teisme palaikė G. I. nurodytą versiją dėl muštynių tarp nukentėjusiojo ir romų tautybės asmens, teismas pagrįstai atmetė kaip nepasitvirtinusius, prieštaraujančius kitai bylos medžiagai.

8411.3. Nors O. T. viso proceso metu kategoriškai neigė sudavęs nukentėjusiajam antrą smūgį į galvos sritį (antakį), tačiau tokie jo parodymai prieštarauja liudytojos L. B. ir kito įtariamojo G. I. parodymams apie O. T. nukentėjusiajam padarytus sužalojimus lūpoje ir kairės pusės antakyje. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis D. J. buvo sumuštas ar kitaip sužalotas prieš konfliktą su O. T., byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir nuteistieji.

8511.3.1. Liudytoja L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme (abu kartus) nuosekliai aiškino, kad ji, L. R. ir O. T. atėjo prie pašto ir ten sutiko nukentėjusįjį D. J.. Atsiėmę pašalpas, liko ten pat gerti alų. Kai ji ir L. R. nuėjo į parduotuvę, su D. J. pasiliko O. T.. Kai sugrįžo, D. J. buvo sumuštas: jam buvo prakirstas antakis ir iš lūpos bėgo kraujas. O. T. prisipažino, kad jis sumušė nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 32–33; t. 1, b. l. 116).

8611.3.2. Nuteistasis G. I. patvirtino liudytojos L. B. parodymus, kad O. T. sudavė D. J., ir pastarasis buvo su patinusia akimi ir prakirstu antakiu. Nukentėjusiajam bėgo kraujas. G. I. nuosekliai viso proceso metu aiškino, kad nuteistasis O. T. konflikto su nukentėjusiuoju D. J. metu sėdinčiam ant žolės D. J. sudavė delnu į veidą, nuo ko D. J. buvo patinusi akis ir prakirstas antakis, bėgo kraujas. Nuteistasis taip pat parodė, jog O. T. nukentėjusiajam sudavė ir dar vieną smūgį kumščiu į krūtinę (t. 4, b. l. 33–34; t. 2, b. l. 127–130).

8711.3.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad liudytojos L. B. parodymai dalyje dėl O. T. nukentėjusiajam padarytų sužalojimų yra patikimi, nes viso proceso metu šią aplinkybę ji nurodė vienodai. Be to, tokie jos parodymai atitinka nuteistojo G. I. parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes šie liudytojai buvo įvykio vietoje ir patys matė jų nurodytas aplinkybes. Nors L. B. tuo metu ir buvo išgėrusi, tačiau apie įvykį prie parduotuvės nurodė išsamiai, aplinkybėse nesipainiojo.

8811.3.4. Kad liudytoja L. B. nurodė jai objektyviai žinomas aplinkybes dėl D. J. sumušimo prie parduotuvės „M“, patvirtina kiti objektyvūs bylos įrodymai, kurie sutampa su liudytojos nurodytomis aplinkybėmis. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis O. T., liudytojos L. B. parodymai buvo išsamiai patikrinti, juos lyginant ne tik su jau minėto nuteistojo G. I. parodymais, bet ir su kitais bylos duomenimis. Ši liudytoja detaliai nurodė pirmojo konflikto aplinkybes. Jos parodymų teisingumą patvirtina teismo medicinos specialistų išvadose nurodyta D. J. veide rastų sužalojimų lokalizacija, įvykio vietoje rastas 14.13 val. atlikto mokėjimo už prekes kvitas ir UAB „M“ pateiktas 2012 m. rugsėjo 10 d. parduotuvėje darytas vaizdo įrašas, kurį peržiūrėjusi liudytoja V. Z. atpažino L. B., kaip moterį, kurią matė darželio teritorijoje su trimis vyrais (t. 1, b. l. 68 ir 67–70, 71–76). Byloje nėra duomenų, kad pirmo konflikto metu liudytoja L. B. kelis kartus būtų ėjusi į parduotuvę, tokių duomenų nenurodė ir apeliantai. Taigi liudytojos L. B. nurodytos pirmojo konflikto aplinkybės sutampa tiek su nuteistojo G. I. parodymais, tiek su rašytine bylos medžiaga.

8911.4. O. T. apeliaciniame skunde teigia, kad jau minėti nuteistojo G. I. parodymai yra melagingi, duoti siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo G. I. parodymus ir rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitiko kitus byloje esančius įrodymus.

9011.4.1. Nėra pagrindo abejoti jau minėtais nuteistojo G. I. parodymais dėl O. T. atliktų veiksmų prieš D. J., nes jie sutapo su liudytojos L. B. nurodyta D. J. patirtų sužalojimų lokalizacija, kurią patvirtina rašytinė bylos medžiaga.

9111.5. Tai, kad D. J. buvo sužalotas antakis ir lūpa, objektyviai patvirtina specialisto išvadų Nr. M-535/12(03) ir Nr. pM 1/13(03) (t. 1, b. l. 32–34, 40–43) bei ekspertizės aktų Nr. EKM 97/13 (01) ir EKM 15/15 (02) duomenys (t. 4, b. l. 145–155; t. 5, b. l. 183–198), kuriuose nurodyta, kad D. J. į galvos sritį buvo suduoti ne mažiau kaip šeši smūgiai, iš kurių du – muštinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje su kraujosruva lūpų gleivinės kairėje pusėje (padengta švelniu (beprasidedant gijimui) fibrinio tipo apnašu) ir muštinė žaizda kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies abiejuose vokuose - padaryti dviem trauminiais poveikiais.

9211.6. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. I. objektyviai galėjo suklysti dėl antrojo smūgio lokalizacijos, nurodydamas, jog matė, kaip O. T. nukentėjusiajam antrą kartą smūgiavo į krūtinę. Byloje nėra duomenų, kad O. T. smogė kumščiu nukentėjusiajam į krūtinę, apie tai nenurodė ir O. T. Todėl, atsižvelgiant į kitus pirmosios instancijos teismo nustatytus nuteistojo G. I. parodymų netikslumus (dėl jogurto perdavimo N. K. laiko) ir tai, kad įvykio metu visi nuteistieji vartojo alkoholį, daroma išvada, jog nuteistasis G. I. šią aplinkybę galėjo užfiksuoti ir prisiminti netiksliai, dėl to klaidingai nurodė apie smūgį į krūtinę, o ne į veidą.

9311.7. Nors viso proceso metu nuteistasis O. T. teigė, kad sudavė nukentėjusiajam delnu vieną nestiprų smūgį, tačiau iš paties apelianto paaiškinimų matyti, jog nukentėjusysis po jo suduoto smūgio žengė atgal ir atsisėdo (nukrito) ant žemės (šaligatvio). Liudytoja L. B. ir nuteistasis G. I. tvirtino matę, jog nukentėjusiajam po to bėgo kraujas, buvo praskeltas antakis ir lūpa, o tai paneigia O. T. nurodytą jo veiksmų pobūdį ir patvirtina, kad suduoti smūgiai buvo stiprūs, nes jais padaryti sužalojimai būdingi smūgiams, padarytiems ne delnu, o kumščiu. Tai patvirtina ir pirmiau paminėtos specialistų išvados, kurios neabejotinai paneigia O. T. aiškinimą, kad prie parduotuvės liudytojos L. B. ir nuteistojo G. I. matyti ant nukentėjusiojo veido sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu.

9411.8. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis O. T. menkino savo smurtinių veiksmų apimtį ir pobūdį, proceso metu davė skirtingus parodymus apie kitus su nukentėjusiuoju konfliktavusius asmenis, taip siekdamas sušvelninti savo paties teisinę padėtį.

9511.8.1. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė, kad nukentėjusysis pats kabinėjosi prie vaikinų, stumdėsi su jais (bet nesimušė). Nagrinėjant bylą pirmąkart apygardos teisme, O. T. iš pradžių aiškino, kad nukentėjusįjį į šalį pasikvietė vaikinukas, su kuriuo jie susimušė: rytinėjosi žeme, o kitas stovintis vaikinas nukentėjusiajam iš viršaus įspyrė. Iš naujo nagrinėjant bylą apygardos teisme, nuteistasis vėl parodė, kad išskyrė konfliktuojantį nukentėjusįjį su jaunimu, tačiau nematė, kaip nukentėjusysis konfliktavo su romų tautybės asmeniu (kaip kad nurodė nuteistasis G. I.), galėjo būti jau išėjęs su draugais į kitą vietą. Taigi akivaizdu, kad O. T. apklausiamas kaskart nurodydavo vis naujas nuketėjusiojo sumušimo aplinkybes.

9611.8.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais nuteistojo O. T. parodymais, nes jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Nors liudytoja L. B. ir parodė, kad nukentėjusysis kabinėjosi prie nepilnamečių, tačiau nenurodė, kad būtų įvykę muštynės. Nuteistasis G. I. teigė matęs, kaip nukentėjusysis nusivijo romų tautybės asmenį, kuris nukentėjusiajam spyrė į galvą, o nuteistasis O. T. palaikė nuteistojo G. I. versiją dėl nukentėjusiojo konflikto su romų tautybės asmeniu, nors ji atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytojais apklausti G. M. ir A. K. paneigė G. I. ir O. T. nurodytas aplinkybes apie kitų asmenų smurtavimą prieš nukentėjusįjį D. J. prie parduotuvės ,,M“ ir paaiškino, kad iki jiems iš įvykio vietos išsivedant O. T., nukentėjusysis su niekuo nesimušė (t. 4, b. l. 30–31). Visa tai tik dar kartą patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad O. T. parodymai, jog jis nukentėjusiajam sudavė delnu į veidą tik vieną nestiprų smūgį ir matė, jog pastarojo atžvilgiu smurtavo kiti, nepažįstami asmenys, yra neobjektyvūs.

9711.9. Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys vienas kitą papildo ir patvirtina pirmos instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog nustatytu metu nuteistasis O. T. tyčia sudavė nukentėjusiajam D. J. ne mažiau du smūgius į veido sritį, taip prakirsdamas jam antakį ir lūpą.

9811.10. Byloje nustatyta, kad po O. T. D. J. suduotų smūgių, pats O. T., gavęs G. M. ir A. K. pasiūlymą, su pastaraisiais nuo kompanijos atsiskyrė. Tuomet D. J. kartu su L. B., L. R. ir G. I. nusprendė tęsti išgertuves darželio teritorijoje, kurioje L. R. ir G. I., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su D. J. metu pastarajm sudavė ne mažiau kaip po du smūgius į galvą ir nukentėjusįjį paliko su L. B. Po šių nuteistųjų paskutinio suduoto smūgio nukentėjusysis nebesikėlė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad O. T., L. R. ir G. I. sumušė D. J., rankomis suduodami ne mažiau kaip po du smūgius į galvos sritį, tuo jam padarė sužalojimus, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

9911.11. Nuteistasis L. R. apeliaciniame skunde neigia, jog būtent jis padarė nukentėjusiajam sužalojimą, nuo kurio jis mirė, t. y. ginčija, kad būtent jo veiksmais padaryti sužalojimai buvo D. J. mirties priežastis. Anot apelianto, jis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į petį ir taip šiam sukėlė fizinį skausmą, todėl jo veiksmuose galėtų būti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai. Tuo tarpu nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad G. I. nukentėjusiojo nemušė, jo smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį byloje neįrodytas, todėl jis negali atsakyti už kitų asmenų veiksmus. Tačiau jei bus pripažinta, kad nuteistasis visgi sudavė nukentėjusiajam, tokie G. I. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas arba nužudymas dėl neatsargumo.

10011.12. Nežiūrint į nuteistųjų pasirinktą gynybos poziciją, jų kaltė bendrais veiksmais tyčia nužudžius D. J. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

10111.13. Grįsdamas nuteistųjų kaltę teismas rėmėsi liudytojų V. Z., S. O. parodymais ir liudytojo R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojos L. B. parodymais dalyje dėl G. I. atliktų veiksmų prieš nukentėjusįjį. Būtent šių liudytojų parodymus nuteistojo G. I. gynėjas ginčija savo apeliaciniame skunde teigdamas, kad liudytojų V. Z., R. A. ir L. B. parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaringi, o liudytojas S. O. nematė, kas nukentėjusiajam sudavė smūgius, todėl grįsti jo kaltę šio liudytojo parodymais apskritai negalima. Liudytoja L. B. įvykio metu buvo neblaivi, dėl to painiojosi nurodydama, kas su ja ėjo į darželio teritoriją ir smurtavo prieš nukentėjusįjį. Be to, su L. R. ją sieja artimi ryšiai, todėl suinteresuota duoti jam naudingus parodymus ir apkalbėti G. I.

10211.13.1. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kuriais iš šių asmenų parodymais tiki ar vadovaujasi tik ta jų dalimi, kuri neprieštarauja objektyviems bylos įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo minėtų liudytojų parodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

10311.14. Liudytoja V. Z. tiek teisiamajame posėdyje (nagrinėjant bylą pirmą kartą teisme), tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, kad darželio teritorijoje buvo trys vyrai ir moteris, kurie vartojo alkoholį. Po to prasidėjo konfliktas ir vyko muštynės. Susimušė vyrai, jie stovėjo ir du iš jų trečiajam vyriškiui sudavė po kelis smūgius. Po kiekvieno smūgio nukentėjusysis nukrisdavo ir atsistojęs toliau konfliktuodavo, dėl ko vėl gaudavo smūgį. Teisiamajame posėdyje liudytoja patvirtino, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 70 (apklausos protokolas), b. l. 71–76 (asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašo protokolas), b. l. 77–81 (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas), 82–86 (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas), b. l. 87–91 (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas), b. l. 92 (papildomos apklausos protokolas), b. l. 93–96 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas), b. l. 97–105 (parodymų patikrinimo protokolas)), yra teisingi (t. 4, b. l. 31). Šie liudytojos V. Z. parodymai buvo ištirti, juos perskaičius bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 26).

10411.14.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiama 2012 m. rugsėjo 13 d. kaip liudytoja, V. Z. parodė, kad kai prasidėjo konfliktas tarp vyrų, vyresnio amžiaus vyras (kaip nustatyta – G. I.) nukentėjusiajam sudavė vieną kartą kumščiu į galvos kairį šoną ir nuo smūgio pastarasis nukrito ant žemės, kurį laiką gulėjo. Kiti du vyrai ir moteris toliau gėrė. Kai nukentėjusysis atsikėlė ir priėjo prie savo kompanijos, tie du vyrai vėl pradėjo ant jo šaukti. Vyras sportiniais drabužiai (kaip nustatyta – L. R.) paėjo į šalį paskambinti, o sugrįžęs priėjo prie stovėjusių vyriškių ir sudavė nukentėjusiajam dar vieną smūgį kumščiu į veidą. Nuo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės ir iš karto atsikėlė. Toliau visi kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau liudytoja matė, kaip vėl prasidėjo konfliktas, kurio metu vyresnio amžiaus vyras (kaip nustatyta – G. I.) nukentėjusiajam vieną kartą sudavė kumščiu į veidą. Nukentėjusysis vėl nukrito ir iškart atsikėlė, toliau visi kartu gėrė. Po to matė, kaip kažkuris iš smurtavusių vyriškių vėl sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą. Nukentėjusysis nugriuvo ir daugiau nebesikėlė. Iš pradžių iš įvykio vietos pasišalino du vyriškiai, kurie kartu išėjo, palikę gulintį nukentėjusįjį ir stipriai apgirtusią moterį. Po 20 minučių liudytoja su savo kompanija taip pat išėjo iš darželio teritorijos, einant pro šalį matė gulintį nukentėjusįjį, kurio veidas buvo kruvinas. Pastarasis judino rankas, tačiau nekalbėjo. Moteris gulėjo netoliese. Po valandos liudytoja su S. O. ir R. A. sugrįžo į tą pačią vietą, matė gulintį nukentėjusįjį ir šalia jo stovinčią moterį, kuri ji bandė prikelti. Vyras nejudėjo. Iš S. O. kalbų žino, kad vakare, apie 20.30 val., pastarasis toje vietoje vedžiojo šunį ir matė nukentėjusįjį knarkiantį (t. 1, b. l. 70). Asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašo protokole užfiksuota, kad liudytoja V. Z. atpažino L. B. kaip moterį, ir L. R. kaip vyrą, kuriuos matė darželio teritorijoje, L. R. ankstesnėje apklausoje apibūdino kaip asmenį, vilkintį sportinę aprangą (t. 1, b. l. 71–76). 2012 m. lapkričio 19 d. (9.10 val.) asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytoja V. Z. iš jai pateiktų nuotraukų atpažino L. R. iš bendrų veido bruožų. Liudytoja parodė, kad tai tas pats vyras, apie kurį davė parodymus ir apklausoje įvardijo kaip vyrą, dėvintį sportinę aprangą. Šis vyriškis buvo smulkesnio kūno sudėjimo, nei kitas kartu smurtavęs vyras, kaip nustatyta – G. I.. L. R. sudavė nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į veidą (t. 1, b. l. 82–86). 2012 m. lapkričio 19 d. (9.25 val.) asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytoja V. Z. iš jai pateiktų nuotraukų atpažino L. B. iš bendrų veido bruožų. Liudytoja paaiškino, kad tai ta pati moteris, apie kurią davė parodymus apklausoje (t. 1, b. l. 77–81). 2012 m. lapkričio 19 d. (9.40 val.) asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytoja V. Z. iš jai pateiktų nuotraukų nurodė į O. T. kaip asmenį, kuris panašus į kitą prieš nukentėjusįjį smurtavusį vyrą, apie kurį ji davė parodymus apklausoje. Jis panašus į tą asmenį, tačiau jos matytas vyriškis buvo stambesnių veido bruožų, tamsesnių plaukų (t. 1, b. l. 82–90). 2012 m. lapkričio 19 d. (14 val.) papildomos apklausos metu liudytoja V. Z. patikslino, kad ji suklydo per atpažinimą, nurodydama į O. T. kaip asmenį, panašų į vyriškį, smurtavusį prieš nukentėjusįjį darželio teritorijoje. Liudytoja paaiškino, kad stambesnio sudėjimo vyras, apie kurį ji davė parodymus apklausoje ir kuris sudavė nukentėjusiajam du smūgius kumščiu į galvą, yra visai kitas asmuo, šį asmenį ji neseniai matė laisvėje ir galėtų jį atpažinti. Taip pat parodė, kad moteris, apie kurią davė parodymus apklausoje (kaip nustatyta – L. B.), buvo stipriai apgirtusi ir vos pastovėjo ant kojų, todėl judino nukentėjusįjį koja norėdama jį prikelti, o ne agresyviai smūgiuodama (t. 1, b. l. 92). Tą pačią dieną 14.30 val. vykusiame atpažinime iš nuotraukų, liudytoja V. Z. atpažino G. I. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, jį apibūdindama stambesniu vyriškiu, sudavusiu nukentėjusiajam du smūgius į veidą (t. 1, b. l. 93– 96). 2012 m. lapkričio 19 d. (15 val.) atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje liudytoja davė analogiškus parodymus apie įvykį ir parodė, kur tiksliai į veidą nukentėjusiajam sudavė abu nuteistieji. Liudytoja parodė, kad pirmą smūgį į galvos kairės pusės skruostą, žando sritį sudavė stambesnis vyriškis (kaip nustatyta – G. I.); antras smūgis, kurį sudavė sportinę aprangą dėvėjęs vyriškis (kaip nustatyta – L. R.), buvo į kairįjį žandą, arčiau akies; trečią smūgį sudavė G. I. į nosies, burnos sritį. Liudytoja taip pat paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo suduotas dar vienas smūgis, tačiau į kurią kūno dalį ir kas sudavė, ji nematė. Liudytoja visus šiuos prieš nukentėjusįjį atliktus veiksmus pademonstravo ant manekeno (t. 1, b. l. 97–105).

10511.14.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sulyginusi liudytojos V. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atpažinimų ir parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, jog liudytojos V. Z. parodymai, priešingai, nei teigia nuteistojo G. I. gynėjas, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Nors pastaroji pirmo atpažinimo metu nurodė į O. T., kaip panašų į asmenį, galimai buvusį įvykio vietoje, tačiau iš karto nurodė ir skirtumus nuo jos įvykio vietoje matyto vyro, kuris, jos vertinimu, buvo stambesnis, skyrėsi jo plaukų spalva. Esant tokiems pateiktiems duomenims, nėra pagrindo išvadai, kad ši liudytoja O. T. atpažino kaip asmenį, dalyvavusį antroje smurtavimo prieš D. J. dalyje, kuris vyko darželio teritorijoje. Be to, vėliau laisvėje pamačiusi G. I., papildomos apklausos metu apie tai pasakė tyrėjui ir atpažino G. I. Liudytoja papildomos apklausos metu išsamiai paaiškino, kodėl pirmo atpažinimo metu nurodė į O. T., jos paaiškinimai yra logiški ir nekelia jokių abejonių dėl duotų parodymų teisingumo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, jog liudytoja susipainiojo ar davė prieštaringus parodymus. V. Z. parodymai apie įvykyje dalyvavusius asmenis ir jų smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu sutampa su kitais bylos įrodymais. Tai teismui leidžia liudytojos V. Z. parodymus vertinti kaip patikimus.

10611.15. Kaip minėta, liudytojos V. Z. nurodytas aplinkybes dėl pavartoto fizinio smurto pobūdžio ir jo intensyvumo patvirtino ir liudytojas S. O.. Liudytojas parodė, kad konflikto metu stambesnis vyriškis (kaip nustatyta – G. I.) smūgiavo nuketėjusiajam daugiau kartų. Liudytojas S. O. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 108), kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti. 2012 m. rugsėjo 18 d. apklausiamas kaip liudytojas S. O., kaip ir liudytoja V. Z., vienodai papasakojo aplinkybes apie moters ir trijų vyrų išgertuves darželio teritorijoje. Liudytojas paaiškino, kad ši kompanija sėdėjo nuo jų 10 metrų atstumu. Vienas iš smurtavusių vyriškių dėvėjo sportines kelnes ir kepuraitę su snapeliu, buvo smulkaus kūno sudėjimo (kaip nustatyta – L. R.), o kitas – dėvėjo tamsios spalvos drabužius ir buvo stambesnio kūno sudėjimo (kaip nustatyta – G. I.). Liudytojas taip pat apibūdino nukentėjusįjį ir L. B. Jam pasirodė, kad nukentėjusysis buvo moters vyras. Kai prasidėjo konfliktas, vyriškiai stovėjo. Kažkuris iš vyrų sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į galvą, nuo ko pastarasis nukrito ant žolės. Po kiek laiko vėl įvyko konfliktas ir kažkuris iš vyriškių vėl sudavė nukentėjusiajam į galvą ir šis nukrito. Matė, kaip nukentėjusysis iš viso taip krito tris–keturis kartus. Kas konkrečiai kaskart smūgiavo nukentėjusiajam – neįsidėmėjo, tačiau patvirtina, kad nukentėjusįjį mušė abu vyrai. Vėliau pastarieji abu pasišalino iš darželio teritorijos, o nukentėjusysis taip ir liko gulėti. Netrukus liudytojo kompanija išėjo iš darželio teritorijos. Kai po valandos jie sugrįžo į tą pačią vietą, matė gulintį nukentėjusįjį. Šalia jo stovėjo ta pati moteris (kaip nustatyta – L. B.), kuri buvo stipriai apgirtusi, šlitinėjo, barėsi ir bandė prikelti gulėjusį vyriškį. Vyras nesikėlė, barėsi, kažką šaukė. Moteris išėjo, palikdama nukentėjusįjį gulėti. Po to išėjo ir liudytojas su draugais. Apie 19.30 val. jis toje teritorijoje vedžiojo šunį, matė gulinti nukentėjusįjį ir girdėjo, kaip šis knarkė. Praeidamas pro šalį taip pat matė, kad ant nukentėjusiojo veido esantis kraujas buvo apdžiuvęs, nukentėjusysis miegojo ant šono. Paaiškino, kad nešioja akinius ir neįžiūrėjo visų šių asmenų veidų, todėl negalės jų atpažinti (t. 1, b. l. 108). Šie liudytojo S. O. parodymai buvo ištirti, juos perskaičius, bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 26).

10711.15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo S. O. parodymais, nes viso proceso metu jo parodymai buvo vienodi. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių logiškų motyvų, kodėl šio liudytojo parodymai yra nepatikimi. Ta aplinkybė, kad liudytojas turi problemų su regėjimu, nešioja akinius, neleidžia spręsti, jog jo nurodytos aplinkybės yra melagingos. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė išsamius parodymus apie prieš nuketėjusįjį smurtavusius asmenis, juos vizualiai apibūdino tiek, kiek tai galėjo padaryti, būdamas apie 10 metrų atstumu. Be to, kaip ir liudytoja V. Z. nurodė vienodas smurtavimo prieš nukentėjusįjį, nuteistųjų aprangos, jų pasišalinimo iš įvykio vietos ir kitas aplinkybes. Tai, kad nagrinėjant bylą teisme liudytojas davė mažiau informatyvius parodymus, logiškai paaiškinama, nes nuo įvykio praėjo gana nemažai laiko ir S. O. objektyviai galėjo pamiršti iškart po įvykio jo nurodytas aplinkybes, apie kurias davė išsamius parodymus. Kita vertus, teisme jis patvirtino, kad perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi.

10811.16. Apeliaciniame skunde gynėjas kritikuoja teismo sprendimą vadovautis liudytojo R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Anot gynėjo, šis liudytojas yra nepatikimas, nes jis nebuvo nuoseklus ir davė prieštaringus parodymus, kas savaime įrodo, jog jis meluoja. Be to, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad liudytojas teisme pakeitė parodymus dėl galimai padaryto spaudimo.

10911.16.1. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs.

11011.16.2. Liudytojas R. A. teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą pirmąjį kartą apygardos teisme parodė, kad konflikto metu nukentėjusiajam buvo suduoti trys smūgiai, nuo kurių pastarasis nukrisdavo, vienas iš smūgių buvo į petį, kurį sudavė smulkesnio kūno sudėjimo vyriškis. Liudytojas nematė, į kurią kūno vietą nukentėjusiajam buvo suduoti kiti smūgiai, nukentėjusysis liko gulėti po jam suduoto paskutiniojo smūgio, kurį sudavė stambesnio kūno sudėjimo vyriškis (kaip nustatyta – G. I.). Liudytojas paaiškino, kad šiuos vyriškius, apie kuriuos jis davė parodymus, atpažino iš nuotraukų (t. 4, b. l. 32). Nors liudytojas teisme pakeitė parodymus ir negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi, tačiau jis patvirtino, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, (t. 1, b. l. 109, 119) ir parodymo atpažinti iš nuotraukų protokoluose užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 115–118, 120–124), yra teisingi. Taigi, apklausiamas 2012 m. rugsėjo 18 d. liudytojas parodė, kad stambaus kūno sudėjimo vyras nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą ir šis nukrito. Po 10 min. nukentėjusysis atsikėlė ir toliau konfliktavo, dėl ko jam kumščiu į veidą sudavė smulkaus kūno sudėjimo vyriškis ir nuo smūgio nukentėjusysis vėl nukrito. Nukentėjusysis atsikėlė po 10 min. ir kartu su visais toliau vartojo alkoholį. Vėliau liudytojas pamatė, kad nukentėjusysis vėl guli ant žemės, tačiau negali pasakyti, kuris iš pirmiau paminėtų vyriškių jam sudavė smūgį. Viso jis (liudytojas) matė, kaip nukentėjusiajam du smūgius į galvą sudavė smulkaus sudėjimo vyriškis ir vieną smūgį į galvą sudavė stambaus sudėjimo vyriškis. Kuris iš jų sudavė dar vieną smūgį, jis nematė. Po paskutinio suduoto smūgio nukentėjusysis bandė keltis, tačiau jam vis nepavykdavo. Du vyrai ir moteris toliau vartojo alkolinius gėrimus. Liudytojas taip pat patvirtino kitų, jau aptartų liudytojų nurodytas aplinkybes, kuomet jie antrąkart grįžo į tą pačią vietą ir matė, kaip moteris bandė prikelti gulintį nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 109). 2012 m. rugsėjo 18 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokole užfiksuota, kad liudytojas R. A. atpažino L. B. kaip moterį, kuri įvykio dieną muštynių metu buvo darželio teritorijoje kartu su trim vyrais (t. 1, b. l. 115–118). 2012 m. gruodžio 5 d. liudytojo papildomos apklausos metu R. A. parodė, kad stambaus sudėjimo vyriškis sudavė nukentėjusiajam kumščiu vieną smūgį į kairę veido pusę ir pastarasis nukrito. Daugiau nematė, kad šis asmuo būtų smūgiavęs nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 119). Iškart po šios apklausos, liudytojui buvo parodytos asmenų nuotraukos ir jis atpažino G. I. kaip asmenį, apie kurį jis nurodė ankstesnėse apklausose, apibūdindamas jį kaip stambaus sudėjimo vyriškį, sudavusį nukentėjusiajam vieną smūgį (t. 1, b. l. 120–124). Šie liudytojo R. A. parodymai buvo ištirti, juos perskaičius, bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 26).

11111.16.3. Taigi, grindžiant nuteistųjų L. R. ir G. I. kaltę dėl D. J. nužudymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes šie liudytojo parodymai visiškai sutapo su pirmiau aptartų liudytojų parodymais apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir jų intensyvumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojas R. A. teisiamajame posėdyje davė nuteistajam L. R. naudingus, prieštaraujančius kitų jau aptartų liudytojų nurodytoms aplinkybėms, parodymus, teigdamas, kad pastarasis sudavė nukentėjusiajam tik į petį, daugiau nukentėjusiojo nemušė. Liudytojo paaiškinimai teisme, kad ir ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams nurodė tokias pačias aplinkybes, tačiau jie užrašė kaip norėjo, yra neįtikinantys ir prieštarauja jo paties parodymams, jog teismo perskaityti jo parodymai, duoti ikitesiminio tyrimo metu, yra teisingi. Pažymėtina, kad liudytojas pasirašė savo apklausos ir parodymo atpažinti iš nuotraukos protokoluose, taip pat po atliktų atpažinimų savo ranka įrašė, jog surašyta teisingai. Jokių pastabų ar prašymų dėl protokolų surašymo liudytojas nereiškė. Dėl to jokių BPK pažeidimų nepadaryta.

11211.17. Nenustatyta, kad liudytojai V. Z., S. O. ir R. A. būtų buvę suinteresuoti apkalbėti L. R. ir G. I., nes iki įvykio su nuteistaisiais jie nebuvo pažįstami. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad jų nurodytos aplinkybės dėl D. J. sumušimo darželio teritorijoje yra neteisingos.

11311.18. Liudytoja L. B. viso proceso metu tvirtino, kad nuteistasis L. R. prieš nukentėjusįjį nesmurtavo. Liudytoja, nagrinėjant bylą pirmą kartą teisme, parodė, kad G. I. spyrė nukentėjusiajam į galvos dešinę pusę, prie ausies ir šis nukrito. Nukentėjusysis ant žemės gulėjo neilgai, atsistojo, susitaikė su G. I. ir toliau kartu su visais bendravo. Nematė, kad kas daugiau smurtautų prieš nukentėjusįjį. Po to G. I. prašymu ji nuėjo į parduotuvę nupirkti vyno. Išėjus iš parduotuvės nerado tos vietos, kur paliko vyriškius ir sugrįžo prie parduotuvės. Darželio teritorijoje kitos kompanijos nematė. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme buvo pagarsinti liudytojo L. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 166), (t. 4, b. l. 33). 2012 m. rugsėjo 14 d. apklausiama kaip liudytoja, L. B. parodė, kad asmuo, pravarde „U“ (kaip nustatyta – G. I.) vieną kartą spyrė D. J. į petį, nuo smūgio nukentėjusysis nuvirto. Po to D. J. atsisėdo ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau D. J. prašymu ji nuėjo į parduotuvę, tačiau grįžusi nerado tos vietos, kur paliko vyriškius. Dėl to sugrįžo prie parduotuvės (t. 1, b. l. 166). Šie liudytojos L. B. parodymai buvo ištirti, juos perskaičius bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 26).

11411.18.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais liudytojos L. B. parodymis, nes jie prieštarauja ne tik liudytojų V. Z., S. O. ir iš dalies R. A. parodymams, bet ir pačių nuteistųjų G. I., L. R. parodymams apie įvykio aplinkybes. Byloje nustatyta, kad liudytoją ir nuteistąjį L. R. siejo artimi santykiai, todėl ji gali būti suinteresuota duoti jam palankius parodymus. Be to, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė gynėjas, bylos duomenys patvirtina, jog liudytoja antrojo konflikto metu iš tiesų buvo stipriai apgirtusi ir objektyviai visų konflikto aplinkybių galėjo neprisiminti.

11511.19. Taigi liudytojų V. Z., S. O. parodymais, duotais teisme, ir R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, objektyviai nustatyta, kad darželio teritorijoje konflikto metu prieš nukentėjusįjį smurtavo tiek G. I., tiek L. R.. Taip pat nustatyta, kad kiekvienas iš jų nukentėjusiajam D. J. į galvos sritį sudavė ne mažiau kaip po du stiprius smūgius, nes po kiekvieno jų nukentėjusysis nugriūdavo, o po paskutinio smūgio jis nebeatsistojo.

11611.20. Kaip minėta, specialisto išvadose Nr. M-535/12(03) ir Nr. pM 1/13(03) (t. 1, b. l. 32–34, 40–43) bei ekspertizės aktuose Nr. EKM 97/13 (01) (t. 4, b. l. 145–155) ir Nr. EKM 15/15 (02) (t. 5, b. l. 183–198) nurodyta, kad D. J. nustatyti galvos sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais. Šių teismo medicinos tyrimų išvados objektyviai patvirtina nukentėjusiajam D. J. padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizciją ir padarymo mechanizmą, kas sutampa su minėtų liudytojų nurodytomis nukentėjusiojo sužalojimo padarymo aplinkybėmis. Nustatyta, kad D. J. mirė nuo ūminio kraujo išsiliejimo po galvos smegenų dangalais, kuris komplikavosi plaučių pabrinkimu, galvos smegenų edema ir suspaudimu. Sprendžiant dėl kiekvieno iš nuteistojo O. T., L. R. ir G. I. kaltės nužudant D. J., teismas vadovavosi ekspertizės akto Nr. EKM 15/15 (02) (t. 5, b. l. 183–198) išvadomis ir šį tyrimą atliekant dalyvavusio eksperto L. G. teisme duotais paaišinimais.

11711.21. Taigi ekspertizės akte Nr. EKM 15/15 (02) nurodyta, kad bet kuris iš D. J. suduotų smūgių įvykio dieną galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, tapusiu nukentėjusiojo D. J. mirties priežastimi.

11811.22. Ginčo dėl D. J. mirties priežasties (galvos traumos) byloje nėra, tačiau apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. J. mirė nuo jam padarytų sužalojimų visumos, padarytos visų trijų nuteistųjų smurtiniais veiksmais. Apeliantai nurodo, kad teismas, vertindamas ekspertinių tyrimų rezultatus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagrindinis argumentas, salygojantis tokią nuteistojo G. I. gynėjo išvadą, yra tai, kad teismas nesirėmė pirmesnio ekspertizės akto Nr. EKM 97/13 (01) (t. 4, b. l. 145–155), kurį surašė ekspertai J. R. ir R. S., išvadomis, kuriose konstatuota, kad mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą galvos smegenyse lėmė pirmojo konflikto (kuriame smurtą naudojo tik O. T.) metu padaryti du galvos sužalojimai – muštinė žaizda lūpoje ir kairės akies viršutinio voko išorinės dalies sumušimas su kraujosrūva akies vokuose. Tuo tarpu nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde akcentuoja pirmojo teismo medicinos tyrimo Nr. M-535/12(03) išvadas, kuriose konstatuota, kad jo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Anot apelianto, visi kiti ekspertiniai tyrimai kelią abejonių jų teisingumu: eksperto J. R. išvados dėl smegenų pakitimų vystumosi pradžios laiko yra neįtikinamos, o paskutinio ekspertinio tyrimo išvados netikslios ir nemotyvuotos.

11911.22.1. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti.

12011.22.2. Teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai, – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-205-976/2017 ir kt.).

12111.23. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai ir išsamiai tyrė visus byloje esančius įrodymus: liudytojų, nuteistųjų, specialisto ir ekspertizių išvadas, jas pateikusių ekspertų paaiškinimus, kitus dokumentus. Priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas neignoravo ir ekspertizių aktų Nr. EKM 97/13 (01) (t. 4, b. l. 145–155) ir Nr. EKM 15/15 (02) (t. 5, b. l. 183–198) išvadų, įvertino jų turinį, palygino su kitais bylos įrodymais bei motyvuotai nustatė, jog ekspertizės akto Nr. EKM 97/13 (01) išvados dėl sužalojimų, lėmusių D. J. mirtį, įvertinimo neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, todėl jomis nesivadovavo, kiek tai liečia priežastinio ryšio nustatymą tarp nuteistųjų veiksmų ir atsiradusių mirtinų pasekmių. Nesirėmimą minėtos išvados dalimi iš esmės apsprendė tai, kad ekspertas J. R. nepagrįstai sąmonės netekimą susiejo su pirmųjų smūgių padarymo laiku, konstatavęs, kad sužalojimas, sukėlęs kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu ir lėmęs mirtį, turėjo būti padarytas ne mažiau kaip keliasdešmt minučių iki momento, kai nukentėjusysis dėl besivystančio galvos smegenų suspaudimo prarado sąmonę. Byloje paneigta eksperto J. R. išvada, jog paskutiniai keturi smūgiai, kurie buvo suduoti vaikų darželio teritorijoje, nėra priežastiniame ryšyje su D. J. mirtimi. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, taip pat ekspertų J. G. ir S. B., atlikusių ginčijamą ekspertizę, paaiškinimus, nustatė, kad dėl kiekvieno iš nuteistųjų padaryto poveikio galėjo būti pažeistos galvos smegenų maitinančios kraujagyslės, išsivystė sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs D. J. mirtį.

12211.24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia teismo išvada ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus, tame tarpe ir specialistų išvadas bei ekspertizių aktus.

12311.25. Nuteistasis O. T. ir nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp komisijinės ekspertizės aktų Nr. EKM 97/13 (01) (t. 4, b. l. 145–155) ir Nr. EKM 15/15 (02) (t. 5, b. l. 183–198) išvadų. Tokie teiginiai yra nepagrįsti. Teismo posėdyje buvo apklausti šiuos tyrimus atlikę ekspertai J. R. ir L. G. (t. 5, b. l. 159–160, 166–167; t. 6, b. l. 23–25, 25). Apeliacinės instancijos teisme apklausti šias išvadas padarę ekspertai L. G., surašęs ekspertizės aktą Nr. EKM 15/15(02) (t. 5, b. l. 183–198), ir ekspertė R. S., surašiusi ekspertizės aktą Nr. EKM 97/13(01) (tyrimas atliktas kartu su ekspertu J. R.) (t. 4, b. l. 145–155), davė išsamius paaiškinimus ir atsakė į proceso dalyvių klausimus dėl jų atliktų tyrimų, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, jų lokalizacijos ir sužalojimų, sąlygojusių nukentėjusiojo mirties priežastį.

12411.25.1. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje apklausta ekspertė R. S. patvirtino savo komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM 97/13 (01) (t. 4, b. l. 145–155) išvadas ir nurodė analogiškas anksčiau teisme eksperto J. R. paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes dėl sužalojimų vertinimo. Ekspertė nurodė, kad išvadą dėl konflikto eigos ir kiekvieno nukentėjusiajam padaryto sužalojimo eiliškumo padarė remdamasi pačių nuteistųjų ir liudytojų parodymais, o atsižvelgiant į tai, kad sąmonės praradimui reikalingas atitinkamas laiko tarpas, nukentėjusysis sąmonės neteko iškart po paskutinio sužalojimo, padarė išvadą, jog sužalojimai, dėl kurių nukentėjusiajam išsiliejo kraujas, galėjo būti padaryti tik pirmųjų dvejų smūgių sudavimo metu (t. 7, b. l. 164–165).

12511.25.2. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje (t. 7, b. l. 161–163) apklaustas ekspertas L. G. patvirtino savo tyrimo Nr. EKM 15/15 (02) (t. 5, b. l. 183–198) išvadas ir išsamiai paaiškino, kad veido srityje buvo nustatyti šeši sužalojimai, padaryti atskirais poveikiais. Muštinės žaizdos apatinės lūpos gleivinės dešinėje pusėje, kairės akies viršutiniame voke, kraujosruva lūpų gleivinėje kairėje pusėje rodo, kad šie sužalojimai greičiausiai galėjo sukelti rotacinį judesį. Taip pat buvo padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies vidinio kampo srityje, akies vokuose, pakaušio, dešinio žando priekyje. Sužalojimai akių srityje galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais, suduodant tiesioginius smūgius. Mirties priežastis buvo galvos trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galimai difuziniu galvos smegenų pažeidimu. Difuzinis galvos smegenų pažeidimas reiškia, kad yra pažeistos nervinės jungtys, ko pasekoje galima mirtis. Nervinės jungtys yra galvos smegenyse. Makroskopiškai galime nematyti tų požymių, galima juos nustatyti histologiškai. Tačiau šitas atvejis nebuvo ištirtas histologiškai. Negalima atmesti ir galvos smegenų sukrėtimo, difuzinio aksomo pažeidimo. Kai įvyksta rotacinis judesys dėl galvos pasisukimo, tai plyšta venos. Venos jungia galvos smegenų minkštąjį dangalą su sagitaliniu kietojo dangalo sinusu arba skersiniu sinusu. Smegenis dengia dangalas, yra išilginis ir skersinis sinusai. Šiuo atveju buvo trūkusios venos. Difuzinis aksonų pažeidimas paliečia pačias smegenis, jų struktūras. Nuo galvos sukrėtimo kraujas į smegenis negalėjo išsilieti. Rotacinis judesys – tai sukamasis judesys į vieną ir į kitą pusę, o linijinis judesys, kurio taip pat šiuo atveju negalima atmesti, – pagal liniją (aukštyn – žemyn). Kadangi kraujas buvo išsiliejęs ties abiem smegenų pusrutuliais, ekspertai padarė išvadą, kad galėjo būti ir linijinis judesys, nes, esant rotaciniam judesiui, dažniausiai išsiliejimas būna į vieną pusę. Sužalojimas kairėje lūpos pusėje galėjo sukelti galvos rotacinį judesį, kadangi sužalojimas buvo vienoje pusėje, o ne vidurinėje linijoje. Suduodant smūgius į veidą, galva galėtų pasisukti į vieną ar į kitą pusę, tai dar priklauso nuo smūgio jėgos, krypties. Pagal sužalojimų pobūdį nėra galimybės pasakyti, ar smūgis buvo suduotas tiesiai ar iš šono. Sužalojimai buvo padaryti taip pat pakaušyje, yra kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinio žando prekinėje dalyje. Sužalojimas dešinio žando priekinėje dalyje yra būdingas smūgio sudavimui. Ekspertas negalėjo atsakyti į klausimą, kokiu būdu buvo suduotas smūgis sukėlęs šį sužalojimą, kadangi jis galėjo būti suduotas tiek iš priekio, tiek iš šono. Šis sužalojimas veido srityje galėjo sukelti tiek linijinį, tiek ir rotacinį judesį. Toliau buvo padaryti odos nubrozdinimai nosies viršūnėje, dešinėje šnervėje, nosies pagrindo srityje. Tai nosies srities sužalojimai greičiausiai buvo padaryti, suduodant tiesioginį smūgį. Tas sužalojimas galėjo sukelti galvos linijinį judesį. Visi šie išvardinti sužalojimai teoriškai galėjo sukelti galvos smegenų sukrėtimą, tačiau kategoriškai to patvirtinti nėra galimybės. Ekspertai negali pasakyti, kokia jėga buvo padaryti sužalojimai. Gali būti panaudota didesnė jėga, o gali būti ir mažesnė jėga. Ekspertas paaiškino, kad po kietuoju galvos smegenų dangalu buvo rastas nedidelis kraujo išsiliejimas, tačiau ir toks kraujo išsiliejimas gali spausti galvos smegenis, ir žmogus dėl to gali mirti. Įvykus rotaciniam ar linijiniam judesiui ir kraujui išsiliejus į smegenis, reikalingas tam tikras laiko tarpas tam, kad žmogus prarastų sąmonę. Tas laikotarpis skaičiuojamas nuo valandos iki keliolikos valandų. Tai vadinama šviesiuoju periodu ir priklauso, kokio stambumo kraujagyslės plyšta. Akte tokių duomenų, kokios konkrečiai kraujagyslės plyšo, nėra pažymėta. Sąmonės praradimas nereiškia, kad žmogus mirė. Kraujas ir praradus sąmonę gali lietis toliau, kol praradęs sąmonę žmogus miršta. Jei plyšta venos, jos kraujuoja. Kraujavimo laikas gali būti įvairus. Eksperto nuomone, kad išsilietų toks kraujo kiekis, t. y. 80 g., turėjo praeiti ir kelios valandos, tačiau tiksliai nurodyti laiko, kada prasidėjo kraujavimas, negali. Kraujavimo stiprumas priklauso nuo žmogaus individualių savybių. Priklauso, kokia yra kaukolės ertmė, koks jos tūris. Individualių savybių ekspertizėje ekspertai nevertino. Visi 6 poveikiai į nukentėjusiojo galvos sritį buvo padaryti dviejų valandų laikotarpyje, nuo 14 iki 16 val. Padarytų sužalojimų eiliškumo laiko požiūriu, remiantis objektyviais medicininiais duomenimis, šiuo atveju nustatyti neįmanoma, nes sužalojimai yra švieži, padaryti artimu vienas kitam laiku. Tiksliau sužalojimų padarymo eiliškumą padeda nustatyti histologinis tyrimas, t. y., tiriant, kaip po mikroskopu atrodo sužalojimų pakitimai, ar jie skiriasi kažkiek, ar ne, tačiau tam tarp sužalojimų padarymo turėtų būti praėję 2-3 valandos, kad būtų galima pasakyti, kada ir kuris sužalojimas buvo padarytas. Kai sužalojimai padaryti paros bėgyje, jie yra panašūs, todėl vizualiai jų padarymo neįmanoma atskirti laiko požiūriu. Padarius juos vėliau, nei per parą, tuos pakitimus sužalojimuose galima pamatyti, kadangi jie keičia struktūrą, spalvą. Atriboti sužalojimus vizualiai galima tik tuomet, kai yra praėjusi daugiau, negu viena para. Šiuo atveju visi galvos sužalojimai padaryti panašiu dviejų valandų laikotarpiu.

12611.25.3. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje taip pat buvo apklaustas ekspertas R. P., pateikęs pirminio lavono tyrimo išvadas, kuris paaiškino (t. 7, b. l. 163–164), kad šiuo atveju histologinis tyrimas nebuvo atliekamas, nes jam pagal pirminius duomenis klausimų nekilo. Kai atliko tyrimą, buvo nulinės aplinkybės. Jam buvo žinoma tik tai, kad asmuo rastas negyvas ir yra sužalotas. Ekspertas patvirtino savo išvadą ir parodė, kad jis negalėjo išskirti, nuo kurio smūgio mirė nukentėjusysis. Net ir sudavus smūgį ne visą laiką plyšta kraujagyslės. Kraujavimas gali prasidėti tik plyšus kraujagyslėms, nes tada išsilieja kraujas. Sudavus smūgį į nosį ar į lūpą galima sukelti rotacinį judesį. Galvos sužalojimas (galvos trauma) galėjo būti padarytas ne mažiau šešių trauminių poveikių pasėkoje. Šiuo atveju netgi atlikus histologinį tyrimą abejotina, ar būtų buvę galima nustatyti, kokia eilės tvarka buvo suduoti kiekvienas iš smūgių, nes jie padaryti artimu vienas kitam laiku. Kad išsivystytų kažkokie histologiniai, makroskopiniai pokyčiai, turi praeiti tam tikras laiko tarpas, bent šešios valandos. Mikroskopiniai pokyčiai pastebimi po paros. Sąmonės praradimas yra funkcinis dalykas. Negali nei paneigti, nei patvirtinti, kad sąmonės praradimas galėjo įvykti dėl smegenų sukrėtimo. Netgi ne visą laiką dėl rotacinių smūgių išsilieja kraujas. Nuo kiekvieno smūgio žmogus negali prarasti sąmonės. Dažniausiai žmogus net nepamena, kad jis buvo praradęs sąmonę, jeigu yra trumpalaikis sąmonės pritemimas. Dažniausiai tai nusako aplinkiniai, kurie pasako, kad žmogus nereagavo į aplinką ir panašiai. Nei vienam gyvam žmogui, kuriam buvo smegenų sukrėtimas ir dėl to jis buvo praradęs sąmonę, nebuvo atliekamas histologinis tyrimas. Šiuo atveju nebuvo atlikti tokie tyrimai, kurie patvirtintų ar paneigtų, jog nukentėjusysis patyrė ir smegenų sukrėtimą. Nei patvirtinti, nei paneigti negalima, kad nukentėjusysis sąmonę galėjo prarasti dėl smegenų sukrėtimo, o ne dėl jų suspaudimo. Pirminio tyrimo metu fiksuotas kraujo išsiliejimas į smegenis nepaneigtas nei vienos papildomos išvados, o tas ir įtakojo mirtį.

12711.25.4. Priešingai, nei nurodo apeliantai, ekspertai L. G. ir R. P. patvirtino savo išvadas, davė išsamius paaiškinimus ir atsakė į proceso dalyvių klausimus dėl jų atliktų tyrimų, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, jų lokalizacijos ir mirtinų pasekmių atsiradimo priežasties. Jų duotos išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, sužalojimų padarymo mechanizmo iš esmės viena kitai neprieštarauja, o ekspertų R. S. ir J. R. pirmiau paminėtos išvados dalyje dėl mirtinų pasekmių siejimo tik su pirmais dviem smūgiais nepatvirtintos objektyviais duomenimis.

12811.25.5. Kaip jau minėta, ekspertai R. S. ir J. R. mirtinas pasekmes susiejo tik su nuteistojo O. T. D. J. į antakio ir lūpos sritį suduotais smūgiais, nurodydami, kad sekantys smūgiai, kuriuos sudavė kiti du nuteistieji, įtakos mirčiai neturėjo. Kaip matyti iš ekspertės R. S. paaiškinimų, tokias jų išvadas iš esmės lėmė ne objektyvūs medicininiai bylos duomenys, o kita bylos medžiaga, t.y., liudytojų parodymai apie nukentėjusiojo sąmonės praradimą po paskutinio jam suduoto smūgio. Kadangi įvykus rotaciniam galvos smegenų judesiui ir plyšus kraujagyslėms, kol išsilieja kraujas po galvos smegenų dangalais, reikalingas laikas nuo 60 min. iki kelių valandų, šie ekspertai padarė išvadą, kad nukentėjusysis prarado sąmonę nuo kraujo išsiliejimo, kurį sukėlė O. T. suduoti pirmieji du smūgiai. Jų manymu, po kitų nuteistųjų suduotų smūgių buvo praėję per mažai laiko išsilieti kraujui po galvos smegenų dangalais tiek, kad pastarasis prarastų sąmonę dėl smegenų suspaudimo.

12911.25.6. Liudytojai V. Z., S. O. ir R. A. patvirtino, jog antro smurtavimo prieš D. J. metu nuteistieji jam į veido sritį sudavė stiprius smūgius, nuo kurių jis krisdavo ant žemės. Šio įvykio metu nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip keturi tokie smūgiai. Kaip jau minėta, liudytojų parodymus patvirtina jau aptartos ekspertų išvados. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas L. G. paaiškino, jog ir šie suduoti smūgiai galėjo nukentėjusiajam sukelti tiek rotacinį, tiek ir linijinį galvos smegenų judesį bei galvos smegenų sukrėtimą, nuo kurio D. J. taip pat galėjo prarasti sąmonę. Tam neprieštarauja ir eksperto R. P., aiškinimas, jog nebuvo tirta, ar nukentėjusysis dėl suduotų smūgių įvykio metu buvo patyręs smegenų sukrėtimą. Ekspertas paaiškino, jog sąmonės praradimo būsena nustatoma, vertinant nukentėjusiojo galimybę reaguoti į aplinką ir kitas aplinkybes.

13011.25.7. Kaip matyti iš nuteistųjų, liudytojo S .O. parodymų, antro smurtavimo metu, nuteistiesiams L. R. ir G. I. išeinant iš įvykio vietos, po nukentėjusiajam suduoto paskutinio smūgio pastarasis liko gulėti įvykio vietoje, bet judėjo. Iš liudytojo S. O. ir liudytojos V. Z. nurodytų aplinkybių matyti, jog maždaug po valandos, t.y., apie 17 val., jiems sugrįžus į įvykio vietą, liudytoja L. B. bandė prikelti nukentėjusįjį, o pastarasis tuo metu kažką šaukė ir jai priešinosi. Taigi jis į aplinką reagavo. Kitų objektyvių, tame tarpe ir medicininių, duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad D. J. apie 16 val. buvo praradęs sąmonę, byloje nėra.

13111.25.8. Be to, visi byloje apklausti liudytojai ir nuteistieji pripažino, jog tiek nuteistieji L. R. ir G. I., tiek ir nukentėjusysis D. J. prie parduotuvės ,,M“ ir darželio teritorijoje gėrė alkoholinius gėrimus. Teismo medicinos ekspertai nustatė, jog nukentėjusiojo organizme buvo alkoholio. Be to, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusysis D. J. įvykio vietoje buvo apžiūrėtas 2012-09-11 11 val. 25 min.(t. 1, b. l. 9-10), 2012-09-12 13 val. atliekant D. J. lavono tyrimą, jo šlapime rasta 2,68 promilės etilo alkoholio, jo mirties laikas nustatytas keliolika valandų po patirto traumavimo (t. 1, b. l. 35, 41), biologinė mirtis konstatuota 2012-09-11 10 val. 57 min.(t. 1, b. l. 35), tačiau ekspertas J. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog nukentėjusiojo organizme rastas alkoholis po patirtų sužalojimų iki mirties maždaug 13 val. skaidėsi. Taigi, įvykio metu jo apsvaigimas nuo alkoholio buvo žymiai didesnis.

13211.25.9. Šie faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis, būdamas netrumpą laiką vartojęs įvairius alkoholinius gėrimus, patyręs paskutinį smūgį į veido sritį, galėjo nukristi ir nebesikelti ne nuo sąmonės praradimo, kuris galėjo įvykti ne tik nuo kraujo išsiliejimo ar nuo galvos smegenų sutrenkimo traumavimo poveikyje, bet ir nuo apsvaigimo nuo alkoholio. Tam neprieštarauja ir ta nustatyta aplinkybė, jog vienam iš nuteistųjų pastūmus L. B., pastaroji, būdama girta, taip pat parkrito ant žemės prie D. J. ir liko ten gulėti. Kaip tvirtino liudytojas S. O., po valandos jam vėl atėjus į įvykio vietą, moteris buvo pakilusi ir bandė pažadinti gulintį vyrą, tačiau pastarasis kažką šaukė, barėsi ir nesikėlė, todėl moteris išėjo viena. Atėjęs į darželio teritoriją dar po 3,5 val. liudytojas matė, jog nukentėjusysis tebemiegojo, girdėjo jo knarkimą. Šio liudytojo parodymams neprieštarauja ir liudytojos V. Z. nurodytos aplinkybės.

13311.25.10. Kaip jau minėta, ekspertas J. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog po patirtų sužalojimų iki mirties maždaug 13 val. nukentėjusiojo organizme rastas alkoholis skaidėsi. Taigi D. J. po patirtų paskutinių smūgių buvo gyvas apie 13 val. Iš to seka, kad nukentėjusiojo kūne vyko kraujotaka, ir iš pažeistų kraujagyslių tekėjo kraujas, kol maždaug po 13 val. pasiekė lavono tyrimo metu nustatytą nedidelį 80 g kraujo kiekį. Taigi, kur ir koks kiekis kraujo buvo susikaupęs po nukentėjusiojo galvos smegenų dangalais apie 16 val. po paskutinio jam suduoto smūgio ir ar šis kiekis buvo pakankamas, kad pastarasis prarastų sąmonę, jokių medicininių duomenų nėra.

13411.25.11. Taigi, esant nuosprendyje aptartiems duomenims, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepakanka objektyvių duomenų pagrįsti kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis D. J. vaikų darželio teritorijoje patyręs paskutinį jam suduotą smūgį buvo praradęs sąmonę, o juo labiau, kad tai įvyko dėl difuzinio kraujo išsiliejimo po galvos smegenų dangalais, spaudžiant smegenis.

13511.25.12. Vertinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenimis nepasitvirtino aplinkybė, kad nukentėjusysis D. J. vaikų darželio teritorijoje po paskutinio suduoto smūgio prarado sąmonę dėl difuzinio kraujo išsiliejimo po kietaisiais galvos smegenų dangalais. Todėl ekspertų R. S. ir J. R. išvados dalis, kad mirtinas pasekmes sąlygojo tik vieno O. T. nusikalstami veiksmai prie parduotuvės ,,M“, o nuteistųjų G. I. ir L. R. nusikalstami veiksmai tam įtakos neturėjo, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija šią išvados dalį vertina kaip prieštaraujančią pirmiau aptartiems faktiniams duomenims, kurie patvirtina pirmos instancijos teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

13611.26. Taigi aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog smurtą prieš D. J. naudojo ir kūno sužalojimą, t.y., sunkią galvos traumą, dėl kurios nukentėjusysis mirė, padarė visi trys nuteistieji – O. T., L. R. ir G. I. Kiekvienas iš jų tyčia sudavė po du smūgius į D. J. galvą – svarbią gyvybei ir sveikatai kūno sritį. O. T. matė, jog po pirmo suduoto smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės, jam bėgo kraujas, tačiau vis tiek smūgiavo ir antrą kartą. Kad jo suduoti smūgiai buvo stiprūs, patvirtina ir ekspertų išvados apie objektyvius sužalojimų požymius nukentėjusiojo lupos ir antakio srityje. Taigi O. T., tyčia suduodamas stiprius smūgius į gyvybei pavojingą sritį, turėjo ir galėjo numatyti, kad nukentėjusiojo sveikatai ir net gyvybei gali sukelti sunkias pasekmes. Nors jis mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau, taip veikdamas, leido mirtinoms pasekmėms kilti. Nuteistieji L. R. ir G. I., matydami, jog nukentėjusysis į vaikų darželio teritoriją atėjo jau akivaizdžiai sužalotas – kruvinu veidu, prakirsta lūpa ir antakiu, kiekvienas iš jų tyčia sudavė nemažiau dar po du stiprius smūgius D. J. į galvos sritį. Taigi jie, mušdami jau sužalotą asmenį, smūgiuodami į svarbią gyvybei sritį, galėjo numatyti ir suvokė, kad toks jų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Kaip rodo bylos faktiniai duomenys, jiems išeinant iš įvykio vietos, nukentėjusysis, gulėdamas įvykio vietoje judėjo, t. y., rodė gyvybės ženklus, tačiau nuteistieji daugiau jo atžvilgiu nebesmurtavo. Tai tik patvirtina, jog pastarieji savo veiksmais mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau leido joms kilti. Taigi, nors nuteistasis O. T. prieš D. J. smurtavo prie parduotuvės ,,M“, o nuteistieji L. R. ir G. I. – vaikų darželio teritorijoje, tačiau jų smūgiai buvo suduoti artimu vienas kitam laiku, nuo visų iš jų nukentėjusysis krito ant žemės ir patyrė sužalojimus, galinčius sukelti tiek rotacinį, tiek ir linijinį galvos smegenų judesį, dėl ko išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais ir nukentėjusysis mirė. Kaip matyti iš ekspertų duotų išvadų, po kaltinamųjų suduotų smūgių nukentėjusysis dar buvo gyvas apie 13 valandų. Taigi buvo pakankamas laikas išsivystyti objektyviai nustatytai sunkiai galvos traumai, nuo kurios D. J. ir mirė.

13711.27. Visos nustatytos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp kaltininkų O. T., L. R. ir G. I. padarytų veiksmų – šešių smūgių į D. J. galvos sritį ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas nuteistųjų nusikalstamų veiksmų rezultatas.

13811.28. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo visi trys nuteistieji, veikdami kaip nužudymo vykdytojai. Jie smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė sunkią galvos traumą, nuo kurios D. J. mirė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai smurtauja keli asmenys, turėdami kad ir netiesioginę tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja smurtavimo procese, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytas poveikis būtų mirtinas. Šiuo atveju visų trijų nuteistųjų smurtiniai veiksmai, galėję sukelti tiek rotacinį, tiek ir linijinį galvos judesį, buvo nukreipti į tą pačią gyvybei svarbią galvos sritį. Taigi dėl jų D. J. suduotų šešių smūgių visumos į galvos sritį nukentėjusysis patyrė sunkią galvos traumą, dėl ko išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelių sistemą, atsirado plaučių pabrinkimas, galvos smegenų edema, suspaudimas, ir D. J. įvykio vietoje mirė, t. y., taip O. T., L. R. ir G. I. tyčia jį nužudė.

13911.28.1. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistasis G. I. veikė neatsargiai, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo G. I., kaip ir kitų nuteistųjų L. R. ir O. T., veiksmus vertinti kaip neatsargų D. J. gyvybės atėmimą.

14011.28.2. Esant neatsargiai kaltės formai (BK 16 straipsnis), kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato, tačiau lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

14111.28.3. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistieji O. T., L. R. ir G. I., būdami suaugę, normalaus protinio išsivystymo, turintys pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodami kumščiais į kito neblaivaus žmogaus galvos sritį, turėjo suprasti ir suprato, kad nuo tokio pavojingo veikimo žmogus gali ne tik nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą, bet kad tokie smūgiai į galvos sritį patys savaime yra pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei, nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos eismas pagrįstai nustatė, kad G. I., L. R. ir O. T. nužudė D. J. netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

14211.29. Kaltinimo pagrįstumą lemia teisingas įvykio aplinkybių nustatymas, pagrįstas visapusišku bylos įrodymų ištyrimu ir įvertinimu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimais. Pirmiau išdėstytų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio aplinkybes ir, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo D. J. gyvybę atėmė nuteistieji O. T., L. R. ir G. I. bendrais tyčiniais veiksmais. Todėl jų nusikalstamus veikus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14311.30. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus vertinti kaip chuliganizmą ar nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.

144Dėl bausmių paskyrimo

14512. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais.

14612.1. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl G. I. paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad G. I. paskirta baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta vidurkio trukmės neviršijanti bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų - atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta bausmė.

14712.2. Nuteistieji L. R. ir O. T. apeliaciniuose skunduose nesutinka su jiems paskirtos bausmės dydžiu, argumentuoja iš esmės tuo, kad teismas netinkamai kvalifikavo jų veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašo juos perkvalifikuoti pagal kitus Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnius ir tuo pagrindu sušvelninti paskirtą bausmę.

14812.1. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.

14912.3. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl šių nuteistųjų nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo, todėl pasisako tik dėl pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės atitikimo įstatymo reikalavimams. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu L. R. ir O. T. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, neproporcinga ar neatitinka jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, kad ji yra aiškiai per griežta.

15012.3.1. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai). Teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumą ir paskyrė nuteistiesiems teisingas bausmes. Teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, L. R. ir O. T. asmenybes. Įvertino O. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. L. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Visų trijų nuteistųjų veiksmais buvo sukeltos neatstatomas pasekmes . Individualizuojant skiriamas bausmes, pirmosios instancijos teismas visoms šioms aplinkybėms pagrįstai skyrė vienodą dėmesį, nė vienos iš jų nelaikė dominuojančia ar išskirtine.

15112.4. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad L. R., O. T. ir G. I. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 129 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 6 dalis). Savo veiksmais jie sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito jauno žmogaus mirtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus.

15212.5. Nustatyta ir tai, kad L. R. ir O. T. nusikalto, veikdami netiesiogine tyčia. Nors apeliantai teigia, kad jie neturėjo tikslo nužudyti D. J., tačiau apie tyčios turinį teismas sprendžia, kiekvienu atveju atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tokią išvadą teismas padarė, remdamasis surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip nustatyta, visi trys nuteistieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, tyčia suduodami jam smūgius į gyvybiškai svarbią ir pažeidžiamiausią kūno vietą – galvą, taip sukėlė sunkią D. J. galvos traumą, ir pastarasis mirė.

15312.6. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, apygardos teismas įvertino į nuteistuosius charakterizuojančią medžiagą.

15412.6.1. Baudžiamosios bylos duomenimis, O. T. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą (t. 3, b. l. 4–5), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, tačiau buvo registruotas darbo biržoje (t. 1, b. l. 132, 133), iki šio nusikaltimo padarymo buvo teistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (už negalią turinčios merginos išžaginimą), nusikalto esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui (t. 3, b. l. 10–12). Kaip galima spręsti iš paties O. T. paaiškinimų, jis dažnai vartojo alkoholį, jo vedamas gyvenimo būdas buvo amoralus. Šios aplinkybės rodo nuteistojo O. T. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusią jo paties vertybinę orientaciją ir apie nuteistojo daromų įstatymų pažeidimų sunkėjimą.

15512.6.2. L. R. praeityje neteistas, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu L. R. taip pat nedirbo, girtavo. Bylos duomenimis, apeliantas buvo gydomas du kartus ligoninės psichiatrijos skyriuje, paskutinį kartą nuo 1985-11-26 iki 1986-03-25, su diagnoze – oligofrenija debilumo laipsnyje (t. 3, b. l. 24), 2012-11-06 specialisto išvadoje Nr. ( - ) nurodyta, kad L. R. dėl jam nustatyto susirgimo, teismo psichiatrijos ekspertizės skirti nereikia (t. 3, b. l. 26), jis gali atsakyti už savo veiksmus. Nors L. R. turi du vaikus (gim. (duomenys neskelbiami), tačiau pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis pastarasis dar 2002 m. vasario mėnesį paliko šeimą ir ja nesirūpino, jo santuoka su K. R. nutraukta Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-03-17 sprendimu (civilinė byla Nr. N-181-351/2010).

15612.7. Parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytą nuteistojo L. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. O. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, bet jis turi neišnykusį teistumą.

15712.8. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas O. T. ir L. R. bausmę, priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – padaryto nusikaltimo pobūdį, juo sukeltas pasekmes, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis ir kitas aplinkybes ir paskyrė teisingą bei savo dydžiu proporcingą bausmę.

15812.9. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečioje byloje kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas taip ir padarė, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, nėra pagrindo. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės dydį skundžiamu nuosprendžiu yra išsamiai motyvuotas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, skirti švelnesnę bausmę (mažinti ją), dėl kokių nors nustatytų naujų ar neįvertintų aplinkybių nėra pagrindo, kaip minėta, jų nenurodo ir apeliantai apeliaciniuose skunduose. Nuteistiesiems taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jų įvykdytai nusikalstamai veikai. Pastebėtina ir tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininkų asmenybės neatitinkanti bausmė šiuo atveju pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistiesiems O. T. ir L. R. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkio (kuris yra 11 metų) nesiekianti laisvės atėmimo bausmė, negali būti laikoma per griežta. Nors nuteistojo O. T. apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau pastebėtina, jog pirmos instancijos teismas šią aplinkybę pašalino kaip neįrodytą, todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

15912.10. Dėl paminėto apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiams bausmės dydį, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ar neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą.

160Dėl civilinių ieškinių

16113. Skundžiamame nuosprendyje teisingai ir motyvuotai priteisti civiliniai ieškiniai. Nesant apeliacinių skundų argumentų civilinių ieškinių priteisimo dalyje, teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

16214. Taigi nėra pagrindo dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų keisti ar naikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį.

163Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

Nutarė

164nuteistųjų O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. L. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 4. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas... 5. G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta... 7. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas... 8. O. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės... 9. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sėmime išbūtas... 10. Nukentėjusiosios D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš... 11. Nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš... 12. Nuteistojo L. R. laikino nuosavybės teisės į jam priklausančius 290 Lt,... 13. Nuteistojo O. T. laikino nuosavybės teisės į banko sąskaitas ( - ) ir ( -... 14. Teisėjų kolegija,... 15. I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė... 16. 1. O. T., L. R., G. I. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio... 17. II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai... 18. 2. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos... 19. 2.1. Apeliantas nurodo, kad G. I. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas... 20. 2.1.2. Pasak apelianto, liudytojos V. Z. parodymai nėra pakankamai tikslūs ir... 21. 2.1.3. Liudytojo R. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios... 22. 2.1.4. Liudytojas S. O. patvirtino tik tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti... 23. 2.1.5. Liudytoja L. B. įvykio metu buvo neblaivi, sunkiai orientavosi... 24. 2.2. Taip pat apeliantas nurodo, kad laikantis BPK 2 straipsnio dalies... 25. 2.3. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad šioje byloje nenustatytas... 26. 2.4. Be to, apelianto nuomone, net ir tuo atveju, jeigu teismas tik dėl jam... 27. 2.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog G.... 28. 2.6. Apelianto nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato... 29. 2.7. Apeliantas skunde remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato... 30. 2.8. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ir prokuroro dviprasmiška pozicija... 31. 3. Nuteistasis L. R. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo... 32. 3.1. Apeliantas nurodo, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas... 33. 4. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo... 34. 4.1. Apeliantas nurodo, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas... 35. 4.2. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad procesas šioje byloje jau tęsiasi... 36. 5. Atsikirtimuose į nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinį skundą nuteistasis... 37. 6. Atsikirtimuose į nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinį skundą nuteistasis... 38. 7. Teismo posėdyje nuteistieji O. T., G. I., L. R. ir jų gynėjai prašė... 39. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 40. 8. Nuteistųjų O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjo apeliaciniai skundai... 41. 9. Teisėjų kolegijos nuomone, O. T., L. R. ir G. I. kaltė tyčia nužudžius... 42. 9.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. I. gynėjas prašo pirmosios... 43. Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su įrodymų... 44. 10. Nuteistieji O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniuose... 45. 10.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 46. 10.2. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo... 47. 10.3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus... 48. 10.4. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami,... 49. 10.5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė... 50. 10.6. Visų nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą... 51. 10.7. Nuteistasis L. R. nesutinka su pirmosios instansijos teismo išvada dėl... 52. 10.7.1. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį... 53. 10.7.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal BPK 20 straipsnio 2... 54. 10.7.3. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas... 55. 10.8. Apeliantai skunduose teigia, kad esant nepašalintiems prieštaravimams... 56. 10.8.1. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti, nes... 57. 10.8.2. Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms... 58. 10.8.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą iš... 59. 10.8.5. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese... 60. 10.9. Apeliantai skunduose abejoja apygardos teismo nešališkumu ir tai... 61. 10.9.1. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės... 62. 10.9.2. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du... 63. 10.9.3. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą... 64. 10.9.4. Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas... 65. 10.9.5. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos... 66. 10.10. Teisėjų kolegija tais pačiais motyvais atmeta apeliantų argumentus... 67. 10.11. Nuteistojo G. I. gynėjo apeliacinio skundo argumentas dėl kaltinimo... 68. 10.11.1. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama... 69. 10.11.2. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas... 70. 10.11.3. Taigi bylos duomenys tvirtina, kad teisiamajame posėdyje keičiant... 71. 10.12. Nepagrįstas nuteistųjų L. R. ir O. T. argumentas, kad byla O. T.... 72. 10.12.1. BPK 254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo teisme... 73. 10.12.2. Nagrinėjamoje byloje visi kaltinamieji buvo kaltinami to paties... 74. 10.13. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas bylą... 75. Dėl O. T., L. R. ir G. I. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129... 76. 11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis... 77. 11.1. Iš paduotų apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji O. T., L. R. ir... 78. 11.2. Tokie apeliantų skundų argumentai yra nepagrįsti.... 79. 11.3. Šie du konfliktai įvyko skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis,... 80. 11.4. Kaip minėta, nuteistasis O. T. ginčija jo prieš D. J. atliktų... 81. 11.2.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. T. nebuvo nuoseklus viso proceso... 82. 11.2.2. Esant tokioms aplinkybėms, vertinant, kad nuteistasis yra... 83. 11.2.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas O. T. paaiškinimus apie... 84. 11.3. Nors O. T. viso proceso metu kategoriškai neigė sudavęs... 85. 11.3.1. Liudytoja L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant... 86. 11.3.2. Nuteistasis G. I. patvirtino liudytojos L. B. parodymus, kad O. T.... 87. 11.3.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad liudytojos... 88. 11.3.4. Kad liudytoja L. B. nurodė jai objektyviai žinomas aplinkybes dėl D.... 89. 11.4. O. T. apeliaciniame skunde teigia, kad jau minėti nuteistojo G. I.... 90. 11.4.1. Nėra pagrindo abejoti jau minėtais nuteistojo G. I. parodymais dėl... 91. 11.5. Tai, kad D. J. buvo sužalotas antakis ir lūpa, objektyviai patvirtina... 92. 11.6. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad... 93. 11.7. Nors viso proceso metu nuteistasis O. T. teigė, kad sudavė... 94. 11.8. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad... 95. 11.8.1. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė, kad... 96. 11.8.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais nuteistojo... 97. 11.9. Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys vienas kitą papildo ir... 98. 11.10. Byloje nustatyta, kad po O. T. D. J. suduotų smūgių, pats O. T.,... 99. 11.11. Nuteistasis L. R. apeliaciniame skunde neigia, jog būtent jis padarė... 100. 11.12. Nežiūrint į nuteistųjų pasirinktą gynybos poziciją, jų kaltė... 101. 11.13. Grįsdamas nuteistųjų kaltę teismas rėmėsi liudytojų V. Z., S. O.... 102. 11.13.1. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos... 103. 11.14. Liudytoja V. Z. tiek teisiamajame posėdyje (nagrinėjant bylą pirmą... 104. 11.14.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiama 2012 m. rugsėjo 13 d.... 105. 11.14.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sulyginusi... 106. 11.15. Kaip minėta, liudytojos V. Z. nurodytas aplinkybes dėl pavartoto... 107. 11.15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo S. O.... 108. 11.16. Apeliaciniame skunde gynėjas kritikuoja teismo sprendimą vadovautis... 109. 11.16.1. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs.... 110. 11.16.2. Liudytojas R. A. teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą pirmąjį... 111. 11.16.3. Taigi, grindžiant nuteistųjų L. R. ir G. I. kaltę dėl D. J.... 112. 11.17. Nenustatyta, kad liudytojai V. Z., S. O. ir R. A. būtų buvę... 113. 11.18. Liudytoja L. B. viso proceso metu tvirtino, kad nuteistasis L. R. prieš... 114. 11.18.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais... 115. 11.19. Taigi liudytojų V. Z., S. O. parodymais, duotais teisme, ir R. A.... 116. 11.20. Kaip minėta, specialisto išvadose Nr. M-535/12(03) ir Nr. pM 1/13(03)... 117. 11.21. Taigi ekspertizės akte Nr. EKM 15/15 (02) nurodyta, kad bet kuris iš... 118. 11.22. Ginčo dėl D. J. mirties priežasties (galvos traumos) byloje nėra,... 119. 11.22.1. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti.... 120. 11.22.2. Teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvadoje ar... 121. 11.23. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai ir išsamiai... 122. 11.24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su... 123. 11.25. Nuteistasis O. T. ir nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniuose skunduose... 124. 11.25.1. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje... 125. 11.25.2. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje (t.... 126. 11.25.3. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 29 d. posėdyje taip... 127. 11.25.4. Priešingai, nei nurodo apeliantai, ekspertai L. G. ir R. P.... 128. 11.25.5. Kaip jau minėta, ekspertai R. S. ir J. R. mirtinas pasekmes susiejo... 129. 11.25.6. Liudytojai V. Z., S. O. ir R. A. patvirtino, jog antro smurtavimo... 130. 11.25.7. Kaip matyti iš nuteistųjų, liudytojo S .O. parodymų, antro... 131. 11.25.8. Be to, visi byloje apklausti liudytojai ir nuteistieji pripažino, jog... 132. 11.25.9. Šie faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis, būdamas... 133. 11.25.10. Kaip jau minėta, ekspertas J. R. teisiamajame posėdyje paaiškino,... 134. 11.25.11. Taigi, esant nuosprendyje aptartiems duomenims, teisėjų kolegijos... 135. 11.25.12. Vertinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 136. 11.26. Taigi aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo... 137. 11.27. Visos nustatytos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp... 138. 11.28. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prieš... 139. 11.28.1. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistasis... 140. 11.28.2. Esant neatsargiai kaltės formai (BK 16 straipsnis), kaltininkas arba... 141. 11.28.3. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistieji O. T., L. R. ir G. I.,... 142. 11.29. Kaltinimo pagrįstumą lemia teisingas įvykio aplinkybių nustatymas,... 143. 11.30. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo... 144. Dėl bausmių paskyrimo... 145. 12. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės... 146. 12.1. Nuteistojo G. I. gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų... 147. 12.2. Nuteistieji L. R. ir O. T. apeliaciniuose skunduose nesutinka su jiems... 148. 12.1. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.... 149. 12.3. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl šių nuteistųjų nusikalstamų... 150. 12.3.1. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai... 151. 12.4. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad L. R., O. T. ir G. I. padarė... 152. 12.5. Nustatyta ir tai, kad L. R. ir O. T. nusikalto, veikdami netiesiogine... 153. 12.6. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, apygardos teismas įvertino į... 154. 12.6.1. Baudžiamosios bylos duomenimis, O. T. įtrauktas į gyvenamosios... 155. 12.6.2. L. R. praeityje neteistas, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti... 156. 12.7. Parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas... 157. 12.8. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 158. 12.9. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečioje byloje kiekvienam... 159. 12.10. Dėl paminėto apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro... 160. Dėl civilinių ieškinių... 161. 13. Skundžiamame nuosprendyje teisingai ir motyvuotai priteisti civiliniai... 162. 14. Taigi nėra pagrindo dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose... 163. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,... 164. nuteistųjų O. T., L. R. ir nuteistojo G. I. gynėjo advokato Henriko...