Byla 2K-277/2013
Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir dviem mėnesiams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir dviem mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė pakeista laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam S. D. žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per du mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

4Iš R. J. solidariai su M. T. priteista 333,15 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti nepilnamečio S. D. atstovei pagal įstatymą S. D.

5Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendis pakeistas, priteisiant iš R. J. solidariai su M. T. nukentėjusiajam S. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą S. D., 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Tuo pačiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2011 m. vasario 5 d. padaryta veika), 284 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 2 d. padaryta veika), 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas ir M. T., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

Nustatė

8R. J. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, t. y. už tai, kad 2011 m. gruodžio 2 d., apie 22.00 val., viešoje vietoje, greta pastato, esančio Kaune, Pašilės g. 75, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, matant kitiems asmenims, M. T. sudavus nukentėjusiajam S. D. smūgį kumščiu į dešinę veido pusę, jis sudavė nepilnamečiui S. D. (gim. ( - )) smūgį kumščiu į dešinės pusės veido sritį, taip bendrais veiksmais su M. T. padarydamas šiam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

9Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas A. Gilys prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį dėl R. J. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. J. dėl šių kaltinimų išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas; R. J. pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

10Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos R. J. teisės į gynybą – BPK 50 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis, nes byla išnagrinėta nedalyvaujant jo gynėjui. Nors teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad teismas išaiškino kaltinamiesiems jų teises, tačiau neaišku, ar jie teises suprato, ar R. J. gynėjo atsisakė, ar pageidauja jį turėti, o teismas to nepaklausė. Iš BPK 36 straipsnio, 50 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 179 straipsnio, 261 straipsnio nuostatų darytina išvada, kad nagrinėjant bylą teisme kaltinamojo gynėjo atsisakymas turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, įrašant kaltinamojo žodžius, kuriais jis nurodo savo poziciją dėl gynėjo dalyvavimo, nes priešingu atveju nebūtų galima nustatyti, kokia tikroji kaltinamojo valia. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo padaryti BPK normų pažeidimai (nesiaiškinant kaltinamojo valios ir nagrinėjant bylą nedalyvaujant gynėjui) yra esminiai, nes buvo suvaržyta R. J. teisė į gynybą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atitinkamus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neaišku kodėl įžvelgęs teorines diskusijas (kaip tai nurodė motyvuose), o ne konkrečius, su byla susijusius ir BPK grindžiamus reikalavimus.

11Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami R. J. kaltu, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes teismų išvados nėra grindžiamos įrodymais, kuriais būtų neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad R. J. sudavė nukentėjusiajam S. D. Kasaciniame skunde kritikuojamos teismų išvados ir motyvai dėl įrodymų vertinimo, aptariamas įrodymų turinys ir teigiama, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis. Išanalizavus bylos įrodymus, anot kasatoriaus, matyti, kad apkaltinamasis nuosprendis R. J. iš esmės paremtas tik nukentėjusiojo S. D. parodymais, tačiau juos paneigia ne tik liudytojų J. D., M. M., D. N., nuteistojo M. T. parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 3305/11 (02). Be to, nukentėjusiojo S. D. parodymai nėra nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo pradžioje, kitą dieną po įvykio, jis teigė, kad R. J. sudavė smūgį į dešinį smilkinį, po to M. T. smūgį į dešinę žandikaulio pusę. Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad R. J. sudavė į žandikaulį, o M. T. į smilkinį. Liudytojo I. D. (nemačiusio įvykio ir tik netrukus po jo atvykusio į įvykio vietą) bei nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą S. D., nieko nežinančios apie įvykio aplinkybes, parodymai yra neinformatyvūs. Pasak kasatoriaus, teismai R. J. teisinančių įrodymų nevertino, be to, nepateikė argumentų, kodėl J. D. parodymai patvirtina R. J. inkriminuotą smūgio sudavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodo, kad įvykio liudytojų J. D., M. M., D. N. parodymai prieštarauja nuteistojo M. T. parodymams, o apeliacinės instancijos teismas visiškai be pagrindo konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas S. D. parodymais, nes jie nepatvirtina jokių faktinių aplinkybių dėl smūgių sudavimo. Kasatoriaus teigimu, teismai nenurodė jokių motyvų, nevertino ir nesirėmė vieninteliu objektyviu įrodymu – teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 3305/11 (02), iš kurios matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant vieną tiesioginį smūgį kumščiu, o rėmėsi šiai išvadai prieštaraujančiais specialisto paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BPK 284 straipsnio 2 dalį tada, kai teismas nusprendžia, jog specialisto parodymai yra būtini jo išvadai paaiškinti ar papildyti, specialistas šaukiamas apklausai į teismo posėdį, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai to nepadarė. Apeliaciniame skunde buvo pateiktas argumentas, kad pagal teismų praktiką specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012), tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento nepasisakė.

12Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, pažeidė BPK normas. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas paduodant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį nepareiškęs baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje civilinį ieškinį buvo pareiškęs ne pats nukentėjusysis, o jo atstovė pagal įstatymą. Ji tai padarė ne nukentėjusiojo, bet savo vardu. Dėl to darytina išvada, kad nukentėjusysis šioje byloje nėra pareiškęs civilinio ieškinio. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo S. D. negalėjo pripažinti civiliniu ieškovu ir priteisti jam žalos atlyginimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad jis yra realus, ekonomiškai pagrįstas, tačiau tokie apibūdinimai nėra tinkami nustatant neturtinės žalos dydžio pagrįstumą. Reikšminga ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamiesi pripažino, kad civiliniame ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiama patirta neturtinė žala, atitinka tikrovę. Taigi, kasatoriaus manymu, teismų sprendimai dėl civilinio ieškinio negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

13Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14Prokurorė nurodo, kad kasacinės instancijos teismas gali panaikinti ar pakeisti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimus, nustatęs, jog atliktas įrodymų tyrimas ir (ar) vertinimas turi trūkumų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan., t. y. kai konstatuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Šioje baudžiamojoje byloje pateikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 3305/11 (02), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam S. D. sužalojimas galėjo būti padarytas 2011 m. gruodžio 2 d. tiriamojo nurodomomis aplinkybėmis suduodant vieną tiesioginį smūgį kumščiu. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu specialistė paaiškino (šie paaiškinimai paskelbti teisiamojo posėdžio metu), kad galėjo būti suduota ir daugiau smūgių kumščiu, tačiau išorinių sužalojimų galėjo nelikti. Kaip tai numato BPK 284 straipsnio 2 dalis, ši teismo medicinos specialistė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo apklausta, prieštaravimai tarp jos išvados, kurios teismai nevertino, ir paaiškinimų, kuriais teismai rėmėsi, nebuvo pašalinti. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad teismų pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

15Nuteistojo R. J. gynėjo advokato A. Gilio kasacinis skundas netenkintinas.

16Dėl teisės į gynybą – BPK 50 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies pažeidimų

17Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 50 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad nedalyvavo R. J. gynėjas, tuo tarpu jo atsisakymo faktas (aiški kaltinamojo pozicija) teisiamojo posėdžio protokole neatsispindi. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad R. J. teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo suvaržyta, nurodė nepagrįstus motyvus.

18Kasacinio skundo teiginiai dėl esminio kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimo – nepagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamasis turi teisę turėti gynėją (BPK 22 straipsnio 3 dalis), taip pat turi teisę jo atsisakyti (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) privalo išaiškinti kaltinamajam jo teises ir pareigas (BPK 268 straipsnis), taigi ir teisę turėti gynėją arba jo atsisakyti. Pagal BPK 36, 261 straipsnius teisiamojo posėdžio protokole, kaip teismo atliktus veiksmus, jų turinį ir rezultatus patvirtinančiame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta, kad kaltinamajam išaiškintos jo teisės ir pareigos, taip pat nurodyti jo pareiškimai ir prašymai. Šios bylos teisiamojo posėdžio protokole (to neginčija ir kasatorius) užfiksuota, kad kaltinamajam R. J. išaiškintos jo teisės ir pareigos, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje (t. y. teisė turėti gynėją), 52 straipsnio 1 dalyje (teisė atsisakyti gynėjo), taip pat 52 straipsnio 3 dalyje, 261 straipsnio 6 dalyje, 272 straipsnio 1 dalyje, o kaltinamasis šias teises suprato (beje, dėl to paties nagrinėjamoje byloje gynėjo neturėjo ir kitas nuteistasis M. T.). Be to, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo ir kitos bylos medžiagos, viso teismo proceso metu (pirmosios instancijos teisme), jokių prašymų, pareiškimų ar pretenzijų dėl gynėjo dalyvavimo R. J. neišreiškė. Taigi, teigti, kad teisiamojo posėdžio protokole, kaip kad nurodoma kasaciniame skunde, neatsispindi R. J. valia atsisakyti gynėjo ar abejoti, kad jis suprato jam išaiškintas teises, nėra pagrindo, o tokių teiginių pagrįstumo nepatvirtina ir kita bylos medžiaga. Sprendžiant, ar nebuvo iš esmės suvaržytos R. J. teisės į gynybą, pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinį skundą, dalyvavo tiek pats nuteistasis, tiek jo gynėjas, o apeliaciniame skunde pateiktas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. J. išteisinti grįstas netinkamu (neteisingu) įrodymų vertinimu. Apeliacinio proceso metu nuteistasis R. J., taip pat jo gynėjas pareiškė, kad įrodymų tirti (pavyzdžiui, iš naujo ar papildomai dalyvaujant gynėjui) nereikia. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą tikrindamas bylą, iš naujo vertino bylos įrodymus ir šiame apeliacinio bylos nagrinėjimo procese R. J. apsisprendus turėti gynėją jo teisė į gynybą buvo įgyvendinta. Esant išdėstytoms aplinkybėms darytina išvada, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 50 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis) ar sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nebuvo padaryta.

19Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų

20Kasaciniame skunde ginčijamas R. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumas teigiant, kad jis nesudavė smūgio S. D. Pasak kasatoriaus, konstatuodami šią faktinę aplinkybę, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nurodyti pažeidimai argumentuojami: 1) nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir atitinkamais jų motyvais (kartu teigiant, kad įrodymų vertinimas nemotyvuotas); 2) teismai negalėjo remtis neapklaustos teismo posėdyje specialistės paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu (BPK 284 straipsnio 2 dalis) dėl jos duotos išvados apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai teismų sprendimai skundžiami dėl jų pagrįstumo ginčijant nustatytų faktų įrodytumą, kasacinis skundas nagrinėjamas tiek, kiek tai susiję su esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o tik patikrina, ar teismų padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo atitinka įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), ar šios išvados teismų sprendimuose motyvuotos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės (daugiausia šie argumentai susiję ne su konkrečiais BPK pažeidimais, t. y. ne su kasacinės bylos nagrinėjimo dalyku), buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Tai, kad ne tik M. T., bet ir R. J. smogė kumščiu nukentėjusiajam S. D. į tą pačią dešinę veido pusę, visų pirma nustatyta paties nukentėjusiojo parodymais. Vertindamas šių parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo jų turinį, motyvavo, kodėl jais tiki. Pažymėtina, kad nukentėjusysis S. D. nuo pat pradžių, t. y. dar ikiteisminio tyrimo metu tvirtino įsidėmėjęs R. J. dėl žemesnio ūgio ir šviesios aprangos, išskyrusios jį iš kitų kartu su juo buvusių asmenų; paaiškino, kodėl pirmosios, tuoj po sumušimo vykusios, apklausos metu, svaigstant galvai, netiksliai pasakė, kuriuo smūgiu jam buvo pataikyta arčiau smilkinio, o kuriuo – arčiau žandikaulio; vienodai parodė dėl esminių aplinkybių – kad jam du asmenys sudavė kiekvienas po vieną smūgį į dešinę veido pusę, kad vienas jų atitinka R. J. apibūdinimą, o kitas (pakankamai detaliai apibūdintas kaip kitaip atrodantis) – M. T., taip pat vienodai nurodė, kuris iš nuteistųjų smogė pirmas. Teismo nutartyje taip pat aptarti liudytojo I. D. parodymai; šis liudytojas tuoj po įvykio nukentėjusiojo S. D. sumušimo vietoje jį rado, o pastarasis pasakė apie šviesiai apsirengusį vaikiną, kurį I. D. matė nueinantį; po to S. D. matė šį vaikiną (R. J.) policijos įstaigoje. Teismas vertino ir kasaciniame skunde nurodytų nuteistojo draugų – liudytojų J. D., M. M. (negalėjusių tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių) bei D. N. (nemačiusio užpuolimo momento) parodymus, pasisakė dėl kitų įrodymų vertinimo. Taigi, įrodinėtina šioje byloje faktinė aplinkybė – ar R. J. sudavė smūgį S. D. (šią aplinkybę ir ginčija kasatorius) – nustatyta paties nukentėjusiojo parodymais, palygintais su kitais įrodymais, ir motyvuotai konstatavus, kad jie atitinka tikrovę, bei paneigus nuteistojo versiją. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais yra tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis); specialisto išvada – vienas iš įrodymų, kuris, kaip ir kiekvienas įrodymas, negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai remiamasi specialisto išvada Nr. G 3305/11 (02); joje nurodyta, kad S. D. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl trauminės galvos smegenų ligos ir išsivysčiusio potrauminio astenovegetacinio sindromo, o toks sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamojo (t. y. S. D.) nurodytu laiku ir nurodomomis aplinkybėmis (be to, šios išvados tiriamojoje dalyje nurodyti jo paaiškinimai apie tai, kad du asmenys jam sudavė du smūgius į dešinę veido pusę). Taigi, specialisto išvada nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas (ne mažiau) vienu smūgiu. Iš teismų sprendimuose konstatuotų veikos padarymo aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajam S. D. du smūgiai buvo suduoti vienas po kito, į tą pačią dešinę veido pusę, abiem atvejais – kumščiais. Specialisto išvadą, kad galėjo būti suduotas vienas smūgis („galėjo būti“ nepaneigia dviejų smūgių sudavimo fakto), teismai vertino kartu su kitais bylos įrodymais ir, remdamiesi jų visuma, nustatė atitinkamus faktus dėl fizinio smurto prieš S. D. panaudojimo aplinkybių ir sukeltų padarinių. Šiuo atveju tai, kad minėtą išvadą pateikusi specialistė, ikiteisminio tyrimo metu ją paaiškinusi, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduotas ne vienas smūgis ir galėjo nelikti išorinių jo požymių, o nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti ir abu smūgiai, nebuvo apklausta teismo posėdyje (BPK 284 straipsnio 2 dalis), o teismai jos paaiškinimais, perskaitytais teisiamajame posėdyje, rėmėsi, nelėmė teismų padarytų išvadų dėl R. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, todėl laikyti tai esminiu BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimu nėra pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvavo išvadas dėl R. J. inkriminuotų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padarinių, kuriuos jis sukėlė bendrai su M. T., teisiškai įvertino nustatytas faktines aplinkybes. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas veikas, yra teisingas, o apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo – nepagrįstas, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

22Dėl civilinio ieškinio

23Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisdamas ją S. D., nesilaikė BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes ieškinį byloje buvo pareiškęs ne nepilnametis S. D., o jo atstovė pagal įstatymą S. D. Be to, kasatoriaus manymu, neturtinės žalos dydžio nustatymo teismai reikiamai nepagrindė. Šie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

24Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Nepilnamečio nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą baudžiamajame procese gali būti jo tėvai, turintys tokias pačias teises kaip ir jų atstovaujamas proceso dalyvis (BPK 53, 54, 56 straipsniai). Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas nepilnametis S. D. (gimęs 1996 m. rugsėjo 29 d.), o jo atstovė pagal įstatymą – S. D., kuri, atstovaudama šio nukentėjusiojo interesams, pareiškė civilinį ieškinį, buvo pripažinta civiline ieškove. Civilinis ieškinys, kuriame nurodyta būtent apie nukentėjusiojo S. D. (o ne jo atstovės) patirtą žalą, nagrinėtas kartu su baudžiamąja byla, dalyvaujant tiek nukentėjusiajam, tiek jo atstovei pagal įstatymą, tiek atsakingiems už žalos padarymą asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu pareikšto ieškinio civiliniu ieškovu laikytinas nukentėjusysis, nes jis ir patyrė žalą dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos. Dėl to teismas nusprendė, kad žala priteistina S. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą – S. D. Taigi, pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajam S. D. ir su tuo susijusios aplinkybės, svarbios atsakingam už žalą asmeniui – R. J., buvo žinomos iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios ir teismas šį klausimą nagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, rėmėsi tomis pačiomis bylos aplinkybėmis, sudarančiomis teisinius pagrindus priteisti iš kalto asmens dėl jo nusikaltimo nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, be to, iš dalies atsižvelgė į nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino su nepilnamečiu nukentėjusiuoju jo atstovę pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas žalos priteisimo konkrečiam asmeniui klausimą, padarė daugiau formalaus pobūdžio pakeitimą ir iš esmės nepažeidė civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamajame procese reglamentuojančių teisės normų.

25Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo teigti, kad priteistos neturtinės žalos dydį, t. y. faktinę bylos aplinkybę, teismai nustatė nemotyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nurodė byloje nustatytas aplinkybes, į kurias atsižvelgė, ir kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), kuriais vadovavosi nustatydamas neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiajam S. D. padaryta neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis), įvertinta 7000 Lt, yra reali, šią išvadą pakankamai išsamiai motyvavo. Taigi, neturtinės žalos dydžio nustatymas yra pagrįstas.

26Nenustačius BPK 369 straipsnio nurodytų pagrindų, neperžengiant kasacinio skundo ribų, naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

28Atmesti nuteistojo R. J. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, laisvės... 4. Iš R. J. solidariai su M. T. priteista 333,15 Lt nukentėjusiojo gydymo... 5. Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 6. Tuo pačiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d.... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir... 8. R. J. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos... 9. Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas A. Gilys prašo panaikinti... 10. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos R. J.... 11. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami... 12. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio... 13. Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 14. Prokurorė nurodo, kad kasacinės instancijos teismas gali panaikinti ar... 15. Nuteistojo R. J. gynėjo advokato A. Gilio kasacinis skundas netenkintinas.... 16. Dėl teisės į gynybą – BPK 50 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies... 17. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant... 18. Kasacinio skundo teiginiai dėl esminio kaltinamojo teisės į gynybą... 19. Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų... 20. Kasaciniame skunde ginčijamas R. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus... 22. Dėl civilinio ieškinio... 23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas... 24. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar... 25. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo teigti, kad priteistos neturtinės... 26. Nenustačius BPK 369 straipsnio nurodytų pagrindų, neperžengiant kasacinio... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 28. Atmesti nuteistojo R. J. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą....