Byla I-621-279/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. prašymą atsakovei Panevėžio apygardos probacijos tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Nustatė

2šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms tinkamai pranešta.

3Pareiškėja teismui pateiktu prašymu (b. l. 2-5) prašė iš atsakovės priteisti 8 962,06 Lt (2 595,59Eur) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Prašyme nurodė, kad ji dirba Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus inspektore (B lygis, 6 kategorija), jai suteikta antra kvalifikacinė kategorija. Pareiškėja remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, jog priedai už kvalifikacines kategorijas buvo sumažinti nepagrįstai, prašė netektą pareiginės algos dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo priteisti iš atsakovės.

4Panevėžio apygardos probacijos tarnyba, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepimu teismui (b. l. 13-17) su pareiškėjos prašymu nesutiko, nurodė, kad sumažintas darbo užmokestis pareiškėjai buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Teigė, kad Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, patirti nuostoliai pareiškėjai gali būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytąjį kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjos reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

5Prašymas atmestinas.

6Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dirbo Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus inspektore (B lygis, 6 kategorija), nuo 2007 m. sausio 24 d. pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė kategorija (b. l. 18-27).

7Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas, reglamentuojamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) VII skyriuje. LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi ieškinio senaties taikymo taisyklė: „ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja“. Šioje byloje atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 29 d. Todėl pareiškėja reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 28 d. yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai praleidus ieškinio senaties terminą, ir atsakovei reikalaujant šį terminą taikyti, pareiškėjos prašymo dalis dėl reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už nurodytąjį laikotarpį atmestina. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 29 iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

8Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios tarnybinės veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) ir Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) buvo nustatytas toks Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos.

9Konstitucinis Teismas Nutarimu, be kita ko, pripažino, kad: Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus < ...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo Nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tai patvirtina Panevėžio apygardos probacijos tarnybos pažyma apie I. V. neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7-8).

11Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

12Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

13Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016, Nr. eA-281-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

14Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 7 punkto, matoma, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

15Pareiškėja teismui pateiktu prašymu prašė nagrinėjamoje byloje atsakove laikyti Panevėžio apygardos probacijos tarnybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tinkama atsakove pagal pareiškėjos prašymą laikoma Panevėžio apygardos probacijos tarnyba.

16Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, paminėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuotą administracinių teismų praktiką, vertina, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Panevėžio apygardos probacijos tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Nustačius, kad pareiškėjos dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti prašymo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

17Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas,

Nutarė

18I. V. prašymą atsakovei Panevėžio apygardos probacijos tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

19Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė... 2. šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką... 3. Pareiškėja teismui pateiktu prašymu (b. l. 2-5) prašė iš atsakovės... 4. Panevėžio apygardos probacijos tarnyba, atstovaudama Lietuvos valstybę,... 5. Prašymas atmestinas.... 6. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu, už kurį... 7. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės... 8. Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios tarnybinės veiklos... 9. Konstitucinis Teismas Nutarimu, be kita ko, pripažino, kad: Statuto (2000 m.... 10. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 11. Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį... 12. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 13. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 15. Pareiškėja teismui pateiktu prašymu prašė nagrinėjamoje byloje atsakove... 16. Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus,... 17. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 18. I. V. prašymą atsakovei Panevėžio apygardos probacijos tarnybai dėl... 19. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali...