Byla eA-3966-261/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – R. Ž. ir G. Ž.)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – R. Ž. ir G. Ž.).

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėja M. R. į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydama: 1) panaikinti atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985; 2) įpareigoti Administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Valstybės garantijų įstatymas) reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka ir terminais. Taip pat pareiškėja prašė pavesti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto vertintojams atlikti ekspertizę ir nustatyti gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), kurioje gyveno pareiškėja ir į kurią 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51 buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiai savininkei ( - ), rinkos vertę 1998 m. gruodžio 31 d.
  2. Pareiškėja nurodė, jog 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos vardu buvo kreiptasi į atsakovą dėl garantinio dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėjai neatlygintinai bus suteikta kita gyvenamoji patalpa, išdavimo. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (4.1.23)D3-5985 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjai jos prašomas garantinis raštas nebus išduotas, nes sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus priėmimo metu pareiškėja patalpoje, grąžintoje buvusiam savininkui ( - ), nebegyveno. Pareiškėjos nuomone, atkūrus nuosavybės teises į ginčo gyvenamąją patalpą, Kretingos rajono savivaldybės administracija jai, kaip buvusiai jos naudotojai, turėjo išduoti valstybės garantiją dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo. Pareiškėja nurodė, jog nuomininkams, gyvenusiems buvusiems savininkams natūra grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, butuose, patalpose, teisė į valstybės garantiją buvo reglamentuota dar 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 21 straipsnio 6 dalyje, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 5, 124, 126 punktuose, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnyje, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje, įgyvendinimo tvarkos 2.2 punkte, o šių teisinių santykių tęstinumą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. kovo 4 d. nutarime, konstatavęs, jog valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.
  3. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimus prašė skundą atmesti.
  4. Atsakovas teigė, jog pareiškėja negali pretenduoti į valstybės garantiją, patvirtinančią, kad jai neatlygintinai bus suteikta kita gyvenamoji patalpa. Atsakovo teigimu, Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, neturėtų būti taikomos, nes sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pareiškėja gyvenamosiose patalpose, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui, nebegyveno. Ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne Atkūrimo įstatymo, o Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau – ir Apsirūpinimo įstatymas) nuostatos. Pareiškėja buvo užpildžiusi Apsirūpinimo įstatymo 2 priedėlį ir išreiškusi valią, kad jai būtų suteikta valstybės parama ir išnuomota savivaldybei priklausanti gyvenamoji patalpa, taikant valstybės nuomos mokesčio tarifus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja nuomoti gyvenamąją patalpą sutiko, todėl 1998 m. gruodžio 31 d. su ja buvo sudaryta buto, esančio ( - ), nuomos sutartis. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos prašymu skirti ekspertizę, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, savininkams grąžintinų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, rinkos vertės nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas ir Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“. Atsakovas pažymėjo, jog pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiga nustatyti turto vertę tenka savivaldybės administracijos direktoriui, o ne teismui. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl garantijos dydžio, o dėl pareiškėjos teisės į valstybės garantiją.

5II.

6

  1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja M. R. buvo įtraukta į ( - ) viršaičio 1992 m. birželio 16 d. sudarytą sąrašą asmenų, gyvenusių grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje. Pareiškėja prašė jos šeimai suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis ir nurodė, jog nuo 1987 m. spalio 5 d. ji yra gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomininkė. Piliečio, pageidaujančio gauti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, anketoje pareiškėja pažymėjo, kad pageidauja išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Iš prašymo suteikti gyvenamąją patalpą turinio nustatyta, jog pareiškėja jai ir jos šeimai suteikti kitą gyvenamąją patalpą prašė, kadangi, anot jos, gyvenimo sąlygos ( - ) priklausančiame gyvenamajame name buvo labai blogos, namas avarinės būklės, neremontuojamas, daug metų buvo visai nešildomas, o sergančiai jos dukrai reikalingos geresnės gyvenimo sąlygos. Byloje pateiktame pasižadėjime yra pažymėta, kad pareiškėja sutinka nuomoti Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomą gyvenamąją patalpą. 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą 58,17 kv. m gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomos sutartį. 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimu Nr. 51 į buvusį ( - ) pastatą, esantį ( - ), buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra ( - ). 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos M. R. įgaliotas atstovas kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas M. R. išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai bus neatlyginamai suteikta kita gyvenamoji patalpa. 2013 m. lapkričio 7 d. Administracijos sprendime, įformintame raštu Nr. (4.1.23)-D3-5985, nurodyta, kad pareiškėjos M. R. prašymas jai išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteikta kita gyvenamoji patalpa, netenkinamas, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo momentu pareiškėja ginčo gyvenamojoje patalpoje nebegyveno, todėl jai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, neturėtų būti taikomos.
  3. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 425 p.), be kita ko, reiškiantis, kad būtina siekti suderinti tiek savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, tiek ir nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje ar bute, interesus. Teismas rėmėsi pareiškėjos išsikėlimo iš ginčo gyvenamosios patalpos ir nuosavybės teisių į ją atkūrimo buvusiam savininkui metu galiojusios originalios Atkūrimo įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1, 3 dalimis. Pažymėta, jog nors, atsakovo nuomone, pareiškėja neturi teisės į valstybės garantijos suteikimą, nes nuosavybės teisių natūra atkūrimo metu ji gyvenamojoje patalpoje, esančioje ( - ), negyveno, vertinta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jau nuo 1991 metais prasidėjusio piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios pareiškėja įgijo nuomininkės, gyvenančios buvusiems savininkams grąžintiname gyvenamajame name, statusą ir iš minėtos patalpos buvo iškeldinta būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui.
  4. Taip pat pažymėta, kad Valstybės garantijų įstatymas detalizuoja valstybės garantijas sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, šių garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas. Šio įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo taikymo sritį, nurodo, kad įstatymas reglamentuoja valstybės garantijas tiek sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams, tiek ir jų nuomininkams. Teismas rėmėsi Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 4 dalimis. Kartu pažymėta, kad nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat buvo taikomos Apsirūpinimo įstatymo nuostatos. Teismas rėmėsi Apsirūpinimo įstatymo 11 straipsniu (nuo 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusios Apsirūpinimo įstatymo redakcijos – 9 straipsnis), 12 straipsniu bei nurodė, kad šioje įstatymo normoje numatytos valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formos iš esmės yra analogiškos kaip ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos garantijos nuomininkams. Taip pat teismas rėmėsi Apsirūpinimo įstatymo 17 straipsniu. Teismas vertino, kad nors pareiškėja M. R. dar 1992 m. birželio 16 d. buvo įtraukta į ( - ) viršaičio sudarytą sąrašą asmenų, turinčių gyvenamųjų patalpų poreikį dėl jų gyvenimo grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, kaip buvo numatyta Apsirūpinimo įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, pareiškėja kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, prašydama jai suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, taip pat užpildė anketą, pažymėdama, kad pasirenka šio įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatytą paramos formą – išsinuomoti savivaldybės gyvenamąją patalpą, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Pasižadėdama atlaisvinti ( - ) priklausiusią gyvenamąją patalpą, pareiškėja išreiškė valią nuomoti Kretingos rajono savivaldybei priklausančią ir pareiškėjai pasiūlytą gyvenamąją patalpą, todėl daryta išvada, jog pagal tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas pareiškėja sutiko su siūloma Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatyta valstybės garantija nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Nors realiai garantinis dokumentas pareiškėjai ir nebuvo išduotas, gyvenamosios patalpos suteikimas pareiškėjos prašyme nurodytu būdu sutinkamai su Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatomis atitiko tikrąją pareiškėjos valią. Tokią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti 1998 m. gruodžio 31 d. buto, esančio ( - ), nuomos sutartis, kurios pareiškėja neginčija.
  5. Konstatuota, kad vadovaujantis pareiškėjos išsikėlimo iš savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjai valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas, buvo suteikta ir įvykdyta. Pagal Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį bei Atkūrimo įstatymo nuostatas nuomininkai turi teisę tik į vieną valstybės garantiją, todėl vertinta, kad pareiškėjos prašymas jai suteikti valstybės garantiją yra nepagrįstas. Vertinta, jog nors nurodymu, kad pareiškėja neturi (-ėjo) teisės į valstybės garantiją, atsakovas netinkamai aiškino teisės aktus, konstatavus, jog atsisakymas pareiškėjai M. R. išduoti valstybės garantiją yra pagrįstas, pagrindų panaikinti 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5985 ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus nėra. Dėl prašymo skirti ekspertizę, siekiant nustatyti patalpų, esančių ( - ), kuriose gyveno pareiškėja ir į kurias 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51 buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui ( - ), rinkos vertę 1998 m. gruodžio 31 d., teismas pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl valstybės garantijos dydžio, o dėl pareiškėjos teisės į valstybės garantijos suteikimą, prašymas skirti gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), turto vertės ekspertizę netenkintinas.

7III.

8

  1. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti – panaikinti Administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985 ir įpareigoti Administraciją vykdyti Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
  2. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė, jog:
    1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir išvadomis: kad nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat buvo taikomos Apsirūpinimo įstatymo nuostatos; kad Apsirūpinimo įstatymo 12 straipsnyje numatytos valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formos iš esmės yra analogiškos kaip ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos garantijos nuomininkams; kad pareiškėja pareiškė valią nuomoti Kretingos rajono savivaldybei priklausančią ir pareiškėjai pasiūlytą patalpą, t. y. pareiškėja sutiko su siūloma Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatyta valstybės garantija nuomininkams; kad pareiškėjai valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas, buvo suteikta ir įvykdyta. Pareiškėja mano, kad Apsirūpinimo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dėl valstybės garantijų suteikimo, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą asmenims, iškeldinamiems iš savininkui grąžintinų patalpų, nėra viena kitą pakeičiančios, todėl akivaizdu, kad su šeima iškeldinta iš savininkui grąžintinų patalpų apeliantė negavo neatlygintinai kito gyvenamojo būsto, nes 1998 m. gruodžio 31 d. apeliantė gyvena nuomojamose atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose.
    2. Dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsamiai pasisakęs 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010.
    3. Kadangi būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Valstybės garantijų įstatymo reikalavimų, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.
  3. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.
  4. Atsiliepimą atsakovas grindė argumentais, iš esmės analogiškais išdėstytiems atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

9IV.

10

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-614-525/2015) pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1987 m. spalio 5 d. buvo gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomininkė. Pareiškėja buvo įtraukta į ( - ) viršaičio 1992 m. birželio 16 d. sudarytą sąrašą asmenų, gyvenusių grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje. 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą 58,17 kv. m gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomos sutartį. 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimu Nr. 51 į buvusį parapijos pastatą, esantį ( - ), t. y. į pastatą, kuriame iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nuomojo gyvenamąsias patalpas, buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra ( - ). Valstybės garantijų grąžintinų natūra gyvenamųjų namų ar jų dalių, butų nuomininkams išdavimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Valstybės garantijų įstatymas. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad Atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius [...] nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintiname name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Konstatuota, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Valstybės garantijų įstatymas numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui, priimant sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą (jo dalį), kartu išduoti valstybės garantiją tik tokiam nuomininkui, kuris gyvena savininkui grąžintiname name, jo dalyje ar bute. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja negyvena savininkui grąžintiname name (jo dalyje). Pareiškėja, dar iki priimant sprendimą dėl pastato grąžinimo savininkui, Apsirūpinimo įstatymo pagrindu išsinuomojo ir išsikėlė gyventi į kitą gyvenamąją patalpą, todėl, kolegijos vertinimu, ji neturi subjektinės teisės į valstybės garantiją. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti valstybės garantiją. Daryta išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo šią administracinę bylą, nors ir remdamasis kitais motyvais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl nenustatyta pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

11V.

12

  1. Pareiškėja 2015 m. birželio 25 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015; pareiškėjos skundą tenkinti.
  2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiško turinio skundą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjų skundą ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Priimant minėtą sprendimą buvo remiamasi išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 2015 m. gegužės 20 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip: „Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti. Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984. Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).“ Pareiškėja teigė, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra reikšminga ginčo situacijai ir atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą yra būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015.

13VI.

14

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eP-101-492/2015) pareiškėjos M. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 tenkino, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. Ž. ir G. Ž. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei perdavė bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
  2. Teisėjų kolegija nustatė, jog motyvuodama prašymą atnaujinti procesą pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 aiškinant ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje taikant Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, numatančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose, teismas priėjo priešingą išvadą nei administracinę bylą Nr. eA-614-525/2015 nagrinėjusi teisėjų kolegija.
  3. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Savivaldybės administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame ( - ), kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame ( - ), kuris jos sutikimu ir Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį.
  4. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, kad pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją ir jos teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos, nenumatė ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusi 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, jog pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
  5. Teisėjų kolegija vertino administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 nustatytas aplinkybes bei pažymėjo, jog LVAT 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 galbūt netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute.
  6. Pažymėta, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).
  7. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad LVAT teisėjų kolegija, nusprendusi, jog pareiškėja neturi subjektinės teisės į valstybės garantiją, galbūt netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

15Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

16VII.

17

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (4.1.23)D3-5985 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Taigi ginčas yra kilęs dėl nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, teisės į valstybės garantiją.
  2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos M. R. skundą atmetė iš esmės tuo pagrindu, kad pareiškėjai jau buvo suteikta kita valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas, o pagal Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir Atkūrimo įstatymo nuostatas nuomininkai turi teisę tik į vieną valstybės garantiją.
  3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nurodydama, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualias teisės normas, kad teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.
  4. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla tik dėl jų teisinio vertinimo, todėl dėl faktinių aplinkybių išplėstinė teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
  5. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs tokio pobūdžio teisinius ginčus ir yra pasisakęs dėl aktualaus taikytino teisinio reguliavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1247-146/2015).
  6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.
  7. Atsižvelgusi į tai, kas pirmiau išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, be kita ko, vadovaujasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išdėstytomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis valstybės garantijų klausimais, kurios aktualios pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes.
  8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarimu pripažino, jog okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti buvo ir gyvenamieji namai, juose buvusios patalpos buvo priskirtos valstybiniam, visuomeniniam butų fondui. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad taip iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Kita vertus, pradėjus nuosavybės atkūrimo procesą, būtina derinti ne tik visuomenės plačiąja prasme interesus su buvusių savininkų interesais, siekiant nesukurti per didelės naštos visuomenei, bet ir buvusių savininkų ir atkūrimo metu nuosavybe besinaudojančių asmenų interesus. Tai pabrėžta ir Konstitucinio Teismo praktikoje: sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neturi prieštarauti konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimas neišvengiamai veikia susiformavusių socialinių ir teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
  9. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 taip pat konstatuota, jog esminės nuostatos dėl nuomininko, gyvenančio savininkams grąžintinuose namuose, butuose teisės turėti gyvenamąją patalpą atskleidžiamos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose. Juose pabrėžiama, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėta Konstitucinio Teismo nuostata pabrėžiamas teisėtas nuomininkų, patenkančių į valstybės garantijas turinčių teisę gauti asmenų ratą, lūkestis, kad valstybės garantijos pagrindu bus įgyvendinta jų konstitucinė teisė turėti gyvenamąjį būstą. Papildomai pabrėžta, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėtą nuomininkų lūkestį taip pat saugo Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžtą valstybės pareigą užtikrinti grąžintino turto nuomininko teises patvirtina ir įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas. Jau 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (be kita ko, jo 21 straipsnyje) įtvirtintos nuostatos, kuriomis valstybė įsipareigojo užtikrinti nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą, įtvirtinama pareiga vykdyti šios teisės užtikrinimą Vyriausybės nustatytos programos pagrindu. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme toliau patvirtinama valstybės pozicija dėl grąžintiname turte gyvenančių nuomininkų interesų užtikrinimo.
  10. Pažymėtina, jog spręsdama ginčą dėl teisės į valstybės garantiją asmeniui, nuomojusiam savininkams grąžintiną turtą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pirmiausiai pabrėžė būtinybę nustatyti, ar pareiškėja apskritai patenka tarp asmenų, kurie turi teisę į valstybės garantiją. Atsakovas nagrinėjamoje byloje savo poziciją grindžia faktine aplinkybe, jog 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pareiškėja gyvenamosiose patalpose, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui, nebegyveno, kadangi 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą kitos gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.
  11. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėja nuo 1987 m. spalio 5 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. buvo gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui, nuomininkė. Iš byloje esančio 1992 m. birželio 16 d. ( - ) viršaičio rašto Nr. 81 „Gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - ) apylinkėje“ matyti, jog į nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose buvusiems savininkams namuose sąrašą įtrauktas ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž., taip pat byloje pateikti pareiškėjos M. R. ir trečiojo suinteresuoto asmens R. Ž. pasižadėjimai atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, į kurias tuo metu buvo pradėtos vykdyti nuosavybės teisių buvusiam savininkui atkūrimo procedūros. Įvertinus šias faktines aplinkybes, pabrėžtina, jog Atstatymo įstatymo įsigaliojimo 1991 metais metu, Atkūrimo įstatymo priėmimo 1997 metais metu ir iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja de jure ir de facto buvo savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos nuomininke, t. y. jau nuo 1991 metais prasidėjusio piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios pareiškėja įgijo nuomininkės, gyvenančios buvusiems savininkams grąžintiname gyvenamajame name, statusą.
  12. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes bei pareiškėjos situaciją, konstatuoja, kad šiuo atveju ta aplinkybė, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas atkūrimo buvo priimtas 1999 m. balandžio 27 d., t. y. pareiškėjai šiose patalpose jau nebegyvenant, negali lemti pareiškėjos teisės į valstybės garantiją praradimo. Turint omeny, kad pareiškėja iš gyvenamosios patalpos, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui, išsikėlė dėl nuosavybės teisių buvusiam savininkui atkūrimo į tas patalpas proceso, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pareiškėjos situaciją vertinti kitaip nei nuomininkų, kurie gyveno grąžintinuose namuose (butuose), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jiems dar neišsikėlus iš šių patalpų. Kitoks pareiškėjos situacijos vertinimas būtų nesuderinamas su pirmiau minėtais Konstitucinio Teismo praktikoje išplėtotais konstituciniais imperatyvais ir konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes teisės į valstybės garantiją atsiradimas būtų nulemtas nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, t. y. momento, kuriuo buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015). Be to, pabrėžtina, kad administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 susiklosčiusi analogiška nagrinėjamai bylai situacija buvo aiškinama taip pat, kaip ir šioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015).
  13. Taigi, nustačius, jog pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, vadovaujantis išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pateiktais išaiškinimais, reikia nustatyti, ar ji šią teisę į valstybės garantiją įgyvendino, ar jos atsisakė. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, tarp ( - ) seniūnijos ir pareiškėjos M. R. 1998 m. gruodžio 31 d. sudaryta tipinė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis laikytina tinkamu valstybės garantijos vykdymu. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjai buvo suteikta valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas.
  14. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Valstybės garantijų įstatymas nenumato tokios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių garantija nuomininkui nėra apskritai išduodama (žr. 2008 m. gegužės 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-237/2008, Administracinė praktika, 2008, Nr. 5(15).
  15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).
  16. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatuota, jog nustačius, kad pareiškėja patenka į asmenų, kuriems valstybė įsipareigojo užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą, grupę, ši teisė, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos.
  17. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.
  18. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties sudarymo momentu nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Taip pat pabrėžtina, jog iš bylos duomenų matyti ir dėl to byloje nėra ginčo, kad 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartis buvo atlygintina.
  19. Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcijoje detalizuojamos valstybės garantijų formos, jų įgyvendinimo tvarka nenumato įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos. Šio įstatymo (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Taip pat nurodoma, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka (9 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (9 straipsnio 5 dalis).
  20. Šiuo atveju taip pat svarbi ta aplinkybė, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, jog nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, jog pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu.
  21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų ir kad pareiškėjai buvo suteikta valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas.
  22. Kaip administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, svarbu atskirti dviejų tipų teisinius santykius: teisinius santykius, susiklostančius tarp valstybės ir nuomininko, turinčio teisę į valstybės garantiją, ir teisinius santykius, susiklosčiusius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu buto nuoma Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu nebuvo prilyginta valstybės garantijai. Vien tai, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu ir ji šiuo pasiūlymu pasinaudojo, nereiškia, kad pasibaigė teisiniai santykiai, kylantys iš Atkūrimo įstatymo. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra teisiniai nuomos santykiai pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, jog valstybės garantijos neišdavimas gali būti pateisinamas kitos kilmės juridiniu faktu – nuomos sutarties sudarymu Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.
  23. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 taip pat pabrėžė, kad 2003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas (įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.), pagal kurį savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priėmimo, jei nuosavybę grąžina kita Vyriausybės įgaliota institucija nei savivaldybės vykdomoji, savaime nepaneigia asmens teisės į valstybės garantiją, jam nepareikalavus įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą praėjus 3 mėnesių terminui. Šia norma nustatoma pareiga savivaldybės institucijai nedelsti dėl valstybės garantijos išdavimo. Ja nėra reikalaujama aktyvių asmens, siekiančio gauti valstybės garantiją, veiksmų, tokiu pakeitimu nėra sukuriamos pareigos teisę į valstybės garantiją turintiems asmenims. Priešingu atveju, toks Atkūrimo įstatymo pakeitimas reikštų nevienodą asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją vertinimą, kuris priklausytų nuo valstybės garantijos suteikimo momento: iki normos pakeitimo valstybės garantiją įgyvendinę asmenys nepagrįstai atsidurtų palankesnėje padėtyje nei po normos pakeitimo.
  24. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, o atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (4.1.23)D3-5985 nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl garantinio dokumento, patvirtinančio, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, išdavimo. Tai sudaro pagrindą šį atsakovo sprendimą panaikinti.
  25. Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
  26. Valstybės garantijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įvairios valstybės garantijų formos, t. y. nurodyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.
  27. Iš pareiškėjos vardu atsakovui pateikto 2013 m. spalio 25 d. prašymo dėl garantinio rašto išdavimo turinio matyti, jog pareiškėja nurodė, kad ji pretenduoja į valstybės garantiją, patvirtinančią, jog jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, t. y. pareiškėja prašė išduoti valstybės garantinį dokumentą, numatytą minėtos redakcijos Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktuose, nors jų konkrečiai neįvardijo. Tuo tarpu iš pareiškėjos skunde suformuluoto reikalavimo galima nustatyti ir konkrečią valstybės garantiją, kurios siekia pareiškėja, t. y. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą valstybės garantiją – didesnės vertės gyvenamosios patalpos suteikimą įstatyme numatytomis sąlygomis.
  28. Pažymėtina, jog Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktuose nustatytų valstybės garantijų formų taikymą lemia savininkui grąžintų patalpų, kuriose gyveno nuomininkas, ir nuomininkui neatlygintinai perduotų nuosavybėn gyvenamų patalpų, verčių skirtumas. Taigi nustatant, kuri būtent Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies norma (punktas) gali būti taikoma išduodant valstybės garantiją, turi būti atsižvelgiama į minėtų patalpų verčių skirtumus. Dėl minėtų priežasčių teismas šiuo atveju neturi pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti valstybės garantiją pagal konkretų Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies punktą. Pažymėtina ir tai, kad teismas viešojo administravimo funkcijų neatlieka, todėl neturi pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti konkretaus turinio administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-237/2008). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimai, pareikšti pirmosios instancijos teisme, turi būti tenkinami iš dalies.
  29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundas nepagrįstai buvo atmestas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis naikintini priimant naują sprendimą – tenkinant iš dalies pareiškėjos skundą, t. y. panaikinant atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985 ir įpareigojant atsakovą išduoti teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai M. R. Valstybės garantijų įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, valstybės garantijos išdavimui atsakovui nustatomas trijų mėnesių terminas nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

19Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

20Pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą tenkinti.

21Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

22Pareiškėjos M. R. skundą tenkinti iš dalies.

23Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985.

24Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjai M. R. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

25Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai