Byla e2-415-798/2017
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bilderis“ iškelti restruktūrizavimo bylą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Lemora“, Lietuvos ir Norvegijos uždaroji akcinė bendrovė „Norvelita“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bilderis“ vadovo S. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bilderis“ iškelti restruktūrizavimo bylą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Lemora“, Lietuvos ir Norvegijos uždaroji akcinė bendrovė „Norvelita“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas UAB „Bilderis“ vadovas S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškelti UAB „Bilderis“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti N. S..
  2. Ieškovas nurodė, kad bendrovės pradelsti finansiniai įsipareigojimai 2016-10-21 duomenimis sudaro 1 049 977,97 Eur. Paaiškino, kad pagrindinė atsakovės laikino nemokumo priežastis yra pasikeitusi ekonominė ir finansinė padėtis statybos (bendrastatybinių darbų) sektoriuje, užsitęsę teisminiai ginčai ir užsakovų neatsiskaitymas laiku su atsakove. Ieškovo teigimu, atsakovė iš esmės vykdo savo įsipareigojimus pirmos eilės kreditoriams, skola yra susidariusi tik atsakovės vadovui (ieškovui) bei su juo susijusiems asmenims.
  3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Lemora“ prašo atmesti prašymą iškelti atsakovei UAB „Bilderis“ restruktūrizavimo bylą. Nurodo, kad atsakovės pradelstos skolos sudaro 86 proc. atsakovės turto balansinės vertės, tai reiškia, kad atsakovė yra nemoki. Be to, atsakovės reali turto vertė yra mažesnė, nei balanse apskaityta turto vertė.
  4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Perdanga“ nesutinka su ieškinio reikalavimu iškelti UAB „Bilderis“ restruktūrizavimo bylą.
  5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ prašo ieškinį tenkinti. Jo nuomone, restruktūrizavimas pagal atsakovės finansinius rodiklius yra galimas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė atsakovei UAB „Bilderis“ iškelti restruktūrizavimo bylą.
  2. Teismas, vertindamas realią į įmonės balansą įrašyto turto vertę, nustatė, kad ji yra mažesnė nei nurodyta balanse, kadangi ieškovas jos nepagrindė. Į balansą įrašytų atsargų nurodyta vertė – 353 631 Eur, iš jų žaliavų ir komplektavimo gaminių – 94 375 Eur. Tačiau iš pateiktos lentelės apie žaliavų ir komplektavimo gaminių įsigijimo savikainą, jos vertė nurodyta 20 693,76 Eur, kitų duomenų apie šių atsargų balansinę vertę nepateikta. Ieškovas taip pat nepateikė duomenų apie balanse apskaitytą ilgalaikį materialųjį turtą už 259 256 Eur, skirtą parduoti, todėl laikytina, kad jis neįrodė, jog realiai disponuoja šiuo turtu. Tuo tarpu balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos už 478 563 Eur taip pat nėra realios, kadangi galimybės jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei yra abejotinos. Nustatyta, kad dalis nurodytų debitorių yra bankrutuojantys, iš kitų skolos jau kurį laiką nepavyksta išieškoti, o didžiausias debitorius AB F VITI bylinėjasi su daug kitų kreditorių, kurių dalies ieškiniai jau yra patenkinti.
  3. Vertinant atsakovės galimybes atkurti mokumą, nustatyta, kad bendrovės darbuotojų skaičius nuo 112 darbuotojų 2012 metais sumažėjo iki 45 darbuotojų 2016 m. Plano metmenyse ieškovas nurodo, kad įmonė mokumą atkurs iš einamosios veiklos uždirbto pelno, gautų pajamų iš turto pardavimo, atgautų lėšų iš trumpalaikio turto. Nors ieškovas teigia, kad yra pasirašyta naujų sutarčių, tačiau tik deklaratyviai nurodo galimą gauti 290 269 Eur pelną.
  4. Teismas sprendė, kad UAB „Bilderis“ atitinka nemokios įmonės būklę ir įmonė neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai įvertino bendrovės turimo turto sudėtį, dėl ko buvo neteisingai nuspręsta dėl bendrovės nemokumo ir galimybių iškelti restruktūrizavimo bylą. Teismas 2016-11-28 pateikdamas ieškovui reikalavimą pateikti tam tikrus duomenis, neprašė pateikti duomenų apie balanse apskaitytą materialųjį turtą, skirtą parduoti, tačiau rėmėsi išimtinai tik ta aplinkybe, kad ieškovas šių duomenų nepateikė. Visa informacija apie nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį turtą pateikta restruktūrizavimo plano metmenyse, todėl teismas nepagrįstai šį turtą pašalino iš bendrovės turto masės. Teismas taip pat, remdamasis tik prielaidomis, sprendė, jog nėra galimybės atgauti debitorinių įsiskolinimų. Priešingai – didžiausias debitorius yra veikianti įmonė, su fiziniu asmeniu bendrovę sieja ilgalaikis bendradarbiavimas, šis asmuo yra mokus, o tai, kad kitiems debitoriams pradėtas bankroto procesas savaime nereiškia, jog turimos reikalavimo teisės yra bevertės.
    2. Teismas neįvertino galimybių atkurti bendrovės veiklą restruktūrizavimo metu. Teismas klaidingai teigė, kad ieškovas nepagrindė planuojamo gauti pelno apskaičiavimo. Ieškovas pateikė grynojo pelno apskaičiavimą dėl vykdomų ir planuojamų vykdyti statybos rangos sutarčių. Taip pat planuojama gauti pelno iš prekybos statybinėmis medžiagomis, pardavus turimą turtą, ko teismas nevertino.
    3. Teismas nelygino restruktūrizavimo ir bankroto pasekmių. Atsižvelgiant į ribotą atsakovės turto likvidumą, parduodant jį bankroto proceso metu galimai nebūtų gaunama tikroji jo vertė, dėl ko mažesne apimtimi būtų tenkinami ir kreditorių reikalavimai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad didžiausias bendrovės kreditorius sutinka su restruktūrizavimo bylos iškėlimu.
    4. Priešingai nei teigia teismas, bendrovės nuostolinga veikla nėra tęstinio ir blogėjančio pobūdžio. Ji pelningai veikė 2011 – 2014 m. Tai, kad bendrovė gali atkurti pelningą veiklą rodo jos valdymo organų aktyvūs veiksmai mažinant darbuotojų skaičių, parduodant veiklai nereikalingą turtą, sudarant naujas sutartis.
  2. Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Lemora“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
    1. Teismas pagrįstai nustatė, kad pagal balanso duomenis pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Kadangi įmonė yra nemoki, restruktūrizavimo plano metmenys net neturi būti vertinami.
    2. Ieškovas nevykdo pareigos pagrįsti savo teiginių ir atsikirtimų, ir tik deklaratyviai nurodo, kad realiai disponuoja visomis prekių atsargomis ar, kad yra reali galimybė išieškoti debitorines skolas.
    3. Ieškovas konkrečiais skaičiavimais, o ne metodika, nepaaiškina ketinamo gauti pelno, tokio paaiškino nepateikė ir teismui pareikalavus. Numatomas pelningumas (15,87 proc.) statybų sektoriuje nėra realus, be to nelogiškas, kuomet bendrovės pelningumas 2013 m. siekė 3,3 proc., o kitais metais buvo apie 2 proc.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti restruktūrizavimo bylą, rėmėsi nustatyta aplinkybe, UAB „Bilderis“ atitinka nemokios įmonės būklę ir įmonė neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu.

5Dėl nemokumo kaip pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą

  1. Remiantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) nuostatomis, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų.
  2. Taigi pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jos restruktūrizavimo bylą. Įmonės nemokumą apibrėžia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  3. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pagal 2016-10-21 balanso duomenis, kitus pateiktus duomenis, atsakovės pradelsti įsipareigojimai (1 049 977,97 Eur) žymiai viršija daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (1 220 818 Eur), o 2016 m. patirti 697 240 Eur nuostoliai rodo, kad atsakovė 2016 m. veikė nuostolingai.
  4. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualius (naujausius) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, tačiau rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas tik kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-05 nutartis c. b. Nr. e2-1077-241/2015; 2015-04-02 nutartis c. b. Nr. e2-678-381/2015).
  5. Teismas, abejodamas balanse nurodoma turimo turto verte, bei išnagrinėjęs į bylą pateiktus duomenis sprendė, kad atsakovės reali turimo turto vertė yra beveik perpus mažesnė nei nurodoma balanse. Apeliantas su tokiu teismo turto masės vertinimu nesutinka. Visgi, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad net ir nesumažinus pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bendrovės turto masto ir laikant, kad balanso duomenys šiuo aspektu yra teisingi, paties apelianto nurodyti pradelsti įsipareigojimai itin reikšmingai viršija balanse nurodomo turto vertę, dėl ko atsakovė laikytina nemokia ĮBĮ 2 str. 8 d. prasme, kas sudaro savarankišką materialųjį pagrindą atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Kadangi tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės mokumo problemų sprendimo priemonės, teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, turi vertinti ne tik įmonės pateiktus finansinius dokumentus, tačiau ir jos veiksmus rinkoje, kitus su vykdoma veikla susijusius duomenis.
  6. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas vertino ne tik balanso duomenis, bet ir juose pateiktų duomenų atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams apie bendrovės turimo turto tikrąją vertę. Nagrinėjamu atveju sutiktina su teismo išvada, kad ne visi lyginami duomenys sutampa, pavyzdžiui žaliavų ir komplektavimo gaminių įsigijimo savikaina. Tačiau vertinant duomenis apie balanse apskaitytą ilgalaikį materialųjį turtą už 259 256 Eur, skirtą parduoti, nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovui nepateikus tam tikrų duomenų neįrodyta, jog realiai jis disponuoja šiuo turtu. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų VĮ „Registrų centras“ atsakovei priklauso ne vienas žemės sklypas bei įvairūs statiniai. Tačiau, nors ieškovas metmenyse nurodo, kad vykdant restruktūrizavimo planą ketina parduoti tam turtą, numatoma orientacinė rinkos vertė žymiai skiriasi nuo registruose nurodytos vidutinės rinkos vertės, nustatytos atlikus masinį vertinimą 2015 m., pavyzdžiui, nurodo, kad ketinamo parduoti dalies žemės sklypo orientacinė vertė yra 250 000 Eur., tačiau registrų duomenimis šio sklypo vidutinė rinkos 1340 Eur, pastato, kurio vertę apeliantas nurodo 50 000 Eur, įvertintas 9920 Eur. Nors sutiktina, kad nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatyta atlikus masinį vertinimą, neatspindi realios rinkos vertės, tačiau nurodytos sumos skiriasi reikšmingai, o apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie bent iš dalies pagrįstų jo nurodytas orientacines rinkos vertes. Taigi, teismas turėjo pagrindo abejoti balanse nurodytomis turimo turto vertėmis, apeliantui jokiais įrodymais nepašalinus šių abejonių.
  7. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Todėl tik iš dalies sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad teismas remdamasis prielaidomis, sprendė, jog nėra galimybės atgauti debitorinių įsiskolinimų, o tai, kad kitiems debitoriams pradėtas bankroto procesas savaime nereiškia, jog turimos reikalavimo teisės yra bevertės, tačiau visgi vien debitorinių skolų egzistavimas taip pat savaime nereiškia, kad tai yra turtas, kuriuo atsakovė realiai disponuos.
  8. Metmenyse, pateikiant lėšų, gautų realizavus turtą bankroto atveju, atsakovė pati pripažįsta, kad net ir esant palankiam teismo sprendimui dėl skolos priteisimo iš debitorių, tai neužtikrina, kad šios gautinos sumos bus sėkmingai išieškotos iš debitorių. Ieškovas taip pat nevykdė teismo reikalavimo pateikti duomenis apie veiksmus, atliktus išieškant debitorines skolas, bei kodėl jų išieškoti nepavyksta.
  9. Apeliantas taip pat nepateikė detalių skaičiavimų dėl ketinamo gauti pelno pagal sudarytas sutartis. Akivaizdu, kad pagal pateiktus bendro pobūdžio skaičiavimus, nėra galimybės patikrinti jų realumo, tuo tarpu atsakovės įsivaizduojamas grynasis pelnas nebūtinai yra realus ir pagrįstas. Atskirai pažymėtina, kad atsakovas teismui pateikė tik vieną iš sutarčių, iš kurių ketinama gauti pelno, t. y. su UAB „Saulės kopos“. Iš šios sutarties turinio matyti, kad sutartis turėjo būti pradėta vykdyti 2016-10-04 ir užbaigta 2017-04-01, taigi apeliantas galėjo pateikti duomenis apie realų sutarties vykdyta, už atliktus darbus gaunamą apmokėjimą ir t. t.
  10. Nors viešojo intereso restruktūrizavimo bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti tikrąją atsakovo finansinę būklę, tačiau tai nereiškia, kad teismas visiškai perima šalių įrodinėjimo pareigą, kadangi sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Nagrinėjamoje byloje apeliantas turėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir pats teikti teismui visus galimus įrodymus, patvirtinančius bylos nagrinėjimui svarbias aplinkybes, nelaukiant, kol tokių įrodymų pareikalaus teismas.
  11. Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad bendrovė šiuo metu laikytina faktiškai nemokiu ūkio subjektu (IBĮ 2 straipsnio 8 punktas), todėl restruktūrizavimo byla jai negali būti keliama. Be kita ko, apeliantas atskirajame skunde neneigia bendrovės nemokumą patvirtinančių aplinkybių. Tuo tarpu pateikti atsakovės restruktūrizavimo plano metmenys preliminariai nepagrindžia galimybės atkurti įmonės normalią ūkinę – komercinę veiklą ir jos mokumą (CPK 178 straipsnis).
  12. Įvertinant tai, kad byloje nustatyta aiški atsakovės faktinio nemokumo aplinkybė, kuri, kaip minėta, sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti ar pakeisti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai